Civilinė byla Nr. 3K-3-262-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00659-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.4; 2.4.2.2; 2.4.2.10; 3.2.4.11.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas, dėl atsisakymo išduoti sutikimą pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teises į valstybinę žemę, kaip prielaidą įgyvendinti statytojo teisę ir taikyti nuosavybės apsaugą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1SS-707-(8.5.) (toliau – Raštas); 2) pripažinti neteisėtu NŽT atsisakymą išduoti sutikimą dėl ūkinių statinių – tvarto, priestato, sandėlio (daržinės), sandėlio, ūkinio pastato, garažo, esančių (duomenys neskelbtini), statybos ir jų registravimo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre; 3) pripažinti ieškovei teisę statyti ir registruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius statinius – gyvenamojo namo priklausinius – be NŽT sutikimo.
Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (anksčiau – 4 dalies), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – Reglamentas) 33.3 punkto nuostatomis.
Ieškovė nurodė, kad nuo 1993 m. liepos 8 d. jos vardu yra registruota nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas). Prie gyvenamojo namo ieškovės faktiškai naudojamoje namų valdoje 1998–2012 m. pastatyti šeši ūkiniai statiniai (tvartas, sandėliai, ūkinis pastatas, garažas), jų statyba užbaigta ir atlikti pastatų kadastriniai matavimai. Įsigijus gyvenamąjį namą, prie jo pagal techninės inventorizacijos bylą ieškovei buvo skirtas 0,15 ha namų valdos žemės sklypas, už kurį buvo sumokėta investiciniais čekiais, tačiau žemės pirkimo procedūra nebuvo baigta, notarinė sutartis nesudaryta. Valstybės institucijos yra užfiksavusios, kad ieškovės faktiškai naudojama namų valda yra didesnė, nei nurodyta techninės apskaitos byloje (15 arų), ir planuojama jai suformuoti parduodamą namų valdos sklypą pagal faktinį naudojimą. 2016 m. gegužės 10 d. ieškovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir NŽT Varėnos skyrių dėl sutikimo registruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius pastatus – gyvenamojo namo priklausinius, esančius valstybinėje žemėje, kuri ieškovės naudojama kaip namų valda. Šio sutikimo, kaip statybą leidžiančio dokumento, pareikalavo VĮ Registrų centro Alytaus filialas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu, ieškovei pateikus deklaracijas apie ūkinių statinių statybos užbaigimą. Kaip nurodyta sprendime, statinių statybai būtina turėti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinį sutikimą, kuris pateiktoje deklaracijoje apie statybos užbaigimą turi būti įrašytas kaip statybą leidžiantis dokumentas. NŽT 2016 m. gegužės 27 d. raštu atsisakė išduoti tokį sutikimą. Atsisakydama NŽT, kaip nurodė ieškovė, neatsižvelgė į tai, kad ieškovei turi būti suformuotas vienas racionalaus dydžio žemės sklypas, į kurį patektų visi statiniai – gyvenamojo namo priklausiniai. Šiuo atveju faktiškai naudojamas namų valdos žemės sklypas ieškovei neparduodamas motyvuojant tuo, jog neįregistruota nuosavybės teisė į ūkinius statinius, o šie statiniai neregistruojami dėl to, kad ieškovei nuosavybės teise nepriklauso žemės sklypas ir valstybės teises į žemę įgyvendinanti institucija neduoda sutikimo registruoti (statyti) nesudėtingus ūkinius statinius valstybinėje žemėje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino neteisėtu NŽT atsisakymą išduoti sutikimą ieškovei dėl ūkinių statinių statybos ir jų registravimo; panaikino Raštą; pripažino ieškovei teisę statyti ir registruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius statinius be žemės savininkės – Nacionalinės žemės tarnybos – sutikimo; priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Įvertinęs bylos duomenis teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodyti ūkiniai statiniai, esantys šalia gyvenamojo namo nesuformuotame namų valdos (valstybinės) žemės sklype, yra jai nuosavybės teise, kuri įregistruota viešame registre, priklausančio gyvenamojo namo priklausiniai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.13, 4.19 straipsniai). 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu VĮ Registrų centro Alytaus filialas atsisakė įregistruoti ūkinius statinius, nes ieškovė nepateikė valstybinę žemę patikėjimo teise valdančio subjekto rašytinio sutikimo, kuris būtų laikomas statybą leidžiančiu dokumentu. NŽT atsisakė duoti sutikimą.
Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ūkiniai statiniai būtų pripažinti savavališka statyba. Tai, kad 2007 m. kovo 16 d. statybos valstybinės priežiūros inspekcijos Varėnos rajono vyr. inspektorius lankėsi ieškovės sodybos kieme ir fiksavo savavališkos statybos faktą dėl mūrinio ūkinio pastato statybos, teismo vertinimu, teikia pagrindą daryti išvadą, jog dėl kitų ieškovės statomų ar pastatytų ūkinių statinių nebuvo fiksuota savavališka statyba. Ūkinių statinių likimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu daiktu (CK 4.14 straipsnio 1 dalis), t. y. jie turėtų būti registruojami kaip pagrindinio daikto (gyvenamojo namo) priklausiniai, skirti ieškovės poreikiams.
Ieškovės namų valdos žemės sklypo dydžio nustatymo klausimas turi būti sprendžiamas atskirai neteismine, Žemės reformos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose nustatyta, tvarka. Šiuo atveju ieškovė, negaudama atsakovės sutikimo, negali įregistruoti ūkinių statinių Nekilnojamojo turto registre, o neįregistravusi neturi galimybės gauti atsakovės sutikimo juos registruoti ir negali būti tikra dėl to, ar jai kada nors bus suformuotas namų valdos žemės sklypas. Tokia situacija prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2013">3K-3-148/2013</a>, teismas padarė išvadą, kad pirmiausia turi būti išspręstas atsakovės sutikimo dėl naudojamo žemės sklypo klausimas, kas sudarytų galimybę ieškovei įregistruoti ūkinius statinius bei po to atsirastų galimybė toliau tvarkyti namų valdos žemės sklypo suformavimo ir įteisinimo klausimus. Atsakovės atsisakymas duoti sutikimą ieškovei įregistruoti ūkinius statinius paremtas vien formaliais kriterijais, atsisakymu nesiekiama išspręsti kilusio teisinio ginčo, nors iš Žemės reformos įstatymo, kitų norminių aktų reglamentavimo ir turimų dokumentų atsakovė turėjo suprasti, kad ji, kaip žemės reformą vykdantis subjektas, turi ir ateityje turės pareigą suformuoti ieškovės namų valdos žemės sklypą, ir tokio žemės sklypo teisingam ir pagrįstam suformavimui didelę įtaką turėtų ūkinių statinių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre. Dėl nurodytų priežasčių teismas atsakovės atsisakymą laikė nepagrįstu ir neteisėtu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 41 Eur žyminio mokesčio.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė nuo 1993 m. birželio 4 d. nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą. 1994 m. birželio 2 d. Varėnos rajono valdybos potvarkiu ieškovei buvo leista įsigyti 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypą, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta iki šiol. Varėnos rajono Krivilių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 25 d. įsakymu, (toliau – Projektas) ieškovei buvo suprojektuotas 0,26 ha namų valdos žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. gruodžio 7 d. Nacionalinės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymu Projektas buvo pakeistas nurodant, kad ieškovei yra projektuojamas 0,15 ha kitos paskirties namų valdos žemės sklypas. Ieškovė šalia savo valdos, nesuformuotame valstybinės žemės sklype, yra pastačiusi 6 nesudėtingiems statiniams priskiriamus pastatus ir šiuos siekia įteisinti. Dėl nurodytų priežasčių 2016 m. gegužės 10 d. ieškovė kreipėsi į NŽT Varėnos skyrių prašydama duoti sutikimą registruoti statinius VĮ Registrų centre, tačiau 2016 m. gegužės 27 d. raštu NŽT atsisakė jį duoti.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo tvarka nustatyta Statybos įstatyme bei statybos techniniuose reglamentuose. Remdamasi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgdama į teisės aktų reikalavimus statybai, galiojusius ginčo statinių statybos metu (1998–2012 metais), teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovės pastatyti statiniai laikytini nesudėtingais statiniais (statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1 –713 (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.), 2 lentelė), kurių statybai savo sklypo ribose nebuvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau statant statinius svetimoje žemėje žemės patikėtinio sutikimas buvo būtinas (Statybos įstatymo nuostatos, galiojusios statybos metu, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d., 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Reglamento 33.3 punktas).
Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė pripažįsta, jog statinius pasistatė valstybinėje žemėje, neturėdama žemės patikėtinio sutikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė siekia įteisinti savavališką statybą, pašalinti neteisėtos statybos padarinius, todėl taikytini įstatymai, galiojantys šių padarinių konstatavimo ir šalinimo (bylos nagrinėjimo) metu. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 4.103 straipsnio 3 dalies, Statybos įstatymo 32 straipsnio, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta savavališkos statybos įteisinimo tvarka. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymas nustato, jog teismas negali leisti įteisinti savavališkos statybos tuo atveju, kai nėra gautas Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas statybą leidžiantis dokumentas (žemės sklypo savininko (patikėtinio, valdytojo) sutikimas), kaip yra ir ginčo atveju. Pirmosios instancijos teismas, leisdamas įteisinti be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo pastatytus statinius, pažeidė nurodytą draudimą. Apskritai draudimo įteisinti savavališkai valstybinėje žemėje statomus ir pastatytus naujus statinius, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių, šiuo metu nėra, tačiau toks draudimas įsigalioja nuo 2019 m. sausio 1 d. (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis).
Tam, kad ieškovė savo iniciatyva galėtų pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą (jei jis reikalingas) ir, sumokėjusi Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, teisėjų kolegija nurodė, kad turi būti įvertinta, ar toje teritorijoje, kurioje nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Taip pat turi būti įvertinta, ar tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Jei asmuo, siekiantis gauti statybą leidžiantį dokumentą, prašyme ar su prašymu pateiktuose dokumentuose nurodo, kad atliko savavališkus statybos darbus, dėl kurių nėra surašytas savavališkos statybos aktas, statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros, asmeniui sumokėjus įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, atliekamos įstatyme nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 27 straipsnio 19 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju tam, kad būtų galima atlikti šias procedūras, ieškovė bet kokiu atveju turi turėti žemės sklypo savininko (patikėtinio) sutikimą, nes jos statiniai pastatyti ne nuosavoje žemėje.
Valstybinės žemės patikėtinis sutikimą statyti statinius gali išduoti iki statybų pradžios, o vėliau, pabaigus statybas, gali duoti tik pritarimą (nepritarimą) įteisinti tokias statybas. Nagrinėjamu atveju, statiniams esant užbaigtiems ir sprendžiant dėl atsakovės pritarimo juos, esančius nesuformuotoje žemėje, įteisinti, reikia įvertinti, ar šie nesudėtingi statiniai yra suformuoti laikantis teisės aktuose keliamų reikalavimų nekilnojamojo turto objektų suformavimui ir jų registravimui, tačiau to padaryti šiuo metu neįmanoma, nesant parengto teritorijų planavimo dokumento, kuriame bus suprojektuotas žemės sklypas, nevertinant savavališkos statybos. Tik parengus teritorijų planavimo dokumentus, kuriais bus suprojektuotas ir suformuotas planuojamas 0,15 ha ar didesnis žemės sklypas, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pastatytų nesudėtingų statinių teisėtumo klausimas galės būti sprendžiamas iš naujo.
Ieškovės teiginį, kad ji visą laiką faktiškai naudojasi žemės sklypu, į kurį patenka ginčo statiniai, teisėjų kolegija vertino kaip nesukuriantį teisėtam naudojimui tolygių padarinių. Ieškovės naudojimasis sklypu neturi įrodomosios vertės sprendžiant dėl ginčo teisių įregistravimo į statinius valstybinės žemės sklype.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostatų ir nepagrįstai ieškovės ūkinius statinius, pastatytus valstybei nuosavybės teise priklausančiame sklype be žemės savininko sutikimo, pripažino savavališka statyba. Nurodytoje normoje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte (t. y. tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai) nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Ieškovei nebuvo pateikta jokių pretenzijų, taigi jai neprivalomas žemės sklypo savininkės – valstybės – sutikimas (pritarimas) dėl ūkinių statinių statybos.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog ieškovė visą laiką faktiškai naudojasi valstybei nuosavybės teisėmis priklausančiu žemės sklypu, į kurį patenka ginčo statiniai, nesukuria teisėtam naudojimui tolygių padarinių, prieštarauja Žemės reformos įstatymo nuostatoms. Pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ieškovė turi teisę įgyti nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą, o valstybė turi pareigą parduoti jai šį sklypą. Žemės reformos metu, atsižvelgiant į tai, kad ne visi gyventojai gali pagrįsti savo naudojamų namų valdų sklypų plotus dokumentais, įtraukta įstatymo nuostata dėl atsižvelgimo į faktiškai užimamą namų valdos sklypą (žr. gyvenamojo namo įsigijimo metu galiojusios redakcijos 9 straipsnio 4 dalį; nuo 1997 m. liepos 23 d. galiojusios redakcijos 9 straipsnio 2 dalį; šiuo metu galiojančią redakciją). Šiose Žemės reformos įstatymo nuostatose pateikta namų valdos apibrėžtis. Ieškovės naudojamas namų valdos žemės sklypas neviršija įstatyme nurodyto 2 ha dydžio, sklype yra jai nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, jo priklausiniai – ūkio statiniai, želdiniai, daržas. Pagal šį įstatymą ieškovė turi teisę nustatyta tvarka įgyti šį sklypą nuosavybėn. Kliūtimi tai padaryti NŽT nurodo tai, kad neįregistruota ieškovės nuosavybės teisė į ūkio statinius; taip pat NŽT neduoda sutikimo (pritarimo), kad ieškovės ūkiniai statiniai būtų įregistruoti. Ieškovei nusipirkus gyvenamąjį namą techninės apskaitos byla dėl viso naudojamo žemės sklypo nebuvo parengta, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi faktinėmis aplinkybėmis. Įregistravusi ūkinius statinius, ieškovė turės galimybę ir teisę vėl kreiptis į NŽT, kad jai būtų parduotas visas naudojamas namų valdos sklypas.
Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ūkio statiniai yra nesuformuotame žemės sklype, paneigia tai, kad Varėnos rajono Krivilių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 25 d. įsakymu, ieškovei buvo suprojektuotas 0,26 ha namų valdos žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini); tai patvirtinta ir Krivilių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, kuriame pažymėtas ieškovei suprojektuotas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį patenka ir jos gyvenamasis namas bei ūkio statiniai. Ieškovei 2015 m. balandžio 14 d. atlikus sklypo kadastrinius matavimus, faktiškai nustatytas 2751 kv. m sklypo plotas. Dėl to 2015 m. gruodžio 7 d. buvo pakeistas Projektas nurodant, kad ieškovei yra projektuojamas 0,15 ha kitos paskirties namų valdos žemės sklypas. 2016 m. kovo 4 d. NŽT rašte paaiškinta, kad mažesnį sklypą nuspręsta parduoti, nes ieškovė neįregistravusi savo nuosavybės teisių į sklype esančius šešis ūkinius pastatus. Kartu NŽT neduoda sutikimo (pritarimo) dėl registracijos. Sukurta situacija neleistina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2013">3K-3-148/2013</a>). Statybos įstatymo nuostatos nenurodo privalomos nesudėtingų statinių registracijos.
Valstybė, atstovaujama NŽT, pažeidžia ieškovės teisėtą lūkestį, kai nuo statybos pradžios jai nebuvo reiškiamos pretenzijos ir tik šiuo metu keliamas klausimas dėl savavališkų statybų ir neduodamas sutikimas (pritarimas) registruoti statinius. Ieškovė šiuo atveju turi teisę į nuosavybės apsaugą, kurią įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-287-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-287-611/2015">3K-3-287-611/2015</a>).
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šio skundo netenkinti, skundžiamą teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalis draudžia kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti. Ieškovė tik kasaciniame skunde iškėlė žemės sklypo savininkės (valstybės) sutikimo (pritarimo) dėl ūkinių statinių statybos privalomumo nagrinėjamu atveju klausimą. Kreipdamasi į teismą dėl Rašto, kuriuo buvo atsisakyta išduoti sutikimą dėl statinių įregistravimo valstybinėje žemėje, ieškovė pripažino, kad toks sutikimas yra privalomas, ir viso teisminio proceso metu įrodinėjo, jog atsisakymas jį išduoti yra nepagrįstas (o ne tai, kad sutikimas apskritai nereikalingas). Be to, nagrinėjant bylą ieškovė neginčijo savo naudojamos namų valdos inventorizacijos duomenų, o kasaciniame skunde teigia, kad techninės apskaitos byla dėl viso jos naudojamo žemės sklypo nebuvo parengta, todėl turi būti vadovaujamasi faktinėmis aplinkybėmis.
Ieškovė nepagrįstai teigia, kad turi teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą, t. y. tokio dydžio, kokį faktiškai šiuo metu užima gyvenamasis namas su vėliau pastatytais, bet neregistruotais ūkiniais statiniais. Šių statinių statybai ieškovei reikalingas NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimas (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Reglamento 33.3 punktas). Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 28 dalį statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama. Jeigu asmeniui valstybinės žemės sklypas nebuvo suteiktas naudotis įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu, toks asmuo šiame žemės sklype savavališkai pastatęs naują (rekonstravęs esamą) statinį ir jį naudojantis pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį laikytinas asmeniu, savavališkai užėmusiu valstybinę žemę. Ieškovė 1998–2012 metais ūkinius statinius, nuosavybės teisę į kuriuos siekia įregistruoti viešame registre, pastatė už jai 1994 m. birželio 2 d. Varėnos rajono valdybos potvarkiu suteikto 0,15 ha namų valdos žemės sklypo ribų, neturėdama valstybinės žemės patikėtinės sutikimo, todėl teismas pagrįstai tokią statybą kvalifikavo kaip savavališką. Įstatymu (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas) garantuojama asmens teisė įsigyti naudojamą namų valdos žemės sklypą, kuri atsiranda teisėtai valdant jame esančius statinius, kurie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir kadastre. Taigi ieškovės faktinis naudojimasis valstybine žeme, neturint tam teisinio pagrindo, negali sukurti teisėtam naudojimui tolygių padarinių.
Nacionalinė žemės tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėdama ieškovės prašymą išduoti sutikimą įregistruoti be leidimo pastatytus ūkinius statinius, negalėjo nukrypti nuo teisinių imperatyvų ir leisti įregistruoti statinius, kuriuos pastačius buvo faktiškai užimta valstybinė žemė. Teismas apskritai negali leisti įteisinti savavališkos statybos tuo atveju, kai nėra gautas Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas statybą leidžiantis dokumentas (žemės sklypo savininko (patikėtinio, valdytojo) sutikimas).
Statyba valstybinėje žemėje nesant leidimo pažeidė valstybės interesus. Nacionalinės žemės tarnybos pritarimas (neprieštaravimas) įteisinti savavališką statybą (rekonstrukciją) negali būti išduodamas, nes tai reikštų tokio statinio savininko teisės be teisinio pagrindo įsigyti ne aukciono būdu valstybinės žemės sklypą (plotą) pripažinimą. Tą patį reikštų ir teismo sprendimas, suteikiantis teisę ieškovei įregistruoti ūkinius statinius be NŽT sutikimo.
NŽT kompetencijai priskirta išduoti sutikimus statyti naujus (ateityje) statinius, atitinkančius Reglamento 7 priedo 1 punkte nustatytas sąlygas, ir neįgaliota išduoti sutikimus įteisinti savavališką statybą (jau atliktą), tačiau ji gali spręsti klausimą dėl pritarimo (neprieštaravimo) įteisinti šią statybą išdavimo. Sprendžiant dėl galimybės pritarti, būtina nustatyti, ar savavališka statyba būtų buvusi galima, jei statytojas būtų vykdęs ją pagal statybos metu galiojusius teisės aktų reikalavimus. Ar valstybinės žemės sklype galėjo būti atliekama nauja statyba (rekonstrukcija), kokia yra atlikta, nustatoma vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentu. NŽT sprendimas pritarti (neprieštarauti) tokios savavališkos statybos (nesuformuotame valstybinės žemės sklype) įteisinimui gali būti priimtas tik tada, kai bus parengtas naujas teritorijų planavimo dokumentas, jame suprojektuotas žemės sklypas, nevertinant savavališkos statybos (rekonstrukcijos) metu padarytų pakeitimų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės į valstybinę žemę, kaip prielaidos statytojo teisei įgyvendinti ir nuosavybės apsaugai taikyti
Statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminiai reikalavimai, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarka, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principai ir atsakomybė įtvirtinti Statybos įstatyme (1 straipsnio 1 dalis).
Pagal šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatas statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Jeigu statytojas neatitinka bent vieno pirmiau nurodyto privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama (3 straipsnio 5 dalis).
Reikalavimas statytojui nuosavybės ar kita įstatymų nustatyta teise (pagrindu) valdyti žemės sklypą Statybos įstatyme buvo įtvirtintas ir ginčo statinių nesuformuotame valstybinės žemės sklype statybos pradžios metu, t. y. 1998–2003 m.
Pagal Žemės reformos įstatymo nuostatas, galiojusias ieškovei įsigyjant gyvenamąjį namą (1993 m. birželio 4 d.), vykdant žemės reformą buvo galimi žemės įsigijimo nuosavybėn būdai – nuosavybės teisės atkūrimas (grąžinimas) ir pirkimas (6 straipsnio 2 dalis). Žemė privatinėn nuosavybėn galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai (nurodyto straipsnio 3 dalis).
Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio parduodamų žemės sklypų dydžius, 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose nuolat daržui naudojamos žemės sklypas. Paprastai sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose.
Kaip nustatė šią bylą nagrinėję teismai, 1994 m. birželio 2 d. Varėnos rajono valdybos potvarkiu (galiojant šios nutarties 23 punkte nurodytoms Žemės reformos įstatymo nuostatoms) ieškovei buvo leista įsigyti 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta (nesudaryta iki šiol). 1998–2012 m. laikotarpiu nesuformuotame valstybinės žemės sklype ieškovė pasistatė šešis nesudėtingiems statiniams priskiriamus pastatus (tvartą, priestatą, sandėlį (daržinę), sandėlį, garažą, ūkinį pastatą), kuriems pagal statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimus statyti savo sklypo ribose nebuvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau statant svetimoje žemėje žemės patikėtinio sutikimas buvo būtinas. Nekilnojamojo turto registre ieškovės nuosavybės teisė registruota tik į gyvenamąjį namą. Remiantis 2015 m. gruodžio 7 d. NŽT Varėnos skyriaus vedėjo įsakymu, kuris buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgiant į 1994 m. birželio 2 d. Varėnos rajono valdybos potvarkio 5 priedą ir ieškovės namų valdos techninės apskaitos bylos duomenis, ieškovei yra projektuojamas 0,15 ha kitos paskirties namų valdos žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 4 d. pranešimu NŽT informavo ieškovę, kad klausimas dėl žemės sklypo ploto ir ribų pakartotinai galėtų būti sprendžiamas tik tada, kai ieškovė NŽT pateiks dokumentus, patvirtinančius, kad ji nuosavybės teise valdo pirmiau nurodytus ginčo statinius. Juos statant, kaip konstatavo teismai, buvo būtinas valstybinės žemės patikėtinės sutikimas. Tokio sutikimo neturinčiai ieškovei, 2015 m. vasario 19 d. užpildžiusiai deklaraciją apie statybos užbaigimą, VĮ Registrų centras 2016 m. balandžio 1 d. atsisakė į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti nekilnojamųjų daiktų (ginčo statinių) kadastro duomenis. NŽT atsisako išduoti pirmiau nurodytą sutikimą.
Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendime, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susiklosčiusią situaciją, remdamasis kasacinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2013">3K-3-148/2013</a> pateiktais išaiškinimais, vertino kaip prieštaraujančią CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo civiliniuose santykiuose principams. Teismas konstatavo, kad atsakovės, turinčios pareigą suformuoti ieškovės namų valdos žemės sklypą, atsisakymas duoti sutikimą dėl naudojamo žemės sklypo, dėl ko ieškovė neturi galimybės įregistruoti statinius Nekilnojamojo turto registre, yra paremtas formaliais kriterijais. Teismas tokį atsisakymą vertino kaip neišsprendžiantį teisinio ginčo, nepagrįstą ir neteisėtą bei pripažino ieškovei teisę įregistruoti ūkinius statinius be atsakovės sutikimo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad statiniai pastatyti valstybinėje žemėje, neturint statybą leidžiančio dokumento – žemės patikėtinės sutikimo, skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė šiuo atveju siekia įteisinti savavališką statybą, ko teismas pagal teisinį reglamentavimą negali leisti padaryti, o tam, kad ieškovė savo iniciatyva galėtų pašalinti savavališkos statybos padarinius, taip pat būtina turėti žemės sklypo patikėtinės sutikimą. NŽT šiuo atveju gali duoti tik pritarimą įteisinti jau pastatytų statinių statybas. Kadangi, sprendžiant dėl pritarimo, reikia įvertinti, ar statiniai pastatyti laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, statinių teisėtumo klausimas, kaip nurodė teismas, galės būti sprendžiamas tik parengus teritorijų planavimo dokumentus, kuriais bus suprojektuotas ir suformuotas planuojamas 0,15 ha ar didesnis žemės sklypas.
Ieškovė kasaciniame skunde, kuriuo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, argumentuoja, kad ji turi teisę įgyti naudojamą namų valdos žemės sklypą nuosavybėn, o valstybė turi pareigą parduoti jai šį sklypą, vadovaudamasi Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi. NŽT kliūtimi ieškovei įgyti žemės sklypą nuosavybėn nurodo tai, kad viešame registre neįregistruota ieškovės nuosavybės teisė į statinius, kartu neduoda reikiamo sutikimo (pritarimo). Tokia situacija neleistina, pažeidžiami ieškovės teisėti lūkesčiai, teisė į nuosavybės apsaugą. Ieškovės manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino statybą savavališka, nepagrįstai sprendė, jog faktinis valstybei priklausančio žemės sklypo, į kurį patenka ginčo statiniai, naudojimas nesukuria teisėtam naudojimui tolygių padarinių.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės argumentais, tačiau nurodo, kad ne tik apeliacinės instancijos, bet ir pirmosios instancijos teismas išvadas dėl ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo padarė neįvertinę teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių dalis nagrinėjant bylą net nebuvo nustatyta.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, konstatuota, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).
Kasaciniame skunde ieškovė argumentuodama, kad pažeidžiami jos teisėti lūkesčiai, kad ji turi teisę į nuosavybės apsaugą, remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas Hansas Adamas II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83). EŽTT savo praktikoje yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis, pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (2002 m. liepos 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck? prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Pagal EŽTT praktiką bylose, susijusiose su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) taikymu, pagal šį Konvencijos straipsnį saugotinam teisėtam lūkesčiui – o ne tik paprastai vilčiai ar paprastam lūkesčiui (kurie nesaugotini) – konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą šiam lūkesčiui susiformuoti – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124).
Nagrinėjamu atveju viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurią būtina įvertinti, sprendžiant dėl ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo, kartu dėl jos lūkesčių teisėtumo ir nuosavybės apsaugos, – ar ginčo statiniai buvo pastatyti ieškovei turint kokių nors teisių į faktiškai naudojamą žemės sklypą (jo dalį).
Atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 24 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad kompetentingų valstybės institucijų sprendimais konstatuota ieškovės teisė pagal teisės aktus įsigyti 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Ši teisė ieškovei atsirado Varėnos rajono valdybai priėmus 1994 m. birželio 2 d. potvarkį. Teismai nenustatė, kad ji būtų ginčijama, priešingai, aptariama ieškovės teisė buvo patvirtinta priėmus 2015 m. gruodžio 7 d. NŽT Varėnos skyriaus vedėjo įsakymą dėl jai projektuojamo 0,15 ha kitos paskirties namų valdos žemės sklypo. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nors valstybinės žemės pirkimo procedūra nebuvo baigta, ieškovei dar 1994 m. buvo sukurtas ir iki šiol nepaneigtas lūkestis – tapti jai priskirto 0,15 ha ploto valstybinės žemės sklypo savininke ir tvarkytis jame kaip savininkei. Šis teisėtas lūkestis teikia pagrindą pripažinti ieškovės teisę jai nuo 1994 m. skirtame 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklype statyti statinius be NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimo.
Konstatavus šios nutarties 33 punkte nurodytą ir Konvencijos prasme saugotiną ieškovės teisėtą lūkestį ir teises, būtina nustatyti, kurie statiniai (jų dalis) patenka į 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypą ir todėl dėl jų nereikalingas NŽT sutikimas. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų priežasčių šią bylą nagrinėjusių teismų sprendimai panaikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
Sprendžiant klausimą dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jai teisę be NŽT sutikimo statyti statinius, esančius už 0,15 ha ploto namų valdo žemės sklypo ribų, turi būti nustatytos galimybės, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, suteikti ieškovei žemės sklypo valdymo ir (ar) naudojimo teises. Sprendžiant šį klausimą, be kita ko, yra reikšmingas ieškovės lūkesčio į papildomą, nei jai buvo priskirta, valstybinės žemės sklypo dalį pagrįstumas ir teisėtumas.
Vadovaujantis EŽTT praktika, vienas iš teisėtų lūkesčių atsiradimo pagrindų yra ilgą laiką besitęsiantis valstybės susidariusios situacijos toleravimas. Teisės mokslo doktrinoje nurodoma, kad tokiu atveju asmens teisėti lūkesčiai gali atsirasti nepriklausomai nuo to, ar tokia situacija atitinka teisinį reglamentavimą.
Iš nagrinėjamos bylos duomenų (Alytaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 30 d. rašto, Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 16 d. rašto Vilniaus apygardos prokuratūrai, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vydenių seniūnijos 2016 m. balandžio 26 d. pažymos, taip pat civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01ODktNTQ3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-589-547/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-589-547/2007">2-589-547/2007</a> esančių įvairioms institucijoms rašytų raštų, kuriuose V. S. pripažįsta, kad ginčo žemėje yra pastatyta ūkinių pastatų, ir kt.) matyti, kad valstybės institucijoms buvo žinomas (negalėjo būti nežinomas) faktas, jog (duomenys neskelbtini) šeima faktiškai naudoja didesnio ploto, nei priskirti 0,15 ha, žemės sklypą, ir kad jame esama statinių. Tai patvirtina ir duomenys, susiję su Smilginių neteisėtai pastatytu ir vėliau nugriautu ūkiniu pastatu. Iš civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01ODktNTQ3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-589-547/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-589-547/2007">2-589-547/2007</a> esančio V. B. 2007 m. kovo 20 d. prašymo matyti, kad jis skundėsi, jog kaimynas V. S. „savavališkai stato be jokių leidimų ir projektų tris ūkinius pastatus“. Alytaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. gegužės 2 d. savavališkos statybos aktu konstatuota tik savavališka mūrinio ūkinio pastato statyba. V. S. buvo įpareigota nugriauti tik šį ūkinį pastatą, nors ginčo statiniai, kaip nustatė šią bylą nagrinėję teismai, buvo pradėti statyti iki neteisėto ūkinio pastato aptikimo (nuo 1998 m.). Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucijos ne tik nesiėmė aktyvių veiksmų susiklosčiusiai situacijai spręsti, bet ir savo neveikimu teikė viltį ieškovei, kad ši galės įsigyti faktiškai naudojamą žemės sklypą.
Teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad lūkestis ieškovei įsigyti faktiškai naudojamą, viršijantį 0,15 ha, valstybinės žemės sklypą buvo pradėtas įgyvendinti – Varėnos rajono Krivilių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 25 d. įsakymu, ieškovei buvo suprojektuotas 0,26 ha namų valdos žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau 2015 m. gruodžio 7 d. NŽT Varėnos skyriaus vedėjo įsakymu šis projektas buvo pakeistas nurodant, kad ieškovei yra projektuojamas 0,15 ha kitos paskirties namų valdos žemės sklypas (žr. šios nutarties 24 punktą).
Pirmiau nurodytuose dokumentuose išreikšta valstybės institucijų pozicija, aplinkybė, kad ilgą laiką buvo toleruojama susiklosčiusi padėtis, tai, kad valstybės institucijos faktiškai ėmėsi veiksmų ieškovei projektuojant 0,26 ha žemės sklypą, taip pat aplinkybė, kad valstybės institucijos per ilgą laiką neišsprendė susiklosčiusios padėties, per protingą terminą nepaneigė ieškovės lūkesčių, gali turėti reikšmės bylą iš naujo nagrinėsiančiam teismui vertinant, ar susiformavo ieškovės teisėtas ir pagrįstas lūkestis į 0,15 ha viršijantį valstybinės žemės sklypą, kuris Konvencijos prasme gali būti ginamas kaip nuosavybė.
Tačiau pažymėtina, kad Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės įgyti nuosavybę (žr., pvz., 2012 m. sausio 4 d. sprendimo SCI La Roseraie prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14819/08, 4, par. 31).
Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja Žemės įstatymas (1 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme įtvirtinta, kad, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (1 straipsnio 2 dalis).
Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).
Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalį valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, be kita ko, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Maksimalius parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžius nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai.
Pagal šiuo metu galiojančias Žemės reformą ir žemės privatizavimo tvarką reglamentuojančio Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio nuostatas galimi šie žemės įsigijimo nuosavybėn būdai, vykdant žemės reformą: 1) nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 2) valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai; 3) valstybinės žemės pardavimas; 4) civiliniai sandoriai dėl žemės.
Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmiausia siekia įregistruoti viešame registre nuosavybės teises į statinius, pastatytus valstybinėje žemėje be jos patikėtinės sutikimo, vėliau – įsigyti valstybinės žemės plotą, kurį šie statiniai faktiškai užima. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, NŽT informavo ieškovę, kad klausimas dėl žemės sklypo ploto ir ribų pakartotinai galėtų būti sprendžiamas tik tada, kai ieškovė NŽT pateiks dokumentus, patvirtinančius, kad ji nuosavybės teise valdo ginčo statinius. Tačiau Registrų centras atsisako juos registruoti, kadangi reikalingas valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinis sutikimas, o šį NŽT atsisako duoti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2013">3K-3-148/2013</a> dėl situacijos, kai atsakovei savavališkai pastatytą pastatą atsisakoma įteisinti dėl to, kad ji nėra įgijusi teisių į žemę, ant kurios stovi pastatas, o žemės sklypą atsisakoma formuoti, nes jame yra be statybos leidimo pastatytas namas, yra pažymėjęs, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji. Negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atskirų teisių įgyvendinimas būtų susijęs taip, jog neįgyvendinus vienos teisės negalimas kitos teisės įgyvendinimas ir atvirkščiai.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pirmiausia turėtų būti nagrinėjama galimybė suteikti asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises. Tokiu atveju turi būti aiškinamasi dėl asmens galimybės įgyti sklypą nuosavybėn pirkimo būdu, jį nuomoti, nustatyti servitutą ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net ir savavališkos statybos atveju konstatavo, kad kai statiniai savavališkai yra pastatyti ne ant teisiniu pagrindu valdomos žemės (valstybinės žemės), yra labai svarbus visų suinteresuotų asmenų glaudus bendradarbiavimas, siekiant išsiaiškinti galimybes suteikti tokiam asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises prie šio valdomo neteisėtai pastatyto namo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEtNjkwLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191-690/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191-690/2017">3K-3-191-690/2017</a> 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos faktines aplinkybes, kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad, esant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai, atsižvelgiant į Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir šiuo atveju pirmiausia turi būti nagrinėjama dėl galimybės pagal teisinį reguliavimą suteikti ieškovei žemės sklypo, viršijančio 0,15 ha, valdymo ir (ar) naudojimo teises, derinant ieškovės, valstybės ir (ar) trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ir interesus, esant poreikiui, įtraukiant šiuos asmenis į bylą. Teismui šią bylą nagrinėjant iš naujo ir nustačius, kad pagal teisinį reguliavimą ir faktinę situaciją yra galimybė ieškovei suteikti papildomo valstybinės žemės sklypo, esančio už 0,15 ha ribų, valdymo ir (ar) naudojimo teises, tai teiktų pagrindą pripažinti ieškovės teisę statyti statinius be NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje dėl ginčo statinių nėra pareikšta reikalavimo pripažinti juos savavališka ar neteisėta statyba. Be to, dėl savavališkos ar neteisėtos statybos spręstina taikant teisės aktus, galiojusius statinių statybos metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-39/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-39/2011">3K-3-39/2011</a>; 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2013">3K-3-180/2013</a>). Atkreiptinas dėmesys, kad žemės sklypo savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai dėl statybos, kaip statybą leidžiantys dokumentai, Statybos įstatyme įtvirtinti nuo 2010 m. spalio 1 d., o statyba nagrinėjamu atveju vyko ir ginčo statiniai pastatyti 1998–2012 metais. Teisėjų kolegija nurodo, kad net tuo atveju, jei konstatuojamas savavališkos statybos faktas, pasekmių klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, pvz., valdžios institucijų pareigą suderinti savo veiksmus su teisės aktais ir veikti kruopščiai bei laiku, taip pat statytojo atsakomybės laipsnį, lyginant su valstybės institucijų atsakomybės laipsniu, ir pan. (žr., pvz., EŽTT sprendimo Tumeliai prie Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14, par. 79, 80).
Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos baigties
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino teises į valstybinę žemę, kaip prielaidą statytojo teisei įgyvendinti, reglamentuojančias teisės normas, nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių tam, kad būtų galima priimti pagrįstą sprendimą dėl ieškovės pareikštų reikalavimų tenkinimo apimties. Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis), teismas, vadovaudamasis šioje nutartyje kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, turėtų nustatyti, kurie statiniai patenka į ieškovei leisto įsigyti žemės sklypo ribas, ar ieškovė turi ir kokias galimybes pagal teisės aktus iš valstybės įsigyti papildomo valstybinės žemės sklypo, esančio už 0,15 ha ribų, valdymo ir (ar) naudojimo teises, ir tuomet spręsti dėl NŽT sutikimo statyti statinius (ne)būtinumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,93 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmams.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Danguolė Bublienė
Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
