V. R. pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-201-1073/2018

Teisminio proceso Nr. 1-05-7-00001-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;

1.2.29.1.3; 1.1.4.4.5

(N)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

nuteistosios V. R. gynėjui advokatui Mindaugui Bliuvui,

nuteistajai D. M., jos gynėjai advokatei Eugenijai Povilaitienei,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, nuteistosios D. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžiu V. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. R. šiuo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. R. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš V. R. priteista 16 964,20 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui (toliau – VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius) ir 324,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai.

D. M. išteisinta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl D. M. išteisinimo ir ji nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė D. M. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), D. M. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), V. R. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas padidintas iki trejų metų.

Nustatyta, kad V. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdama kartu su D. M..

Pakeista nuosprendžio dalis, kuria iš V. R. priteista 16 964,20 Eur VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui turtinei žalai atlyginti, šią sumą priteisiant solidariai iš V. R. ir D. M.. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistosios V. R. ir jos gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 229 straipsnį išteisinta E. M., tačiau dėl jos kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios V. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo, nuteistosios D. M. ir jos gynėjos, prašiusių jų kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, objektyviai neturėdama didelių regėjimo funkcijų sutrikimų ir neįgalumo požymių, būdama visiškai savarankiška įvairiose gyvenimo srityse, be jokių sveikatos nulemtų apribojimų vairuodama automobilį, dirbdama (duomenys neskelbtini) socialine darbuotoja ir Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja-sekretore, turėdama tikslą, kad jai būtų nepagrįstai nustatytas netekto darbingumo lygis dėl neva abiejų akių lėtinių nepagydomų ligų bei didelio regėjimo funkcijų sutrikimo, ir siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui priklausantį turtą – netekto darbingumo pensijos išmokas, ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai priklausantį turtą – priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos išmokas, nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. vasario 5 d., nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2012 m. sausio 19 d., nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d., veikdama kartu su gydytoja oftalmologe D. M., panaudojo D. M. žinomai suklastotus dokumentus – 2010 m. sausio 18 d. ir 2012 m. sausio 10 d. oftalmologo konsultacijų išvadas (išrašus iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a), 2010 m. sausio 18 d. akipločio tyrimo lapelį, 2010 m. sausio 18 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (toliau – NDNT), 2012 m. sausio 11 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Konsultacijų poliklinikos V. R. asmens sveikatos istorijos 2014 m. lapkričio 24 d. įrašą, 2014 m. lapkričio 24 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT. Pagal šiuos suklastotus dokumentus NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisija išdavė darbingumo lygio pažymas (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. lapkričio 28 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažymą (duomenys neskelbtini), o V. R. pateikė VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui, nes ketino nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 28 d. reguliariai gauti mėnesinę netekto darbingumo pensiją ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Taip V. R., padedama D. M., nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2015 m. vasario 28 d. apgaule savo naudai iš VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus įgijo 16 964,20 Eur (58 573,99 Lt), iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos – 324,70 Eur, t. y. iš viso didelės – 17 288,90 Eur – vertės svetimą turtą.

2. D. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad V. R. kreipusis į ją dėl oftalmologo konsultacijos, kad būtų nepagrįstai nustatytas netekto darbingumo lygis dėl D. M. nustatytų neva abiejų akių lėtinių nepagydomų ligų bei didelio regėjimo funkcijų sutrikimo, padėjo V. R. apgaule jos naudai įgyti svetimą, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai priklausantį turtą. 2010 m. sausio 18 d., nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. sausio 11 d., 2014 m. lapkričio 24 d. D. M., veikdama kartu su V. R., jos interesais, Konsultacijų poliklinikoje (duomenys neskelbtini) tiksliau nenustatytu laiku suklastojo V. R. medicinos dokumentus – 2010 m. sausio 18 d. ir 2012 m. sausio 10 d. oftalmologo konsultacijų išvadas (išrašus iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a), 2010 m. sausio 18 d. akipločio tyrimo lapelį, siuntimus į NDNT: 2010 m. sausio 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 11 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. lapkričio 24 d. Nr. (duomenys neskelbtini), – bei šiuose dokumentuose V. R. žinomai melagingai nustatė tikrovėje nesančias lėtines abiejų akių ligas, didelius regėjimo funkcijų sutrikimus su neįgalumo požymiais, nors, sistemingai vertinant subjektyviuosius ir objektyviuosius V. R. regos tyrimų duomenis, jai nėra didelių regėjimo funkcijų sutrikimų ir lėtinių abiejų akių didelių sutrikimų su neišgydomais neįgalumo požymiais ir dėl šių tariamų sutrikimų ji nebuvo gydyta stacionare ir ambulatoriškai. Po to šiuos suklastotus dokumentus patvirtino savo parašu, gydytojo spaudu ir perdavė V. R., o ši juos panaudojo pateikdama asmeniui, kuris nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, VšĮ (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos priežiūros centro (nuo 2010 m. liepos 14 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinika) Gydytojų konsultacinei komisijai ir NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai, pastaroji priėmė sprendimus, kad V. R. dėl gydytojos oftalmologės D. M. melagingai nustatytų ir tikrovės neatitinkančių regėjimo funkcijų sutrikimų yra netekusi darbingumo, ir pagal suklastotus tikrus medicinos dokumentus išdavė darbingumo lygio pažymas (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. lapkričio 28 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), jų pagrindu VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 28 d., o (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. reguliariai mokėjo mėnesinę netekto darbingumo pensiją ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Tokiu būdu dėl D. M. veiksmų V. R. apgaule savo naudai iš VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus įgijo 16 964,20 Eur (58 573,99 Lt), o iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos – 324,70 Eur, iš viso didelės – 17 288,90 Eur – vertės svetimą turtą.

3. D. M. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad, būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės (nuo 2010 m. balandžio 16 d. VšĮ Respublikinė (duomenys neskelbtini) ligoninė) Konsultacijų poliklinikos gydytoja oftalmologė ir teikdama gydytojo oftalmologo sveikatos priežiūros paslaugas, 2010 m. sausio 18 d., nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. sausio 11 d., 2014 m. lapkričio 24 d., veikdama kartu su V. R., kuri savo naudai siekė apgaule įgyti svetimą, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui priklausantį turtą – netekto darbingumo pensijos išmokas, ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai priklausantį turtą – priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos išmokas, suklastojo tikrus dokumentus: 2010 m. sausio 11 d. asmuo, nežinantis apie daromą nusikalstamą veiką, patikrinęs V. R. regą ir nustatęs, kad jos regėjimo aštrumas yra V OD – 07 ir OS – 09, tai nurodė 2010 m. sausio 11 d. siuntime (išrašas iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a) oftalmologo konsultacijai, o D. M. 2010 m. sausio 18 d., tiksliau nenustatytu laiku, Konsultacijų poliklinikoje patvirtindama savo parašu ir vardiniu gydytojos D. M. spaudu, suklastojo tikrus dokumentus – V. R. 2010 m. sausio 18 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a), 2010 m. sausio 18 d. akipločio tyrimo lapelį ir 2010 m. sausio 18 d. V. R. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, šiuose medicinos dokumentuose žinomai melagingai nurodė apie V. R. neva nustatytas abiejų akių lėtinių ligų diagnozes (duomenys neskelbtini) ir apie tariamą regėjimo aštrumą V OD – 0,05 ir OS – 0,03 bei padarė įrašą, kad V. R. dėl neva didelio regėjimo funkcijų sutrikimo gydyta stacionare, jai sunku orientuotis aplinkoje, prie žinomai suklastotos oftalmologo konsultacijos išvados (išrašo iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a) pridėdama žinomai suklastotą tikrą 2010 m. sausio 18 d. akipločio tyrimo lapelį, kuriame neva fiksuotas akipločio tyrimas, patvirtinantis diagnozes dėl didelių tariamų V. R. regėjimo funkcijų sutrikimų. Šiuos suklastotus dokumentus perdavė V. R. ir nukreipė ją pas asmenį, nežinantį apie daromą nusikalstamą veiką, dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, nors klastodama dokumentus D. M. žinojo, kad V. R. realiai nebuvo gydyta stacionare, orientuojasi aplinkoje, kasdieninėje veikloje yra savarankiška, visiškai darbinga ir neturi didelių regėjimo funkcijų sutrikimų ir neįgalumo požymių. Asmuo, nežinantis apie daromą nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio 19 d. papildė VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos V. R. asmens sveikatos istoriją įrašu dėl siuntimo į VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos Gydytojų konsultacinę komisiją ir papildė 2010 m. sausio 18 d. V. R. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT įrašu apie bendrus V. R. sveikatos tyrimų rezultatus savo parašu, vardiniu gydytojo spaudu, nežinodamas, kad dokumentas suklastotas, patvirtino gydytojos oftalmologės D. M. suklastotą tikrą dokumentą – 2010 m. sausio 18 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, ir jį V. R. tiksliau nenustatytu laiku panaudojo pateikdama Gydytojų konsultacinei komisijai, o pastaroji pagal suklastotus dokumentus – V. R. 2010 m. sausio 18 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a), 2010 m. sausio 18 d. akipločio tyrimo lapelį ir 2010 m. sausio 18 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT – 2010 m. sausio 21 d. išvada patvirtino, jog V. R. sveikatos būklė dėl tariamo didelio regėjimo funkcijų sutrikimo ir nustatytų neva lėtinių abiejų akių ligų atitinka atrankos kriterijus darbingumo lygiui nustatyti. Po to V. R., objektyviai neturėdama didelių regėjimo funkcijų sutrikimų ir neįgalumo požymių, būdama visiškai savarankiška įvairiose gyvenimo srityse, be jokių sveikatos nulemtų apribojimų vairuodama automobilį, dirbdama (duomenys neskelbtini) socialine darbuotoja ir Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja-sekretore, suklastotus dokumentus – 2010 m. sausio 18 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a), 2010 m. sausio 18 d. akipločio tyrimo lapelį ir 2010 m. sausio 18 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT – 2010 m. sausio 22 d. nenustatytu būdu panaudojo, pateikdama NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai, ši 2010 m. sausio 22 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė V. R. tikrovės neatitinkantį 70 procentų netekto darbingumo lygį nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2012 m. sausio 21 d. ir išdavė darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini). Po to V. R. pagal darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini) VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus 2010 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta mėnesinė netekto darbingumo pensija, ir V. R. nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2012 m. sausio 21 d. neteisėtai iš VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus gavo 5164,03 Eur (17 830,38 Lt) bendro dydžio išmokas už tariamai netektą darbingumą.

3.1. 2012 m. sausio 3 d. asmeniui, nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, patikrinus V. R. regą ir nustačius, kad jos regėjimo aštrumas yra V OD ir OS – 0,7, ir tai nurodžius 2012 m. sausio 3 d. V. R. siuntime (išrašas iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a) oftalmologo konsultacijai dėl neįgalumo lygio pratęsimo, D. M., tęsdama nusikalstamą veiką, 2012 m. sausio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, Konsultacijų poliklinikoje patvirtindama savo parašu ir vardiniu gydytojos D. M. spaudu, suklastojo tikrus dokumentus – V. R. 2012 m. sausio 10 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a) ir 2012 m. sausio 11 d. V. R. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, šiuose medicinos dokumentuose žinomai melagingai nurodė apie V. R. neva nustatytas abiejų akių lėtinių ligų diagnozes (duomenys neskelbtini) ir tariamą regėjimo aštrumą V OD – 30 cm, OS – 1/8 (šviesos jutimas) bei padarė įrašą, kad V. R. dėl neva didelio regėjimo funkcijų sutrikimo gydyta stacionare, blogai mato penktus metus, gydymas neefektingas, sunku orientuotis aplinkoje, ir šiuos suklastotus dokumentus perdavė nukreipdama V. R. pas asmenį, nežinantį apie daromą nusikalstamą veiką, dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, nors klastodama dokumentus žinojo, jog V. R. nebuvo gydyta stacionare, orientuojasi aplinkoje, kasdieninėje veikloje yra savarankiška, visiškai darbinga ir neturi didelių regėjimo funkcijų sutrikimų ir neįgalumo požymių. Po to asmuo, nežinantis apie daromą nusikalstamą veiką, 2012 m. sausio 11 d. papildė VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos V. R. asmens sveikatos istoriją įrašu dėl siuntimo į VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos Gydytojų konsultacinę komisiją ir papildė 2012 m. sausio 11 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT įrašu apie bendrus V. R. sveikatos tyrimų rezultatus, ir savo parašu, vardiniu gydytojo spaudu patvirtino gydytojos oftalmologės D. M. parengtą dokumentą – 2012 m. sausio 11 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, šį siuntimą V. R. tiksliau nenustatytu laiku panaudojo pateikdama VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos Gydytojų konsultacinei komisijai, o pastaroji pagal suklastotus dokumentus – VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos V. R. asmens sveikatos istoriją, 2012 m. sausio 10 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a) ir V. R. 2012 m. sausio 11 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT – 2012 m. sausio 12 d. savo išvada patvirtino, jog V. R. sveikatos būklė dėl tariamo didelio regėjimo funkcijų sutrikimo ir nustatytų neva lėtinių abiejų akių ligų atitinka atrankos kriterijus darbingumo lygiui nustatyti. Po to V. R., objektyviai neturėdama didelių regėjimo funkcijų sutrikimų ir neįgalumo požymių, būdama visiškai savarankiška įvairiose gyvenimo srityse, be jokių sveikatos nulemtų apribojimų vairuodama automobilį, dirbdama (duomenys neskelbtini) socialine darbuotoja ir Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja-sekretore, žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2012 m. sausio 11 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, 2012 m. sausio 13 d. nenustatytu būdu panaudojo pateikdama NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai, o pastaroji 2012 m. sausio 13 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė V. R. tikrovės neatitinkantį 80 procentų netekto darbingumo lygį nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2029 m. lapkričio 26 d. ir išdavė darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini). Po to, pagal darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini) VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pratęsus bei perskaičiavus mėnesinę netekto darbingumo pensiją, V. R. nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. iš VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus gavo 10 767,87 Eur (37 179,31 Lt) bendro dydžio išmokas už tariamai netektą darbingumą.

3.2. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2014 m. lapkričio 24 d., tiksliau nenustatytu laiku, Konsultacijų poliklinikoje patvirtindama savo parašu ir vardiniu gydytojos D. M. spaudu, suklastojo tikrus dokumentus – V. R. 2014 m. lapkričio 24 d. oftalmologo konsultacijos išvadą VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Konsultacinės poliklinikos V. R. asmens sveikatos istorijoje ir V. R. 2014 m. lapkričio 24 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, šiuose medicinos dokumentuose žinomai melagingai nurodydama apie V. R. neva nustatytas abiejų akių lėtinių ligų diagnozes (duomenys neskelbtini), tariamą V. R. regėjimo aštrumą (V OD – 0,01 (nekoreguoja) ir OS – iš 10 cm skiria pirštus), bei padarė įrašą, kad V. R. daugybę metų dėl neva didelio regėjimo funkcijų sutrikimo blogai mato, akiniai nepadeda, sunku orientuotis aplinkoje, negali dirbti, skaityti, rašyti, nuo 2010 m. sausio mėn. nustatyta II neįgalumo grupė, gydyta stacionare ir ambulatoriškai. Šį suklastotą dokumentą perdavė nusiųsdama V. R. į NDNT darbingumo lygiui nustatyti dėl neva didelio regėjimo funkcijų sutrikimo, nors D. M., klastodama dokumentus, žinojo, jog V. R. nebuvo gydyta stacionare, orientuojasi aplinkoje, kasdieninėje veikloje yra savarankiška, visiškai darbinga ir neturi regėjimo funkcijų sutrikimo ir neįgalumo požymių. Po to V. R., objektyviai neturėdama didelių regėjimo funkcijų sutrikimų ir neįgalumo požymių, būdama visiškai savarankiška įvairiose gyvenimo srityse, be jokių sveikatos nulemtų apribojimų vairuodama automobilį, dirbdama (duomenys neskelbtini) socialine darbuotoja ir Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja-sekretore, žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2014 m. lapkričio 24 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, 2014 m. lapkričio 28 d. nenustatytu būdu panaudojo pateikdama NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai, pastaroji 2014 m. lapkričio 28 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė V. R. tikrovės neatitinkantį 90 procentų netekto darbingumo lygį nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2029 m. lapkričio 26 d. ir išdavė darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini). Pagal darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini) VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus 2015 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) perskaičiavus bei skyrus mėnesinę netekto darbingumo pensiją, V. R. nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. vasario 28 d. iš VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus gavo 1032,30 Eur (3564,32 Lt) bendro dydžio išmokas už tariamai netektą darbingumą. Taip pat NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisija pagal suklastotą dokumentą – 2014 m. lapkričio 24 d. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, 2014 m. lapkričio 28 d. bendrojo pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. lapkričio 28 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) V. R. nustatė specialiuosius nuolatinius slaugos poreikius neterminuotam laikui, ir šiuo pagrindu priimtu (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. V. R. iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos gavo 324,70 Eur priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Tokiu būdu, dėl bendrų D. M. veiksmų klastojant dokumentus ir V. R. veiksmų suklastotus dokumentus panaudojant, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui padaryta didelė – 16 964,20 Eur, o (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai – 324,70 Eur turtinė žala.

4. D. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2010 m. sausio 18 d., nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. sausio 11 d. ir 2014 m. lapkričio 24 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama V. R. turtinės naudos – būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (2010 m. liepos 14 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė) Konsultacijų poliklinikos gydytoja oftalmologė, teikdama gydytojo oftalmologo sveikatos priežiūros paslaugas, veikdama kartu su V. R., jos interesais, kuri savo naudai siekė apgaule įgyti svetimą, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai priklausantį turtą (išmokas), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (nuo 2010 m. balandžio 16 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė) Konsultacijų poliklinikoje, pažeisdama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 8, 8.3 ir 8.4.3 punktų reikalavimus, kad gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į tai, jog taikius gydymą išlieka funkcijų sutrikimai, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos Gydytojų konsultacinei komisijai paciento dokumentus, medicinos tyrimų išrašus, patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozes, prireikus išrašus iš gydymo stacionare ligos istorijos (forma Nr. 003/a), asmens sveikatos istorijos (forma Nr. 025/a) ir priklausomai nuo organizmo funkcijų sutrikimo pobūdžio papildomai pateikia dokumentus, informuojančius apie specialius kontrolinius tyrimus, patvirtinančius regėjimo funkcijų sutrikimų laipsnį, ir, turėdama vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-935 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 63:2005 „Gydytojas oftalmologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 10.6 punktu, kad gydytojas oftalmologas atsisako teikti sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos principams ir Lietuvos Respublikos teisės aktams, 12.3 punktu, kad turi išmanyti neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo kriterijus akių ligų atvejais, 11.6 punktu, kad privalo laikytis gydytojo profesinės etikos principų, 15, 15.10 ir 15.14 papunkčiais, kad gydytojas oftalmologas turi gebėti diagnozuoti, išaiškinti etiologiją ir gydyti šias ligas (pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją): stiklakūnio ligas (H43), tinklainės ligas (H35; H36), akies, jos priedėlių nudegimą, nušalimą bei trauminį pažeidimą (H35.6; H43.3; H47), 16 punktu, kuriame nurodyta gydytojo oftalmologo atsakomybė už padarytas klaidas, netinkamą jam priskirtų funkcijų vykdymą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą, taip pat už pareigų viršijimą, ir žinodama, kad objektyvi V. R. akių būklė sistemingai vertinant subjektyviuosius ir objektyviuosius tyrimo duomenis yra be didelių regėjimo funkcijų sutrikimų, jai nėra didelių lėtinių abiejų akių regėjimo funkcijų sutrikimų su neišgydomais neįgalumo požymiais ir dėl šių tariamų sutrikimų ji negydyta stacionare ir ambulatoriškai, suklastojo tikrus dokumentus: V. R. 2010 m. sausio 18 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a), 2010 m. sausio 18 d. akipločio tyrimo lapelį ir 2010 m. sausio 18 d. V. R. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, dėl to jai (V. R.) nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2012 m. sausio 12 d. pagal darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini) ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus sprendimą (2010 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai buvo skirta mėnesinė netekto darbingumo pensija, ir V. R. iš viso neteisėtai buvo išmokėta 5164,03 Eur (17 830,38 Lt) dydžio netekto darbingumo pensija; V. R. 2012 m. sausio 10 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a) ir 2012 m. sausio 11 d. V. R. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, dėl to jai (V. R.) nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. pagal darbingumo lygio pažymą (duomenys neskelbtini) ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus sprendimus (2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai buvo perskaičiuota bei skirta mėnesinė valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija ir taip buvo iš viso neteisėtai išmokėta 10 767,87 Eur (37 179,31 Lt) dydžio netekto darbingumo pensija; VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Konsultacinės poliklinikos V. R. asmens sveikatos istorijos įrašą, V. R. 2014 m. lapkričio 24 d. oftalmologo konsultacijos išvadą (išrašą iš medicinos dokumentų, forma Nr. 027/a) ir 2014 m. lapkričio 24 d. V. R. siuntimą Nr. (duomenys neskelbtini) į NDNT, dėl to V. R. nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pagal VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus sprendimus (2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai buvo perskaičiuota bei skirta mėnesinė netekto darbingumo pensija ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius nepagrįstai išmokėjo 1032,30 Eur (3564,32 Lt) dydžio netekto darbingumo pensiją, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija pagal (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus specialiųjų poreikių nustatymo pažymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. V. R. nepagrįstai išmokėjo 324,70 Eur priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Šiais savo veiksmais D. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, veikdama priešingai tarnybos interesams, padarydama kitą nusikalstamą veiką – suklastodama tikrus dokumentus, padėdama sukčiauti, ignoravo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos sistemos ir medicinos darbuotojų veiklą reglamentuojančius įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, pažemino valstybės tarnautojui prilyginto asmens – gydytojo oftalmologo vardą ir visuomenės pasitikėjimą, sumenkino medicinos įstaigos prestižą ir diskreditavo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę kaip įstaigą, nes dėl D. M. nusikalstamų veiksmų VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius patyrė didelę – 16 964,20 Eur – turtinę, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija – 324,70 Eur turtinę, o valstybė ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė – didelę neturtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, tačiau nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus (specialistų paaiškinimus ir jų išvadas laikė tinkamais ir pakankamais įrodymais V. R. kaltumui pagrįsti, o dėl kaltinimų, pareikštų D. M., tokius įrodymus įvertino kaip nepakankamus), rėmėsi pavieniais įrodymais, o ne jų visuma (pasisakydamas dėl D. M. pareikštų kaltinimų pagrįstumo vertino tik dalį specialisto išvados teiginių, pavienius specialisto paaiškinimus, nevertino jų visumos, nelygino su liudytojų parodymais ir kitais bylos įrodymais), vienus įrodymus (D. M. parodymus) laikė reikšmingesniais už kitus. Toks įrodymų vertinimas lėmė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai nėra visiškai aiškūs, kai kurios išvados prieštaringos.

5.1. Vien tai, kad šiuo metu negalima atlikti objektyvių medicinos tyrimų, kuriais remiantis būtų nustatoma, kokia V. R. regėjimo būklė buvo nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir ar šiuo laikotarpiu bei 2015 m. kovo 26 d. (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centre surengto konsiliumo metu) ji simuliavo regėjimo sutrikimus, siekdama, kad būtų nustatytas prastas regėjimo aštrumas, savaime nereiškia, kad negalima padaryti išvados, jog medicinos dokumentuose buvo nurodomi tikrovės neatitinkantys (melagingi) duomenys apie regėjimo būklę. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs liudytojų, kurie inkriminuojamu laikotarpiu tiesiogiai bendravo su V. R., parodymai, specialistų paaiškinimai apie jai nustatyto regėjimo aštrumo ir diagnozuotų ligų požymius (pasekmes) ir kiti byloje esantys įrodymai, iš kurių galima spręsti, kokia buvo V. R. regėjimo būklė. Bylos įrodymais (specialisto A. G. paaiškinimai apie V. R. ikiteisminio tyrimo metu atliktus tyrimus – optinę koherentinę tomografiją, elektroretinografijos tyrimą, gydytojo oftalmologo dr. A. G. ekspertinė išvada, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2015 m. kovo 30 d. išvada ir 2015 m. kovo 26 d. išrašas iš medicinos dokumentų) nustatyta, kad 2015 m. kovo 26 d., 2015 m. gegužės 7 d. atlikus V. R. galimus objektyvius tyrimus, kurių rezultatams ji negalėjo padaryti įtakos, nebuvo nustatyti jokie jos akių pažeidimai (ligų kodai: (duomenys neskelbtini)). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių įrodymų visumos pakanka padaryti neabejotinai išvadai, kad 2010 m. sausio 18 d. V. R. negalėjo būti diagnozuotos kaltinime nurodytos ligos. Tuo tarpu regėjimo aštrumas yra subjektyvus regėjimo būklės tyrimas, objektyviai regėjimo aštrumo nustatyti nėra galimybės, nes Lietuvoje nėra įrangos tokiam tyrimui atlikti. Tačiau vien tai, kad regėjimo aštrumo nustatymas yra subjektyvus tyrimas, savaime nepaneigia galimybės nustatyti, ar D. M. surašytuose medicinos dokumentuose nurodytas V. R. regėjimo aštrumas atitiko tikrovę. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar nustatytas regėjimo aštrumas atitiko tikrovę, vertina specialistų paaiškinimus apie atitinkamo regėjimo aštrumo sukeliamas pasekmes ir liudytojų parodymus apie V. R. elgesį darbinėje aplinkoje, šiuos įrodymus palygindama su V. R. parodymais. Teismas pažymėjo, kad šeimos gydytojos E. M. nustatytas regėjimo aštrumas buvo žymiai geresnis nei D. M.. Esant D. M. nustatytam regėjimo aštrumui, V. R. neabejotinai turėjo patirti nepatogumų asmeniniame ir darbiniame gyvenime, negalėjo vairuoti transporto priemonės, dirbti, esant normalioms darbo sąlygoms. Tačiau, net ir esant nustatytam prastam regėjimo aštrumui, V. R. dirbo be jokių apribojimų, normaliomis sąlygomis, vairavo transporto priemonę (liudytojų G. Š., A. K., L. B. ir kt. parodymai, V. R. padaryti KET pažeidimai). Teisėjų kolegija nerado pagrindo abejoti liudytojų, kurie dirbo su V. R., tiesiogiai bendravo ir matė ją inkriminuojamu laikotarpiu, parodymais. Vien tai, kad liudytojai matydavo V. R. ne nuolat, nepaneigia jų parodymų patikimumo ir įrodomosios galios. Be to, liudytojų parodymus patvirtina ir kiti įrodymai (V. R. ranka pildė globotinių kišenpinigių apskaitos lapus, ranka rašė prašymus dėl atostogų). Be pačios V. R. parodymų, apie tai, kad ji turėjo problemų dėl regėjimo, iš esmės parodė tik liudytojas E. Ž.. Tačiau šio liudytojo parodymų nepatvirtina kiti duomenys, priešingai, juos paneigia. Taigi, viena vertus, specialistai patvirtino, kad, esant V. R. nustatytam regėjimo aštrumui, nebuvo įmanoma vairuoti, itin sumažėjo galimybės esant normalioms sąlygoms skaityti, rašyti, kita vertus, liudytojų parodymai, apžiūros protokolai patvirtina, kad ji vairavo transporto priemonę, įprastai dirbo, niekas nepastebėjo jokių jos elgesio pokyčių. Esant tokiems įrodymams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2015 m. vasario 28 d. V. R. regėjimo aštrumas buvo žymiai geresnis, nei jis buvo nurodytas medicinos dokumentuose.

5.2. D. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje. Byloje nustatyta, kad V. R. nesirgo akių ligomis, jos regėjimo aštrumas buvo geras, ji nebuvo gydyta stacionare. Tačiau tikrovės neatitinkanti informacija apie V. R. diagnozuotas ligas, jos regėjimo aštrumą, gydymą dėl regėjimo sutrikimų buvo įrašyta į kaltinime nurodytus medicinos dokumentus. Šią informaciją įrašė D. M.. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatavo, kad D. M. suprato, jog įrašo tikrovės neatitinkančius duomenis apie prastą V. R. regėjimo būklę (regėjimo aštrumą, akipločio tyrimo rezultatus, tariamą gydymą stacionare) į kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, ir norėjo taip veikti. Taip pat ji suprato, kad, V. R. pateikus šiuos dokumentus NDNT, jai bus nustatytas netektas darbingumas bei mokamos socialinės išmokos. D. M., atlikdama nusikalstamus veiksmus, jų padarinių nekonkretizavo, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Todėl jos veiksmai kvalifikuojami pagal atsiradusias pasekmes. Remiantis D. M. įrašyta tikrovės neatitinkančia informacija į kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, V. R. buvo nustatytas netekto darbingo lygis, remiantis šiuo sprendimu jai iš viso išmokėta 17 288,90 Eur išmokų. Tokio dydžio žala laikytina didele turtine žala. D. M. veiksmai – kaltinime nurodytų medicinos dokumentų suklastojimas – yra tiesioginė didelės turtinės žalos priežastis. V. R. darbingumo lygio nustatymą lėmė D. M. nurodytos akių ligų (sutrikimų) diagnozės, informacija apie regėjimo būklę.

5.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma nustatytos aplinkybės, asmenų elgesys ir jo eiliškumas patvirtina V. R. ir D. M. veikimą bendrai darant nusikalstamas veikas. V. R. darbingumo lygio nustatymui esminę reikšmę turėjo akių gydytojos D. M. išvados. NDNT komisijos nariai vertina jiems pateiktus dokumentus, o ne patys diagnozuoja sveikatos sutrikimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki 2010 m. V. R. nesirgo jokia rimta regėjimo liga ir neturėjo kitų sveikatos problemų, kurioms esant būtų galima kreiptis dėl darbingumo lygio nustatymo. Taigi tam, kad V. R. gautų netekto darbingumo pensiją, jai reikėjo gydytojo išvados apie tariamus rimtus regėjimo ar kitokius sutrikimus. Nustatyti D. M. veiksmai patvirtina, jog ji buvo suinteresuota, kad siuntimas į NDNT dėl V. R. darbingumo lygio nustatymo būtų surašytas ir pateiktas atitinkamoms institucijoms. Be to, ji, būdama gydytoja, suvokė tokių siuntimų paskirtį. Nuteistosios V. R. elgesys – dirbo, esant normalioms darbo sąlygoms, vairavo transporto priemonę – leidžia daryti išvadą, kad ji žinojo, jog jos regėjimo būklė nėra tokia, kokia nurodyta D. M. surašytuose medicinos dokumentuose. Visa tai patvirtina, kad V. R. ir D. M. veikė bendrai, suprato viena kitos neteisėtus veiksmus ir norėjo taip veikti.

5.4. D. M. pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Nustatyta, kad V. R. ir D. M. veikė bendrai. D. M. suklastojo kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, juose nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją. V. R. tai žinojo, taip pat suvokė, kad Gydytojų konsultacinei komisijai (toliau – GKK) ir NDNT komisijai pateikia suklastotus dokumentus. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad, pateikus suklastotus dokumentus, GKK ir NDNT buvo suklaidintos dėl tikrosios V. R. regėjimo būklės. V. R. panaudota apgaulė buvo esminė, ji lėmė V. R. palankių sprendimų priėmimą. Taigi V. R. panaudojo apgaulę ir įgijo didelės vertės svetimą turtą, todėl jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. D. M. savo veiksmais, suklastodama kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, padėjo V. R. įgyti svetimą didelės vertės turtą. D. M. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. suvokė, kad be faktinio pagrindo surašo duomenis apie tariamai prastą V. R. regėjimo būklę į medicinos dokumentus, suprato, kad V. R. pateiks šiuos dokumentus NDNT komisijai dėl darbingumo lygio nustatymo, siekdama gauti turtinės naudos, ir suprato, kad dėl tokios veikos kils pavojingi padariniai, bet savo sąmonėje galimo jų sunkumo nedetalizavo.

5.5. D. M. pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo reikalavimus, taip pat nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-935 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 63:2005 „Gydytojas oftalmologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybės“ numatytų pareigų. D. M., būdama gydytoja oftalmologė, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. suprato, kad, pažeisdama teisės aktų nuostatas, įrašo į medicinos dokumentus tikrovės neatitinkančią informaciją apie regėjimo būklę ir kad, esant tokiems melagingiems duomenims, V. R. bus nustatytas netektas darbingumas bei mokamos socialinės išmokos, nors jų dydžio nekonkretizavo. Dėl D. M. veiksmų didelę neturtinę žalą patyrė VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė ir valstybė. D. M. savo veiksmais pažemino ir diskreditavo instituciją, kurioje dirba, – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę. Jos veiksmai nebuvo vienkartinio pobūdžio, suklastoti dokumentai buvo pateikti kelioms institucijoms, ir šios, nesuvokdamos šiuose dokumentuose pateiktos informacijos neteisingumo, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Kai valstybės tarnautojui prilygintas asmuo savo turimas teises, veiklą nukreipia ne tiesioginėms pareigoms tinkamai atlikti, o nusikaltimams daryti, o nusikaltimai yra nukreipti į valstybės ar savivaldybės institucijas, tokie jo veiksmai paprastai laikomi kaip sukeliantys didelę neturtinę žalą ne tik institucijai, kurioje jis dirba, bet ir valstybei. Ne mažiau svarbu ir tai, kad D. M. ne tik pati padarė nusikalstamas veikas, bet savo veiksmais realiai sudarė sąlygas (padėjo) V. R. padaryti nusikaltimą. Dėl tokių jos veiksmų valstybei buvo padaryta didelė neturtinė žala.

5.6. VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius dėl bendrų V. R. ir D. M. tyčinių veiksmų patyrė 16 964,20 Eur turtinę žalą. D. M. padėjo V. R. sukčiauti, būtent dėl D. M. neteisėtų veiksmų V. R. įgijo civiliniam ieškovui priklausantį turtą. Kadangi D. M. nusikalstami veiksmai lėmė turtinės žalos padarymą civiliniam ieškovui, todėl konstatuotinas tiesioginis priežastinis ryšys tarp D. M. veiksmų ir padarytos turtinės žalos. Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Todėl 16 964,20 Eur ieškinys VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui priteistas solidariai iš V. R. ir D. M..

6. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad V. R. paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga ir padės įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Taip pat pagrįstai taikytas BK 75 straipsnis, tačiau, anot šios instancijos teismo, šiam institutui keliamus tikslus padės pasiekti maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas, todėl šį terminą padidino iki trejų metų.

III. Kasacinių skundų argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistosios V. R. gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo panaikinti teismų nuosprendžių dalis, kuriomis V. R. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir bylą jai nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Šios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nuosprendį grindė prielaidomis, rėmėsi vien tik buvusia V. R. regėjimo būkle, kurios, remiantis bylos įrodymais, objektyviai negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Be to, iš esmės nenagrinėjo ir neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su V. R. neva panaudota apgaule ir tyčia nusikalstamai veikti – pateikti suklastotus dokumentus GKK ir NDNT, taip pat susijusių su tariamu V. R. veikimu bendrai su D. M..

9. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, todėl netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio 2 dalį, padarė nepagrįstas, byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes iš bylos įrodymų visumos matyti, kad V. R. veiksmuose nėra sukčiavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, t. y. apgaulės ir tiesioginės tyčios.

9.1. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad V. R. apgaulė pasireiškė tuo, kad ji žinomai suklastotus medicinos dokumentus pateikė GKK ir NDNT. BK 182 straipsnyje numatyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi turėjo būti neginčijamai įrodyta, kad V. R. žinojo, jog jos medicinos dokumentai yra suklastoti, juose nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis, ir kad, tai žinodama, sąmoningai tokius dokumentus panaudojo. Apeliaciniame skunde buvo išdėstyti išsamūs argumentai, kad V. R. neturėjo jokio tikslo, kad jai būtų nepagrįstai nustatytas netekto darbingumo lygis, ir neturėjo jokios tyčios apgaule įgyti svetimą turtą, nes ji nežinojo ir negalėjo žinoti, jog jos medicinos dokumentuose nurodyti duomenys galimai neatitinka tikrovės. Teismai iš esmės rėmėsi tik tuo, kad V. R. simuliavo savo regėjimo sutrikimus, jos regėjimo būklė nebuvo tokia, kokia nurodyta medicinos dokumentuose. Visgi, net ir konstatavus, kad V. R. regėjimas galimai nebuvo toks, koks nurodytas jos medicinos dokumentuose, turėjo būti neginčijamai įrodyta, kad V. R. suprato ir žinojo apie dokumentuose nurodytų diagnozių galimą neteisingumą ir kad žinojo tokius dokumentus pateikianti GKK ir NDNT ir norėjo taip veikti. Apeliaciniame nuosprendyje šiuo klausimu padarytos išvados yra deklaratyvios, nemotyvuotos ir nepagrįstos. Vien tai, kad V. R. buvo savarankiška tam tikrose gyvenimo srityse, neginčijamai nepagrindžia V. R. žinojimo, kad jos medicinos dokumentuose gydytoja D. M. nurodė galimai tikrovės neatitinkančius duomenis ir diagnozes. Apeliacinės instancijos teismas neaišku kuo remdamasis nurodė, kad V. R. „regėjimo būklė nebuvo tokia, kokiai esant turi būti nustatomas darbingumo lygis“. Teismai nepaneigė, kad V. R. inkriminuotu laikotarpiu skundėsi pablogėjusiu regėjimu. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad apskritai nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks buvo V. R. regėjimas jai inkriminuojamu laikotarpiu. Taigi nėra jokių duomenų, kurie paneigtų, jog V. R. regėjimas buvo sutrikęs, ir patvirtintų, kad V. R. neva žinojo ar galėjo žinoti, jog jos dokumentuose nurodyti duomenys galėtų būti neatitinkantys tikrovės.

9.2. V. R. į savo šeimos gydytoją E. M., o vėliau ir į gydytoją D. M. kreipėsi dėl pablogėjusio regėjimo. Kadangi medikės tinkamai atliko savo darbą, prieš surašydamos diagnozes tikrino V. R. regėjimą, V. R. buvo įsitikinusi, kad jos regėjimo būklė nustatyta teisingai ir kad jos medicinos dokumentuose nurodyti būtent jos regėjimo būklę atitinkantys duomenys. Dokumentai buvo patvirtinti gydytojų parašais ir vardiniais spaudais. Taigi ji neturėjo pagrindo abejoti gydytojų nustatytomis diagnozėmis ir jų surašomų dokumentų teisingumu. Be to, teismai nesiaiškino, ar gydytojos paaiškino V. R. jai nustatytus regėjimo sutrikimus, surašytus ligų kodus, ar V. R. galėjo suprasti, kas parašyta jos medicinos dokumentuose, kokios diagnozės jai nustatytos. V. R., neturėdama atitinkamo išsilavinimo, objektyviai galėjo jų nesuprasti, o gydytojos jai nieko neaiškino. Tokių V. R. paaiškinimų teismai nepaneigė. Taigi, šie duomenys tik dar kartą patvirtina, jog V. R. nesuprato, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jos medicinos dokumentuose yra nurodomos galimai neteisingos diagnozės ir kad dokumentai galimai yra suklastoti. Todėl ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad GKK ir NDNT teikia galimai suklastotus medicinos dokumentus. Taip pat V. R. nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog, gaudama socialines išmokas, apgaule esmingai suklaidino išmokas mokėjusias institucijas, t. y. V. R. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. V. R. nesiekė ir neturėjo tyčios apgaule įgyti svetimą turtą, pateikdama suklastotus dokumentus.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių apie atsitiktinį V. R. patekimą pas gydytoją D. M., nors tai turi esminę reikšmę nustatant tyčią apgaule įgyti svetimą turtą. V. R. nesiekė būti nukreipta konkrečiai pas D. M.. Taigi V. R. neturėjo jokio tikslo, kad jai būtų nepagrįstai nustatytas netekto darbingumo lygis, ir neturėjo jokios tyčios apgaule įgyti svetimo turto. Kiekvieną kartą, prieš registruodamasi pas gydytoją, V. R. nežinojo, kad bus nukreipta būtent pas D. M., ir nežinojo bei negalėjo žinoti, kokius jos regėjimo sutrikimus nustatys ši gydytoja. Teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kad būtent D. M. nurodė V. R., kad ši atitinka kriterijų dėl neįgalumo nustatymo. Pati V. R. nieko neprašė gydytojos, neturėjo tikslo, kad jai būtų nepagrįstai nustatytas netekto darbingumo lygis, ir neturėjo tyčios apgaule įgyti svetimo turto.

9.4. Taigi teismas nenagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų – ar V. R. suprato ir žinojo, kad jos medicinos dokumentuose nurodytos diagnozės galimai neatitinka jos regėjimo būklės, ar V. R. tyčia, sąmoningai, žinodama, kad jos medicinos dokumentuose yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, šiuos dokumentus pateikė GKK ir NDNT, siekdama apgaule įgyti svetimą turtą. Teismas, nepasisakydamas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, padarė esminį BPK pažeidimą.

10. Apeliaciniame nuosprendyje neatskleistas V. R. ir D. M. susitarimo bendrai daryti nusikalstamas veikas turinys, nenurodyta nei kaip vyko susitarimas, nei kokie bylos duomenys patvirtina, kad V. R. suprato veikusi bendrai su D. M. ir norėjusi taip veikti. Iš nuosprendyje pateiktų išvadų neaišku, kaip patvirtinamas V. R. bendras veikimas su D. M.. Išdėstyti argumentai pagrindžia tik galimą D. M. nusikalstamą veikimą, tačiau niekaip nepagrindžia V. R. veikimo bendrai su D. M.. Vien tai, kad D. M. tris kartus konsultavo V. R. ir pateikė dėl V. R. regėjimo atitinkamas išvadas, nepatvirtina, kad V. R. suprato, jog veikia bendrai su D. M., ir norėjo taip veikti. Nustatant, kad asmenys veikė bendrai, turi būti neginčijamai nustatytas ir bylos duomenimis pagrįstas asmenų susitarimas veikti bendrai bei kiekvieno iš asmenų suvokimas, kad jis veikia bendrai su kitu asmeniu. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kuo pasireiškė tariamas V. R. veikimas bendrai su D. M. bei kokie bylos duomenys patvirtina jų susitarimą ir norą bendrai veikti. Tiek D. M., tiek V. R. neigė viena kitą asmeniškai pažįstančios, teismai nenustatė, kad jos būtų anksčiau bendravusios ir susitarusios bendrai veikti. Be to, V. R. net nežinojo, kad D. M. į jos medicinos dokumentus įrašo galimai neteisingus duomenis.

11. Taigi apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog V. R. veikė bendrai su D. M., netinkamai taikė bendrininkavimo institutą reglamentuojančias BK normas, nepateikė jokių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių V. R. ir D. M. tariamą susitarimą veikti bendrai, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminį BPK pažeidimą.

12. Kasaciniu skundu nuteistoji D. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalis, kuriomis: 1) ji nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. išteisinamąjį nuosprendį; 2) nustatyta, kad V. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdama kartu su D. M.; 3) solidariai iš V. R. ir D. M. priteista 16 964,20 Eur VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui turtinei žalai atlyginti, ir dėl šios dalies palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendį. Kasatorė nurodo, kad:

13. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, sukliudžiusius teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, t. y. išvadas grindė nepatikimais, prieštaringais įrodymais, neįvertino įrodymų visumos, neįsigilino į bylos medžiagą ir neatskleidė jos esmės, todėl neteisingai nustatė faktines aplinkybes, tiesiog sutiko su kaltinimo versija, taip pat neaptarė D. M. teisinančių įrodymų, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Dėl to nepagrįstai pripažino ją (D. M.) kalta.

14. Šios instancijos teismo išvados, jog V. R. nesirgo akių ligomis, jos regėjimo aštrumas buvo geras, o D. M. medicinos dokumentuose nurodė tikrovės neatitinkančius (melagingus) duomenis apie V. R. regėjimo būklę, nepagrįstos išsamia įrodymų analize, neteisingai vertinant įrodymus.

14.1. Išvadas dėl D. M. nustatytų diagnozių melagingumo teismas grindė vertindamas tik objektyvius duomenis (tyrimus), subjektyvių (paciento nusiskundimai ir kt.) duomenų teisingumo netyrė, be to, nenustatė, kokia V. R. regėjimo būklė buvo surašant medicinos dokumentus. Teismas konstatavo, kad D. M. tyčia suklastojo diagnozes, tačiau nesvarstė, ar ji nebuvo pacientės apgauta, t. y. objektyvūs duomenys galėjo būti neteisingi ne dėl D. M. kaltės, o dėl to, kad pacientė pati dirbtinai galėjo sukelti laikinų pakitimų akių dugnuose, prieš tyrimą susilašindama į akis vaistų, cheminių ar kt. medžiagų arba pavartojusi medikamentų. Byloje yra duomenų, kad subjektyvių duomenų simuliacijos Lietuvos gydymo įstaigose esama aparatūra nustatyti negalima, tačiau nėra jokios informacijos, ar galima nustatyti objektyvių duomenų suklastojimą, ar tyrimą atliekantis oftalmologas gali atpažinti tokį suklastojimą ir ar suklastojimo požymiai gali po tyrimo išnykti. Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikalingos specialios žinios, tačiau teismas neskyrė medicinos ekspertizės. Tik esant ekspertų išvadoms būtų galima vertinti, ar D. M. nustatytos diagnozės atitiko jos tyrimų metu nustatytus požymius, ar diagnozės ir tyrimai yra suklastoti. Lietuvos gydymosi įstaigose šiuo metu turima medicinine įranga nėra galimybės objektyviai patvirtinti arba paneigti D. M. nustatytos diagnozės (duomenys neskelbtini)), todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ši diagnozė yra paneigta.

14.2. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar D. M. nustatytas regėjimo aštrumas atitiko tikrovę, vertino specialistų paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Šiais įrodymais gal ir būtų galima grįsti galimą V. R. simuliaciją dėl regėjimo aštrumo, tačiau D. M. kaltei pagrįsti liudytojų parodymų nepakanka, nes D. M. V. R. nepažinojo, apie jos elgesį darbinėje aplinkoje informacijos neturėjo.

14.3. Pagal BPK 89, 205, 206 straipsnius objektų, tarp jų ir žmogaus kūno, tyrimą gali atlikti specialistai, turintys reikiamų specialių žinių bei įgūdžių. Apeliacinės instancijos teismas apie neteisingas diagnozes ir suklastotus medicinos tyrimus sprendė nesant ekspertinio medicinos tyrimo (BPK 209 straipsnis). Pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, ekspertine išvada teismas laikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Akių ligų klinikos Vaikų akių ligų skyriaus vadovo gydytojo oftalmologo A. G. 2015 m. gegužės 11 d. raštą, kuriame atsakyta į ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotus klausimus. Formuluojant klausimus, D. M. nebuvo suteikta teisė su jais susipažinti ir užduoti savo klausimus, kaip tai numatyta BPK 209 straipsnyje.

14.4. Teismas nepagrįstai gydytojų A. G. ir D. M. parodymus vertino kaip specialistų, turinčius didesnę įrodomąją galią, nes jie nėra teismo medicinos ekspertai, įrašyti į ekspertų sąrašą. D. M. davė parodymus apie aplinkybes, kurias ji sužinojo iš byloje esančių medicinos dokumentų, pati V. R. netyrė, jos negydė. Ji nėra dokumentų tyrimo specialistė ar ekspertė. A. G. ir D. M. yra gydytojai, kaip ir D. M., jų profesinės žinios nėra vertingesnės negu nuteistosios, todėl teismas pervertino jų reikšmę D. M. kaltei pagrįsti.

14.5. Apkaltinamajame nuosprendyje nevertinta dalis įrodymų. Teismas neaptarė VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų rašto „Dėl specialisto išvados“, patvirtinančio, kad kaltinime nurodytais laikotarpiais nebuvo patvirtina tyrimo metodika ir sudaryti algoritmai, kai objektyvusis ir subjektyvusis vertinimai nesutampa.

14.6. Teismas neįvertino dalies A. G. 2015 m. gegužės 11 d. rašte „Dėl V. R. regėjimo aštrumo įvertinimo“ pateiktų atsakymų: 1) kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus bei pagal A. G. atliktus objektyvius regos tyrimus negalima įvertinti V. R. regėjimo aštrumo dinamikos nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2015 m. kovo 26 d. pagal vienkartinio ištyrimo rezultatus, neturint objektyvaus regėjimo aštrumo tyrimo rezultatų; 2) kad pagal A. G. įvertintą V. R. regėjimo būklę, pateiktų dokumentų kopijas, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Konsultacinės poliklinikos gydytojos oftalmologės diagnozes ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centro specialistų tyrimą vienareikšmiškai atsakyti į klausimą dėl simuliacijos, neturint objektyvaus regėjimo aštrumo tyrimo rezultatų, negalima. Galima tiek agravacija, tiek galimai buvo suklysta nustatant ligos diagnozes, arba pacientei iš tiesų buvo pablogėjęs regėjimo aštrumas dėl kitos, nenustatytos, ligos; 3) kad pagal A. G. nustatytą V. R. regėjimo aštrumą negalima atsakyti į klausimą dėl V. R. darbingumo ir savarankiškumo, nes objektyviai V. R. regėjimo aštrumas nebuvo nustatytas, ir, gydytojo A. G. žiniomis, įrangos šiam tyrimui atlikti Lietuvoje šiuo metu nėra.

14.7. Teismas, remdamasis D. M. parodymais, nustatė, kad D. M. turėjo nusiųsti V. R. objektyviai patikrinti regėjimo į trečio lygio sveikatos priežiūros įstaigą. Tačiau teismas neįvertino byloje esančių duomenų (Sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. rugsėjo 7 d. rašto, posėdžio protokolo, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2015 m. rugsėjo 11 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“), iš kurių matyti, kad net jei D. M. ir būtų siuntusi V. R. į trečio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, tai nebūtų davę jokių rezultatų, nes nė vienoje Lietuvos gydymo įstaigoje nesant tinkamo nistagmometro nėra galimybių nustatyti regėjimo aštrumą.

14.8. Teismas nuosprendyje nurodė, kad medicinos dokumentuose nėra informacijos apie V. R. nustatytas akių ligas iki kreipimosi į D. M.. Tačiau kolegija neįvertino 2010 m. sausio 11 d. įrašų ambulatorinėje kortelėje apie V. R. anksčiau diagnozuotas lėtines akių ligas (savaitė iki kreipiantis į D. M.): (duomenys neskelbtini). Tai nėra automatinis perrašymas į ambulatorinę ligos kortelę D. M. nustatytų diagnozių, nes įrašai padaryti anksčiau, formuluotės skiriasi.

14.9. Pirmosios instancijos teisme D. M. parodė, kad V. R. nepažinojo, todėl neatmeta galimybės, kad vietoj V. R. pas ją buvo atėjusi kita moteris, kuriai ji (D. M.) atliko tyrimus ir nustatė diagnozes. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą nuosprendį, neatliko įrodymų tyrimo, šios versijos nepaneigė, t. y. neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino abejonių, nuosprendį grindė prielaidomis.

15. D. M. nepadarė veikų, už kurias yra nuteista, todėl teismas netinkamai taikė BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, taip pat pažeidė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 11 straipsnio nuostatas.

16. Pripažindamas D. M. kalta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, teismas nepagrįstai nustatė, kad D. M.: 1) tyčia medicinos dokumentuose įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją; 2) jos veiksmai lėmė didelę turtinę žalą; 3) D. M. ir V. R. veikė bendrai.

16.1. Tyčia D. M. veiksmuose pagrįsta prielaidomis. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad klastoja dokumentą, ir siekti atitinkamų nusikalstamų pasekmių. Tai, kad D. M. konsultavo pacientę, pateikė išvadą apie jos regėjimo būklę ir dokumentus surašė tris kartus, neįrodo nei tyčios, nei bendrininkavimo. Taip ji vykdė savo, kaip gydytojo konsultanto, pareigas. Akių ligų gydytojas per dieną priima maždaug po 20–25 ligonius, todėl negali nei jų įsidėmėti, nei prisiminti anksčiau nustatytas ligas ar tyrimo rezultatus. Užpildyti siuntimus į NDNT akių ligų gydytojas turi teisę, o kad tai nėra įprasta D. M., neįrodo kaltų D. M. veiksmų ar jos tyčios. Nuosprendis pagrįstas samprotavimu, kad tyčią įrodo faktas, jog D. M. 2012 metais, nustačiusi abiejų akių optinių nervų atrofiją, iš karto užpildė dokumentus dėl siuntimo į NDNT, o ne ėmėsi priemonių, kad išsiaiškintų priežastis, paskirtų gydymą. Tačiau D. M. apie tai apklausta nebuvo, jai nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dėl šių pareigų neatlikimo, todėl ir gintis dėl to negalėjo. Be to, konsultantas nėra gydantis gydytojas. Teismo nuomone, D. M. turėjo suprasti, kad V. R. neturi regėjimo sutrikimų, iš pastarosios išvaizdos ir elgesio. Tačiau nustatytam (o ne „įrašytam“) regėjimo aštrumui paneigti reikalingos specialios medicinos žinios, o ne vizualinis paciento išvaizdos įvertinimas. Be to, teismas nutylėjo, kad NDNT ekspertams V. R. išvaizda nesukėlė jokių įtarimų dėl diagnozuotų ligų ar regėjimo aštrumo.

16.2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad D. M. veiksmai lėmė didelės turtinės žalos padarymą, t. y. neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jos veiksmų (ligų diagnozavimo ir įrašų medicinos dokumentuose) ir V. R. išmokėtų išmokų, nes žalingas pasekmes – nepagrįstai išmokėtas lėšas – sukėlė ne D. M. veiksmai, o NDNT sprendimai. Teismas neteisingai aiškino nedarbingumo nustatymą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad NDNT komisija buvo suklaidinta D. M. surašytų medicinos dokumentų, siuntimuose nurodytos informacijos, todėl komisijos priimti sprendimai neva nepaneigia priežastinio ryšio. Tačiau pagrindas priimti sprendimus dėl išmokų (kurie sukėlė teisines pasekmes) buvo ne D. M. įrašai medicinos dokumentuose, o NDNT komisijos sprendimai ir specialiųjų poreikių nustatymo pažyma. D. M. nenustatė neįgalumo lygio, nenurodė, kad V. R. turi neįgalumo požymių. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė kaltus asmenis dėl žalos padarymo, neteisingai taikė Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 2 punktą. Siunčiamo paciento sveikatos įvertinimą, darbingumo būklės nustatymą ir atitinkamas išvadas atlieka tik NDNT komisija, sudaryta iš trijų aukštos kvalifikacijos oftalmologų. Teismas neteisingai nustatė NDNT komisijos funkcijas, nes vertino ne įrodymų visumą, o tik NDNT prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 27 d. raštą Nr. R-26442 „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“, juo besąlygiškai rėmėsi, neįvertindamas, kad šiame rašte esanti informacija prieštarauja ir darbingumo nustatymą reglamentuojančioms teisės normoms, ir kitiems bylos įrodymams.

16.3. Pagal Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašą, NDNT privalo: a) patikrinti jai atsiųstų medicinos dokumentų apie asmens ligas ir nustatytas diagnozes teisingumą; b) įvertinti asmens darbingumo lygį ir tik po to priimti sprendimus. Nors NDNT darbuotojai neturi įgaliojimų patys diagnozuoti ligas, tačiau geba išanalizuoti gydytojų pateiktuose siuntimuose esančius įrašus, įvertinti, ar jie iš tikrųjų atitinka ligonių būklę. Visais atvejais, kai kyla įtarimų, jog siuntimuose nurodyta diagnozė neteisinga, kreipiamasi konsultacijos į aukštesnio lygio įstaigos gydytojus. Teismas neįvertino fakto, kad tiek GKK, tiek NDNT užteko pateiktų dokumentų ir nekilo abejonių dėl jų išsamumo ir teisingumo. Teismas nepagrįstai savo išvadas grindė liudytojų D. B. ir E. V. (NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijos narių) parodymais, nes neįvertino, kad šios liudytojos buvo apklaustos kaip specialiosios liudytojos, kurios suinteresuotos išvengti atsakomybės už neteisingų sprendimų priėmimą. Be to, teismas neįvertino kitų įrodymų, kurie prieštarauja ir šių liudytojų parodymams, ir teismo išvadoms ir akivaizdžiai įrodo, kad NDNT ne nurašė D. M. siuntime nurodytą informaciją, o nurodė tokią, kuri neužfiksuota jokiame NDNT pateiktame dokumente (pavyzdžiui, darbingumo lygio vertinimo aktuose nurodyta, kad V. R. nuolat gydosi (duomenys neskelbtini) ligoninėje, blogai mato apie 10 metų, ištaisė regėjimo aštrumo duomenis ir kt.). Tai reiškia, kad V. R. regėjimas ir sveikatos būklė NDNT komisijoje buvo betarpiškai tikrinami (komisija taisė V. R. regėjimo aštrumą). 2012 m. V. R. darbingumas buvo vertintas tik pagal 2012 m. sausio 11 d. siuntimą į NDNT, nesant akipločio tyrimo, tačiau komisija nenusiuntė V. R. papildomai ištirti, nepareikalavo papildomos medicininės dokumentacijos. Ikiteisminiame tyrime komisijos narė L. P.-S. parodė, kad „buvo išreikalauta specialisto išvada; kad buvo išreikalauti papildomi medicininiai dokumentai“. Tačiau byloje tokios išvados ar kt. dokumentų nėra. Vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 13 punktu, NDNT teritorinė komisija turėjo teisę reikalui esant kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurios GKK išdavė siuntimą, ar į kitas įstaigas dėl papildomų dokumentų pateikimo, jei gautieji yra neišsamūs ar jų nepakanka.

16.4.Teismas neįvertino NDNT 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) įrodomosios reikšmės, nors jis geriausiai įrodo, kokias teisines pasekmes sukeliančias galias turi NDNT komisija: išsireikalauti dokumentus, nusiųsti asmenį ištirti į gydymo įstaigas, iškviesti asmenį dalyvauti komisijos posėdyje ir kt., o ne tik ištirti įrašus siuntime. Šio sprendimo pagrindu buvo anuliuoti priimti sprendimai dėl išmokų, susijusių su netektu darbingumu, mokėjimo. Taigi tik NDNT sprendimai lemia, ar asmeniui bus mokama netekto darbingumo išmoka, o ne atskiro gydytojo, išrašiusio siuntimą į NDNT, įrašai.

16.5. Teismo išvada apie D. M. ir V. R. veikimą bendrai darant nusikalstamas veikas pagrįsta prielaidomis, neva bendrininkavimą patvirtina „asmenų elgesys ir jo eiliškumas“. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. M. iš viso pažinojo V. R., kad kartu su V. R. veikė pastarosios interesais, kad D. M. norėjo ir siekė V. R. turtinės naudos ar pati turėjo kokios nors naudos sau.

17. D. M. dokumentų neklastojo ir nepadėjo V. R. sukčiauti (BK 24 straipsnio 6 dalis, 182 straipsnio 2 dalis). Teismas netinkamai aiškino apgaulės sąvoką. Turtą pasisavinti apgaulės būdu galima tik esant priimtiems sprendimams mokėti netekto darbingumo pensiją ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Pagal teismų praktiką bylose dėl sukčiavimo pasisavinant valstybės ar kitų institucijų mokamas išmokas, visų pirma būtina ištirti dokumentus, kurie suteikia teisę gauti išmokas. V. R. išmokos buvo mokamos VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus sprendimų pagrindu, paskyrus mėnesinę netekto darbingumo pensiją, o (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija išmokėta 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijos bendrojo pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akto ir 2014 m. lapkričio 28 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad teisines pasekmes sukėlė D. M. veiksmai, o ne minėti sprendimai ir jų pagrindu išduoti dokumentai.

17.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad D. M. nurodyta melaginga informacija iš esmės lėmė netekto darbingumo lygio nustatymą. Pagal įstatymą NDNT privalo ne tik patikrinti jai atsiųstų medicininių dokumentų teisingumą, bet ir įvertinti asmens darbingumo lygį. Ir tik po to priimti sprendimus, kurie yra pagrindas išduoti netekto darbingumo pažymas, suteikiančias teisę gauti nedarbingumo išmokas. Asmens savarankiškumo ir darbingumo lygio nustatymas yra išimtinė NDNT kompetencija. Siunčiamo paciento sveikatą įvertina, darbingumo būklę nustato ir atitinkamas išvadas daro tik NDNT komisija, sudaryta iš trijų aukštos kvalifikacijos oftalmologų (Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 2 punktas). Darbingumas nustatomas, įvertinus ir asmens darbinę veiklą. NDNT turi priėjimą prie „Sodros“ duomenų ir gali išsiaiškinti, ar asmuo dirba. Jai (D. M.) tokia galimybė nesuteikta. V. R. 2014 m. lapkričio 24 d. prašyme dėl darbingumo lygio nustatymo nurodė, kad nedirba pusantrų metų. D. M. siuntime tokių duomenų nėra. Komisija šį V. R. nurodytą faktą įrašė į darbingumo lygio vertinimo aktą, 20.6 punkte pažymėdama, kad „darbingumo lygis vertinamas apžiūros ir pokalbio duomenimis“. Tai rodo, kad V. R. dalyvavo ir buvo patikrinta komisijos narių, šie ir padarė išvadą dėl darbingumo lygio nustatymo. Teismas neįvertino byloje esančios informacijos, kad komisija betarpiškai tyrė pacientų regėjimą (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose, kad pacientams nereikėtų vykti į (duomenys neskelbtini). Todėl nepagrįstai sprendė, kad komisija pacientų regėjimo netiria, kad darbingumo lygį nustato tik iš įrašų medicinos dokumentuose.

17.2. Teismas netyrė tik NDNT kompetencijai priskirtų kitų veiksmų atlikimo dėl specialiųjų poreikių V. R. nustatymo. D. M. nežinojo, kad V. R. 2014 m. lapkričio 24 d. parašė prašymą dėl specialiųjų poreikių nustatymo. 2014 m. lapkričio 28 d. NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus bendrojo pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akte nurodyta – „reikalinga pagalba buityje ir socialiniame gyvenime“. D. M. siuntime tokių duomenų nėra, taip pat nėra įrašyta, kad V. R. siunčiama specialiesiems poreikiams nustatyti. Be to, komisijai buvo pateiktas šeimos gydytojos E. M. užpildytas Bartelio indekso nustatymas, kur V. R. savarankiškumas įvertintas 100 balų (visiškai savarankiška). NDNT nustatė, kad V. R. yra nedarbinga, visiškai neatsižvelgdama į šį dokumentą, nepatikrinusi ir nenuneigusi jo teisingumo. Šių įrodymų teismas nevertino.

17.3. Teismo išvados dėl D. M. tyčios padedant sukčiauti ir bendrininkavimo su V. R. pagrįstos prielaidomis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. M. turėjo tyčią padėti V. R. sukčiaujant gauti išmokas, kad jos buvo pažįstamos, tarėsi dėl nusikalstamų veiksmų ir kt. D. M. parodymai šiuo klausimu nepaneigti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, pats padarė įrodymų vertinimo pažeidimą, nes išvadas grindė prielaidomis. Kaltinamojo kaltė privalo būti įrodyta patikimais ir neprieštaringais įrodymais.

18. Kadangi D. M. tyčia neklastojo dokumentų ir nepadėjo V. R. sukčiavimo būdu įgyti svetimą turtą, ji nepadarė ir veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje. Byloje nesurinkta objektyvių D. M. kaltės įrodymų, teismo išvados prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teismas neteisingai aiškino siuntimų išrašymo tvarką: gydytojai konsultantai galėjo išrašyti siuntimus į NDNT, kuriuos papildydavo šeimos gydytojai, o 2014 metais, pasikeitus įstatymui, siuntimus užpildydavo tiesiogiai gydytojai konsultantai. Tokių įstatyme numatytų veiksmų atlikimo tvarką teismas vertino kaip D. M. kaltės įrodymą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ji pažeidė kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, nes nenurodė konkrečių norminių aktų punktų, kuriuos D. M. neva pažeidė. Gydytojas konsultantas nenustato darbingumo lygio, o vadovaudamasis Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 2 punktu pateikia GKK 8.1–8.3 papunkčiuose nurodytus dokumentus. D. M. nepagrįstai pripažinta kalta suklastojusi ir įrašiusi į dokumentus melagingus duomenis ir šiais veiksmais kartu su V. R. padariusi didelę turtinę žalą, nes NDNT 2010, 2012 ir 2014 metais priimti sprendimai dėl V. R. nustatyto darbingumo lygio nėra panaikinti. Lietuvos medicinos normos MN 63:2005 16 punkte nustatyta, kad gydytojas oftalmologas už padarytas klaidas, netinkamą jam priskirtų funkcijų vykdymą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą, taip pat už pareigų viršijimą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Inkriminuojamu laikotarpiu nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisingos diagnozės nustatymą. Jeigu tai ir būtų neginčijamai nustatyta, D. M. galėtų atsakyti tik drausmine tvarka.

19. Civilinis ieškinys nepagrįstai priteistas solidariai iš D. M. ir V. R.. Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalį, civilinis ieškinys pareiškiamas rašytine forma ir ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Šiuo atveju VSDFV civilinį ieškinį pareiškė NDNT (duomenys neskelbtini) skyriui ir V. R.. Jai (D. M.) civilinis ieškinys nebuvo pareikštas. Baigiamųjų kalbų metu teismui padarius pertrauką, į teismo posėdį atvyko VSDFV (duomenys neskelbtini) atstovas ir pareiškė, kad jis prašo priteisti civilinį ieškinį ir iš D. M.. Pirmosios instancijos teismas D. M. išteisino. Apeliacinės instancijos teismas civilinį ieškinį priteisė solidariai iš D. M. ir V. R., nepagrįstai nurodydamas, kad laiko jį D. M. pareikštu ikiteisminio tyrimo metu, nes šis D. M. buvo įteiktas ir ji apie ieškinį žinojo. Nenurodymas D. M. civiline atsakove ir neprašymas iš jos priteisti civilinio ieškinio negali būti prilyginami civilinio ieškinio pareiškimui įstatymo prasme, jei ieškinyje nurodytas kitas civilinis atsakovas. Nesant jai pareikšto ieškinio, D. M. neturėjo galimybės pasisakyti dėl jo pagrįstumo, jam prieštarauti, teikti įrodymus ir įgyvendinti kitas civilinio atsakovo teises. Apeliacinės instancijos teismas neapklausė D. M. dėl civilinio ieškinio, bet jį priteisė solidariai iš D. M., taip pažeisdamas jos teisę į gynybą. D. M. jokio nusikaltimo nepadarė, todėl civilinis ieškinys iš jos priteistas nepagrįstai. Be to, jeigu ir būtų nustatyti D. M. kalti veiksmai, priežastiniu ryšiu susiję su netekto darbingumo ir priežiūros (pagalbos) išmokų V. R. išmokėjimu, žalą privalėtų atlyginti darbdavys, kurio darbuotojas šią žalą padarė vykdydamas savo darbines pareigas. (duomenys neskelbtini) ligoninė nebuvo pripažinta civiline atsakove šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

20. Nuteistosios V. R. gynėjo advokato M. Bliuvo ir nuteistosios D. M. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų ir skundžiamų BPK normų pažeidimų

21. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats faktinių bylos aplinkybių nenustato, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir naujų įrodymų nerenka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

22. Pažymėtina, kad V. R. gynėjo kasaciniame skunde paminėti BPK 20 straipsnio pažeidimai yra deklaratyvūs ir iš esmės argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu (jie grindžiami netinkamu BK specialiosios dalies nuostatų taikymu), todėl į juos bus plačiau atsakyta vėliau, nagrinėjant BK 182 straipsnio taikymo pagrįstumą ir teisėtumą. D. M. kasaciniame skunde BPK pažeidimai yra grindžiami netinkamu specialių žinių pagrindu gautų duomenų vertinimu ir trūkumais pasisakant dėl nuteistosios pateiktų versijų. O tai, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Dėl to kasacinės instancijos teismas tokius teiginius ir argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

23. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai (ar vienas iš jų), savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-253-303/2015, 2K-103-976/2016). Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-329-976/2017).

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose kasatoriai daug dėmesio skiria medicininių dokumentų, medicinos specialių žinių pagrindu gautų įrodymų analizei, o tai nėra kasacinio skundo pagrindas. Tačiau teisėjų kolegija nori akcentuoti tai, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir juos sugretinęs tarpusavyje, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad V. R. regėjimas nebuvo tokios prastos būklės, kaip konstatuota D. M. surašytuose dokumentuose, nes tokiai išvadai pakako atliktų objektyvių regos tyrimų, jie patvirtina V. R. regėjimo sutrikimų, kurie lemia ir regėjimo aštrumą (rodiklį, kurio, anot kasatorių, negalima Lietuvoje nustatyti objektyviais tyrimais), nebuvimą. Todėl skunduose akcentuojamas regėjimo aštrumo klausimas yra prieštaraujantis kitai bylos medžiagai, t. y. atliktiems Lietuvoje galimiems patikrinimams, reguliaraus profilaktinio tikrinimo duomenims, skundų regėjimo sutrikimais anksčiau nei viena savaitė iki pirmojo tikrinimo nebuvimui, specialistų išvadoms ir parodymams apie V. R. nustatytų ligų eigą, gydymo ypatumus, pasekmes ir kitai bylos medžiagai. Pabrėžtina, kad teismai sprendimus priima vadovaudamiesi savo vidiniu įsitikinimu, kuris yra pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Išsamumas bylos duomenų vertinimo aspektu yra ribojamas surinktų duomenų patikimumu ir pakankamumu, kuris leidžia sprendimą priimti be pagrįstų abejonių. Todėl pritartina teismų išvadoms, kad D. M. versija dėl galimai kito asmens tikrinimo vietoj V. R., V. R. teiginiai, kad ji negalėjo žinoti, jog gydytoja melagingai įrašė duomenis ir kt., buvo pripažinti gynybinėmis versijomis ir plačiau neaiškinti, nes jie prieštaravo objektyviems, patikimiems ir pakankamiems priešingoms versijoms pagrįsti bylos duomenims. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, dar kartą primintina, kad situacija, kai žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

25. D. M. skunde BPK 89, 205, 206 straipsnių pažeidimą grindžia netinkama specialių žinių pagrindu atsiradusių duomenų gavimo procedūra bei jų vertinimu. Baudžiamojo proceso teisės teorijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad baudžiamajame procese yra galimos dvi specialių žinių panaudojimo formos – tai objektų tyrimo pagrindu pateikta specialisto išvada ir ekspertizės aktas. Atitinkamai skiriasi šių proceso veiksmų skyrimo ir atlikimo tvarka. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme šios dvi specialių žinių formos yra įvardijamos kaip ekspertinis tyrimas, todėl teismų vartoti terminai kaip ekspertinė išvada, taikant ją pateiktoms specialistų konsultacijoms (išvadoms), laikytina tinkama. Patikrinus specialistų A. G. ir D. M. pateiktos informacijos atsiradimo byloje aplinkybes, nustatyta, kad jų pateikti duomenys buvo gauti BPK numatytu būdu, t. y. vadovaujantis BPK 205 straipsnio ir 207 straipsnio nuostatomis – t. y. pagal užduotį atlikti objektų tyrimą arba atliekant dokumentų apžiūrą dalyvaujant specialistui. Užduotis (kvietimas apžiūrai) buvo formuluota ne konkrečiam specialistui, o įstaigai, kuri delegavo kompetentingą asmenį atlikti tyrimą (dalyvauti apžiūroje). Pasitelkiant specialistus BPK nenustato reikalavimo, kad jie būtų įtraukti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą, jiems yra keliamas tik reikiamos kompetencijos ir kvalifikacijos reikalavimas bei taikoma speciali įspėjimo dėl tinkamo pareigų vykdymo bei teisingos išvados davimo procedūra. Visi minėti reikalavimai specialistams buvo įvykdyti – jų kvalifikacija ir kompetenciją atitiko bylos situaciją, šie asmenys buvo reikiama tvarka įspėti dėl baudžiamosios ir procesinės atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą, kaip to reikalauja BPK 89 straipsnio nuostatos. Pastebėtina, kad, skiriant objektų tyrimą, nebūtina įtariamiems asmenims pranešti apie tokių tyrimų atlikimą, nes šio proceso veiksmo tikslas yra surinkti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui būtiną informaciją bylos tyrimo eigai užtikrinti. Atlikto tyrimo, apžiūros pasitelkus specialistą išvados gali būti įforminamos dviem būdais – atskiru dokumentu arba įrašant į proceso veiksmo protokolą. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK nenustato privalomų ekspertizės skyrimo pagrindų, todėl tik prokuroras sprendžia, ar būtina skirti ekspertizę ikiteisminio tyrimo metu. Tik skiriant ekspertizę yra būtina apie tai pranešti proceso dalyviams, kad jie galėtų pateikti klausimus ir siūlymus dėl ekspertizės užduoties formulavimo. Tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai, tiek formuojama teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013) neteikia prioriteto ekspertizės aktui kaip įrodymų šaltiniui. Todėl teismai, vertindami byloje esančias specialisto išvadas ir paaiškinimus, jas vertina pagal tas pačias taisykles kaip ir ekspertizės aktus, vadovaudamiesi bendraisiais įrodymų vertinimo principais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių BPK pažeidimų pasitelkiant specialistus nebuvo padaryta.

26. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

27. D. M. kasaciniame skunde akcentuojami apeliacinės instancijos teismo sprendimo trūkumai. Pažymėtina, kad BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas.

28. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje numatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-534/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-534/2014">2K-534/2014</a> ir kt.).

29. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2013">2K-192/2013</a>, 2K-7-84-489/2018). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir, nustatydamas tiesą byloje, reikšmingais nelaiko kitų įrodymų.

30. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl D. M. veikų, laikėsi pirmiau minėtų teismų praktikos nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, tačiau, vertindamas juos, padarė esminius BPK pažeidimus, t. y. skirtingai vertino tuos pačius įrodymus (specialistų paaiškinimus ir jų išvadas laikė tinkamais ir pakankamais įrodymais V. R. kaltumui pagrįsti, o dėl kaltinimų, pareikštų D. M., tokius įrodymus įvertino kaip nepakankamus), rėmėsi pavieniais įrodymais, o ne jų visuma (pasisakydamas dėl D. M. pareikštų kaltinimų pagrįstumo vertino tik dalį specialisto išvados teiginių, pavienius specialisto paaiškinimus, nevertino jų visumos, nelygino su liudytojų parodymais ir kitais bylos įrodymais), vienus įrodymus (D. M. parodymus) laikė reikšmingesniais už kitus. Nustatęs šiuos pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino ir įvertino bylos duomenis bei, priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų, išdėstė argumentus, paaiškinančius tiek D. M. veikos atitiktį inkriminuojamoms nusikaltimų sudėtims patvirtinančius duomenis, tiek pagrįsdamas specialisto išvadų, paaiškinimų tarpusavio santykį (ryšį), tiek bylos kontekste įvertindamas kaip nebūtinus teismo sprendimui priimti regos aštrumo tyrimų duomenis.

31. Taigi, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, turinčias įtakos teismo išvadoms, ar išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms pagrįsti, ar šie įrodymai yra teisingai įvertinti. Šis teismas, iš esmės nepažeisdamas kasatoriaus nurodomų kaip pažeistų BPK straipsnių, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą.

32. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl D. M. inkriminuotų BK straipsnių

33. Kasaciniu skundu D. M. ginčija jos nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį motyvuodama tuo, kad, pripažindamas ją kalta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, teismas nepagrįstai nustatė, kad D. M.: 1) tyčia medicinos dokumentuose įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją; 2) jos veiksmai lėmė didelę turtinę žalą; 3) D. M. ir V. R. veikė bendrai. Teismas netinkamai aiškino apgaulės sąvoką, todėl nepagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atitinkamai, nesant jos veikoje nusikaltimo požymių, ji negalėjo būti pripažinta kalta ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Kasatorės teiginiai yra nepagrįsti.

34. BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tikrų dokumentų suklastojimą, jei juo padaryta didelė žala. Tikro dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu ar kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011). Tikro dokumento suklastojimas suprantamas ir kaip dokumento tikrumo bei jo turinio teisingumo pakeitimas, kai tikrovės neatitinka ne visa, bet dalis informacijos (duomenų). Tokios reikšmingos informacijos neteisingumas pažeidžia dokumento teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Tai, kad suklastotus dokumentus kiti asmenys papildo teisinga informacija bei juos pasirašo, nesuvokdami, jog kita dokumentuose nurodyta informacija (duomenys) neatitinka tikrovės, nešalina baudžiamosios atsakomybės taikymo dokumentus suklastojusiems asmenims, jei yra visi BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

35. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet tiriant ir įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-406/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-406/2011">2K-406/2011</a>, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-7-386-746/2015).

36. Susipažinusi su teismų nustatytais ir patikrintais duomenimis bei įvertinusi apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl dokumentų klastojimo požymių buvimo D. M. veiksmuose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas klaidų taikydamas minėtą BK specialiosios dalies straipsnį nepadarė. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl dokumentų klastojimo bei tiesioginės tyčios buvimo D. M. veiksmuose grindė išsamiai išnagrinėtais ir motyvuotai aptartais įrodymais, t. y. tuo, kad ji tris kartus konsultavo V. R. dėl regėjimo, visų konsultacijų metu buvo konstatuoti tam tikri susirgimai, kurie, specialistų A. G. ir D. M. duomenimis, yra mažai tikėtini, nes negali išsivystyti staiga arba negali savaime išnykti (pvz., 2012 m. nustatyta (duomenys neskelbtini), kuri pirmos (2010 m. sausio 18 d.) ir trečios (2014 m. lapkričio 24 d.) konsultacijų metu nenurodoma), teismų tinkamai buvo įvertintas ir faktas, kad, pirmo vizito metu nepažįstamam, kaip teigia D. M., asmeniui nustačiusi sunkius regos sutrikimus, ji nesiėmė papildomų priemonių, t. y. neskyrė papildomų tyrimų diagnozėms patvirtinti, o iš karto surašė siuntimą į NDNT dėl darbingumo lygio nustatymo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V479 patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo nuostatų 8 p. yra nustatyta ir asmenį gydančio gydytojo pareiga nustačius sveikatos sutrikimus pirmiausia taikyti jiems gydymą bei atitinkamą medicininę reabilitaciją ir tik po to išlikus sveikatos sutrikimams siųsti į NDNT darbingumo lygiui įvertinti. Atitinkamai joks specializuotas gydymas pacientui skirtas nebuvo, taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad gydymai stacionare taip pat nevyko. Atitinkamai D. M. turėjo prieigą prie V. R. ligos istorijos, kurioje skundų regos sutrikimais iki 2010 m. nebuvo, šeimos gydytojos nurodytas regėjimo aštrumas labai skyrėsi nuo jos nurodyto. Taigi, aptartos aplinkybės ir D. M. veiksmų sistemingas bei vienodas pobūdis paneigia klaidos tikimybę, t. y. kad ji galėjo suklysti konsultuodama V. R.. Šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik atskirai, bet ir sugretindamas su kitais byloje surinktais, patikrintais duomenimis – kad D. M. dirba gydytoja oftalmologe beveik 20 metų, kad V. R. gyveno įprastą gyvenimą, dirbo, vairavo transporto priemonę, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad aptarti duomenys pagrindžia ne tik neteisingų duomenų įrašymo ir tiesioginės tyčios faktą D. M. veiksmuose, bet ir V. R. suvokimą, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuota informacija neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. M. suprato, jog ji įrašo tikrovės neatitinkančius duomenis apie prastą V. R. regėjimo būklę į kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, ir norėjo taip veikti. Taip pat ji suprato, kad, V. R. pateikus šiuos dokumentus NDNT, jai (V. R.) bus nustatytas netektas darbingumas bei mokamos socialinės išmokos. Sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, kad D. M., atlikdama veiksmus, jų padarinių nekonkretizavo, ji veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia. Todėl jos veiksmai kvalifikuojami pagal atsiradusias pasekmes. Vien tai, kad ji nežinojo, koks tiksliai bus nustatytas netekto darbingumo lygis ir kokio dydžio socialinės išmokos bus mokamos V. R., neturi reikšmės.

37. Kasacinės instancijos teismo praktikoje didele turtine žala paprastai laikoma žala, viršijanti 250 MGL (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-178-976/2017). Remiantis D. M. įrašyta tikrovės neatitinkančia informacija į kaltinime nurodytus medicinos dokumentus apie V. R. regėjimo būklę, V. R. buvo nustatytas netekto darbingumo lygis. Remdamiesi šiuo sprendimu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius V. R. išmokėjo netekto darbingumo pensiją, o (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija – ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, iš viso išmokėjo 17 288,90 Eur. BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinasis požymis yra didelė žala. Atsižvelgiant į tai, kad D. M. veiksmais padaryta žala savo dydžiu beveik dvigubai viršija 250 MGL sumą, tokio dydžio žala laikytina didele turtine žala.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo argumentus, sutinka su jo išvada, kad D. M. veiksmai – kaltinime nurodytų medicinos dokumentų suklastojimas yra tiesioginė didelės turtinės žalos priežastis. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V479 patvirtintuose Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo nuostatuose aiškiai nurodoma NDNT veikimo tvarka, ribos ir galimybės. Aprašo 8 p. apibrėžia dokumentus, kuriuos turi pateikti asmuo, besikreipiantis į NDNT, – asmens prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, užpildytą siuntimą bei medicininių tyrimų išrašus, o tik prireikus ligos istoriją. Aprašo 12 p. nustato komisijos darbo tvarką, ir jame nurodoma, kad darbingumo lygis nustatomas: 12.1. asmeniui dalyvaujant NDNT teritoriniame skyriuje arba apžiūrint jį namuose (ligoninėje) tais atvejais, kai asmens prognozuojamas bazinis darbingumas yra 0–25 procentai ir jis dėl organizmo funkcijų sutrikimų negali atvykti į NDNT; 12.2. asmeniui nedalyvaujant, kai iš pateiktų medicininių dokumentų nekyla abejonių, kad prognozuojamas jo bazinis darbingumas yra 0–25 procentai ir jis negali atvykti į NDNT. Atskirais atvejais NDNT gali nuspręsti pakviesti asmenį dalyvauti, nustatant jo darbingumo lygį. Taigi, aptarta procedūra rodo, kad NDNT sprendimas tiesiogiai priklauso nuo sveikatos priežiūrą vykdančio, specialiąsias konsultacijas teikiančio specialisto pateiktų dokumentų, nes medicininis kriterijus yra pagrindinis nustatant darbingumo lygį. Tokia procedūra buvo išlaikyta ir vertinant V. R. darbingumo lygį, t. y. pirmą kartą nedarbingumas nustatytas iš viso jai nedalyvaujant. Todėl D. M. teiginiai dėl priežastinio ryšio nebuvimo prieštarauja tiek tuo metu galiojusiam teisiniam reguliavimui, tiek byloje surinktiems duomenims – NDNT 2015 m. balandžio 7 d. raštui, kuris patvirtina, kad NDNT paprastai nustatinėdama darbingumo lygį remiasi asmeniui nustatytas diagnozes ir funkcinius sutrikimus patvirtinančiais gydančių gydytojų pateiktais dokumentais ir siuntime į NDNT nurodyta informacija, liudytojų D. B., L. P.-S. parodymams. Būtina pažymėti, kad 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito ataskaitą Nr. VA-P-10-1-18 dėl objektyvaus neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo ir efektyvios profesinės reabilitacijos ir joje konstatavo: „Ne visais atvejais darbingumo lygis galėjo būti nustatytas objektyviai, nes neįgalieji dirbo keliose darbovietėse, nors jiems buvo nustatyta kelių valandų darbo diena ar slaugos poreikis; nepirko kompensuojamųjų vaistų ir kt. (1.2 poskyris). Ne visais atvejais Tarnybos sprendimai buvo teisingi, nes: Tarnyba neturi galimybių patikslinti asmeniui gydytojų nustatytą diagnozę; nustatant darbingumo lygį, medicininiai kriterijai turi didžiausią įtaką; keičiama ketvirtadalis pakartotinai patikrintų Tarnybos teritorinių skyrių sprendimų; skiriasi Ginčų komisijos ekspertų, Asmens sveikatos ir priežiūros įstaigų (ASPĮ) ir Tarnybos tam pačiam asmeniui nustatyti Bartelio indeksai (1.3 poskyris). Tarnybos sprendimų priėmimo procesas yra nepakankamai racionalus, nes: nenumatytos sąlygos, kada ASPĮ gali rengti siuntimus į Tarnybą asmeniui prašant; ASPĮ ne visada užtikrina siuntimų į Tarnybą išsamumą, o gydytojams, pateikusiems neteisingus medicininius duomenis, nėra nustatyta atsakomybės taikymo tvarka; sukūrus tarpinstitucinio apsikeitimo asmens sveikatos duomenimis su Tarnyba posistemį, nepakankamai panaudojamos informacinės sistemos galimybės gauti asmens sveikatos duomenis iš ASPĮ; Tarnyba neturi prieigos prie kitų institucijų (pvz.: SODROS, Valstybinės ligonių kasos) duomenų bazių ir negali įsitikinti duomenų teisingumu, todėl vadovaujasi asmenų pateikta informacija žodžiu ir pateiktų dokumentų kopijomis (1.4 poskyris).“ Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. M. veiksmai – neteisingos informacijos įrašymas į medicininius dokumentus, kurie buvo pagrindas NDNT komisijai ir GKK priimti sprendimus, buvo pagrindinė ir tiesioginė didelės turtinės žalos atsiradimo priežastis.

39. Atmestini ir kasatoriaus argumentai dėl apgaulės nebuvimo D. M. veiksmuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. M. savo veiksmais, suklastodama kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, padėjo V. R. įgyti svetimą didelės vertės turtą. D. M., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji nežinojo, ar V. R. bus nustatytas netektas darbingumas ir kokio dydžio išmokas ji gaus. Tačiau tai nešalina jos atsakomybės. Akivaizdu, kad ji, suklastodama kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia. Ji suvokė, kad be faktinio pagrindo surašo duomenis apie tariamai prastą V. R. regėjimo būklę į medicinos dokumentus. Taip pat ji suprato, kad V. R. pateiks šiuos dokumentus NDNT komisijai darbingumo lygiui nustatyti, siekdama gauti turtinės naudos, ir suprato, kad dėl tokios veikos kils pavojingų padarinių, bet savo sąmonėje galimo jų sunkumo nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, kad neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius, D. M. turi atsakyti už vykdytojo, t. y. V. R., padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. M. nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

40. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad D. M. tais pačiais veiksmais pažeidė tris BK straipsnius – BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. Todėl, nesant teisinio pagrindo konstatuoti teisės taikymo pažeidimus dėl inkriminuotų D. M. veikų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nėra pagrindo nagrinėti skundo argumentus dėl netinkamo BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo, nes jie yra pasikartojantys ir paneigti aptariant teismų priimtus sprendimus dėl kituose straipsniuose inkriminuojamų veikų.

Dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų sukčiavimo požymių, t. y. apgaulės ir tiesioginės tyčios V. R. veiksmuose

41. V. R. gynėjas kasaciniu skundu prašo bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį V. R. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Toks prašymas iš esmės motyvuojamas tuo, kad, anot kasatoriaus, V. R. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo požymio – apgaulės panaudojimo. Anot kasatoriaus, nenustačius, kad dokumentai buvo suklastoti ir kas juos suklastojo, laikytina, kad panaudodama tokius dokumentus V. R. nepanaudojo apgaulės. Be šio pagrindinio kasacinio skundo argumento, nurodomi ir kiti, t. y. tai, kad nenustatyti ir kiti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai – kaltė (tyčia), priežastinis ryšys tarp inkriminuojamų veiksmų ir padarinių.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. R. gynėjas kasacinio skundo teiginius motyvuoja remdamasis tik pavieniais įrodymais, nevertindamas jų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, akcentuodamas neva V. R. nesuvokimą (nežinojimą), kad įrašytos diagnozės yra klaidingos. Todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad byloje esantys įrodymai neįrodo sukčiavimo sudėties požymių. Iš dalies tai nurodyta aptariant ir D. M. nusikalstamų veikų požymius.

43. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Sukčiavimo sudėties būtinasis požymis yra šios veikos padarymo būdas, t. y. apgaulės panaudojimas. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti; c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2010">2K-335/2010</a>, 2K-389/2013). Apgaulė gali būti panaudojama ne tik tiesiogiai prieš nukentėjusį asmenį, bet ir prieš asmenis, kurie priima privalomus sprendimus dėl teisės gauti socialines išmokas. Tarpinė (procesinė) apgaulė suprantama kaip apgaulė, kuri panaudojama prieš asmenis, turinčius teisę priimti tam tikrą sprendimą dėl kito asmens turto. Kai tokie asmenys, suklaidinami dėl tarpinės apgaulės panaudojimo, priima kaltinamajam palankų sprendimą, dėl kurio kaltinamasis įgyja turtinės naudos, tokia veika atitinka BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Vien tai, kad socialinės išmokos mokamos pagal tam tikros institucijos priimtus sprendimus, nešalina priežastinio ryšio tarp panaudotos apgaulės prieš atitinkamas institucijas, priimančias svarbius, turtines pasekmes sukeliančius sprendimus, ir svetimo turto įgijimo iš kito subjekto (žalos padarymo kitai institucijai).

44. V. R. pirmosios instancijos teismo pripažinta kalta dėl to, kad 2010 m. ir 2012 m., žinodama, jog kaltinime nurodytuose medicinos dokumentuose surašyta informacija apie jos regėjimo būklę neatitinka tikrovės, pateikė šiuos dokumentus GKK, kuri patvirtino siuntimus į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, ir NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai; 2014 m. ji kaltinime nurodytus suklastotus medicinos dokumentus pateikė NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai. NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisija nustatė V. R. netekto darbingumo lygį. Šiuos sprendimus V. R., siekdama gauti socialines išmokas, pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui. Atsižvelgiant į NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus sprendimus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius priėmė sprendimus mokėti socialines išmokas V. R..

45. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad D. M. suklastojo kaltinime nurodytus medicinos dokumentus, juose pateikdama tikrovės neatitinkančią informaciją apie tariamai prastą V. R. regėjimo būklę. Iš tikrųjų V. R. regėjimo aštrumas buvo geras, ji nesirgo D. M. diagnozuotomis ligomis. Jos regėjimo būklė nebuvo tokia, kokiai esant turi būti nustatomas darbingumo lygis. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. R. ir D. M. veikė bendrai. Todėl V. R. žinojo, kad D. M., nurodydama tariamai prastą jos (V. R.) regėjimo būklę, suklastojo kaltinime nurodytus medicinos dokumentus. Taip pat V. R. suvokė, kad ji GKK ir NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai pateikia suklastotus dokumentus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pateikus suklastotus dokumentus, GKK ir NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisija buvo suklaidintos dėl tikrosios V. R. regėjimo būklės. Apgaulės panaudojimas lėmė V. R. palankių sprendimų priėmimą. Remiantis liudytojų V. G., A. J., V. R. parodymais, GKK tik formaliai tikrina jiems pateiktus dokumentus. Todėl visų reikalingų dokumentų pateikimas GKK lėmė teigiamo sprendimo priėmimą. GKK nevertino šių dokumentų turinio ir regėjimo būklės.

46. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad V. R. panaudota apgaulė prieš NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinį skyrių, kuris priėmė jai (V. R.) reikšmingą ir siekiamą sprendimą, buvo esminė. Liudytoja D. B., apklausta pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad komisija diagnozių nenustato, o gydantis gydytojas nurodo regėjimo būklę. Komisija vertina jai pateiktus dokumentus (6 t., b. l. 204–205). V. R. netekto darbingumo lygis buvo nustatytas dėl jos tariamai prastos regėjimo būklės. Todėl D. M. nurodyta melaginga informacija medicinos dokumentuose iš esmės nulėmė sprendimo dėl netekto darbingumo lygio nustatymo priėmimą. Teisėjų kolegija negali sutikti su V. R. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad apgaulė nebuvo naudojama, nes neva V. R. nežinojo, kad dokumentuose yra įrašyti neteisingi duomenys. Šią V. R. versiją paneigia byloje surinkti ir liudytojų parodymais bei dokumentais patvirtinti duomenys – gyveno įprastą gyvenimą, dirbo, esant normalioms darbo sąlygoms, vairavo transporto priemonę, dalyvavo socialiniuose renginiuose ir pan. O pagal diagnozuotas jai ligas bei regos sutrikimus ji turėtų būti beveik akla (paskutiniame siuntime 2014 m. nurodyta, kad vos skiria pirštus). Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad būtent V. R. veiksmai, kai ji, žinodama, kad dokumentuose, kuriuos ji pateikia NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus komisijai, yra nurodyta melaginga informacija apie jos regėjimo būklę, vis tiek pateikė šiuos dokumentus, atitinka apgaulės panaudojimą prieš asmenį, kuris priima apgaulę naudojančiam asmeniui palankų sprendimą.

47. Dėl apgaulės panaudojimo V. R. įgijo 17 288,90 Eur turtą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos. Toks turtas viršija 250 MGL, todėl laikytinas didelės vertės. Priežastinio ryšio tarp apgaulės panaudojimo ir šio turto įgijimo, t. y. žalos minėtoms institucijoms padarymo, nepaneigia ir tai, kad kompetentingų institucijų atstovams nesukėlė abejonių kaltinime nurodytuose medicinos dokumentuose pateikta melaginga informacija. Apgaulė naudojama tam, kad būtų suklaidinti asmenys, priimantys reikšmingus, turtines pasekmes sukeliančius sprendimus. Tikimybė, kad šie asmenys galėjo įžvelgti apgaulę, nepaneigia asmens kaltės dėl padarytų veiksmų.

48. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad V. R. panaudojo apgaulę ir įgijo didelės vertės svetimą turtą, todėl jos veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl bendrininkavimo

49. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163-648/2015">2K-163-648/2015</a>). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-309-976/2015, 2K-599-976/2015, 2K-36/2013).

50. Atitinkamai nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, konstatuojama, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Tai, kad nuteistieji iš anksto nesitarė padaryti nusikaltimo, neeliminuoja bendrininkavimo. Pakanka, kad susitarimas įvyktų prieš pat padarant nusikaltimą ar net nusikaltimo darymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-382/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-382/2013">2K-382/2013</a>, 2K-49/2014). Asmenų susitarimas bendrai veikti galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-459/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-459/2012">2K-459/2012</a>).

51. Pagal aptartas taisykles buvo įvertinta bylos medžiaga ir joje nustatytos aplinkybės – kad iki 2010 m. V. R. nesirgo jokia rimta regėjimo liga ir neturėjo kitų sveikatos problemų, kurioms esant būtų galima kreiptis dėl darbingumo lygio nustatymo; per profilaktinius patikrinimus (kurie vyko kasmet iki 2015 metų) ir pagal šeimos gydytojo rodiklius jokių ryškių regos sutrikimų nenustatyta, ji nuolat dirbo bei vairavo transporto priemonę (tai pagal nustatytus regos sutrikimus būtų neįmanoma); tam, kad V. R. gautų netekto darbingumo pensiją, jai reikėjo gydytojo išvados apie tariamus rimtus regėjimo ar kitokius sutrikimus, todėl ir buvo reikalinga D. M. konsultacija ir pagalba. Atitinkamai bylos duomenys patvirtina, kad D. M. buvo V. R. vyro gydanti gydytoja, taip pat tris kartus konsultavo V. R.. Visus šiuos kartus medicinos dokumentuose nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tariamas itin sunkias V. R. akių lėtines ligas, kurių sukeliamos pasekmės – itin blogas regėjimas. Kiekvieną kartą nurodydavo tariamai vis prastėjantį regėjimo aštrumą ir kitą informaciją apie tariamai prastą V. R. regėjimo būklę, neefektyvų gydymą. Konsultacijų metu D. M. iš karto surašė ir siuntimus į NDNT nustatyti darbingumo lygį. 2010 m. ir 2012 m. D. M. savo išvadoje šeimos gydytojai nurodė, kad šeimos gydytojas turi papildyti siuntimą į NDNT dėl darbingumo lygio nustatymo; 2014 m. ji pati surašė visą reikalingą informaciją į siuntimą dėl darbingumo lygio nustatymo. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad tiek V. R., tiek D. M. veikė bendrai, suprato viena kitos neteisėtus veiksmus ir norėjo taip veikti.

Dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo

52. D. M. kasaciniame skunde abejoja jos, kaip civilinės atsakovės, pripažinimo pagrįstumu ir teisėtumu, nes jai tiesiogiai civilinis ieškinys pareikštas nebuvo, todėl ji neturėjo galimybės pasisakyti dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, jam prieštarauti, teikti įrodymus ir įgyvendinti kitas civilinio atsakovo teises. Kasatorės teigimu, jeigu ir būtų nustatyti jos kalti veiksmai, priežastiniu ryšiu susiję su netekto darbingumo ir priežiūros (pagalbos) išmokų V. R. išmokėjimu, žalą privalėtų atlyginti darbdavys, kurio darbuotojas šią žalą padarė vykdydamas savo darbines pareigas. Nurodyti kasatorės teiginiai yra nepagrįsti.

53. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė reikalauti iš įtariamojo (kaltinamojo) ar už jo veikas materialiai atsakingų asmenų atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala ir kai įtariamojo (kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-697/2015). BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso nuostatos.

54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-677/2015). Tas pats teigiama ir Civiliniame kodekse bei teismų praktikoje, kur nurodoma, kad pagal CK 6.6 straipsnio 6 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Pagal teismų praktiką solidarioji atsakomybė gali kilti ir tada, kai žala padaroma skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais su sąlyga, kad jie susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009). Atitinkamai CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasatoriai teisingai nurodo, kad solidarioji atsakomybė taikoma tada, kai žalą padaro nusikalstamos veikos bendrininkai. Tačiau tai nėra vienintelis solidariosios atsakomybės taikymo atvejis. Teismų praktikoje solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose paprastai taikoma esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) kai asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pavyzdžiui, sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Taigi, nagrinėjamoje byloje yra nustatytas tiek V. R. ir D. M. bendrininkavimas, tiek ir faktas, kad žala valstybės institucijoms buvo padaryta abiejų nuteistųjų veiksmais (kiekvienos iš nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais), žala atsirado kaip abiejų nuteistųjų veiksmų padarinys.

55. Pažymėtina, kad kai už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako pats kaltinamasis (įtariamasis), atskiru procesiniu sprendimu jis atsakovu neįvardijamas, tačiau turi baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas civilinio atsakovo teises (BPK 110 straipsnio 2 dalis, 111 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. liepos 8 d. raštu Nr. (1.16)S-28875 VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame buvo pareikštas 16 964,20 Eur civilinis ieškinys, bet nebuvo įvardinti konkretūs atsakovai. Jame abstrakčiai buvo nurodyta, kad „juridiniai ar fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka“. 2015 m. liepos 9 d. raštu Nr. SJ-276 (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Teisės skyrius taip pat byloje pareiškė 324,70 Eur civilinį ieškinį, kuriame buvo prašoma priteisti „iš kaltų asmenų“ nurodytą sumą. Šių raštų pagrindu abi institucijos pripažintos civilinėmis ieškovėmis byloje. Tačiau baigiamosiose kalbose apeliacinio proceso metu civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos atstovas, laikydamasis BPK 112 straipsnio 3 dalies nuostatų, pareiškė civilinio ieškinio D. M. atsisakymą, teismas jį pripažino pagrįstu ir dėl tos dalies (dėl 324,70 Eur) turtinę žalą priteisė tik iš V. R.. Tačiau byloje nustatyta, kad VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys D. M. buvo išsiųstas. Atitinkamai tiek kaltinamajame akte, tiek baigiamosiose prokuroro kalbose pirmosios instancijos teisme, tiek prokuroro apeliaciniame skunde kalbama apie solidariąją V. R. ir D. M. atsakomybę už Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus patirtą turtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aptarė nustatytus civilinių ieškinių trūkumus šiuo aspektu ir pripažino juos formaliais, nevaržančiais kaltinamojo teisių. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl pažeistų D. M. teisių deklaratyviais ir prieštaraujančiais bylos medžiagai.

56. Atmestini ir kasatorės teiginiai dėl darbdavio pareigos atlyginti jos veiksmais padarytą žalą. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016).

57. Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, samdančio darbuotojus atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011), t. y. turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis ryšys. Nustatant faktinį priežastinį ryšį nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo (šiuo atveju darbdavio), jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (pvz., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-167-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-167-611/2015">3K-3-167-611/2015</a>). Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>, baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIzLTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-323-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-323-489/2016">2K-323-489/2016</a>).

58. Apie priežastinį ryšį sprendžia teismas, visapusiškai įvertindamas visus reikšmingus bylos faktus ir nustatydamas loginę faktų ir priežasčių seką. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad D. M. dirbo sveikatos priežiūros įstaigoje, turi 20 metų praktiką, reikiamas licencijas atlikti pareigas, yra charakterizuojama teigiamai. Taigi šiuo atveju darbdavys ėmėsi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad asmuo atitiktų jo einamoms pareigoms keliamus kompetencijos ir kvalifikacijos reikalavimus, todėl elgėsi rūpestingai ir apdairiai. Darbdavys ne visada gali sukontroliuoti, kad jo samdomas darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, elgtųsi sąžiningai – t. y. nedarytų tyčinių nusikalstamų veikų. Ypač tai aktualu tokioms funkcijoms, kurių darbdavys negali tiesiogiai kontroliuoti. Todėl negalima teigti, kad sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirbo D. M., veikoje galima nustatyti priežastingumą, reikalingą ir būtiną įstaigos kaip darbdavio atsakomybei atsirasti. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad D. M. ir V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos bei jų pasekmės (žala valstybės institucijoms) buvo įmanomos tik veikiant bendrai, o šiuo atveju V. R. yra nesaistoma su D. M. darbdaviu nei darbo, nei kitokio pobūdžio teisiniais santykiais.

59. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nors apeliacinės instancijos teismas sprendime ir neaptarė įtraukimo atsakovu D. M. darbdavio situacijos, tačiau priteisdamas žalos atlyginimą solidariai tik iš abiejų nuteistųjų teisės taikymo klaidos nepadarė, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, iš esmės atitinkantis tiek teisinį reguliavimą, tiek formuojamą teismų praktiką.

60. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu pagal kasacinių skundų argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir kasaciniame skunde akcentuojamų BPK normų reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios V. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo ir nuteistosios D. M. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Artūras Ridikas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė