Dėl nuostolių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-561/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04577-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 44.5.1; 60 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Autosara“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Autosara“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „MSC Vilnius“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Eurovestika“ dėl nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl krovinio vežėjo agento civilinės atsakomybės už žalą, kilusią šiam krovinį perdavus ne skubaus siuntinio važtaraštyje, bet konosamente nurodytam krovinio gavėjui.

Ieškovas UAB „Autosara“ (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų UAB „MSC Vilnius“ ir UAB „Eurovestika“ solidariai 18 694,66 Lt nuostolių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. pabaigoje–2009 m. pradžioje Klaipėdos valstybinį jūrų uostą pasiekė Mediterranean Shipping Company S. A. (toliau – MSC) pervežti JAV įmonės NB Auto konteineriai su prekėmis (automobiliais), siųstomis įvairioms Lietuvos ir Baltarusijos įmonėms. Prekių siuntėjui JAV įmonei NB Auto tapus nemokiai ir nesumokėjus už pervežimą MSC agentui Čikagoje Empire United Lines (toliau – EUL), MSC agentas Klaipėdoje, atsakovas UAB „MSC Vilnius“ (toliau – atsakovas), sustabdė konteinerių atsiėmimą. Ieškovas teigia, kad, siekdamas atsiimti savo automobilius (dalį prekių), sutiko su EUL prezidento sąlyga padengti visą JAV įmonės NB Auto skolą ir 2010 m. vasario 9 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu pervedė į EUL sąskaitą 69 955 JAV dolerius, už tai įgydamas teisę atsiimti konteinerius bei reikalauti iš trečiųjų asmenų (konteinerių savininkų) grąžinti už juos sumokėtas lėšas. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas UAB „MSC Vilnius“ be ieškovo sutikimo ar įgaliojimo perdavė UAB „Eurovestika“ konteinerius Nr. MSCU8602715 ir Nr. MEDU8267871; dėl patirtų nuostolių ieškovas pareiškė pretenziją atsakovui, tačiau šis jos nepatenkino. Kadangi ieškovas įsitikinęs, kad jo patirti nuotoliai yra abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas, nes UAB „MSC Vilnius“, išduodama krovinį UAB „Eurovestika“, nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, o UAB „Eurovestika“ priėmė krovinį žinodama, jog negali atsiimti krovinio, nesumokėjusi frachto, tai jis kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš abiejų atsakovų solidariai jo patirtus nuostolius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovų UAB „MSC Vilnius“ ir UAB „Eurovestika“ solidariai 15 709,80 Lt nuostolių, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad, sumokėjus už krovinį, ieškovui perėjo visos teisės į jį (tai patvirtina skubaus siuntinio važtaraščiai, kuriuos gavo atsakovas ir ieškovas), o prekių gavėjai išvengė baudų, kurias šiems būtų tekę mokėti už kiekvieną konteinerių prastovos dieną. Teismas nurodė, kad atsakovas UAB „MSC Vilnius“, be ieškovo žinios ir atsisakymo krovinio perdavęs UAB „Eurovestika“ 2 konteinerius, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, atsakovas UAB „Eurovestika“, atsiėmęs du konteinerius ir nesumokėjęs už jų gabenimą, be teisinio pagrindo praturtėjo kito asmens (ieškovo) sąskaita, todėl privalo atlyginti nepagrįsto praturtėjimo dydžio nuostolius. Teismas sprendė, kad ieškovas patyrė nuostolių ne dėl savo kaltės, todėl turi teisę į jų atlyginimą (CK 6.242 straipsnio 1, 3 dalys). Kadangi ieškovo nuostoliai kilo dėl abiejų atsakovų veiksmų (UAB „MSC Vilnius“ atidavė, o UAB „Eurovestika“ priėmė 2 konteinerius už juos nesumokėjęs), tai teismas konstatavo, kad, nors prievolių atsiradimo teisiniai pagrindai yra skirtingi, atsakovų prievolė yra solidari (CK 6.6 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad šalių ginčas kilęs iš CK reguliuojamų regresinių tarpusavio atsiskaitymo santykių, todėl byloje taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „MSC Vilnius“ apeliacinį skundą, 2013 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą pakeitė – panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo UAB „MSC Vilnius“ priteista 15 709,80 Lt nuostolių ir procesinės palūkanos, ieškinį UAB „MSC Vilnius“ atmetė; panaikino teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „MSC Vilnius“ priteistas žyminio mokesčio, atstovavimo ir dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimas; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo UAB „MSC Vilnius“ argumentu, kad šis savo veiksmais nesukėlė nuostolių ieškovui; nurodė, kad ieškovas, sumokėjęs už atsakovo UAB „Eurovestika“ konteinerių siuntimą, įgijo reikalavimo teisę į UAB „Eurovestika“ regreso tvarka (CK 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl pinigų sumokėjimo už kitus krovinio gavėjus momentu ieškovas žalos nepatyrė, jo reikalavimo teisė atsakovui UAB „Eurovestika“ buvo ir yra pagrindžiama kitu pagrindu. Pažymėjusi, kad ieškovas nenurodė, kodėl nereiškė pretenzijos ar ieškinio atsakovui UAB „Eurovestika“, ta aplinkybė, jog UAB „Eurovestika“ nevykdo ūkinės veiklos, nereiškia, kad atsiskaitymas tapo neįmanomas, byloje nėra duomenų apie išieškojimo iš šio skolininko negalimumą arba jo nemokumą, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ieškovas nepagrindė ir neįrodė žalos fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas taip pat nepagrindė atsakovo UAB „MSC Vilnius“ veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sumokėjęs už krovinio gabenimą ir įgijęs reikalavimo teisę į kitus krovinio savininkus, ieškovas netapo vežėju, kuriam taikytina Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo (toliau – Prekybinės laivybos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalis, vežėjo teisė sulaikyti krovinį jam perleista pagal žodinį susitarimą su vežėjo MSC agentu Čikagoje. Teisėjų kolegijos nuomone, krovinio sulaikymas galbūt paskatintų krovinio savininką atsiskaityti su ieškovu, tačiau skolininko nemokumo atveju ieškovas turėtų kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, pasirūpinti teismo sprendimo įvykdymu ir prisiimti prievolę mokėti baudas už neatsiimtų konteinerių prastovą. Vertindama atsakovo veiksmus bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) kontekste, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nebuvo nagrinėjamos krovinio perdavimo UAB „Eurovestika“ aplinkybės, kada konteineriai buvo perduoti (iki ar po MSC agentūros Čikagoje 2009 m. vasario 16 d. nurodymo persiųsti krovinį ieškovui), todėl padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo bei jų ir UAB „Eurovestika“ neatsiskaitymo už krovinio gabenimą (su kuriuo ieškovas sieja žalos atsiradimą) priežastinio ryšio.

Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovą ir atsakovus sieja vežimo santykiai (atsakovas UAB „MSC Vilnius“, išdavęs krovinį kitam atsakovui, veikė kaip vežėjo – kompanijos MSC – agentas), todėl ieškovo ir atsakovo santykiams taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Prekybinės laivybos įstatymo 62, 64 straipsniai). Kadangi ieškovas savo reikalavimo teisę sieja su tarptautiniu mokėjimo pavedimu už krovinio gabenimą, tai teisėjų kolegija pripažino, kad ieškovas kreipėsi į teismą (2010 m. kovo 8 d.) praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Nurodžiusi, kad pagal Prekybinės laivybos įstatymo 76 straipsnį šiame įstatyme nustatytiems ieškinio senaties terminams taikomos CK įtvirtintos ieškinio senaties sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo taisyklės, teisėjų kolegija konstatavo, jog pretenzijos pareiškimas nesustabdo ir nenutraukia ieškinio senaties eigos (CK 1.129, 1.130 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Autosara“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorius nurodo, kad, priimdama skundžiamą procesinį sprendimą, teisėjų kolegija nepagrįstai taikė Prekybinės laivybos įstatymo 76 straipsnį ir nepagrįstai netaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalies, nors kasatoriaus teisė reikalauti iš UAB „MSC Vilnius“ atlyginti nuostolius grindžiama atsakovo civiline atsakomybe. Kadangi kasatoriaus reikalavimas kildinamas iš CK nuostatų (dėl žalos atlyginimo), tai, pasak kasatoriaus, byloje taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad teisėjų kolegija nepagrįstai kasatorių laikė vežėjo agentu Prekybinės laivybos įstatymo prasme. Kasatoriaus nuomone, jis ginčo teisiniuose santykiuose nelaikytinas vežėju (laivo savininku arba frachtuotoju, sudarančiu vežimo jūra sutartį; Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalis) ar jo agentu (nepriklausomu asmeniu, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita; CK 2.152 straipsnis), todėl kasatoriui netaikytini Prekybinės laivybos įstatyme nustatyti senaties terminai.

Kasatorius įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo žala kilo dėl atsakovo civilinės atsakomybės, nes atsakovas, atidavęs krovinius UAB „Eurovestika“ neturėdamas tam teisės, atliko neteisėtus veiksmus (elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai), dėl ko kasatorius patyrė žalą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „MSC Vilnius“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Atsakovas sutinka su skundžiamoje teismo nutartyje padaryta išvada, kad kasatoriaus ir atsakovo (vežėjo agento) teises ir pareigas nustato vežimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos – Prekybinės laivybos įstatymas. Atsakovo manymu, teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad pretenzijos pareiškimas nesustabdo ir nenutraukia Prekybinės laivybos įstatymo 64, 75 straipsniuose nustatytų ieškinio senaties terminų eigos; kasatorius praleido ieškinio senaties terminą ir tai sudarė pagrindą atmesti jo reikalavimą atsakovui.

Atsakovas atkreipia kasacinio teismo dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje teisėjų kolegija kasatoriaus nelaikė vežėjo agentu, tokia išvada padaryta apie atsakovą UAB „MSC Vilnius“. Dėl to atsakovas mano, kad kasacinio skundo argumentai dėl kasatoriaus pripažinimo vežėjo agentu Prekybinės laivybos įstatymo prasme atmestini kaip nesusiję su byla.

Atsakovas nurodo, kad byloje nenustatytos jo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai (jis nebuvo informuotas, nežinojo ir neturėjo žinoti, kad gabenant krovinį pasikeitė jo gavėjas, kasatorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas gavo 2009 m. vasario 16 d. skubaus siuntinio važtaraščius, kuriuose informuojama apie krovinio gavėjo pasikeitimą, kasatorius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pranešti atsakovui apie krovinio gavėjo pasikeitimą), žala (kasatorius tariamai jam padarytą žalą kildina tik iš to, kad krovinio savininkas (atsakovas UAB „Eurovestika“) neatsiskaitė su ieškovu; vien UAB „Eurovestika“ siuntėjui JAV įmonei NB Auto mokėtinos sumos pervedimas vežėjui nereiškia žalos atsiradimo fakto, be to, kasatorius neįrodė, kodėl jis nesikreipė į JAV įmonę NB Auto ir (arba) atsakovą UAB „Eurovestika“, reikalaudamas sumokėti už juos pervestą sumą), priežastinis ryšys ir kaltė (atsakovas, perdavęs atgabentą krovinį teisėtam konosamente nurodytam krovinio gavėjui, negali būti laikomas kaltu dėl UAB „Eurovestika“ neatsiskaitymo su kasatoriumi).

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santykių, kai, krovinį pervežus jūra, frachtą vežėjui sumoka ne krovinio siuntėjas, bet vienas iš krovinio gavėjų, teisinio kvalifikavimo

Sprendžiant dėl byloje kilusio ginčo teisinio kvalifikavimo, pirmiausia vertintinos pervežimų jūra srityje priimtų nacionalinių ir tarptautinių (prie kurių Lietuva yra prisijungusi) teisės aktų nuostatos. Prekybinės laivybos įstatymas reglamentuoja santykius, atsirandančius jūrų laivais vežant krovinius, bagažą ir keleivius, nustato darbo laive santykius tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (Prekybinės laivybos įstatymo 1 straipsnis; čia ir toliau – 2008 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. X-1628 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 3 d.). Lietuva yra prisijungusi prie 1924 m. Tarptautinės konvencijos dėl teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeistos 1968 m. Briuselio protokolu, iš dalies pakeičiančiu Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Visbiu taisyklės) ir iš dalies pakeistos Protokolu (protokolas dėl SST) (konsoliduotas šių teisės aktų tekstas toliau vadinamas Hagos–Visbiu taisyklėmis). Tarptautiniai kroviniai jūra vežami vadovaujantis Hagos–Visbiu taisyklių pagrindu suvienodintais konosamentais arba panašiais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, jei tokie dokumentai yra susiję su prekių vežimu jūra, įskaitant pirmiau minėtą konosamentą arba panašų dokumentą, išduotą remiantis frachtavimo sutartimi arba pagal ją, nuo tada, kai toks konosamentas ar panašus nuosavybę patvirtinantis dokumentas pradeda reglamentuoti vežėjo ir dokumento turėtojo santykius (Hagos–Visbiu taisyklių 1 straipsnio b punktas). Pažymėtina, kad su Hagos–Visbiu taisyklėmis suderinta Prekybinės laivybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostata, jog krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo faktą ir jos turinį patvirtina konosamentas ar kitas dokumentas. Hagos–Visbiu taisyklių 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja vežėją tinkamai ir rūpestingai pakrauti, tvarkyti, sukrauti, vežti, laikyti, prižiūrėti ir iškrauti vežamas prekes. Tai – tradicinės vežėjo pareigos. Taisyklių 1 straipsnio e punkte nurodyta, kad prekių vežimas apima laikotarpį nuo momento, kai prekės yra pakrautos į laivą, iki momento, kai jos iškraunamos iš laivo. Hagos–Visbiu taisyklėse neįtvirtinta imperatyviųjų nuostatų dėl prekių pristatymo. Dėl to, taikant šias taisykles, praktikoje kyla ginčų dėl krovinio pristatymo netinkamam gavėjui teisinio vertinimo.

Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad krovinių vežimo jūra sutartis – susitarimas, pagal kurį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti jūra į paskirties uostą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą frachtą. Ši norma, įtraukus reikalavimą krovinį išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui, vežėjo pareigas ir teises apibūdina plačiau, nei nustatyta Hagos–Visbiu taisyklių 3 straipsnio 1 dalyje. Nepaisant to, prekių pristatymo netinkamam gavėjui ir jo padarinių teisinis kvalifikavimas paliekamas praktikai, jis nėra sureguliuotas teisės normomis, kaip tai padaryta, pvz., 2008 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl sutarčių dėl tarptautinio krovinių vežimo visiškai arba iš dalies jūra, kitaip dar vadinamoje Roterdamo taisyklėmis, prie kurios Lietuva neprisijungusi. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje aktuali krovinio vėžėjo pareigos perduoti krovinį tinkamam gavėjui analizė, nes tik tinkamai šią pareigą įvykdęs vežėjas gali teigti, jog jis nėra atsakingas už kilusią žalą. Krovinio pristatymas yra akivaizdus vežėjo įsipareigojimas, kuris per nustatytą laiką turi būti įvykdytas sutartomis sąlygomis. Krovinio pristatymas jo gavėjui reiškia tik tą gavėją, kuris turi teisę gauti krovinį pagal vežimo sutartį. Kadangi, kaip jau buvo minėta, vežimo jūra sutarties buvimo faktą patvirtina konosamentas ar kitas dokumentas, tai tinkamu pripažintinas prekių pristatymas gavėjui, nurodytam tokio pobūdžio dokumente.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar į paskirties vietą pristatytą krovinį vežėjo agentas turėjo išduoti pagal konosamentus, ar pagal skubaus siuntinio važtaraščius, kuriais buvo pakeistas krovinio gavėjas. Kolegija pažymi, kad, taikant Prekybinės laivybos įstatymą ir vežėjo pareigas aiškinant plačiau, nei nustatyta Hagos–Visbiu taisyklėse, vėžėjo pareiga pristatyti krovinį tinkamam gavėjui patenka į vežimo sutarties sąlygas, o netinkamas tokios sąlygos vykdymas gali būti kvalifikuotas kaip sutarties pažeidimas. Krovinių vežimo jūra dokumentas (konosamentas) patvirtina sutarties sudarymo faktą ir jo turėtojo nuosavybės teisę į konosamente nurodytą krovinį bei suteikia teisę jo turėtojui disponuoti jūra vežamu kroviniu. Šias teises turi vežėjas, kol krovinio nepristato gavėjui. Byloje nustatyta, kad atsakovas (vežėjo MSC agentas Klaipėdoje) neišdavė krovinio jo gavėjams Lietuvoje, nes siuntėjas JAV įmonė NB Auto nesumokėjo frachto, t. y. užmokesčio už krovinio pervežimą.

Teisės aktuose neįtvirtinta frachto mokėjimo tvarkos, ji paprastai priklauso nuo susiklosčiusios verslo praktikos – mokama iš anksto arba po pervežimo, moka siuntėjas arba gavėjas. Hagos–Visbiu taisyklės nenustato jokių vežėjo teisės gauti frachtą apsaugos priemonių. Tokios priemonės įtvirtintos Prekybinės laivybos įstatymo 23–24 straipsniuose. Vežėjas turi teisę sulaikyti krovinį, nutraukti sutartį, reikalauti įkeisti krovinį ir kt. Nagrinėjamo ginčo atveju frachtą po krovinio pervežimo turėjo sumokėti siuntėjas, tačiau jis bankrutavo ir tokios pareigos neįvykdė, todėl vežėjas (per savo agentą) pasinaudojo krovinio sulaikymo teise ir jo neišdavė gavėjams Lietuvoje. Kolegija konstatuoja, kad krovinio sulaikymas yra ne tik vežėjo savigynos priemonė, bet kartu ir reikšmingas faktas, patvirtinantis, jog krovinys gavėjams nepristatytas, taigi vežimo sutartis dar neįvykdyta ir nepasibaigė. Remdamasi teismų byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nurodo, kad, siekdamas išvengti frachto išieškojimo nukreipimo į vežėjo sulaikytą krovinį, kasatorius (vienas iš krovinio gavėjų) sumokėjo vežėjui frachtą už visą krovinį. Vežėjo išrašyti skubaus siuntinio važtaraščiai (angl. telex release), juose nurodant, kad konkretus krovinys turi būti perduotas UAB „Autosara“ (kasatoriui), o MSC važtaraščių kitoje pusėje reikalingas gavėjo parašas ir siuntimo sąlygų bei terminų patvirtinimas, pakeitė krovinio pristatymo procedūrą ir vežėjo agento turėjo būti vykdomas kartu su krovinio nuosavybės teisę nustatančiais konosamentais. Skubaus siuntinio važtaraščius kolegija vertina kaip dokumentus, kuriais vežėjas pakeitė krovinio gavėją iki tol, kol kiti gavėjai važtaraščiuose nurodytam gavėjui (kasatoriui) nesumokės jiems tenkančios frachto mokesčio dalies, t. y. šiais dokumentais nebuvo pakeisti konosamentuose nurodyti nuosavybės teisę į krovinį turintys subjektai, tačiau nustatyta kitokia šios teisės įgyvendinimo tvarka. Taigi, tarptautinio mokėjimo pavedimo dokumentai ir skubaus siuntinio važtaraščiai patvirtina vežimo sutarties sąlygų, nustatančių mokesčių už vežimą sumokėjimą (šią pareigą perkeliant krovinio gavėjams) ir krovinio pristatymą konkrečiam gavėjui, pakeitimą; tokio pobūdžio susitarimas Hagos–Visbiu taisyklių 7 straipsnio nėra draudžiamas. Kadangi šį susitarimą sudarė vežėjas (MSC agentas Čikagoje) ir vienas iš krovinio gavėjų – kasatorius, tai tokį sutarties pakeitimą turėjo vykdyti jame dalyvavusios šalys. Jei kiti konosamentuose nurodyti gavėjai su tokiu pakeitimu nesutiktų, jie galėtų skųsti jų krovinių sulaikymą ir turėtų pareigą sumokėti jiems tenkančią dalį frachto.

Bylos duomenimis, kasatorius kreipėsi į teismą, nes jam nebuvo grąžinta dalis vežėjui sumokėto frachto. Kasatoriaus pareikštas reikalavimas atlyginti turėtus nuostolius nėra reikalavimas sumokėti frachtą, tai – prašymas priteisti jo nuostolių, patirtų atsakovui netinkamai vykdant vežimo jūra sutarties nuostatas dėl krovinio pristatymo gavėjui, atlyginimą, šių nuostolių dydį apibrėžiant už krovinio gavėją sumokėto frachto dydžiu. Vežėjo agentas (atsakovas), išduodamas du konteinerius be kasatoriaus, kuris konteinerius būtų sulaikęs iki jam bus atlyginta už jų vežimą tenkanti frachto dalis ir tik po to krovinį išdavęs konosamentuose nurodytam gavėjui, sutikimo ar įgaliojimo, nevykdė vežėjo susitarimo su kasatoriumi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo UAB „MSC Vilnius“ veiksmai, šiam nesilaikant krovinio pristatymo tvarkos pakeitimų, pažeidė susitarimą ir padarė žalos kasatoriui, kuriam liko negrąžinta už kitą krovinio gavėją sumokėta frachto dalis, o išdavus krovinį, vežimo sutartis pasibaigė. Kasatoriaus teisių pažeidimas išdavus krovinį be jo sutikimo ar įgaliojimo tai padaryti, t. y. pažeidžiant skubaus siuntinio važtaraščiuose nustatytas šalių susitarimo sąlygas, sudaro pagrindą atsakovui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriaus patirtos žalos atlyginimo, tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir, nustatęs visas UAB „MSC Vilnius“ civilinės atsakomybės sąlygas bei jo ir UAB „Eurovestika“ veiksmų bendrumą išduodant (priimant) krovinį be kasatoriaus sutikimo (nesumokėjus jam frachto dalies), pagrįstai iš atsakovų priteisė sumokėto frachto dydžio žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir nepagrįstai atmetė ieškinį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nuostolių atlyginimas taip pat priteistas iš UAB „Eurovestika“ CK 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindu, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už sutarties pažeidimą.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo argumentus, kad jis nebuvo informuotas, nežinojo ir neturėjo žinoti, jog, gabenant krovinį, pasikeitė jo gavėjas. Tokią poziciją pirmiausia paneigia aplinkybė, kad, agentui pasinaudojus viso krovinio sulaikymo teise iki frachto sumokėjimo, konteineriai vis dėlto buvo išduoti. Tai galėjo būti padaryta tik agentui gavus informaciją, kad frachtas sumokėtas, arba konkrečiam krovinio gavėjui sumokėjus atsakovui frachto dalį (galimybė, kad be kasatoriaus, kuris sumokėjo visą frachtą, konosamentuose nurodytas gavėjas galėjo sumokėti už šio konteinerių pervežimą priklausančią frachto dalį, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais nepaneigta). Bet kuri iš šių aplinkybių reikštų atsakovo nesąžiningumą kasatoriaus atžvilgiu. Abejonių kelia ir tai, kad likęs 21 konteineris buvo atiduotas laikantis skubaus siuntinio važtaraščiuose nurodytos tvarkos, dėl jų perdavimo ginčų nekilo. Taip pat nėra aišku, kodėl galėjo (turėjo) būti pakeistos dviejų konteinerių išdavimo procedūros. Be to, net ir darant prielaidą, kad šių konteinerių skubaus siuntinio važtaraščiai atsakovo nepasiekė, vežėjo MSC ir jo agento UAB „MSC Vilnius“ vidinio susižinojimo nesklandumai ar neefektyvus bendradarbiavimas negali lemti kasatoriaus žalos ir paneigti teisę į jos atlyginimą; agentas atsako gavėjui pagal Prekybinės laivybos įstatymą kaip vežėjas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimams, kylantiems iš prekių pervežimo jūra

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė Prekybinės laivybos įstatymą ir netaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalies, nors kasatoriaus teisė reikalauti iš UAB „MSC Vilnius“ atlyginti nuostolius grindžiama atsakovo civiline atsakomybe. Kasatoriaus argumentas pagrįstas.

Ieškinio senaties terminai įtvirtinti CK 1.125 straipsnyje. Šio straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai. Prekybinės laivybos įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas privilegijuotiems reikalavimams pareikšti. Privilegijuoti reikalavimai – su prekybine laivyba susiję reikalavimai, tenkinami Prekybinės laivybos įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 62 straipsnio 1 dalis); vienas tokių – reikalavimas sumokėti frachtą ir kitas įmokas, priklausančias už vežimą jūra (Prekybinės laivybos įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Kitų ieškinio senaties terminų Prekybinės laivybos įstatyme nenustatyta.

Suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų civilinių teisių gynimo, turi teisę pasirinkti jų gynimo būdą (CK 1.138 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius kreipėsi į teismą prašydamas taikyti atsakovams civilinę atsakomybę ir priteisti turėtos žalos atlyginimą (nuostolius) (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ta aplinkybė, kad patirtos žalos dydį kasatorius sieja su sumokėto frachto dydžiu, nekeičia reikalavimo pobūdžio, jis netampa reikalavimu įvykdyti sutartį, kuriam būtų taikomas Prekybinės laivybos įstatymo reguliavimas. Pažymėtina ir tai, kad dėl netinkamo sutarties vykdymo patirtos žalos atlyginimas nėra frachto ar kitų įmokų, priklausančių už vežimą jūra, mokėjimas Prekybinės laivybos įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 7 punkto prasme. Kaip pirmiau buvo nurodyta šioje nutartyje, kitų specialiųjų ieškinio senaties terminų (tarp jų ir dėl žalos atlyginimo) Prekybinės laivybos įstatyme nenustatyta. Dėl to, konstatavus, kad byloje pareikštas reikalavimas atlyginti dėl sutarties pažeidimo kilusią žalą, jam taikytinas bendrasis CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai kvalifikavęs ginčo teisinius santykius, nepagrįstai taikė Prekybinės laivybos įstatyme įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir panaikino teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip neturinčių įtakos teisiniam bylos rezultatui teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nutartyje pateiktus jų taikymo išaiškinimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių kilusį ginčą ir dėl to priėmė nepagrįstą nutartį, kuri naikintina, šioje nutartyje išdėstytais motyvais paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir sprendimo vykdymo atgręžimo

Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovas pateikė prašymą atlyginti proceso metu patirtas išlaidas. Prašyme nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo 2382,28 Lt bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos – 1800 Lt, kasaciniame teisme – 2471 Lt tokių išlaidų. Šias išlaidas ieškovas prašo priteisti iš atsakovo. Prie prašymo pridėti dokumentai patvirtina, kad ieškovas įvykdė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį – sumokėjo iš jo priteistų 7267,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas prašo atgręžti apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą.

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirstytos šiame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, todėl, šį sprendimą paliekant galioti, išlaidų paskirstymo klausimas pakartotinai nespręstinas.

Pateikdamas kasacinį skundą, ieškovas sumokėjo 471 Lt žyminio mokesčio, kuris jam priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, ieškovas turėjo 1800 Lt išlaidų advokato pagalbai, pateikdamas kasacinį skundą – 2000 Lt tokių išlaidų. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, todėl priteistinos iš UAB „MSC Vilnius“ (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 40,79 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Autosara“ yra įvykdžiusi apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš jos priteistas 7267,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimas, o kasacinis teismas sprendžia šią teismo nutartį panaikinti, CPK 762 straipsnio 1 dalies pagrindu UAB „MSC Vilnius“ įpareigotina grąžinti nurodytą sumą UAB „Autosara“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą.

Priteisti UAB „Autosara“ (j. a. k. 300652468) iš UAB „MSC Vilnius“ (j. a. k. 111620765) 471 Lt žyminio mokesčio ir 3800 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 4271 (keturis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt vieną) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „MSC Vilnius“ (j. a. k. 111620765) 40,79 Lt (keturiasdešimt Lt 79 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Atgręžti panaikintos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutarties vykdymą. Įpareigoti UAB „MSC Vilnius“ (j. a. k. 111620765) grąžinti UAB „Autosara“ (j. a. k. 300652468) 7267,20 Lt (septynis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis Lt 20 ct).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Janina Stripeikienė