A. K. pagal BK 22 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-212-303/2018

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00935-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.4.2.6

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam A. K.,

gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Stulginskio ir nuteistojo A. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 146 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, ši bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. K. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. liepos 20 d. iki 2015 m. vasario 13 d. ir nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. K. pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendį atliktos bausmės laikas.

Iš A. K. priteista nukentėjusiajai M. R. 438,78 Eur turtinės žalos atlyginimo, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 700 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, taip pat priteista Kauno teritorinei ligonių kasai 179,48 Eur turėtų M. R. gydymo išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendis:

A. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį bei jam paskirtos bausmės:

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimas ketveriems metams;

– pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 punktais, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, bei su subendrinta bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžiu, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Taip pat panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalis, kuria į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. K. pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendį atliktos bausmės laikas.

Kita Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje A. K. taip pat išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 196 straipsnio 3 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau kasacinių skundų dėl šios kaltinimo dalies negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio paduotą kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių paduotą kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 146 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2014 m. liepos 20 d., laikotarpiu nuo 2.30 val. iki 3.30 val., prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą neteisėtai atimti laisvę M. R. ir atlikti prieš ją smurtinius veiksmus, griebė iš J. A. automobilio „BMW 730“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išlipusią M. R., jėga stūmė ją į savo naudojamo automobilio „BMW 5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bagažinę. Nepavykus to padaryti, A. K. jėga įstūmė nukentėjusiąją ant automobilio salono galinės sėdynės, atsisėdęs greta, liepė automobilį vairavusiam V. S. važiuoti, tada važiuojančiame automobilyje atliko prieš M. R. smurtinius veiksmus – sudavė jai kumščiais ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą ir ne mažiau kaip 10 kartų spyrė kojomis į nugarą, krūtinę, pilvą. Važiuojant greitkeliu Vilnius–Kaunas–Klaipėda, Vilniaus kryptimi, nuteistasis toliau nenustatytą skaičių kartų rankomis ir kojomis smūgiavo M. R. į įvairias kūno vietas, tąsė už plaukų ir juos rovė, grasino užmušti, pakasti arba paskandinti. Nuplėšęs važiuojančio užrakinto automobilio galinių dešinės pusės durelių vidinę apdailą, taip atidaręs automobilio dureles, jis ne mažiau kaip 5 kartus stūmė M. R. iš važiuojančio automobilio, grasino ją išmesti iš važiuojančio automobilio ir pervažiuoti galvą automobilio ratu, po to nuplėšta automobilio durelių vidine apdaila smogė ne mažiau kaip 20 kartų M. R. į galvą ir kitas kūno vietas, šaukė, jog veža į mišką užkasti, paėmęs automobilio salone esantį atsuktuvą, jo smaigalį įrėmęs nukentėjusiajai į kaklo dešinę pusę, ne mažiau kaip du kartus juo rėžė per kaklą, grasindamas perpjauti gerklę. Automobiliui važiuojant (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, A. K. vėl atidarė važiuojančio automobilio dešinės pusės galines dureles ir išstūmė M. R. iš važiuojančio automobilio. Šiai iškritus ir atsitrenkus galva į kelio dangą, nuteistasis, išlipęs iš automobilio, sugriebė ją už plaukų, atitempė prie automobilio, prispaudė jos plaukus galinėmis dešinės pusės durelėmis, reikalavo, kad vairuotojas V. S. važiuotų automobiliu ir vilktų M. R. gatvės važiuojamąja dalimi, tačiau, V. S. atsisakius, o nukentėjusiajai išsivadavus, atidarė bagažinės dangtį, stūmė ir grūdo M. R. į bagažinę. Nepavykus uždaryti bagažinės, A. K. ne mažiau kaip du kartus bagažinės dangčiu smogė M. R. per galvą ir kaklą, grasindamas nukirsti jai kaklą, šaukdamas, kad neturi ko prarasti, kartojo, kad nužudys, todėl veža M. R. į mišką. Nuteistasis visais šiais veiksmais, panaudodamas smurtą, neteisėtai atėmė M. R. laisvę, sukeldamas pavojų jos sveikatai ir gyvybei, sukėlė jai dideles fizines ir psichologines kančias bei padarė poodines kraujosruvas akių vokuose, ausų kaušeliuose, pereinančias į spenines sritis, kaklo šonus, sprandą dešinėje, dešiniame petyje, kairiame žaste, kairėje veido pusėje, pereinant į pažandę, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, pogleivio kraujosruvas lūpose, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, pereinant į žandą, dešinėje plaštakoje, dešiniame delne, juosmens dešinėje, kryžmenyje, kairiajame petyje, pereinant į žastą, dešiniame delne, klubuose, kairiame kelyje, pėdose, kojų nykščiuose, kaklo, odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, lengvą smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, kairio stipinkaulio lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pasikėsino nužudyti M. R., tačiau nusikalstamos veikos – nužudymo kankinant ar kitaip itin žiauriai –nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, iš automobilio pasišalinusiam V. S. telefonu pranešus policijai ir policijos pareigūnams sustabdžius automobilį, A. K. buvo sulaikytas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, A. K. veiksmai buvo perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį nustačius, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje jis, turėdamas tikslą neteisėtai atimti laisvę M. R. ir atlikti prieš ją smurtinius veiksmus, griebė iš J. A. automobilio „BMW 730“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išlipusią M. R., jėga stūmė ją į savo naudojamo automobilio „BMW 5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bagažinę. Nepavykus to padaryti, A. K. jėga įstūmė nukentėjusiąją ant automobilio salono galinės sėdynės, atsisėdęs greta, liepė automobilį vairavusiam V. S. važiuoti, tada važiuojančiame automobilyje atliko prieš M. R. smurtinius veiksmus – sudavė jai kumščiais ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą ir ne mažiau kaip 10 kartų spyrė kojomis į nugarą ir krūtinę. Važiuojant greitkeliu Vilnius–Kaunas–Klaipėda, Vilniaus kryptimi, nuteistasis toliau nenustatytą skaičių kartų rankomis ir kojomis smūgiavo M. R. į įvairias kūno vietas, tąsė už plaukų ir juos rovė, grasino užmušti, pakasti arba paskandinti. Nuplėšęs važiuojančio užrakinto automobilio galinių dešinės pusės durelių vidinę apdailą, taip atidaręs automobilio dureles, jis ne mažiau kaip 5 kartus stūmė M. R. iš važiuojančio automobilio, grasino ją išmesti iš važiuojančio automobilio ir pervažiuoti galvą automobilio ratu, po to nuplėšta automobilio durelių vidine apdaila smogė nenustatytą skaičių kartų M. R. į galvą ir kitas kūno vietas, šaukė, jog veža į mišką užkasti, paėmęs automobilio salone esantį atsuktuvą, ne mažiau kaip du kartus juo rėžė per kaklą, grasindamas perpjauti gerklę. Automobiliui važiuojant (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, A. K. vėl atidarė važiuojančio automobilio dešinės pusės galines dureles ir išstūmė M. R. iš važiuojančio automobilio. Šiai iškritus ir atsitrenkus galva į kelio dangą, nuteistasis, išlipęs iš automobilio, sugriebė ją už plaukų, atitempė prie automobilio, prispaudė jos plaukus galinėmis dešinės pusės durelėmis, reikalavo, kad vairuotojas V. S. važiuotų automobiliu ir vilktų M. R. gatvės važiuojamąja dalimi, tačiau, V. S. atsisakius, o nukentėjusiajai išsivadavus, atidarė bagažinės dangtį, stūmė ir grūdo M. R. į bagažinę. Nepavykus uždaryti bagažinės, A. K. ne mažiau kaip du kartus bagažinės dangčiu smogė M. R. per galvą ir kaklą, grasindamas nukirsti jai kaklą, šaukdamas, kad neturi ko prarasti, kartojo, kad nužudys, todėl veža M. R. į mišką. Nuteistasis visais šiais veiksmais, panaudodamas smurtą, neteisėtai atėmė M. R. laisvę, sukeldamas pavojų jos sveikatai ir gyvybei, sukėlė jai dideles fizines ir psichologines kančias bei padarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus sužalojimus, kurie atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip smurtiniais veiksmais jis neteisėtai atėmė laisvę M. R. ir, grasindamas nužudyti, itin žiauriai nesunkiai ją sužalojo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuodamas A. K. padarytus veiksmus pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis norėjo ir siekė atimti M. R. gyvybę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie A. K. tyčios turinį, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios M. R. ir liudytojo V. S. nurodytas aplinkybes apie nuteistojo naudoto fizinio smurto prieš nukentėjusiąją apimtį ir mechanizmą, tuo labiau kad minėtų asmenų parodymai apie A. K. naudoto smurto intensyvumą prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis, naudodamas intensyvų fizinį smurtą prieš M. R., veikė neapibrėžta tyčia, t. y. A. K. savo sąmonėje nedetalizavo dėl savo daromų veiksmų atsirasiančių pavojingų padarinių galimo sunkumo, todėl jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal faktiškai atsiradusius nusikalstamus padarinius.

III. Kasacinių skundų argumentai

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Stulginskis prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendį: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendis, t. y. A. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir BK 145 straipsnio 1 dalį, nuteistajam paskirtos naujos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė, bei palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Kitas teismų nuosprendžių dalis prašoma palikti nepakeistas. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje atskleisdamas A. K. tyčios turinį, formaliai įvertino bylos faktines aplinkybes ir nuteistojo padarytus veiksmus prieš M. R., aptarė ne visus bylos įrodymus ir padarė prieštaringas išvadas, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Didelė dalis apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais grindžiamas A. K. tyčios nužudyti nukentėjusiąją nebuvimas, yra pateikiama ne kaip duomenų apie nuteistojo tyčios formą ir rūšį kritika, o nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ypatingo žiaurumo požymio buvimo nuteistojo veiksmuose, nors skundžiamame nuosprendyje šis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis nustatytas kvalifikavus A. K. nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo pavartoto smurto apimties sumažinimą motyvuoja M. R., liudytojų V. S. ir J. Ž. parodymų apie tai, kiek smūgių A. K. galėjo suduoti nukentėjusiajai automobilyje, kritika. Kita vertus, tas pats teismas prieš tai konstatavo, kad minėtų asmenų parodymai vertintini kaip nuoseklūs ir pakankamai išsamūs. Skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, konstatuota, kad M. R., liudytojų V. S. ir J. Ž. parodymai prieštarauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1796/14(02) (toliau – specialisto išvada Nr. G 1796/14(02)) nustatytam nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmui, tačiau nepateikta jokių motyvų, patvirtinančių tokią išvadą, tuo labiau kad ji neatitinka byloje apklaustų asmenų nurodytų aplinkybių ir specialisto išvados Nr. G 1796/14(02) turinio. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad liudytojas V. S. nurodė gerokai didesnį M. R. suduotų smūgių skaičių, tačiau neatsižvelgė į tai, kad, esant agresyviai ir bauginančiai situacijai, žmogus gali tiksliai nesugebėti suskaičiuoti ir prisiminti smūgių skaičiaus. Be to, ne kiekvienas suduotas smūgis būtinai palieka atitinkamą sužalojimą, jį identifikuojančias žymes, nes gali būti pataikoma keletą kartų į tą pačią kūno vietą, todėl teismo medicinos ekspertė M. K. nustatė, kad nukentėjusioji sužalota ne mažiau kaip dvidešimt keturiais trauminiais poveikiais, t. y. jų galėjo būti ir gerokai daugiau. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. sudavė M. R. daugiau kaip šimtą smūgių, neprieštarauja teismo medicinos ekspertės M. K. paaiškinimams.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino visų nuteistojo padarytų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją, kurie pirmosios instancijos teismo nustatyti bylos įrodymais ir kuriuos pripažino apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad A. K. kelis kartus mėgino išstumti M. R. iš važiuojančio automobilio, po to, atidaręs dureles, padarė tai. Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje nenuosekliai nurodyta, jog, viena vertus, byloje nėra duomenų, kad A. K. keletą kartų išstūmė M. R. iš važiuojančios transporto priemonės, kita vertus, vėliau padaryta išvada, kad vienintelis nukentėjusiosios išstūmimas patvirtintas liudytojo V. S. parodymais. Aprašydamas teismo medicininio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas tik užsiminė, bet nevertino vienos iš nukentėjusiajai padarytų sužalojimų grupių ir jų padarymo mechanizmo – nubrozdinimų įvairiose plokštumose ir įvairiomis kryptimis, kurie galėjo būti padaryti kūnui dinamiškai (bent keletą kartų) kontaktuojant su šiurkščiais paviršiais, labiausiai tikėtina – kelio danga, iškritus iš važiuojančio automobilio. Tai patvirtina, kad automobilio greitis nagrinėjamo įvykio metu buvo pakankamai didelis, ir atitinka M. R. bei liudytojo V. S. parodymus, kad A. K., kelis kartus bandydamas išstumti nukentėjusiąją iš važiuojančio automobilio, reikalavo, kad V. S. didintų greitį, bet nukentėjusioji buvo įsikibusi, o V. S., pamatęs atidarytas automobilio dureles ir nuteistojo veiksmus, sustabdydavo transporto priemonę; tačiau vieną kartą A. K., nieko nesakydamas, staiga įvykdė nusikalstamą ketinimą. Aptartos aplinkybės, taip pat tai, kad įvykis vyko tamsiu paros metu, o už vairuotojo nugaros sėdintis A. K. negalėjo matyti, koks buvo transporto priemonės greitis, ir neketino to daryti, įrodo, kad nuteistojo tyčia buvo konkretizuota ir nukreipta atimti nukentėjusiosios gyvybę.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat tik fragmentiškai analizavo nusikalstamos veikos eigą ir jos padarymo mechanizmą, nes vertino tik M. R. mušimą automobilyje ir transporto priemonės sustabdymą policijos pareigūnų veiksmais. Tačiau neatsižvelgta į tuos A. K. veiksmus, kurie sudaro tiesioginės tyčios nužudyti turinį ir aplinkybes, dėl kurių šio nusikaltimo padaryti nepavyko: 1) M. R. ne mažiau kaip penkis kartus stumta iš važiuojančio automobilio; 2) nukentėjusioji, išstumta iš transporto priemonės, galva atsitrenkė į kelio dangą; 3) jos plaukai buvo prispausti galinėmis automobilio durelėmis, ją bandyta vilkti transporto priemone; 4) A. K. šaukė ant M. R., kad veža ją į mišką nužudyti, tačiau nusikalstamo tikslo neįgyvendino dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, nes nuteistasis buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Jei iš esmės vienintelis apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad A. K. išstūmė M. R. iš važiuojančio automobilio tik vieną kartą (nevertinant galimų tokio veiksmo sunkių pasekmių), būtų laikomas pakankamu įrodinėjant jo tiesioginės tyčios nebuvimą, tuomet analogiškai galima būtų motyvuoti tiesioginės tyčios nebuvimą ir kitais panašiais atvejais, pavyzdžiui, buitinio konflikto metu tyčia išstumiant asmenį pro langą iš penkto aukšto, jei jis dėl laimingo atsitiktinumo nepatirtų mirtinų sužalojimų. Todėl nagrinėjamoje byloje būtina vertinti kaltininko tyčią per neišvengiamo priežastinio ryšio, neišvengiamų ar labai tikėtinų pasekmių suvokimą ir sąmoningą apsisprendimą elgtis būtent tokiu būdu ir pagal šiuos požymius vertinti kaltininko psichinį santykį su numatomomis ir siekiamomis pasekmėmis. A. K. veiksmus vertinti kaip nepatvirtinančius tiesioginės tyčios nužudyti dėl laiko, kurį jie truko, ir jais sukelto nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymo masto, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas, yra nelogiška, nes visais atvejais ypatingas žiaurumas, realizuojamas bendra smurtinių veiksmų visuma, trunka tam tikrą laiką, pakankamą, kad nukentėjusiajam būtų sukeltos didelės fizinės kančios ir būtų pasiektas kaltininko norimas tikslas (nužudyti). Tokią visumą išskaidžius į atskirus veiksmus, kiekvienas iš jų savaime gali ir nebūti pavojingas nukentėjusiojo gyvybei ar ypač žiaurus, tačiau veiksmų visuma arba konkrečiu veiksmu, esančiu greta itin žiaurių veiksmų, kaltininkas tikisi sukelti savo siekiamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį. Šiuo atveju A. K. veiksmais sukeltos didelės kančios nukentėjusiajai, o jų dalis (pavyzdžiui, išstūmimas iš važiuojančio automobilio) ypač skausmingi tiek fiziniu, tiek psichologiniu aspektu bei tiesiogiai pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Dar viena svarbi aplinkybė, kurios apeliacinės instancijos teismas neįvertino, yra ta, kad A. K. grasino M. R. paskandinti, pririšęs prie jos kūno sunkų daiktą, kurį turėjo automobilio bagažinėje. Iš automobilio apžiūros nuotraukų matyti, kad transporto priemonės bagažinėje buvo sunkių metalinių daiktų (masyvi metalinė automobilio priekinio rato stebulė su guoliu). Tai rodo, kad nuteistasis ne vien tik grasino nužudyti M. R., išsakydamas grasinančius žodžius, bet ir sąmoningai planavo galimus nukentėjusiosios nužudymo variantus. Pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad M. R. turėjo pagrindą tikėti, kad A. K. grasinimai ją nužudyti gali būti realizuoti, o tokia išvada padaryta remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurios prieš tai apeliacinės instancijos teismo buvo sukritikuotos kaip nepakankamos, kad būtų konstatuota tiesioginė tyčia pasikėsinti nužudyti nukentėjusiąją.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į A. K. ir M. R. tarpusavio sudėtingus santykius prieš nagrinėjamą įvykį: nuteistasis jau anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją, kuri buvo jo mergina; ši dėl tokio A. K. elgesio apsisprendė nutraukti santykius ir parodė jam, kad savo sprendimo nekeis. Tokia M. R. pozicija sukėlė nuteistojo norą kerštauti ir siekti jos mirties. Tai jis akivaizdžiai išreiškė šaukdamas, kad neturi ko prarasti ir nužudys ją. Be to, atsižvelgiant į A. K. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją pobūdį, nuteistasis nebesitikėjo, kad ji atleis jam ir vėl draugaus su juo. Taigi A. K. pasakyti žodžiai, jog „kelio atgal nebėra“, turėjo ne vien emocinę, tačiau ir labai aiškią faktinę prasmę, tiesiogiai rodančią A. K. psichinį santykį su siekiamomis pasekmėmis. Reikšminga ir tai, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi įvykyje dalyvavę ir apie jo aplinkybes liudiję asmenys (M. R., liudytojai V. S. ir J. Ž., taip pat policijos pareigūnai, užkirtę kelią A. K. nusikalstamiems veiksmams) buvo įsitikinę, kad A. K. veiksmai buvo nukreipti sukelti sunkias pasekmes (atimti nukentėjusiajai gyvybę).

Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad bylos įrodymais nustatyti nuteistojo veiksmai įrodo, kad A. K. neabejotinai veikė turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti M. R., savo ketinimo nerealizavo tik dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. K. veiksmus kaip pasikėsinimą nužudyti nukentėjusiąją, o apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės, panaikinant galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, pritaikant BK 75 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas ir atidedant bausmės vykdymą arba paskiriant bet kokią kitą bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, taip pat gerokai sumažinant M. R. priteistos neturtinės žalos dydį. Kasatorius nurodo:

Apeliacinės instancijos teismo paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti bausmės paskirties ir neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai.

A. K. už nusikalstamų veikų, nustatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai didesni už šių baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose įtvirtintus laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Griežčiausia bausmės rūšis jam parinkta visapusiškai neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir jų santykio, neįsigilinus į konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, priežastis ir pasekmes, taip pat tinkamai neatsižvelgus į nuteistojo asmenybę.

Bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti ir netaikant A. K. realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde prašyta taikyti BK 75 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas ir atidėti A. K. bausmės vykdymą, tačiau toks prašymas be jokio pagrindo buvo atmestas. Palikus galioti šį apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nuteistasis negalės rūpintis ir prižiūrėti sunkiai sergančios motinos bei auginti dukros. Visa tai nulėmė neteisingos bausmės paskyrimą A. K..

Byloje buvo netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, nes teismų priteistas neturtinės žalos dydis M. R. (12 000 Eur) yra per didelis. Teismai netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, neįvertino A. K. turtinės padėties, padarytos turtinės žalos dydžio ir nesivadovavo protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijais, o tai turėjo reikšmės netinkamam teisės normos aiškinimui bei taikymui ir neturtinės žalos dydžio priteisimui.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro S. Stulginskio kasacinis skundas tenkintinas, nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, formaliai vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai nulėmė netinkamą A. K. tyčios turinio nustatymą. Dėl to, kasatoriaus manymu, nuteistojo A. K. nusikalstama veika nepagrįstai buvo perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-266-976/2017).

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

Nužudymo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2009, 2K-248/2013, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018).

Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad bylai reikšmingu laiku ir vietoje A. K. neteisėtai atėmė nukentėjusiajai M. R. laisvę ir prieš ją atliko smurtinius veiksmus. Tačiau, spręsdami dėl A. K. tyčios apibrėžtumo (neapibrėžtumo) jam panaudojant prieš M. R. fizinį smurtą, padarė priešingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. K. nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir kryptingumą, priemonių žalojant M. R. panaudojimą, grasinimų atimti jai gyvybę išsakymą, nustatė, kad A. K. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. turėjo tikslą nužudyti nukentėjusiąją, tačiau nusikalstamo ketinimo nerealizavo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios; A. K. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti M. R. itin žiauriai, kankinant (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą (t. y. A. K. teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę) ir, nenustatęs jokių kitų aplinkybių, padarė priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia teigti, jog A. K., naudodamas fizinį smurtą prieš M. R., norėjo atimti jai gyvybę. Teismas, pripažindamas, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal atsiradusius nusikalstamus padarinius – nukentėjusiajai itin žiauriai sukeltą nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas). A. K. išsakytus grasinimus nužudyti nukentėjusiąją papildomai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų bei padarė nepagrįstą išvadą dėl A. K. tiesioginės neapibrėžtos tyčios panaudojant fizinį smurtą prieš M. R.. Pirmosios instancijos teismas A. K. tyčios turinį nustatė išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiosios M. R., liudytojų V. S., J. Ž., St. D., L. J., J. A., D. B., D. J., A. B., T. S., R. R. ir kt. parodymus, rašytinius įrodymus, teismo medicinos specialistės M. K. paaiškinimą) ir, juos įvertinęs kaip visetą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria.

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad A. K., kai jam nepavyko jėga įgrūsti M. R. į automobilio „BMW 5“ bagažinę, ją įstūmė į automobilio saloną ant galinės sėdynės ir, V. S. vairuojant automobilį, naudojo prieš ją fizinį smurtą. Nuteistasis ne tik smūgiavo rankomis ir kojomis tiksliai nenustatytą skaičių kartų M. R. į įvairias kūno vietas (galvą, nugarą, krūtinę, pilvą), bet ir tąsė ją už plaukų, juos rovė, ne mažiau kaip penkis kartus nukentėjusiąją stūmė iš važiuojančio automobilio, nuplėšta automobilio durelių vidine apdaila ne mažiau kaip dvidešimt kartų smogė jai į galvą ir kitas kūno vietas, atsuktuvo smaigaliu ne mažiau kaip du kartus rėžė jai per kaklą. Šiuos smurto prieš nukentėjusiąją veiksmus kartu lydėjo ir A. K. grasinimai ją užmušti, pakasti miške arba paskandinti, išstumti iš važiuojančio automobilio, o galvą pervažiuoti automobilio ratu. Bylos duomenimis, nuteistasis tai ir padarė – atidaręs transporto priemonės dureles, nukentėjusiąją išstūmė iš važiuojančio automobilio salono, po to, galva atsitrenkusią į kelio dangą, A. K. nukentėjusiąją sugriebė už plaukų ir, atsitempęs prie automobilio, jos plaukus prispaudė automobilio durelėmis, reikalaudamas, kad vairuotojas V. S. važiuotų ir automobiliu vilktų M. R. gatvės važiuojamąja dalimi. V. S. atsisakius tai daryti, A. K. vėl bandė nukentėjusiąją įgrūsti į automobilio bagažinę ir, grasindamas nukirsti kaklą, ne mažiau kaip du kartus bagažinės dangčiu sudavė jai smūgius per galvą, kaklą, kartodamas, jog jis neturi ko prarasti, kad veža ją į mišką užkasti.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie A. K. tyčios turinį, nepagrįstai sureikšmino M. R. bei liudytojo V. S. nurodytas aplinkybes dėl nuteistojo naudoto prieš nukentėjusiąją fizinio smurto apimties ir mechanizmo, argumentuojant, kad šių asmenų parodymai neatitinka specialisto išvados Nr. G 1796/14(02) ar kad jų nurodytų aplinkybių nepatvirtina liudytojos J. Ž. parodymai, taip pat nepagrįsta.

M. R. medicininio tyrimo metu nustatytas sužalojimų, padarytų nukentėjusiajai, pobūdis, jų lokalizacija, trauminių poveikių skaičiaus dalis, taip pat tikėtinas sužalojimų padarymo mechanizmas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad M. R. nagrinėjamo įvykio metu trauminių poveikių patyrė daugiau, nei buvo konstatuotas jų skaičius po šios kūno apžiūros. Iš specialisto išvados Nr. G 1796/14(02) matyti, kad dalies nukentėjusiajai padarytų trauminių poveikių skaičiaus, tam tikrų sužalojimų padarymo mechanizmo detalizuoti nebuvo galima. Liudytoja J. Ž. M. R. bei liudytojo V. S. parodymų dėl prieš nukentėjusiąją naudoto fizinio smurto aplinkybių taip pat nepaneigė. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji, išsigandusi dėl A. K. smurtinių prieš M. R. veiksmų, bijojo atsisukti ir pažiūrėti, kas už jos vyksta, dėl streso būsenos ji nestebėjo visos nagrinėjamo įvykio eigos. Faktą, kad nukentėjusioji jos apžiūros metu buvo stipriai sumušta, patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausta teismo medicinos specialistė M. K. (12 t., b. l. 102–104). Taigi, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nekyla abejonių, kad nagrinėjamo įvykio metu prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas intensyvus fizinis smurtas, taip sukeliant jai dideles fizines kančias. Šią aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 13, 14, 15 lapai). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui abejoti M. R. bei liudytojo V. S. parodymais dėl A. K. panaudoto prieš nukentėjusiąją fizinio smurto apimties ir mechanizmo nebuvo pagrindo, juolab kad jų nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, aprašydamas pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nesant objektyvios galimybės, taip pat nenustatė tikslaus A. K. suduotų smūgių bei kitokio fizinio smurto veiksmų skaičiaus prieš M. R., todėl vien tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog pagal M. R. ir liudytojo V. S. parodymus nuteistasis A. K. nukentėjusiajai sudavė daugiau kaip šimtą smūgių, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas ir konstatavo tokią aplinkybę kaip įrodytą. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai sureikšminti ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyti netikslumai (t. y. tai, kad M. R. ne kartą buvo išstumta iš važiuojančio automobilio ar kad, prispaudus durelėmis nukentėjusiosios plaukus, ji buvo tempiama asfaltu). Kaip minėta, pagal pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, M. R. iš važiuojančios transporto priemonės buvo vieną kartą išstumta, tačiau net ir tokio vienkartinio pobūdžio veiksmo atlikimas yra vertintinas kaip pavojingas gyvybei, galėjęs sukelti sunkių padarinių – nukentėjusiosios gyvybės atėmimą.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. A. K. nusikalstamų veiksmų intensyvumą (smurtas buvo intensyvus ir truko maždaug valandą), naudotus įrankius (fizinę jėgą, atsuktuvą, automobilio durelių vidinę apdailą, automobilį), būdą (be kita ko, nukentėjusioji buvo išmesta (išstumta) iš važiuojančio automobilio ant kelio važiuojamosios dangos), sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą (padaryti daugybiniai sužalojimai, be kita ko, ir gyvybiškai svarbioje vietoje – galvos srityje), taip pat nusikalstamos veikos nutraukimo priežastį (V. S. informavus telefonu policiją apie A. K. nusikalstamus veiksmus, policijos pareigūnai sustabdė nuteistojo automobilį ir A. K. sulaikė).

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, fragmentiškai analizavo pirmosios instancijos teismo nustatytą nusikalstamos veikos eigą bei jos padarymo mechanizmą, kurie yra reikšmingi atskleidžiant A. K. kaltės turinį; iš esmės buvo atsižvelgta tik į M. R. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas nėra vienintelis ir esminis kriterijus, pagal kurį kaltininko nusikalstamą veiką galima kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti. Kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama veika ir nesukėlusi jokių padarinių, jei kaltininko tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybę. Tai šioje byloje ir nustatyta. Todėl kiti apeliacinės instancijos teismo motyvai darant išvadą dėl nuteistojo tyčios turinio (kaip antai, kad automobilyje nebuvo rasti jokie specialūs įrankiai ar daiktai, pritaikyti žmogui žaloti, tai, kad sulaikomas A. K. nesipriešino ar kad V. S. pasišalino iš įvykio vietos, kai nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją, ir pan.) teisiškai nėra reikšmingi.

Esant prieš tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė motyvuotą ir teisingą išvadą, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, nes veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį, naikintina, paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl nuteistojo A. K. kasacinio skundo

Nuteistasis A. K., kasaciniame skunde teigdamas, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo jam paskirtomis bausmėmis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį, taip pat šios instancijos teismo paskirta galutine subendrinta bausme, BK 75 straipsnio nuostatų netaikymu.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria kasatoriaus veiksmai buvo perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, jam galioja pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą bei galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo bausmių paskyrimas, taip pat ir dėl BK 75 straipsnio netaikymo, paliekami nenagrinėti. BK 75 straipsnio 1 dalis draudžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nuteistam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Todėl nagrinėjamu atveju kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas kasacinę bylą pagal nuteistojo kasacinį skundą patikrins, ar pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Nuteistasis A. K. kasaciniame skunde tvirtina, kad jam bausmė paskirta visapusiškai neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTExLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-511/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-511/2010">2K-511/2010</a>, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad buvo atsižvelgta į visas A. K. skirtinų bausmių už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką individualizavimui reikšmingas aplinkybes, taip pat tinkamai taikytos BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Nustatydamas konkrečius laisvės atėmimo bausmių dydžius už A. K. padarytas abi nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pobūdį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltės formą, nukentėjusiajai galimas ateityje liksiančias pasekmes dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų, jo elgesį baudžiamojo proceso metu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad A. K. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Šios instancijos teismas taip pat išsamiai vertino A. K. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad jis yra teistas, baustas administracine tvarka, psichiatrijos ligoninėse negydytas, neįrašytas į priklausomybių įskaitą, nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytus bausmės skyrimo pagrindus, daro išvadą, kad nuteistajam už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra gerokai mažesni, nei straipsnių sankcijose nustatyti šios bausmės rūšies vidurkiai, atitinka bausmės tikslus, nurodytus BK 41 straipsnio 2 dalyje, ir neprieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Kasatoriui galutinė subendrinta bausmė taip pat paskirta nepažeidžiant BK 63 straipsnio nuostatų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. K. tiek atskiras bausmes už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką, tiek galutinę subendrintą bausmę, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriaus skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiajai M. R. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo pritarti tokiam kasacinio skundo teiginiui ir pažymi, kad neturtinės žalos dydis pats savaime yra fakto klausimas ir todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai buvo taikytos teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar teismai įvertino visus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus ir ar nepažeidė procesinių nuostatų, sprendžiant civilinio ieškinio išsprendimo klausimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo bei vertinimo dalykas, kartu šie teismai privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

Patikrinusi teisės taikymo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiajai M. R. priteistos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis teismas tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, išsamiai išanalizavo visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, nukentėjusiajai sukeltus padarinius, nuteistojo kaltės formą ir jo turtinę padėtį), vertindamas jų visumą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiesiems priteistinų konkrečių neturtinės žalos dydžių, taip pat tinkamai vadovavosi susiformavusia teismų praktika tos pačios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pateikė motyvus, kuriais pripažino, kad nėra pagrindo sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Kasaciniame skunde nesutikimas su priimtais teismų sprendimais iš esmės grindžiamas faktinės aplinkybės, t. y. A. K. turtinės padėties, kuri, kaip minėta, buvo abiejų instancijos teismų įvertinta, akcentavimu. Be to, pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kaltininko turtinė padėtis yra tik vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, kuriam negalima suteikti išskirtinės reikšmės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, konstatuodami, jog iš nuteistojo priteistina atlyginti nukentėjusiajai M. R. 12 000 Eur neturtinės žalos, išsprendė šį klausimą nepažeisdami įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendį.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį, taip pat nuosprendžio dalis dėl A. K. naujų bausmių paskyrimo bei jų subendrinimo, ir palikti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį dėl šios dalies nepakeistą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė