Baudžiamoji byla Nr. 2K-272-511/2020
Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00057-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.1;
1.2.18.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. K.-M. ir civilinės atsakovės E. K.-M individualios įmonės kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu E. K.-M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, pagal 220 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, paskirtą baudą įpareigota sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Civiliniai ieškiniai – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) dėl 179 485,18 Eur nesumokėtų mokesčių (103 843,24 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 74 535,69 Eur pelno mokesčio ir 1106,25 Eur įmokų į Garantinį fondą), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus dėl 276 492,32 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš E. K.-M. – palikti nenagrinėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio nustatomoji dalis. VMI civilinis ieškinys iš dalies tenkintas ir iš E. K.-M. individualios įmonės priteista 72 089,25 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 480,60 Eur įmokų į Garantinį fondą, 35 586,47 Eur pelno mokesčio (iš viso 108 156 Eur). Prokuroras informuotas apie tai, kad liudytojų G. M., Ž. B., A. T. (T.), E. K., O. R. veiksmuose yra nusikaltimo, nustatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių (melagingų parodymų davimas). Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. E. K.-M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė E. K.-M individualios įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. būdama individualios įmonės savininkė, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalimi („už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“), 14 straipsnio 2 dalimi („už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“), būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, pažeisdama BAĮ 4 straipsnio nuostatą, kad „ūkio subjektas tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ (nuo 2013 m. sausio 1 d., pagal 2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakciją, „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“), 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, to paties straipsnio 4 dalies nuostatą, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinių operacijų arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. nenustatytoje vietoje tyčia, suvokdama, kad jos veiksmais bus sutrukdyta nustatyti realius įmonės ūkinės ir komercinės veiklos rezultatus, siekdama išvengti priskaičiuoti darbo užmokestį registruose ir nuo jo sumokėti mokesčius į biudžetą, įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose 83 įmonės darbuotojams (jie išvardyti apeliacinės instancijos teismo nutartyje) išmokėjo dalį darbo užmokesčio – 365 252,80 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų bei davė nurodymą įgaliotam asmeniui – buhalterinę apskaitą tvarkiusiai G. K. šios su darbo santykiais susijusių išmokų priskaičiavimo ir išmokėjimo dalies neregistruoti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Dėl to tyčia neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo iš viso 264 711,73 Eur mokesčių: 72 089,25 Eur nuo gyventojų su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, 92 141,88 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 480,60 Eur įmokų į Garantinį fondą.
1.1. Be to, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II dalies 3 punkto („Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį <…>“), II dalies 4 punkto („Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį <…>“), III dalies 16 punkto („Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“) nuostatas, žinodama, kad įmonė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. grynaisiais pinigais gavo 237 243,16 Eur pardavimo pajamų už parduotas prekes prekybos taškuose Vilniaus mieste, tyčia šiems pinigams neišrašė kasos pajamų orderių ir davė nurodymą G. K. neužpajamuoti jų įmonės buhalterinėje apskaitoje. Dėl to neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 35 586,47 Eur pelno mokesčio.
1.2. Tokiu būdu E. K.-M. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. tyčia įmonės buhalterinėje apskaitoje, duodama nurodymus G. K., neapskaitė dalies įvykusių ūkinių finansinių operacijų, dėl to iš dalies negalima nustatyti individualios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.
2. E. K.-M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas ir nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, jų panaudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, t. y. būdama individualios įmonės savininkė, atsakinga už įmonės ūkinę finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, žinodama, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. išmokėjo įmonės darbuotojams 365 252,80 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, kurių priskaičiavimo ir išmokėjimo neregistravo buhalterinėje apskaitoje, pažeisdama 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatą („nuolatinis Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo numatytą mokestį“), laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572, patvirtinta VMI viršininko 2004 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. VA-7) bei metinėse 2010, 2011, 2012, 2013, 2014 ir 2015 metų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijose (forma FR0573, patvirtinta VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-145), duodama nurodymus G. K., tyčia įrašė žinomai neteisingus duomenis apie gyventojų pajamų mokestį, t. y. per įgaliotą asmenį G. K. deklaravo iš viso 72 089,25 Eur mažiau gyventojų pajamų mokesčio nuo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, negu privalėjo, ir šias mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (FR0572 versija 04) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. bei metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijas (FR0573 versija 3) nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d. per įgaliotą asmenį G. K. elektroniniu būdu pateikė VMI Vilniaus apskrities skyriui.
2.1. Pažeisdama 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, įskaitant kitas su darbo santykiais susijusias išmokas“, taip pat pažeisdama 2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo ir 2006 m. kovo 23 d. įstatymo redakcijos) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad „garantinio fondo lėšas sudaro įmonių įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos)“ (įmokų į Garantinį fondą tarifas nuo 2008 m. liepos 12 d. iki 2012 m. sausio 1 d. buvo 0,1 proc., nuo 2012 m. sausio 1 d. – 0,2 proc.), Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo fondo lėšų finansinėse ataskaitose už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., duodama nurodymus G. K., tyčia įrašė žinomai neteisingus duomenis apie išmokėtą darbo užmokestį bei apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas, t. y. deklaravo iš viso 192 141,88 Eur mažiau valstybinio socialinio draudimo įmokų, negu privalėjo, neapskaičiavo ir nesumokėjo 480,60 Eur įmokų į Garantinį fondą ir minėtas finansines ataskaitas per įgaliotą asmenį G. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. popieriniais SAM pranešimais pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyriui.
2.2. Be to, pažeisdama 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II dalies 3 punkto („Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį <…>“), II dalies 4 punkto („Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį <…>“), III dalies 16 punkto („Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“) nuostatas, žinodama, kad įmonė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. grynaisiais pinigais gavo 237 243,16 Eur pardavimo pajamų už parduotas prekes prekybos taškuose Vilniaus mieste, duodama nurodymus G. K., tyčia įrašė žinomai neteisingus duomenis apie pelno mokestį, t. y. deklaravo iš viso 35 586,47 Eur mažiau pelno mokesčio, negu privalėjo, ir šias deklaracijas per G. K. 2012 m. spalio 16 d., 2014 m. gegužės 19 d., 2015 m. gegužės 26 d. elektroniniu būdu pateikė VMI Vilniaus apskrities skyriui.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, 2020 m. balandžio 8 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorė nurodo:
3.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų pažeidimus, kurie suvaržė jos teises, sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų.
3.2. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 220 straipsnio 1 dalis, 222 straipsnio 1 dalis – jos (kasatorės) veiksmams pritaikytas netinkamai, nes ji nepagrįstai nuteista kaip nusikaltimų vykdytoja, taip netinkamai taikant ir BK 24 straipsnio 3 dalį. Kaip įmonės vadovė ji buvo atsakinga tik už buhalterinės apskaitos tinkamą organizavimą, o ne už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė G. K., ši tiesiogiai ir atliko neteisėtus veiksmus (G. K. 2018 m. rugpjūčio 3 d. baudžiamuoju įsakymu nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį). Specialistės A. Mikulėnienės paaiškinimai, kad buhalterės G. K. realiai niekas nekontroliavo, kad tokią netvarkingą buhalterinę apskaitą per savo praktiką ji mato pirmą kartą, tik patvirtina jos (nuteistosios) parodymus, kad ji (nuteistoji), nieko nesuprasdama apie buhalterinės apskaitos tvarkymą, visą buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą patikėjo G. K., o ši pasinaudojo tokia situacija savo nusikalstamai veikai įvykdyti. Taigi ji (kasatorė) viena nuteista kaip vykdytoja, neatsižvelgus į G. K. atliktus neteisėtus veiksmus, galimą bendrininkavimą, tai lėmė ir teisės į tinkamą gynybą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju ji (kasatorė) galėtų būti pripažinta kalta nebent pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes netinkamai vykdė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, pasitikėjo buhaltere G. K., dėl to ir kilo nustatyti padariniai (nusikalstamas nerūpestingumas).
3.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas turėtų būti įrodinėjamas tiesioginiais įrodymais, o kaltinimo liudytojų parodymai turėtų būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 31 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTMtMTA3My8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-3-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-3-1073/2019">2AT-3-1073/2019</a>). Nagrinėjamu atveju teismai savo išvadas grindė išimtinai tik teistos ir suinteresuotos bylos baigtimi liudytojos G. K. prieštaringais parodymais, jos pateiktomis dokumentų kopijomis (nepatikimais netiesioginiais įrodymais) ir šių netiesioginių įrodymų pagrindu atliktu įmonės ūkinės finansinės veiklos patikrinimu, taip pat kitų kelių suinteresuotų liudytojų parodymais, o ne išsamiu bylos duomenų patikrinimu pagal apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, taip pat prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų. Byloje nėra jokių patikimų tiesioginių įrodymų, kad ji (kasatorė) organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir teikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas VMI ar tokius neteisėtus nurodymus davė įmonės darbuotojams. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principą ir suvaržė teisę į teisingą procesą, nes pirmenybę teikė netiesioginiams įrodymams, kuriais ir pagrįsti teismų sprendimai.
3.4. Nors apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad G. K. galimai turi pagrindo kerštauti nuteistajai už tai, kad pastaroji kreipėsi į teisėsaugą dėl įmonės turto grobstymo, taip pat sutiko, kad kai kurios G. K. nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, tačiau, nepaisydamas to, padarė nelogišką išvadą, kad visi prieštaravimai ir nesutapimai G. K. parodymuose, jos motyvas kerštauti yra tik antraeilės aplinkybės. Akivaizdu, kad G. K., žinodama, jog dėl jos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareikšti įtarimai pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir civilinis ieškinys dėl 383 520,81 Eur sumos, taip pat žinodama, kad E. K.-M. 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteista už analogiškas nusikalstamas veikas, turėdama išsaugojusi to ankstesnio laikotarpio įmonės neoficialios buhalterinės apskaitos juodraščius, vedama keršto ir būdama suinteresuota bylos baigtimi, turėjo visas galimybes redaguoti šiuose juodraščiuose atitinkamus duomenis, t. y. datas, sumas ir pan. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad G. K. negalėjo per 6 mėn. sukurti tokio kiekio dokumentų (900 lapų), tėra prielaidos, juolab žinant šiuolaikinės skaitmeninės technikos galimybes. Atkreiptinas dėmesys ir į kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių G. K. parodymais. G. K. į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą kreipėsi 2015 m. spalio 27 d., t. y. praėjus net pusei metų nuo išėjimo iš darbo įmonėje, be to, teisme parodė, kad jei E. K.-M. nebūtų kreipusis dėl jos nusikalstamų veiksmų į teisėsaugą, ji irgi dar būtų pagalvojusi, ar kreiptis. Taip pat byloje nustatyta, kad tarp nuteistosios ir G. K. buvo kilę ir kitų nesutarimų, jie susiję su G. K. sūnumi ir dukterėčia, kuriems taip pat yra pareikšti įtarimai. Šie faktai suponuoja pagrįstą išvadą, kad G. K. buvo vedama keršto, suinteresuota ne tik savo bylos baigtimi, bet ir sau artimų žmonių (sūnaus ir dukterėčios) atsakomybės klausimu, todėl jos parodymai (kaip ir jos pateikti netiesioginiai įrodymai) negali būti laikomi patikimais. Kadangi G. K. parodymai ir pateikti dokumentai yra pagrindiniai jos (kasatorės) kaltę pagrindžiantys įrodymai, jie neturėtų kelti jokių abejonių.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, t. y., viena vertus, teigia, kad neoficialios apskaitos dokumentų formos ir sistema yra tokia pati, kokia buvo 2007–2008 m., ir tai leidžia manyti, kad G. K. pateiktuose dokumentuose užfiksuotos ūkinės finansinės operacijos realiai įvyko, kita vertus, teismas teigia ir tai, kad tokios neoficialios buhalterinės apskaitos formų įmonėje nebuvo, ji buvo paimta ankstesnio tyrimo metu. Nors byloje nebuvo atliktas rašysenos tyrimas, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad G. K. pateiktose dokumentų kopijose neginčijamai yra pasirašę įmonėje dirbę darbuotojai. Teismas nekreipė dėmesio, kad viso bylos proceso metu nebuvo imtasi jokių priemonių nors minimaliam dokumentų originalų kiekiui surasti, kad rašysenos tyrimo metu būtų nustatyti juos surašę ir pasirašę asmenys, kad būtų nustatyta, ar iš tikrųjų jie yra pildyti skirtingais braižais, ar skirtingais braižais juos pildė vienas ir tas pats asmuo, ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>). Tačiau teismai nesiėmė jokių priemonių tam, kad būtų atliktas tyrimas ir patikrintas dokumentų kopijose nurodytų duomenų pagrįstumas, juolab kad dokumentų kopijos nepagrįstai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas, pripažintos tinkamais ir pakankamais įrodymais, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Todėl nuteistoji neturėjo galimybės ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savą įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų dėl pateiktų dokumentų kopijų vertinimo.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik kaltinimui palankias IT specialisto M. Pareščiaus išvadas, tačiau nevertino tų, kurios kelia abejonių kaltinimo pagrįstumu bei G. K. parodymų teisingumu, t. y. išvadoje nurodoma, kad dalis dokumentų turi redagavimo skaitmeniniu būdu arbe keitimo kopijavimo būdu požymių, todėl galima teigti, kad jie buvo redaguoti ir pateikta medžiaga nėra originali. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisakė.
3.7. Įmonės ūkinės finansinės veiklos patikrinimas (2018 m. birželio 15 d. specialisto išvada) atliktas remiantis tą dieną byloje buvusia tam tikra daline informacija, o užduotyje atlikti tyrimą neginčijamai ir tendencingai buvo nurodyta, kad įmonėje buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis. Specialistė A. Mikulėnienė, remdamasi išimtinai G. K. parodymais ir jos pateiktais juodraštiniais dokumentais kaip neginčijamai teisingais, preziumavo, kad išvadoje nurodytiems darbuotojams buvo išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis. Tačiau specialistė netyrė, ar realiai įmonė turėjo tiek lėšų ir ar galėjo mokėti tokio dydžio neapskaitytą darbo užmokestį, nevertino liudytojų parodymų. Taigi, jau ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys buvo vertinami selektyviai, vieniems suteikiant prioritetą (G. K. parodymams ir jos pateiktiems juodraštiniams įrašams), o į kitus nekreipiant dėmesio ir jų netiriant, dėl to specialisto išvada nepagrįstai pripažinta tinkamu įrodymu (BPK 20 straipsnio 2 dalies pažeidimas) nuteistosios kaltei pagrįsti ir civiliniam ieškiniui tenkinti. Beje, ir pati specialistė A. Mikulėnienė teisme paaiškino, kad viską vertino išimtinai pagal G. K. pateiktus juodraštinius dokumentus, bendros įmonės apyvartos netyrė, pati lygino tam tikrų liudytojų rašyseną ir parašus, esančius dokumentų kopijose ir liudytojų apklausos protokoluose, ir jie jai atrodė panašūs. Taigi akivaizdu, kad specialistė sprendė (rašysenos) klausimus, kuriems neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir kurie viršija jos kompetencijos ribas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, taigi neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų.
3.8. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistosios parodymus patvirtinančių liudytojų parodymus, dalies pirmiau nurodytų aplinkybių apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė, o išdėstė niekuo neparemtas įvairias prielaidas. Šie liudytojai parodė, kad jokio neapskaityto darbo užmokesčio jie negaudavo, darbo užmokestis, nurodytas oficialiuose darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, bei realiai į rankas gaunamo darbo užmokesčio dydis sutapdavo ir kt. Nė vienam liudytojui nebuvo pateiktos susipažinti dokumentų kopijos ir neužduotas klausimas, ar būtent jie yra juose pasirašę. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, todėl nesuprantami teismo motyvai, kad nuteistosios parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
3.9. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi liudytojų D. M., M. P. (A.), J. S., G. S., I. Š. ir M. L. parodymais, kurie kelia pagrįstų abejonių savo teisingumu ir tikrumu, nes juose yra daug netikslumų, prieštaravimų, jie nenuoseklūs. Visos šios liudytojos negalėjo nurodyti savo pasakojamų aplinkybių tikslaus laikotarpio, netgi kartu vienoje parduotuvėje dirbusių liudytojų parodymai laikotarpio atžvilgiu skiriasi (pvz., D. M. ir G. S.), M. L., M. A., J. S. tam tikras aplinkybes pasakojo skirtingai, I. Š. galėjo nurodyti tam tikras aplinkybes tik iki 2010 m. pradžios. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja M. L. ikiteisminiame tyrime parodė, kad buvo gavusi nurodymų iš G. M. ir E. K.-M. dalies gautų pajamų neįmušti į kasą, o teisme teigė, kad neatsimena, ar buvo tokių atvejų, taip pat parodė, kad kokio dydžio atlyginimą gaudavo, už tokią sumą ir pasirašydavo. Pažymėtina, kad M. L. įmonėje dirbo nuo 2006 m. sausio 9 d. iki 2011 m. gegužės 9 d., o 2011 m. duodama parodymus ankstesnėje E. K.-M. byloje teigė, kad įmonėje nebuvo neapskaitytų pinigų, nes buvo padaryta inkasacija, pinigai dar buvo neišnešti ir nespėtas užpildyti kasos pajamų orderis, o teisėsaugos pareigūnai traktavo tai kaip pinigų neapskaitymo faktą. M. L. parodė, kad 2011 m. teisme duoti jos parodymai yra tiksliausi, nes tada ji geriausiai atsiminė įvykio aplinkybes, tačiau šios jos parodymų dalies apeliacinės instancijos teismas nevertino. Be to, apeliacinės instancijos teismas prisiėmė rašysenos specialisto funkcijas ir nusprendė, kad neoficialiai vedamos buhalterinės apskaitos dokumentų kopijose įrašus yra padariusios būtent M. L., O. A., D. M., M. P., R. Z.. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neįvertino viso bylos proceso metu duotų šių liudytojų parodymų, juos vertindamas padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nepašalino juose esančių prieštaravimų, tai turėjo esminę reikšmę teismų sprendimų teisėtumui, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimui bei teisės į teisingą teismą suvaržymui.
3.10. Apeliacinės instancijos teismas pats sau prieštarauja teigdamas, kad, viena vertus, yra pagrindas liudytojas Ž. B., A. T., E. K., O. R. ir G. M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 257 (turėtų būti – 235) straipsnio 1 dalį, kita vertus, teigdamas, kad minėtos liudytojos yra nuteistosios patikėtinės organizuojant neoficialią buhalterinę apskaitą, išmokant neoficialius atlyginimus, aiškiai nurodo, kad jos padėjo nuteistajai padaryti nusikaltimą, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Taigi liudytojos privalėjo šioje byloje turėti specialiojo liudytojo statusą, nes galėjo būti patrauktos atsakomybėn, o duodamos tokius parodymus galėjo siekti šios atsakomybės išvengti. Liudytojoms nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, kurie gali reikšti parodymus prieš save ar savo šeimos narius, artimuosius giminaičius. Iš esmės jos buvo verčiamos duoti parodymus apie savo pačių galimai padarytą nusikalstamą veiką, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Kadangi kaltinamojo parodymai teisme, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas šioje byloje, duoti pažeidžiant draudimą versti asmenį duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius, jo veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais. Tokiu atveju nėra pagrindo minėtus asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 257 (turėtų būti – 235) straipsnio 1 dalį.
4. Kasaciniu skundu civilinė atsakovė E. K.-M IĮ prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, 2020 m. balandžio 8 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kadangi civilinės atsakovės kasaciniame skunde išdėstyti identiški (kaip ir nuteistosios kasaciniame skunde) argumentai (dėl G. K. parodymų bei jos pateiktų dokumentų, netiesioginių įrodymų, specialistų išvadų vertinimo), teigiant, kad dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį; teigiama, kad nėra konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog įmonėje buvo nefiksuojama dalis gautų pajamų ir mokamas neoficialus darbo užmokestis, kyla klausimas, ar apskritai teisingai buvo apskaičiuota neva įmonės padaryta žala valstybės biudžetui ir ar išvis ji buvo padaryta.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistosios E. K.-M. skundą atmesti, o civilinės atsakovės skundą palikti nenagrinėtą, nes E. K.-M IĮ baudžiamojoje byloje nėra civilinė atsakovė.
5.1. Baudžiamojoje byloje esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Sutiktina, kad nuteistosios kaltė iš dalies pagrįsta netiesioginiais įrodymais, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad netiesioginiai įrodymai taip pat turi įrodomąją vertę ir įstatymas nedraudžia netiesioginiais įrodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius. Svarbu tai, kad visi įrodymai būtų gauti ir įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-642/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-642/2012">2K-642/2012</a>, 2K-287/2013). E. K.-M. nuteista už nusikalstamų veikų padarymą, vadinasi, tokiu atveju taikomos BPK nustatytos taisyklės ir laikomasi suformuotos teismų praktikos baudžiamosiose bylose, o ne administracinėje teisenoje formuojamos praktikos. Priešingai skundo teiginiams, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad G. K. parodymai buvo vertinami objektyvumo ir patikimumo aspektu visos bylos medžiagos kontekste. Apygardos teismas pripažino, kad kai kurios G. K. nurodytos aplinkybės prieštaringos, tačiau, teismo vertinimu, paminėti prieštaravimai ir nesutapimai G. K. parodymuose neleidžia kilti abejonėms, kad vis dėlto E. K.-M IĮ buvo vedama neoficiali buhalterinė apskaita, o pateiktuose dokumentuose yra užfiksuotos realiai įvykusios ūkinės finansinės operacijos, jas iš dalies patvirtino kiti byloje ištirti įrodymai – liudytojų parodymai ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateiktos specialistų išvados, „Sodros“ ir VMI dokumentai. Nepagrįstas objektyviais duomenimis skundo teiginys, kad G. K. 2015 m. po atleidimo iš pareigų pati suklastojo apskaitos dokumentų kopijas, nes tam turėjo pakankamai laiko. Tokie teiginiai pakankamai įtikinamai ir argumentuotai atmesti. G. K. delsimas pranešti teisėsaugos institucijoms dėl įmonėje vestos fiktyvios buhalterijos gali būti paaiškinamas ir tuo, kad ji tokiu kreipimusi praktiškai pranešė ir apie savo pačios padarytą nusikalstamą veiką (2018 m. rugpjūčio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu G. K. buvo pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį). Todėl visiškai neįtikėtina, kad G. K. siekė apkalbėti ne tik nuteistąją, bet ir save pačią bei tuo tikslu klastojo dokumentus. Taip pat teisėjų kolegija motyvuotai atmetė ir nuteistosios samdyto informacinių technologijų specialisto išvadą, kuri teismui nesukėlė abejonių dėl to, kad G. K. pateiktuose dokumentuose užfiksuotos realiai įvykusios, tačiau į įmonės buhalterinę apskaitą neįtrauktos ūkinės finansinės operacijos. Pažymėtina, kad nors specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzczLTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-373-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-373-976/2018">2K-373-976/2018</a>).
5.2. Apeliacinės instancijos teismas analogiškus apeliacinio skundo teiginius dėl liudytojų M. P. (A.), J. S., M. L., G. S., D. M., I. Š., G. P. parodymų vertinimo motyvuotai atmetė (31.5–31.6.8 punktai). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>).
5.3. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų viseto vertinimą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. K.-M. nusikalstama veika padarytos žalos dydžio ir dėl civilinio ieškinio neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl pakeitė nuosprendžio dalį ir sumažino nusikalstamos veikos mastą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai paaiškinta, kokios klaidos buvo padarytos specialisto išvadoje pateiktuose skaičiavimuose dėl neapskaitytų pajamų ir nedeklaruotų bei nesumokėtų mokesčių dydžių. Teismas pats atliko išsamius skaičiavimus ir pakankamai žymiai sumažino tiek neapskaitytų ir nedeklaruotų įmonės pajamų, tiek nesumokėtų valstybei mokesčių dydžius, o kartu pakeitė atlygintinos kaltinamosios veiksmais padarytos žalos dydį, šios aplinkybės ir lėmė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies pakeitimą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas išsamiai ir visapusiškai. Nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių skundo argumentų tiek dėl byloje esančių duomenų pripažinimo tinkamais įrodymais E. K.-M. kaltei pagrįsti, jų pakankamumo ir patikimumo vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o iš nutarties turinio matyti, kad E. K.-M. ir jos gynėjos apeliacinis skundas išnagrinėtas tinkamai ir atsakyta į visus esminius jo klausimus, BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadaryta.
5.4. Analogiškus skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė. Teismas pagrįstai atmetė gynybinę poziciją, kad esą visą neoficialios apskaitos sistemą jai už nugaros sugalvojo ir įdiegė G. K.. Pagal bylos duomenis matyti, kad paminėti nuteistosios teiginiai prieštaravo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir kad tai padarė ne G. K., o pati E. K.-M.. Tokią išvadą teismas padarė išanalizavęs baudžiamosios bylos dokumentus ir nustatęs, kad neoficialios apskaitos dokumentų formos yra tokios pačios, kokios buvo 2007–2008 m. laikotarpiu, kai įmonėje taip pat buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, už ką ji nuteista 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Iš byloje esančių neoficialių įmonės atlyginimų mokėjimų žiniaraščių matyti, kad parduotuvėse algas išmokėdavo jų vedėjos, o likusi pinigų suma buvo inkasuojama ir atiduodama G. M.. Nė viena iš įmonės darbuotojų nepatvirtino, kad jiems algą mokėjo G. K., dalis jų tik nurodė, kad pas buhalterę pasirašinėdavo žiniaraščius. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš G. M. vestų neoficialių žiniaraščių matyti, kad būtent ji, o ne G. K. disponavo visomis grynosiomis įmonės lėšomis, mokėjo atlyginimus kai kuriems darbuotojams, įnešdavo į banką dalį lėšų, apmokėdavo įvairias neoficialias išlaidas, likusią dalį atiduodavo E. K.-M.. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neapskaitytos grynųjų pinigų sumos, apie kurias kalbama šioje byloje, neturi nieko bendra su tomis sumomis, kurių pasisavinimu (kitoje byloje) įtariama pati G. K., todėl, įvertinęs visumą paminėtų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, kad E. K.-M. nuo 2010 m. sauso 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. tyčia apgaulingai tvarkė savo individualios įmonės buhalterinę apskaitą ir jos veiksmai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai.
5.5. Nors nuteistoji teigia, kad ji nėra atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes neturi tam nei žinių, nei kompetencijos, tačiau bylos duomenys rodo, kad būtent E. K.-M. iniciatyva ir nurodymais įmonėje buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, ir tai buvo daroma ne atsitiktinai ar neapdairiai, o pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.), be to, kasatorė jau teista už analogišką veiką. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad G. K. išskirtoje baudžiamojoje byloje analogiškai pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą E. K.-M IĮ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. už veiksmus, kuriuos nurodė vykdyti įmonės vadovė. Tai leidžia daryti išvadą, kad šie asmenys, darydami nusikalstamą veiką, veikė tyčia kaip bendravykdžiai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistosios E. K.-M. ir civilinės atsakovės E. K.-M individualios įmonės kasaciniai skundai netenkintini.
7. Kadangi tiek nuteistosios, tiek civilinės atsakovės kasaciniai skundai grindžiami iš esmės identiškais argumentais, teisėjų kolegija kartu pasisakys dėl abiejų skundų, atskirai jų neišskirdama.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų (BPK 376 straipsnio 1 dalis)
8. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135- 648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
9. Dalis kasaciniuose skunduose nurodytų įstatymų pažeidimų grindžiami nesutikimu su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų, pavyzdžiui, G. M., Ž. B., A. T. (T.), E. K., O. R. liudytojų parodymų, specialisto išvados, vertinimu, įrodymų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, pavyzdžiui, dėl dalies pajamų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą, fiktyvaus atlyginimų darbuotojams apskaitymo bei mokėjimo, dėl to nesumokėtų mokesčių ir valstybei padarytos žalos fakto bei dydžio ir kt., o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dalį kasacinių skundų sudaro apeliacinio skundo argumentų pakartojimas, keliant savas įvykio versijas, pavyzdžiui, kad dėl buhalterei G. K. kitoje byloje pareikštų įtarimų pasisavinus įmonės lėšas pastaroji, kerštaudama nuteistajai, tyrimui pateikė ankstesnės neoficialios buhalterinės apskaitos, dėl kurios E. K.-M. nuteista Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžiu, pakoreguotas kopijas. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nenagrinėja fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir iš naujo nenustato įrodytomis pripažintinų ar nepripažintinų bylos aplinkybių. Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasatorių argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 1–5 dalių ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis
10. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai teikė pirmenybę netiesioginiams įrodymams ir todėl nepagrįstai nuosprendį ir nutartį priėmė nesant tiesioginių įrodymų dėl nusikalstamos veikos padarymo, selektyviai vertino įrodymus, nevertindami ir nepasisakydami dėl dalies liudytojų parodymų, specialisto A. P. išvadų, nuteistosios kaltė grindžiama išimtinai buvusios įmonės buhalterės G. K. parodymais ir jos pateiktomis neoficialios buhalterijos dokumentų kopijomis, teismai nesiėmė jokių priemonių tam, kad patikrintų minėtų dokumentų kopijose nurodytų duomenų teisingumą, nepagrįstai įrodymu pripažino specialistės A. Mikulėnienės išvadą, dėl to iš esmės pažeidė ir BPK 20 straipsnio 3–5 dalyse nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei nekaltumo prezumpciją ir apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra duomenys, gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais; tai duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Jokie teismui pateikti duomenys – ar jie tiesioginiai, ar netiesioginiai – neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
12. Iš bylos matyti, kad teismai šių reikalavimų laikėsi – išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje esančius duomenis, tiek kaltinančius, tiek teisinančius nuteistąją, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad nuteistosios kaltė grindžiama išimtinai G. K. parodymais ir jos pateiktomis neoficialios buhalterijos duomenų kopijomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismų išvados apie įmonėje apgaulingai vestą buhalteriją ir nuteistosios kaltę grindžiamos ne tik šiais, bet ir kitais juos atitinkančiais įrodymais.
13. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistosios (gynėjos) apeliacinio skundo argumentus, dar kartą atliko įrodymų vertinimą, gretindamas juos tarpusavyje, patikrindamas jų patikimumą ir nuteistosios kaltę, be pirmiau minėtų G. K. parodymų ir neoficialios buhalterijos duomenų, grindė liudytojų D. M., M. L., O. A., G. S. parodymais apie neoficialių pajamų apskaitos sistemą nuteistosios individualioje įmonėje, liudytojų M. P., J. S., I. S., V. K. (N.), R. Z. parodymais, kad dalis pinigų nebuvo fiksuojama kasoje ir apskaitomi atskirame parduotuvės vedėjos pildomame stulpelyje, specialistės A. Mikulėnienės išvada ir kitais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais įrodymais. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymų, taip neatsakydamas į skundo argumentus. Šis teismas analizavo ir vertino G. M., Ž. B., A. T. (T.), E. K., O. R. ir kt. liudytojų parodymus, nutartyje gana plačiai ir argumentuotai pasisakė, kodėl jais nesivadovavo, pasisakė dėl nuteistosios pateiktų specialisto A. P. išvadų įrodomosios vertės.
14. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad teismai įrodymais nepagrįstai pripažino specialistės A. Mikulėnienės išvados duomenis dėl, kasatorių nuomone, tendencingai suformuluotos užduoties, tyrimo apimties, apsiribojant tik G. K. pateiktais juodraštiniais dokumentais, ir spręstų klausimų (rašysenos), kurie viršija jos kompetencijos ribas.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto tyrimas skiriamas atvejais, kai reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, ekonominių bei kitų mokslų srityse. Atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, dalies aplinkybių negalima pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais, o vadovaujantis protingumo, logikos ir pagrįstumo principais tai būtina, specialistas tyrimui gali pasitelkti ir tokius duomenis kaip neoficialios buhalterijos užrašai, jų kopijos ir pan. Tačiau specialistas negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami tokie duomenys, iš esmės vertintina kaip sąlyginė. Tokiu atveju specialisto išvada apie pirmiau minėtas aplinkybes ir jų pasekmes įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuomet, jei šių aplinkybių buvimas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių.
16. Šioje byloje specialistės A. Mikulėnienės išvada duota pagal specialistei pateiktą užduotį ir tyrimo medžiagą pagal jos kompetencijos ribas, t. y. dėl neįtrauktų į buhalterinę apskaitą įmonės pajamų, neoficialiai darbuotojams neišmokėto atlyginimo, nesumokėtų mokesčių dydžio, galimybės nustatyti E. K.-M IĮ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą tiriamuoju laikotarpiu ir pan. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas specialistei pateiktų tirti duomenų tikrumą, išanalizavo ir sugretino liudytojų parodymus, bylai aktualiu metu E. K.-M IĮ dirbusių darbuotojų socialinio draudimo duomenis, Lietuvos statistikos departamento skelbto vidutinio darbo užmokesčio mažmeninės prekybos sektoriuje atitinkamu laikotarpiu ir kt. duomenis bei padarė argumentuotą išvadą, kad G. K. pateikti E. K.-M IĮ neoficialios buhalterijos duomenys yra tikri, juose užfiksuotos realiai įvykusios ūkinės finansinės operacijos, tarp jų ir tos, kurios neįtrauktos į oficialią buhalterinę apskaitą. Nesant pagrindo abejoti specialistės A. Mikulėnienės esminių išvadų pagrįstumu, teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, šios išvados esminius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs specialistės išvadą, nustatė, kad specialistė be pagrindo prie neoficialiuose darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodytų išmokėtų sumų pridėjo ir oficialiai priskaičiuotas su darbo santykiais susijusias išmokas, todėl atsižvelgdamas į tai perskaičiavo ir sumažino specialisto išvadoje nurodytą neapskaityto ir nedeklaruoto neoficialaus užmokesčio ir atitinkamai nesumokėtų mokesčių dydį bei civilinį ieškinį tenkino iš dalies.
17. Pažymėtina, kad, remdamasis byloje surinktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistosios apeliaciniame skunde keltas versijas dėl buhalterei G. K. pareikštų įtarimų įmonės lėšų pasisavinimu aplinkybių įtakos ir buhalterės keršto tyrimui pateikiant pakoreguotas ankstesnės neoficialios buhalterinės apskaitos, dėl kurios E. K.-M. jau buvo nuteista, kopijas. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas šias nuteistosios versijas motyvuotai atmetė.
18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių teiginiai, jog neįvertinti kaltinamąją teisinantys įrodymai, kad teismų išvados grindžiamos išimtinai abejonėmis ir nepatikimais bylos duomenimis bei duomenimis, kurie nepagrįstai pripažinti įrodymais, nepagrįsti. Galutinis apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas šioje byloje atliktas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacine tvarka byla išnagrinėta neišsamiai, neatsakant į apeliacinio skundo argumentus, nes jie prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui; į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tai, kad šio teismo išvados atsakant į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus netenkino jos lūkesčių, savaime nereiškia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo. Pagal kasacinio skundo argumentus daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei konstatuoti esminius BPK reikalavimų pažeidimus nėra teisinio pagrindo.
Dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo ir BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatų
19. Nuteistosios kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad ji, kaip įmonės vadovė, buvo atsakinga tik už įmonės buhalterinės apskaitos tinkamą organizavimą, bet nevedė buhalterinės apskaitos ir nebuvo jai inkriminuojamų veikų vykdytoja, todėl jai netinkamai pritaikyta BK bendrosios dalies 24 straipsnio 3 dalies norma, o tai, kasatorės nuomone, pažeidė jos teises į tinkamą gynybą, pasirinktos gynybos strategiją.
20. Šiuo klausimu pažymėtina, kad BPK 367 straipsnio 3 dalis nustato, jog kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
21. Apeliaciniame skunde pirmiau minėtas klausimas dėl BK 24 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo nebuvo keliamas ir jis apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas, todėl tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, plačiau neanalizuodama šio klausimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teismų, be kita ko, nustatyta, kad E. K.-M., būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia, siekdama išvengti mokesčių, davė nurodymą G. K. neužpajamuoti įmonės buhalterinėje apskaitoje dalies jos įmonės gautų pajamų ir dalies su darbo santykiais susijusių išmokų priskaičiavimo ir išmokėjimo neregistruoti įmonės buhalterinėje apskaitoje; dėl to buvo neapskaičiuota nedeklaruota ir jos įmonės nesumokėta dalis su darbo santykiais susijusių mokesčių ir pelno mokesčio. Iš bylos matyti, kad dėl šių kaltinimo aplinkybių nuteistoji buvo informuota, jos buvo nurodytos kaltinime, kasatorė turėjo galimybę nuo jų gintis ir šia teise aktyviai naudojosi. Tuo tarpu kasacinio skundo teiginiai, kad dėl to buvo pažeistos nuteistosios esminės procesinės teisės į gynybą, deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiais teisiniais argumentais. Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji dalyvavo padarant BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. Kartu pažymėtina, kad įsiteisėjusiu 2018 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu E. K.-M IĮ buhalterė G. K. yra pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip šios nusikalstamos veikos vykdytoja, o pirmiau aptarti nuteistosios E. K.-M. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip padaryti apgaulingos apskaitos organizatoriaus, pridedant nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį. Tačiau baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad organizatoriaus pavojingumas visuomenei yra didesnis nei kitų bendrininkų, o tai reikštų, kad, nagrinėjant bylą pagal nuteistosios skundą ir nesant prokuroro skundo nuteistosios teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais, jos veikos perkvalifikavimas iš vykdytojo į organizatoriaus pasunkintų nuteistosios teisinę padėtį, ko nagrinėjamu atveju neleidžia baudžiamojo proceso įstatymas, todėl yra negalimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Atmesti nuteistosios E. K.-M. ir civilinės atsakovės E. K.-M individualios įmonės kasacinius skundus.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Alvydas Pikelis
Eligijus Gladutis
