Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sąlygas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-194-313/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00545-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.2.3; 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kuria patenkintas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „SBS Legale“ prašymas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo M. L.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sąlygas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.

Atsakovės BUAB „Prentas“ bankroto administratorė UAB „SBS Legale“ pateikė prašymą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

Administratorė nurodė, kad įmonės finansinius sunkumus, faktinį nemokumą ir įmonės privedimą prie bankroto lėmė buvusio įmonės vadovo M. L. įmonės vardu sudarytų sandorių ir atliktų veiksmų visuma. 2007 m. sausio 19 d. ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. UAB „Prentas“ su M. L. sudarė paskolos sutartis, kuriomis šis skolino lėšas savo vadovaujamai įmonei. Grąžindama suteiktas paskolas suinteresuotam asmeniui įmonė permokėdavo, nes palūkanos ir delspinigiai buvo skaičiuojami nepaisant senaties terminų. Suinteresuotas asmuo vilkino bankroto bylos iškėlimą, taip siekdamas, kad įmonės įsipareigojimai jam taptų didesni. 2007 m. rugsėjo 24 d. UAB „Prentas“ už asmeniškai M. L. iš banko pasiskolintas lėšas įsigijo didelės vertės žemės sklypą. Išperkamosios nuomos (lizingo) būdu įmonė įsigijo du prabangius automobilius, tačiau sutarties tinkamai nevykdė ir automobilius prarado. Suinteresuotas asmuo vengė mokėti mokesčius, apgaulingai ir aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, vengė inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi pripažino atsakovės BUAB „Prentas“ bankrotą tyčiniu.

Teismas nustatė, kad bankroto byla atsakovei buvo iškelta 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi. Palyginęs pateiktus 2013 ir 2014 metų įmonės finansinius duomenis bei esamą situaciją, teismas pripažino, kad 2013 metais bankroto byla atsakovei UAB „Prentas“ nebuvo iškelta dėl neteisingų duomenų apie turto vertę įrašymo į balansą ir įmonės vadovo M. L. susitarimo su pačiu savimi dėl pradelstos skolos mokėjimo termino atidėjimo, tokiu būdu dirbtinai išvengiant faktinio bankroto. Teismas nurodė, kad įmonės skolos nuolat augo, todėl įmonės vadovas M. L., neabejotinai žinodamas apie tai, jog įmonės finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikiai, turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip apsaugoti jos kreditorių interesus. Teismo nuomone, tai, kad bankroto byla buvo iškelta pagal atsakovės kreditorių ieškinius, patvirtino aplaidų įmonės vadovo pareigų vykdymą ir sąmoningai blogą pareigų atlikimą, siekiant įmonės nemokumo. Teismas sprendė, kad buvusio įmonės vadovo veiksmai atliekant atsiskaitymus ne pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą tyčinio bankroto prezumpciją ir turi tyčinio bankroto požymių, apibrėžtų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog būtų padaryta investicijų į įmonės įsigyto žemės sklypo vystymą ir (ar) jis būtų realizuotas tokia verte, kuria buvo turto vertintojo įvertintas, byloje nepateikta. Teismo vertinimu, įmonės vadovas patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus pirmiau kitų kreditorių, t. y. vykdė prievoles sau pačiam pagal paskolos įmonei sutartį, nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Trūkstant apyvartinių lėšų įmonės veiklai, pats skolindamas pinigus savo įmonei, M. L. palūkanų bei delspinigių pagal paskolą dydžiu padidino įmonės kreditorių įsipareigojimus. Be to, įmonės vadovas neišsaugojo įmonės turto (automobilių), todėl tokius įmonės vadovo veiksmus teismas laikė sąmoningais (tyčiniais) bei vertino juos kaip nesąžiningus įmonės ir jos kitų kreditorių atžvilgiu.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens M. L. atskirąjį skundą, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nepažeidė proceso teisės normų; taip pat netenkino suinteresuoto asmens prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo konstatuotų suinteresuoto asmens veiksmų, tokių kaip nuostolingų sandorių sudarymas, atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos nesilaikymas bei įmonės veikloje naudoto turto neišsaugojimas, nėra pagrindo vertinti kaip nukreiptų į sąmoningą siekį privesti įmonę prie bankroto. Teismas pažymėjo, kad UAB „Prentas“ naudoto turto (lizingo automobilių) neišsaugojimas negali būti veiksniu, kuris būtų turėjęs esminę įtaką įmonės nemokumui ir bankrotui, nes apskaityta šio turto vertė, atsižvelgiant į įmonės įsipareigojimų kreditoriams mastą, nelėmė įmonės finansinės padėties akivaizdaus pablogėjimo. Teismas padarė išvadą, jog faktinės aplinkybės, susijusios su 2007 m. rugsėjo 27 d. sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi ir to žemės sklypo įsigijimui sudaryta paskolos sutartimi, labiau liudija ne BUAB „Prentas“ buvusio vadovo ūkinės komercinės rizikos protingų ribų aiškaus peržengimo ar aplaidaus veikimo faktus, bet nepalankiai ir nesėkmingai susiklosčiusią įmonės veiklos situaciją. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu buvo patvirtintas detalusis žemės sklypo planas, siekiant pakeisti šio sklypo paskirtį, atlikti kadastriniai matavimai, 2013 m. lapkričio 8 d. parengti sandėliavimo paskirties pastato su administracinėmis patalpomis statybos projektavimo sąlygų reikalavimai, be to, 2013 m. vasario 7 d. buvo sudaryta preliminari dalies sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Tačiau teismas pažymėjo, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka konstatuoti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių kilo įmonės bankrotas. Todėl teismas sprendė, jog egzistuoja teisinės prielaidos BUAB „Prentas“ bankrotą pripažinti tyčiniu tuo pagrindu, kad įmonei esant faktiškai nemokiai vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, o toliau didino įmonės įsipareigojimus.

Teismas pirmosios instancijos teismo išvadą, jog suinteresuotas asmuo M. L. dar 2013 metais sąmoningai siekė išvengti bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo, bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam teismui pateikė neteisingus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, pripažino ne visai pagrįsta. Teismas nustatė, kad įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą suinteresuotas asmuo buvo patikėjęs šias paslaugas teikiančiai UAB „Dorvita“, kuri UAB „Prentas“ įgytą žemės sklypą dėl techninės klaidos apskaitė ne toje balanso eilutėje, tačiau pažymėjo, jog bankroto bylos iškėlimo klausimą sprendęs teismas, vertindamas įmonės turtą, atsižvelgė į byloje pateiktą turto vertintojo įvertinimą, pagal kurį žemės sklypas įkainotas 6 840 000 Lt. Dėl to teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suinteresuoto asmens vadovaujamos įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma sąmoningai apgaulingai ir (arba) netinkamai ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme. Tačiau teismas pripažino, kad UAB „Prentas“ mokumo būklę lėmė ir įmonės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydis, o būtent tai, kad didžiausias įmonės kreditorius M. L. 2013 m. gegužės 27 d. susitarimu pratęsė (atidėjo) įmonės pradelstos 1 830 282,09 Lt dydžio skolos grąžinimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d, taip sudarydamas apgaulingą įvaizdį dėl įmonės finansinio pajėgumo tuo laikotarpiu (įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio aspektu). Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo, kaip įmonės vadovas ir savininkas, neabejotinai žinojo apie įmonės ilgalaikius finansinius sunkumus, sukėlusius įmonės faktinį nemokumą. Teismo nuomone, suinteresuoto asmens negatyviai vertinamą įmonės veiklos perspektyvą pagrindė ir 2014 m. sausio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu jis už 2000 Lt perleido 13 545 523,52 Lt dydžio kreditoriaus reikalavimo teises į UAB „Prentas“ naujai kreditorei UAB „Intelekto logistika“. Įvertinęs tai, kad įmonė nuolatos turėjo pradelstų skolų savo darbuotojams, Valstybinio socialinio draudimo fondui bei Valstybinei mokesčių inspekcijai, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB „Prentas“ buvo faktiškai nemoki įmonė jau kur kas anksčiau, nei kreditoriai kreipėsi dėl bankroto bylos jai iškėlimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo M. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį bei atmesti UAB „SBS Legale“ prašymą dėl tyčinio bankroto UAB „Prentas“ iškėlimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ĮBĮ nuostatas. Visų pirma, teismai nepagrįstai taikė ginčo nagrinėjimo metu galiojusias teisės normas, nors byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės, su kuriomis buvo siejamas tyčinio bankroto faktas, įvyko 2007–2013 metais. Lietuvos apeliacinis teismas tyčinio bankroto požymiu laikė suinteresuoto asmens nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2013 m. gegužės 27 d., kada suėjo bendrovės skolos suinteresuotam asmeniui grąžinimo terminas ir bendrovė būtų tapusi nemoki, jei jis nebūtų pratęsęs skolos grąžinimo terminą. Tuo metu galiojęs ĮBĮ tokių akcininko veiksmų nevertino kaip tyčinio bankroto požymio. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo ir savininko pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su tyčinio bankroto požymiais, bet su asmenine atsakomybe už kreditorių nuostolius, atsiradusius dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas tyčinį bankrotą sieja su trijų sąlygų sutaptimi: 1) vykdomi atsiskaitymai pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą tvarką; 2) įmonei esant nemokiai nekeliama bankroto byla; 3) įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė tik antrąją sąlygą. Pirmosios sąlygos nebuvo, nes 2013 metais visos įmonės sąskaitos ir turtas buvo areštuoti, todėl visus mokėjimus, susijusius su bendrovės tolesne veikla, taip pat ir darbo užmokestį darbuotojams, suinteresuotas asmuo atliko iš asmeninių lėšų, kurias skolino bendrovei be palūkanų.

Lietuvos apeliacinio teismo vertinimas, jog M. L., atidėdamas skolos grąžinimo terminą, tęsė nuostolingą įmonės veiklą, didino kreditorių įsipareigojimus bei vedė įmonę prie bankroto, prieštarauja logikai. Jei įmonė yra nemoki, tai jos skolos grąžinimo atidėjimas negali būti vertinamas kaip sąmoningas akcininko siekis privesti įmonę prie bankroto. Siekdamas išvengti bankroto, suinteresuotas asmuo skolino įmonei savo asmenines lėšas, dėjo pastangas žemės sklypą parduoti, surado pirkėją, tačiau negavo hipotekos kreditoriaus AB banko SNORAS leidimo. Suinteresuotam asmeniui atidėjus įmonės skolos grąžinimo terminą, kreditorių padėtis, išskyrus jo paties, nepasikeitė. Suinteresuoto asmens vertinimu, ĮBĮ nuostatos tyčiniu bankrotu laiko akcininkų ir vadovų veiksmus, kuriais siekiama iškelti bankroto bylą mokiai bendrovei, o ne įmonei esant faktiškai nemokiai siekiant toliau vykdyti veiklą ir išvengti bankroto bylos iškėlimo.

Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nenustatė aplinkybių, kurios būtų susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu, aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą. Suinteresuotas asmuo įmonės vardu žemės sklypą pirko siekdamas sukurti pridėtinę vertę ir jį parduoti. Lietuvos apeliacinis teismas iškraipė kasacinio teismo praktiką, nes konstatavęs tyčinį bankrotą nevertino, ar faktiškai nelikvidi įmonė savo tolesne veikla būtų dar labiau pabloginusi savo turtinę padėtį. Be to, įmonės nemokumui turėjo būti nustatyta aplinkybių visuma, t. y. įmonė neatsiskaitė su kreditoriais ir pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Įmonės finansinės padėties pablogėjimas ir tai, kad įmonė galbūt tapo nemoki, savame dar nereiškia tyčinio bankroto.

Teismai pažeidė suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam, nes bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Aiškindamiesi, ar įmonė prie bankroto bylos buvo privesta tyčia, teismai privalo nustatyti, kokiais tikslais buvo sudaryti atitinkami sandoriai ir ko buvo siekiam toliau vykdant nelikvidžios įmonės veiklą. Suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus žodžiu, apklausti liudytojus (pirkėją pagal preliminariąją žemės pirkimo–pardavimo sutartį, detaliojo plano rengėjus).

BUAB „Prentas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, teismų nutartis palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė principą „įstatymas neturi atgalinio veikimo galios“, nes savo prašymą jis grindė ir aplinkybėmis, atsiradusiomis po 2013 m. spalio 1 d. Be to, netinkamos ĮBĮ redakcijos taikymas nebūtinai reiškia, kad byla teismų buvo išnagrinėta neteisingai. Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, todėl jie buvo palikti formuoti teismų praktikai. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką.

Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikoma mokios įmonės privedimas prie nemokumo būsenos arba situacija, kai įmonei esant faktiškai nemokiai, toliau sąmoningai bloginama įmonės finansinė padėtis, didinami įsipareigojimai. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas, šioje byloje nustatęs pastarąją situaciją atitinkančias aplinkybes, jas pagrįstai vertino kaip pagrindą pripažinti UAB „Prentas“ bankrotą tyčiniu. Įmonė jau 2009 metais buvo faktiškai nemoki, o 2013 metais suinteresuotas asmuo sąmoningai išvengė bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo, atidėdamas skolos grąžinimo terminą. Dėl tokio veiksmo įmonės įsipareigojimai padidėjo beveik 12 mln. litų.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto prezumpciją, nes taikė nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojusią įstatymo redakciją ir nustatė tik vieną iš trijų būtinųjų sąlygų. Kreditorei UAB „Dorvita“ buvo mokama už paslaugas ir po 2013 m. spalio 1 d., nors įmonė buvo skolinga darbuotojams daugiau nei tris mėnesius, taip pat mokesčių institucijoms.

Suinteresuotas asmuo nepagrįstai nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Aplinkybių, kurių tariamai nevertino Lietuvos apeliacinis teismas, suinteresuotas asmuo nei pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nebuvo nurodęs, todėl teismas pagrįstai jų negalėjo vertinti. Skundą grįsdamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos žemesnės instancijos teismuose, suinteresuotas asmuo pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą. Suinteresuoto asmens nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-346/2012 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo esančių šioje byloje.

Suinteresuoto asmens argumentai dėl teisės būti išklausytam ir šalių lygiateisiškumo principų pažeidimo yra nepagrįsti. ĮBĮ 20 straipsnyje nėra nustatyta, kokia forma turi būti nagrinėjamas bankroto bylos pripažinimo tyčiniu klausimas. Tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog su įmonių bankroto procesu susiję klausimai įprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus, kai pripažįstamas būtinas žodinis nagrinėjimas. Suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teismui jokio motyvuoto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nebuvo pateikęs, o atskirajame skunde nenurodė jokių išimtinių aplinkybių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, taikytinos redakcijos

Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006). Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 23 punktas; kt.).

Kasaciniame skunde suinteresuotas asmuo nurodo, jog bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl tyčinio bankroto kriterijų, netinkamai taikė ginčo nagrinėjimo metu galiojančias ĮBĮ nuostatas, nors faktinės aplinkybės, su kuriomis siejamas tyčinio bankroto nustatymas, įvyko 2007–2013 metais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pačiame ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, ĮBĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, jog ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pažymėjo, kad nurodyta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 22 punktas).

Kasacinis teismas taip pat išaiškino proceso ir materialiosios teisės normų, esančių ĮBĮ, atskyrimą, nes priklausomai nuo to, ar konkreti norma priskirtina proceso ar materialiajai teisei, taikoma atitinkamai vėlesnė ar bankroto bylos iškėlimo metu galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio tyčinį bankrotą, redakcija. Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, nors ir nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, tačiau juos suformavo teismų praktika. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016). Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas tyčinio bankroto požymius vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d., nors ir netinkamai pritaikė materialiosios teisės normą, tačiau šiuo klausimu susiformavusios kasacinio teismo praktikos nepažeidė. Kadangi po 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio ĮBĮ 20 straipsnio turinys atitinka iki tol galiojusią teismų praktiką šiuo klausimu, dėl to nagrinėjamu atveju netinkamos ĮBĮ redakcijos pritaikymas nesudaro pagrindo spręsti, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai.

Dėl sąlygų pripažinti tyčinį įmonės bankrotą buvimo

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Ankstesnės redakcijos ĮBĮ tyčinio bankroto sąvoką apibrėžė kiek siauriau – įmonės privedimas prie bankroto tyčia (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Tačiau, keičiantis ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcijoms, tyčinio bankroto sąvoka iš esmės nesikeitė.

Minėta, kad analizuojamų atsakovo veiksmų atlikimo metu galiojantis ĮBĮ 20 straipsnis tik lakoniškai užsiminė apie tyčinį bankrotą. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojanti šio straipsnio redakcija įtvirtina tyčinio bankroto požymius, jų nustatymo tvarką ir teisinius padarinius. Tarp kitų požymių nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau, kaip nurodyta nutarties 15 punkte, kriterijai, kuriems esant konstatuojamas įmonės tyčinis bankrotas, nors ir nebuvo įtvirtinti įstatyme, tačiau išsamiai detalizuoti ir aptarti teismų praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime Nr. 33,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose” buvo įvardyti tyčinio bankroto požymiai, t. y. aplinkybės, jog buvo sudaromi nuostolingi įmonei sandoriai, iš anksto žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti, taip pat gresiant bankrotui tretiesiems asmenims buvo perleistas turtas, galėjęs būti pateiktas įsiskolinimams apmokėti (13 punktas). Kasacinis teismas buvo nurodęs, jog, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; kt.).

Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, padarė atsižvelgdamas į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Teismo nuomone, suinteresuoto asmens sąmoningą siekį privesti įmonę prie bankroto rodo aplinkybės, jog UAB „Prentas“ esant faktiškai nemokiai, jis nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tęsė nuostolingą įmonės veiklą, taip didindamas įmonės nuostolius ir kreditorių įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, jog ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Vertindama dabar galiojančio ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiame punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos.

Kitų atvejų, kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (nutarties 21 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įmonės faktinį nemokumą ir iš to išplaukiančią įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė, jog suinteresuotas asmuo, 2013 m. gegužės 27 d. susitarimu atidėjęs įmonės pradelstos 1 830 282,09 Lt skolos grąžinimo sau terminą, sudarė apgaulingą įvaizdį dėl įmonės finansinio pajėgumo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, skolos grąžinimo termino atidėjimas negali būti laikomas pažeidžiančiu teisės aktų reikalavimus ar suteikiančiu pagrindą spręsti dėl tyčinio bankroto požymių. Byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis nepaneigta, kad UAB „Prentas“ kreditorių reikalavimai didėjo, tačiau daugiausia padidėjo paties suinteresuoto asmens kreditoriaus reikalavimas, tenkintinas trečiąja eile. Aplinkybė, kad kreditorių reikalavimai padidėjo beveik 11 milijonų litų (nurodoma ir atsiliepime į kasacinį skundą), paneigta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi, kuria teismas, tvirtindamas kreditoriaus reikalavimus, nustatė, kad 2014 m. sausio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi suinteresuoto asmens M. L. UAB „Intelekto logistika“ perleistas 3 866 127,02 Eur (13 348 963,38 Lt) reikalavimas buvo nepagrįstas, todėl UAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtino tik 135 288 Eur UAB „Intelekto logistika“ finansinį reikalavimą.

Kadangi, kaip nurodyta nutarties 20 punkte, bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, padaryta remiantis vien pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu ir nenustačius, jog dėl to iš esmės padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir įmonės skolos, nepakankama konstatuoti, jog buvo pažeistos ĮBĮ nuostatos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bankroto pripažinimą tyčiniu, todėl apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – administratorės prašymas pripažinti UAB „Prentas“ bankrotą tyčiniu atmestinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja ĮBĮ. Šio įstatymo 20 straipsnyje nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonių bankrotą reglamentuojančios proceso teisės normos imperatyviai nenustato, jog su bankroto procesu susiję klausimai privalomai būtų svarstomi teismo posėdyje, dalyvaujant šalims ir kitiems teisinį suinteresuotumą turintiems asmenims, t. y. žodinio proceso tvarka. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog su įmonių bankroto procesu susiję klausimai įprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai pripažįstamas būtinas žodinis nagrinėjimas. Rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, kad šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs.

Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde teigia, kad teismai, bankroto bylos pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėdami rašytinio proceso tvarka, pažeidė jo teisę būti išklausytam, tiesiogiai neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas apie UAB „Prentas“ bankroto pripažinimą tyčiniu, turėjo galimybę teikti ir teikė atsiliepimą, paaiškinimus, įrodymus. Kaip minėta, būtent rašytiniai įrodymai turi lemiamą reikšmę sprendžiant su bankroto procesu susijusius klausimus.

Įvertinusi tai, kad suinteresuotam asmeniui nebuvo užkirstas kelias dėl ginčo esmės išsamiai pasisakyti procesiniuose dokumentuose, teikti rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, ir atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog žodinis bankroto bylos pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nebuvo būtinas. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti suinteresuoto asmens procesinių teisių pažeidimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Duomenų apie suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra.

Kasacinis teismas patyrė 6,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinį skundą tenkinus, šios išlaidos priteistinos iš bankroto administratorės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bankroto administratorės UAB „SBS Legale“ prašymą pripažinti BUAB „Prentas“ bankrotą tyčiniu atmesti.

Priteisti iš BUAB „Prentas“ administratorės SBS „Legale“ (j. a. k. 302537429) 6,19 Eur (šešis Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė