Civilinė byla Nr. 3K-3-135/2012
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00685-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 45.5; 123.10 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Avelana“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Avelana“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ dėl nuostolių priteisimo ir naudojimosi vandentiekio ir nuotekų tinklais tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo – Kauno miesto savivaldybė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami klausimai dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų naudojimo tvarkos nustatymo bei su jų naudojimu susijusių savivaldybės, vandens tiekėjo bei trečiųjų asmenų vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų savininkų, santykių tvarkymo.
Ieškovas UAB „Avelana“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Kauno vandenys“ 387 955 Lt nuostolių, susidariusių dėl savavališko vandentiekio ir nuotekų tinklų naudojimo, atlyginimo ir nustatyti naudojimosi jais sąlygas ir tvarką. Ieškovas UAB „Avelana“ nurodė, kad 2000 – 2006 metais savo lėšomis pastatė vandentiekio ir nuotekų šalinimo inžinerinius tinklus Kauno mieste, Sausinės, Vynuogių, Gluosnių, Erškėčių g. Po Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo priėmimo (toliau – ir Geriamojo vandens įstatymas), ieškovas 2006 – 2009 m. laikotarpiu ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą ir Kauno miesto savivaldybę, prašydamas išpirkti arba išsinuomoti jam nuosavybės teise priklausančius vandentiekio ir nuotekų tinklus, tačiau jam buvo atsakyta neigiamai, motyvuojant tuo, kad atsakovas nėra viešasis vandens tiekėjas Geriamojo vandens įstatymo 16 straipsnio prasme ir negali prisiimti su tuo susijusių pareigų. Ieškovo teigimu, AB „Kauno vandenys“ yra vienintelė įmonė Kauno mieste, faktiškai atliekanti viešojo vandens tiekėjo funkcijas, UAB „Kauno vandenys“ neišperka ieškovui UAB „Avelana“ priklausančių inžinerinių tinklų, turėdamas tikslą jais naudotis neatlygintinai ir gauti iš to pelną. Atsakovo pasiūlyta simbolinė 1 Lt kaina yra aiškiai per maža ir prieštarauja faktinei turto vertei bei ieškovo patiriamoms išlaidoms, susijusioms su turto išlaikymu, bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principams. Nepagrįstas ir prieštaraujantis Geriamojo vandens įstatymo 13 straipsnio nuostatoms atsakovo argumentas, kad ieškovo vandens ir nuotekų tinklai atsakovui nereikalingi. Atsakovui be teisinio pagrindo eksploatuojant ieškovui priklausančius geriamojo vandens ir nuotekų tinklus, ieškovui tenka pareiga mokėti turto mokestį, daryti amortizacinius atskaitymus, dėl ko negavo planuotų pajamų ir patyrė 387 955 Lt nuostolių (nepagrįstas atsakovo praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis)). Ieškovui priklausančių tinklų vertė (amortizaciniai atskaitymai) ir jų priežiūros išlaidos yra įskaičiuotos į vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo kainą, ir atsakovas iš to gauna pelną.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus savivaldybės savo iniciatyva gali savanoriškai (bet neprivalo) išpirkti savo ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės nuosavybėn geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus arba gali būti sudaromos sutartys dėl šių objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Ši infrastruktūra, priklausanti nuosavybės teise kitiems asmenims, pripažintina reikalinga ir tinkama viešajam vandens tiekimui. Be to, savivaldybė turi būti parengusi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planą, į kurį patektų ieškovo tinklai, ir parinkusi viešąjį vandens tiekėją. Šios bylos duomenimis, ginčo nagrinėjimo metu viešasis vandens tiekėjas nebuvo parinktas, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planas nebuvo parengtas, būtinybė pirkti ar nuomoti ieškovo inžinerinius tinklus nebuvo pripažinta ir atsakovas bei tretysis asmuo teigė, kad tokios būtinybės nėra. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas privalo sudaryti su ieškovu inžinerinių tinklų nuomos sutartį. Be to, ieškovo vandentiekio ir nuotekų tinklai buvo prijungti prie atsakovo eksploatuojamų tinklų ieškovo iniciatyva ir jo prašymu, todėl nepagrįstas argumentas, kad atsakovas savavališkai, be teisėto pagrindo eksploatuoja ieškovo tinklus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus tiek iš kitų asmenų išperkant, tiek sudarant sutartis su jais dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo objektų naudojimo, būtina savivaldybės iniciatyva ir šie objektai turi būti reikalingi viešajam vandens tiekimui. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 4 dalį tik viešasis vandens tiekėjas sprendžia, ar viešojo vandens tiekimo teritorijoje esantys, bet ne jo valdomi ar naudojami pagal sutartį geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam vandens tiekimui, ir tik, jeigu reikia, gali kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį. Kadangi viešojo vandens tiekėjas nėra kreipęsis į savivaldybę dėl ieškovo valdomų objektų išpirkimo ar naudojimosi teisės įgijimo, tai teigtina, jog, šalims nesutarus dėl ieškovo nuosavybės teise valdomų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo, kai šie objektai nėra reikalingi viešajam vandens tiekimui bei savivaldybei nepriėmus sprendimo dėl naudojimosi šiais objektais teisės įgijimo, teismas negali ieškovo reikalavimu nustatyti naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką, kaip nustatyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Nesant Įstatyme nustatytų sąlygų ir pareigos savivaldybei išsinuomoti ieškovo nuosavybės teise valdomus inžinerinius tinklus, teismas pažymėjo, kad, nustatant jų naudojimosi tvarką ir sąlygas, būtų sprendžiami klausimai, priskirti vietos savivaldai. Kadangi inžineriniai tinklai prie atsakovo eksploatuojamų tinklų buvo prijungti paties ieškovo iniciatyva ir prašymu, tai nėra pagrindo teigti, kad atsakovas savavališkai naudojasi ieškovo nuosavybe ir dėl to ieškovas patyrė nuostolių.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Avelana“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
Dėl naudojimosi inžineriniais tinklais teisėtumo vertinimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas naudoja kasatoriui nuosavybės teise priklausančią infrastruktūrą tiekdamas vandenį gyventojams ir šalindamas nuotekas, šį faktą, taip pat ginčo infrastruktūros svarbą viešosios vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo pasaugos teikimui bylos procesiniuose dokumentuose pripažino pats atsakovas ir trečiasis asmuo. Sutarties dėl naudojimosi kasatoriaus turtu nėra, atsakovas atsisako ją sudaryti, šios aplinkybės reiškia, kad atsakovas kasatoriaus turtu naudojasi savavališkai. Pagal įstatymą (CK 4.37 straipsnį) ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimą) nuosavybės objektą ar teises į jį ar dalį šių teisių (naudojimo teisę) kitam asmeniui gali perduoti tik savininkas, o asmuo, naudodamasis svetimu turtu be savininko sutikimo, negali būti laikomas teisėtu naudotoju. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas nesuteikia atsakovui teisės naudotis ieškovui priklausančiais tinklais neatlygintinai, jeigu jis nevykdo viešojo vandens tiekimo. Ta aplinkybė, kad ieškovas leido gyvenamųjų namų savininkams, kuriems atsakovas tiekia geriamąjį vandenį bei šalina nuotekas, nemokamai prisijungti prie jam priklausančių vandens ir nuotekų tinklų, negali pateisinti atsakovo naudojimosi šiais tinklais, nes leidimas vartotojui prisijungti prie tinklų nėra tapatus leidimui vandens tiekėjui – atsakovui šiais tinklais tiekti vandenį bei šalinti nuotekas. Kadangi atsakovas yra vandens tiekėjas, kurio tiekiamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugos laikomos ūkinės–komercinės veiklos vykdymu, gaunantis iš šios veiklos ekonominės naudos – pajamas, kurias atsakovui sukuria ir ieškovui priklausantys vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo tinklai, tai remiantis CK 4.53 straipsniu ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti tą gautų atsakovo pajamų dalį, kurią įgijo naudodamasis ieškovui priklausančiais tinklais.
Dėl naudojimosi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygų ir tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas prašymą nustatyti tinklų naudojimosi tvarką bei sąlygas nagrinėjo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio taikymo aspektu ir vadovaudamasis CK 6.156 straipsnio sutarties sudarymo laisvės principu nurodė, kad atsakovas neprivalo išsinuomoti iš ieškovo vandens ir nuotekų tinklus. Pažymėtina, kad atsakovas naudojasi ieškovui priklausančiais vandentiekio bei nuotekų tinklais komercinėje veikloje, savo iniciatyva šio naudojimosi nenutraukia ir ateityje neketina to daryti, todėl jis privalo šį faktinį naudojimąsi įteisinti, kad nebūtų pažeidžiamos šių tinklų savininko teisės. Teismas privalėjo ieškovo prašymą nustatyti tinklų naudojimo tvarką bei sąlygas nagrinėti civilinės teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimą bei gynimą, taikymo aspektu. Atsakovas turi pareigą grąžinti tą pajamų dalį, kurią gavo per kasatoriaus infrastruktūrą teikdamas vartotojams paslaugas (CK 4.53 straipsnio 2 dalis).
Dėl reikalavimų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo reikalavimų dydžio pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovo argumentai, kad kasatoriaus siūlomos nuomos kainos nepriimtinos dėl lėšų stygiaus, paneigiami jo pateikiamais duomenimis apie atsakovo veiklą plečiant vandentiekio ir nuotekų šalinimo infrastruktūrą.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas UAB „Kauno vandenys“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl naudojimosi inžineriniais tinklais teisėtumo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantys tinklai prie atsakovo eksploatuojamų tinklų buvo prijungti paties ieškovo iniciatyva ir prašymu, padarė pagrįstą išvadą, jog toks ieškovo elgesys vertintinas kaip savininko valios išreiškimas, kad jam nuosavybės teise priklausančiais inžineriniais tinklais gyvenamųjų namų kvartalo gyventojams būtų tiekiamas vanduo ir šalinamos nuotekos, nenumatant jokio atlygio už naudojimąsi šiais tinklais. Dėl to nepagrįstas ieškovo teiginys, kad vadovaudamasis CK 4.37 ir 6.246 straipsnių nuostatomis teismas turėjo konstatuoti naudojimosi ieškovo inžineriniais tinklais neteisėtumą. Atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo nuostatas, leidimas vartotojui prisijungti prie tinklų suteikia pagrindą tikėtis, kad šiais tinklais jiems bus tiekiamas geriamas vanduo ir kad nėra jokių kliūčių atitinkamoms paslaugoms tiekti, t. y. vandens tiekėjui yra suteikta teisė teikti paslaugas šiais inžineriniais tinklais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, jog nebūtinai visi viešojo vandens tiekimo teritorijoje esantys ir kitiems asmenims, t. y. ne vandens tiekėjui ir savivaldybei, priklausantys geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai turi būti pripažinti reikalingais viešajam vandens tiekimui, ir vandens tiekėjas neprivalo dėl visų viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančių ir kitiems asmenims priklausančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo. Teigtina, kad ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekėlė reikalavimo priteisti iš atsakovo pajamų dalį, kurią atsakovas įgijo naudodamas ginčo inžinerinius tinklus, todėl pažeidė CPK 347 straipsnio 2 dalies įtvirtintą draudimą remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis kasaciniame skunde. Ieškovas pastatęs ginčo inžinerinius tinklus gavo naudos, nes galėjo parduoti brangiau nekilnojamąjį turtą, besiribojantį su teritorija, kurioje nutiesti šie tinklai, bei suteikdamas vartotojams teisę prisijungti prie inžinerinių tinklų pats pasirinko nenustatyti jokių mokėjimų vartotojams.
Dėl naudojimosi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygų ir tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad teismas gali įpareigoti sudaryti nuomos sutartį dėl vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų, tik jei yra pažeidžiamos asmens teisės ir teisėti interesai nesudarant nuomos sutarties, o įstatymas ar savanoriškas susitarimas nustato pareigą sudaryti tokią sutartį. Ieškovui neįrodžius tokių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės patenkinti ieškovo reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį. Tinkamai įvertintas savivaldybės vaidmuo sprendžiant vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo klausimus: nesant įstatyme nustatytų sąlygų ir pareigos savivaldybei išsinuomoti ieškovo nuosavybės teise valdomus inžinerinius tinklus, teismas, nustatydamas jų naudojimosi tvarką ir sąlygas, spręstų klausimus, priskirtus vietos savivaldai.
Dėl reikalavimų dydžio. Šie kasacinio skundo motyvai nesusiję su teisės taikymu byloje ir prieštarauja CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatai.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą trečiasis asmuo – Kauno miesto savivaldybė – prašo šį kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Dėl naudojimosi inžineriniais tinklais teisėtumo vertinimo. Teigtina, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai prie atsakovo eksploatuojamų tinklų buvo prijungti paties ieškovo iniciatyva ir prašymu, namų pirkimo–pardavimo sutartyse yra numatytas nemokamas prisijungimas prie ieškovui nuosavybės teise priklausančių inžinerinių tinklų, todėl vertinti, jog atsakovas savavališkai naudojasi ieškovo nuosavybe ir dėl to ieškovas patyrė nuostolių, nėra pagrindo. Ieškovas, būdamas savo turto savininkas ir turėdamas pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, pasirašydamas namų pirkimo–pardavimo sutartis, susipažino su jų sąlygomis, vadinasi, su jomis sutiko, t. y. duodamas leidimą, išreiškė savo laisvą valią. Mėgindamas pakeisti savo poziciją, dėl kurios buvo susitarta pasirašant sutartį, jis pažeidžia CK 6.189 straipsnio nuostatas.
Dėl naudojimosi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygų ir tvarkos nustatymo. Nepagrįstu laikytinas ieškovo argumentas, kad teismai neturėjo teisės taikyti sutarties sudarymo laisvės principo. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę visus surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad ginčo nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai nėra reikalingi viešojo vandens tiekimui ir savivaldybė nėra priėmusi sprendimo dėl naudojimosi šiais objektais teisės įgijimo bei neturi pareigos išsinuomoti ieškovo nuosavybės teise valdomus inžinerinius tinklus.
Dėl reikalavimų dydžio. Ieškovas kelia fakto klausimus, kurie, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinio teismo nagrinėjamos bylos dalykas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo santykių teisinio reglamentavimo
Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Ši aplinkybė lemia ginčo santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo klasikinio civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais, reglamentavimo. Pagal CK 6.391 straipsnyje įtvirtintą įstatymų konkurencijos taisyklę santykiams, susijusiems su aprūpinimu vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, prioritetiškai taikomos kitų, specialiųjų, įstatymų normos. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius - Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. X-764). Geriamojo vandens įstatymo tikslas – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 3 dalis). Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Įstatymu savivaldybės įpareigotos užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi.
Iš aptariamo teisinio reglamentavimo išplaukia išvada, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas. Geriamojo vandens įstatyme įtvirtinto tikslo užtikrinti visuomenės poreikius atitinkantį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą siekiama valstybės įgaliotoms institucijoms vykdant šios veiklos valstybinį reguliavimą (nustatant reikalavimus vandens tiekimui, kontroliuojant paslaugų kainas ir kt.) bei savivaldybėms organizuojant viešąjį vandens tiekimą viešojo vandens tiekimo teritorijose (teritorijos, kuriose savivaldybės privalo organizuoti (užtikrinti) viešąjį vandens tiekimą (Geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 24 punktas)). Pagal šį įstatymą viešojo vandens tiekimo teritorijas sudaro gyvenamosios vietovės, jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai siekiant, kad ne mažiau kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis; į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiamos šios gyvenamosios vietovės, jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai, kuriuose: 1) geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų; 2) yra valstybei, savivaldybei arba savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra; 3) gyvenantys gyventojai dėl vandens išteklių trūkumo, aplinkosaugos reikalavimų, ekonominių ar kitų priežasčių neturi galimybės būti aprūpinami arba negali apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu kitais būdais, išskyrus viešąjį vandens tiekimą (Geriamojo vandens įstatymo 13 straipsnis). Viešojo vandens tiekimo teritorijose vandenį tiekia viešieji vandens tiekėjai – valstybės ar savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės, turinčio šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgytą teisę ir pareigą vykdyti viešąjį vandens tiekimą savivaldybės (kelių savivaldybių) viešojo vandens tiekimo teritorijose (viešojo vandens tiekimo regionuose) (Geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 20 punktas).
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo santykių specifika, būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo. Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą. Pagal Geriamojo vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių nustatymas – viena valstybinio vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reguliavimo priemonių. Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio,,Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra“ 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai ji reikalinga viešajam vandens tiekimui.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje yra reglamentuota naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos tvarka, kai užsakovas yra ne viešasis vandens tiekėjas ar ne savivaldybė: tokia statyba galima esant trišalei savivaldybės, viešojo vandens tiekėjo ir užsakovo (objekto statytojo) sutarčiai; šioje sutartyje turi būti numatyti viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto statybos finansavimo šaltiniai, šio objekto naudojimo (eksploatavimo) sąlygos ir nuosavybės teisių perleidimo savivaldybei ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei, jei ši yra viešasis vandens tiekėjas, terminai ir tvarka, jei tai nenumatyta Vyriausybės patvirtintame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos apraše. Dėl esamų infrastruktūrų naudojimo tvarkos turi būti sprendžiama pagal Geriamojo vandens tiekimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Kasatoriui statant ginčo infrastruktūrą, vandentiekio ir nuotekų tinklų naudojimo santykius reglamentavo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintos Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės (toliau - Taisyklės), privalomos visiems tiekėjams ir abonentams, nepriklausomai nuo žinybinio pavaldumo bei valdomo turto nuosavybės formos (Taisyklių 1.2 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas, norėdamas prijungti prie vandentiekio ar nuotekų tinklo, priklausančio tiekėjui, naujus vartojus, abonentas turėjo gauti iš tiekėjo technines sąlygas normatyvinių statybos dokumentų nustatyta tvarka. Projektavimo techninės sąlygos – tai statybos techninis dokumentas – reikalavimai prijungti statinį ir statybos sklypą prie bendro naudojimo inžinerinių tinklų ar transporto komunikacijų arba juos tiesti (Statybos įstatymo 2 straipsnis). Teisėjų kolegija išaiškina, kad vandentiekio ar nuotekų tinklo prijungimo techninių sąlygų išdavimas vertintinas kaip įrodymas, kad infrastruktūros savininkas išreiškė iniciatyvą prijungti statomus tinklus prie vandens tiekėjo infrastruktūros bei atitinkamą vandens tiekėjo sutikimą, tuo pačiu tai įrodymas, paneigiantis savavališką vandens tiekimo tinklų naudojimą. Tačiau dėl savo turinio techninio pobūdžio vandentiekio ar nuotekų tinklo prijungimo techninės sąlygos neparodo, kokios rūšies teisiniai santykiai dėl abonento įrengtos infrastruktūros naudojimo susiklosto tarp tiekėjo ir abonento, todėl Techninių sąlygų išdavimo faktas per se negali būti vertinamas kaip patvirtinantis susitarimą dėl neatlygintinio infrastruktūros naudojimo. Pagal Taisyklių 4.1 punktą abonento nutiestas vandentiekio ir nuotekų tinklas (išskyrus įvadus ir išvadus), kuris prijungiamas prie gyvenvietės tinklo, turėjo būti perduodamas tiekėjui už akcijas arba pagal sutartį eksploatuoti. Kokio turinio sutartis turėtų būti sudaryta, Taisyklėse nebuvo nurodyta.
Taigi, vien abonento tinklų prijungimo faktas ar techninių sąlygų gavimas tiek pagal galiojusius ginčo infrastruktūros statybos metu, tiek pagal dabar galiojančius įstatymus nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tiekėjas turi teisę naudotis abonento infrastuktūra neatlygintinai. Teismas turi tirti, ar tiekėjas su abonentu susitarė dėl infrastuktūros naudojimo tvarkos ir koks to susitarimo turinys. Pažymėtina, kad nesant įstatyme įtvirtintų prezumpcijų dėl geriamojo vandens infrastruktūros naudojimo tvarkos, dėl šios aplinkybės turi būti sprendžiama pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje: kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismui nenustačius šalių susitarimo fakto ar turinio, ginčas spręstinas pagal įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl infrastuktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, naudojimo tvarkos nustatymo, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo, subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir kt. civilinių santykių reglamentavimo principais.
Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo santykių teisinio reglamentavimo nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje
Kauno miesto savivaldybės pateiktais duomenimis (Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio departamento 2008 m. gruodžio 30 d. raštas, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 18 d. raštas, kt.), UAB,,Kauno vandenys“ yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka ir įgijusi teisę vykdyti geriamojo vandens tiekimą, teikti nuotekų tvarkymo paslaugą bei sudaryti tinklų eksploatacijos sutartis. Tai – vienintelis vandens tiekėjas savivaldybės teritorijoje, valdantis viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą ir teikiantis viešąją vandens tiekimo paslaugą, jos kainas pagal viešųjų vandens tiekėjų kainų priežiūrą reglamentuojančias įstatymo normas nustato Kauno miesto savivaldybė bei prižiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (žr., pvz., VKEKK 2008 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 03-45). Šios aplinkybės patvirtina kasatoriaus teiginius, kad atsakovo statusas ir veikla de facto atitinka viešojo vandens tiekėjo statusą ir veiklą. Byloje taip pat yra duomenų, kad teritorija, į kurią per ginčo infrastuktūrą tiekiamas vanduo, pagal aprūpinamų vartotojų skaičių atitinka Geriamojo vandens įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintus kriterijus viešojo vandens tiekimo teritorijai, joje geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą užtikrina savivaldybė. Atsakovas ir trečiasis asmuo pripažįsta, kad atsakovas naudoja kasatoriui priklausančius vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įrenginius savivaldybės gyventojų interesų tenkinimui – vykdydamas paslaugų tiekimo sutartis su vartotojais (žr., pvz., UAB,,Kauno vandenys“ 2010m. balandžio 30 d. atsiliepimą į patikslintą ieškinį, Kauno miesto savivaldybės 2010 m. gegužės 3 d. atsiliepimą į patikslintą ieškinį).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog UAB,,Kauno vandenys“ faktiškai vykdant viešąjį vandens tiekimą, vien ta aplinkybė, kad jos, kaip viešojo vandens tiekėjos, statusas įstatymo nustatyta tvarka neįformintas, nėra lemiama sprendžiant byloje kilusį ginčą. Kadangi ginčo faktiniai santykiai įstatyme tiesiogiai nesureglamentuoti, UAB,,Kauno vandenys“ pareigoms ir teisėms dėl ginčo infrastruktūros naudojimo įstatymo analogijos pagrindu (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) taikytinos Geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio,,Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra“ nuostatos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla – teismai neteisingai aiškino ir taikė Geriamojo vandens įstatymo normas ir nepagrįstai atmetė kasatoriaus ieškinį remdamiesi vien faktu, kad Kauno miesto savivaldybėje įstatymo nustatyta tvarka neįformintas viešosios vandens paslaugos teikimas. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įstatymą ir pripažindami, kad ginčo infrastruktūra nereikalinga viešajam vandens tiekimui. Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešasis vandens tiekėjas sprendžia, ar viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančios, bet ne jo valdomos ar naudojamos pagal sutartį geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam vandens tiekimui ir, jeigu reikia, gali kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal šio straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija išaiškina, kad ši teisės norma reglamentuoja naujų, vandens tiekėjo nenaudojamų infrastruktūrų, tvarkymą ir netaikytina faktinėse situacijose, kurios analogiškos nagrinėjamai – kai nustatyta, kad atsakovas faktiškai naudoja kasatoriui priklausančius vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įrenginius viešajam vandens tiekimui. Nagrinėjamu atveju faktinis ginčo infrastruktūros naudojimas patvirtina jos reikalingumą viešosios paslaugos teikimui. Bylos duomenų visuma rodo, kad UAB,,Kauno vandenys“ naudojasi ginčo infrastruktūra, reiškia reikalavimus kasatoriui dėl jos priežiūros ir gedimų šalinimo, tačiau siekia ja naudotis neatlygintinai, o kasatorius siekia, kad už ginčo infrastruktūros naudojimą jam būtų atlyginta. Esant tokiai situacijai, ginčas spręstinas pagal aptartas įstatymo nuostatas dėl infrastuktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, naudojimo tvarkos nustatymo. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad kasatorius, pastatydamas ginčo infrastuktūrą, siekė turtinės naudos – brangiau parduoti nekilnojamąjį turtą, turi būti įvertinta proporcingumo principo pagrindu kartu su visomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis, be kitų – tuo, kad įrengęs geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūrą kasatorius prisidėjo prie savivaldybės funkcijos užtikrinti viešojo vandens tiekimą vykdymo, taip pat tuo, kad atsakovas UAB,,Kauno vandenys“ šią infrastruktūrą naudoja savo ūkinėje veikloje pajamoms gauti, ir kt. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus teiginį, kad atsakovas ginčo infrastruktūrą naudoja savavališkai, nes byloje nustatyta, jog kasatorius savo iniciatyva prijungė statomus inžinerinius tinklus prie atsakovo magistralinių tinklų. Tačiau ši aplinkybė per se nepaneigia kasatorius teiginių, kad neatlygintinai naudodamas ginčo infrastruktūrą savo ūkinėje veikloje atsakovas jo sąskaita nepagrįstai praturtėjo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, priimdami sprendimą neištyrę visų reikšmingų ginčo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas iš esmės apsiribojo fakto, kad viešasis vandens tiekimas Kauno mieste įstatymo nustatyta tvarka neįformintas, konstatavimu ir netyrė kitų aplinkybių, susijusių su kasatoriaus reikalavimų pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje susidariusi procesinė situacija dėl neištirtų aplinkybių gausos vertintina kaip bylos esmės neatskleidimas, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tai – pagrindas konstatuoti esminį proceso teisės pažeidimą pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą. Dėl nurodytų materialiosios ir procesinės teisės pažeidimų skundžiami teismų procesiniai sprendimai panaikinami ir bylą grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Iš naujo nagrinėsiantis bylą teismas turi įvertinti kasatoriaus teiginių dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo pagrįstumą bei, vadovaudamasis nutartyje aptartomis įstatymų normomis, nuspręsti dėl ginčo infrastruktūros naudojimo tvarkos nustatymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. balandžio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 48,33 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Išlaidų kasaciniame teisme patyrė ir šalys. 2011 m. spalio 17 d. atrankos kolegijos nutartimi kasatoriui atidėtas 10 000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Kadangi priimamu procesiniu sprendimu byla iš esmės neišsprendžiama ir nebaigiama, tai nėra galimybės įstatymo nustatyta tvarka paskirstyti bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 94 straipsniai). Dėl to teismo išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
