Dėl sprendimo paskelbti streiką ir streiko pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-141/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

9.3; 114.8.2; 116.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai, trečiasis asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo paskelbti streiką ir streiko pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami ieškovo reikalavimai dėl Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimo skelbti streiką panaikinimo ir streiko pripažinimo neteisėtu. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. sausio 11 d. gavo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos raštą bei prie jo pridėtą Vilniaus m. VPK viešosios policijos Migracijos skyriaus bei teritorinių policijos komisariatų pasų viešosios policijos poskyrių darbuotojų rezoliuciją, kurioje pateikti reikalavimai, susiję su darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio didinimu. Vilniaus m. VPK viršininko 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 10-V-47 buvo sudaryta taikinimo komisija. Ieškovo teigimu, taikinimo komisija darbo neužbaigė, nes nesutarimo protokolas nebuvo pasirašytas. Anot ieškovo, atsakovas nepagrįstai paskelbė streiką, prieš tai neorganizavus ir neįvykdžius darbuotojų balsavimo dėl pritarimo streikui, taip pažeisdamas imperatyviuosius DK 77 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Ieškovas nurodė, kad jis yra įstaiga, užtikrinanti visuomenės saugumą, asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, todėl jis priskirtinas prie įstaigų, kurių bent dalinis veiklos sutrikdymas ar prielaidos jam atsirasti yra susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei. Dėl to, ieškovo teigimu, pagal DK 77 straipsnio 4 dalies reikalavimus atsakovas apie streiką turėjo informuoti ieškovą prieš 14 dienų, o pagal DK 80 straipsnio 2 dalį atsakovas, prieš priimdamas sprendimą skelbti streiką ir nustatydamas jo datą, privalėjo inicijuoti procedūrą ir gauti įpareigojimus dėl neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos) užtikrinimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino neteisėtu Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimu paskelbtą įspėjamąjį dviejų valandų trukmės streiką Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos migracijos skyriuje bei Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2-jo, 4-jo, 5-jo ir 6-jo teritorinių policijos komisariatų viešosios policijos pasų poskyriuose. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad streikas yra paskelbtas nesilaikant DK nustatytos tvarkos ir sąlygų. Nustatęs, kad Vilniaus m. VPK struktūrinėje schemoje teritorinių policijos komisariatų viešosios policijos pasų poskyriai neminimi, teismas sprendė, kad jie įeina į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių sudėtį. Teismas nustatė, kad darbuotojų balsavimas dėl pritarimo streikui nebuvo rengtas ir kad atsakovas paskelbė streiką negavęs ne mažiau kaip pusės visų Vilniaus m. VPK darbuotojų sutikimo, taip pažeidžiant imperatyviuosius DK 77 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas konstatavo, kad atsakovo įstatuose neaptarti įgalinimai skelbti streiką ir nenumatyta streiko skelbimo tvarka. Nustatęs, kad ieškovas informaciją apie įspėjamąjį streiką, vyksiantį 2007 m. vasario 21 d., gavo 2007 m. vasario 13 d., teismas sprendė, kad pažeistas DK 77 straipsnio 4 dalies reikalavimas apie būsimo streiko pradžią įspėti darbdavį raštu ne vėliau kaip prieš 14 dienų. Teismas pripažino, kad Vilniaus m. VPK priskirtinas prie įstaigų, kurių bent dalinis veiklos sutrikdymas ar prielaidos jam atsirasti yra susiję su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei, ir konstatavo, kad šiuo atveju turi būti taikomi DK 77 straipsnio 4 dalyje nurodyti reikalavimai, darbdavys apie būsimą streiką turėtų būti įspėjamas prieš 14 dienų. Nustatęs, kad iki 2007 m. vasario 12 d., t. y. iki sprendimo skelbti streiką paskelbimo dienos, taikinimo komisijos nariai darbdavio atstovai nebuvo pasirašę protokolo dėl nesutarimo (DK 74 straipsnio 2 dalis), ir nurodęs, jog nesutarimų protokolas įgyja oficialaus dokumento (protokolo) statusą bei sukuria teises ir pareigas šalims, kai yra pasirašomas abiejų šalių, teismas sprendė, jog sprendimas skelbti streiką buvo priimtas taikinimo komisijai neužbaigus darbo, ir tai vertino kaip streiko skelbimo tvarkos ir sąlygų pažeidimą (DK 74 straipsnio 1, 2 dalys, 76 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kolegija konstatavo, kad, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje atskirai nenurodyta, jog panaikintas atsakovo tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimas skelbti streiką, tačiau sprendimo nuoroda, kad ieškinys tenkinamas visiškai, taip pat sprendimo motyvai ir rezoliucinės dalies turinys rodo, jog faktiškai sprendimu išspręsti abu reikalavimai. Be to, kolegijos vertinimu, teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė atitinka DK 81 straipsnio 2 dalį, todėl kolegija nesutiko su atsakovo argumentais, kad ginčijamas atsakovo tarybos sprendimas liko galioti. Kolegija sprendė, kad atsakovas, skelbdamas streiką, pažeidė DK 77 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes jo įstatuose turėjo būti nustatyta streiko skelbimo tvarka, kurios faktiškai nėra. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl DK 76 straipsnio pažeidimo, kolegija nurodė, kad nėra pagrindo apkaltinti ieškovą nesąžiningumu dėl nesutarimo protokolo nepasirašymo arba šio protokolo pasirašymo nepagrįstu vilkinimu. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl DK 77 straipsnio 4 dalyje nustatytų ilgesnių informavimo terminų taikymo, kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – įspėjamojo streiko atidėjimo – skundžiamam teismo sprendimui prejudicinės galios neturi, nes ji priimta nenagrinėjant bylos iš esmės. Pažymėjusi, kad DK 77 straipsnio 4 dalyje nustatytas įmonių, įstaigų sąrašas nėra baigtinis, kolegija sprendė, kad pagal savo darbo pobūdį ir atliekamas funkcijas Vilniaus m. VPK yra įstaiga, užtikrinanti visuomenės saugumą, asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Kolegija nurodė, kad policija yra priskirta prie Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrinančių subjektų (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnis), o pagal Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį į policijos sąvoką įeina policijos įstaigų visuma. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad ieškovas priskirtinas prie tų įstaigų, kurių bent dalinis veiklos sutrikdymas ar prielaidos tam atsirasti yra susiję su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Kasatoriaus teigimu, ši nuostata reiškia, kad visos profesinės sąjungos gali laisvai įgyvendinti Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnyje suteiktą teisę skelbti streiką. Bylą nagrinėję teismai, nurodydami, kad profesinės sąjungos įstatuose turi būti nustatyta atskira sprendimo dėl streiko skelbimo priėmimo procedūra, kasatoriaus nuomone, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 2 dalį bei Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnį.

2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 77 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sprendė, jog profesinės sąjungos taryba, priimdama sprendimą skelbti streiką, veikė ultra vires. Kasatoriaus teigimu, aiškinant DK 77 straipsnio 1 dalies nuostatą, būtina išskirti dvi stadijas: sprendimo priėmimą ir sprendimo vykdymą. Anot kasatoriaus, lingvistiškai aiškinant DK 77 straipsnio 1 dalį, darbuotojai slaptu balsavimu gali pritarti ar nepritarti jau priimtam profesinės sąjungos sprendimui skelbti streiką, taigi darbuotojų pritarimas ar nepritarimas nedaro neteisėtu profesinės sąjungos sprendimo skelbti streiką, o nesant darbuotojų tinkamo pritarimo, streikas negali būti organizuojamas ir vykdomas. DK 77 straipsnio 1 dalies nuostata, kad priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka, kasatoriaus manymu, reiškia, jog profesinė sąjunga sprendimą dėl streiko priima tokiu būdu, kokiu ji pagal įstatus gali priiminėti sprendimus. Jokiame teisės akte neįtvirtinta profesinės sąjungos pareiga įstatuose nustatyti atskirą sprendimo skelbti streiką priėmimo procedūrą. Jeigu įstatuose atskirai nereglamentuotas sprendimo dėl streiko priėmimo klausimas, tai toks sprendimas priimamas bendra tvarka kaip ir kiti sprendimai.

3. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai aiškino DK 77 straipsnio 4 dalį. Šioje teisės normoje įtvirtinta būtina sąlyga – įmonės sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai, tuo tarpu teismai nurodė, kad užtenka bent dalinio įmonės sustabdymo. Kasatoriaus nuomone, tokia bylą nagrinėjusių teismų pozicija prieštarauja protingumo principui. Kasaciniame skunde pažymima, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, jog streikuoti sprendė komisariato darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį ir nevykdantys jokių policijos funkcijų. Anot kasatoriaus, Vilniaus m. VPK nepatenka į sąrašą įmonių, kurių sustabdymas gali sukelti DK 77 straipsnio 4 dalyje nurodytas pasekmes, todėl streikui skelbti netaikomi DK 77 straipsnio 4 dalyje nustatyti ilgesni informavimo terminai bei DK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinas minimalias sąlygas (paslaugas). Taigi bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino DK 77 straipsnio 4 dalį bei 80 straipsnio 2 dalį.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta dėl laikinųjų apsaugos priemonių, neturi sprendimui prejudicinės galios. Anot kasatoriaus, negali susidaryti situacija, kai teisės normos yra aiškinamos visiškai skirtingai. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nepaneigė joje išdėstyto DK 77 straipsnio 4 dalies taikymo, todėl negalėjo iš esmės kitaip aiškinti ir taikyti DK 77 straipsnio 4 dalies.

5. Vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kasatorius teigia, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies (teismas netenkino reikalavimo panaikinti profesinės sąjungos tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimo skelbti streiką). Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepagrįstai nekonstatavo, priešingai, nepagrįstai išplėtė pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, pripažinus streiką neteisėtu, buvo išspręsti abu ieškovo reikalavimai. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino įspėjamąjį streiką neteisėtu, nors šis iš viso nebuvo įvykęs. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas galėjo prašyti teismo įpareigoti atsakovą nutraukti streiko organizavimą, o reikalavimas pripažinti streiką neteisėtu negalėjo būti patenkintas, nes streikas neįvyko. Taigi, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį bei Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į DK 78 straipsnio 1 dalyje bei Vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytus draudimus, kurie garantuoja, kad policijos funkcijų įgyvendinimas nebus nutrauktas ir nekils grėsmės nacionaliniam saugumui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus m. VPK prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime iš esmės pritariama bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų motyvams. Ieškovas pažymi, kad teisė streikuoti nėra absoliuti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Dėl to, ieškovo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 2 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio normos aiškintinos sistemiškai kartu su DK nuostatomis bei profesinės sąjungos įstatais. Kadangi kasatoriaus įstatuose nenustatyta streiko skelbimo tvarka ir profesinės sąjungos įgaliojimai, tai, ieškovo vertinimu, kasatorius neturėjo įgaliojimų skelbti streiką. Be to, atsiliepime nurodoma, kad kasatorius paskelbė streiką negavęs ne mažiau kaip pusės visų įstaigos darbuotojų sutikimo, taip pažeisdamas imperatyviuosius DK 77 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Anot ieškovo, vienas iš kertinių Europos Sąjungos principų yra laisvo asmenų judėjimo principas, su kurio įgyvendinimu tiesiogiai susijusios Vilniaus m. VPK migracijos padalinių darbuotojų darbo funkcijos. Dėl to, ieškovo nuomone, nurodytos funkcijos neabejotinai priskirtinos prie DK 77 straipsnio 4 dalies, todėl apie streiką ieškovas turėjo būti informuotas prieš 14 dienų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga 2007 m. sausio 11 d. pateikė ieškovui raštą „Dėl Vilniaus migracijos padalinių darbuotojų reikalavimų“ ir Vilniaus m. VPK viešosios policijos Migracijos skyriaus bei teritorinių policijos komisariatų pasų viešosios policijos poskyrių darbuotojų 2007 m. spalio 10 d. rezoliuciją, kurioje pateikti reikalavimai, susiję su darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio didinimu. Vilniaus m. VPK viršininko 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 10-V-47 buvo sudaryta taikinimo komisija. Taikinimo komisija 2007 m. vasario 8 d. posėdyje nutarė taikinimo procedūrą užbaigti protokolo dėl nesutarimo surašymu. Darbuotojų atstovai parengė protokolą dėl nesutarimo, jį pasirašė ir pateikė pasirašyti darbdavio atstovams. Šie protokolo nepasirašė, konstatavo konkrečius jo trūkumus, nurodė, kad protokolą pasirašys, kai trūkumai bus ištaisyti. Darbuotojų atstovai nepateikė darbdavio atstovams pagal jų pastabas pataisyto protokolo dėl nesutarimo. Atsakovo taryba 2007 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą skelbti įspėjamąjį dviejų valandų trukmės streiką Vilniaus m. VPK viešosios policijos Migracijos skyriuje bei Vilniaus m. VPK 2-ojo, 4-ojo, 5-ojo ir 6-ojo teritorinių policijos komisariatų viešosios policijos pasų poskyriuose, streiko data – 2007 m. vasario 21 d. Šiame atsakovo tarybos sprendime, be kita ko, nurodyti reikalavimai, dėl kurių skelbiamas streikas, streiko data, streikui vadovaujantis organas. Šį tarybos sprendimą atsakovas 2007 m. vasario 13 d. pateikė ieškovui. Streikui skelbti nebuvo slaptu balsavimu gautas reikalingo darbuotojų kiekio pritarimas. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. nutarties, priimtos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2007 m. balandžio 23 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovo įstaiga neįeina į įmonių, nurodytų DK 77 straipsnio 4 dalyje, sąrašą, todėl DK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiga – užtikrinti neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių sąlygų vykdymą – atsakovui nepriskirtina.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra materialinės teisės normų, reglamentuojančių teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, aiškinimo ir taikymo klausimai, bei CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasacinis teismas apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu tikrina neperžengdamas CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti; šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta darbuotojų teisė streikuoti, tačiau ši darbuotojų teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti – jos apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Toks įstatymas yra Darbo kodeksas, kurio X skyriaus „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“ 76-85 straipsniuose tiesiogiai reglamentuojami streikas, jo teisinis pagrindas ir skelbimas, streikų apribojimai, vadovavimas streikui ir jo eiga, streiko teisėtumas ir kiti su teise streikuoti susiję teisiniai santykiai. Kita vertus, minėto DK X skyriaus normos nustato derybų, taikinimo ir kitų priemonių bei būdų, kuriais pirmiausia turi būti sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas, sistemą, tuo tarpu streikas, kaip ultima ratio, galimas tik išnaudojus kitas priemones. DK 76 straipsnyje nustatyta, kad streikas – tai vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas. Taigi streikas, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdas, gali būti naudojamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo galimybės yra išnaudotos.

DK 81 straipsnyje nustatyta, kad paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas bylą turi išnagrinėti per 10 dienų (DK 81 straipsnio 1 dalis). Jei kyla tiesioginė grėsmė, kad gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos, paslaugos, ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti (DK 81 straipsnio 4 dalis). Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant DK nustatytos tvarkos ir reikalavimų (DK 81 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas (DK 81 straipsnio 3 dalis). Toks teisinis reguliavimas teikia pagrindą išvadai, kad neteisėtu gali būti pripažintas ir neprasidėjęs (neįvykęs) streikas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai; jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus; visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Profesinių sąjungų įstatymo (toliau – PSĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai; visos profesinės sąjungos turi lygias teises; jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą. PSĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Profesinių sąjungų įstatymo bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu). Šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką. Streiko skelbimą reglamentuoja DK 77 straipsnis, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliamus reikalavimus reglamentuoja CK 2.47 straipsnis, PSĮ 8 straipsnis. Šiose teisės normose nenustatyta reikalavimo, kad profesinės sąjungos įstatuose turi būti specialiai nurodyta sprendimo skelbti streiką priėmimo, streiko skelbimo tvarka. DK 77 straipsnio 1 dalies nuostata, jog priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka, negali būti aiškinama kaip nustatanti reikalavimą, jog profesinės sąjungos įstatuose turi būti specialiai nustatyta sprendimo skelbti streiką priėmimo, streiko skelbimo tvarka, nes ji pagal savo reguliavimo dalyką nereglamentuoja reikalavimų profesinių sąjungų įstatams. DK 77 straipsnio 1 dalies nuostata nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina taip, kad profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę priimti jos įstatuose nustatyta sprendimams priimti tvarka. Tai, kad profesinės sąjungos įstatuose nėra specialiai aptarta sprendimo skelbti streiką priėmimo tvarka, nėra kliūtis profesinei sąjungai įgyvendinti teisę priimti sprendimą skelbti streiką. Šią bylą nagrinėję teismai, DK 77 straipsnio 1 dalies pažeidimą motyvuodami tuo, kad atsakovo įstatuose nenustatyta sprendimo skelbti streiką priėmimo ir streiko skelbimo tvarka, netinkamai aiškino materialinės teisės normas bei aptariamu aspektu nepagrįstai konstatavo atsakovą pažeidus DK 77 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Bylos duomenys rodo, kad sprendimą skelbti streiką atsakovas priėmė savo įstatuose nustatyta tvarka. Byloje nenustatyta, kad ginčijamas atsakovo tarybos sprendimas būtų priimtas pažeidžiant jo įstatus. Dėl to, aptariamais aspektais įvertinus ginčijamą atsakovo tarybos sprendimo teisėtumą, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu ginčijamą atsakovo tarybos sprendimą kaip pažeidžiantį DK 77 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka.

Jau minėta, kad teisė streikuoti priklauso darbuotojams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnis), tuo tarpu profesinės sąjungos atstovauja ir gina darbuotojų teises bei interesus. Profesinių sąjungų, kaip įstatyminių darbuotojų atstovų, įgaliojimai priimti sprendimus atstovaujamųjų vardu nėra absoliutūs. Svarbiausi kolektyvinių derybų ir kolektyvinių ginčų sprendimai, darantys lemiamą įtaką visų darbuotojų interesams (kolektyvinės sutarties patvirtinimas, streiko paskelbimas) įsigalioja tik darbuotojų daugumos pritarimu (DK 62, 77 straipsniai). DK 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka; streikas skelbiamas, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė: 1) skelbti streiką įmonėje du trečdaliai įmonės darbuotojų; 2) skelbti streiką įmonės struktūriniame padalinyje du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir ne mažiau kaip pusė visos įmonės darbuotojų. Šioje teisės normoje įtvirtintos teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygos: 1) profesinė sąjunga turi priimti sprendimą skelbti streiką; 2) sprendimui skelbti streiką turi pritarti nustatyta darbuotojų dauguma; 3) darbuotojų valia dėl streiko skelbimo turi būti išreikšta slaptu balsavimu. Nustatydamas šias privalomas teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygas, įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja, ar profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką turi teisę priimti tik jau esant slaptu balsavimu išreikštam darbuotojų daugumos pritarimui dėl streiko skelbimo, ar profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką turi teisę priimti ir dar nesant slaptu balsavimu išreikštos darbuotojų valios dėl streiko skelbimo, o streikas skelbiamas, jeigu vėliau profesinės sąjungos sprendimui slaptu balsavimu pritars nustatyta darbuotojų dauguma. Esant tokiam DK 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, darytina išvada, kad profesinė sąjunga turi teisę priimti sprendimą skelbti streiką ir dar nesant slaptu balsavimu išreikštos darbuotojų valios dėl streiko skelbimo, tačiau toks profesinės sąjungos sprendimas gali būti įgyvendinamas ir streikas gali būti skelbiamas tik tada, jeigu sprendimui skelbti streiką slaptu balsavimu pritarė nustatyta darbuotojų dauguma. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ginčijamas atsakovo tarybos sprendimas skelbti streiką negali būti pripažintas neteisėtu dėl to, jog yra priimtas dar nesant išreikštos darbuotojų daugumos valios dėl pritarimo streikui. Kita vertus, nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas ginčijamą tarybos sprendimą įgyvendino, t. y. paskelbė streiką, nesant slaptu balsavimu išreikšto darbuotojų daugumos pritarimo dėl streiko skelbimo. Tai įgalino bylą nagrinėjusius teismus padaryti išvadą, kad streikas paskelbtas pažeidžiant DK 77 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir pripažinti streiką neteisėtu, kaip paskelbtą nesilaikant DK nustatytos tvarkos ir reikalavimų (DK 81 straipsnio 2 dalis).

Nors streikuodami darbuotojai siekia patenkinti savo darbo, socialinius ir ekonominius interesus, tačiau streikai neišvengiamai sukelia neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius, dėl jų nukenčia tam tikros visuomenės dalies ar visos visuomenės interesai. Siekiant sumažinti galimus žalingus streiko padarinius, DK 77 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad darbdavys apie streiko pradžią turi būti įspėtas ne vėliau kaip atitinkamai prieš 7 dienas ir 14 dienų. Įstatyme įspėjimo termino trukmė tiesiogiai siejama su galimų sukelti padarinių mastu. DK 77 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtintas 14 dienų įspėjimo terminas, nustatyta, kad priėmus sprendimą dėl streiko (taip pat įspėjamojo) geležinkelio ir miesto visuomeninio transporto, civilinės aviacijos, ryšių, energetikos, medicinos ar farmacijos, maisto, vandens, kanalizacijos ir atliekų išvežimo, centralizuoto elektros energijos, šilumos tiekimo ir dujų tiekimo, naftos perdirbimo, nepertraukiamos gamybos ir kitose įmonėse, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ir sveikatai, apie jo pradžią darbdavys turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija). Šioje teisės normoje pateiktas nebaigtinis sąrašas, nes yra nurodyta ir į kitas įmones, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai. Teisės streikuoti apribojimai yra pagrindinio principo išimtis ir jie turi būti aiškinami ir taikomi taip, kad nebūtų nepagrįstai apribota darbuotojų teisė streikuoti. Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė, kad atsakovas, įspėdamas ieškovą apie būsimą streiką, pažeidė DK 77 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes ieškovas priskirtinas prie įstaigų, kurių bent dalinis veiklos sutrikdymas ar prielaidos tam atsirasti susiję su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 77 straipsnio 4 dalį. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamas įspėjamasis streikas buvo skelbiamas ne viso ieškovo mastu, o tik atitinkamuose jo struktūriniuose padaliniuose – viešosios policijos Migracijos skyriuje bei 2-ojo, 4-ojo, 5-ojo ir 6-ojo teritorinių policijos komisariatų viešosios policijos Pasų poskyriuose, be to, tik darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos šių darbuotojų vykdomos darbo funkcijos nepriskirtinos prie pagrindinių ieškovo įgyvendinamų funkcijų, jos nėra gyvybiškai reikšmingos. Pagal bylos duomenis akivaizdu, kad ginčijamas streikas negalėtų sukelti ieškovo veiklos sustabdymo. Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, kad tų jo struktūrinių padalinių, kuriuose buvo skelbiamas ginčijamas streikas, pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų darbo funkcijų vykdymas yra toks svarbus, kad jo dėl streiko sustabdymas būtų susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis nustatytas DK 77 straipsnio 4 dalies pažeidimas nėra pagrindas naikinti apskųstus sprendimą ir nutartį, nes nevertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėtiems procesiniams sprendimams priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsižvelgdama į apskųstų procesinių sprendimų turinį bei kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 80 straipsnio 2 dalį.

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta dėl laikinųjų apsaugos priemonių, neturi sprendimui prejudicinės galios. Šį kasatoriaus argumentą atmesdama kaip nepagrįstą, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtent kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Tuo tarpu aptariamoji Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartis yra priimta toje pačioje, t. y. nagrinėjamoje, civilinėje byloje išnagrinėjus atsakovo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką prejudicinę reikšmę turi tik tos kitoje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos aplinkybės, kurios buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas, t. y. teismas šias aplinkybes nustatė, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis, įtvirtintomis civilinio proceso ir kituose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje A. Kura v. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2007). Tuo tarpu iš Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutarties matyti, kad priimdamas šią nutartį teismas bylos nenagrinėjo iš esmės, nes sprendė tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta dėl laikinųjų apsaugos priemonių, neturi prejudicinės galios šioje byloje nagrinėjant ginčą iš esmės.

CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), surašydamas rezoliucinėje sprendimo dalyje savo išvadas. Kai yra pareikšti keli reikalavimai ir teismas juos tenkina, sprendime turi būti išdėstytas kiekvieno patenkinto reikalavimo turinys. Rezoliucinė teismo sprendimo dalis būtinai turi būti grindžiama motyvuojamąja dalimi, t. y. teismo išvada turi būti pagrįsta teismo sprendimo motyvais. Rezoliucinė sprendimo dalis turi būti aiški, nedviprasmiška, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ir atmestų reikalavimų turinio. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė du reikalavimus: 1) panaikinti atsakovo tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimą skelbti streiką ir 2) pripažinti streiką neteisėtu. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad ieškinys tenkintinas visiškai ir išdėstė atitinkamus argumentus, o sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstė išvadą ieškinį patenkinti, kartu išdėstydamas patenkinto reikalavimo dėl streiko pripažinimo neteisėtu turinį, tuo tarpu patenkinto reikalavimo – panaikinti atsakovo tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimo skelbti streiką – turinio pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje neišdėstė. Tai teikia teisinį pagrindą pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepagrįstai nekonstatavo. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neduoda pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė reikalavimo dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto pažeidimas nėra pagrindas naikinti apskųstus procesinius sprendimus, nes negalima pripažinti, kad jis galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl nenagrinėtini.

Nustatyti materialinės teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstų procesinių sprendimų dalis, kuriomis yra patenkintas ieškovo reikalavimas dėl atsakovo tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimo skelbti streiką panaikinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šis ieškovo reikalavimas atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos sumažintinos iki 50 Lt (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Likusios apskųstų procesinių sprendimų dalys paliktinos nepakeistos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato reikalavimas dėl Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimo skelbti streiką panaikinimo, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nurodytos dalies paliktas nepakeistas, panaikinti.

Ieškovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato reikalavimą panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos tarybos 2007 m. vasario 12 d. sprendimą skelbti streiką atmesti.

Iš atsakovo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (j. a. k. 193404123) ieškovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (j. a. k. 191688326) naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 50 (penkiasdešimties) Lt.

Likusias sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė