Civilinė byla Nr. 3K-3-137/2008
Procesinio sprendimo kategorija 110.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 956-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 956-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovams J. H., S. K. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas
Ieškovas 956-oji daugiabučių namų savininkų bendrija prašė priteisti iš atsakovų 15 300 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. kovo 1 d. su UAB „Bitė GSM“ (dabar UAB „Bitė Lietuva“) sudarė nuomos sutartį. Pagal šią sutartį 956-oji DNSB (nuomotojas) įsipareigojo už užmokestį perduoti UAB „Bitė Lietuva“ (nuomininkui) dalį pastato, esančio ant namo stogo, trims anteninėms konstrukcijoms pritvirtinti bei leisti įsirengti 8 kv. m patalpą aparatūrai patalpinti pagal suderintą projektą. Už tai nuomininkas įsipareigojo mokėti 900 Lt nuomos mokestį. Sutartis nuo jos pasirašymo dienos pradėta vykdyti, ir bendrija pagal sutartį kas mėnesį gaudavo po 900 Lt. Atsakovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti šią sutartį negaliojančia, priėmus jų ieškinį buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraustas antenų konstrukcijų įrengimas, t. y. sustabdytas sutarties vykdymas. Teismas atmetė ieškinį. Nuo 2004 m. rugpjūčio 6 d. iki 2005 m. gruodžio mėn. (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu) bendrija negavo pajamų už 17 mėnesių, t. y. patyrė nuostolių dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 2004 m. kovo 1 d. 956-oji DNSB ir UAB „Bitė GSM“ sudarė sutartį, pagal kurią bendrija įsipareigojo perduoti pastato stogo dalį trims anteninėms konstrukcijoms pritvirtinti (galingumas po 20 vatų), o UAB Bitė GSM – mokėti po 900 Lt per mėnesį. Bendrija gavo pajamas pagal sudarytą sutartį už 2004 m. kovo-liepos mėn. ir 2006 m. sausio-rugpjūčio mėn., tačiau sąskaitos už tą laikotarpį, kai galiojo laikinosios apsaugos priemonės, nebuvo išrašytos. 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo uždrausta bendrijai ir nuomininkui įrenginėti antenines konstrukcijas ant namo stogo. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. lapkričio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko nepakeistą. UAB „Bitė GSM“ atskirajame skunde nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu visi bazinės stoties įrengimo darbai buvo atlikti, dėl to nėra prasmės taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti įrenginėti antenines konstrukcijas, nes jos jau įrengtos. Prie atskirojo skundo buvo pateiktas 2004 m. rugpjūčio 6 d. darbų priėmimo-perdavimo aktas, kuriame nurodyta, kad anteninių konstrukcijų įrengimo darbai baigti. Teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalėjo sutrukdyti vykdyti sutartį, sudarytą 956-osios DNSB ir UAB „Bitė GSM“. Taikant laikinąsias apsaugos priemones nebuvo nurodyta, kad tuo atveju, jei anteninės konstrukcijos jau sumontuotos, draudžiama jas eksploatuoti, nenustatyta ir kitokių apribojimų vykdant nurodytą sutartį. Teismas konstatavo, kad atsakovų prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju nepadarė ir negalėjo padaryti žalos ieškovui. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimu S. K. ir J. H. ieškinys buvo atmestas, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinta, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas taip pat nurodė, kad S. K. ir J. H. kreipėsi į teismą prašydami pripažinti 2004 m. kovo 1 d. sutartį, sudarytą 956-osios DNSB ir UAB „Bitė GSM“, negaliojančia ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gindami savo ir kitų namo gyventojų interesus. Atlikus projektavimo dokumentų higieninę ekspertizę buvo nustatyta, kad ant namo stogo projektuojamos stoties sukuriamo elektromagnetinio lauko energijos srautas 2 m aukštyje 300 m spinduliu visomis kryptimis ne didesnis kaip 0,4447 mW/cm2, o 16 m aukštyje ne didesnis kaip 2,2429 mW/cm2 ir, nors išvadoje nurodoma, kad šis projektas atitinka HN 80-2000 „Elektromagnetinis laukas darbo vietoje ir gyvenamojoje aplinkoje“ reikalavimus, tačiau, teismo nuomone, akivaizdu, kad antenų įrengimas ant gyvenamojo namo stogo negali nedaryti poveikio jame gyvenančių žmonių sveikatai (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi ieškovo 956-osios DNSB apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad atsakovo teisė pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį reikalauti nuostolių atlyginimo negali būti absoliutinama, jos įgyvendinimas turi nuosekliai derėti su kitų subjektų civiliniame procese nustatytų teisių įgyvendinimu ir nepaneigti konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą bei nepažeisti asmenų lygybės įstatymui principo. Nagrinėjamo ginčo atveju svarbu įvertinti, ar buvo pakankamas pagrindas asmenims kreiptis į teismą dėl jų pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo, ar jie nepiktnaudžiavo teise, kokio pobūdžio buvo pareikštas ieškinys; ar pagrįstai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės; ar patirta nuostolių ir įrodytas jų dydis. S. K. ir J. H. civilinėje byloje Nr. 2-516-110/2005 pareikštą reikalavimą dėl 2004 m. kovo 1 d. nuomos sutarties, sudarytos bendrijos ir UAB „Bitė GSM“, pripažinimo negaliojančia grindė tuo, kad numatytos įrengti mobiliojo ryšio kryptinės antenos gali kelti grėsmę namo gyventojų sveikatai. Pareikštiems ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi uždraudė įrenginėti antenines konstrukcijas ant namo stogo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad 956-oji DNSB, sudarydama sutartį dėl namo stogo ir patalpų įrenginių, galinčių turėti neigiamą poveikį namo gyventojų sveikatai, taip pat prisiėmė tam tikrą ūkinės–komercinės veiklos riziką, jai tenka pareiga turėti namo gyventojų pritarimą, prieš sudarant tokią sutartį, gyventojams suprantamu ir priimtinu būdu suteikti išsamią informaciją apie įrangos galimą poveikį žmonių sveikatai. Jau vien higienos normos HN 81:2005 „Judriojo korinio ryšio sistemų bazinės stotys“ patvirtinimas, kolegijos nuomone, reiškia, kad elektromagnetinio lauko energijos srautai daro poveikį žmogaus sveikatai, kilus abejonių, ar ant namo stogo įrengiamų antenų poveikis atitiks leidžiamą lygį, laikytina, kad namo gyventojai turėjo pakankamą pagrindą reikšti ieškinį teisme dėl ginčijamos teisės gynimo. Kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju jie gynė ne tik savo teisėtą interesą į nekenksmingą gyvenamąją aplinką, bet ir kitų, šalia gyvenančių asmenų, jų ieškinys turi viešojo intereso gynimo elementų. Aplinkybė, kad S. K. ir J. H. ieškinys buvo atmestas, ir atmetant ieškinį buvo įvertintos kitos aplinkybės, nesusijusios su galimu anteninių konstrukcijų neigiamu poveikiu žmonių sveikatai, nesudaro pagrindo teigti, kad reikšdami ieškinį jie veikė neteisėtai, nesąžiningai, piktnaudžiavo teise. Pažymėtina, kad ieškovas 956-oji DNSB nepateikė į bylą įrodymų, kad prieš sudarydama 2004 m. kovo 1 d. nuomos sutartį buvo atlikusi visus veiksmus – informavusi gyventojus apie įrenginių leistiną poveikį aplinkai, gavusi gyventojų pritarimą, todėl nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rizikos dalis jai taip pat atitenka. Projektavimo dokumentų higieninė ekspertizė buvo atlikta tik 2004 m. gegužės 18 d., duomenų, kad su jos protokolu būtų buvę supažindinti bendrijos nariai, nėra. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras bazinės stoties „VLN-92“ elektromagnetinio lauko matavimus atliko 2006 m. gegužės 25 d. UAB „Bitė Lietuva“ užsakymu. Kita vertus, daugiabučio namo savininkų bendrija yra steigiama ne ūkinės–komercinės veiklos tikslams siekti, bet veikti visų namo gyventojų interesais. Laikytina, kad bendrija, nors ir turėjo teisę, neprivalėjo sudaryti namo stogo dalies ir patalpų nuomos sutarties, tokių pajamų galėjo negauti. Be to, sutartis su UAB „Bitė GSM“ buvo sudaryta penkerių metų terminui, jei dėl svarbių aplinkybių ji nebuvo tam tikrą laiką vykdoma, gali būti pratęsta atitinkamam terminui. Vėliau sumontuotos ir įrengtos anteninės konstrukcijos galės būti eksploatuojamas atitinkamai ilgesnį laiko tarpą. Ieškovas tiesioginių nuostolių – turto netekimo ar sužalojimo, išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) iš atsakovų šioje byloje nereikalavo, teigė, kad jų nepatyrė. Kolegija laikė, kad nors S. K. ir J. H. ieškinys buvo atmestas, tačiau jie nepiktnaudžiavo teise reikšdami ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai ir teisėtai, kartu bendrija nepatyrė tiesioginių nuostolių, o negautų tikėtinų pajamų iš veiklos, nesusijusios su bendrijos veiklos pagrindiniais tikslais, nėra pagrindo atlyginti. Kolegija pripažino pagrįstu ieškovo argumentą, kad, taikius laikinąsias apsaugos priemones, anteninių konstrukcijų įrengimo darbai faktiškai buvo pristabdyti, todėl nebuvo pagrindo teikti sąskaitas už nuomą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas 956-osios DNSB prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006, išaiškino, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos: įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas; dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkas patyrė nuostolių. Šios sąlygos suponuoja skolininko teisę į nuostolių atlyginimą pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį – pateikiant naują ieškinį po ginčo, iki kurio išnagrinėjimo buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo. Proceso teisės normose nustatyta galimybė skolininkui ginti savo teises ir iki pagrindinio ginčo išsprendimo CPK 95 straipsnio tvarka, kai skolininkas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pareiškia prašymą atlyginti nuostolius, atsiradusius taikant laikinąsias apsaugos priemones. Šis skolininko teisių gynimo pagrindas skiriasi nuo įtvirtinto CPK 147 straipsnio 3 dalyje ne tik procesine forma, bet ir sąlygomis, suteikiančiomis teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Pagal CPK 95 straipsnį turi būti įrodytas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą kreditoriaus kaltės skolininkui nereikia įrodinėti, nes tai yra kreditoriaus atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kreditoriaus rizika reiškiasi jo suvokimu, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimas jokiu būdu nereiškia jam palankaus galutinio ginčo sprendimo. Tokiu atveju, prašydamas laikinos teisių apsaugos iki ginčo išsprendimo, jis veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti skolininkui nuostolius. Atmetus ieškinį, skolininkas, kurio turtinės teisės kreditoriaus prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės. Taigi nei asmenų, prašiusių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumas, nei piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl asmenų, prašiusių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumo netinkamai vertino įrodymus. Byloje esantys įrodymai patvirtina šių asmenų nesąžiningumą.
2. CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta atsakovui teisė reikalauti nuostolių atlyginimo, neišskiriant tiesioginių ir netiesioginių nuostolių. Pagal CK 6.249 straipsnį netiesioginiais nuostoliais laikomos negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bendrija nepatyrė tiesioginių nuostolių, o negautų tikėtinų pajamų iš veiklos, nesusijusios su bendrijos veiklos pagrindiniais tikslais, nėra pagrindo atlyginti, prieštarauja nurodytoms teisės normoms.
3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bendrija, nors ir turėjo teisę, bet neprivalėjo sudaryti namo stogo dalies ir patalpų nuomos sutarties, tokių pajamų galėjo negauti, nuostolių tikėtinų negautų pajamų forma nepatirti, nepagrįsta. Teismas, spręsdamas nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo klausimą, neturėjo vertinti, privalėjo bendrija sudaryti sutartį ar ne.
4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovai gynė ne tik savo teisėtą interesą į nekenksmingą gyvenamąją aplinką, bet ir kitų, šalia gyvenančių asmenų, jų ieškinys turi viešojo intereso gynimo elementų, prieštarauja CPK 49 straipsniui. Be to, teismas darydamas šią išvadą,pažeidė ir CPK 176,177,179, 185 straipsnius.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas S. K. prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Ieškovui tenka pareiga įrodyti sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei taikyti, t. y. kad dėl atsakovų veiksmų patyrė nuostolių. Ta aplinkybė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu nebuvo išrašomos sąskaitos pagal nuomos sutartį, neįrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas patyrė nuostolių. Atsakovai neprašė ir teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis draustų ieškovui nuomoti patalpas ar eksploatuoti įrengtas konstrukcijas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždrausta įrenginėti antenines konstrukcijas. UAB „Bitė GSM“, apskundusi laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad visi bazinės stoties įrengimo darbai įrengti ir nėra prasmės taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti įrenginėti antenines konstrukcijas. Nebuvo nustatyta draudimo eksploatuoti įrengtąsias. Neįrodžius patirtų nuostolių ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės. Tai, ar ieškovas patyrė nuostolių, yra fakto klausimas, kurį teismai nustatė, visapusiškai ištyrę šalių pateiktus įrodymus. Kasacinio skundo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo nepagrįsti.
k o n s t a t u o j a:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
2004 m. kovo 1 d. 956-oji DNSB ir UAB „Bitė GSM“ sudarė sutartį, pagal kurią bendrija įsipareigojo perduoti pastato stogo dalį trims anteninėms konstrukcijoms pritvirtinti (galingumas po 20 vatų), o UAB Bitė GSM – mokėti po 900 Lt per mėnesį. Namo gyventojai S. K. ir J. H. pareiškė ieškinį dėl 2004 m. kovo 1 d. nuomos sutarties, sudarytos bendrijos ir UAB „Bitė GSM“, pripažinimo negaliojančia, nurodydami, kad numatytos įrengti mobiliojo ryšio kryptinės antenos gali kelti grėsmę namo gyventojų sveikatai (civilinė byla Nr. 2-516-110/2005). Pareikštiems ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi uždraudė bendrijai ir nuomininkui įrenginėti antenines konstrukcijas ant namo stogo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko nepakeistą. UAB „Bitė GSM“ atskirajame skunde nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu visi bazinės stoties įrengimo darbai buvo atlikti, dėl to nėra prasmės taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti įrenginėti antenines konstrukcijas, nes jos jau įrengtos. Prie atskirojo skundo buvo pateiktas 2004 m. rugpjūčio 6 d. darbų priėmimo-perdavimo aktas, kuriame nurodyta, kad anteninių konstrukcijų įrengimo darbai baigti. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimu S. K. ir J. H. ieškinys buvo atmestas, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinta, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistas.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ginčo dėl to, kad tokio pobūdžio bylose turi būti įrodyti patirti nuostoliai ir kad ši pareiga tenka asmeniui, kuriam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nėra.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2004 m. kovo 1 d. 956-oji DNSB ir UAB „Bitė GSM“ sudarė sutartį, pagal kurią bendrija įsipareigojo perduoti pastato stogo dalį trims anteninėms konstrukcijoms pritvirtinti (galingumas po 20 vatų), o UAB Bitė GSM – mokėti po 900 Lt per mėnesį. 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo uždrausta bendrijai ir nuomininkui įrenginėti antenines konstrukcijas ant namo stogo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalėjo sutrukdyti vykdyti sutartį, sudarytą 956-osios DNSB ir UAB „Bitė GSM“, nes taikant laikinąsias apsaugos priemones nebuvo nurodyta, kad tuo atveju, jei konstrukcijos jau sumontuotos, draudžiama jas eksploatuoti, nenustatyta ir kitokių apribojimų vykdyti nurodytą sutartį, tinkamai aiškino sudarytos nuomos sutarties sąlygas ir vertino laikinųjų apsaugos priemonių turinį. Vertinant 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, darytina išvada, kad bendrijai ir nuomininkui nustatyti draudimai įrenginėti konstrukcijas ant namo stogo ir nenustatyta draudimų eksploatuoti jau įrengtas konstrukcijas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuomininkas, kuris įrenginėjo šias konstrukcijas, 2004 m. rugpjūčio 13 d. surašytame atskirajame skunde nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu visi bazinės stoties įrengimo darbai buvo atlikti, dėl to nėra prasmės taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti įrenginėti antenines konstrukcijas, nes jos jau įrengtos. Prie atskirojo skundo buvo pateiktas 2004 m. rugpjūčio 6 d. darbų priėmimo-perdavimo aktas, kuriame nurodyta, kad anteninių konstrukcijų įrengimo darbai baigti. Ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal sudarytos nuomos sutarties sąlygas nuomos mokesčio mokėjimo pradžia nesiejama su įrenginių eksploatavimo pradžia. Visos sąskaitos - tiek už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo, tiek iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės - buvo išrašytos tik 2006 m. kovo 24 d., kas taip pat nepatvirtina, kad sąskaitos nebuvo išrašomos ir pajamos pagal sutartį negaunamos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad, taikius laikinąsias apsaugos priemones, anteninių konstrukcijų įrengimo darbai faktiškai buvo pristabdyti, todėl nebuvo pagrindo teikti sąskaitas už nuomą, tačiau nepagrindė savo išvados, o prieš tai išdėstytos aplinkybės paneigia šią apeliacinės instancijos teismo išvadą.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, kad patyrė nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovui neįrodžius nuostolių fakto, teisėjų kolegija nesprendžia sąlygų, būtinų CPK 147 straipsnio 3 daliai taikyti, viseto klausimo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Civilinės bylos Nr. 3K-3-589/2006, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, šalys yra du juridiniai asmenys, tarp kurių kilęs ginčas dėl skolos, susijęs tik su privačiais interesais, nagrinėjant bylą nustatytas šalies, iš kurios buvo prašoma priteisti nuostolius, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp namo gyventojų ir bendrijos (ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu ir kuri veikia vadovaudamasi jos narių solidarumo, lygiateisiškumo ir tarpusavio pagalbos principais), ginčas turi viešojo intereso elementų (susijęs su ūkinės veiklos poveikiu visuomenės sveikatai), nebuvo nustatyta piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006, konstatuota, kad tokiu atveju, kai šalis pareiškia ieškinį ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atitinkamos vertės kitos šalies turtą, žinodama, kad turi reikalavimo teisę į gerokai mažesnę nei reikalauja sumą, dėl kurios bylinėjimąsi laiko netikslingu, tai vertintina kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis); nesąžininga šalis privalo atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Taigi nurodytoje civilinėje byloje ieškinys tenkintas pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį, o nagrinėjamoje byloje kilęs CPK 147 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
