Dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-140/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

38; 43.2; 73.2.5.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ADB „RESO Europa“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. R. ieškinį atsakovui ADB „RESO Europa“, tretieji asmenys R. B., G. K., UAB „NM Auto Baltic“, dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Ieškovė 2005 m. rugsėjo 2 d. ADB „RESO Europa“ sudarė jai nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio BMW 525, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį. Sutarties sąlygos buvo detalizuotos ADB „RESO Europa“ transporto priemonių draudimo polise TD Nr. 029078 ir ieškovei įteiktose 2004 m. birželio 1 d. redakcijos ADB „RESO Europa“ sausumos transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 024 (toliau – Taisyklės). 2005 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi ieškovė su trečiuoju asmeniu UAB „NM Auto Baltic“ sudarė minėtos transporto priemonės nuomos sutartį su subnuomos teise. Trečiasis asmuo UAB „NM Auto Baltic“ 2005 m. spalio 18 d. išnuomojo ieškovei priklausantį automobilį asmeniui, pateikusiam A. Š. vardu išduotus suklastotus asmens dokumentus. Sutartyje nustatytu terminu šis asmuo automobilio UAB „NM Auto Baltic“ negrąžino, t. y. jį užvaldė apgaule (BK 182 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog nusikalstamą veiką įvykdė trečiasis asmuo G. K. Jo kaltė įrodyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu. Ieškovė, kaip pavogto automobilio savininkė bei draudėja ir naudos gavėja, kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas draudimo išmoką mokėti atsisakė.

Ieškovė prašė:

1) Pripažinti įvykį draudiminiu įvykiu ir iš atsakovo priteisti 21 384 Lt draudimo išmoką.

2) Priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė teigė, kad jos ir atsakovo ADB „RESO Europa“ sudarytoje transporto priemonės draudimo sutartyje numatyta draudiminės apsaugos apimtis automobilio vagystę pripažįsta draudiminiu įvykiu. Jai priklausantis lengvasis automobilis buvo pasisavintas ir tai nustatyta įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, o ta aplinkybė, kad iš nuteistojo G. K. jai yra priteistas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas, nėra reikšminga sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, nes ieškovės reikalavimas dėl teismo nuosprendžiu jai priteistos žalos atlyginimo nėra įvykdytas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino trečiųjų asmenų UAB „NM Auto Baltic“ ir G. K. 2005 m. spalio 18 d. transporto priemonės BMW 525, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį niekine. Priteisė ieškovei iš atsakovo 19 272,90 Lt draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2006 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, ex officio pripažindamas trečiųjų asmenų UAB „NM Auto Baltic“ ir G. K. 2005 m. spalio 18 d. ieškovei priklausančio automobilio nuomos sutartį niekine ir negaliojančia ab initio, nurodė, jog trečiasis asmuo G. K., pateikęs A. Š. vardu išduotus asmens dokumentus, automobilį užvaldė apgaule, todėl jis negali būti laikomas teisėtu lengvojo automobilio valdytoju. Dėl nurodytos priežasties teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovo argumentą, jog jis atleistinas nuo draudimo išmokos sumokėjimo ieškovei, remiantis CK 6.1014 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kaip nepagrįstas buvo atmestas ir atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką ieškovei, vadovaujantis šiurkščiu Taisyklių 14.4.2 punkto, kuriame nurodyta, jog draudėjas įsipareigoja draudiko reikalavimu perduoti transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus arba oficialiai dokumentais įrodyti jų buvimą policijoje, pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad draudimo taisyklių 14.4.2 punkto reikalavimai nėra taikomi plėšimo atveju.

Atsakovo argumentas, jog atsakovas sudaryta draudimo sutartimi neprisiėmė rizikos dėl transporto priemonės vagystės transporto priemonę naudojant nuomai ir/ar subnuomai, nebuvo pripažintas pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. birželio 1 d. redakcijos draudimo taisyklėse Nr. 024, kurios buvo įteiktos draudėjai draudimo sutarties sudarymo metu, nėra reikalavimo, kad sudarant draudimo sutartį joje turi būti pažymėta, jog transporto priemonė bus nuomojama ir/ar subnuomojama, o atsakovas buvo informuotas, kad automobilis yra išnuomotas UAB „NM Auto Baltic“ su subnuomos teise.

Kaip nepagrįstas buvo atmestas atsakovo argumentas, jog ieškovė, pareiškusi ieškinį atsakovui dėl draudimo išmokos priteisimo, siekia dvigubo žalos atlyginimo. Teismo manymu, vien tik ta aplinkybė, kad ieškovei baudžiamojoje byloje yra priteistas 23 760 Lt žalos atlyginimas iš nuteistojo G. K., nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė siekia dvigubo žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad realus patirtų nuostolių atlyginimas galimas vykdymo procese, ieškovės nuožiūra išsiieškant patirtos žalos atlyginimą vien tik iš draudimo bendrovės ADB „RESO Europa“ ar trečiojo asmens G. K. Tuo atveju, jei ieškovė, piktnaudžiaudama savo teise, išsiieškojusi žalos atlyginimą iš draudimo bendrovės, pateiktų vykdomąjį raštą dėl pakartotinio žalos atlyginimo išieškojimo iš trečiojo asmens G. K. turto, trečiasis asmuo G. K. įgytų teisę reikšti ieškinį dėl ieškovės nepagrįsto praturtėjimo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nusprendė, jog atsakovas be pagrindo atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovei netaikomas Taisyklių 14.4.2. punkto reikalavimas, įpareigojantis draudėją transporto priemonės praradimo (vagystės) atveju draudiko reikalavimu perduoti transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą policijoje. Teleologiškai aiškindama Taisyklių 14.4.2. punkte nustatytą išimtį, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad draudimo sutartį ieškovė sudarė standartinėmis sąlygomis, prisijungimo būdu, todėl laikėsi nuomonės, kad sutarties nuostatos aiškintinos ieškovės naudai, ir pripažino, jog svetimo turto įgijimas apgaulės būdu, kaip ir svetimo turto pagrobimas atimant nukentėjusiam galimybę priešintis, yra lygiaverčiai draudėjo galimybės praradus transporto priemonę objektyviai įgyvendinti pareigą perduoti draudikui transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus. Tai, jog ieškovė negalėjo įvykdyti Taisyklių 14.4.2. punkte nustatyto reikalavimo, yra trečiojo asmens G. K. nusikalstamos veikos pasekmė, kuriam nuomos sandorio pagrindu buvo perduoti automobilio registravimo dokumentai, rakteliai, signalizacijos nuotolinio valdymo pultas, šiam neatskleidžiant savo išankstinių nusikalstamų ketinimų ir siekio nesilaikyti pareigos pasibaigus nuomos terminui grąžinti nuomotojui automobilį. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija padarė išvadą, jog sukčiavimo (apgaulės) atveju automobilio savininkui nėra keliamas reikalavimas perduoti draudikui transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą policijoje.

Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškovės galimybe nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita ieškovės pareikšto ieškinio patenkinimo atveju, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog transporto priemonės vagystės atveju galiojant turto draudimo sutarčiai pareiga atlyginti padarytą žalą kyla žalą padariusiam asmeniui ir draudikui. Šių asmenų atsakomybė yra solidari, tačiau draudiko atsakomybė yra ribojama draudimo išmokos suma, o žalą padariusio asmens atsakomybė draudimo suma neribojama. Remdamasi skolininkų prievolės solidarumu sąlygotomis kreditoriaus teisėmis, numatytomis CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalyse, teisėjų kolegija pripažino, jog ieškovė turi iš draudimo teisinių santykių kylančią reikalavimo teisę atsakovo ADB „RESO Europa“ atžvilgiu dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nepaisant to, jog Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu iš nuteistojo G. K. ieškovei buvo priteista 23 760 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad baudžiamojo proceso teisės normos numato asmens, dėl nusikalstamos veiklos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje tik įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Dėl tokio teisinio reglamentavimo ieškovė, kaip nukentėjusioji baudžiamojoje byloje, neturėjo galimybės baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareikšti reikalavimo atsakovui ADB „RESO Europa“ dėl žalos atlyginimo arba prašyti spręsti draudiko ir atsakingo už padarytą žalą asmens solidarios atsakomybės klausimą. Kadangi trečiasis asmuo G. K. neatlygino B. R. nusikaltimu padarytos žalos, ieškovė turi teisę reikalauti šios žalos atlyginimo iš solidaraus skolininko atsakovo ADB „RESO Europa“, kurio atsakomybė ribojama draudimo išmokos suma.

Teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, kad teismo nuosprendžiu B. R. priteisus žalos atlyginimą iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, atsakovas ADB „RESO Europa“ draudimo išmokos išmokėjimo B. R. atveju neprarastų teisės reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens, nes tokią draudiko teisę numato CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkte, 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos.

Atmesdamas apelianto argumentus dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 293 straipsnio 3 punkto, susijusių su tapataus ieškinio pareiškimu, pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad net ir turint omenyje tai, jog Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu B. R. iš G. K. buvo priteista 23 760 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį atsakovui ADB „RESO Europa“ ir toks ieškinys nelaikytinas tapačiu ieškiniu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 293 straipsnio 3 punkto prasme, nes nagrinėjamos bylos atveju ginčas yra kilęs tarp kitų šalių. Be to, pirmosios instancijos teismas nesprendė žalos fakto ir dydžio klausimų, kurie jau buvo išspręsti pagal nukentėjusio asmens ieškinį baudžiamojoje byloje ir yra įgiję prejudicinę reikšmę.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas ADB „RESO Europa“, remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, patenkindami ieškinį, sudarė sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti (CK 6.242 straipsnis). Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu ieškovei B. R. iš nuteistojo G. K. dėl ieškovei priklausiusios transporto priemonės užvaldymo apgaule yra priteista 23 760 Lt žalos atlyginimo. Nors byloje esantis išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad minėto teismo nuosprendžio pagrindu išduoto vykdomojo rašto įvykdyti nėra galimybės, tai, kasatoriaus manymu, neleidžia daryti išvados, jog ieškovė turi teisę ir į ieškinio atsakovui ADB „RESO Europa“ dėl žalos atlyginimo patenkinimą. Tokios pozicijos kasatorius laikosi, nes ieškovei nėra jokių kliūčių pasinaudoti turima teise siekiant gauti reikalavimo dėl žalos atlyginimo patenkinimą iš trečiojo asmens G. K. turto. Net grąžinus vykdomąjį raštą su aktu apie išieškojimo negalimumą, galimybė jį pateikti išieškojimui pakartotinai išlieka (CPK 606 straipsnis, 631 straipsnio 3 dalis).

2. Ieškovė pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje ir šis ieškinys buvo patenkintas, žalos atlyginimą priteisiant iš nusikalstamą veiką padariusio asmens. Kasatoriaus manymu, tokiu būdu ieškovė įgyvendino turimą pasirinkimo teisę, iš kurio asmens reikalauti jai padarytos žalos atlyginimo – draudiko ar žalą padariusio asmens. Tuo pačiu ieškovė nebeteko teisės kreiptis į draudimo kompaniją dėl jai padarytos žalos atlyginimo. Patenkinus pareikštą ieškinį, kasatoriaus nuomone, būtų pažeistos ir CK 6.281 straipsnio nuostatos, nes įstatymas nenumato nukentėjusiojo teisės prašyti didesnio žalos atlyginimo nei jam padaryta žala.

3. Nėra pagrindo sutikti su teismų padaryta išvada, kad kasatorius, išmokėjęs draudimo išmoką ieškovei įgytų regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.111, 6.112 straipsniai). Nors teismai nurodė, kad ieškovė turėtų perduoti atsakovui teisę reikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu nustatyta, kad teisę reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens ieškovė jau įgyvendino, todėl jos perduoti atsakovui nebegali. Kasatoriaus teigimu, jo pareikštą ieškinį G. K. būtų atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės

Ieškovė 2005 m. rugsėjo 2 d. ADB „RESO Europa“ sausumos transporto priemonių draudimu apdraudė jai nuosavybės teise priklausantį lengvąjį automobilį BMW 525. 2005 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „NM Auto Baltic“ sudarė minėtos transporto priemonės nuomos sutartį su subnuomos teise, kurios pagrindu trečiasis asmuo UAB „NM Auto Baltic“ 2005 m. spalio 18 d. išnuomojo ieškovei priklausantį automobilį asmeniui, pateikusiam suklastotus A. Š. vardu išduotus asmens dokumentus, tačiau automobilis nebuvo grąžintas dėl jo užvaldymo apgaule (BK 182 straipsnio 1 dalis). Atlikus ikiteisminį tyrimą nustatyta, jog nusikalstamą veiką įvykdė trečiasis asmuo G. K., iš kurio įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu priteista 23 760 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ieškovei. Ieškovė negavo savo reikalavimo patenkinimo iš žalą padariusio asmens turto, 2006 m. spalio 25 d. antstolė surašė išieškojimo negalimumo aktą ir grąžino vykdomąjį raštą ieškovei.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra teisės normų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo, žalos atlyginimo ir turto draudiko prievolių pasibaigimo klausimus, aiškinimas ir taikymas faktinėse situacijose, kai žalos atlyginimas yra priteistas iš žalą padariusio asmens, tačiau neišieškotas.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto nagrinėjamo ginčo kontekste

Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, vienu iš pagrindinių skundo argumentų kasatorius nurodo teiginį, kad, priteisdamas ieškovei draudimo išmoką, teismas sudarė sąlygas jai neteisėtai praturtėti.

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso XX skyriaus normos, kurios iš esmės yra bendrojo teisės principo,,iš neteisės negali atsirasti teisė“ išraiška. Nepagrįsto praturtėjimo institutas nustato bendrąsias civilinės teisės subjektų pareigas grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą (arba turtą, kurio įgijimo pagrindas išnyko) bei atlyginti neteisėtu nesąžiningu praturtėjimu padarytus nuostolius tam, kieno sąskaita buvo įgytas turtas ar nesąžiningai praturtėta.

Nepagrįsto praturtėjimo instituto normos yra skirtos suinteresuotų asmenų teisėms ginti tokiose situacijose, kai skolininkas jų sąskaita jau įgijo (gavo) turtą ar praturtėjo, t. y. faktiškai turtą valdo, tačiau nėra turto įgijimą (turėjimą) legalizuojančio teisinio pagrindo. CK 6.237 ir 6.242 straipsnių normos yra teisinis įrankis (juridinis reikalavimo pagrindas) siekiant susigrąžinti be teisinio pagrindo kito asmens įgytą (turimą) turtą ar išreikalauti dėl nepagrįsto praturtėjimo patirtų nuostolių atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju teismų sprendimais nustatyta, kad ieškovei priteistas žalos atlyginimas iš žalą padariusio asmens, tačiau priteistų pinigų ji negavo dėl skolininko nemokumo. Ieškovei negavus žalos atlyginimui priteistų lėšų, nėra prielaidų teigti, kad ji tikrai ar tariamai nepagrįstai (neteisėtai) praturtėjo, todėl ginčo teisiniams santykiams vertinti neturi būti taikomos Civilinio kodekso XX skyriaus normos.

Dėl turto draudiko prievolės pasibaigimo ir žalos atlyginimo

Ieškovė savo reikalavimą atsakovui kildina iš šalių 2005 m. rugsėjo 2 d. sudarytos ginčo turto (automobilio) transporto priemonių draudimo sutarties. Taigi, norėdamas apsiginti nuo ieškovės reiškiamo reikalavimo, atsakovas turėtų įrodyti, kad nėra jo, kaip draudiko, iš ginčo draudimo sutarties kilusios prievolės ieškovei, kaip draudėjai (naudos gavėjai), - tokia prievolė neatsirado arba pasibaigė.

Sudarydamas turto draudimo sutartį asmuo (draudėjas) siekia apsisaugoti (arba apsaugoti naudos gavėją) nuo ateityje galbūt kilsiančių neigiamų pasekmių - turtinių praradimų. Draudimo sutarties objektu gali būti turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe. Turto draudimo sutarties atveju draudžiami asmens turtiniai interesai, susiję su galbūt atsirasiančiais dėl apdrausto turto apgadinimo ar praradimo, nuostoliais (CK LIII skyrius, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija).

Tinkamai vykdęs draudimo sutartį draudėjas (naudos gavėjas) turi iš draudimo sutarties kilusią reikalavimo teisę, kad dėl jo turto praradimo ar sugadinimo atsiradusius nuostolius jam atlygintų turto draudikas, ir ši jo teisė turi būti ginama. Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką galioja tol, kol nepatenkintas draudimo objektu esantis turtinis interesas, t. y. kol dėl draudiminio įvykio atsiradę nuostoliai neatlyginti.

Žalos atlyginimo priteisimas iš atsakingo už jos padarymą asmens negali būti vertinamas kaip turto draudiko sutartinės prievolės pasibaigimo pagrindas, nes draudėjo patirti nuostoliai lieka neatlyginti iki faktinio teismo sprendimo įvykdymo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensacinio pobūdžio – už vieną draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai. Draudimo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai nustato taisyklę, pagal kurią draudimo išmoką išmokėjusiam draudikui pereina draudėjo (naudos gavėjo) teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens. Ši teisė atsiranda, kai draudikas išmoka draudimo išmoką ir galioja iki to laiko, kol už žalą atsakingas asmuo jos neatlygina. Tuo atveju, jeigu draudėjas (naudos gavėjas) faktiškai gautų ir draudimo išmoką, ir žalos atlyginimą, atsirastų nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai, ir draudikas įgytų reikalavimo teisę grąžinti draudimo išmokos sumą, viršijančią žalos atlyginimą.

Bylą nagrinėjusių teismų sprendimais yra pripažinta, kad automobilio vagystė, dėl kurios ieškovė neteko apdrausto ginčo sutartimi turto, yra draudiminis įvykis; teismai taip pat atmetė atsakovo atsikirtimus dėl atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo, pagrįstus ieškovės tariamai padarytais draudimo taisyklių pažeidimais. Šių teismų išvadų atsakovas kasaciniame skunde neginčija. Taigi įvykus draudiminiam įvykiui - automobilio vagystei, atsirado atsakovo prievolė mokėti draudimo išmoką. Turto draudimo sutarties objektu esantis turtinis ieškovės interesas nepatenkintas - dėl automobilio netekimo patirti jos nuostoliai neatlyginti, todėl atsakovo, kaip draudiko, sutartinė prievolė mokėti draudimo išmoką galioja. Byloje nenustatyta kitų įstatyminių pagrindų (CK IX skyrius), dėl kurių ši atsakovo prievolė būtų pasibaigusi. Ieškovei negavus žalos atlyginimo iš trečiojo asmens, draudimo išmokos, padengiančios patirtus dėl automobilio vagystės nuostolius, išmokėjimas neprieštarauja cituotose įstatymo normose įtvirtintam kompensaciniam turto draudimo sutarties pobūdžiui. Jeigu ieškovė gautų ir draudimo išmoką, ir žalos atlyginimą iš trečiojo asmens, atsirastų nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai, ir atsakovas galėtų reikalauti, kad ieškovė jam atlygintų išmokėtas kaip draudimo išmoka sumas.

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo kasacinio skundo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Sigita Rudėnaitė

Algis Norkūnas