Baudžiamoji byla Nr. 2K–224/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.8, 2.4.2.1.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Marijui Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei
gynėjui advokatei Jadvygai Janukevičiūtei,
išteisintiesiems V. K., N. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria nukentėjusiosios I. G. bei Vilniaus miesto apylinkės prokuroro apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. ir N. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nenustačius, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. K. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas apgaule ir piktnaudžiaudamas I. G. pasitikėjimu, 2001 m. rugsėjo 24 d., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal paskolos sutartį trijų mėnesių laikotarpiui iš I. G. pasiskolino 15 000 Lt buto sąlygoms pagerinti, skolos grąžinimą garantuodamas nuosavybės teise jam priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2001 m. lapkričio 1 d., negrąžinęs ankstesnės paskolos, pagal antrą paskolos sutartį aštuonių mėnesių laikotarpiui iš I. G. pasiskolino 30 000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo darbams, skolos grąžinimą garantuodamas tuo pačiu nuosavybės teise jam priklausančiu butu; 2002 m. sausio 15 d., Vilniaus miesto 15–ajame notaro biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su žmona N. K. su I. G. sudarė paskolos sutartį, šešių mėnesių laikotarpiui pasiskolino iš jos 30 000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo darbams, įsipareigodami skolą grąžinti iki 2002 m. liepos 1 d.; 2002 m. kovo 8 d. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su žmona N. K. sudarė su I. G. paskolos sutartį, pasiskolino iš jos keturių mėnesių laikotarpiui 26 000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo darbams, skolos grąžinimą garantuodamas nuosavybės teise jam priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). V. K. paskolos sutarties sąlygų nevykdė, buto sąlygų pagerinimo darbų neatliko, taip apgaule, piktnaudžiaudamas I. G. pasitikėjimu, užvaldė jai priklausantį didelės 101 000 Lt vertės turtą. 2002 m. lapkričio 13 d. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale gavo jam priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylos dublikatą ir, žinodamas, kad originalą turi kreditorė I. G., 2002 m. gruodžio 9 d. šį butą padovanojo nepilnametei dukrai S. K., o 2003 m. gegužės 6 d., veikdamas per nepilnametę dukrą S. K., butą pardavė tretiesiems asmenims. Taip apgaule ir piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, norėdamas išvengti turtinės prievolės grąžinti paskolą, įgijo didelės 101 000 Lt vertės svetimą turtą.
N. K. buvo kaltinama tuo, kad 2002 m. sausio 15 d., Vilniaus miesto 15–ajame notaro biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su vyru V. K. sudarė paskolos sutartį su I. G., šešių mėnesių laikotarpiui pasiskolino iš jos 30 000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo darbams, skolos grąžinimą garantuodami V. K. nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). 2002 m. kovo 8 d., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su vyru V. K. sudarė su I. G. paskolos sutartį neva buto sąlygoms pagerinti – keturių mėnesių laikotarpiui pasiskolino iš jos 26 000 Lt, skolos grąžinimą garantuodami V. K. nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tačiau ji kartu su vyru V. K. paskolos sutarties sąlygų nevykdė ir buto sąlygų pagerinimo darbų neatliko, apgaule, piktnaudžiaudama I. G. pasitikėjimu, užvaldė jai priklausantį didelės 56 000 Lt vertės turtą. 2002 m. lapkričio 13 d. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale V. K. gavus jam priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylos dublikatą ir žinant, kad originalą turi kreditorė I. G., 2002 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi butą perleido nepilnametei dukrai S. K. Vėliau 2003 m. gegužės 6 d., veikdama per nepilnametę dukrą S. K., butą pardavė tretiesiems asmenims. Taip N. K., apgaule ir piktnaudžiaudama I. G. pasitikėjimu, norėdama išvengti turtinės prievolės grąžinti paskolą, įgijo 56 000 Lt vertės svetimą turtą ir padarė nukentėjusiajai didelę turtinę žalą.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nuosprendžiu V. K. ir N. K. išteisinti nenustačius, kad jie padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi nukentėjusiosios ir prokuroro apeliaciniai skundai, kuriais buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, atmesti.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliaciniu skundu prokuroras, nesutikdamas su V. K. ir N. K. išteisinimu, prašė nuosprendį panaikinti dėl pirmosios instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo – neišsamiai išnagrinėtų V. K. ir N. K. pareikštų kaltinimų. Teismas nuosprendyje padarė atitinkamas išvadas tik dėl turto įgijimo apgaule, tačiau V. K. ir N. K. buvo kaltinami dar ir tuo, kad nukentėjusiajai turtinę žalą padarė apgaule išvengdami turtinės prievolės. V. K. ir N. K. apgaulė siekiant išvengti turtinės prievolės pasireiškė tuo, kad jie neatlygintai perleido turtą, kuriuo garantavo paskolos grąžinimą, savo nepilnametei dukrai, o vėliau, veikdami per savo nepilnametę dukrą, butą pardavė tretiesiems asmenims. Buto dovanojimo sandorio su dukra kaltinamieji neprivalėjo sudaryti, nes nebuvo jai įsipareigoję, o sudarę sandorį tapo nemokiais (actio Paulina) ir taip apsunkino nukentėjusiosios padėtį ginti savo pažeistas teises įprastinėmis teisinėmis priemonėmis. Nors butas ir nebuvo įkeistas įstatymų nustatyta tvarka (skolinio įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimas nekilnojamojo daikto įkeitimu – hipoteka, tačiau V. K. pats atidavė buto techninės apskaitos bylą nukentėjusiajai ir ją įtikino, kad skolą grąžins pardavęs savo butą. Tai patvirtina V. K. teisme duoti parodymai, kad buto dovanojimo sutartį pasirašė žinodamas, jog šis buvo pažadėtas I. G., kad buto dokumentai jai buvo palikti kaip garantija, jog skola bus grąžinta. Nukentėjusioji I. G. patvirtino, kad gautą buto techninės apskaitos bylą suprato kaip svarbų dokumentą, kurio turėjimas garantuoja, kad skola bus grąžinta. Šios kaltinimo dalies pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, dėl to nepasisakė ir apeliacinės instancijos teismas.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidos, bet ir pats padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Šis teismas privalėjo atlikti išsamų įrodymų tyrimą, o ne apsiriboti tik išteisintųjų ir nukentėjusiosios apklausa. Teismas neapklausė liudytojų S. K., A. K. bei V. N., nepaskelbė rašytinės medžiagos, t. y. neatliko visų būtinų veiksmų, siekiant, kad kaltinimas būtų išnagrinėtas visa apimtimi. Neišnagrinėti liudytojos A. K. svarbūs parodymai, kad notaro biure sudarant sutartį, dalyvaujant V. K. bei N. K., nė vienas iš jų neperspėjo, kad dėl parduodamo buto gali kilti teisiniai ginčai, kad kiti asmenys gali turėti teisinių pretenzijų į šį turtą. Iš liudytojos S. K. parodymų matyti, kad už parduotą butą buvo įsigytas kitas butas, kuriame ji gyvena. Byloje yra duomenų, patvirtinančių V. ir N. K. norą nuslėpti naujai įgytą butą, kad nukentėjusiajai būtų apsunkinta pažeistų teisių gynyba. 2006 m. birželio 30 d. VĮ Registrų centras buvo išduota pažyma Nr.(7.2./1147)s–5077, kurioje nurodoma, kad N. K. ir S. K., 2006 m. birželio 30 d. duomenimis, Lietuvos Respublikoje neturi nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų. Šių ir kitų įrodymų apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Darydamas išvadas teismas turi vadovautis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tai reiškia, kad teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės. Jeigu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ne visos aplinkybės išsamiai ištirtos, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir jas ištirti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro bei nukentėjusios apeliacinius skundus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp V. ir N. K. ir nukentėjusiosios I. G. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kad V. K. niekada nesukčiavo, skolą pripažino, mokėjo palūkanas. Kasatorius teigia, kad byloje jokių įrodymų, kad buvo mokamos palūkanos, nėra. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad kolegija tik pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas iš esmės nepatikrinusi jų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. ir N. K. parodymus, akcentavo tik tuos, kurie buvo reikalingi jų nekaltumui pagrįsti, ir visiškai nevertino jų parodymų visumos, nors šie argumentai buvo išdėstyti apeliaciniuose skunduose. Teismai neįvertino ir tos aplinkybės, kad, pardavus butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už gautus pinigus nepilnametės S. K. vardu buvo nupirktas kitas butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tai taip pat rodo, kad V. ir N. K. tokiu būdu norėjo išvengti turtinės prievolės grąžinti pasiskolintus pinigus. Kasatoriaus nuomone, nusikaltimo padarymo aplinkybių visuma, jų eiliškumas bei nuoseklumas rodo, kad V. ir N. K. atliko tyčinių veiksmų seką: kad pasiskolintų pinigų, jų grąžinimą garantavo nuosavybes teise turimu butu, po to šį butą neatlygintinai perleido savo nepilnametei dukrai, o dar vėliau šį butą pardavė tretiesiems asmenims už 12 000 Lt. Už parduotą butą dukra įsigijo kitą butą už 46 000 Lt, tačiau net ir pinigų skirtumo tarp parduoto ir naujai pirkto buto, nukentėjusiajai negrąžino.
Reziumuodamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, į visus esminius apeliacinių skundų argumentus priimtoje nutartyje neatsakyta, išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti neišnagrinėjus visa apimti pareikšto kaltinimo, t. y. paduoti apeliaciniai skundai neišnagrinėti.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus neatsakė bei nepaaiškino, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
Įstatymo dispozicijoje sukčiavimo požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BPK 182 straipsnis taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Vienas iš sukčiavimo požymių – turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra apsunkintas, pvz., tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.
Pirmosios instancijos teismas V. K. ir N. K. išteisino konstatavęs, kad nukentėjusioji, pagal paskolos sutartis skolindama pinigus, nebuvo suklaidinta, kad sudarant paskolos sutartis V. K. ir N. K. nesiekė užvaldyti jos turto, o buto dovanojimo ir pardavimo tretiesiems asmenims fakto negalima laikyti apgaule, pasireiškusia piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu, nes šių sandorių metu jokie draudimai ir apribojimai dėl šio buto įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įforminti.
Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinius skundus, kuriuose teigiama, kad V. K. ir N. K. tyčią apgaule išvengti turtinės prievolės patvirtina byloje surinkti duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino, kad kaltinimas visa apimtimi apskritai nebuvo išnagrinėtas, atmetė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių apeliantų argumentų neišnagrinėjo, skundus atmetė nutartyje pakartodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios padarytos neįvertinus visų byloje esančių duomenų ir teismo ištirtų įrodymų. Nei nuosprendyje, nei nutartyje S. K. bei pačių kaltinamųjų V. K. ir N. K. duoti parodymai apie buto dovanojimo bei pardavimo aplinkybes ir priežastis neįvertinti, byloje esantys duomenys, kad, pardavus butą ir nupirkus kitą butą dukros vardu, skola nukentėjusiajai nebuvo grąžinta, kad buto dovanojimo sandoris Vilniaus apygardos teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu šiam teismui nustačius, jog V. K. ir N. K. elgėsi nesąžiningai, nes, skolos grąžinimą garantavę savo butu, pažeisdami I. G., kaip kreditorės, teises, butą padovanojo savo nepilnametei dukrai ir tapo nemokiais, kad kreditoriniai įsiskolinimai nebuvo nurodyti ir santuokos nutraukimo byloje, nėra aptarti ir išanalizuoti. Kokiais įrodymais remiantis nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo mokamos palūkanos, teismų sprendimuose nenurodyta, padaryta išvada, kad nekilnojamuoju turtu buvo garantuota tik 15 000 Lt paskola, prieštarauja byloje esantiems duomenims (b. l. 72, 75, t. 1), kuo pagrįsta išvada, kad byloje nėra duomenų, jog N. K. skolinosi iš I. G. pinigus, apskritai nėra aišku, juo labiau kad tokia išvada prieštarauja kitai teismo išvadai, jog tarp V. K., N. K. bei nukentėjusiosios dėl skolinių įsipareigojimų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė
