Dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę į valstybinės žemės nuomą ir statybos teisėtumo vertinimą išnuomotame sklype, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-240-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07183-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.8; 3.2.4.9.6.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinius atsakovams M. P. ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl žemės sklypo atlaisvinimo, statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo bei atsakovo M. P. priešieškinį ieškovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus su trečiuoju asmeniu Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę į valstybinės žemės nuomą ir statybos teisėtumo vertinimą išnuomotame sklype, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą M. P. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti 0,0857 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), pašalinant jame esantį statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir statinys), sutvarkyti minėtą žemės sklypą ir pateikti VĮ Registrų centrui duomenis, kad minėtas statinys, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su šiuo statiniu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro; jei atsakovas per teismo nustatytą terminą neatlaisvins nurodyto žemės sklypo, leisti NŽT pašalinti šį statinį ir pateikti prašymą VĮ Registrų centrui dėl daiktinių teisių ir juridinių faktų, susijusių su statiniais, išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, visas išlaidas išieškoti iš atsakovo. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. kovo 25 d. ji atliko minėto žemės sklypo kontrolę ir nustatė, kad žemės sklype vykdoma statyba, todėl išsiuntė pranešimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo suėjus nuomos terminui ir sklypo atlaisvinimo. Ieškovės nuomone, atsakovas neturi teisės į žemės sklypą, nes jame nėra funkcionuojančių statinių. Kauno miesto savivaldybės administracija, išduodama statybos leidimą, turėjo įvertinti tai, kad nuomos sutartis baigiasi 2016 m. vasario 9 d. Atsakovas per 10 metų statinio nepastatė, todėl sutartis negali būti pratęsta ar naujai sudaryta. Be to, ieškovės nuomone, turi būti panaikintas statybos leidimas, nes atsakovas nėra statytojas, nevaldo žemės jokiais pagrindais.

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) ieškiniu prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos M. P. 2016 m. sausio 11 d. išduotą leidimą statyti naują (-us) statinį (-ius) (rekonstruoti statinį (-ius), atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. LNS-21-160111-00017); įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti žemės sklype naujai statomą pastatą bei sutvarkyti statybvietę (duomenys neskelbtini); jei atsakovas M. P. nurodyto įpareigojimo teismo nustatytu terminu neįvykdys, leisti Inspekcijai nugriauti žemės sklype naujai statomą pastatą bei sutvarkyti statybvietę, išieškoti patirtas išlaidas iš atsakovo. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad projekte nėra dalinės statinio projekto ekspertizės, nėra patikėtinės – NŽT – sutikimo dėl žemės naudojimo už statybvietės ribų, statybos leidimas prieštarauja specialiesiems paveldosaugos reikalavimams, nes šioje teritorijoje maksimalus aukštingumas 25 m, o planuojamas statyti pastatas – 25,78 m (pažeidžiami specialieji paveldosaugos reikalavimai), projektas prieštarauja detaliojo plano sprendiniams, nes statyba (užstatymas) galima tik 2–5 aukštuose, o tai reiškia, kad pirmasis aukštas turėtų būti atviras. Statytojas neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio reikalavimo, nes jokiais pagrindais nevaldo žemės sklypo.

Atsakovas M. P. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė panaikinti NŽT 2016 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 8SD-1757-(14.8.94.), kuriuo atsakovas M. P. įpareigotas pašalinti statinius nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini); įpareigoti NŽT sudaryti su atsakovu M. P. žemės sklypo nuomos ne aukciono būdu sutartį. Atsakovas nurodė, kad jis įsigijo 9 proc. statinį tam, kad šis būtų nugriautas ir pastatytas naujas statinys. Statybos leidimas buvo gautas 2016 m. sausio 9 d., t. y. iki valstybinės žemės nuomos sutarties pabaigos, todėl jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad su juo sutartis bus pratęsta. Atsakovui minėta sutartimi buvo suteikta teisė atlikti statybas statant statinį, naujo statinio pastatyta 6,8 proc., kadastriniai matavimai atlikti. Teisinis reglamentavimas nepasikeitęs, todėl žemės sklypas turi būti išnuomotas. Atsakovo nuomone, ieškovė elgėsi nesąžiningai, neįspėdama apie tai, kad valstybinės žemės nuomos sutartis nebus pratęsta, nors stebėjo statybos procesą, kadangi NŽT yra netoli nuomojamo sklypo. Dalinės statinio ir bendroji ekspertizės buvo atliktos. Tai, kad buvo įrengtas pirmas aukštas, negalima laikyti šio aukšto užstatymu, tai tik kai kurių statinio konstrukcijų įrengimas. Statinys nepatenka į kultūros vertybių apsaugos zoną, todėl būsimam statiniui 25 m statinio aukštingumo maksimumo reikalavimai nėra taikomi. Atsakovas pažymėjo, kad su visais suinteresuotais asmenimis ir Kauno miesto savivaldybe (toliau – ir Savivaldybė) buvo suderintos viešojo transporto judėjimo schemos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovių ieškinius atmetė, priešieškinį tenkino – panaikino NŽT 2016 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 8SD-1757-(14.8.94.); panaikino NŽT 2016 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 1SS-1884-(8.5.); įpareigojo ieškovę NŽT sudaryti su atsakovu M. P. valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį 1 metams, terminą pradedant skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. 02-01-1464 atsakovui M. P. 10 metų terminui buvo išnuomotas valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir su atsakovu 2006 m. vasario 9 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis (toliau – ir Nuomos sutartis). Žemės sklypo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba (Nuomos sutarties 4 dalis). Žemės sklype gali būti statomi tai pačiai veiklai vykdyti reikalingi statiniai ir įrenginiai, kuriems eksploatuoti išnuomotas žemės sklypas (Nuomos sutarties 5 dalies 1 punktas). Kauno miesto savivaldybės administracija 2016 m. sausio 11 d. atsakovui išdavė leidimą Nr. LNS-21-160111-00017 statyti viešbučių paskirties pastatą žemės sklype. 2016 m. sausio 12 d. užsakovė UAB „Verslo vystymo biuras“, atstovaujama direktoriaus M. P., ir rangovė UAB „Statybų sprendimai“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2016/01/12-1.

Teismas, spręsdamas dėl Inspekcijos ieškinio pagrįstumo, nurodė, kad techninio projekto dalių ekspertizės buvo atliktos ir įtrauktos į 2015 m. rugpjūčio 11 d. bendrosios techninio projekto ekspertizės aktą Nr. 369-EA-705 (toliau – ekspertizės aktas), kuriuo buvo įvertintas viešbučių paskirties pastato statybos projektas. Tai, kad be dalinių ekspertizių negalima atlikti bendrosios ekspertizės, patvirtino liudytojas K. M. Viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), bendrosios techninio projekto ekspertizės 2015 m. spalio 1 d. akto Nr. 369-EA-705/G išvadoje patvirtinta, kad techninis projektas atitinka esminius statinio reikalavimus, privalomųjų projekto rengimo dokumentų ir kitų statybos teisės aktų reikalavimus, techninį projektą galima tvirtinti, todėl ieškinio argumentus, susijusius su dalinių ekspertizių projekte neatlikimu, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis, kurios nuosavybės teise priklauso Savivaldybei. Šiuo atveju papildomas sutikimas dėl žemės naudojimo už statybvietės ribų nereikalingas, nes jis jau gautas iš šio žemės sklypo naudotojos – Kauno miesto savivaldybės administracijos, kuri išdavė statybą leidžiantį dokumentą. Vien tai, kad statybos metu laikinai naudojama greta esanti teritorija, nepaneigia nei statybą leidžiančio dokumento, nei statinio projekte nustatytų statybos darbų vykdymo teisėtumo. Teismas, įvertinęs tai, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2015 m. spalio 28 d. išreiškė savo pritarimą pateiktam atsakovo projektui, ieškovės argumentus dėl maksimalaus 25 m aukštingumo pažeidimo (78 cm) atmetė. Atsakovo naujai statomas pastatas nepatenka į 2014 m. spalio 8 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte Nr. KPD-SK-229 nustatytus apribojimus. Duomenų, kad statyba suprojektuota už detaliajame plane nustatytos užstatymo zonos, teismas nenustatė. Teismas, įvertinęs techninio projekto brėžinius – sklypo planus, nustatė, kad užstatymo zona atitinka detaliajame plane nurodytą zoną. Aplinkybes, kad projekto sprendiniai (dėl pirmo aukšto užstatymo) atitinka detaliojo plano sprendinius, patvirtino ir byloje liudijęs liudytojas G. N., projektavęs ginčo statinį.

Teismas nesutiko su ieškinio argumentu, kad statinio projektas yra parengtas komerciniam žemės sklypui, o 2014 m. kovo 12 d. žemės sklypo naudojimo būdas buvo pakeistas į daugiabučių gyvenamųjų pastatų, todėl projektas neva prieštarauja detaliajam planui. Teismas pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog žemės sklypo naudojimo būdas iki šiol yra komercinės paskirties, todėl sklype galima komercinės paskirties (ginčo atveju viešbučio) pastatų statyba. Projektas atitinka detaliojo plano sprendinius. Šiuo metu statytojas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio reikalavimo, nes nevaldo žemės sklypo jokiais pagrindais, tačiau įvertinęs tai, kad dėl minėtos aplinkybės vyksta ginčas tarp šalių, nustatęs, kad leidimo išdavimo metu atsakovas buvo žemės sklypo nuomininkas, teismas konstatavo, jog besibaigianti Nuomos sutartis nėra pagrindas Savivaldybei leidimo neišduoti (Statybos įstatymo 23 straipsnis). Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo neišduoti ginčijamo statybą leidžiančio dokumento statytojui M. P., todėl ieškinio reikalavimą panaikinti statybą leidžiantį dokumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vertindamas ieškovės NŽT ieškinio ir atsakovo priešieškinio pagrįstumą, sutiko su ieškovės argumentu, kad, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 46 punktą, atsakovas, žinodamas apie žemės sklypo Nuomos sutarties termino pabaigą, ne vėliau nei likus 3 mėnesiams iki Nuomos sutarties pabaigos į ieškovę nesikreipė. Ieškovė iki nuomos termino pabaigos atsakovo neįspėjo apie Nuomos sutarties pabaigą ir žemės sklypo atlaisvinimą. Teismas atsižvelgė į nuomos terminą (10 metų) ir per nuomos terminą atsakovo atliktus veiksmus, į reikiamą sukaupti investicijų dydį ir apsisprendimą, kuris reikalauja laiko, dėl statinio paskirties, į tai, kad statyba yra ilgalaikis procesas. Be to, teismas įvertino ir tai, kad nuo 2008 m. Lietuvą palietė ekonominė krizė.

Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 18 d. atlikus žemės sklypo naudojimo valstybinę kontrolę paaiškėjo, jog žemės sklype esantis senas statinys yra sunykęs, o naujas – nebaigtas statyti, tačiau teismas padarė išvadą, kad minėtos aplinkybės neeliminuoja valstybinės žemės sklypo Nuomos sutarties santykių dalyviams pasinaudoti Taisyklių 46 punkte įtvirtinta teise išnuomoti sklypą atsakovui dar 1 metų laikotarpiui. Faktų, kad žemės sklypą numatoma naudoti kitoms reikmėms ar kad nuomininkas netvarkingai vykdė Nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, teismas nenustatė.

Teismas nurodė, kad šalys Nuomos sutartyje susitarė, jog žemės sklype galima statyti naujus statinius. Atsakovas, laikydamasis sutartinių įsipareigojimų, stato viešbučių paskirties pastatą, todėl ieškovės veiksmus nepratęsti su atsakovu Nuomos sutarties teismas vertino kaip nepagrįstus, be to, ieškovė atsakovui raštą dėl žemės sklypo atlaisvinimo atsiuntė tik tada, kai atsakovas žemės sklype pradėjo vykdyti statybos darbus. Ieškovė neįvertino, kad statyti pradedama tik tada, kai yra sukauptos lėšos, sudarytos atitinkamos sutartys, gauti visi reikalingi dokumentai, tam yra pasiruošta. Teismas padarė išvadą, kad yra visos sąlygos sudaryti valstybinę žemės Nuomos sutartį, kadangi žemės sklypas reikalingas statomam statiniui eksploatuoti.

Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas neskundė NŽT 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 1SS-1884-(8.5.), kuriuo, palikus nepakeistą, ikiteismine tvarka buvo peržiūrėtas NŽT Kauno skyriaus sprendimas, tačiau dėl jame išdėstytų analogiškų motyvų, jis yra naikintinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių apeliacinius skundus, 2017 m. spalio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija papildomai nustatė, kad Nuomos sutarties 5.2 punkte nurodyta, jog, pasibaigus nuomos terminui, žemės Nuomos sutarties atnaujinimo, servitutų buvusiems žemės nuomininkams nustatymo ar kompensacijos už statinius ar įrenginius klausimai sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija nepalaikė apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas pradėjo darbus tik pasibaigus žemės Nuomos sutarties terminui. Tam, kad atsakovui 2016 m. sausio 11 d. būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas – statybos leidimas, jis turėjo Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikti Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nurodytus dokumentus. Tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo nustatyti, jog atsakovas iki Nuomos sutarties termino pasibaigimo neatliko jokių veiksmų dėl jam išnuomoto žemės sklypo panaudojimo pagal pagrindinę tikslinę paskirtį – naujo statinio statybai.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo statinys statomas nukrypstant nuo statinio projekto. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nesikreipė į NŽT prieš Nuomos sutarties termino pabaigą dėl jos atnaujinimo, tačiau NŽT reikalavimą atlaisvinti sklypą priėmė irgi tik 2016 m. kovo 25 d., o prašymą išregistruoti iš Nekilnojamo turto registro Nuomos sutartį pateikė 2016 m. kovo 24 d., todėl yra pagrindas konstatuoti nepakankamą abiejų šalių bendradarbiavimą vykdant sutartį, kuris neturi sukelti neigiamų pasekmių tik vienai iš šalių.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra visos Taisyklių 46 punkte nustatytos sąlygos, jog, pasibaigus valstybinės žemės Nuomos sutarties terminui, būtų sudaroma nauja valstybinės žemės nuomos sutartis. NŽT neįrodinėjo, kad pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą žemės sklypą planuojama naudoti kitoms reikmėms, o byloje nenustatyta, kad atsakovas netvarkingai vykdė pagal Nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akto 14 punkte buvo nurodyta pataisyti techninį projektą pagal privalomas projekto ekspertizės pastabas ir pakartotinai pateikti ekspertizės rangovui peržiūrėti dėl techninio projekto įvertinimo galutinės išvados pateikimo. Įvykdžius šį reikalavimą buvo surašytas Viešbučių paskirties pastato (duomenys neskelbtini), bendrosios techninio projekto ekspertizės 2015 m. spalio 1 d. aktas Nr. 369-EA-705/G, galutinė jo išvada patvirtina, kad techninis projektas atitinka esminius statinio reikalavimus, privalomųjų projekto rengimo dokumentų ir kitų statybos teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutikimą laikinai naudotis žemės sklypu nagrinėjamu atveju turėjo išduoti Savivaldybės taryba, nes (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės yra infrastruktūros statiniai, kurių naudotoja ji ir yra. Savivaldybės taryba atskiro formalizuoto sutikimo neišreiškė, tačiau Savivaldybės administracijos direktorius administruoja Savivaldybės turtą (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktas), todėl, išduodamas statybos leidimą, jis išreiškė ir savo sutikimą dėl projekte nurodytų darbų atlikimo.

Teisėjų kolegija papildomai nustatė, kad byloje taip pat yra detaliojo plano rengėjos architektės R. B. aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta: „žemės sklype pirmojo aukšto lygyje numatyti įvažiavimą į sklypą ir automobilių parkavimą. Požeminę pastato dalį išnaudoti automobilių parkavimui“, šio rašto ieškovės nekvestionavo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad leidimas statyti išduotas projektui, kuris skirtas komercinės paskirties objekto statybai, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 12 d. įsakymu „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo pakeitimo“ (toliau – Įsakymas) naudojimo būdas buvo pakeistas į „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybai“. Teisėjų kolegija nustatė, kad toks įsakymas buvo priimtas pagal atsakovo M. P. prašymą, tačiau iš 2016 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo akivaizdu, kad toks pakeitimas nebuvo įregistruotas, nes šio žemės sklypo naudojimo būdas iki šiol yra komercinės paskirties objektų teritorijos, todėl sklype galima komercinės paskirties pastatų – viešbučio – statyba.

Inspekcijos pateiktame naujame įrodyme – Kultūros paveldo departamento 2017 m. balandžio 13 d. rašte – nurodyta, kad statomas pastatas patenka į valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės – Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, teritoriją. Rašte nurodyta, kad, išnagrinėjus statomo pastato projektą, nustatyta, jog projekto sprendiniai pažeidžia kultūros paveldo vietovės vertingąją savybę, nes projektuojamas pastato aukštingumas 0,78 m viršija leistiną maksimalų aukštį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas nežymus aukštingumo pažeidimas nevertintinas kaip iš esmės pažeidžiantis specialiuosius architektūros reikalavimus, todėl tai neturėtų būti pagrindas išduotą statybos leidimą panaikinti, nes tai neatitiktų bendrųjų teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnyje.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovo Nuomos sutartis buvo terminuota, tačiau Inspekcija nenurodė, kokie teisės aktai ribotų atsakovės teisę išduoti statybas leidžiantį dokumentą, kai statytojo nuomos teisė yra terminuota ir nuomos sutarties terminas nepasibaigęs. Be to, NŽT pozicija nesudaryti naujos valstybinės žemės nuomos sutarties buvo nurodyta atsakovei, tačiau ir tai negali būti kliūtis išduoti šį leidimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė NŽT prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą, o ieškinius tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neatsižvelgė į tai, kad statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 8 priedo 5.6.2 punkte yra įtvirtinta, jog statytojo žemės sklypo nuosavybės (nuomos, panaudos) dokumentai yra statinio projektavimo sudedamoji dalis. Taigi, nesant galiojančios nuomos sutarties ir nevaldydamas žemės sklypo kitais teisėtais pagrindais, M. P. neturėjo teisės atlikti jokių statybos darbų žemės sklype statybos leidimo pagrindu.

Nuomos sutarties terminas baigėsi 2016 m. vasario 9 d., o statybos leidimas buvo išduotas mažiau nei prieš mėnesį iki sutarties pabaigos, t. y. 2016 m. sausio 11 d. Atlikus žemės sklypo patikrinimą nustatyta, kad šis sklypas, praėjus daugiau kaip mėnesiui po Nuomos sutarties termino pabaigos, buvo tik tveriamas tvoromis, o jame vykdomi parengiamieji statybos darbai buvo tik tokie, kad fiziškai pažeistas statinys buvo griaunamas ir ardomi pamatai, atvežama statybinė technika. Iš patikrinimo nuotraukų matyti, kad žemės sklypo sluoksnis tik pradėtas kasinėti. Teismas ignoravo itin svarbią bylos aplinkybę, kad statybos darbų vadovas dirbti pradėjo tik 2016 m. kovo 14 d., o statyboms vykdyti reikalingi dokumentai perduoti tik 2016 m. kovo 21 d., t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po Nuomos sutarties pabaigos. Realiai statybos darbai pradėti tik 2016 m. balandžio 4 d., kai buvo įkasti 4 poliai. Šios aplinkybės paneigia išvadą, kad statybos darbai pradėti galiojant Sutarčiai.

Atsakovas, gavęs statybą leidžiantį dokumentą ir žinodamas apie artėjančią Nuomos sutarties termino pabaigą, suvokdamas, kad laiku (nepasibaigus sutarties galiojimui) neįmanoma ne tik pradėti, bet ir užbaigti statybos darbų, privalėjo kreiptis į NŽT dėl termino pratęsimo, tačiau to nepadarė net ir po patikrinimo. Toks atsakovo elgesys, planuojant statybos darbus (besibaigiant Nuomos sutarties galiojimui), tik įrodo, kad jis, žinodamas ir suvokdamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto ar 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas, nesąžiningai siekė bet kokia kaina užstatyti žemės sklypą ir taip įgyti teisę jį valdyti. Tik galiojanti Nuomos sutartis (o ne statybą leidžiantis dokumentas) suteikia teisę veikti žemės sklype, todėl atsakovo veiksmai iš esmės prilygsta savavališkam žemės užėmimui (svetimo turto užvaldymui).

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“ 13.4 papunktį. Pagal šį papunktį Kauno miesto savivaldybės administracija, 2015 m. gruodžio 8 d. gavusi pakartotinį atsakovo prašymą, privalėjo įvertinti juridinius faktus, ribojančius statybą, t. y. Nuomos sutarties galiojimo terminą (Sutartis baigė galioti 2016 m. vasario 9 d.), ir pareikalauti iš atsakovo imtis veiksmų dėl Nuomos sutarties termino pratęsimo, ir tik po to spręsti, ar išduoti statybos leidimą.

Nepagrįsti teismo argumentai, kad Inspekcija nenurodė, kokie teisės aktai ribotų teisę išduoti statybas leidžiantį dokumentą. Tai, kad Nuomos sutartis buvo terminuota (galiojo iki 2016 m. vasario 9 d.) ir statybos leidimo išdavimo metu (leidimas išduotas 2016 m. sausio 11 d.) buvo beveik pasibaigusi, įpareigojo Savivaldybę vadovautis STR 1.05.01:2017 13.4 papunkčiu, t. y. įvertinti juridinius faktus, ribojančius statybą (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis). Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Atsakovas, pradėjęs statybos darbus be teisinio pagrindo (pasibaigus Nuomos sutarčiai), negali būti laikomas statytoju ir negali įgyvendinti statytojo teisės Statybos įstatymo 3 straipsnio prasme.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 8 priedo 5.6.2 papunktyje buvo nustatyta, kad statytojo žemės sklypo nuosavybės (nuomos, panaudos) dokumentai yra statinio projektavimo sudedamoji dalis. Todėl, nesant galiojančios Nuomos sutarties ir nevaldydamas valstybinės žemės sklypo kitais teisėtais pagrindais, ne tik atsakovas neturėjo teisės atlikti statybos darbų pagal statybos leidimą, bet ir Kauno miesto savivaldybės administracija privalėjo į tai atsižvelgti ir statybos leidimo neišduoti.

Kartu vertinant CK 6.551 straipsnio 2 dalį, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, Taisyklių 28 punktą, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-570/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-570/2008">3K-3-570/2008</a>; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>), darytina išvada, kad valstybinės žemės sklypus nuomoti be aukciono galima tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam pagrindui. Teisės nuomoti valstybinę žemę pagrindas, įtvirtintas įstatyme, – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. Teismas iš esmės nevertino kasacinio teismo praktikos, aiškinančios Žemės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias žemės paskirtį, CK 6.551 straipsnio 2 dalį, taip pat poįstatyminius aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka taisykles. Tam, kad atsirastų reali galimybė tokią žemę išsinuomoti be aukciono, turėtų būti nustatyta, ar žemės sklypas, kurį siekiama nuomoti, yra naudojamas ir ar toks žemės sklypas yra reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pati savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas. Svarbus yra ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, t. y. ar žemės sklype yra vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jokio atsakovo statinio nebuvo ir nėra.

Teismai nusprendė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotas (neatitinkantis STR 1.05.01:2017 13.4 papunkčio) statybos leidimas prilygsta valstybinės žemės nuomos sutarčiai. Kitaip tariant, teismai nusprendė formuoti naują praktiką ir laikyti, kad valstybinė žemė gali būti nuomojama ir pagal Savivaldybės išduotus statybos leidimus. Teritorijų planavimo dokumentuose yra sprendžiami žemės sklypų formavimo, reglamentų nustatymo ir kiti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme nustatyti klausimai, tačiau teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose nėra sprendžiami žemės sklypų pardavimo ar nuomos klausimai, todėl galiojantys teritorijų planavimo dokumentai neįpareigoja valstybinės žemės patikėtinio sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232/2014">3K-3-232/2014</a> konstatuota, kad valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria buvo pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.80, 1.96 straipsniai). Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės nuomos, priimtiems pažeidžiant imperatyviųjų teisės normų nuostatas.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypas buvo išnuomotas naujam statiniui statyti. Joks teisės aktas ar teismų praktika nesuteikia teisių nuomojamuose valstybinės žemės sklypuose statyti naujų statinių. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, kreipdamasis į Savivaldybę dėl statybos leidimo, naudojo žemės sklypą pagal paskirtį.

Nesutiktina su teismo pozicija, kad nelaikytinas pagrįstu Inspekcijos argumentas dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo 2014 m. kovo 12 d. įsakymu į daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, nors statybos leidimas išduotas statyti komercinės paskirties objektą. Tai, kad žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas, nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog žemės sklype galima statyti komercinės paskirties pastatą – viešbutį. Kauno miesto savivaldybės administracija, išduodama statybos leidimą, negalėjo neatsižvelgti į Kauno miesto bendrąjį planą ir nežinoti apie savo pačios priimtą įsakymą dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo.

Atsižvelgiant į Taisyklių 42 ir 46 punktų nuostatas, valstybinės žemės nuomos terminas gali būti pratęsiamas, jei žemės nuomininkas ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos termino pabaigos pateikia NŽT teritoriniam padaliniui prašymą pratęsti valstybinės žemės nuomos terminą, o pasibaigus valstybinės žemės nuomos terminui, buvusio nuomininko prašymu pagal Taisykles gali būti sudaroma nauja valstybinės žemės nuomos sutartis. Įstatymų leidėjas konkrečiai įvardijo, kad nuomos sutartis galima tik nesant duomenų apie statinio žuvimą. Jau Nuomos sutarties sudarymo metu buvo žinoma, kad žemės sklype buvo įregistruotas fiziškai pažeistas pastatas, kuris negalėjo būti naudojamas bei eksploatuojamas pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį, kadangi jo baigtumo procentas sudarė tik 9 proc., o fizinis nusidėvėjimas – net 70 proc. ir pastatas neatitiko pirmiau minėto teisinio reglamentavimo nuostatų. Taigi žemės sklypo valstybinės žemės nuomos sutartis pagal Taisyklių 46 punktą negalėjo ir negali būti sudaroma jokiam terminui, o Nuomos sutarties su atsakovu iš viso negalėjo būti sudaryta, nes neatitiko Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatų.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės NŽT kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Kasaciniame skunde pateikiama NŽT nuomonė, kad teismai neatsižvelgė į statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“. Ieškovė kasaciniame skunde skundžiamų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą grindžia teisės aktu, kuris ginčo santykiams aktualiu laikotarpiu net negaliojo, t. y. tiek ginčijamas statybos leidimas buvo išduotas, tiek Nuomos sutartis baigė galioti 2016 m. pradžioje, o minimas statybos techninis reglamentas pradėjo galioti nuo 2017 m. sausio 1 d. Be to, net ir vertinant šio reglamento 13.4 papunktį, teismai visiškai pagrįstai nenustatė jokių šios teisės normos pažeidimų. Teismai teisingai sprendė, kad statybos leidimo išdavimo metu atsakovas buvo žemės sklypo nuomininkas ir besibaigianti Nuomos sutartis nebuvo pagrindas Savivaldybei neišduoti statybos leidimo.

Ieškovės byloje nenurodė, kokie teisės aktai ribotų atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos teisę išduoti statybą leidžiantį dokumentą, kai statytojo nuomos teisė yra terminuota ir Nuomos sutarties terminas nepasibaigęs. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nebuvo duomenų, jog NŽT pozicija nesudaryti naujos valstybinės žemės nuomos sutarties buvo nurodyta Kauno miesto savivaldybės administracijai, tačiau net ir tai nebūtų buvusi kliūtis pagal galiojantį teisinį reglamentavimą išduoti ginčijamą statybos leidimą. Statybos leidimas statytojui buvo išduotas 2016 m. sausio 11 d., t. y. dar galiojant valstybinės žemės nuomos sutarčiai ir statytojui M. P. būnant šio žemės sklypo nuomininku. Tiek prašymo išduoti statybos leidimą metu, tiek išduodant statybos leidimą statytojas turėjo teisę į statybą pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, t. y. buvo žemės sklypo, kuriame prašė išduoti statybos leidimą, nuomininkas, taigi ir teisėtas naudotojas. Be to, nei Statybos įstatyme, nei aktualiu laikotarpiu galiojusiame statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nebuvo (nei šiuo metu galiojančiame yra) nustatyti apribojimai išduoti statybos leidimą, jei statytojo nuomos teisė yra terminuota.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai neteisingai vertino Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmus, išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Nepagrįstais teismo argumentais ieškovė laiko teiginius, kad byloje nebuvo nurodyta, kokie teisės aktai ribojo teisę išduoti statybą leidžiantį dokumentą. NŽT nuomone, tai, kad Nuomos sutartis buvo terminuota ir statybos leidimo išdavimo metu buvo beveik pasibaigusi, įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją vadovautis statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 13.4 papunkčiu, t. y. įvertinti juridinius faktus, ribojančius statybą, ir pareikalauti iš atsakovo imtis veiksmų dėl Nuomos sutarties pratęsimo, ir tik po to spręsti, ar išduoti statybos leidimą.

Viešojo administravimo subjektas gali atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos teisės aktai jam nustato. Todėl ieškovės argumentai, kad Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą reikalauti iš statytojo imtis veiksmų dėl valstybinės Nuomos sutarties pratęsimo, yra be jokio teisinio pagrindo ir atmestini.

Ieškovės argumentai, kad Savivaldybės administracija privalėjo įvertinti tai, jog, išduodant statybos leidimą, statytojo sudaryta Nuomos sutartis yra terminuota ir nustos galioti pasibaigus tam tikram terminui, yra jokiomis teisės normomis nepagrįsti ir atmestini bei nesudarantys teisinio pagrindo Savivaldybės administracijai neišduoti leidimo ar reikalauti iš statytojo imtis veiksmų dėl Nuomos sutarties pratęsimo, kai, išduodant statybos leidimą, Nuomos sutartis buvo galiojanti, o teisės aktas nustato galimybę ją pratęsti nustatyta tvarka. Nei Taisyklių, nei statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos neįpareigoja statybos leidimą išduodančios institucijos pareikalauti iš atsakovo imtis veiksmų valstybinės žemės nuomos sutarčiai pratęsti.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista materialioji teisės norma, t. y. statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 8 priedo 5.6.2 papunktis, kuriame nustatyta, kad statytojo žemės sklypo nuosavybės (nuomos, panaudos) dokumentai yra statinio projektavimo sudedamoji dalis. Nurodyta teisės norma paneigia ieškovės NŽT argumentą, nes su projektu buvo pateikta galiojanti Nuomos sutartis ir išduotas statybą leidžiantis dokumentas ją pateikus bei jai galiojant.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. A-713 nėra ir negali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu. Teritorijų planavimo dokumentai rengiami visai kita tvarka nei minėtas įsakymas. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūros bei jų sprendiniai reglamentuoti Teritorijų planavimo įstatyme bei jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Minėtas įsakymas priimtas vadovaujantis Žemės įstatymo 24 straipsniu ir Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, reglamentuojančiu pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarką bei sąlygas. Minėtu įsakymu pagal atsakovo M. P. prašymą buvo nuspręsta pakeisti sklypo naudojimo būdą, tačiau šis įsakymas nebuvo įgyvendintas, taigi nesukėlė jokių pasekmių.

Atsakovas M. P. atsiliepime į ieškovės NŽT kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad būtina sąlyga išnuomoti valstybinį žemės sklypą ne aukciono tvarka yra ta, jog valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-577/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-577/2008">3K-3-577/2008</a>; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-96/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-96/2008">3K-3-96/2008</a>; kt.)

Nagrinėjamoje situacijoje būtina įvertinti ir atsižvelgti į visą ginčo kontekstą, atsakovo ir NŽT veiksmus bei faktinę situaciją baigiantis ir pasibaigus žemės sklypo nuomos sutarčiai. Teismai, įvertinę bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, kad būtina vadovautis Taisyklių 46 punktu ir su atsakovu sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį vienerių metų terminui.

Byloje nekyla ginčo, kad žemės sklypas atsakovui buvo išnuomotas turint tikslą statyti jame komercinės paskirties pastatus. Atsakovas dėjo pastangas ir aktyviais veiksmais prisidėjo prie to, kad statyboms žemės sklype leidimas būtų gautas. Atsakovas į žemės sklypą planavo investuoti 6 000 000 Eur, vien už projektavimo ir kitus darbus iki Statybos leidimo išdavimo rangovams sumokėjo 200 000 Eur. Atsakovas, pradėjęs statybos darbus, iškart po statybos leidimo išdavimo pagrįstai tikėjosi, kad jam bus leista pabaigti statybos darbus, juolab kad įsigyjant statinį žemės sklype ir buvo įtvirtintas tikslas pastatą griauti ir jo vietoje statyti naują komercinės paskirties statinį. Nuomos sutartimi atsakovui valstybinė žemė buvo išnuomota, jam įgijus nuosavybės teisę į statinį (pamatus), statyti žemės sklype naują komercinės paskirties statinį. Pastatas statomas pagal galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, be to, byloje nėra duomenų, kad jis statomas nukrypstant nuo statinio projekto, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo situacijoje būtina atkreipti dėmesį, jog tiek 2006 m. atsakovui sudarant Nuomos sutartį, tiek dabar teisinis reguliavimas, nustatantis sąlygas išnuomoti valstybinę žemę, nepasikeitė.

NŽT veiksmai pagrįstai leido atsakovui tikėti, kad nekils problemų su juo sudarant žemės sklypo nuomos sutartį, kadangi NŽT buvo žinoma apie išduotą statybos leidimą ir apie žemės sklype vykstančias statybas. Atsakovas yra įgijęs pastato statybai visus reikalingas valstybės institucijų leidimus. Šiems leidimams gauti atsakovas sugaišo penkerius metus, dėl to faktiškai negalėjo vykdyti statybos darbų. Nagrinėjamu atveju NŽT nepagrįstai teigia, kad atsakovas nesinaudojo jam suteikta teise vykdyti statybas žemės sklype ir nevykdė jų dar esant galiojančiai žemės sklypo nuomos sutarčiai. Pažymėtina, kad atsakovas ne tik pradėjo statybas tik gavęs statybos leidimą (tą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai), bet ir faktiškai pastatė šeštadalį (kas sudaro apie 16 procentų) viso suplanuoto pastato.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovės NŽT kasacinio skundo ieškovė Inspekcija prašo kasacinį skundą tenkinti, remdamasi skunde nurodytais pagrindais.

Kasaciniu skundu ieškovė Inspekcija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą, o ieškinius tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai klaidingai nurodė, kad techninio projekto ekspertizės buvo atliktos ir įtrauktos į ekspertizės aktą. Ekspertizės aktas parengtas 2015 m. rugpjūčio 11 d., tačiau prie bylos pridėtas tik 2017 m. sausio 12 d. Projekto sudėtyje jo taip pat nebuvo. Ekspertizės akto 14 punkte nurodyta, kad techninį projektą būtina pataisyti pagal projekto ekspertizės privalomas pastabas ir pakartotinai pateikti ekspertizės rangovui peržiūrėti dėl techninio projekto įvertinimo galutinės išvados pateikimo. Tai reiškia, kad bendrosios projekto ekspertizės akte buvo nustatyta, jog projektas neatitinka esminių statinio reikalavimų, projekto rengimo dokumentų ir (ar) kitų statybos teisės aktų reikalavimų, todėl tokio projekto nebuvo galima tvirtinti. Duomenų, kad projektas buvo pakoreguotas ir pakartotinai teiktas ekspertizei atlikti, byloje nėra. Bendrosios projekto ekspertizės nurodytos pastabos sutampa su Inspekcijos ieškinyje nurodytais teisės aktų pažeidimais.

Atsižvelgiant į iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 7 dalies 3 punktą, statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 6.5, 6.6, 6.7, 6.8, 17 punktus, nagrinėjamu atveju, statytojui statant ypatingos kategorijos statinį, prie dokumentų, pridedamų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, privalėjo būti pateikta ne tik bendroji statinio projekto ekspertizė, bet ir dalinės statinio projekto ekspertizės, tačiau šių projekte nebuvo. Remiantis Ekspertizės akto 1.5 punktu, ekspertizei buvo pateikta techninio projekto bendroji, sklypo plano, architektūros konstrukcijų, vandentiekio ir nuotekų šalinimo, šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, elektrotechinė, šilumos gamybos ir tiekimo, elektroninių ryšių, gaisrinės signalizacijos, procesų valdymo ir automatizacijos, pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalys, bet ne privalomos pateikti dalinės projekto ekspertizės, taip pat buvo pateikta UAB „Darbasta“ 2015 m. rugpjūčio 11 d. atlikta gaisrinės saugos dalies ekspertizė Nr. DG 15-71, t. y. tik viena iš būtinųjų projekto dalinių ekspertizių. Dalinės statinio projekto ekspertizės (konstrukcijų, vandens ir nuotekų, šildymo, elektros ir kt.) nebuvimas ir neįvertinimas sudaro Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažeidimą.

Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys, turintys skirtingas teises ir pareigas, skirtingas kompetencijas ir funkcijas. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktas nenustato, kad Savivaldybės administracijos direktorius su Savivaldybei priklausančiu turtu gali elgtis kaip turto savininkas, priešingai, šis punktas įtvirtina, kad Savivaldybės administracijos direktorius Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja Savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja Savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už Savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja Savivaldybės turtą. Šiuo atveju prie dokumentų, pridedamų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, privalėjo būti pateikta sutartis (sutikimas) su šio žemės sklypo savininku, kadangi statybos metu yra naudojama teritorija, nepriklausanti statytojui, realios statybvietes ribos nesutampa su statybvietės teritorija, o siekiant pastatyti tokį statinį, koks yra suprojektuotas, svetimo turto laikinas panaudojimas statybos tikslais yra neišvengiamas. Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktas nepalieka statytojui alternatyvos pasirinkti, kieno, t. y. ar gatves administruojančio subjekto, žemės sklypo savininko valdytojo ar žemės sklypo naudotojo sutikimą jis gaus. Taigi norint gauti leidimą statyti statinį turi būti pateikiamas žemės sklypo savininko sutikimas (sutartis), jei jo nėra – valdytojo, o jei ir šio nėra – tik tada naudotojo. Todėl teismo išvada, kad žemės naudotojo sutikimas (Kauno miesto savivaldybės administracijos sutikimas), nes jis išdavė leidimą ir dėl tos priežasties valstybinės žemės sklypo savininko – valstybės, atstovaujamos valstybinės žemės patikėtinės NŽT, sutikimas yra nereikalingas, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis minėtam įstatymo punktui.

Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad statinio projektas rengiamas naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybai, vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais. Valstybinės žemės sklypui buvo parengtas teritorijų planavimo dokumentas – sklypo detalusis planas, jis buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. A-3487 „Dėl žemės sklypo K(duomenys neskelbtini) detalaus plano patvirtinimo“. Detalusis planas yra projekto dalis. Pagal detaliojo plano sprendinius sklypo užstatymo zona rytinėje sklypo dalyje galima tik 2–5 aukšto lygyje. Tačiau pagal parengtą statinio projektą sklypo užstatymas rytinėje dalyje planuojamas požeminiuose cokoliniame, pirmame ir kituose pastato aukštuose. Tuo tarpu teismai nustatė, kad projekto sprendiniai dėl pirmo aukšto užstatymo atitinka detaliojo plano sprendinius.

Žemės sklypo naudojimo būdas pakeistas iš komercinės paskirties objektų teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas, o projektas, kuriam išduotas leidimas, skirtas komercinės paskirtas objekto statybai. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. vasario 27 d. išduoti specialieji architektūros reikalavimai Nr. 70-17-1465 ir Kultūros paveldo departamento išduoti paveldosaugos reikalavimai yra administraciniai aktai, todėl jiems būdingas privalomumo požymis – arba jie privalo būti vykdomi tokio turinio, kokio jie yra, arba jie privalo būti keičiami nustatyta tvarka, arba jų teisėtumas turi būti ginčijamas teisme. Nagrinėjamu atveju, išduodant leidimą, šie veiksmai, skirti priimto administracinio akto turiniui pakeisti, atlikti nebuvo. Papildomai teikiamas Kultūros paveldo departamento atsakymas patvirtina ir įrodo, kad leidimas buvo išduotas ne tik pažeidžiant Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, bet ir statytojui išduotus administracinius aktus – specialiuosius architektūros reikalavimus ir specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės pažeidimą įvertino tik kaip nežymų aukštingumo pažeidimą. Toks teisės aktų vertinimas ydingas, nes kultūros paveldo vertybių apsauga yra pripažįstama viešuoju interesu. Maksimalus pastatų aukštis – vertingoji savybė valstybės saugomos kultūros paveldo vietovėje (Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, teritorijos 168 kvartale) nustatytas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. spalio 8 d. aktu Nr. KPD-S C-229. Pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTUtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-255-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-255-219/2015">3K-3-255-219/2015</a>). Jokie teisės aktai nenustato, koks nuokrypis nuo maksimalaus nustatyto dydžio nagrinėjamu atveju susidariusioje situacijoje yra galimas, todėl daryti išvadą, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nustatytas maksimalus dydis negali būti viršijamas, pateisinant tokį pažeidimą CK 1.5 straipsniu, nėra teisinga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS02NjItMTQ3Mi0xMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-662-1472-11')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-662-1472-11">A-662-1472-11</a> nurodė, kad pareiškėjai, ginčydami statybos leidimą, neprivalo reikšti savarankiškų reikalavimų panaikinti vientisos administracinės procedūros (statybos leidimo išdavimo) metu priimamą procedūrinį (tarpinį) Nuolatinės statybos komisijos sprendimą išduoti statybos leidimą, tačiau ši aplinkybė neapriboja galimybių ginčyti statybos leidimą tokiais pagrindais, kurie yra susiję su materialiniu ir (arba) procesiniu (procedūriniu) Nuolatinės statybos komisijos veiksmų, neveikimo ir (arba) priimto sprendimo išduoti statybos leidimą neteisėtumu. Nustačius, kad Nuolatinė statybos komisija negalėjo priimti sprendimo išduoti statybos leidimą, ginčijamas statybos leidimas turi būti panaikintas – ex iniuria non oritur ius (iš ne teisės negali atsirasti teisė). Pažymėtina, kad anksčiau veikusios Nuolatinės statybos komisijos veiksmai atitinka statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017„Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 9 priedo nuostatas, tik sprendimas dėl pritarimo projektui yra priimamas kitokia forma, todėl ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė gali ir turi būti taikoma ir leidimo išdavimo teisėtumui tinkamai įvertinti.

Leidimas atsakovui buvo išduotas 2016 m. sausio 11 d., o Nuomos sutartis galiojo iki 2016 m. vasario 9 d. Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 4 priedo 1 punktu, statybos darbų žurnalas (toliau – Žurnalas) yra privalomasis statybos darbų vykdymo dokumentas, kuriame aprašoma statinio statybos darbų eiga, atliktų statybos darbų kokybė, atskirų darbų perdavimas statytojui (užsakovui). Pagal įrašus Žurnale statinio statybos vadovas dirbti pradėjo tik 2016 m. kovo 14 d. Statyboms vykdyti reikalingi dokumentai jam perduoti 2016 m. kovo 21 d. Nei Žurnale, nei Inspekcijos Kauno skyriaus Statybos patikrinimo akte įrašų ar duomenų apie nugriauto pastato likusių pamatų griovimą nėra. Nagrinėjamu atveju statybos darbai valstybinės žemės sklype buvo pradėti, kai Nuomos sutarties terminas jau pasibaigė.

Atsakingas Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojas pagal kompetenciją privalėjo patikrinti, ar projekto sprendiniai nepažeidžia teritorijų planavimo dokumentų sprendimų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Jis turėjo nustatyti trūkumus, o ne išduoti statybos leidimą. Leidimas naikintinas kaip neteisėtas, nes iš esmės jo turinys prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams, be to, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnis).

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės Inspekcijos kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Įvertinus Inspekcijos pateikto kasacinio skundo turinį, jame iš esmės yra keliami tie patys fakto klausimai, kurie buvo išspręsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Nei kasaciniame skunde, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir principų atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nesilaikė ar taikė juos netinkamai.

Statinio techninio projekto sudėtyje buvo pateiktas ekspertizės 2015 m. spalio 1 d. aktas, kuriame nurodyta, kad ekspertizei pateikta techninio projekto bendroji dalis, sklypo plano dalis, architektūros dalis, konstrukcijų dalis, vandentiekio ir nuotekų šalinimo dalis, šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo dalis, elektrotechninė dalis, šilumos gamybos ir tiekimo dalis, elektroninių ryšių dalis, gaisrinės signalizacijos dalis, procesų valdymo ir automatizacijos dalis, pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalis. UAB „Darbasta“ 2015 m. rugpjūčio 11 d. atliko šio projekto Gaisrinės saugos dalies ekspertizę Nr. DG 15-71, taigi ekspertizė buvo atlikta visoms techninio projekto dalims.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas M. P. pateikė ekspertizės aktą su konkrečių techninio projekto dalių ekspertizių pastabomis. Šiame akte pateikta projekto įvertinimo išvada: „techninį projektą būtina pataisyti pagal projekto ekspertizės privalomas pastabas ir pakartotinai pateikti ekspertizės rangovui peržiūrėti dėl techninio projekto įvertinimo galutinės išvados pateikimo“. Po nurodytų dalinių ekspertizių pastabų pateikimo buvo parengtas 2015 m. spalio 1 d. bendrosios techninio projekto ekspertizės aktas Nr. 369-EA-705/G. Bendrosios ir dalinės projekto ekspertizių atlikimo faktą patvirtino ir liudytojas P. M. bei architektas G. N.. Šios aplinkybės paneigia Inspekcijos argumentą, kad po 2015 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės aktu įformintos ekspertizės, kurioje buvo nustatyti tam tikri projekto trūkumai, projektas nebuvo pakoreguotas ir pakartotinai teiktas ekspertizei atlikti. Atliekant ekspertizę buvo laikomasi statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 21, 74, 77, 95 punktų reikalavimų.

Inspekcijos argumentas, kad dalinių ekspertizių aktai nebuvo pateikti techninio projekto byloje, dėl to neva projektas tampa neteisėtas, yra niekuo nepagrįsti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dalinės projekto ekspertizės buvo atliktos, o būtino reikalavimo, kad šie dalinių ekspertizių aktai būtų techninio projekto sudėtyje, nėra nustatyta jokiame teisės akte.

Inspekcija, reikšdama tokius argumentus, apeliuoja į ekspertizės vadovo kompetenciją, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčijamas ekspertizės aktas ar yra kreiptasi į kompetentingas institucijas dėl ekspertizės vadovo kompetencijos patikrinimo.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad projekto trūkumas, įvardytas ekspertizės akto 4.2 punkte, nebuvo ištaisytas. Šis akto punktas nustatė žemės savininko (naudotojo) sutikimo gavimą laikiniems inkarams grunte prie esamo pastato Maironio g. įrengti ir nurodyti priemones buvusiai būklei atkurti. Pažymėtina, kad vienintelis pastatas, (duomenys neskelbtini) ir besiribojantis su ginčo žemės sklypu yra pastatas (duomenys neskelbtini), naudojamas Kauno apygardos prokuratūros. Techninio projekto sudėtyje esančiame sklypo plane yra Lietuvos Respublikos prokuratūros kanclerės 2015 m. rugsėjo 29 d. derinimas su įrašu „su projektiniais sprendiniais sutinkame“.

Ieškovės Inspekcijos argumentai, kad privalo būti gautas tokios teritorijos savininko sutikimas, jei jo nėra – valdytojo sutikimas, o jei pastarojo nėra – tik tuomet naudotojo, yra visiškai nepagrįsti. Ieškovė nenurodė jokio teisinio pagrindo, leidžiančio taip teigti bei savaip interpretuoti Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktą.

Kaip teismas nustatė, žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ribojasi su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis, kurios nuosavybės teise yra valdomos Savivaldybės. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Šios gatvės kaip inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, yra įrengtos ant valstybinės žemės. Susisiekimo komunikacijų – gatvių – savininkas yra laikytinas tos valstybinės žemės, ant kurios yra įrengti šie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti inžineriniai statiniai, naudotoju. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis nustato, kad žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Pagal analogiją vertinant CK 6.394 straipsnį, laikytina, kad teisėtas pagrindas naudoti žemę yra teisėtas joje esamų statinių valdymas, kadangi, įgydamas tam tikras daiktines teises į statinį, asmuo įgyja tam tikras teises ir į žemę, būtiną tam statiniui eksploatuoti. Todėl vertinant tai, kad gatvių, kuriomis yra nurodyta laikinai naudotis ginčo statybos metu, savininkas yra tos žemės, ant kurios šie statiniai stovi, naudotojas, ieškovės argumentas, kad buvo pažeistas Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktas, yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi šios žemės naudotojas išdavė statybą leidžiantį dokumentą, tokiu būdu išreikšdamas savo sutikimą dėl projekte nurodytų darbų. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja tokių sutikimų formos.

Atmestinas Inspekcijos argumentas, kad negalima sutapatinti gatvių savininko, t. y. tos teritorijos naudotojo, su statybos leidimą išdavusiu subjektu, kadangi tai skirtingi juridiniai asmenys, t. y. gatvės, esančios šalia ginčo žemės sklypo, priklauso nuosavybės teise Kauno miesto savivaldybei, o statybos leidimas išduotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioto valstybės tarnautojo. Todėl negalima laikyti, kad Savivaldybės administracijos direktorius, išduodamas statybos leidimą, kartu išreiškė valią dėl teritorijos, ant kurios stovi Savivaldybei priklausantys statiniai – susisiekimo komunikacijos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktą savivaldybės administracijos direktorius administruoja savivaldybės turtą.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad techninio projekto duomenys patvirtina, jog valstybinės žemės dalis, esanti greta ginčo žemės sklypo, bus panaudojama statybos metu. Nepanaudojant šalia valstybinės žemės sklypo esančios teritorijos, objektyviai būtų neįmanoma įgyvendinti projekto sprendinių tokių, kokie yra suprojektuoti. Žemės sklypo detaliajame plane buvo nustatyta užstatymo zona iki pat žemės sklypo ribos tiek ties (duomenys neskelbtini), tiek ties (duomenys neskelbtini) gatve. Šis detalusis planas, jo sprendiniai buvo suderinti su tuometinio valstybinės žemės patikėtinio Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotoju. Pagal detaliojo plano sprendinius akivaizdu, kad techniškai nėra įmanoma atlikti statybos darbų, t. y. statyti 5 aukštų pastato ant sklypo ribos, nesinaudojant gretima (už žemės sklypo ribos esančia) teritorija.

Inspekcijos nuomone, teismai netinkamai vertino projekto sprendinių atitiktį ginčo sklypo detaliojo plano sprendiniams. Priešingai, atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotojas pagal kompetenciją patikrino tinkamai bei nustatė, kad projekto sprendiniai nepažeidžia ginčo žemės sklypui patvirtinto detaliojo plano sprendinių. Ieškovė teigė, kad pagal detaliojo plano sprendinius sklypo užstatymo zona rytinėje sklypo dalyje galima tik 2–5 aukšto lygyje, o pagal parengtą statinio projektą sklypo užstatymas rytinėje dalyje planuojamas požeminiuose, cokoliniame, pirmame ir kituose aukštuose.

Teismai įvertino techninio projekto brėžinius – sklypo planus, iš jų nustatė, kad užstatymo zona atitinka detaliajame plane nurodytąją, t. y. pagrindinio pastato statyba pirmo aukšto gatvės lygyje yra suplanuota tik vakarinėje sklypo dalyje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Inspekcija nekvestionavo detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodytų sprendinių, t. y. žemės sklype pirmo aukšto lygyje suprojektuoti įvažiavimą į sklypą ir automobilių stovėjimo aikštelę. Aplinkybes, kad projekto sprendiniai atitinka detaliojo plano sprendinius, patvirtino ir byloje liudijęs liudytojas G. N., projektavęs ginčo statinį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ir kitus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo rodiklius, nustatytus ginčo žemės sklypui detaliuoju planu. Visi šie pagrindiniai techniniai rodikliai (užstatymo tankis, intensyvumas, aukštis, statybos zona) yra tarpusavyje susiję, todėl teismas tinkamai vertino jų visumą kompleksiškai, konstatavo, kad visi pagrindiniai teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo rodikliai neviršija nustatytų detaliajame plane.

Suprojektuotas pastatas yra 5 aukštų, nes pirmo aukšto gatvės lygyje yra suprojektuotas cokolinis iš dalies atviras aukštas, o tai visiškai atitinka detaliojo plano sprendinius, kuriuose taip pat buvo nustatyta galimybė statyti 5 aukštų pastatą. Skunde teigiama, kad projekto sprendiniai neva prieštarauja Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 12 d. įsakymui Nr. A-713 (toliau – įsakymas), kurį Inspekcija traktuoja kaip teritorijų planavimo dokumentą. Dėl šio neteisingo traktavimo buvo teigiama, kad projekto sprendiniai prieštarauja teritorijų planavimo dokumentui, vadovaujantis aktualiu laikotarpiu galiojusiu Statybos įstatymo 20 straipsniu, kad projekto sprendiniai rengiami vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais. Minėtas įsakymas nėra ir negali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu, nes teritorijų planavimo dokumentai rengiami visai kita tvarka. Įsakymas priimtas vadovaujantis Žemės įstatymo 24 straipsniu ir Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, reglamentuojančiu pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarką bei sąlygas. Įsakymu pagal atsakovo M. P. prašymą buvo nuspręsta pakeisti sklypo naudojimo būdą, tačiau šis įsakymas nebuvo įgyvendintas, taigi nesukėlė jokių pasekmių. Šias aplinkybes akcentavo ir apeliacinės instancijos teismas.

Kasaciniame skunde pateikiama argumentacija, kad institucijų iškelti reikalavimai projektui yra privalomo pobūdžio ir jų turi būti laikomasi projektuojant statinį. Byloje ginčo dėl to ir nebuvo, nė viena iš šalių šios aplinkybės neginčijo. Inspekcija, laikydama, kad institucijos nepagrįstai pritarė techniniam projektui, t. y. manydama, kad projekto sprendiniai neatitinka išduotų paveldosaugos reikalavimų, nepaaiškina, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis statybos leidimą išduodantis subjektas turėjo nevertinti kompetentingos institucijos pritarimo projektui pagal jos pačios išduotus reikalavimus.

Statybos techninio reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ savivaldybių administracijoms nenustato pareigos ar teisės tikrinti projekto atitiktį kitų institucijų išduotiems reikalavimams, juo labiau Kultūros paveldo departamento keliamiems reikalavimams. Kiekviena institucija pagal savo kompetenciją parengia specialiuosius reikalavimus konkrečiam projektui ir tik ji pati turi teisę pagal savo kompetencijąįvertinti, ar parengtas projektas atitinka jos pačios iškeltus reikalavimus.

Kasaciniame skunde pateikiama nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-1472/2011, tačiau ginčo atveju pritarimas statinio projekto sprendiniams atliekamas kitokia tvarka nei aprašyta nurodytame teismo sprendime, o teisės aktuose apskritai nebėra nustatytas toks subjektas kaip Nuolatinė statybos komisija, dalyvaujanti statybos leidimo išdavimo procese. Todėl nurodytas teismo sprendimas nėra taikytinas šioje byloje.

Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 12 punktas nustato, kad jei projektui pritarė visi privalėję jį patikrinti subjektai (įskaitant ir Savivaldybės administraciją), Savivaldybės administracijos įgaliotas valstybės tarnautojas apie tai, kad statybą leidžiantis dokumentas yra išduodamas, paskelbia informacinėje sistemoje „Infostatyba“. Nagrinėjamu atveju atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija priėmė sprendimą tik tada, kai pateiktam projektui pritarė visi jam privalėję pritarti subjektai – tarp jų ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys, išreiškęs savo pritarimą 2015 m. spalio 28 d.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovė, tikrindama ginčijamą statybos leidimą, 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi tarnybinės pagalbos į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrių, šis 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (1.29-K)2K-436 paaiškino, kad 2015 m. vasario 19 d. išduoti Specialieji paveldosaugos reikalavimai yra nustatyti istoriniams esamiems pastatams, bet ne naujiems būsimiems pastatams. Rašte taip pat pabrėžta, kad būsimas pastatas (duomenys neskelbtini) nepatenka į 2014 m. spalio 8 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte Nr. KPD-SK-229 nurodytus apribojimus.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, Inspekcija pateikė Kultūros paveldo departamento prie KM 2017m. balandžio 13 d. raštą Nr. LR-549(11.13), kuriame nurodyta, kad projektuojamas pastato aukštis nežymiai viršija leistiną maksimalų aukštį. Vienareikšmiškai teigtina, kad šis raštas negali turėti jokios įrodomosios reikšmės vertinant statybos leidimo, išduoto 2016 m. sausio 11 d., teisėtumą, kadangi jis buvo išduotas tik esant visų privalomų institucijų pritarimams projektui.

Reaguodamas į Inspekcijos pateiktą minėtą Kultūros paveldo departamento raštą, atsakovas M. P. pateikė ekspertės Jūratės Juozaitienės atliktą ekspertizės aktą, kuriame patvirtinama, kad ginčo statinio projektas atitinka galiojančius paveldosaugos reikalavimus. Ekspertizės akte nurodoma, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) į saugomų gatvių išklotinių reglamentą nepatenka, bei konstatuota, kad projekto sprendiniai nepažeidžia kultūros paveldo objekto – Kauno istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, teritorijos vertingųjų savybių. Taigi atsakovo M. P. pateiktas atestuotos ekspertės ekspertizės aktas paneigia Inspekcijos nurodomas aplinkybes dėl projekto sprendinių neatitikties specialiesiems paveldosaugos reikalavimams.

Teismai teisingai įvertino ir tai, kad Inspekcijos nurodomas galimas pažeidimas dėl pastato aukščio yra akivaizdžiai nežymus (78 cm), todėl tai negalėtų sudaryti pagrindo vertinti visą projektą kaip neteisėtą ir panaikinti statybą leidžiantį dokumentą. Teismo sprendimas turi būti proporcingas ir adekvatus galimam pažeidimui, nurodomam ieškinyje. Projektuojamo pastato aukštis turi atitikti nustatytąjį detaliajame plane. Tiek detaliajame plane, tiek techniniame projekte yra suprojektuotas 5 aukštų pastatas, taigi atitinka detaliojo plano sprendinius, kuriais reikia vadovautis rengiant statinio projektą.

Ieškovai byloje nenurodė, kokie teisės aktai ribotų atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos teisę išduoti statybą leidžiantį dokumentą, kai statytojo nuomos teisės yra terminuota ir Nuomos sutarties terminas nepasibaigęs. Teismas taip pat akcentavo, jog byloje nebuvo duomenų, kad NŽT pozicija nesudaryti naujos valstybinės žemės nuomos sutarties buvo nurodyta Kauno miesto savivaldybės administracijai, tačiau net ir tai nebūtų kliūtis pagal galiojantį teisinį reglamentavimą išduoti ginčijamą statybos leidimą.

Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo jokio teisėto pagrindo neišduoti statybą leidžiančio dokumento dėl to, kad Nuomos sutartis yra terminuota. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos Taisyklių 30.7 punkte įtvirtinta teisė žemės sklypuose statyti naujus statinius, jei tai nurodyta pačioje sutartyje. Pažymėtina, kad Nuomos sutartyje tokia teisė buvo nustatyta, o tam tikrų apribojimų, susijusių su galimybe išduoti statybos leidimą, likus tam tikram laikotarpiui iki Nuomos sutarties pabaigos, nebuvo nurodyta.

Atsakovas M. P. atsiliepime į Inspekcijos kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Sutiktina su teismų pozicija, kad bendrosios ekspertizės akte buvo įvertintos visos viešbučių paskirties pastato statybos projektą sudarančios techninio projekto dalių ekspertizės, todėl teigti, kad jos nebuvo atliktos ir projektas nebuvo ekspertuotas, yra neteisinga. Minėtas ekspertizės aktas atitinka statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 6.7 punkto reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad byloje esantis kitas 2015 m. spalio 1 d. Bendrosios techninio projekto ekspertizės aktas Nr. 369-EA-705/G patvirtina, jog tik pataisius techninį projektą pagal visų išvardytų ekspertų pateiktas pastabas 2015 m. spalio 1 d. buvo surašytas Bendrosios techninio projekto ekspertizės aktas. Šie dokumentai patvirtina, kad teikiant dokumentus statybos leidimui gauti buvo įgyvendinti visi Statybos įstatyme ir statybos techniniame reglamente STR 1.06.03:2002 įtvirtinti reikalavimai bei atliktos visos būtinosios ekspertizės.

Nepagrįstais laikytini Inspekcijos argumentai, kad statybos leidimas negalėjo būti išduotas, nes kartu su ekspertizės aktu nebuvo pateikti dalinės ekspertizės aktai. Nagrinėjamu atveju Inspekcija siekia iškelti formos reikalavimus aukščiau už turinį, kadangi nagrinėjant bylą teisme Inspekcijai buvo pateikti visi būtinieji dokumentai ir Inspekcija nenurodė nė vieno pažeidimo, leidžiančio teigti, kad atliekant projekto ekspertizę buvo padaryta pažeidimų ar projekto sprendiniai neatitinka teisės aktų reikalavimų.

(duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės yra infrastruktūros statiniai, kurių naudotoja yra Savivaldybė. Ginčo dėl to, kad būtent Savivaldybė yra gretimų žemės sklypų naudotoja, byloje nėra, tai savo kasaciniame skunde pripažįsta ir Inspekcija. Savivaldybė leidimą atsakovui naudotis gretimais žemės sklypais išdavė kartu išduodama statybos leidimą bei suderindama su atsakovu transporto organizavimą minėtame ruože vykdomų statybų metu.

Atsakovas nesutinka su Inspekcijos kasaciniame skunde dėstomais argumentais, kad visais atvejais reikalingas NŽT sutikimas, netgi tuo atveju, kada žemės sklypu teisėtai naudojasi kiti asmenys, šiuo atveju Savivaldybė. Inspekcijos argumentas, kad šiuo atveju yra konkurencija tarp Žemės įstatymo ir Statybos įstatymo, yra nepagrįstas, kadangi Statybos įstatymas įvardija dokumentus, kurie reikalingi statybos leidimui išduoti, o ne valstybinės žemės naudojimo tvarką. Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkte įtvirtinti visi galimi subjektai, kurie turi teisę disponuoti, valdyti ir (ar) naudoti greta statybų esantį žemės sklypą. Šiuo atveju Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto aiškinimas, susiaurinant valdytojų ratą tik iki savininko, yra nepagrįstas.

Nagrinėjamoje situacijoje laikytina pagrįsta apeliacinio teismo pozicija, kad sutikimą turėjo išduoti Savivaldybės taryba, nes (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės yra infrastruktūros statiniai, kurių naudotoja ji yra. Kauno miesto savivaldybės taryba atskiro formalizuoto sutikimo neišreiškė, tačiau Savivaldybės administracijos direktorius administruoja Savivaldybės turtą (Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktas), todėl, išduodama statybos leidimą, išreiškė ir savo sutikimą dėl projekte nurodytų darbų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką situaciją, yra pasisakęs, kad Savivaldybės sutikimas nereikalingas, kai statybos vykdomos Savivaldybės valdomoje patikėjimo teise teritorijoje pagal Savivaldybės išduotą statybos leidimą, todėl šioje byloje teismai pagrįstai sprendė, kad atskirai NŽT sutikimas nereikalingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-l490/2011).

Inspekcija nurodo, kad statinio projektas yra parengtas komerciniam žemės sklypui, o 2014 m. kovo 12 d. žemės sklypo naudojimo būdas buvo pakeistas į daugiabučių gyvenamųjų pastatų, todėl projektas prieštarauja detaliajam planui. Šie Inspekcijos argumentai yra nepagrįsti, kadangi iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad žemės sklypo naudojimo būdas yra komercinės paskirties, todėl sklype galima komercinės paskirties (ginčo atveju – viešbučio) pastatų statyba.

Kaip matyti iš statinio projekto, užstatymo tankis yra 0,88, kai detaliajame plane nustatytas 0,95, užstatymo intensyvumas yra 3,63, kai detaliajame plane buvo nustatytas 3,8, statinio aukštų skaičius 5 taip pat neviršija detaliajame plane nurodytų aukštų skaičiaus, duomenų, kad statyba suprojektuota už detaliajame plane nustatytos užstatymo zonos taip pat nėra.

Aplinkybes, kad projekto sprendiniai atitinka detaliojo plano sprendinius, patvirtino ir byloje liudijęs liudytojas G. N., projektavęs ginčo statinį. Jis paaiškino, kad planuojamo statinio viešbučio cokolinis aukštas nėra užstatytas, kita vertus, tai nereiškia, kad jame negali būti būtinų konstrukcijų tam, kad būtų išlaikyti pastato architektūros, konstrukcijų, saugumo ir kiti reikalavimai: kolonos, laiptinė, įvažiavimas ir pan. Architektas pažymėjo, kad cokolinis aukštas yra atviras, jame suprojektuota laiptinė nelaikytina užstatymu, ji net nėra traukiama į patalpų plotą, o atlieka tik būtinos evakuacijos bei pastato atraminės konstrukcijos funkciją.

Šią poziciją patvirtina ir detaliojo plano sprendinių aiškinamasis raštas, pasirašytas detaliojo plano rengėjos architektės R. B., kuriame nurodoma, kad žemės sklype pirmo aukšto lygyje suplanuotas įvažiavimas į sklypą ir automobilių aikštelę. Tiek teisinis reglamentavimas, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad techninis projektas nepažeidė detaliojo plano sprendinių, kaip nurodo Inspekcija savo kasaciniame skunde.

Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus galima konstatuoti, kad nustatytas nežymus aukštingumo pažeidimas nevertintinas kaip iš esmės pažeidžiantis specialiuosius architektūros reikalavimus, todėl tai neturėtų būti pagrindas išduotą statybos leidimą panaikinti, nes tai neatitiktų bendrųjų teisės principų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovės Inspekcijos kasacinio skundo ieškovė NŽT prašo kasacinį skundą tenkinti, remdamasi skunde nurodytais pagrindais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statybos leidimo išdavimo teisėtumo

Ieškovė Inspekcija byloje ginčija statybos leidimo ginčo sklype statomiems statiniams teisėtumą ir reiškia reikalavimą pašalinti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti statomus ginčo sklype statinius. Pagal kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 96 punktą) spręsdamas tokio pobūdžio reikalavimus bylą nagrinėjantis teismas visų pirma turi įvertinti ginčijamų statybos dokumentų atitiktį viešosios teisės aktams, reglamentuojantiems statybos santykius, teisėtumą. Jeigu teismas nusprendžia, kad statybos dokumentai prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams ir dėl to statybą pripažįsta neteisėta (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai), jis turi spręsti dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo ne tik vadovaudamasis Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktų nuostatomis, bet ir proporcingumo principo pagrindu derindamas viešąjį interesą užtikrinti statybos teisėtumą su asmens teise į nuosavybės ir teisėtų lūkesčių apsaugą. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad statinio griovimas – kraštutinė priemonė (2007 m. lapkričio 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03).

Ieškovė kasaciniu skundu ginčija teismų sprendimus, teigdama, kad teismai nepagrįstai atmetė jos argumentus dėl statybos leidimo neteisėtumo.

Ieškovės, kasaciniuose skunduose teikdamos argumentus dėl statybos leidimo neteisėtumo, nurodo, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo teisės išduoti statybos leidimo, kadangi tuo metu Nuomos sutarties terminas ėjo į pabaigą, taip pat kad teismų buvo netinkamai įvertintas įrodymas – Bendrosios techninio projekto ekspertizės aktas, taip pat tai, kad statybos leidimas neatitinka teritorijų planavimo dokumentų; nebuvo sutikimo dėl statybų vykdymo; būsimas statinys neatitiko specialiųjų paveldosaugos reikalavimų.

Statybą leidžiančių dokumentų rūšis, jų išdavimo tvarką, apskaitų ir statistinių ataskaitų tvarkymą, galiojimo panaikinimą ir kitus klausimus reglamentuoja Statybos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 92 punkte nustatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai, inter alia (be kita ko), yra leidimas statyti naują (naujus) statinį (statinius); leidimas rekonstruoti statinį (statinius); leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą (pastatus).

Statybos leidimas – specialia tvarka kompetentingo subjekto išduodamas dokumentas, suteikiantis teisę atlikti jame nurodytus statybos darbus. Statybos leidimas išduodamas tik tada, kai statytojas pateikia įstatyme nustatytus dokumentus, tarp jų statinio ekspertizės aktą, ir kai įsitikinama, kad statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus.

Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 13.4 punkte nurodyta, kad savivaldybės administracija, gavusi prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, be kitų, patikrina, ar prašyme nurodytas statytojas turi teisę būti statytoju pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus; jei ne, prašymas informacinėje sistemoje „Infostatyba“ pažymimas kaip nepriimtas ir apie tai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo pasinaudojant IS „Infostatyba“ pranešama prašymą teikusiam asmeniui.

Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos (1 dalis); statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais (2 dalies 1 punktas).

Ieškovė NŽT tvirtina, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija privalėjo atsižvelgti į tai, jog Nuomos sutarties galiojimas ėjo į pabaigą, ir neišduoti statybos leidimo.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAxLTY5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-201-695/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-201-695/2018">e3K-3-201-695/2018</a>, 65 punktas).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad Nuomos sutartis baigėsi 2016 m. vasario 9 d., o statybos leidimas išduotas 2016 m. sausio 11 d. Ginčo dėl to, kad statybos leidimas išduotas galiojant valstybinės žemės nuomos sutarčiai, nėra. Teismai nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu statytojas nebevaldo žemės sklypo jokiais pagrindais, tačiau dėl to tarp šalių vyksta ginčas (priešieškiniu M. P. reikalauja teismą įpareigoti NŽT Kauno skyrių sudaryti su atsakovu žemės sklypo ne aukciono būdu sutartį). Taigi, spręsdami leidimo išdavimo teisėtumo klausimą, teismai nustatė, kad jo išdavimo metu atsakovas buvo teisėtas žemės sklypo nuomininkas ir Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo neišduoti statybą leidžiančio dokumento dėl to, jog artėja Nuomos sutarties pasibaigimo terminas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai sprendė, jog valstybės institucija – atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija, M. P. pateikus visus Statybos įstatyme nurodytus dokumentus, neturėjo teisinio pagrindo neišduoti ginčijamo statybos leidimo. Minėta, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą vertinti tą faktinę situaciją, kuri buvo statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu, ir taikyti tuos teisės aktus, kurie tuo metu galiojo. Teisinio pagrindo neišduoti statybą leidžiančio dokumento, jeigu valstybinės žemės nuomos sutarties terminas eina į pabaigą, ginčui aktualiu metu teisės aktai nenustatė. Toks aiškinimas atitinka tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas ir neprieštarauja kasacinio teismo praktikai.

Ieškovė Inspekcija teigia, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles spręsdami dėl Bendrosios techninio projekto ekspertizės akto tinkamumo: statant ypatingos kategorijos statinį privalomai pateiktina ne tik bendroji statinio projekto ekspertizė, bet ir dalinės statinio projekto ekspertizės, be to, statinio projektas prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, kadangi projekto sprendiniai dėl pirmojo aukšto užstatymo neatitinka detaliojo plano sprendinių.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2012">3K-3-486/2012</a>). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2011">3K-3-371/2011</a>; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a>).

Bylą nagrinėję teismai ištyrė pateiktus įrodymus, susijusius su techninio projekto ekspertizės tinkamumu, be kitų ir 2015 m. spalio 1 d. Bendrosios techninio projekto ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, kad M. P. ekspertizei pateikė techninio projekto bendrąją dalį, sklypo plano dalį, architektūros dalį, konstrukcijų dalį, vandentiekio ir nuotekų šalinimo dalį; šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimas dalį; elektrotechninę dalį; šilumos gamybos ir tiekimo dalį: elektroninių ryšių dalį, gaisrinės signalizacijos dalį; procesų valdymų ir automatizacijos dalį, pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalį bei gaisrinės saugos dalies ekspertizę. Šiame akte ekspertai konstatavo, kad techninį projektą rekomenduotina tvirtinti, bei priėjo prie projekto įvertinimo išvados, kad techninis projektas atitinka visus esminius statinio reikalavimus, privalomųjų projekto rengimo dokumentų ir kitų statybos teisės aktų reikalavimus. Techninį projektą galima tvirtinti (STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ir statinio ekspertizė“ 29.1 punktas).

STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ nurodyta, kad projekto ekspertizės rūšys – bendroji projekto ekspertizė, dalinė projekto ekspertizė, specialioji projekto ekspertizė (6.6 punktas); bendroji projekto ekspertizė – statinio projekto (visų jo dalių), kaip vientiso statinio dokumento, įvertinimas, patikrinant, kaip statinio ir jo dalių bei sistemų (statinio inžinerinių sistemų, statinio ir statybos sklypo reikmes tenkinančių inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų), statybos sklypo tvarkymo projekto sprendiniai atitinka: Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus esminius statinio reikalavimus, kitus statybos teisės aktų nustatytus reikalavimus bei statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, taip pat projekto sprendinių tarpusavio ryšį ir suderinamumą. Bendroji projekto ekspertizė apibendrina dalinių projekto ekspertizių (kurios yra bendrosios projekto ekspertizės sudėtinės dalys) aktuose pateiktų projekto dalių įvertinimus, suderina juos tarpusavyje, patikrina jų kokybę ir pateikia bendrą projekto įvertinimą (6.7 punktas); dalinė projekto ekspertizė – bendrosios projekto ekspertizės sudėtinė dalis; tam tikros projekto dalies įvertinimas, patikrinant, kaip projekto dalies sprendiniai atitinka statinio esminius reikalavimus, kitus statybos teisės aktų nustatytus reikalavimus bei šių sprendinių tarpusavio ryšį su kitų projekto dalių sprendiniais; savarankiška (prilyginama bendrajai projekto ekspertizei) projekto dalies ekspertizė, kai projektą sudaro tik viena dalis ir bendroji projekto ekspertizė nerengiama (6.8 punktas).

Teismai įvertino, kad M. P. pateiktos bendrosios projekto ekspertizės sudėtinės dalys savo turiniu iš esmės atitinka dalines projekto ekspertizes, nors yra pavadintos dalimis, o ne atskiromis dalinėmis projekto ekspertizėmis. Teismai pagrįstai sprendė, kad 2015 m. spalio 1 d. Ekspertizės akte suformuluota ekspertų išvada dėl rekomendavimo projektą tvirtinti, bei techninio projekto atitikties visiems esminiams statinio, privalomųjų projekto rengimo dokumentų ir kitų statybos teisės aktų reikalavimams nagrinėjamu atveju yra pakankama konstatuoti, kad šie ieškovės argumentai yra nepagrįsti ir juos atmesti. Teisėjų kolegija pritaria tokiam pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti priešingai.

Vertindami statinio projekto atitiktį teritorijų planavimo dokumentams, t. y. ar atitinka detaliojo plano sprendinius, kad sklypo užstatymo zona rytinėje sklypo dalyje galima tik 2–5 aukšto lygyje, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad statinio projekto užstatymo tankis yra 0,88 (detaliajame plane nurodytas 0,95), užstatymo intensyvumas yra 3,63 (detaliajame plane nustatytas 3,8), statinio aukštų skaičius 5 taip pat neviršija detaliajame plane nurodytų aukštų skaičiaus, duomenų. Nustatė, kad užstatymo zona atitinka detaliajame plane nustatytąją – pagrindinio pastato statyba pirmo aukšto gatvės lygyje yra suplanuota tik vakarinėje sklypo dalyje. Pastato cokolinis aukštas suplanuotas atviras, jame suprojektuota laiptinė atlieka tik būtinos evakuacijos bei pastato atraminės konstrukcijos funkciją. Teismai įvertino, kad projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog bendras cokolinio aukšto patalpų plotas 207,17 m, t. y. žymiai mažesnis nei pirmo aukšto ar požeminio aukštų plotas (1258,43 kv. m). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad dalis cokolinio aukšto suprojektuota atvira, o tai patvirtina atsakovo M. P. poziciją, kad pirmasis (pagal projektą cokolinis) pastato aukštas nėra užstatytas. Kasaciniame skundė ieškovė nepateikė argumentų, kodėl šis teismų vertinimas yra netinkamas, prieštarauja teisės aktams arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo spręsti dėl skundžiamų teismų procesinių sprendimų neteisėtumo.

Ieškovė Inspekcija kasaciniame skunde nurodė, kad norint gauti leidimą statyti turi būti pateikiamas žemės sklypo savininko sutikimas (sutartis), jei jo nėra – valdytojo, o jei ir šio nėra – tik tada naudotojo. Inspekcija pažymėjo, kad teismo išvada, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos kaip žemės naudotojos atskiras sutikimas, ir dėl tos priežasties valstybinės žemės sklypo savininkės – valstybės, atstovaujamos valstybinės žemės patikėtinės – NŽT, sutikimas, yra nereikalingas, yra nepagrįsta ir prieštarauja Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktui. Nagrinėjamu atveju teismai dėl ieškovės argumentų, susijusių su NŽT sutikimo dėl žemės naudojimo už statybvietės ribų gavimo reikalingumu, sprendė, kad toks sutikimas nėra reikalingas, kadangi yra gautas žemės naudotojo – Kauno miesto savivaldybės administracijos – sutikimas, nes ji išdavė statybą leidžiantį dokumentą, taip išreikšdama savo sutikimą dėl projekte nurodytų darbų. Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktas reglamentuoja, kad leidimui statyti naują statinį gauti pateikiami dokumentai, jeigu statinius numatoma statyti ar rekonstruoti statytojo (užsakovo) nevaldomame nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise žemės sklype (teritorijoje), taip pat jeigu kitą žemės sklypą (teritoriją) numatoma laikinai naudoti statybos metu, – sutartis (sutikimas) su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar naudotoju. Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, negalima daryti išvados, jog, norint gauti leidimą statyti statinį, turi būti pateikiamas žemės sklypo savininko sutikimas (sutartis), jei jo nėra – valdytojo, o jei ir šio nėra – tik tada naudotojo. Priešingai, minėtą įstatymo formuluotę galima suprasti kaip alternatyvią. Be kita ko, įstatymai nereglamentuoja, kokia turi būti sutikimo dėl statybos forma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Savivaldybės sutikimas nereikalingas, kai statybos vykdomos Savivaldybės valdomoje patikėjimo teise teritorijoje pagal Savivaldybės išduotą statybos leidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-l490/2011). Konstatuotina, kad teismai teisingai vertino, jog Kauno miesto savivaldybė, išduodama leidimą statyti, kartu davė ir sutikimą dėl žemės naudojimo už statybvietės ribų. Savivaldybės administracijos direktorius administruoja savivaldybės turtą (Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktas), todėl, išduodamas statybos leidimą, jis taip išreiškė ir savo sutikimą dėl projekte suplanuotų darbų.

Ieškovės teigimu, statybą leidžiantis dokumentas prieštarauja specialiems paveldosaugos reikalavimams, nes šioje teritorijoje maksimalus aukštingumas 25 m., o planuojamas statyti statinio aukštis 25,78 m. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo patikrinti, ar statinio projekte nurodytas aukštingumas atitinka specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, tačiau to nepadarė.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalyje (aktuali redakcija, galiojusi leidimo išdavimo metu) įtvirtinta, kad statybos ar rekonstravimo projektų sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka pagal kompetenciją tikrina šios institucijos ir subjektai (jų padaliniai), tarp jų Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Byloje nustatyta, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys 2015 m. spalio 28 d. išreiškė savo pritarimą pateiktam atsakovo projektui ir tai patvirtino byloje teikdamas atsiliepimus bei teisminio pasisakymo metu. Teismai konstatavo, kad atsakovo naujai statomas pastatas (duomenys neskelbtini), nepatenka į 2014 m. spalio 8 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte Nr. KPD-SK-229 nurodytus apribojimus. Ieškovės į bylą kartu su apeliaciniu skundu pateiktame naujame įrodyme - KPD 2017 m. balandžio 13 d. rašte Nr. LR-549 (11.13) nurodoma, kad statomas pastatas patenka į valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės – Kauno miesto istorinė dalis, vad. Naujamiesčiu teritoriją, 168 kvartalą. Kauno miesto istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu, vertingosios savybės patikslintos Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. spalio 8 d. aktu Nr. KPD-SK-229, taip pat nurodyta, kad projekto sprendiniai pažeidžia kultūros paveldo vietovės vertingąją savybę, nes projektuojamas pastato aukštingumas 0,78 m viršija leistiną maksimalų aukštį. Atsakinga institucija – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys – pateikia savo poziciją, kad minimas pažeidimas žalos kultūros paveldo vietovei Kauno miesto istorinei daliai, vad. Naujamiesčiu, nedaro, pastato architektūra įsilieja urbanistinėje kvartalo struktūroje, vertingoji savybė pažeista minimaliai (aukščio nuokrypis, nedarantis esminės įtakos kultūros paveldo vietovei).

Skundžiamame sprendime teisėjų kolegija, įvertinusi visus į bylą pateiktus įrodymus, atsakingos institucijos poziciją, priėjo prie pagrįstos išvados, kad nustatytas nežymus aukštingumo pažeidimas nevertintinas kaip iš esmės pažeidžiantis specialiuosius architektūros reikalavimus, todėl tai neturėtų būti pagrindas išduotą statybos leidimą panaikinti, nes tai neatitiktų bendrųjų teisės principų, nustatytų CK 1.5 straipsnyje. Kasacinio teismo teisėjų neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiu teismo vertinimu, kuris iš esmės atitinka įrodymų vertinimo taisykles, ir konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

Dėl visumos aptartų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamų teismų sprendimų, kuriais atmesti ieškovės reikalavimai dėl statybos leidimo panaikinimo. Nekonstatavę statybą leidžiančių dokumentų neteisėtumo teismai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

Dėl valstybinės žemės nuomos teisinių santykių tęstinumo

CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nurodytais atvejais. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip 99 metams (Žemės įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, įstatymo 2015 m. liepos 5 d. redakcija). Žemės sklypų, išnuomojamų statiniams ar įrenginiams eksploatuoti arba statyti ir eksploatuoti, nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į ekonomiškai pagrįstą statinio ar įrenginio naudojimo trukmę. Žemės nuomos termino nustatymo motyvai turi būti išdėstyti sprendime išnuomoti valstybinės žemės sklypą. Valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytas žemės nuomos terminas gali būti pratęsiamas Vyriausybės nustatytais atvejais (Žemės įstatymo 3 ir 4 dalys).

Taisyklių 30.7 punkte nustatyta, kad išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje ir tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Nuomos sutartyje nenumatytus pastatytus statinius ar įrenginius nuomininkas privalo nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą.

Žemės sklypai, kurių reikia asmenų nuomojamiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Kitais atvejais žemės nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į valstybės interesus pagal žemės sklype esančio statinio ar įrenginio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, kuri nustatoma pagal patvirtintus statinio ar įrenginio statybos projekto dokumentus, vadovaujantis statybos techniniais reglamentais, pagal kuriuos nustatoma statinių gyvavimo trukmė, o statinių ar įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., – pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytus statinio ar įrenginio nusidėvėjimo duomenis, vadovaujantis aplinkos ministro patvirtinta pastatų, statinių ir įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., saugaus naudojimo termino nustatymo tvarka. Jeigu valstybinės žemės sklype esančio statinio ar įrenginio nustatytas ekonomiškai pagrįsto naudojimo trukmės terminas suėjęs, tačiau statinys neišregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro arba nėra kitų duomenų apie statinio žuvimą (nugriovimą, sugriovimą, sunykimą, sudegimą ir panašiai), valstybinės žemės nuomos sutartis gali būti sudaroma terminui, ne ilgesniam nei viena dešimtoji dalis nustatytos statinio ar įrenginio ekonomiškai pagrįstos naudojimo trukmės (Taisyklių 30.4 ir 30.5 punktai).

Pasibaigus valstybinės žemės nuomos sutarties terminui, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą žemės sklypo nenumatoma naudoti kitoms reikmėms ir buvęs nuomininkas tvarkingai vykdė pagal valstybinės žemės nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, buvusio nuomininko prašymu pagal Taisykles gali būti sudaroma nauja valstybinės žemės nuomos sutartis. Jeigu valstybinės žemės sklype esančio statinio ar įrenginio nustatytas ekonomiškai pagrįsto naudojimo trukmės terminas suėjęs, tačiau statinys neišregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro arba nėra kitų duomenų apie statinio žuvimą (nugriovimą, sugriovimą, sunykimą, sudegimą ir panašiai), valstybinės žemės nuomos sutartis gali būti sudaroma terminui, ne ilgesniam nei viena dešimtoji dalis nustatytos statinio ar įrenginio ekonomiškai pagrįstos naudojimo trukmės (Taisyklių 46 punktas).

Įvertinus valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad šio instituto paskirtis užtikrinti pastatų ir statinių savininkams tinkamą jų valdomų statinių ar įrenginių eksploataciją bei sudaryti sąlygas nuomos sutartyje nustatytiems tikslams pasiekti.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teisė nuomotis valstybinės žemės sklypą teisėtiems pastatams ar statiniams eksploatuoti ar kitam, įstatymui neprieštaraujančiam, tikslui, kuris nurodomas valstybinės žemės nuomos sutartyje, – įstatymo ginama teisė.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra iš įstatymo kylanti teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai). Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-377/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-377/2010">3K-3-377/2010</a>; kt.). Šie kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga statiniams eksploatuoti ar kitam, įstatymui neprieštaraujančiam, tikslui, kuris nurodomas valstybinės žemės nuomos sutartyje, visų pirma kyla iš įstatymo. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, kai nekilnojamasis daiktas, esantis ne jo savininko žemės sklype, parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri naujajam statinių savininkui pereina kartu (tuo pačiu momentu) su nuosavybės teisėmis. Pažymėtina, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl, perleisdamas nuosavybės teisę į statinius, jų savininkas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto ir privalo pirkėjui perleisti teisę naudotis žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kokias pats turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjgwLTYxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-280-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-280-611/2016">e3K-3-280-611/2016</a>, 15 punktas).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities viršininko, 2006 m. vasario 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N19/2006-41 be aukciono 10 metų išnuomojo M. P. 0,0857 ha ploto valstybinės žemės sklypą; pagal Nuomos sutarties 4 punktą pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita, panaudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba. Taigi byloje yra nustatyta, kad ginčo žemės sklypas, nuosavybės teise priklausantis valstybei, 2006 m. vasario 9 d. buvo išnuomotas atsakovui M. P., siekiant sudaryti jam sąlygas tinkamai eksploatuoti šiame sklype jam nuosavybės teise priklausantį statinį (pamatus) ir vykdyti statybos darbus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas klausimas dėl 2006 m. vasario 9 d. valstybinės žemės nuomos sutarties teisėtumo. Pažymėtina, kad pagal jau aptartą valstybinės žemės nuomos santykių reglamentavimą nėra teisinio pagrindo statinio savininko teisę nuomoti jo eksploatacijai reikalingą žemės sklypą riboti kitu negu jo ekonomiškai pagrįsto naudojimo terminu.

Teismai taip pat nustatė, kad Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas M. P. atliko arba organizavo daug darbų, būtinų statybos leidimui gauti ir Nuomos sutartyje nustatytam tikslui – vykdyti statybos darbus, siekti, ir pastatė dalį pastatų, todėl, kaip konstatuota anksčiau šioje nutartyje, nėra pagrindo pripažinti ginčo statybos neteisėta ir kvestionuoti atsakovo nuosavybės teisės į statinius (net jeigu jie nėra baigti statyti).

Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Šis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas. Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Nagrinėjamu atveju ieškovės teigia ginančios viešąjį interesą valstybinę žemę naudoti visuomenės labui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad privataus asmens interesas netrukdomai įgyvendinti savo nuosavybės teisę, jo teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis saugumas ir teisinis tikrumas, kad valstybė vykdys prisiimtus įsipareigojimus, užtikrins kiekvieno asmens pasitikėjimą tiek pačia valstybe, tiek ir teise, nagrinėjamoje byloje negali būti paneigtas konstatavus formalų atsakovo M. P. reikalavimo pateikti prašymą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pratęsimo neįvykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje iš esmės yra ginamas viešasis interesas užtikrinti valstybinės žemės naudojimą pagal Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais nustatytą paskirtį. Šioje byloje ginamo viešojo intereso reikšmingas aspektas yra ir tai, kad šis interesas turi būti ginamas, nepažeidžiant teisėtų statinių savininkės interesų ar kaip galima mažiau juos pažeidžiant. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-156/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-156/2013">3K-7-156/2013</a>; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDI1LTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-425-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-425-421/2017">e3K-3-425-421/2017</a>).

Nagrinėjamu atveju atsakovas M. P. teisę nuomotis valstybinę žemę įgijo 2006 m. vasario 9 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, minėta, kad šios sutarties teisėtumo ieškovai neginčija. Minimos sutarties pagrindu M. P. žemės sklypą valdė teisėtu pagrindu, atlikęs būtinus parengiamuosius darbus, pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą ir jį įstatymo nustatyta tvarka gavo, t. y. veikė vadovaudamasis Statybos įstatymo ir kitomis viešąją teisę, taip pat civilinius teisinius santykius, nustatančius valstybinės žemės nuomą bei nuosavybės teisės įgyvendinimą, reglamentuojančiomis normomis. Valstybinės žemės nuomos sutartis buvo pasirašyta, siekiant sudaryti tinkamas sąlygas M. P. įgyvendinti nuosavybės teises į sklype esantį statinį (jį eksploatuoti) bei vykdyti naujas statybas. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas M. P. būtų netvarkingai vykdęs prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Priešingai, nustatyta, kad M. P. sąžiningai vykdė nuomininko pareigas, laikėsi teisės aktuose nustatytos tvarkos dėl veiksmų, būtinų atlikti siekiant gauti statybos leidimą, mokėjo ieškovei nuomos mokestį. Byloje taip pat nustatyta, kad tiek 2006 m. vasario 9 d. pasirašant valstybinės žemės nuomos sutartį, tiek ir šiuo metu ginčo sklypas yra užstatytas atsakovui M. P. nuosavybės teise priklausančiais statiniais.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas M. P. nesikreipė į ieškovę dėl valstybinės žemės nuomos termino pratęsimo. Teismų taip pat nenustatyta, kad pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą žemės sklypą būtų planuojama naudoti kitoms reikmėms. Minėta, kad valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis vienas iš tikslų yra nepažeidžiant proporcingumo principo sudaryti sąlygas nuomininkams tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises ir teisėtus interesus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog, nenustačius atsakovo M. P. neteisėtų veiksmų Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu, nepratęsti su juo valstybinės žemės nuomos sutarties argumentuojant termino kreiptis dėl valstybinės žemės nuomos termino pratęsimo praleidimu, o atsakovui pareiškus būtent tokio pobūdžio reikalavimą, teismas sprendžia dėl jo pagrįstumo, prieštarautų šios nutarties 68 punkte išdėstytai oficialiai konstitucinei doktrinai dėl teisinės valstybės principo aiškinimo ir 70 punkte pateiktai kasacinio teismo praktikai dėl teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principų aiškinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovai nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,30 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovių NŽT ir Inspekcijos kasaciniai skundai atmestini, šios išlaidos iš jų lygiomis dalimis priteistinos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 288600210) po 3,65 Eur (tris Eur 65 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė