Baudžiamoji byla Nr. 2K-281-489/2020
Teisminio proceso Nr.1-01-1-25513-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.9.9; 2.1.7.4; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio kasacinį skunda dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams ir paskirtas įpareigojimas laisvės apribojimo metu penkis mėnesius neatlygintinai išdirbti po 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. N. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, t. y., žinodamas apie pareigą pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1285-476/2012 (pakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTY2LTQ0Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-166-446/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-166-446/2019">e2-166-446/2019</a>) mokėti lėšas – po 200 Eur kas mėnesį dukros N. N., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui iki jos pilnametystės, nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. vengė išlaikyti vaiką, dėl to iki 2019 m. birželio 1 d. susidarė 1617,56 Eur įsiskolinimas.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. N. gynėjas advokatas E. Zaleskis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą A. N. nutraukti. Kasatorius nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 164 straipsnis) ir bausmės skyrimą reglamentuojančias teisės normas (BK 54 straipsnis), nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir principo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) reikalavimų pažeidimus. Be to, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, teismo išvados nėra pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) konstatavo aplinkybes, kurias, kaip išeinančias už bylos nagrinėjimo ribų, pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti (t. y. dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo).
2.2. Abiejų instancijų teismai be teisėto pagrindo kriminalizavo civilinius santykius ir teisėtus nuteistojo veiksmus, kuriuose neteisingai nustatė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 164 straipsnyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, ir kasatoriaus ginamąjį nepagrįstai patraukė baudžiamojon atsakomybėn. Teismai nesilaikė teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo principų, nagrinėjamoje byloje vertino ne visus byloje esančius įrodymus ir jų sasajumą, o tik selektyviai pasirinktus, nepatikimus ir abejotinus įrodymus, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai; juos vertino izoliuotai nuo kitų byloje esančių įrodymų, ir tai lėmė, kad teismai padarė neteisingas ir nelogiškas išvadas. Nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai vadovavosi ir rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios ir jos motinos, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi ir rezultatu, parodymais, nors jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai; nepagrįstai nesivadovavo kitais byloje esančiais įrodymais, kurie paneigia teismo selektyviai ir izoliuotai pasirinktus bei vertintus įrodymus, ir nenurodė jokių paaiškinimų bei motyvų, kodėl atmetami kiti byloje esantys įrodymai. Teismai nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika kaip precedentu, suformuotu kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-76/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-76/2012">2K-7-76/2012</a>,ir, esant neaiškioms ir/arba neįrodomoms aplinkybėms, nesivadovavo in dubio pro reo principu ir taip padarė esminį BPK pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281-746/2016">2K-281-746/2016</a>).
2.3. Kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 164 straipsnį, nes jam inkriminuotas vengimas, pasireiškęs tuo, kad avansu uzufruktoriui buvo išmokėtos lėšos, skirtos nepilnamečiui vaikui išlaikyti. Teismai šiame baudžiamajame įstatyme nustatytam vengimui prilygindami nuteistojo veiksmus, kuriais jis avansu (į priekį) įvykdė savo prievolę išlaikyti nepilnametį vaiką, paneigė įstatymuose ir teismų praktikoje įtvirtintą teisę skolininkui ankščiau laiko įvykdyti prievolę, tarp jų ir išlaikymo, tai sąlygojo neteisėtų bei nepagrįstų sprendimų priėmimą, kai nepagrįstai kriminalizuojami teisėti skolininko veiksmai, bei suformuota ydinga teismų praktika BK 164 straipsnio taikymo srityje. Aptariamos nusikalstamos veikos materialioji sudėtis yra vengimas pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra priešinga nei šiame baudžiamajame įstatyme reglamentuota situacija, nes nuteistasis nevengė, bet priešingai – avansu, t. y. į priekį, sumokėjo beveik visas nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtas lėšas, kurias turėtų sumokėti iki nepilnamečio vaiko pilnametystės. Tai, kad nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. nuteistasis yra avansu sumokėjęs lėšas, kurių dydis apskaičiuotas atitinkamuose teismų sprendimuose civilinėse bylose, nepilnamečio vaiko išlaikymui, reiškia, kad jis neturi pareigos jų (kol nebus išnaudotos jau avansu sumokėtos lėšos) toliau jas mokėti vaiko išlaikymui ir iki dabar neturi išlaikymo įsiskolinimų. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo A. N. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį ir kvalifikuoti jo veiksmus kaip vengimą išlaikyti nepilnametį vaiką. Be to, ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios asmuo neteikia lėšų išlaikyti vaikų, žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016). Aptariamos nusikalstamos veikos sudėties buvimui svarbu nustatyti ir tai, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2008">2K-124/2008</a>, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013). Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas; jis gali pasireikšti kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-139/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-139/2011">2K-139/2011</a>). Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, kad išlaikymo, teikiamo periodinėmis išmokomis, prievolė yra tęstinė, todėl iki vaiko pilnametystės (ar kito teismo nustatyto išlaikymo prievolės pabaigos termino) dalies periodinių mokėjimų terminas būna suėjęs, o kitų – nesuėjęs. Pažymėdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.55 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad jeigu skolininkas neturi kitų skolų kreditoriui, kurių terminas suėjęs, tai jam nėra ribojimo daryti avansines (išankstines) įmokas, (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNi02OTUvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-36-695/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-36-695/2019">3K-3-36-695/2019</a>).
2.4. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamu atveju jo ginamojo veiksmuose nėra ir nebuvo jokios vengimo sudėties išlaikyti savo nepilnametę dukrą N. N., nes byloje neginčijamai nustatyta, kad šios dukros motinai A. J., šios prašymu ir į jos sąskaitą nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. nepilnamečio vaiko išlaikymui avansu pagal atitinkamus teismų sprendimus civilinėse bylose A. N. pervedė 14 850 Eur (1 t., b. l. 89). Tokia suma apima nepilnametės dukters N. N. išlaikymą pagal Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą beveik iki dukters pilnametystės, o pagal vėlesnį Šiaulių apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo padidintos išlaikymo įmokos,– iki vaikui sukaks 14-15 m. Tokie bylos duomenys patvirtina, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki dabar nuteistasis pervedė tiek įmokų vaiko išlaikymui, kad yra susidariusi išlaikymo permoka, ir teismai nepagrįstai konstatavo, kad jis, nuo 2018 m. birželio 20 d. nustojęs mokėti lėšas vaiko išlaikymui, vengė išlaikyti pagal teismo sprendimą nepilnametį vaiką. Byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis, turėdamas turto ar lėšų, tyčia neteikia išlaikymo vaikui, tyčia nedirba ar dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas, jas iššvaisto, panaudoja kitur, nevykdydamas teismo sprendimo. Aplinkybė, kaip A. J., kaip uzufruktorė, iš nuteistojo gautas lėšas avansu vaiko išlaikymui, panaudojo ir ar jas panaudojo vaiko poreikiams ar savo asmeniniams poreikiams tenkinti, negali sukelti kasatoriaus ginamajam atsakomybės, nes jis savo prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiui vaikui yra įvykdęs tinkamai. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamojo veikoje (išlaikymo sumokėjimas į priekį) nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų jam inkriminuojamos veikos sudėties požymių (tyčios ir piktybinio vengimo mokėti išlaikymą), jo veiksmuose nėra ir nebuvo nusikaltimo, nustatyto BK 164 straipsnyje, sudėties, jo atlikti veiksmai (avansinis išlaikymo lėšų sumokėjimas) neatitinka vengimo sudėties turinio.
2.5. Nagrinėjamoje byloje nėra paneigti nuteistojo parodymai, kad jis jokių kitų įsipareigojimų, asmeninių prievolių A. J., išskyrus prievolę teikti išlaikymą nepilnametei N. N., neturi. Tokia aplinkybė pagal anksčiau minėtą teismų praktiką, suformuotą kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNi02OTUvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-36-695/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-36-695/2019">3K-3-36-695/2019</a>, patvirtina, kad jam nėra ribojimo daryti avansines (išankstines) įmokas. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, prieštaraujančią šiai teismų praktikos nuostatai, t. y. kad A. N. piniginės lėšos, pervestos į A. J. sąskaitą nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. negali būti pripažintinos avansiniu materialinio išlaikymo sumokėjimu, nes tarp šalių tokio susitarimo nebuvo, ir kad tai prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytai materialinio išlaikymo mokėjimo tvarkai. Kasatoriaus teigia, kad jo ginamasis turėjo teisę ir galėjo avansu mokėti išlaikymui skirtas lėšas, ir, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai neprieštarauja teismų sprendimuose, pagal kuriuos buvo mokamas išlaikymas, nustatytai tvarkai ir mokėjimo formai, nes išlaikymas buvo mokamas pinigais, t. y. taip kaip priteisė teismas.
2.6. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką galima esant visetui sąlygų: 1) turi būti įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo priteistas vaiko išlaikymas; 2) kaltininkas nevykdo šio teismo sprendimo arba vykdo jį iš dalies; 3) kaltininkas turi objektyvią galimybę vykdyti teismo sprendimą, bet susilaiko nuo šios pareigos; 4) nėra galimybių užtikrinti pareigos vykdymą civilinėmis priemonėmis arba kai tokios galimybės yra pasunkintos dėl skolininko nesąžiningų veiksmų: jis slepiasi, slepia savo pajamas, simuliuoja savo ligą, išpardavė savo nekilnojamąjį turtą, kurio sąskaita galėtų būti užtikrintas pareigos vykdymas, ir pan. Taigi, jeigu pareigos vykdymą galima užtikrinti įprastomis civilinėmis priemonėmis, baudžiamoji atsakomybė nėra taikoma. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas, net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan. Tačiau, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaule vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-139/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-139/2011">2K-139/2011</a>).
2.7. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad per visą nuteistajam inkriminuojamą laikotarpį nukentėjusioji A. J. nors kartą kreipėsi su reikalavimu ar pretenzija, jog jis (nuteistasis) nevykdo savo pareigos išlaikyti vaiką. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą, A. J. pavirtino, jog nesikreipė į A. N., reikalaudama mokėti išlaikymą, nes to daryti neprivalo, patvirtina jos aiškų supratimą, žinojimą bei suvokimą apie gautas vaiko išlaikymo įmokas į priekį. Kasatorius išdėsto aplinkybes apie tai, kodėl jo ginamajam buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, apie A. J. elgesį po įsiteisėjusių teismo sprendimų (kuriais nustatyta vaiko vasaros atostogų tvarka) dirbtinai kuriant kliūtis dukrai N. N. vykti pas savo tėvą į Norvegiją ir kad tik aktyviais antstolio veiksmais tai buvo padaryta. Tačiau po tokių veiksmų A. J., keršydama nuteistajam ir siekdama jį pamokyti, pradėjo eilinį baudžiamąjį persekiojimą, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Tai, kad nukentėjusioji nepagrįstai prieš nuteistąjį yra inicijavusi ne vieną ikiteisminį tyrimą, aiškiai rodo, jog ji, keršydama A. N., siekia bet kokia kaina nepagrįstai jį patraukti atsakomybėn, už tai, kad šis nepasiduoda jos šantažui.
2.8. Byloje nustatyta ir teismų sprendimuose dėl nepilnamečio vaiko priteistino išlaikymo dydžio pakeitimo konstatuota, kad nuteistojo nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2014 m. yra Norvegijos Karalystėje, kad jis gyvena ne Lietuvos Respublikoje, joje nedirba ir jokio turto neturi. Tokios aplinkybės patvirtina, kad antstolis Tomas Ubartas (kurio pažyma, kaip vienu iš įrodymu apie kasatoriaus ginamojo įsiskolinimą ir negalimumą užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymo civilinio proceso priemonėmis, nagrinėjamu atveju rėmėsi ir teismai) iš viso net negalėjo priimti iš nukentėjusiosios vykdomojo rašto ir pradėti vykdyti vykdomąją bylą dėl išieškojimo iš nuteistojo bei išduoti minėtą pažymą apie įsiskolinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 590 straipsnis, Sprendimų vykdymo instrukcijos 4 punktas), juolab, kad ir šio antstolio veiklos teritorija nėra Norvegijoje. Kasatoriaus teigimu, dėl priverstinio sprendimo vykdymo turėjo būti vadovaujamasi tarptautinėmis konvencijomis ir sutartimis, reguliuojančiomis teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą (pvz., Norvegijoje, Islandijoje ir Šveicarijoje taikoma 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašyta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo). Tai, kad nagrinėjamoje situacijoje antstolis T. Ubartas negalėjo pradėti vykdyti Lietuvoje vykdomojo rašto dėl skolininko, kurio gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, patvirtina, jog sąmoningai buvo kuriama tik regimybė, kad negalima užtikrinti sprendimo išlaikyti vaiką vykdymo civilinio proceso priemonėmis. Tačiau realiai, atsižvelgiant į faktinę situaciją ir tai, kad vykdymas privalo būti Norvegijoje, nebuvo imamasis jokių veiksmų vykdymą užtikrinti civilinėmis priemonėmis, ir tai eliminuoja baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį sąlygas. A. J. sąmoningai nesikreipė į Norvegijos antstolį ar institucijas dėl realaus sprendimo vykdymo, nes suvokė, jog išlaikymas buvo sumokėtas, nuteistasis pateiks tai patvirtinančius mokėjimo pavedimus, kurių ji negalės nuginčyti.
2.9. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusios A. J., jos motinos bei sesers parodymais, kuriuos vertino kaip iš esmės nuoseklius ir vienodus. Tačiau teismai nenurodė, kodėl jie nesivadovavo kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. paties nuteistojo parodymais, kurie taip pat viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo vienodi ir nuoseklūs, ir kuriuos, priešingai nei nukentėjusiosios, patvirtina eilė bylos rašytinių įrodymų (Norvegijos gyventojų registro pažyma, (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma išduota (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui, išrašai iš Norvegijos bankų).Taip pat teismai nepagrįstai nesirėmė ir nenurodė motyvų, kodėl nevertino liudytojų V. N. ir R. J. (su kuria A. N. nuo 2015 m. kartu gyvena Norvegijoje, kur veda bendrą ūkį bei turi bendrą vaiką) parodymų. Teismai nepagrįstai atmetė gynybos prašymą surinkti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie jos vardu išduotas dvi banko korteles vienai banko sąskaitai, kuria naudojosi ir kasatoriaus ginamasis, nes jo sąskaitos Lietuvos bankuose areštuotos. Kasatoriaus nuomone, tokie nukentėjusiosios parodymai yra visiškai nelogiški, nes jo ginamasis nuo 2014 m. naudojasi Norvegijos bankų sąskaitomis bei kortelėmis, kurios aptarnaujamos be jokių apribojimų visame pasaulyje. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jos parodymus apie namo remontą ir automobilio pirkimą jos ir nuteistojo bendro gyvenimo metu. Kasatorius nurodo nukentėjusiosios gyvenimo aplinkybes (apie jos darbo pobūdį, gyvenamosios ir dukros darželio vietas) ir teigia, kad duomenys, apie tai kam ir nuo kada priklausė namas, kuriame ji gyveno (duomenys neskelbtini), paneigia jos parodymus apie nuteistajam priklausantį nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Nors po 2009 m. ekonominės krizės nuteistasis prarado darbo, išsiskyrė su pirmąja partnere (su kuria jis taip pat turi bendrą vaiką) ir pas jį atsirado skolų dėl (duomenys neskelbtini) įsigyto namo (kurį bankas vėliau iš varžytinių pardavė), tačiau dėl šių bendrų (su pirmąja partnere) skolų jis yra susitaręs su savo kreditoriais. Byloje liko nepaneigti nuteistojo parodymai, duoti teisme nagrinėjant bylą dėl vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo, kad jų bendras gyvenimas baigėsi 2012 m., jam išvykus gyventi ir dirbti į Vokietiją, o 2014 m. – į Norvegiją. Be to, net civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTY2LTQ0Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-166-446/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-166-446/2019">e2-166-446/2019</a>, kurioje buvo sprendžiama nepilnamečio vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos nustatymo tvarka, nebuvo konstatuotas nuteistojo ir A. J. bendras gyvenimas ir bendro ūkio vedimas. Kasatoriaus teigimu, šios visos aplinkybės patvirtina, kad jo ginamasis ir A. J. kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio su nuteistuoju.
2.10. Dėl to kasatorius apibendrindamas teigia, kad teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai nesivadovavo teismų praktikos nuostatomis dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo bei in dubio pro reo principo taikymo; vertino tik prieštaringais, selektyviai pasirinktus įrodymus, kuriuos dar vertino izoliuotai nuo kitų byloje esančių įrodymų; išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-510/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-510/2012">2K-510/2012</a>, 2K-429/2013, 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-251-507/2016,2K-74-976/2017).
2.11. Kasatorius pažymi ir tai, kad aptarta aplinkybė – nukentėjusiosios ir nuteistojo gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas – ikiteisminio tyrimo metu net netirta, pirmosios instancijos teismo nenagrinėta ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad šios aplinkybės nustatinėjimas išeina iš bylos ribų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėjęs tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamoje nutartyje konstatavo aplinkybę, kad nuteistasis nuo 2012 m. vasario 29 d. Raseinių rajono apylinkės sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui iki 2018 m. vedė bendrą ūkį. Kasatorius teigia, kad taip apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, nes iš naujo netirdamas įrodymų, konstatuodamas, jog kasatorius ir A. J. vedė bendrą ūkį, peržengė apeliacinio skundo ribas, nes konstatavo aplinkybes, kurios net nebuvo įrodinėjimo dalykas ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo nagrinėjimo dalykas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka CK 3.229 straipsnio bei nuoseklios teismų praktikos nuostatų, kada yra pripažįstamas nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2008">3K-3-235/2008</a>, 3K-3-336/2009, 3K-3-553/2010 ir kt.).
2.12. Kasatorius, aptardamas baudžiamosios teisės ir bausmės paskirtį, teisingumo ir teisinės valstybės principų reikalavimus, nustatytus BK 41 straipsnyje, 54 straipsnio 3 dalyje, teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirta ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi palikta nepakeista bausmė (ir paskirtu įpareigojimu) nėra teisinga, protinga, proporcinga bei adekvati siekiamam tikslui. Tokia pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtoji bausmė neatitinka ir teismų praktikos nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2006">2K-420/2006</a>, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).Kasatorius nurodo jo ginamojo asmenybę ir šeiminę padėtį apibūdinančius duomenis (nors formaliai ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau nuo 2012 m. negyvena ir nedirba Lietuvoje, gyvena ir dirba užsienyje, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, kur jis turi šeimą ir nepilnamečių vaikų, taip pat Lietuvoje turi du nepilnamečius vaikus, kuriais rūpinasi ir išlaiko, turi įsipareigojimų tretiesiems asmenims) ir teigia, kad tokios bausmės tikslas yra pažeminti bei sukelti kaip galima daugiau žalos ir teismai nagrinėjamoje situacijoje siekė jo ginamajam padaryti maksimaliai didelę žalą. Kasatorius pažymi, kad jo ginamasis dėl nuosprendžio vykdymo prarastų darbą savo gyvenamojoje vietoje Norvegijoje, kurioje jis, kaip nuolatinis šios šalies gyventojas, laikosi šios šalies įstatymų, už kuriuos net nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė (jam inkriminuota veika net nėra kriminalizuota), dėl to jam negalėtų būti taikoma atsakomybė, kuomet savo gyvenamojoje šalyje jis jokių savo gyvenamosios šalies įstatymų nepažeidė.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į nuteistojo A. N. gynėjo advokato E. Zaleskio kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:
3.1. Nuteistojo gynėjo advokato kasacinio skundo argumentai, kad byloje nenustatyti visi būtini vengimo išlaikyti vaiką nusikalstamos veikos sudėties (BK 164 straipsnis) požymiai, nepagrįsti. Prokuroras aptaria BK 164 straipsnio dispoziciją ir teismų praktikos nuostatas dėl baudžiamosios atsakomybės už vengimą išlaikyti vaiką atsiradimo bei pagrindų, šios veikos požymių nustatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2007">2K-65/2007</a>, 2K-695/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2008">2K-124/2008</a>, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013), ir teigia, kad šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Tačiau skundžiamų teismų sprendimų turinys ir pateikti motyvai patvirtina, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes visi būtini vengimo išlaikyti vaiką objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nagrinėjamojoje byloje nustatyti laikantis įrodymų leistinumo, pakankamumo ir kitų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų.
3.2. Prokuroras nurodo, kad teismai savo išvadas dėl A. N. kaltės padarė remdamiesi nukentėjusiosios A. J., liudytojų J. J., V. N. parodymais, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos išduotomis pažymomis apie jų šeimos sudėtį, jų deklaruotas gyvenamąsias vietas iki 2018 m., bankų sąskaitų išrašais, antstolio T. Ubarto 2019 m. birželio 26 d. pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti įsiskolinimą, teismų sprendimais išlaikyti vaiką civilinėse bylose bei kita medžiaga. Prokuroro nuomone, abiejų instancijų teismai, tirdami ir vertindami byloje surinktus įrodymus, BPK normų pažeidimų nepadarė. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip mano esant teisinga kasatorius, nepatvirtina baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, nes teismų sprendimai savo forma ir turiniu atitinka BPK nuostatų reikalavimus.
3.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis vykdė savo pareigą ir teismo priteistas lėšas vaikui išlaikyti pervedė iš anksto 14 850 Eur, į A. J. sąskaitą nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d., ir tai sudaro žymiai didesnę sumą nei buvo nustatęs teismas. Tai, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad A. N. savo pareigą atliko ir iš anksto sumokėjo teismo priteistą sumą dukters N. N. išlaikymui, ir tai jokie norminiai aktai nedraudžia. Prokuroras, nesutikdamas su tokiais kasatoriaus argumentais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad nuteistasis, pervesdamas pinigines lėšas į A. J. sąskaitą nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d., nenurodydavo, kad tai lėšos skirtos dukros N. N. išlaikymui, kad išlaikymas mokamas avansu ir už kokius mėnesius išlaikymas teikiamas. Byloje nėra objektyvių duomenų, jų nepateikė ir pats nuteistasis, patvirtinančių, jo parodymus, kad tarp jo ir A. J. buvo žodinis susitarimas dėl didesnio išlaikymo dukrai mokėjimo į priekį (avansu). Be to, (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje nurodyta, kad A. N. šeimą sudaro sugyventinė A. J. ir dukra N. N., iš gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos duomenų matyti, kad jie abu 2014-2018 m. buvo deklaravę gyvenamąją vietą vienu adresu, ir tik nuo 2018 m. spalio 22 d. A. N. deklaravo išvykimą į Norvegiją. Abiejų instancijų teismai pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, kad jis avansu sumokėjo nukentėjusiajai A. J. priteistas lėšas dukters N. N. išlaikymui, ir padarė teisingas išvadas, jog tokie lėšų pervedimai neatitiko teismo sprendimuose nurodytos išlaikymo teikimo formos bei turėjo kitą paskirtį.
3.4. Pagal teismų praktiką rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>). Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos. Tai, kad nuteistasis rūpinosi savo vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą straipsnį nešalina. Dėl to prokuroras teigia, kad teismai išnagrinėjo visas svarbias bylos aplinkybes, ištyrė visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis ir pagrįstai pripažino juos įrodymais, kurių pakako tinkamai teisiškai įvertinti A. N. veiksmus nemokant lėšų pagal teismo sprendimą savo vaiko išlaikymui, kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje.
3.5. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas baudžiamajame įstatyme numatytas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad paskirtos bausmės vykdymas gali sukelti A. N. vienokius ar kitokius nepatogumus, nereiškia jog paskirta bausmė yra neteisinga ir neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Prokuroras, nurodydamas BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog bausmės paskyrimą reglamentuojančias BK normas teismai būtų pritaikę netinkamai. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo nuolatinės gyvenamosios vietos, jo deklaruoto išvykimo į Norvegiją, kurioje jam inkriminuota veika nėra kriminalizuota, nebuvo nurodytos paduotame apeliaciniame skunde ir tokie klausimai nebuvo spręsti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, dėl to tai nėra kasacijos nagrinėjimo dalykas. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. N. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, o apeliacinės instancijos teismas pilnai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo skundą, atsakydamas į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, bei pagrįstai jį atmetė.
4. Nukentėjusioji A. J. atsiliepimu į nuteistojo A. N. gynėjo advokato E. Zaleskio kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Nukentėjusioji nurodo:
4.1. Nuteistojo gynėjo advokato kasacinis skundas nepagrįstas, jame išdėstyti teiginiai yra tik kasatoriaus subjektyvi nuomonė ir interpretacija, prieštaraujanti bylos medžiagai, tačiau kuri nekeičia priimto civilinės bylos sprendimo bei jo nevykdymo fakto. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, jog yra padaryta nusikalstama veika.
4.2. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad Norvegijoje yra pripažintas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. E2-166-446/2019 ir šios šalies institucijos ragina nuteistąjį kuo skubiau pradėti vykdyti įsigaliojusį teismo sprendimą. Dėl to nukentėjusioji prašo palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei nuteistajam paskirtą bausmę.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
2. Nuteistojo A. N. gynėjo advokato E. Zaleskio kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 164 straipsnio) taikymo
3. Pagal BK 164 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2007">2K-65/2007</a>, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-238/2011, 2K-20/2014, 2K-327-303/2015, 2K-246-648/2016, 2K-164-699/2017). Konkrečiu atveju nustatant baudžiamąją atsakomybę už vengimą išlaikyti vaiką, viena pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra šio nesunkaus nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė, kuri pasireiškia kaltininko tiesiogine tyčia – žinodamas (suvokdamas), kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingas ir turėdamas turtines galimybes teikti vaikui išlaikymą), jos sąmoningai nevykdo, t. y. supranta savo elgesio pavojingumą ir nori taip veikti.
4. Todėl teismai, šalia civilinės bylos dėl išlaikymo vaikui priteisimo esant A. N. pareikštam kaltinimui dar ir pagal BK 164 straipsnį, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą turėjo aiškiais argumentais paneigti nuoseklią A. N. poziciją, kad jis neveikė tyčia ir neturėjo tikslo vengti išlaikyti savo (duomenys neskelbtini) gimusią dukterį – N. N., pervedinėjo pinigus į A. J. sąskaitą, kurie buvo skirti vaiko išlaikymui, jo padarytais tarptautiniais banko pavedimais už dukters išlaikymą yra sumokėta į priekį.
5. Iš teismų sprendimų turinio ir juose pateiktų motyvų matyti, kad A. N. tyčinė kaltė dėl sąmoningo vengimo išlaikyti dukterį nagrinėjamoje byloje nustatyta nesilaikant įrodymų tyrimo išsamumo, nekaltumo prezumpcijos reikalavimų, in dubio pro reo principo ir kitų įrodymų vertinimo bei motyvuotų išvadų dėl apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų atmetimo.
6. Primintina, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, teismo vidinis įsitikinimas privalo būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nagrinėjamoje byloje kaip minėta šių taisyklių nesilaikymas visų pirma pasireiškė tuo, kad žemesniųjų instancijų teismai priešingai nei to reikalauja BPK nuostatos, dalį bylos aplinkybių preziumavo pagal civilinėse bylose nustatytas aplinkybes ir jas atkartojant, nors šiose bylose padarytos išvados turėjo būti tinkamai patikrintos.
7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad „A. N. tyčia kyla iš to, kad, žinodamas apie pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Tokie jo veiksmai neužtikrina nepilnametės dukters teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jos normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. A. N. piniginės lėšos, pervestos į A. J. sąskaitą nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d., negali būti pripažintos avansiniu materialinio išlaikymo sumokėjimu“. Teismas tokią išvadą grindė tuo, kad „tarp šalių tokio susitarimo nebuvo ir tai prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimu nustatytai materialinio išlaikymo mokėjimo tvarkai. Jei šios lėšos pervestos į A. J. sąskaitą Lietuvoje nepagrįstai, jis turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo; byloje nėra duomenų, kad A. N. būtų kreipęsis į teismą dėl priteisto išlaikymo formos ar dydžio pakeitimo, todėl A. N. veiksmai, kuriais jis nepilnametei dukrai pirko rūbus, žaislus, leido lėšas pramogoms, neleidžia daryti išvados, kad tokiu būdu jis pagal teismo sprendimą teikė išlaikymą savo nepilnametei dukrai.“
8. Tokie motyvai neįrodo A. N. tyčinės kaltės ir nepaneigia šio nuteistojo teiginių apie didelių sumų tarptautiniais pavedimais A. J. siuntimo aplinkybes ir tikslus bei A. N. iškeltos versijos, kad jis išlaikymo vaikui neteikė dėl pateisinamų, objektyvių priežasčių, t. y. nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. nesiuntė ir neperdavinėjo pinigų grynaisiais N. N. motinai – A. J., nes jo padarytais tarptautiniais banko pavedimais už dukters išlaikymą yra sumokėta į priekį, šie pavedimai, jo skaičiavimais, padengia kaltinime nurodytą 1617,56 Eur įsiskolinimą.
9. Iš A. N. sąskaitos banke išrašo matyti, kad į nukentėjusiosios A. J. banko sąskaitą Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. šešiolika tarptautiniais banko pavedimais iš viso buvo pervesta 14 850 Eur (1 t., b. l. 89; 2 t., b. l. 152). Esant tokiems duomenims teismas nesiaiškino situacijos, kokia forma išlaikymas vaikui buvo (ar nebuvo) sutartas teikti iki 2018 m. birželio 20 d. bendro ūkio vedimo laikotarpiu. Atitinkamai nebuvo patikrinta, kokiems tikslams panaudota (ar nepanaudota) per dvejus su pusę metų į A. J. sąskaitą pervesta ši didelė, net 14 850 Eur siekianti suma, nebuvo imtasi priemonių, kad būtų patikrinti A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. liepos 21 d., kad „kiek pamenu, tik viena suma, t. y. 4000 Eur, A. N. atliekant perlaidą į mano sąskaitą, buvo pažymėta kaip vaiko išlaikymui skirti pinigai“.
10. Aptartų spragų dėl A. N. iškeltos versijos tinkamo paneigimo, kaip reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos, neužpildė ir klaidų neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas.
11. Šis teismas, nemažai dėmesio skirdamas bendroms nuostatoms apie apeliacinio teismo paskirtį, kasacinio teismo praktikai dėl BK 164 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo (nutarties 6–9 punktai), pakartojo A. N. ir A. J. parodymų turinį ir nutarties 15 punkte kaip „vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. N. kaltę“ konstatavo dar kartą vien tik paprasčiausiai išvardydamas nuosprendyje nurodytą bylos medžiagą (nukentėjusiosios A. J., liudytojos J. J. parodymus; 2019 m. birželio 18 d. nukentėjusiosios A. J. protokole-pareiškime užfiksuotus duomenis; Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą; Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. išduotame vykdomajame rašte Nr. e2-9313-446/2018 užfiksuotus duomenis; Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimą; Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. birželio 18 d. išduotame vykdomajame rašte Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTY2LTQ0Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-166-446/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-166-446/2019">e2-166-446/2019</a> užfiksuotus duomenis; 2019 m. birželio 26 d. antstolio Tomo Ubarto pažymoje apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti įsiskolinimą užfiksuotus duomenis; A. N. banko sąskaitos išraše užfiksuotus duomenis; 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos A. J. išduotose pažymose apie šeimos sudėtį užfiksuotus duomenis; 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. gruodžio 8 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos A. N. jo paties prašymu išduotose pažymose apie šeimos sudėtį užfiksuotus duomenis; duomenis iš gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos dėl A. J. gyvenamosios vietos deklaravimo ir dėl A. N. gyvenamosios vietos deklaravimo bei išvykimo į Norvegiją).
12. Nutarties 16 punkte A. N. apeliacinio skundo argumentai buvo dar kartą išvardyti ir įvertinti tik kaip gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, šio teiginio niekaip papildomai nemotyvuojant. Nutarties 17 punkte deklaratyviai konstatuota, kad A. N. ir A. J. iki 2018 m. balandžio mėn., nors ir nebuvo sudarę santuokos, vedė bendrą ūkį, A. J. teismo priteisto išlaikymo dukteriai už šį laikotarpį iš A. N. nereikalavo, nes jis, bendrai vesdamas bendrą ūkį, rūpinosi ir dukters N. N. išlaikymu. Tačiau, nutrūkus A. N. ir A. J. santykiams, A. N. dukteriai išlaikymo nebeteikė. Čia pat paneigiant nekaltumo prezumpcijos bei įrodinėjimo naštos principus, kad baudžiamojoje byloje įrodinėjamas asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumas, o ne kaltinamasis privalo įrodyti savo nekaltumą, daroma išvada, kad A. N. į baudžiamąją bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių jo teiginius apie buvusį jo ir A. J. žodinį susitarimą dėl didesnio išlaikymo dukteriai mokėjimo į priekį (avansu). Bylos duomenys, kad A. N. sąskaitos mokėjimų išraše yra nurodyta tik tai, kad atitinkamų tarptautinių pervedimų gavėjas yra „A.“, šio teismo irgi buvo įvertinti kaip A. N. kaltumo įrodymas, nurodant, kad kaltei nustatyti svarbi aplinkybė, jog atliktuose banko pervedimuose nenurodyta, kad tai lėšos, skirtos dukters N. N. išlaikymui, kad šis išlaikymas mokamas avansu ir už kokius mėnesius teikiamas išlaikymas.
13. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo ydingumą pagrindžia ir nutarties 18 punkte dėstomos išvados, kad nuteistasis pareigos išlaikyti vaiką nevykdė ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ir kitokios materialinės paramos išieškojimas. Tokios išvados galėjo būti padarytos tik tiksliai nustačius ir įvertinus A. N. išvykimo į Norvegiją laiką, priežastis, tačiau byloje to nepadaryta. Priešingai, bylos medžiaga nustatytos šioms teismo išvadoms prieštaraujančios aplinkybės – kad A. N. nuo 2014 m. turi banko sąskaitas (duomenys neskelbtini), yra deklaravęs Norvegijoje gyvenamąją vietą patvirtina apie teismų atliktą selektyvų ir neišsamų bylos aplinkybių vertinimą. Tas pats pasakytina ir apie nemotyvuotą neigimą, kad Norvegijoje nėra teisinės galimybės pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje priimtus sprendimus dėl išlaikymo Lietuvoje su motina likusiam vaikui priteisimo, nors tokia išvada vėlgi prieštarauja informacijai, pateiktai nukentėjusiosios atsiliepime į kasacinį skundą dėl sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTY2LTQ0Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-166-446/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-166-446/2019">e2-166-446/2019</a> pripažinimo ir vykdymo Norvegijoje.
14. Darytina bendra išvada, kad nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose nebuvo kruopščiai patikrinti ir motyvuotai įvertinti visi duomenys, susiję su A. N. tyčinės kaltės vengti išlaikyti vaiką nustatymu, ir dėl to A. N. veika, nesant visų nusikaltimo, nustatyto BK 164 straipsnyje, požymiams, netinkamai kvalifikuota pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį.
15. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo tiek pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą pagal BK 164 straipsnį A. N. nutraukti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Sigita Jokimaitė
Tomas Šeškauskas
