Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-133/2012

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-01610-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas klausimas dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, padarytą į kelią išbėgusio ir eismo įvykį sukėlusio laukinio gyvūno, sąlygų.

Ieškovas If P&C Insurance AS (UAB „If draudimas“ teisių perėmėjas) prašė priteisti iš atsakovo 27 313,56 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 3 d. apie 21.00 val. kelyje Šiauliai–Palanga ties 57,975 kilometru eismo įvykio metu buvo apgadintas P. U. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz E550“ (duomenys neskelbtini). Įvykio priežastis – automobilio susidūrimas su į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi – stirna. Įvykio metu apgadintas automobilio priekinis buferis, priekinis kairės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis kairės pusės žibintas, priekinis kairės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės; iš viso padaryta žalos už 27 313,56 Lt (23 233,56 Lt automobilio remonto išlaidų, patvirtintų UAB „Silberauto“ 2008 m. liepos 30 d. PVM sąskaita–faktūra (serija 702MA041597), ir 1080 Lt už automobilio transportavimą). Automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas Kasko draudimu UAB „If draudimas“. Draudikas eismo įvykį pripažino draudžiamuoju ir 2008 m. liepos 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 000630596 bei 2008 m. rugpjūčio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 000633851 išmokėjo 27 313,56 Lt draudimo išmoką, skirtą eismo įvykio metu atsiradusiems nuostoliams atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 27 313,56 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-138/2009) ir pagal analogiją taikydamas CK 6.267 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią naminių gyvūnų savininkų atsakomybę be kaltės už jų gyvūnų padarytą žalą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkė, privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant jos kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairi ir rūpestinga savininkė, gali bei privalo numatyti, taip pat turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamiems padariniams, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Iš Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktos informacijos teismas nustatė, kad kelyje Šiauliai–Palanga 20 km spinduliu nuo įvykio vietos per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. liepos 2 d. įvyko 18 eismo įvykių, kurių priežastis buvo transporto priemonės susidūrimas su staiga išbėgusiu į kelio važiuojamąją dalį laukiniu žvėrimi. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė turėjo ir galėjo imtis įstatymo numatytų priemonių žalai išvengti, t. y. pastatyti atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus, atitvarus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ir pan., tačiau to nepadarė, todėl privalo atlyginti jai nuosavybės teise priklausančio laukinio žvėries padarytą žalą. Teismas nurodė, kad yra visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinys dėl 27 313,56 Lt nuostolių priteisimo iš valstybės tenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą, 2011 m. liepos 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimą pakeitė: ieškovui priteistas 6 proc. metines procesines palūkanas sumažino iki 5 proc.; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl valstybės atsakomybės be kaltės pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį įstatymo analogijos pagrindu taikymo ir atmetė atsakovės argumentus, kad nagrinėjamu atveju įstatymo analogija negalėjo būti taikoma, nes CK 6.267 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimą, yra speciali norma CK 6.267 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. V. UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-3-422/2006; kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje būtent atsakovei kilo pareiga įrodyti aplinkybes, paneigiančias jos kaltę ir neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų – nenugalimos jėgos ar automobilio vairuotojo didelio neatsargumo arba tyčios. Nesant įspėjamojo kelio ženklo apie laukinius gyvūnus, transporto priemonės valdytojas negalėjo numatyti pavojaus, kad į valstybinį kelią gali išbėgti laukinis žvėris, o taip atsitikus, neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl ieškovo draudimo rizikos prisiėmimo ribų, konstatavusi, kad draudimo kompanija, išmokėjusi draudimo išmoką, subrogacijos būdu perima draudėjo teises ir pareigas; draudiko reikalavimo teisė turi būti įgyvendinama pagal taisykles, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), t. y. nagrinėjamu ieškovas perėmė visas teises iš nukentėjusio automobilio savininko ir gali jas įgyvendinti ta pačia apimtimi kaip ir nukentėjęs asmuo; ieškovo teisė reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo negali būti ribojama vien dėl to, kad ieškovas yra draudimo kompanija. Teisėjų kolegija nepasisakė dėl atlygintinos žalos dydžio, nurodžiusi, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliaciniu skundu neapskųsta. Pirmosios instancijos teismo priteistą 6 proc. metinių procesinių palūkanų dydį teisėjų kolegija sumažino iki 5 proc., atsižvelgdama į tai, kad valstybė nėra nei verslininkė, nei privatus juridinis asmuo, todėl taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytos 5 proc. dydžio palūkanos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Sprendžiant valstybės atsakomybės CK 6.267 straipsnio pagrindu klausimą turėjo būti atskirtos jos, kaip kelio savininkės, teisės ir pareigos nuo laukinės gyvūnijos savininkės teisių bei pareigų ir identifikuota, kokios institucijos kompetencijai priskirtas tokių teisių ir pareigų įgyvendinimas. Šiuo atveju svarbu tai, kad viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas ir prisiimti tik tas pareigas, kurios tiesiogiai jiems priskirtos įstatymų. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad aplinkybė, ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. IĮ v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-154/2008). Ieškovas nenurodė (ir teismai nekonstatavo), kokių norminių aktų reikalavimai buvo pažeisti vykdant laukinės gyvūnijos savininko ar kelio savininko teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šia apimtimi teismų argumentacija yra niekuo nepagrįsta, o ieškinys neįrodytas, todėl turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad būtent kasatorei kilo pareiga įrodyti aplinkybes, paneigiančias jos kaltę ir neteisėtus veiksmus. Toks teismo motyvas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kad tokio pobūdžio bylose atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Nagrinėjamoje byloje ieškovas nenurodė ir neįrodė jokių valstybės ar jos įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų, o nesant įrodytos bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygos, atsakomybės negali kilti. Be to, tuo atveju, kai ieškinį pareiškia draudimo bendrovė, nepakanka įrodyti draudimo išmokos fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis priežastiniu ryšiu susijęs su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Taigi teismas turėjo tikrinti, ar draudikas tinkamai įvykdė bendradarbiavimo pareigą, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos įrodymų, t. y. ar ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi tik prieštaringais žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie nepagrindžia ir patikimai nepatvirtina realaus nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju ieškovui tenka našta įrodyti, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju siekė ekonomiškai įvykdyti žalos atlyginimo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutatis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010).

2. Dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011, ir 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, pakeisdamas pirmiau susiklosčiusią praktiką, pažymėjo, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas; griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios, todėl, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu draudimu, CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl atsakomybės be kaltės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą netaikytina pagal analogiją. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų valstybės veiksmų, t. y. nepasisakęs ir neatskleidęs neteisėtų valstybės veiksmų (neveikimo) turinio, nepagrįstai taikė valstybei atsakomybę be kaltės ir taip pažeidė CK 6.267 straipsnio 1 dalį.

3. Dėl laukinės gyvūnijos valdymo, naudojimo ir disponavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra nurodęs, kad laukinė gyvūnija – itin plati, apibendrinanti sąvoka, apimanti visas nedomestifikuotų gyvūnų rūšis. Laukinės gyvūnijos, kaip Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, savitumas yra dar ir tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas. Taigi laisvėje gyvenančio laukinio gyvūno neįmanoma visiškai kontroliuoti ir valdyti kaip naminio gyvūno ar nelaisvėje gyvenančio laukinio gyvūno, t. y. kaip daikto. Laukinis gyvūnas, gyvenantis savo natūralioje gamtinėje aplinkoje, negali būti nuosavybės teisės objektu, nes nuosavybės (daiktinės) teisės objektu gali būti tik tas daiktas, kuriuo savininkas gali naudotis, disponuoti ir valdyti. Laukinis gyvūnas, esantis natūralioje gamtinėje aplinkoje, deliktinės atsakomybės prasme nuosavybės teise niekam nepriklauso.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas If P&C Insurance AS prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar: 1) Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; 2) CK 1.8 straipsnio 3 dalies nuostata ta apimtimi, kiek draudžia specialiosios teisės normos (CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios atsakomybę be kaltės) taikymą valstybės civilinei atsakomybei už laukinių gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnio 2 dalis), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) CK 6.267 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numato papildomą būtiną valstybės civilinės atsakomybės sąlygą – kaltę, palyginus su CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų griežtosios civilinės atsakomybės sąlygomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Ieškovas taip pat prašo kreipimosi į Konstitucinį Teismą laikotarpiui sustabdyti bylos nagrinėjimą, o atnaujinus bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

1. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju valstybė prilyginama didesnio pavojaus šaltinio valdytojui ir atsako be kaltės, nereiškia, kad teismas neanalizavo atsakovės kaltės ir jos neveikimo (neteisėtų veiksmų). Teismas aiškiai apibrėžė, kad pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai ya neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. V. UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-3-422/2006); taigi būtent kasatorei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, paneigiančias jos kaltę ir neteisėtus veiksmus. Kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas eliminavo kaltę kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą, yra nepagrįsti. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad jos neteisėtiems veiksmams įrodyti ieškovas turėjo nurodyti, kokių norminių aktų reikalavimai buvo pažeisti vykdant laukinės gyvūnijos savininko ar kelio savininko teises ir pareigas. Toks teiginys prieštarauja CK6.246 straipsnio 1 daliai, pagal kurią atsakomybė atsiranda ne tik neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, bet ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teisei prieštaraujantis veikimas ar neveikimas bendrosios žalos atlyginimo prievolės prasme yra žalos padarymo faktas, nes įstatymai neleidžia daryti žalos. Be to, valstybės institucijų pareigos įgyvendinant saugaus eismo politiką, siekiant apsaugoti eismo dalyvių bei kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, įtvirtintos Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme; Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, jog jiems priklausantys gyvūnai nesužeistų žmonių ar kitų gyvūnų, nedarytų žalos kitų savininkų turtui. Nagrinėjamos bylos atveju kasatorės neteisėti veiksmai, kartu ir kaltė, yra visų įmanomų priemonių nesiėmimas tam, kad būtų išvengta laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Eismo įvykio vietoje nebuvo kelio ženklų, kurie įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, taip pat neįrengta techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Atsižvelgiant į tame kelio ruože įvykusių gyvūnų sukeltų eismo įvykių skaičių ir eismo intensyvumą, buvo būtina statyti informacinius kelio ženklus bei naudoti technines apsaugos priemones. Kadangi to nebuvo padaryta, tai konstatuotina, kad kasatorė nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų išvengta laukinių gyvūnų daromos žalos. Taigi valstybės institucijų veiksmai neatitiko suformuoto bonus pater familias elgesio standarto, ir tai yra pagrindas taikyti valstybei civilinę atsakomybę. Vertinant valstybės veiksmų neteisėtumą, svarbu ir tai, kad nėra jokio specialiojo teisės akto, kuris būtų nukreiptas į eismo įvykių, kuriuose dalyvauja laukiniai gyvūnai, prevenciją, t. y. nėra priimta teisės normų, kurios reglametuotų specialiųjų priemonių (atitvarų, pergynų, garsinių signalų ir pan.) panaudojimą, siekiant išvengti laukinių gyvūnų patekimo ant kelio.

2. Kasatorė netiesiogiai kelia klausimą dėl nuostolių dydžio, tačiau tai yra fakto klausimas, nesudarantis kasacijos dalyko, be to, apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginčo dėl nuostolių dydžio (kasatorė apeliaciniu skundu neskundė atitinkamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies). Teismai tyrė įrodymus, susijusius su nuostolių dydžiu, ir pripažino nuostolius įrodytais.

3. Kasatorė, teigdama, kad laukiniai gyvūnai, gyvenantys natūralioje gamtinėje aplinkoje, nėra nuosavybės teisės objektai, kelia Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, pagal kurią laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, nuostatos konstitucingumo klausimą. Be to, byloje kyla ir kita teisės problema: pagal CK 6.267 straipsnio nuostatas ir kasacinio teismo formuojamą jų aiškinimo praktiką asmenų, esančių naminių gyvūnų savininkais, už jų žinioje esančių naminių gyvūnų padarytą žalą atsakomybės ribos yra daug platesnės nei valstybės. CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, lemianti tai, kad nenumatoma valstybės atsakomybė be kaltės už laukinių žvėrių padarytą žalą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui, ypač atsižvelgiant į tai, kad iš esmės pagrindinis kriterijus, lemiantis atsakomybės be kaltės netaikymą tais atvejais, kai žala padaroma laukinių žvėrių, yra tai, jog atsakomybės subjektas yra valstybė; jokių objektyvių kriterijų, kurie lemtų atsakomybės netaikymą, nėra. Taigi kyla abejonių, ar esamu teisiniu reglamentavimu nepažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Tai sudaro pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, CK 1.8 straipsnio 3 dalies ir 6.267 straipsnio 1, 2 dalies konstitucinės atitikties įvertinimo (CPK 3 straipsnio 3 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą

CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 straipsnis). Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 dalį laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 straipsnis).

Civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą reglamentuojama CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų pareiga atlyginti žalą, o 2 dalyje nurodyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Taigi tokia blanketinio pobūdžio norma nukreipiama į kitus, specialiuosius, įstatymus, kuriuose turi būti reglamentuojamos laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo sąlygos. Byloje nagrinėjamo eismo įvykio ir dėl jo kilusios žalos atsiradimo metu, t. y. 2008 m. gegužės 3 d., specialaus atsakomybės už laukinių gyvūnų sukelto eismo įvykio metu padarytą žalą teisinio reglamentavimo nebuvo. Tai vertintina kaip teisės spraga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje šios teisės spragos užpildymo klausimas išspręstas pagal analogiją taikant panašius santykius reglamentuojančią teisės normą, t. y. CK 6.267 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos naminių ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų civilinės atsakomybės sąlygos. Kasacinis teismas, plėtodamas ir tikslindamas formuojamą teismų praktiką, vėliausiai išnagrinėtose bylose išaiškino, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybės be kaltės (t. y. griežtosios atsakomybės) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, ji pagal analogiją negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nuosekliai plėtojama bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi išskirtinių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas keisti suformuotą teismų praktiką, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi pirmiau išnagrinėtose precedento reikšmę turinčiose kasacinėse bylose išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, civilinės atsakomybės už šių gyvūnų padarytą žalą teisinio reglamentavimo. Vadovaujantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog valstybei taikytina atsakomybė be kaltės, netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas gyvūnų savininkų netiesioginę deliktinę atsakomybę reglamentuojančias normas.

Dėl valstybės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos

Netinkamas įstatymų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimas ir taikymas nagrinėjamoje byloje lėmė tai, kad teismai tinkamai neįvertino valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo požiūriu. Teismai, vadovaudamiesi valstybės civiline atsakomybe be kaltės, rėmėsi generalinio delikto doktrina ir sutapatino valstybės kaltę su neteisėtais veiksmais, t. y. konstatavo, kad, esant žalos faktui ir valstybės prievolei ją atlyginti nepaisant kaltės, nenustačius nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių bei nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo, nukentėjusysis neturi įrodinėti valstybės neteisėtų veiksmų. Toks argumentavimas pripažintinas klaidingu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad valstybės atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą gali būti pripažinta tik nustačius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę. Net ir tuo atveju, jeigu būtų taikoma atsakomybė be kaltės, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. nepakanka įrodyti tik žalą, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai visiškai nevertino valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo aspektu, tačiau teismų procesiniuose sprendimuose valstybės veiksmų (neveikimo) teisinis vertinimas nebuvo išsamiai motyvuotas ir pagrįstas ištirtais bei įvertintais įrodymais, nes argumentu dėl valstybės, kaip savininkės, nepakankamo rūpestingumo ir tinkamų priemonių žalai išvengti nesiėmimo teismai rėmėsi tik kaip papildomai patvirtinančiu teisinį pagrindą taikyti valstybei atsakomybę be kaltės. Be to, kasatorius teisingai nurodo, kad byloje buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. Valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti ieškovas, reikalaujantis žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis). Tik jam pateikus pakankamų valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) įrodymų, valstybei būtų kilusi pareiga juos paneigti, t. y. įrodyti, jog jos veiksmai buvo teisėti. Byloje valstybės neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų nepateikta. Ieškovas nenurodė ir teismai nenustatė konkrečių teisės aktų, įpareigojančių valstybę imtis atitinkamų priemonių laukinių gyvūnų galimos sukelti žalos prevencijai užtikrinti, pažeidimų. Pažymėtina, kad, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad valstybė turėjo pareigą imtis papildomų veiksmų (pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, įrengti technines apsaugos priemones, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, ir pan.) eismo saugumui užtikrinti ir laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, tačiau to nebuvo padaryta, ir tai patvirtina valstybės neteisėtą neveikimą. Valstybės pareigą imtis papildomų eismo saugumo priemonių pirmosios instancijos teismas grindė Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateikta informacija apie tai, kad per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. liepos 2 d. kelio Šiauliai–Palanga 20 km atkarpoje įvyko 18 eismo įvykių, kurių priežastis buvo į kelio važiuojamąją dalį išbėgę laukiniai gyvūnai. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi duomenimis, kad 6 km spinduliu nuo eismo įvykio vietos kelyje Šiauliai–Palanga per laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 26 d. įvyko 8 automobilių susidūrimo su laukiniais gyvūnais atvejai, iš jų 7 įvyko 2008 metais, o keli iš šių (teismo nutartyje nenurodytas tikslus skaičius) – iki nagrinėjamoje byloje aptariamo eismo įvykio. Teismų nustatytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykių kelyje Šiauliai–Palanga dažnumu, nepatvirtina kokio nors išskirtinio šio kelio ruožo pavojingumo dėl laukinių gyvūnų migracijos ir jo avaringumo šiuo pagrindu. Tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų. Byloje pateikti duomenys apie eismo įvykius kelyje Šiauliai–Palanga šiuo aspektu yra nepakankamai informatyvūs. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidintą pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, byloje nenustatyta, taigi nėra ir teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

Nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, darytina išvada, kad valstybės civilinės atsakomybės nagrinėjamu atveju nekilo, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini (CPK 359 straipsnio 3, 4 dalys) ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, nes jie nebeturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar: 1) Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; 2) CK 1.8 straipsnio 3 dalies nuostata ta apimtimi, kiek draudžia specialiosios teisės normos (CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios atsakomybę be kaltės) taikymą valstybės civilinei atsakomybei už laukinių gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnio 2 dalis), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) CK 6.267 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numato papildomą būtiną valstybės civilinės atsakomybės sąlygą – kaltę, palyginus su CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų griežtosios civilinės atsakomybės sąlygomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija šio prašymo netenkina.

CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu.

Pagrindinė šios bylos teisinė problema – įstatymo spragų užpildymas siekiant konstatuoti valstybės atsakomybės už laukinių gyvūnų eismo įvykio metu padarytą žalą pagrindus ir sąlygas, jų turinį ir įrodinėjimo ypatumus. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis CK 1.8 straipsniu, kuriame įtvirtintos teisinės priemonės įstatymo spragoms pašalinti – įstatymo analogijos (1.8 straipsnio 1 dalis) arba teisės analogijos (1.8 straipsnio 2 dalis) taikymas, taip pat draudimas pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas (1.8 straipsnio 3 dalis). Argumentai, kuriais kasatorius kelia abejonių dėl pirmiau nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijai, teisiškai yra abstraktūs ir nepagrindžiami konkrečiomis Konstitucijos ar įstatymo aiškinimo tendencijomis, vyraujančia teisine doktrina ar valstybės atsakomybės išskirtinumais, pagrįstais Konstitucija, todėl ieškovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant patikrinti jo nurodytų teisės aktų normų atitiktį Konstitucijai atmestinas.

Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, atitinkamai paskirstomos šalių byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Bylos duomenimis, atsakovė, paduodama kasacinį skundą, sumokėjo 819,40 Lt žyminio mokesčio. Ši suma atsakovei priteistina iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Be to, valstybei iš ieškovo priteistinas kasaciniame teisme patirtų procesinių dokumentų įteikimo bei kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų atlyginimas – 11,85 Lt (CPK 88 straipsnio 3, 9 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo If P&C Insurance AS (Estijos Respublikos registro kodas 10100168) 831,25 (aštuonis šimtus trisdešimt vieną litą 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis