T. D. pagal BK 129 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-324/2009 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.3.1

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

nuteistajam E. Š.,

nuteistojo gynėjui advokatui Romaldui Briliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Laimos Milevičienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dešimties metų laisvės atėmimu. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. D., tačiau dėl jo nuteisimo kasacinis skundas nepaduotas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis pakeistas: E. Š. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas dvejų metų laisvės atėmimas. Į E. Š. paskirtos bausmės laiką įskaičius jo suėmimo laiką nuo 2007 m. sausio 30 d., E. Š. laikytas atlikęs bausmę ir iš suėmimo paleistas. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

E. Š. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 29 d., apie 16.00 val., Lazdijų r., (duomenys neskelbtini), su T. D., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, tarpusavio konflikto su E. G. metu tyčia sudavė šiam rankomis ir kojomis mažiausiai dvidešimt penkis smūgius į įvairias kūno vietas bei pakėlę metė E. G. ant žemės; taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarė kraujosruvas odoje ir po oda abiejose kaktos pusėse, dešinės akies vokų–dešinio skruosto srityje, kairės akies vokų–kaktos kairės pusės–kairiojo skruosto srityje, nosies srityje, krūtinės ląstos abiejose pusėse, abiejose alkūnėse, dešiniajame dilbyje, dešinės plaštakos–dešinio riešo srityje, kairės plaštakos–kairio riešo–kairio dilbio srityje, juosmens kairėje pusėje, abiejuose klubuose ir kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus abiejose alkūnėse, muštines paviršines žaizdas abiejų akių viršutiniuose vokuose, kraujosruvą ir paviršines muštines žaizdas viršutinės lūpos gleivinėje, poodines kraujosruvas viršugalvio dešinės pusės vidurinėje dalyje ir pakaušio dešinėje pusėje, nosies kaulų skeveldrinį lūžimą, krūtinkaulio lūžimą, dešinės pusės II, III, IV, V, VIII, IX, X uždarus bei VI, VII atvirus į krūtinplėvės ertmę šonkaulių lūžimus, kairės pusės II, III, IV, VI, VII, VIII, IX, X, XI šonkaulių uždarus lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, dešinio plaučio apatinės skilties krūtinplėvės ir paviršinio audinio plyšimus; dėl to E. G. nuo stipraus kūno, ypač krūtinės ląstos, sumušimo, pasireiškusio daugybiniais krūtinės ląstos kaulų lūžimais bei veido kaulų lūžimu, dešinio plaučio krūtinplėvės ir audinio plyšimais, nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę ir išorę bei trauminiu šoku, mirė – taip tyčia nužudė E. G.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi teismo medicinos specialisto išvadas, teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą, specialistų, liudytojų parodymus, komisinės teismo medicinos ekspertizės, atliktos atliekant papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, aktą, teismo medicinos eksperto J. Rybalko parodymus, nuteistųjų T. D. ir E. Š. parodymus, nustatė, kad E. Š. suduoti smūgiai nebuvo E. G. mirties priežastis, jie sukėlė nukentėjusiam asmeniui nesunkų sveikatos sutrikdymą, be to, nuteistasis E. Š. neturėjo tyčios nužudyti E. G., tad E. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 138 straipsnio 1 dalį ir paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoja L. Milevičienė prašo panaikinti 2009 m. vasario 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė, remdamasi BPK 331 straipsniu, nurodo, kad jei apeliacinės instancijos teismas keičia veikos kvalifikavimą, nuosprendyje turi būti nurodomi naujo veikos kvalifikavimo motyvai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turi būti aišku, kokie teisiniai argumentai lėmė asmens pripažinimą kaltu ne pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą, o pagal kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą. Įrodymai nuosprendyje turi būti išdėstyti nuosekliai atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje būtų aiškios nuteistojo kaltę dėl kito nusikaltimo padarymo patvirtinančios išvados. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, anot kasatorės, pakeisdama nuosprendžio dalį, kuria E. Š. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bei jo nusikalstamą veiką kvalifikuodama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, nukentėjusiojo E. G. nužudymo aplinkybes pagrindė spėjimais, dėl to teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo neteisėtai pakeistas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo T. D. parodymai, komisinės teismo medicinos ekspertizės, DNR ekspertizės išvados, įvykio vietos apžiūros metu nustatytos aplinkybės iš esmės vertinti tik tiek, kiek jie patvirtina nuteistojo E. Š. parodymus. Taip, kasatorės nuomone, teismas nuteistojo E. Š. parodymams suteikė prioritetą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai, kad E. Š. išėjus iš P. S. namų T. D. dar vartojo smurtą prieš E. G., kurio metu ir buvo padaryti E. G. mirtį sukėlę sužalojimai, pagrįstos spėjimais, o ne įrodymų visuma. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo T. D. parodymai visų apklausų metu buvo nuoseklūs. Juos patvirtino liudytoja A. D. Apeliacinės instancijos teisme atliktos komisinės teismo medicinos ekspertizės išvados patvirtino nuteistojo T. D. parodymuose minimas E. G. žalojimo aplinkybes, nukentėjusiojo metimą iš 1,20 m aukščio. Nuteistojo E. Š. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, jis neigė metęs nukentėjusįjį veidu žemyn, mažino kito nuteistojo byloje nenaudai T. D. nurodytą smūgių skaičių. Nuteistojo E. Š. nurodytos aplinkybės, kad jam išeinant E. G. nebuvęs kruvinas ir kad jis E. G. palikęs gulintį kambaryje ant lovos, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – medicinos ekspertų išvadoms, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotoms aplinkybėms. Skunde pažymima, kad byloje nustatyta, jog abu nuteistieji sudavė rankomis ir kojomis smūgius E. G., abu smūgiavo nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Įvertinus komisinės teismo medicinos ekspertizės išvadas, kad E. G. mirties priežastis buvo krūtinės ląstoje padarytų sužalojimų visuma, darytina išvada, kad E. Š. ir T. D. tyčia suduodami nukentėjusiajam smūgius į krūtinės sritį bendrais veiksmais padarė E. G. sužalojimus, nuo kurių šis mirė. Taigi, anot kasatorės, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados teisingos, o apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo E. Š. veiką, išsamiai neįvertino bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad E. Š. nesunkiai sužalojo E. G., pagrindė E. Š. teisme duotais parodymais apie tai, kad po jo ir T. D. suduotų smūgių jam išeinant E. G. nebuvo kruvinas, buvo atsigulęs ant lovos. Šalia lovos, ant kurios, pasak E. Š., jis paliko gulintį E. G., rasta kraujo dėmių, kraujo pėdsakų ant nuteistojo T. D. rūbų bei batų; įvertinus tai, kad įvykio vietoje rastas E. G. kūnas buvo kruvinas ir smarkiai nukraujavęs, teismo nuomone, įrodo, kad T. D. po E. Š. išėjimo dar naudojo smurtą, kurio metu E. G. pradėjo stipriai kraujuoti ir, sprendžiant iš teismo išvadų, dėl šio T. D. smurto E. G. buvo padaryti mirtini sužalojimai; šios teismo išvados grįstos spėjimais, jų nepatvirtina jokie įrodymai, be to, jos prieštarauja apeliacinio teismo nuosprendžio nustatomajai daliai apie E. Š. padarytą nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuostata, jog įvykio vietoje bei ant T. D. rastas kraujas įrodo tai, kad jis smurtą prieš E. G. naudojo E. Š. išėjus, nenuosekli bei prieštaringa – komisinės teismo medicininės ekspertizės išvadose nurodyta, jog suduodant ne mažiau kaip septyniolika smūgių kietais bukais riboto paviršiaus daiktais galėjo būti padaryti sužalojimai tam tikrose vietose, tai ir galėjo sukelti smarkų kraujavimą; teismui pripažinus, kad E. Š. su T. D. bendrininkų grupe sudavė tuos septyniolika smūgių E. G., akivaizdu, kad E. G. po E. Š. ir T. D. panaudoto smurto buvo kruvinas, jam iš nosies bei burnos bėgo kraujas, nes kitokių sužalojimų, galinčių sukelti smarkų kraujavimą, nenustatyta; be to, ir nuteistasis T. D. parodė, kad E. Š. išėjus jis E. G. nemušė, o kraujo dėmės ant jo drabužių galėjo atsirasti po sumušimo velkant nukentėjusįjį į kitą kambarį.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus; dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo surašytas nuosprendis neatitinka BPK 305, 331 straipsnių nuostatų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka iš naujo įrodymai netiriami ir nevertinami, tačiau kasacinės instancijos teismas pagal gautą kasacinį skundą tikrina, ar įrodymų vertinimas kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atitinka įstatymo reikalavimus, yra išsamus, nuoseklus, logiškas.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė padaręs išvadą, kad E. Š. neturėjo tyčios nužudyti E. G. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymų bylose keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai, jei: 1) nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-561/2005, 2K-508/2005, 2K-265/2005) arba 2) nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-191/2008, 2K-276/2005). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad E. Š. nepagrįstai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes jis: 1) nepadarė E. G. sužalojimų, galėjusių sukelti mirtį bei 2) neturėjo tyčios atimti gyvybę E. G. Abu šie apeliacinės instancijos teismo teiginiai nėra pagrįsti išsamiai ištirtų įrodymų vertinimu.

Išvadas apie mirties priežastis apeliacinės instancijos teismas darė itin svarbią reikšmę suteikdamas komisinės teismo medicinos ekspertizės aktui (duomenys neskelbtini). Kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje nurodyta, kad priežastiniu ryšiu su E. G. mirtimi yra susiję tik dalis E. G. padarytų sužalojimų, kuriuos padarė ne E. Š., t. y. sužalojimai, nurodyti komisinės teismo medicinos ekspertizės akto išvadų 10.3 punkte; 10.1, 10.2, 10.4 punktuose nurodyti sužalojimai, kurie padaryti dalyvaujant E. Š., atitinka nežymų bei nesunkų (dviejų šonkaulių sužalojimai) sveikatos sutrikdymo mastą. Šie apeliacinės instancijos teismo teiginiai ne visai atitinka kitus duomenis: 1) ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) iš viso nedaroma neabejotina išvada apie sužalojimų mechanizmą, nurodant, kad „tikėtinas sužalojimų padarymo mechanizmas galėjo būti toks:...“; 2) ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) nėra kategoriškos išvados, kad mirties priežastis yra tik 10.3 punkte nurodyti sužalojimai; 3) apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad ekspertizę atlikęs ekspertas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog labiausiai įtakos mirčiai turėjo 10.3 punkte nurodyti sužalojimai. Tai reiškia, kad apklausos metu ekspertas, paaiškindamas ekspertizės akte suformuluotas išvadas, nepaneigė, kad tokios įtakos mirčiai galėjo turėti ir kiti sužalojimai. Dėl nurodytų priežasčių kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas E. G. patirtų sužalojimų skirstymas į sukėlusius mirtį ir tokių padarinių nesukėlusius atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas negali teigti, kad tam tikri faktai yra nustatyti, jei įrodymų šaltiniuose, kuriais remiantis nustatinėjami faktai, nėra konkrečios informacijos apie nustatomus faktus. Abejotina, ar remiantis ekspertizės aktu (duomenys neskelbtini), kuriame kalbama tik apie tikėtiną sužalojimų mechanizmą, įvykio metu neblaivių asmenų parodymais bei kitais bylos įrodymais nagrinėjamoje byloje yra įmanoma itin tiksliai nustatyti sužalojimų mechanizmą. Antra vertus, tikslaus sužalojimų mechanizmo nenustatymas nagrinėjamoje byloje nėra kliūtis tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį smurtą naudojo abu nuteistieji, E. G. mirties priežastis yra dėl smurto naudojimo patirti sužalojimai. Atsakant į klausimą, ar abu nuteistieji veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko turėdami tyčią nužudyti, turi būti vertinamos visos reikšmingos bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. Š. atliko tokius veiksmus: sudavė vieną smūgį E. G. kumščiu į veidą, du smūgius koja į krūtinę, keturis smūgius alkūne į kairės pusės šonkaulius ir vieną kartą numetė nukentėjusįjį veidu žemyn iš 1,20 m aukščio, tačiau padarė išvadą, kad E. Š. panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, jo veiksmai nebuvo pavojingi E. G. gyvybei. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka teismų praktikos. Pagal teismų praktiką smūgiai į veidą, krūtinę, šonkaulius paprastai laikomi pavojingais gyvybei, o keli ar keliolika suduotų smūgių laikomi intensyviu smurtu, leidžiančiu daryti išvadas apie asmens (taip pat ir bendrininkų) tyčią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-196/2008, 2K-288/2005). Priešinga išvada, t. y. išvada, kad asmuo, sudavęs kelis smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, norėjo (tikėjosi) sukelti tik nesunkius padarinius, galėtų būti grindžiama tik ypatingomis tiksliai nustatytomis aplinkybėmis, leidžiančiomis spręsti apie smurtą naudojusio asmens nenorą, kad nukentėjusiajam kiltų sunkūs padariniai. Tokios ypatingos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodomos.

Apeliacinės instancijos teismo teiginiai apie E. Š. nežinojimą, kad jam išėjus T. D. gali tęsti smurtinius veiksmus, nėra tinkami teismo nuosprendžiui pagrįsti. Nuosprendis turi būti grindžiamas nustatytais faktais, išaiškintomis bylos aplinkybėmis, iš teisės normų ir principų kylančiais argumentais. Nagrinėjamoje byloje nėra neabejotinai nustatyta, kokius veiksmus atliko T. D. po to, kai iš įvykio vietos pasišalino E. Š. E. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas remiantis nustatytais faktais apie jo bendrus veiksmus su T. D., o ne spėjimais apie vėlesnius įvykius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Egidijus Bieliūnas

Gintaras Goda