Baudžiamoji byla Nr. 2K-235-942/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-132824-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.5; 2.2.1.2; 2.2.1.3; 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) ir 138 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo T. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
T. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už svetimo turto vagystę, t. y. už tai, kad 2016 m. liepos 7 d. apie 00.35 val. (duomenys neskelbtini), iš Č. B. priklausančios neužrakintos lentpjūvės pagrobė nukentėjusiojo D. B. automobilio,,Mazda“ 100 Eur vertės variklio įsiurbimo kolektorių, dvi 200 Eur vertės variklio uždegimo galvutes ir taip jam padarė 300 Eur vertės turtinę žalą.
T. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą, t. y. už tai, kad 2016 m. liepos 7 d. apie 00.35 val. (duomenys neskelbtini), bėgdamas pro nukentėjusįjį D. B., tyčia ranka sudavė jam į dešinę ranką, taip jį pastumdamas. Dėl to nukentėjusysis D. B. dešiniuoju delnu atsitrenkė į šalia stovinčio sunkvežimio metalinį liftą. Taip nukentėjusiajam D. B. buvo padarytas dešinės plaštakos V piršto distalinės falangos proksimalinio galo skeveldrinis lūžis su piršto minkštųjų audinių patinimu.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neįvertino jų visumos ir padarė nepagrįstas, faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Jis šios veikos nepadarė ir nukentėjusiojo D. B. tyčia nesužalojo – nukentėjusysis pats susižalojo dešinės plaštakos V pirštą mušdamas jį.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad jo kaltės įrodymas padarius BK 138 straipsnio l dalyje nurodytą nusikaltimą yra nukentėjusiojo D. B. ir jo sutuoktinės I. B. parodymai. Tokia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, nes nei nukentėjusysis D. B., nei jo sutuoktinė I. B. nepatvirtino, kad jis (kasatorius) būtų tyčia sužalojęs nukentėjusįjį. Priešingai, nukentėjusysis pradėjo jį mušti ir pirštą susižeidė smūgiuodamas jam dešine ranka apie keturis penkis smūgius į įvairias kūno vietas.
Tai, kad nukentėjusysis pirštą susižalojo pats smūgiuodamas jam į įvairias kūno vietas, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti teismo medicinos specialisto 2016 m. liepos 27 d. išvada, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog negalima atmesti galimybės, kad pirštakaulis buvo sužalotas ir tiesioginės traumos metu, paveikus pirštą kietu buku daiktu. Nukentėjusysis D. B. ir liudytoja I. B. patvirtino, kad kai jis (kasatorius) prie vartų susidūrė su D. B., šis jam dešine ranka sudavė keturis ar penkis smūgius į įvairias kūno vietas. Tai, kad jis (kasatorius) namo grįžo sumuštas, ant veido matėsi mėlynės, patvirtino ir liudytojas K. S. Taigi teismo medicinos specialisto padarytą išvadą, kad nukentėjusiojo pirštakaulis galėjo būti sužalotas ir tiesioginės traumos metu, paveikus pirštą kietu buku daiktu, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. nukentėjusiojo D. B., liudytojų I. B., K. S. parodymai. Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino šios išvados, konkrečiai tos jos dalies, kurioje specialistas nurodė, kad pirštakaulį nukentėjusysis galėjo sužaloti ir tiesioginės traumos metu, paveikus pirštą kietu buku daiktu, kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenurodė, kokie įrodymai, objektyvieji požymiai, patvirtina jo veiksmuose buvus tyčią sužaloti nukentėjusįjį.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteisdami jį pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė BK 15 straipsnį ir nuteisė jį nesant jo veiksmuose būtino vagystės sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis nurodė neturėjęs tyčios pavogti nukentėjusiajam D. B. priklausančias automobilio detales.
Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas tiesioginės tyčios buvimą jo veiksmuose, nurodė tik objektyviųjų požymių dalį, nors vertinant jo tyčios turinį turėjo būti įvertinta šių požymių visuma. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino to, kad teritorijos savininkas Č. B. jam buvo pavedęs prižiūrėti jo įsigytą teritoriją. Tai, kad šioje teritorijoje yra D. B. priklausantys daiktai, t. y. senos automobilių detalės, jis (kasatorius) nežinojo. To neneigė ir baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai, taip pat nukentėjusysis D. B. Č. B. įsigyta teritorija buvo apleista, apaugusi žolėmis. Kai nukentėjusysis D. B. sustabdė jį, automobilio bagažinėje esančiame maiše vežantį senas detales, ir pasakė, kad detalės yra jo, nuteistasis detales parvežė atgal ir numetė į teritoriją. Šios faktinės bylos aplinkybės, objektyvieji požymiai patvirtina, kad jo veiksmuose nėra būtino vagystės subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl T. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskiriant jam 40 MGL (1506,40 Eur) baudą ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, taip pat nuosprendžio dalį dėl T. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių subendrinimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nuteistojo T. S. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atmestas. Kitas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų spendimų dalis palikti galioti be pakeitimų. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai nukentėjusiojo D. B., jo sutuoktinės liudytojos I. B. parodymus ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, tarp jų ir teismo medicinos specialisto išvadą, įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis T. S. nukentėjusįjį D. B. tyčia pastūmė, dėl to jis griūdamas susižalojo ranką. Taigi teismai padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kad nukentėjusiajam D. B. konstatuotas sveikatos sutrikdymas yra tyčinės nuteistojo T. S. veikos pasekmė ir kad tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Liudytojo K. S. parodymai nepaneigia žemesnės instancijos teismų padarytų išvadų, nes šis liudytojas tiesiogiai įvykio nematė ir parodymus davė tik apie tai, kas jam tapo žinoma po nusikaltimo padarymo. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiojo D. B. veiksmai – smūgių sudavimas nuteistajam T. S. – pagrįstai nebuvo vertinami. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam T. S. buvo išaiškinta jo teisė dėl smūgių sudavimo privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. O tai, kad teismo medicinos ekspertas pateiktoje specialisto išvadoje negalėjo atmesti galimybės, kad D. B. pirštakaulis buvo sužalotas tiesioginės traumos metu paveikus pirštą kietu buku daiktu, neįrodo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo pažeidimo. Priešingai, abiejų instancijų teismai, įvertinę minėtą specialisto išvadą ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo piršto lūžis buvo padarytas jam virstant ir atsiremiant į kietą buką pagrindą dėl tyčinės nuteistojo T. S. veikos. Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų iš esmės suvaržę nuteistojo teises, šioje baudžiamojoje byloje padaryta nebuvo.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat pagrįstai nustatė, kad nuteistasis T. S. Č. B. priklausančioje lentpjūvėje jam (nuteistajam) priklausančių daiktų nelaikė. Nors liudytojas Č. B. ir neneigė, kad leido nuteistajam lankytis lentpjūvės teritorijoje ir prašė ją saugoti, leidimo paimti lentpjūvėje esančius daiktus nedavė. Taigi žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis T. S. tyčia pagrobė svetimą turtą. Nuteistasis T. S. paimdamas akivaizdžiai ne jam priklausantį turtą suvokė, kad savinasi svetimą turtą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad leidimas būti teritorijoje ir ją saugoti negali būti prilyginamas leidimui imti iš teritorijos bet kokį daiktą ir juo disponuoti kaip savu, juo labiau kad pats Č. B. patvirtino, jog lentpjūvėje nuteistasis savo daiktų nelaikė ir leidimo nuteistajam imti daiktus iš šios teritorijos nebuvo davęs. Bet kokiu atveju pagrobti daiktai nuteistajam buvo svetimas turtas, kurio nei valdyti, nei naudoti, nei disponuoti juo jis neturėjo teisės. Tai, kad jis suvokė, jog turtas yra jam svetimas, pagrįstai buvo motyvuojama aptariant nusikaltimo padarymo laiką (nakties metas) ir nusikaltimo aplinkybes. O tai, kad nuteistasis paimtus daiktus jau buvo išvežęs iš teritorijos, patvirtina, jog nusikaltimas buvo baigtas.
Kita vertus, šioje baudžiamojoje byloje buvo padaryti kiti BK ir BPK pažeidimai. BK 178 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad už BK 178 straipsnio 1, 4 dalyse nurodytas nusikalstamas veikas asmuo atsako tik tuomet, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šių nusikalstamų veikų sąraše yra ir BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika. To paties BPK straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jei ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, jog įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas atliekamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos atliekamas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos) 114 punkte taip pat nurodyta, kad nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, jeigu pagal įstatymą toks skundas ar pareiškimas yra būtina sąlyga pradėti baudžiamąjį procesą, ir kai nusikalstama veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nepadaryta žalos asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamojo proceso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai).
Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo pradžioje T. S. įtarimai buvo pareikšti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, t. y. 2016 m. spalio 27 d., jam buvo pateiktas įtarimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį.
Nei prieš pateikiant įtarimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nei vėliau nebuvo gautas nukentėjusiojo D. B. skundas dėl jam priklausančių daiktų vagystės. Baudžiamojoje byloje yra nukentėjusiojo pasirašytas protokolas dėl įspėjimo dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tačiau po to atliktoje jo apklausoje nėra užfiksuotos jo pozicijos dėl jam priklausiusių daiktų vagystės. Tokios nukentėjusiojo pozicijos nėra užfiksuota ir vėlesnių jo apklausų metu bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Priešingai, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad po to, kai jis pasivijo nuteistąjį T. S. su pagrobtais daiktais, jis pats tuos daiktus T. S. atidavė ir pasakė, kad išsiaiškins ryte, t. y. policijos nekvietė ir dėl pagrobtų daiktų skundo nerašė. Tik tuomet, kai nuteistasis T. S., nusprendęs grąžinti daiktus, nukentėjusiojo D. B. buvo užkluptas prie tos pačios teritorijos ir nuteistajam tyčia pastūmus nukentėjusįjį šiam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, buvo iškviesta policija ir pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu, kaip ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis dėl nuteistojo T. S. nubaudimo taip pat jokios pozicijos neišsakė. Taigi darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo tinkamai išsiaiškinta ir užfiksuota, ar nukentėjusysis D. B. nori, kad būtų pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl iš jo pagrobtų daiktų ir kad T. S. už šiuos veiksmus būtų nubaustas. Vertinant nukentėjusiojo poziciją svarbu ir tai, kad nors, nukentėjusiojo tvirtinimu, pagrobtos automobilio dalys buvo sugadintos, t. y. jam buvo padaryta turtinė žala, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme jis civilinio ieškinio dėl jam padarytos turtinės žalos nepareiškė.
Dėl to atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra pateikto ir BPK 167 straipsnio 2 dalyje (Rekomendacijų 109–113 punktai) nurodyto prokuroro reikalavimo, darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BK 178 straipsnio 5 dalies, BPK 167 straipsnio 1, 4 dalies nuostatos ir yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 (turėtų būti – 4) punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl nuteistojo T. S. yra negalimas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo T. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.
Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo T. S. kasacinis skundas yra paduotas iš esmės dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytų BK 15 straipsnio, 138 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies nuostatų ir padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo pripažįstant jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus.
Kita vertus, kasatorius skunde dėsto nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, byloje esančių rašytinių įrodymų turinį ir teigia, kad: nukentėjusysis pats susižalojo dešinės plaštakos V pirštą mušdamas jį; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad jo kaltės įrodymas padarius BK 138 straipsnio l dalyje nurodytą nusikaltimą yra nukentėjusiojo D. B. ir jo sutuoktinės I. B. parodymai, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, nes nei nukentėjusysis D. B., nei jo sutuoktinė I. B. nepatvirtino, kad jis (kasatorius) būtų tyčia sužalojęs nukentėjusįjį; priešingai, nukentėjusysis pradėjo jį mušti ir pirštą susižeidė smūgiuodamas jam dešine ranka apie keturis penkis smūgius į įvairias kūno vietas; tai, kad nukentėjusysis pirštą susižalojo pats smūgiuodamas jam į įvairias kūno vietas, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti teismo medicinos specialisto 2016 m. liepos 27 d. išvada; nukentėjusysis D. B. ir liudytoja I. B. patvirtino, kad kai jis (kasatorius) prie vartų susidūrė su D. B., šis jam dešine ranka sudavė keturis ar penkis smūgius į įvairias kūno vietas; tai, kad jis (kasatorius) namo grįžo sumuštas, ant veido matėsi mėlynės, patvirtino ir liudytojas K. S., ir pan.
Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų laikymusi.
Dėl kasacinės instancijos teismo priedermės ir BK 178 straipsnio 5 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 166 straipsnio 2 dalies, 167 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų laikymosi
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai, inter alia (be kita ko), yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).
Iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti dėl, be kita ko, padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant baudžiamąją bylą nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga patikrinti teismų sprendimų teisėtumą ir šiuo pagrindu iš esmės, nepaisant to, ar dėl šių pažeidimų buvo paduotas skundas. Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.
Minėta, kad T. S., be kita ko, yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už nukentėjusiojo D. B. turto vagystę.
BK 178 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nurodyta, kad BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas (BPK 166 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 167 straipsnį ikiteisminis tyrimas dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Jei nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos turi būti pradėtas prokuroro reikalavimu. Tuo atveju, jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą (1 (2002 m. balandžio 9 d. įstatymo redakcija), 2 (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 4 (2013 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija) dalys). Tiek pagal ikiteisminio tyrimo atlikimo metu galiojusią BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto 2002 m. balandžio 9 d. redakciją, tiek pagal šiuo metu galiojančią šio BPK straipsnio 1 dalies 4 punkto redakciją baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 114 punkte irgi yra įtvirtinta nuostata, kad nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, jeigu pagal įstatymą toks skundas ar pareiškimas yra būtina sąlyga baudžiamajam procesui pradėti, ir kai nusikalstama veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nepadaryta žalos asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamojo proceso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai).
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šiame teisiniame reguliavime, įtvirtinančiame baudžiamojo proceso tvarką bylose dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje (tarp jų ir dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo), nustatyta, kad tokiose bylose baudžiamasis procesas neįmanomas, jei nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro atitinkamo reikalavimo. Sisteminis, istorinis, loginis, gramatinis pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad dėl ikiteisminio tyrimo pagal BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytus straipsnius pradžios turi būti aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia, įtvirtinta atskirame procesiniame dokumente – skunde ar nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškime. <...> tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, jeigu ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei ikiteisminį tyrimą atlieka prokuroras, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, arba pareikšti reikalavimą. Nuo paaiškėjimo, kad byloje procesas galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 1, 2 dalių <...> reikalavimus, momento iki reikiamo skundo, pareiškimo ar reikalavimo gavimo jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2014).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas joje T. S. buvo pradėtas 2016 m. liepos 13 d. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. 2016 m. rugpjūčio 9 d. T. S. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kiek vėliau – 2016 m. rugsėjo 26 d. – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, o 2016 m. spalio 27 d. – pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį.
Nei prieš pareiškiant T. S. įtarimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nei vėliau baudžiamosios bylos proceso metu nebuvo gautas nukentėjusiojo D. B. (ar jo teisėto atstovo) skundas dėl jam priklausančių daiktų vagystės; BPK 167 straipsnio 2 dalyje nurodyto prokuroro reikalavimo baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Kartu pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neišdėstė savo pozicijos dėl jam priklausiusių daiktų vagystės ir T. S. nubaudimo už šią veiką, civilinio ieškinio nepareiškė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad po to, kai nukentėjusysis D. B. pasivijo nuteistąjį T. S. su pagrobtais daiktais, jis pats tuos daiktus nuteistajam atidavė ir pasakė, kad išsiaiškins ryte, t. y. policijos nekvietė ir dėl pagrobtų daiktų skundo nerašė. Tik po to, kai nukentėjusysis D. B., nuteistajam T. S. nusprendus grąžinti paimtus daiktus, užklupo jį prie tos pačios teritorijos ir, nuteistojo tyčia pastumtas, buvo sužalotas, buvo iškviesta policija ir pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nė vieno iš nurodytų procesinių dokumentų, būtinų pagal įstatymą ikiteisminiam tyrimui pagal BK 178 straipsnio 1 dalį pradėti.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BK 178 straipsnio 5 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 166 straipsnio 2 dalies, 167 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos ir yra baudžiamojo proceso įstatyme nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nuteistajam T. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį yra negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas (pagal ikiteisminio tyrimo atlikimo metu galiojusią šio BPK straipsnio 1 dalies 2002 m. balandžio 9 d. redakciją 6 punktas). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys dėl T. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskiriant jam 40 MGL (1506,40 Eur) baudą ir jam pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių subendrinimo naikintinos ir baudžiamosios bylos dalis dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo T. S. nutrauktina.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi nuteisiant jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neįvertino jų visumos ir padarė nepagrįstas, faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį, nukentėjusįjį D. B., liudytojus Č. B., G. B., K. S., I. B., atliko liudytojų Č. B. ir G. B. akistatą, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų perskaitymo balsu, išvardijo baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus, tarp jų ir specialisto 2016 m. liepos 27 d. išvadą Nr. G 1366/2016(03), tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejęs juos į vientisą loginę grandinę, padarė motyvuotą išvadą, kad nuteistasis T. S. nukentėjusįjį tyčia pastūmė ir dėl to šis susižalojo mažąjį pirštą. Teismas tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, išdėstė įrodytomis pripažintas nuteistojo T. S. BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo aplinkybes, o be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė patį nuteistąjį, nukentėjusįjį D. B., liudytoją N. V. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, be kita ko, pažymėjęs, kad specialisto išvadoje Nr. G 366/2016(03) nurodyta, jog negalima atmesti galimybės, kad pirštakaulis buvo sužalotas ir tiesioginės traumos metu, paveikus pirštą kietu buku daiktu, nepatvirtina nuteistojo T. S. teiginių, jog nukentėjusysis D. B. šiuos sužalojimus galėjo patirti tuo metu, kai sudavė smūgius jam, nes iš specialisto išvados matyti, kad didesnė tikimybė, jog nukentėjusysis šiuos sužalojimus patyrė būtent griūdamas, motyvuotai konstatavo, kad nuteistasis „T. S. D. B. pastūmė tyčia, kadangi šis buvo užstojęs jam kelią iš teritorijos, o T. S. iš ten norėjo pabėgti, kad išvengtų atsakomybės už padarytą vagystę“, todėl yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pripažįstant nuteistąjį T. S. kaltu ir nuteisiant jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už nesunkų nukentėjusiojo D. B. sveikatos sutrikdymą BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.
Dėl kitų kasatoriaus skundo argumentų
Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteisdami jį pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už nukentėjusiojo D. B. turto vagystę, netinkamai taikė BK 15 straipsnio nuostatas ir jį nuteisė už šį nusikaltimą nesant būtino vagystės požymio – tiesioginės tyčios.
Šioje nutartyje konstatuota, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BK 178 straipsnio 5 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 166 straipsnio 2 dalies, 167 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos ir yra baudžiamojo proceso įstatyme nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nuteistajam T. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį yra negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas (pagal ikiteisminio tyrimo atlikimo metu galiojusią šio BPK straipsnio 1 dalies 2002 m. balandžio 9 d. redakciją 6 punktas). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys dėl T. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 40 MGL (1506,40 Eur) baudą, ir jam pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių subendrinimo naikintinos ir baudžiamosios bylos dalis dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo T. S. nutrauktina.
Taigi, esant tokiai situacijai, teisėjų kolegijos nuomone, nebelieka teisinio pagrindo analizuoti pirmiau nurodytų kasatoriaus argumentų dėl BK 15 straipsnio nuostatų taikymo pripažįstant jį kaltu ir nuteisiant pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties dalis, kuriomis T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) ir jam pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio 1, 4 dalių tvarka paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio baudą, panaikinti ir baudžiamosios bylos dalį dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo T. S. nutraukti.
Kitas Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties dalis palikti galioti be pakeitimų.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Dalia Bajerčiūtė
Aurelijus Gutauskas
