Baudžiamoji byla Nr. 2K–269/2008
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.6.3.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Marijui Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei,
nuteistajam N. M.,
nuteistojo gynėjui advokatui Juozui Petrui Klimaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendžiu N. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 38 straipsniu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atleistas, baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti iki 2008 m. kovo 1 d. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos iš N. M. priteista 1782 Lt.
Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas patenkintas – Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: N. M. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant N. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2006 m. lapkričio 8 iki 10 d. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš N. M. priteista 1782 Lt.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu N. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, būtent: 2006 m. lapkričio 5 d., apie 18 val., Marijampolėje, Vilkaviškio g., ant tilto per Šešupės upę, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas fiziškai susidoroti su nukentėjusiąja K. D., ir fizinę prievartą – stumdamas ją prie tilto turėklų, suduodamas ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajai į krūtinės sritį bei nustumdamas nuo tilto į vandenį – savavališkais veiksmais siekė susigrąžinti iš jo pagrobtą piniginę, kurioje buvo 20 Lt, 3300 eurų (11385 Lt), 500 JAV dolerių (1315 Lt).
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendžiu N. M., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir byla jam nutraukta, nes teismas pripažino, kad yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendis panaikintas ir dėl N. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 38 straipsnio taikymas negalimas todėl, jog nėra BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos – N. M. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu nuteistasis N. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendį.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į esmines bylos aplinkybes. Teismas padarė išvadą, kad N. M. prisipažinimas nebuvo nuoširdus ir savanoriškas, nors BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma tik apie prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet nenurodoma apie nuoširdų ar kitokį prisipažinimą. Kasatorius teigia, kad įvykio metu tiek jis, tiek nukentėjusioji buvo stipriai apgirtę, todėl tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu abiejų parodymai buvo netikslūs, tačiau, teismui nustačius tikrąsias įvykio aplinkybes, kasatorius visiškai ir nuoširdžiai pripažino savo kaltę. Kasatoriaus nuomone, byloje buvo galima taikyti BK 38 straipsnį, nes jis nukentėjusiajai ir jos įstatyminiam atstovui pasirašytinai perdavė 10 000 Lt, jų atsiprašė, įsipareigojo ateityje nenusikalsti, o šie jam atleido. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad byloje liko neišspręstas klausimas dėl nukentėjusiosios K. D. įpareigojimo grąžinti jam 10 000 Lt žalos atlyginimo. Byloje nukentėjusioji nebuvo pareiškusi civilinio ieškinio. Be to, N. M. nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinė dalis surašyta iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus. Kasatoriaus manymu, teismas, neteisingai interpretuodamas BPK 326 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 3 punkto nuostatas, nuosprendį ne pakeitė, o panaikino ir priėmė naują nuosprendį. Be to, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, tačiau toliau, prieštaraujant šiam teiginiui, nurodoma taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą.
Nuteistojo N. M. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra šio straipsnio 1 dalies punktuose išvardytų sąlygų visuma: asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas turi įrodymais pagrįsti visas BK 38 straipsnio 1 dalyje ir jos punktuose nurodytas aplinkybes bei konstatuoti jų buvimą.
Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas N. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, nustatė visas BK 38 straipsnio 1 dalies taikymui būtinas sąlygas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad BK 38 straipsnio 1 dalies taikymas negalimas, nes N. M. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Taigi esminis nagrinėjamoje byloje iškilęs klausimas – ar N. M. prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką. Dėl kitų BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų buvimo abejonių neiškilo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams.
Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas laisva valia, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai padeda teismui teisingai išnagrinėti bylą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.
Kolegija, patikrinusi kasacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktą) ir be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla N. M. nutraukta jam ir nukentėjusiajai susitaikius. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. M. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra teisinga ir ją patvirtina byloje esantys teismo ištirti ir patikrinti N. M. parodymai.
Kolegija laiko, kad pagal byloje esančių N. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, visumą galima daryti išvadą, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Iš nagrinėjamoje byloje užfiksuotų nuteistojo N. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis neneigė to fakto, jog su nukentėjusiąja aiškinosi jo piniginės dingimo aplinkybes, reikalavo ją atiduoti, tačiau neigė savo kaltę dėl savavaldžiavimo, nepripažino fizinės ir psichinės prievartos. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis visiškai pripažino savo kaltę, paaiškino, kad dėl girtumo kai kurių aplinkybių neprisimena, patvirtino, jog galėjo būti taip, kaip nurodė nukentėjusioji, ir pats detaliau nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, taip pat parodė, kad dėl buvusių įvykių išgyvena.
Kolegija daro išvadą, kad, esant tokiems N. M. parodymams, laikytina, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką. Kolegija pažymi, kad esminę reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes būtent pirmosios instancijos teisme byla išsprendžiama iš esmės. Ta aplinkybė, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką klausimą. N. M., nors ir neigdamas savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu bei pagal savo suvokimą, kuriam įtakos turėjo jo girtumas įvykio metu, pateikdamas buvusių įvykių faktines aplinkybes, teisme aiškiai nurodė, kad savo kaltę pripažįsta, ir patvirtino nukentėjusiosios nurodytus faktus, teigdamas, jog taip galėjo būti. Nuteistasis savo prisižinimą patvirtino ir teismui pateiktame rašytiniame prašyme atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąją. Nėra pagrindo manyti, kad N. M. prisipažinimas buvo nenuoširdus ir nesavanoriškas. Teisme N. M. parodė, kad dėl buvusių įvykių išgyvena, atlygino nukentėjusiajai padarytą visą žalą – tiek turtinę, tiek neturtinę, nors ji nebuvo pareiškusi byloje civilinio ieškinio. Be to, po neteisėtų veiksmų padarymo, nukentėjusiajai K. D. gulint ligoninėje, stengėsi su ja susisiekti bei atsiprašyti ir, tik nukentėjusiajai atsisakius susitikti, tuo metu to padaryti nepavyko. O tai, kad N. M. savo kaltę pripažino tik teisme, nereiškia jo prisipažinimo nenuoširdumo.
Kolegijai nekyla abejonių, kad N. M. teisėtai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai K. D. susitaikius. Pažymėtina, kad susitaikymas, lingvistiškai aiškinant šį terminą, turi konflikto pabaigos prasmę, taikos sudarymą. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas neabejotinai buvo išspręstas. Nukentėjusioji neapskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nedalyvavo nei nagrinėjant bylą apeliacine, nei kasacine tvarka. Tokia jos pozicija akivaizdžiai rodo, kad ji pirmosios instancijos teismo pripažintą jos ir kaltininko susitaikymą laiko teisingu ir yra nesuinteresuota, jog jis būtų panaikintas. Be to, pirmosios instancijos nuosprendį apeliacine tvarka apskundė prokuroras, kuris nebuvo susitarimo susitaikyti šalis ir jokia forma jame nedalyvavo.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo N. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius ir baudžiamoji byla jam nutraukta, yra teisėtas. Apeliacinio teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nėra pagrindo nesutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, be pagrindo nurodė laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu, teismas nenurodo laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esanti minėta nuoroda neatitinka nusistovėjusios teismų praktikos, taikant BK 75 straipsnį. Tačiau kolegija tokio nuosprendžio trūkumo nelaiko baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, juo labiau esminiu, nes tai nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių, taip pat nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį byloje.
Atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinio teismo neteisingo BPK 326 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 3 punkto interpretavimo. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo N. M. buvo nutraukta baudžiamoji byla, ir padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Toks sprendimas buvo priimtas teisingai vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 3 punktu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
