Dėl žalos atlyginimo prievolės - solidariosios ar dalinės - rūšies

Civilinė byla Nr. 3K-3-235-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00166-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.10.5.2.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. P. ir L. P. bei atsakovės notarės Snieguolės Kaplerienės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų T. P. ir L. P. ieškinį atsakovei notarei Snieguolei Kaplerienei dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys „AIG Europe Limited (Finland Branch)“, J. L., V. M., R. M., A. B. ir valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl žalos atlyginimo prievolės – solidariosios ar dalinės – rūšies.

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės 231 696,01 Eur žalos ir turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Jie nurodė, kad 2009 m. sausio 12 d. už 800 000 Lt (231 696,01 Eur) įsigijo žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su jame esančiu pastatu – gyvenamuoju namu. Šis nekilnojamasis turtas priklausė G. V. M., tačiau juo buvo neteisėtai disponuojama trečiojo asmens V. M. vadovaujamos organizuotos grupės, kuri apgaule grupės narių bei juridinio asmens UAB „Liepų kalnas“ naudai pasisavino iš ieškovų 800 000 Lt (231 696,01 Eur), sumokėtus už nekilnojamąjį turtą, kurio iš tiesų ieškovai neįsigijo, o sumokėtų pinigų neatgavo.

Ieškovai teigia, kad neteisėtai parduodamą nekilnojamąjį turtą jie nusipirko ir dėl to patyrė nuostolių dėl atsakovės kaltės ir jos netinkamai atliktų notaro pareigų. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiu nustatyta, kad atsakovė 2008 m. rugsėjo 5 d. priėmė iš D. Č. ir J. L. dokumentus G. V. M. priklausančio žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sandoriui patvirtinti, tarp šių dokumentų jai buvo pateiktas netikras V. M. pagamintas ir imituotu G. V. M. parašu patvirtintas 2003 m. spalio 10 d. G. V. M. įgaliojimas, leidžiantis D. Č. disponuoti G. V. M. nekilnojamuoju turtu, patvirtintas netikru Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro notarės V. Staskonytės-Malcienės parašu ir jos antspaudu bei netikra V. M. pagaminta 1993 m. birželio 28 d. G. V. M. ištuokos liudijimo kopija, patvirtinta netikru Vilniaus miesto 38-ojo notaro biuro notarės G. Pocienės parašu bei antspaudu. Taigi atsakovė, nedalyvaujant tikrajam turto savininkui ir nesant turto savininko asmens tapatybę patvirtinančio dokumento (paso ar asmens tapatybės kortelės), 2008 m. rugsėjo 5 d. patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį tarp D. Č. ir J. L.

Ieškovai mano, kad atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pastebėti, jog ištuokos liudijimo kopija notarės G. Pocienės buvo patvirtinta valstybinės šventės dieną, t. y. 2008 m. kovo 11 d.; ji taip pat negalėjo nepastebėti, kad G. V. M. parašai dokumentuose skiriasi ir vien tai buvo pakankamas pagrindas kilti dvejonei, ar pateikti dokumentai yra tinkami; atsakovė patvirtino, kad su V. M. palaikė gerus santykius, šie tęsėsi ilgą laiką, po pokalbio su šiuo asmeniu net nepasiliko įgaliojimo, kuris patvirtino D. Č. įgaliojimus; atsakovė akivaizdžiai G. V. M. paso kopiją padarė popieriaus lape, kuriame jau buvo D. Č. ir J. L. paso kopijos, tačiau, tvirtinant teisėtą sandorį, privalėjo būti ir G. V. M. paso kopija, kurios nebuvo ir negalėjo būti; atsakovė taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, pagal kurio nuostatas notaras privalo per 7 darbo dienas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikti duomenis apie asmens tapatybę tuo atveju, jei sudarytas sandoris viršija 15 000 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiu V. M., R. M., J. L., D. Č. ir A. B. pripažinti kaltais ir nuteisti dėl netikro įgaliojimo D. Č. pagaminimo bei disponavimo netikru V. M. ištuokos liudijimu, dėl sukčiavimo ieškovų atžvilgiu, o nekilnojamasis turtas, kurį 2009 m. sausio 12 d. sandoriu buvo įsigiję ieškovai, grąžintas teisėtam savininkui G. V. M. Ieškovai baudžiamojoje byloje 2009 m. gruodžio 15 d. buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais, tačiau pačių jų prašymu ieškinys baudžiamojoje byloje buvo paliktas nenagrinėtas.

Ikiteisminis tyrimas notarės atžvilgiu buvo ne vieną kartą nutrauktas nenustačius, jog notarė pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus ar savo pareigas atliko aplaidžiai ir nerūpestingai. Nagrinėjant skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui vyriausiasis prokuroras 2014 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir priėmęs nuosprendį, teismas įvertino visų proceso dalyvių veiksmus ir nerado objektyvių duomenų, jog būtų pagrindas manyti, kad notarė S. Kaplerienė būtų veikusi kartu su nuteistais organizuotos grupės nariais, prisidėdama klastojant dokumentus ir sukčiaudama. Šis nustatytas faktas, teismo vertinimu, paneigia ieškovų argumentus, kad notarė turi būti solidariai atsakinga už nusikaltimu padarytą žalą su jau nuteistais asmenimis.

Teismas nustatė, kad atsakovei tvirtinant 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį jai buvo pateikti visi reikiami dokumentai tokiam sandoriui sudaryti bei pati notarė gavo iš viešų registrų duomenis, reikalingus įsitikinti sandorio teisėtumu, prieš sudarydama sandorį notarė padarė duomenų išrašą apie G. V. M. iš Gyventojų registro tarnybos valdomos duomenų bazės, iš kurios nustatė, jog G. V. M. yra išsituokęs, šie duomenys sutapo su ištuokos liudijimo kopijos duomenimis. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 21 straipsnį notaras dirba savarankiškai ir pagal reikalavimus, keliamus notarų biurams ir notarų darbo laikui, notaras gali dirbti ir priimti asmenis bei atlikti notarinius veiksmus ir savaitgaliais bei švenčių dienomis, taigi notarinis veiksmas, atliktas šventinę dieną, negalėjo sukelti abejonių notarei dėl jo tikrumo ar teisingumo. Iš byloje esančios ištuokos liudijimo kopijos matyti, kad joje akivaizdžių dokumento suklastojimų požymių nebuvo matyti, t. y. dokumentas turėjo visus tokio pobūdžio dokumentui keliamus rekvizitus, antspaudus, parašus, todėl atsakovė objektyviai negalėjo bei neprivalėjo įtarti, jog dokumentas gali būti suklastotas.

Nors vizualiai matyti, kad parašai suklastotame G. V. M. įgaliojime ir 1996 m. žemės sklypo plano bei paso kopijose nėra identiški, tačiau toks nesutapimas negalėjo vienareikšmiškai sudaryti pagrindo abejoti jo tikrumu, nes dokumentai buvo išduoti ne vienu metu, tarp jų buvo pakankamai didelis laiko tarpas, todėl galima prielaida, jog asmens parašas galėjo kisti. Be to, notaras neturi specialių žinių, kad galėtų spręsti apie parašo tikrumą ir pats nustatyti parašo suklastojimo faktą.

Notarei nesant pagrindo abejoti jai pateiktų dokumentų, įgaliojimo tikrumu, nekilo pareiga tikrinti pačios sandorio šalies – G. V. M. – tapatybės, nes sandoris buvo sudaromas per įgaliotinį. Tokiu atveju notarė privalėjo patikrinti įgaliotinio asmens tapatybę, tai ji ir atliko.

Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta, jog notarė, tvirtindama 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį, būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, pažeidusi jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl negalimas civilinės atsakomybės taikymas jai ir dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų teismas nepasisakė.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovų ir atsakovės bei trečiojo asmens „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ apeliacinius skundus, 2016 m. spalio 25 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovams iš atsakovės 46 339,20 Eur žalos atlyginimo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovų ir atsakovės kasacinius skundus, 2017 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių notaro profesinę civilinę atsakomybę, ir nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, tinkamai nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltę ir priežastinį ryšį su ieškovams kilusiais padariniais. Nors atsakovei pateiktų dokumentų klastojimo faktas nustatytas tik atlikus specialųjį tyrimą, tačiau minėtuose dokumentuose esantys akivaizdūs trūkumai (netinkami rekvizitai, parašai, neatitinkantys esančių kituose dokumentuose) privalėjo sukelti atsakovei pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų tikrumo, o kilus abejonių, ji privalėjo atsisakyti tvirtinti tokį sandorį (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Atsakovė, tvirtindama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ypač atsižvelgdama į tai, kad turto savininkas nedalyvavo sudarant sandorį, privalėjo įsitikinti sandorį sudarančių asmenų tapatybe ir jų parašų tikrumu, t. y. ne tik atidžiai apžiūrėti parašus, esančius asmens dokumentuose ir įgaliojime, bet ir juos palyginti su parašais, esančiais kituose dokumentuose. Tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovams priteistinos žalos dydį, pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovams iš atsakovės 46 339,20 Eur žalos atlyginimo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija atsisakė priimti atsakovės ir trečiojo asmens „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ rašytinių paaiškinimų dalį, kurioje nurodyti papildomi faktiniai ir teisiniai argumentai, o likusią dalį, kurioje pateikiama atsakovės nuomonė dėl taikytinos teisės, priėmė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 323 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos visos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tik klausimą dėl prievolės rūšies – solidariosios arba dalinės civilinės atsakomybės – taikymo atsakovei ir tinkamo atsakomybės proporcijų nustatymo klausimą.

Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad trečiųjų asmenų veiksmai rodo, jog notarė buvo suklaidinta organizuota grupe veikiančių asmenų, kurie apgaule, turėdami tikslą savo ir kitų naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, pasinaudojo suklastotais dokumentais. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl notarės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, darė išvadą, kad atsakovės neteisėtus veiksmus (atsakovė nesilaikė jai kaip profesionalei keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų) ir kilusias pasekmes (atsakovės 2008 m. rugsėjo 5 d. suklastotų dokumentų pagrindu patvirtintas sandoris sudarė sąlygas nusikalstamu būdu įgytą turtą įteisinti UAB „Liepų kalnas“ vardu) sieja netiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jei atsakovė būtų atsisakiusi tvirtinti sandorį, tikėtina, kad nusikalstamu būdu įgytas turtas nebūtų buvęs įteisintas. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad notarės veiksmai (neveikimas), kaip liudija baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės, nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis, o jos veiksmai (neveikimas) padaryti nežinant apie trečiųjų asmenų tikslus ir ketinimus bei skirtingu laiku.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo priteisimas iš atsakovės solidariai neužtikrintų proporcingumo tarp jos neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams, nes, kaip nurodyta anksčiau, atsakovė ir kiti žalą padarę asmenys veikė nesusitarę, ne vienu metu, jų kaltė buvo skirtingų formų. Solidariosios atsakomybės taikymas šiuo atveju reikštų, kad asmens, kurio neatidumu ir nerūpestingumu buvo pasinaudota nusikalstamais tikslais ir panaudojant apgaulę, atsakomybė prilygtų organizuota grupe veikiančių asmenų, turėjusių tikslą nusikalstamu būdu savo ir kitų naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, atsakomybei. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovės prievolė nagrinėjamu atveju yra dalinė.

Šiuo atveju yra nustatyta, kad notarės kaltė yra nulemta jos nepakankamo atidumo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jos kaltės laipsnis nelaikytinas tokiu dideliu, kad lemtų prievolę atlyginti visą ar didžiąją jos dalį, todėl kolegija konstatavo, kad šiuo atveju atsakovės kaltės laipsnis sudaro 20 procentų ir ieškovams iš atsakovės priteistina 46 339,20 Eur žalos atlyginimo.

Priėmusi sprendimą ieškovų reikalavimą šioje byloje tenkinti 20 procentų, kolegija atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas; pažymėjo, kad pagal bylos duomenis trečiojo asmens „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apima ir atsakovės bylinėjimosi išlaidas, nes už jas atsiskaitė trečiasis asmuo.

Kolegija taip pat pažymėjo, kad, vykdydama panaikintą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą, atsakovė pervedė ieškovams po 145 Eur, o trečiasis asmuo „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ – po 20 745,25 Eur, iš viso ieškovams pervesta 41 780,50 Eur.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priteisti jiems iš atsakovės 231 696,01 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas ir visų procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nesuprantama, iš kokių duomenų ir kodėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakove neva buvo pasinaudota, ji apie nusikalstamą veiką nieko nežinojo ir buvo suklaidinta. Be faktinio pagrindo teismas sprendė apie kaltės laipsnio dydžio mažinimą. Skundžiamame teismo sprendime nurodytos aplinkybės per visą šios bylos procesą nebuvo paminėtos ir konstatuotos, todėl teismas neturėjo teisės iš naujo jų vertinti. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiu buvo konstatuota, kad atsakovės veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, todėl teismas apie jos kaip valstybės įgalioto asmens galimai padarytus nusikalstamus veiksmus informavo prokuratūrą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Vadovaujantis baudžiamosios bylos medžiaga, nėra faktinio pagrindo sutikti su teismo nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakove buvo pasinaudota ar ji nežinojo apie nusikaltimą, dokumentų klastojimą. Teismas klaidingai įvertino faktines aplinkybes, kurios lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl buvo padaryti CPK 12, 176, 177, 178, 185 straipsnių pažeidimai. Objektyviai vertinant bylos medžiagą, labiau tikėtina, kad atsakovė dalyvavo nusikalstamoje veikoje, apie ją žinojo ir suprato savo veiksmus, tačiau nors jos veiksmai ir buvo pripažinti kaip turintys nusikalstamos veikos požymių, dėl jos nebuvo priimtas nuosprendis.

Nors teismas nurodė, kad papildomų faktinių argumentų, kurie buvo pateikti atsakovės 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašytiniuose paaiškinimuose, nepriima, tačiau tik iš jų teismas galėjo spręsti apie naujas faktines aplinkybes, t. y. kad atsakove buvo pasinaudota, bei apie tai, kad egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nauju įrodymu (CPK 12, 17, 178 straipsniai) ir šis iš esmės nulėmė apeliacinės instancijos teismo apsisprendimą dėl esminių byloje ginčijamų faktinių ir teisinių aplinkybių, tačiau teismas nebuvo nustatęs ieškovams termino paaiškinimams dėl ketinamų priimti naujų atsakovės teikiamų įrodymų pateikti, taip neužtikrindamas ieškovams galimybės suformuluoti bei išreikšti savo poziciją.

Teismas nurodė, kad tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir patirtos žalos buvo netiesioginis priežastinis ryšys, motyvuodamas tik tuo, kad jei atsakovė būtų atsisakiusi tvirtinti sandorį, tikėtina, kad nusikalstamu būdu įgytas turtas nebūtų buvęs įteisintas, tačiau su tokia nuomone nėra pagrindo sutikti, nes teismas pateikė motyvus būtent dėl tiesioginio priežastinio ryšio. Teismas neturėjo pareigos ar teisės iš naujo tirti priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir kilusių padarinių, nes kasacinis teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad priežastinis ryšys yra konstatuotas. Šiuo atveju žala padaryta ieškovams ir atsakovės neteisėti veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu, nes atsakovės neteisėti veiksmai tiesiogiai nulėmė žalos atsiradimą. Be notarės sandorio patvirtinimų net nebūtų buvę prielaidų žalai atsirasti. Šiuo atveju nėra svarbu, ar tiesioginis, ar netiesioginis priežastinis ryšys būtų nustatytas, tai iš esmės nenulemia atsakomybės formos, nes abi priežastinio ryšio rūšys teismų praktikoje pripažįstamos, tačiau, siekiant teisinio aiškumo ir tikrumo, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo teisus nustatydamas netiesioginį priežastinį ryšį.

Atsakovės neteisėti veiksmai, kuriais padaryta žala įteisinant turtą, susiję su visos apimties žalos, o ne tik su tam tikros jos dalies atsiradimu. Teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio formos, nepagrindė, kokią tai turi reikšmę, todėl išvada dėl netiesioginio priežastinio ryšio nėra pagrįsta. Teismas, visiškai nesivadovaudamas aktualia kasacinio teismo suformuota praktika, netinkamai nustatė šioje situacijoje dalinę atsakovės atsakomybę, todėl buvo padarytas CK 6.279 straipsnio bei CK 6.6 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Šiuo atveju esant specialiosioms teisės normoms, nebuvo teisinio pagrindo remtis CK 1.5 straipsniu. Teismas gynė išimtinai atsakovės interesus, neatkreipdamas dėmesio į ieškovų, kaip nukentėjusiųjų, interesus. Nagrinėjamoje byloje dėl konstatuotų atsakovės neteisėtų veiksmų negalima nustatyti, kuri ieškovų žalos dalis priskirtina kiekvienam iš skolininkų, todėl įsigalioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje prievolės solidarumo prezumpcijai kilti gali pakakti ir savarankiškų, nesuderintų atsakovų veiksmų, tačiau sukėlusių bendrą žalą (objektyvaus bendrininkavimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Šiuo atveju egzistuoja subjektyvusis bendrininkavimas, kadangi visi asmenys veikė (konstatuota baudžiamojoje byloje) bendrai turėdami vieną tikslą sukelti žalą, t. y., neteisėtai įteisinę turtą, jį perleisti ieškovams ir tokiais veiksmai sukelti žalingus padarinius. Net ir konstatavus, kad atsakovė nežinojo apie daromą nusikaltimą, egzistuotų objektyvusis bendrininkavimas, nes atsakovės neteisėti veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, t. y., atsakovei nepatvirtinus aiškiai neteisėtų sandorių, nebūtų galima jų įteisinti ir vėliau panaudoti prieš ieškovus. Objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

Kasacinis teismas nutarė perduoti bylą iš naujo nagrinėti tik dėl žalos dydžio nustatymo. Kitaip tariant, šiuo atveju buvo konstatuota, kad atsakovė atsako už žalą solidariai, nes priežastinis ryšys buvo konstatuotas. Skundžiamu sprendimu teismas iš naujo vertino ne tik faktines aplinkybes, bet ir priežastinį ryšį, todėl nukrypo nuo šioje byloje kasacinio teismo priimtos nutarties.

Apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuodamas priteisiamos žalos dydžio mažinimo, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tačiau iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu žalos dydis buvo mažinamas ir kokie kriterijai lėmė žalos dydžio nustatymą. Teismas taip pat visai nemotyvavo, kodėl netenkino ieškovų prašymo dėl 5 proc. procesinių palūkanų nuo ieškinio padavimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo priteisimo (pažeista CK 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl šis trūkumas ištaisytinas kasaciniame teisme.

Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš, inter alia (be kita ko), Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2009 m. kovo 27 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Remiantis Notariato įstatymu bei kasacinio teismo išaiškinimais analogiškose bylose, šioje situacijoje nebuvo pagrindo mažinti patirtos žalos mastą.

Skundžiamu sprendimu buvo netinkamai analizuotos ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos trečiojo asmens naudai, teismas visiškai neatsižvelgė, už kokias paslaugas atsiskaitė trečiasis asmuo su teisines paslaugas teikiančia įmone, o būtent, už susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nors šiuo atveju buvo rengtasi tik civilinės bylos nagrinėjimui, o su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo susipažinta baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju trečiojo asmens ir atsakovo atstovui neišskyrus dviejų atstovaujamųjų ir teikiant teisines paslaugas tik trečiajam asmeniui, atsakovės naudai nepagrįstai buvo priteistas išlaidų atlyginimas. Taip pat nebuvo įvertintos ir priteistos ieškovų patirtos išlaidos už kasacinio skundo vertimą į suomių kalbą, taigi teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir pažeidė CPK 79 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnį. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kasacinis teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi iš esmės atmetė atsakovės kasacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis asmuo „AIG Europe Limited (Finland Brach)“, o ieškovų kasacinį skundą palaikė, tačiau dėl absoliučių negaliojimo pagrindų byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas į minėtas aplinkybes dėmesio neatkreipė ir iš ieškovų priteisė trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Brach)“ 1995 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme, nors šio asmens ir atsakovės kasaciniai skundai buvo atmesti, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju ieškovų naudai turėjo būti priteistos visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, įskaitant ir išlaidas, patirtas dėl kasacinio skundo vertimo į suomių kalbą, atlyginimas, o iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas trečiojo asmens naudai neturėjo būti priteistas. Šiuo atveju nebuvo įvertinta, kad trečiasis asmuo nebuvo atsakovės atstovas, taip pat nebuvo asmuo, kurio naudai turėjo būti priteisiamas išlaidų atlyginimas, nes atsikirtimus teikė tik atsakovė.

Ieškovai procese veikė sąžiningai, todėl yra nesuprantama teismo pozicija, kad jie turi sumokėti trečiajam asmeniui – notarės draudimo bendrovei – 4053 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad net nebuvo svarstomas bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumas ir atitiktis teisingumo ministro rekomendacijoms. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vien pagal sumažintą reikalavimų apimtį ne visada tinkamai užtikrina bylos dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyrą, ypač tada, kai ieškovo pradinė turtinių reikalavimų suma buvo labai didelė, palyginti su suma, kuri buvo priteista. Pažymėtina, kad ieškovai prašo priteisti patirtų nuostolių atlyginimą, o ne atlyginti neturtinę žalą ar būsimus nuostolius. Teismas ne tik neatsižvelgė į ieškovų poziciją, į jų ir taip patirtus didelius turtinius nuostolius, bet dar ir priteisė iš jų itin didelę sumą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokia teismo pozicija prasilenkia su teisingumu bei sąžiningumu, todėl turi būti taikoma CPK 93 straipsnio 4 dalis ir mažintina ieškovams tenkanti išlaidų dalis.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ikiteisminis tyrimas atsakovės atžvilgiu buvo pradėtas vykdyti ir įtarimai pareikšti ne dėl dalyvavimo organizuotoje grupėje, dokumentų klastojimo ir net ne dėl sukčiavimo, o dėl tarnybos pareigų neatlikimo. Priešingai nei teigia ieškovai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovė šiuo konkrečiu atveju nežinojo, jog yra vykdoma nusikalstama veika, ir būtent dėl šio nežinojimo, panaudojant suklastotus dokumentus, atsakovė buvo apgauta.

Teismui nebūtų įmanoma nustatyti priteistinos žalos dydžio, kartu nenustačius priežastinio ryšio pobūdžio (tiesioginis ar netiesioginis) ir atitinkamai prievolės atlyginti žalą rūšies (dalinė ar solidarioji). Būtent dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas ir priėmė dalį atsakovės pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, kurie nėra nauji rašytiniai įrodymai, kaip nepagrįstai teigiama ieškovų, o papildomas byloje jau nustatytų ir žinomų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas, reikšmingas nustatant iš atsakovės priteistinos žalos dydį. Tik pačių ieškovų (jų atstovų) neveiklumas nulėmė, kad jie liko nepasisakę dėl to, koks turėtų būti galutinis teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.

Tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinis teismai pirmuosius kartus nagrinėdami bylą bei pasisakydami dėl priežastinio ryšio, konstatavo tik tai, kad priežastinis ryšys tarp atsakovės neteistų veiksmų ir ieškovų patirtos žalos yra, tačiau neįvardijo priežastinio ryšio pobūdžio (rūšies) – tiesioginis ar netiesioginis. Atsakovės vertinimu, kiekvienu konkrečiu atveju teismui konstatuojant priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos privalo būti aiškiai įvardijama ir tokio priežastinio ryšio rūšis, nes būtent nuo priežastinio ryšio rūšies, esant skolininkų daugetui, priklauso teismo išvada, ar bendraskolių prievolė atlyginti padaryta žala bus solidari ar dalinė. Ieškovų pozicija iš esmės yra prieštaringa. Jie skunde nurodo, kad atsakovė tik sukūrė sąlygas, leidusias kitiems asmenims įvykdyti nusikalstamą sumanymą, tačiau čia pat teigia, jog tokie veiksmai neva ieškovams tiesiogiai sukėlė žalą. Atsakovės vertinimu, ieškovai tinkamai neatskiria tiesioginio ir netiesioginio priežastinio ryšio rūšių. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad atsakovės atliktas veiksmas (pirmojo sandorio patvirtinimas) tik sudarė sąlygas tęsti pradėtą nusikalstamą veiką, tačiau tiesiogiai ieškovams jokios žalos nesukėlė ir nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Juk tuo atveju, jeigu po pirmojo sandorio, kurį patvirtino atsakovė, sudarymo nusikalstama veika būtų buvusi nutraukta dar pasirengimo stadijoje, ieškovai jokios žalos niekada nebūtų patyrę. Tai reiškia, kad realius ar tariamus atsakovės neteisėtus veiksmus ir ieškovų patirtą žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra išimtinai netiesioginis.

Ieškovų nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-539/2012 bei Nr. 3K-3-132-695/2016 faktinės aplinkybės nelaikytinos tapačiomis, šių bylų esminės aplinkybės neturi panašumų. Apeliacinės instancijos teismui pagrįstai konstatavus, kad atsakovės neteisėtus veiksmus ir ieškovų patirtą žalą siejančiam priežastiniam ryšiui esant netiesioginio pobūdžio, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (civilinės bylos Nr. 3K-7-345/2007), visiškai pagrįstai sprendė, jog atsakovės prievolė atlyginti ieškovų patirtą žalą yra dalinė. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovų išvada, kad egzistuoja subjektyvusis bendrininkavimas, t. y. neva atsakovė veikė kartu su nusikalstamą veiką vykdžiusiais asmenimis. Esant tokiems esminiams pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio ir kaltės) skirtumams tarp bendraskolių, net ir konstatavus objektyviojo bendrininkavimo tarp atsakovės ir kitų subjektyviųjų bendrininkų egzistavimą, žalos nedalomumo konstatavimas ir taikymas būtų nepagrįstas ir prieštarautų pamatiniams civilinės teisės principams, įtvirtintiems CK 1.5 straipsnyje. Neaišku, kokiu pagrindu ieškovai daro išvadą, jog vien priežastinio ryšio buvimo konstatavimas automatiškai turėjo reikšti, jog atsakovės prievolė atlyginti ieškovams patirtą žalą yra solidari.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priteistinos žalos dydžio nustatymo klausimą, nepaneigė (nekeitė) ankstesnių padarytų išvadų, kad priežastinis ryšys, kaip viena iš atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, egzistuoja.

Vien tai, kad teismai tam tikrose civilinėse bylose, nustatęs visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, priteisia iš notarų žalos atlyginimą, a priori (iš anksto) nereiškia, jog ir šioje konkrečioje civilinėje byloje notarės prievolė atlyginti ieškovų patirtą žalą yra solidari ir kad notarė atsako už visą ieškovų patirtą žalą kartu su nusikalstamas veikas įvykdžiusiais asmenimis. Ieškovai nepagrindė ir net nenurodė, kad bent vienos iš jų nurodomos civilinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa su nagrinėjama civiline byla, taigi ir jų daroma išvada apie tariamą nukrypimą nuo kasacinio teismo suformuotos teisminės praktikos yra visiškai nepagrįsta.

Dalinės atsakomybės pritaikymas negali būti laikomas visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus taikyti dalinę civilinę atsakomybę, ieškovų galimybė gauti visišką žalos atlyginimą niekaip nesumažėjo (nebuvo paneigta). Kasaciniam teismui palikus skundžiamą sprendimą nepakeistą, ieškovai galės kreiptis į kompetentingą teismą su nauju ieškiniu nusikalstamas veikas įvykdžiusiems ir už tai nuteistiems asmenims dėl likusių 80 proc. neatlygintos žalos priteisimo kaip jų solidariosios prievolės.

Atsakovės ir jos profesinės civilinės atsakomybės draudiko atstovai susipažino tiek su baudžiamosios bylos, kurioje yra priimti nagrinėjamai civilinei bylai prejudicinę reikšmę turintys sprendimai, tiek su atskiro ikiteisminio tyrimo, kuris buvo pradėtas atsakovės atžvilgiu, medžiaga. Pastaruoju tikslu buvo fiziškai vykta į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato archyvą. Tad šiuo atveju ieškovai, patys būdami išsamiai nesusipažinę su atsakovės ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, teikia tikrovės neatitinkančius ir klaidinančius pareiškimus kasaciniam teismui. Ieškovai taip pat nėra teisūs teigdami, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi atmetė atsakovės kasacinį skundą, prie kurio prisidėjo ir atsakovės profesinės civilinės atsakomybės draudikas, o ieškovų kasacinį skundą palaikė, tačiau dėl absoliučių negaliojimo pagrindų byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Pirma, atsakovė ir draudikas kaip vieną iš kasacijos pagrindų buvo nurodę absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, dėl kurio iš esmės ir buvo panaikintas skundžiamas sprendimas, o byla grąžinta nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Antra, ieškovų teikiama bylinėjimosi išlaidų paskirstymo „metodologija“, kad galutiniu teismo procesiniu dokumentu užbaigiant bylos nagrinėjimą skirstomos patirtos bylinėjimosi išlaido ne proporcingai pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų sumą, o neva pagal tai, kokie anksčiau sprendimai buvo priimti atskirų instancijų teismuose dėl to paties ginčo dalyko, yra visiškai nepagrįsta. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra aiškiai reglamentuota CPK 93 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime yra teisingai pažymėjęs, kad atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas yra apmokėjusi jos profesinę civilinę atsakomybę apdraudusi bendrovė, kuri šioje civilinėje byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, todėl ir teisė reikalauti šių išlaidų atlyginimo priklausė šiam trečiajam asmeniui, o ne atsakovei. Vien tai, jog už atsakovei teikiamas teisines paslaugas advokatų profesinei bendrijai sumokėjo jos profesinės civilinės atsakomybės draudikas, nereiškia, jog teisinių paslaugų teikimas atsakovei buvo neatlygintinis.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą trečiasis asmuo „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ palaiko atsakovės atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą išdėstytą poziciją; visiškai nesutinka su ieškovų kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl prašo jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.

Kasaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir sumažinti iš jos priteistą žalos atlyginimo sumą iki 11 584,80 Eur; išspręsti prašomo pakeisti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą ir įpareigoti ieškovus grąžinti atsakovei ir trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ 34 754,40 Eur, t. y. kiekvieną ieškovą įpareigoti grąžinti po 17 232,20 Eur trečiajam asmeniui ir po 145 Eur atsakovei; priteisti atsakovės ir trečiojo asmens „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog solidariosios atsakomybės taikymas notarei yra negalimas, todėl notarės prievolė atlyginti žalą yra laikytina daline, iš notarės priteistinos žalos dydį vis tiek nustatė tokį, kuris nesiskiria nuo to, kuris būtų buvęs solidariosios atsakomybės pritaikymo atveju, t. y. notarės atliktus neatsargius veiksmus iš esmės prilygino nusikalstamas veikas įvykdžiusių asmenų tyčiniams veiksmams, todėl prievolę atlyginti ieškovų patirtą žalą tarp visų atsakingų asmenų nepagrįstai paskirstė lygiomis dalimis (CK 6.5 straipsnis). Solidariosios prievolės visiško įvykdymo atveju reali atsakovei tenkančios prievolės atlyginti ieškovų patirtą žalą dalis sudarytų tuos pačius 20 proc., būtent tokią sumą privalėtų grąžinti atsakovei kiekvienas kitas solidariosios prievolės skolininkas regreso tvarka, jeigu turėtų pakankamai lėšų ir (ar) kito turto.

Nustatytos atlygintinos žalos dydis prieštarauja paties apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms apie notarės atsakomybės formą ir apimtį nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad notarės ir nusikalstamas veikas įvykdžiusių asmenų kaltės formos yra skirtingos (CK 6.248 straipsnio 2 dalis), ieškovų žalą ir notarės bei nusikalstamas veikas įvykdžiusių asmenų neteisėtus veiksmus siejantis priežastinis ryšys yra skirtingo pobūdžio (tiesioginis ir netiesioginis) (CK 6.247 straipsnis), pažeidė bendruosius civilinės teisės protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis).

Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų tinkamai ir nuosekliai vadovavęsis savo paties padarytomis išvadomis dėl skirtingos skolininkų (notarės ir nusikalstamas veikas įvykdžiusių asmenų) atsakomybės apimties bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais principais, tai skundžiamu teismo sprendimu būtų buvęs priteistas kur kas mažesnis žalos atlyginimas, kuris, notarės vertinimu, nebūtų galėjęs viršyti 5 proc. visos ieškovų reikalautos atlyginti žalos sumos.

Trečiasis asmuo „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ prisideda prie atsakovės kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nesuprantama, kokiu pagrindu atsakovė mano, kad atlyginama žala turėtų būti mažinama. Dalinės ir solidariosios atsakomybės taikymo ir aiškinimo praktika šią dieną kasacinio teismo išaiškinimuose yra pažengusi, t. y. buvo laikytasi pozicijos, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007,). Tačiau doktrinoje ir užsienio valstybėse vyraujantys teisės aiškinimai pakeitė šią dieną galiojančią teismų praktiką, kurioje nurodoma, kad deliktinė atsakomybė gali būti solidari tiek objektyviojo, tiek subjektyviojo bendrininkavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Atsižvelgiant į suformuotą teisės aiškinimo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008), šioje byloje egzistuoja solidarioji notaro ir baudžiamąja tvarka jau nuteistų asmenų atsakomybė. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiais, kad jos neteisėti veiksmai bei kaltė negali būti sulyginti su baudžiamąja tvarka nuteistų asmenų kalte ar priežastiniu ryšiu, nes notarės veiksmai baudžiamąja tvarka buvo nustatyti kaip nusikalstami ir turintys nusikaltimo požymių. Notarė nebuvo nuteista vien dėl to, kad suėjo baudžiamosios senaties terminai, todėl nėra faktinio pagrindo daryti išvadą, kad notarės kaltė skyrėsi nuo kitų neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų. Byloje netaikytinas CK 6.5 straipsnis, nes atsakovė kartu su kitais asmenimis atsako solidariai. Solidarumas ir atsakomybės dydžio neišskirtinumas pasižymi tuo, kad asmenis siejo bendri neteisėti veiksmai, sukėlę bendrą neigiamą padarinį, bei bendra kaltė. Atsakovė nenurodė ir neįrodė, kad jos atlyginama dalis mažinama iki 5 proc., taip pat nėra pagrindo manyti, kad CK 1.5 straipsnis galėtų būti taikomas kaip teisinis argumentas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žalos atlyginimo prievolės rūšies

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos visos sąlygos taikyti notarės profesinę civilinę atsakomybę. Kasaciniais skundais keliamas klausimas dėl solidariosios arba dalinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei; tuo atveju, jei būtų konstatuotas pagrindas taikyti dalinę atsakomybę, tai keliamas tinkamo atsakomybės proporcijų nustatymo klausimas.

Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą.

Neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdis padeda nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, kada – dalinė atsakomybė. Pagal tokį vertinimą išskiriami bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme, kai taikoma solidarioji atsakomybė, bei skolininkų daugeto atvejai nesant bendrininkavimo siaurąja prasme, kai taikoma dalinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 23 punktas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai, neturėdami ketinimo sukelti žalą, dažniausiai nežinodami apie vienas kito neteisėtus veiksmus, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas, nėra susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus, tačiau kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju konstatuojamas teisinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės 2008 m. rugsėjo 5 d. patvirtintas sandoris sudarė sąlygas nusikalstamu būdu įgytą turtą įteisinti UAB „Liepų kalnas“ vardu, o vėliau, 2009 m. sausio 12 d., šį turtą parduoti ieškovams; ieškovai pagal 2009 m. sausio 12 d. sandorį visiškai atsiskaitė, tačiau nekilnojamojo turto neįgijo, nes šis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžiu grąžintas teisėtam jo savininkui, todėl atsakovės kalti neteisėti veiksmai sukėlė ieškovams žalingus padarinius (sukūrė sąlygas tokiems padariniams atsirasti) – turto netekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017, 56 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės neteisėti veiksmai nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis ir neteisėti veiksmai padaryti nežinant apie trečiųjų asmenų tikslus ir ketinimus bei skirtingu laiku. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė ir tretieji asmenys veikė bendrai, turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą, t. y. konstatuoti subjektyvųjį bendrininkavimą.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą, nes žala atsirado nors ir dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių. Be atsakovės kaltų neteisėtų veiksmų nebūtų galimybės nusikalstamu būdu įgytą turtą įteisinti UAB „Liepų kalnas“ vardu. Nors atsakovės atžvilgiu buvo nustatytas tik netiesioginis priežastinis ryšys, t. y. atsakovės veiksmai nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis, bet sudarė sąlygas žalai atsirasti, tačiau atsakovės kalti neteisėti veiksmai, kuriais padaryta žala, susiję apskritai su visos žalos, o ne tik su tam tikros jos dalies, atsiradimu. Atsižvelgdama į šią priklausomybę teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes kiekvienas iš pažeidėjų – atsakovė ir tretieji asmenys – prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Žala būtų dali ir dalinė atsakomybė bendrininkams būtų taikoma, jei dėl asmens veiksmų ar neveikimo jau padaryta žala tik padidėtų ir tas padidėjimas galėtų būti atribotas nuo pirminės žalos. Tokiu atveju būtų galima konkrečią žalos dalį priskirti konkrečiam pažeidėjui. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, taip nėra nagrinėjamos bylos atveju. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti solidariąją atsakovės ir trečiųjų asmenų žalos atlyginimo prievolę.

Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, solidarioji atsakomybė šiuo atveju nereiškia, kad asmens, kurio neatidumu ir nerūpestingumu buvo pasinaudota nusikalstamais tikslais ir panaudojant apgaulę, atsakomybė prilygtų organizuota grupe veikiančių asmenų, turėjusių tikslą nusikalstamu būdu savo ir kitų naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, atsakomybei. Solidarioji prievolė konstatuojama siekiant veiksmingai užtikrinti nukentėjusiojo asmens interesų apsaugą. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis). Taigi, bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės prievolės principais. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimų klausimas, todėl nėra pagrindo šioje byloje spręsti dėl kiekvieno iš jų kaltės laipsnio bei prievolės dalių nustatymo.

Jeigu skolininko pareiga solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarieji bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę – kiekvienas atsako už prievolės įvykdymą. Teisės doktrinoje nurodoma, kad šiuo atveju galioja principas, kad nors yra skolininkų daugetas, yra viena skola, atsiradusi tuo pačiu pagrindu, ir ji negali būti padalyta tarp bendraskolių. Todėl tiek visi bendraskoliai kartu, tiek kiekvienas atskirai atsako už visą skolą, visos pareigos įvykdymą (Mikelėnas, Valentinas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 142).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai įgyvendino savo reikalavimo teisę pareikšdami ieškinį tik atsakovei, reikalaudami, kad ji atlygintų visą jiems padarytą žalą, t. y. įvykdytų visą prievolę. Todėl teisėjų kolegija, konstatavusi žalos atlyginimo prievolės solidarumą, nenagrinėja atsakovės kasacinio skundo argumentų dėl priteistos žalos dalies dydžio, nes, kaip nurodyta, solidariosios prievolės skolininkai kreditoriui atsako visos prievolės dydžiu ir nėra teisinio pagrindo spręsti šioje byloje dėl tokių dalių nustatymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovų reikalavimą tenkinti visiškai.

Dėl procesinių palūkanų

Ieškovai kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsprendė ieškovų reikalavimo dėl procesinių palūkanų. Ieškovai, prašydami priteisti turtinės žalos atlyginimą iš atsakovės, kartu prašė priteisti ir 5 procentų procesines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo priimtas 2015 m. sausio 27 d.

CK 6.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir dėl to privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008).

Kaip teisingai kasaciniame skunde nurodo ieškovai, kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 45 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje šie du faktai egzistuoja, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovų reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

Dėl kitų ieškovų ir atsakovės kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus išaiškinimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas CK 6.279 straipsnio 1 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies bei 6.37 straipsnio 2 dalies, padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, o tai sudaro pagrindą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, pakeisti – ieškinį tenkinti visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir sprendimo vykdymo atgręžimo

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas ir ieškinys tenkintinas visiškai, atitinkamai iš naujo turi būti paskirstytos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjant bylą pirmosios, apeliacinės instancijos teismuose ir pirmą kartą kasaciniame teisme.

CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nustatyta, kad ieškovas T. P. sumokėjo 3475,44 Eur žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą, apeliacinės instancijos teisme patyrė 2400 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniam skundui, atsiliepimui į atsakovės apeliacinį skundą paruošti ir teisinėms konsultacijoms, nagrinėjant bylą pirmą kartą kasaciniame teisme patyrė 2080 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniam skundui, atsiliepimui į atsakovės kasacinį skundą paruošti ir teisinėms konsultacijoms. Įvertinusi šias ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos; redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.10, 8.11, 8.13, 8.14, 8.19 punktai). Taigi keičiant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, visiškai tenkinant ieškinį ir perskirstant bylinėjimosi išlaidas, ieškovui iš atsakovės iš viso priteistina 7955,44 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios, apeliacinės ir pirmą kartą kasaciniame teisme, atlyginimo. Kasaciniu skundu ieškovai kelia klausimą dėl išlaidų, patirtų dėl kasacinio skundo vertimo į suomių kalbą, atlyginimo, tačiau byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių tokių išlaidų faktą ir dydį, todėl šių išlaidų atlyginimas negali būti priteistas.

Ieškovams buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas. Priėmus procesinį sprendimą ieškinį tenkinti visiškai, visas šis žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės, tačiau, bylos duomenimis, ieškovė, vykdydama panaikintą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimą, jau sumokėjo 2780 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį į valstybės biudžetą. Taigi perskirstant bylinėjimosi išlaidas, ieškovei iš atsakovės priteistina 2780 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, tai ieškovei ir trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ grąžintinas žyminis mokestis, jų sumokėtas už kasacinius skundus nurodytoje kasacinėje byloje (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Pirmosios instancijos teisme buvo patirta 16,04 Eur, o nagrinėjant bylą pirmą kartą kasaciniame teisme – 24,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Priėmus procesinį sprendimą ieškinį tenkinti visiškai, visų šių išlaidų atlyginimas (40,89 Eur) priteistinas iš atsakovės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Ieškovai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jie sumokėjo 2365 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą šioje kasacinėje byloje, be to, ieškovai patyrė 2160 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Tenkinus ieškovų kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jiems priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 7, 8.13, 8.14 punktai).

Kasacinis teismas patyrė 32,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Konstatavus, kad ieškovų ieškinys tenkintinas, atsakovės ir trečiojo asmens „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ proceso metu teikti prašymai turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš ieškovės atmestini.

CPK 373 straipsnyje nustatyta, kad, panaikinęs arba pakeitęs sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. CPK 762 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės.

Bylos duomenimis, ieškovė yra įvykdžiusi panaikinto Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimo dalį ir sumokėjusi 3 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, į valstybės biudžetą, taip pat šia nutartimi keičiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį ir sumokėjusi 19,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad, iš esmės tenkinus ieškovų kasacinį skundą ir pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės, taikytinas sprendimo vykdymo atgręžimas, priteisiant iš valstybės ieškovei 22,88 Eur.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylos duomenimis, ieškovams jau yra sumokėta 41 780,50 Eur dalis žalos atlyginimo, taip pat atsakovė yra sumokėjusi dalį iš jos valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų T. P. ir L. P. ieškinį atsakovei Snieguolei Kaplerienei patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovams T. P. (duomenys neskelbtini) ir L. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 231 696,01 Eur (du šimtus trisdešimt vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt šešis Eur 1 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 231 696,01 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui T. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 7955,44 Eur (septynis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt penkis Eur 44 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios, apeliacinės ir pirmą kartą kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti ieškovei L. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 2780 (du tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 695 (šešis šimtus devyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Grąžinti trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ (j. a. k. FI24885827) 912 (devynis šimtus dvylika) Eur žyminio mokesčio už atsakovės Snieguolės Kaplerienės kasacinį skundą.

Grąžinti ieškovei L. P. (duomenys neskelbtini) 2259 (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt devynis) Eur žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 40,89 Eur (keturiasdešimt Eur 89 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).“

Atgręžiant sprendimo vykdymą priteisti ieškovei L. P. (duomenys neskelbtini) iš valstybės 22,88 Eur (dvidešimt du Eur 88 ct).

Priteisti ieškovui T. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 2160 (du tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti ieškovei L. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 2365 (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Snieguolės Kaplerienės (duomenys neskelbtini) 32,15 Eur (trisdešimt du Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas