E. E. pagal BK 1891 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-195-303/2018

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00467-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.9.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,

išteisintiesiems A. R. ir E. E.,

išteisintųjų gynėjui advokatui Dariui Novikui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria atmestas Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Vingaudo Rinkevičiaus apeliacinis skundas.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu A. R. ir E. E. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

A. R. ir E. E. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai praturtėjo, būtent, nuo 2009 m. spalio 10 d., būdami įregistravę santuoką, o pagal Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymu, galiojusiu nuo 1970 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) 21 straipsnio nuostatą turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, taip pat pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies nuostatą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, jie po įstatymo Nr. XI-1199, 2010 m. gruodžio 2 d., Žin., 2010, Nr. 145-7439 (2010 m. gruodžio 11 d.) įsigaliojimo abu nuosavybės teise turėjo ir tebeturi 231 841,11 Eur, t. y. didesnės negu 500 MGL, vertės turtą, žinodami, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis: 1/5 garažo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, įsigytą 2011 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 276 už 7819,74 Eur (27 000 Lt); žemės sklypą su priklausiniu pastatu – gyvenamuoju namu, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, įsigytą 2011 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 933 už 115 848,01 Eur (400 000 Lt); iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. turėjo automobilį „BMW X5“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytą 2011 m. liepos 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi už 7240,50 Eur (25 000 Lt); iki 2014 m. spalio 5 d. priekabą „Tauras 700V-01“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytą 2012 m. birželio 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi už 289,62 Eur (1000 Lt); iki 2014 m. spalio 4 d. motociklą „BMW F 650 GS“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytą 2012 m. liepos 9 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 12/07/09-1 už 2896,20 Eur (10 000 Lt); automobilį „BMW X6 xDrive35d“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytą 2012 m. kovo 2 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi už 20 000 Eur (69 056 Lt); automobilį „Mercedes Benz GL 350 BlueTEC 4MATIC“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytą 2012 m. sausio 17 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, kurio įsigijimo ir remonto išlaidos yra 48 785,04 Eur (168 445 Lt); 100 000 vnt. UAB „C“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), akcijų, įsigytų 2012 m. gruodžio 27 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 12/12 už 28 962,00 Eur (100 000 Lt).

II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Zuzevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktų, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi nepatikrino bylos, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje nepateikė motyvuotų atsakymų į visus apeliacinio skundo argumentus, o tik sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Apeliaciniame skunde buvo akcentuota tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi objektyviais duomenimis nepagrįstais teiginiais apie nežinomus A. R. verslo santykius su Rusijos Federacijos piliečiais D. V. K. (D. V. K.) ir A. M. M. (A. M. M.) bei teiginiais apie D. V. K. ir A. M. M. verslus, iš kurių būtų gautos pakankamos pajamos paskoloms suteikti. Taip pat atkreipė dėmesį į teismo nepagrįstus vertinimus dėl D. V. K. ir A. M. M. pajamų slaptumo, tariamo turto prieaugio, A. R., D. V. K. ir A. M. M. parodymų nenuoseklumo bei skirtingo paskolos aplinkybių nurodymo, taip pat dėl slapto pinigų gabenimo, nenustatyto pinigų saugojimo „Velikije Lūki“ banke, dėl galimai verslui skirtų pinigų nedeklaravimo, jų panaudojimo, duomenų apie galimai pinigus gabenti padėjusius asmenis slėpimo, dėl netinkamo Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktų duomenų vertinimo, nevertintos A. R. ir E. E. veiklos tiriamu laikotarpiu, dėl pagrindo inicijuoti mokestinį tyrimą, paskolų sutarčių notarinio tvirtinimo laiko esmės bei reikšmės, dėl paskolos sutarčių sudarymo formos, turinio, paskolos grąžinimo laiko, taip pat dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendime išdėstytų aplinkybių netinkamo vertinimo, dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimų skaičiaus pakankamumo 585 000 Eur pervežti.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo liudytojų D. V. K. ir A. M. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir Rusijos mokesčių inspekcijoje, vertinimo, nenurodė esminių minėtų parodymų prieštaravimų, jų neanalizavo. Teismas, vertindamas kaltinamojo A. R. parodymus, ignoravo apeliacinio skundo argumentus ir, nesigilindamas į esamus prieštaravimus, teisingais duomenimis laikė tik kaltinamųjų A. R., E. E. bei liudytojų D. V. K. ir A. M. M. parodymus, kurie, teismo nuomone, vienas kitą patvirtina. Teismas, aprašydamas minėtų proceso dalyvių parodymus dėl galimybės skolinti, konstatavo, kad parodymuose nėra esminių prieštaravimų, o apeliaciniame skunde nurodyti minėtų proceso dalyvių parodymų prieštaravimai nepaneigia pinigų skolinimo fakto. Teismas, laikydamas, kad A. R. 2007 m. birželio 26 d. ir 2009 m. liepos 9 d. galėjo būti Rusijos Federacijos Pskovo srityje, be jokių motyvų konstatavo, jog A. R. ir E. E. kaltinime nurodytą turtą įsigijo iš A. M. M. ir D. V. K. paskolintų piniginių lėšų, o esantys prieštaravimai tarp D. V. K. ir A. R. bei kitos aplinkybės – kad paskola beprocentė, numatytas labai ilgas grąžinimo terminas, neįkeistas turtas, pinigų įvežimas nedeklaruotas muitinėje, kad A. R. santuokos nutraukimo dokumentuose nurodė, jog neturi įsipareigojimų kreditoriams, bei tai, kad Rusijos Federacijos mokesčių administratorius nurodė, kad pagal gautas pajamas D. V. K. ir A. M. M. tokio dydžio paskolų suteikti negalėjo, – nesudaro pagrindo konstatuoti, kad A. R. ir E. E. kaltinime nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje konstatuodamas apie skolinimą kaip faktą, nesigilino į apeliacinio skundo argumentus dėl D. V. K. ir A. M. M. galimybės skolinti. Neaišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. V. K. ir A. M. M. galimybės skolinti laikomos pagrįstomis, kai pačių liudytojų nurodyti pajamų šaltiniai nėra pakankami paskolintai sumai sukaupti. Nors nebuvo nustatyti pajamų šaltiniai, teismas deklaratyviai konstatavo, jog D. V. K. atitinkamas lėšas turėjo, ir laiko tikėtina, kad Rusijoje krizės metu buvo ryškus pinigų prieaugis. Teismas padarė tokias išvadas neturėdamas jokių duomenų apie D. V. K. sukauptas lėšas, nors prieaugis įmanomas tik pakilus materialių daiktų vertei. A. M. M. turtinė padėtis, tikėtinos sukauptos lėšos apskritai neanalizuotos. Teismas nevertino ir to, kad apie D. V. K. ir A. M. M. pajamas bei turėtas lėšas niekas nežinojo, t. y. minėti asmenys negalėjo tokių pajamų pagrįsti, nenurodė pajamų šaltinių, pinigai nedeklaruoti, laikyti slaptai namuose.

Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl skolinimo aplinkybių, nemotyvavo, kodėl objektyvių duomenų visuma, – paskola beprocentė, numatytas labai ilgas paskolos grąžinimo terminas – 50 metų (paskolos davėjams bus 87 ir 82 metai), neįkeistas turtas ir paskola neužtikrinta kitomis laidavimo formomis, pinigų įvežimas nedeklaruotas muitinėje, kad A. R. santuokos nutraukimo dokumentuose nurodytos aplinkybės konstatuotos Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendime – įsipareigojimų kreditoriams neturi, bei tai, kad Rusijos Federacijos mokesčių administratorius nurodė, jog pagal gautas pajamas D. V. K. ir A. M. M. tokio dydžio paskolų suteikti negalėjo, D. V. K. ir A. M. M. parodymų nenuoseklumas nurodant skirtingas esmines aplinkybes dėl paskolos suteikimo tikslo, vietos, paskolos sutarčių formos, – nesudaro pagrindo konstatuoti, kad A. R. ir E. E. kaltinime nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Teismas taip pat motyvuotai nevertino ir to, kad D. V. K. ir A. M. M. nurodė, jog per A. R. darė investicijas Lietuvoje, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A. R. būtų investavęs skolintus pinigus į verslą, o tik skolintais pinigais grindė įgytą turtą asmeninėms reikmėms.

Taip pat teismas nevertino, jog tiriamu laikotarpiu gabenant po 10 000 Eur per LR valstybės sieną nėra galimybės atsigabenti 585 000 Eur, nes kaltinamųjų išvykų skaičius iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją tam yra per mažas. Teismas taip pat nevertino A. R. galimos veiklos pagal 2013 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašte Nr. (13.3-38.3)-(duomenys neskelbtini) užfiksuotą informaciją, kas charakterizuoja A. R. ir parodo galbūt kitą kelionių tikslą.

Neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl 2010–2011 m. laikotarpiu į E. E. sąskaitą įneštų nedeklaruotų 110 359 Lt. Teismui E. E. nenurodė minėtų pinigų kilmės ir nepateikė pinigų kilmę pagrindžiančių dokumentų, todėl neaiškūs teismo motyvai, kodėl šiuos pinigus jis laiko patvirtinančiais, o ne paneigiančiais teisėtą pinigų kilmę. E. E. ir A. R. pajamas nekilnojamajam bei kilnojamajam turtui įsigyti grindė tik 2007 m. birželio 26 d. ir 2009 m. liepos 9 d. paskolos sutartimis.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad išvados dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimo paremtos fragmentišku bei deklaratyviu bylos duomenų vertinimu, išsamiai neišanalizavus įrodymų turinio, įrodymus vertinant atskirai, o ne jų visumą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei nuosprendžio išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą (jei reikia – ir pats tirti įrodymus), padarytų išvadų teisingumą. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų – įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir atitinkamame sprendime (nutartyje ar nuosprendyje) nurodyti motyvus (BPK 331, 332 straipsniai). Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių BPK normų reikalavimų nesilaikė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. R. ir E. E. buvo išteisinti, teismui konstatavus, kad jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamųjų versija dėl kaltinime nurodyto turto įgijimo už paskolas, gautas iš Rusijos Federacijos piliečių D. V. K. ir A. M. M., surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nepaneigta (paskolos sutartys sudarytos raštu, šalys jų sudarymo aplinkybes ir turinį patvirtino apklausų metu); kaltinime nurodytą turtą A. R. ir E. E. įgijo teisėtomis pajamomis.

Prokuroras, nesutikdamas su išteisinamuoju pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniame skunde prašė jį panaikinti ir dėl A. R. bei E. E. priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, nurodydamas, kad šio teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog A. R. ir E. E. nepadarė jiems inkriminuotos veikos, nevertino įrodymų dalies ir jų visumos, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių (kaip antai dėl liudytojų D. V. K. ir A. M. M. parodymų nenuoseklumo, paskolos sutarčių sudarymo realumo, D. V. K. ir A. M. M. finansinių galimybių suteikti itin dideles paskolas, pasiskolintų pinigų „slapto“ gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną aplinkybių ir pan.), BPK numatytais proceso veiksmais nepatikrino kaltinamųjų ir liudytojų parodymų, kuriais grindė išteisinamąjį nuosprendį, savo išvadas teismas pagrindė prielaidomis. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame išdėstyti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentai tiek dėl byloje sprendžiamų faktinių, tiek dėl teisinių pagrindų. Iš esmės analogiški argumentai išdėstyti ir prokuroro kasaciniame skunde.

Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, be išteisintųjų ir liudytojų parodymų, kuriais, anot šio teismo, netikėti nėra pagrindo, jokiais kitais konkrečiais bylos įrodymais, kurių turinys, prokuroro nuomone, paneigia išteisintųjų nurodomas aplinkybes ir patvirtina jiems pareikštą kaltinimą, pagrįstų motyvų neišdėstė. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui, sutiko ir su šio teismo padaryta išvada, kad kaltinime nurodytą turtą išteisintieji įsigijo iš liudytojų D. V. K. ir A. M. M. paskolintų A. R. pinigų, ir konstatavo, kad A. R. ir E. E. dėl BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisinti pagrįstai, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas išteisintųjų ir liudytojų D. V. K., A. M. M. parodymus, juos vertino atsietai nuo kitų, taip pat ir nuo jiems prieštaraujančių įrodymų, neįvertino bylos įrodymų (tiek teisinančių, tiek ir kaltinančių) visumos ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Ignoruodamas didesnę dalį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir dėl jų motyvuotai, remiantis konkrečiais bylos įrodymais, nepasisakydamas, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija pritaria kasatoriui, kad teismų išvada, jog išteisintieji turėjo teisėtų pajamų, nes A. R. iš Rusijos Federacijos piliečių A. M. M. ir D. V. K. buvo gavęs didesnę negu 2 mln. Lt dydžio (t. y. 300 000 ir 285 000 Eur) beprocentę paskolą, nėra tinkamai pagrįsta. Iš esmės ji grindžiama tik pačių sandorių dalyvių surašytais dokumentais (paskolos sutartimis) ir jų parodymais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien A. R. vardu įformintos paskolos sutartys savaime neįrodo realaus paskolos suteikimo, taip pat ir tokiu būdu gautų lėšų fakto buvimo, neleidžia vienareikšmiškai pagrįsti išteisintųjų nurodyto teisėto pinigų įsigijimo šaltinio, ypač kai byloje yra ir priešingų duomenų. Vadinasi, teismai, konstatuodami buvus turto turėjimo būklei, turi įsitikinti, kad vertinami sandoriai (paskolos) buvo tikri, o ne tariami, t. y. sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Dėl to būtina vertinti ne tik dokumentus, kurie pagrindžia sandorius, bet ir jų sudarymo logiką, tikslus, kontekstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75/2014">2K-75/2014</a>). Kilus abejonių dėl turtinių sandorių tikrumo, teismai turi dėti pastangas joms pašalinti. Nagrinėjamoje byloje prokuroro apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl to, ar Rusijos Federacijos piliečiai A. M. M. ir D. V. K. turėjo finansinių galimybių A. R. suteikti tokio dydžio paskolas, ar vertinami sandoriai buvo tikri ir išteisintieji turėjo teisėtų pajamų kaltinime nurodytam turtui įgyti ir kt., nebuvo pašalintos.

Konstatuoti apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjant ir pagrindžiant praturtėjimo (ne)teisėtumą negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-48/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-48/2014">2K-48/2014</a>, 2K-P-93/2014 ir kt.). Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors pagal in dubio pro reo principą visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė

dar nėra pakankama menų apie turto įgijimo teisėtumą nepateikimas iš kaltinamojo pusės, negali būti pagrindas šiam teisės principui taikyti. Tokiu atveju išvadas dėl kaltinimų apie BK 1891 straipsnio dispozicijoje nurodyto turto turėjimą ar neturėjimą teismas turi daryti iš byloje surinktų ir i