Baudžiamoji byla Nr. 2K-80-976/2017 Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00080-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.1.1, 1.2.20.6.1.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. gynėjo advokato Gintaro Petukausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 14 d. nutarties.
Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalį 24 MGL (903,84 Eur) dydžio bauda, 236 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistojo P. J. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje nuteistas ir K. J. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, bet kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. P. J. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB K. generalinis direktorius, trukdė antstoliui D. J. vykdyti vykdomuosius dokumentus pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 940 361,82 Lt (272 347,61 Eur) skolos išieškojimo UAB „K.“ naudai iš skolininko UAB K., antstoliui D. J. vykdant 2009 m. balandžio 3 d. arešto aktą, neteikė duomenų apie UAB K. areštuotą turtą, pagal antstolio D. J. 2009 m. balandžio 6 d. ir 2009 m. birželio 26 d. patvarkymus bei vykdant antstolio D. J. 2009 m. rugpjūčio 18 d. patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo, kuriuo buvo nutarta areštuotą UAB K. turtą perduoti tolesniam saugojimui išieškotojo UAB „K.“ atstovams. Antstoliui D. J. 2009 m. rugpjūčio 19 d., apie 10.30 val., kartu su UAB „K.“ atstovais atvykus į UAB K. Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini), ir pateikus dokumentus, UAB „K.“ atstovams buvo perduota ir transportuojama į UAB „K.“ teritoriją areštuota transporto priemonė „Kamaz 5111“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bet P. J. nurodymu, buvo kreiptasi į Elektrėnų policijos komisariatą su pareiškimu, kad ši transporto priemonė pavogta. Toliau vykdydamas teismo sprendimą, apie 14 val., prie uždarytų UAB K. teritorijos vartų, antstolis D. J. reikalavo, kad P. J. atidarytų vartus į teritoriją ir leistų vykdyti patvarkymą, bet P. J. atsisakė tai vykdyti ir antstolio D. J. į bendrovės teritoriją neįleido, taip trukdė antstoliui D. J. vykdyti teismo sprendimą.
Taip pat P. J. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB K. generalinis direktorius, 2009 m. rugpjūčio 19 d. rašytiniu pareiškimu, užregistruotu 2009 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 10-28-G-6031, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatą, pranešdamas, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d. 13.10 val. į UAB K. atvyko svetimi asmenys ir iš mechaninių dirbtuvių savavališkai išsivarė automobilį „Kamaz 5111“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir prašė išsiaiškinti šią vagystę, žinodamas, kad tą pačią dieną minėta transporto priemonė pagal antstolio D. J. 2009 m. rugpjūčio 18 d. patvarkymą dėl saugotojo pakeitimo, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 940 361,82 Lt (272 347,61 Eur) skolos išieškojimo iš skolininko UAB K. išieškotojo UAB „K.“ naudai, buvo perduotas UAB „K.“ atstovui, šios transporto priemonės transportavimui tolesniam saugojimui į UAB „K.“ teritoriją, taip melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo P. J. gynėjas advokatas Gintaras Petukauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes P. J. buvo nuteistas už veiką, kuri nenumatyta BK, t. y. už tai, kad trukdė antstoliui D. J. vykdyti vykdomuosius dokumentus pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. įsakymą, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 940 361,82 Lt (272 347,61 Eur) skolos išieškojimo UAB „K.“ naudai iš skolininko UAB K., antstoliui D. J. vykdant 2009 m. balandžio 3 d. arešto aktą, P. J. neteikė duomenų antstoliui D. J. apie UAB K. areštuotą turtą. Nagrinėjant bylą buvo atkreipiamas teismų dėmesys, kad aprašytą veiką reguliuoja civilinio proceso teisės normos – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 2 dalis (už antstolio D. J. 2009 m. balandžio 6 d. ir 2009 m. birželio 26 d. patvarkymų nevykdymą P. J. buvo nubaustas Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkamai 1000 Lt (289,62 Eur) ir 2000 Lt 579,24 Eur) dydžio baudomis). Aptartos veikos kvalifikavimas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas. P. J. buvo nuteistas dėl veikos, kurioje nėra nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
2.3. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių reikalavimus, nes kaip P. J. kaltę patvirtinančius įrodymus nurodė duomenis, kurie objektyviai neegzistavo; šališkai, nenagrinėdami visų bylos aplinkybių, kaltę paneigiančius įrodymus vertino kaip kaltę patvirtinančius.
2.4. Kasatorius teigia, kad iš liudytojų K. P., K. G., V. O., J. R., S. J., J. K., P. K., A. V., A. R., A. D., J. A. parodymų matyti, jog šie liudytojai P. J. nematė ir negirdėjo, apie jo veiksmus ar neveikimą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nieko nenurodė, tik kad P. J. privažiavo automobiliu „BMW X6“ ir pasakė, kad nieko neatiduos, arba net tiesiogiai nurodė, kokie kiti asmenys ir kaip trukdė antstoliui vykdyti veiksmus, t. y. kad gavo nurodymą iš P. K., o šis, kad mechanizacijos direktorius A. V. jam liepė atsinešti spyną ir užrakinti teritorijos vartus, ir jis juos užrakino pakabinama spyna, o gal vartus užrakinti liepė sargui J. K.; nukentėjusysis antstolis D. J. teisme paaiškino, kad trukdymas kaip nusikalstama veika pasireiškė nebendradarbiavimu. Taigi aptarti liudytojų parodymai apeliacinės instancijos teismo įvertinti kaip objektyvūs duomenys, neginčijamai įrodantys P. J. kaltę, priešingai – objektyvūs duomenys įrodantys P. J. nekaltumą ir kartu kitų asmenų konkrečius veiksmus, kuriais buvo trukdoma antstoliui vykdyti savo pareigas, bet jų atsakomybės klausimas nebuvo sprendžiamas nei šioje, nei kitoje baudžiamojoje byloje, dėl šių asmenų veikų nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Dėl to yra pagrindas teigti, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme buvo neobjektyvus ir šališkas, teismai neteisingai vertino įrodymus ir dalį jų – liudytojų parodymus, faktiškai iškraipė, nuosprendyje ir nutartyje jiems suteikė kitą turinį ir prasmę, nei liudytojai parodė iš tikrųjų.
2.5. Teismai netinkamai išaiškino ir taikė BK 236 straipsnio 1 dalį konstatavę, kad P. J. Elektrėnų policijos komisariatui pateikdamas rašytinį pareiškimą, jog jų automobilį „Kamaz 5111“ pavogė nepažįstami asmenys, nors puikiai žinojo, kas šį automobilį išvairavo iš bendrovės teritorijos ir kokiu tikslu, žinojo, kad automobilis buvo perduotas saugoti UAB „K.“, kurios atstovai kartu su antstoliu buvo atvykę vykdyti antstolio patvarkymo dėl turto saugotojo pakeitimo; dėl to teismas daro išvadą, kad P. J., pateikdamas rašytinį pareiškimą policijai, iš anksto žinojo, jog nurodyti pareiškime faktai neatitinka tikrovės.
2.6. Tokios teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes neginčijamai įrodyta, kad apie tariamą automobilio „Kamaz 5111“ vagystę Elektrėnų policijos komisariatui telefonu pranešė K. J. Šis pranešimas sukėlė pasekmes, nes policijos pareigūnai automobilį sulaikė, su nukentėjusiuoju antstoliu D. J. buvo aiškinamasi dėl automobilio paėmimo iš UAB K. Vėliau pateikiant pareiškimą Elektrėnų policijos komisariatui, teisėsaugos pareigūnai faktiškai jau buvo išsiaiškinę automobilio „Kamaz 5111“ paėmimo iš UAB K. aplinkybes, todėl pareiškimo padavimas nesukėlė jokių pasekmių. Net ir įžvelgiant formalius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, pagal faktines aplinkybes ji laikytina mažareikšme, ir asmuo atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 37 straipsnis).
2.7. Motyvuodamas skundžiamą nutartį apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vis tik dėl tokių nuteistojo P. J. veiksmų antstolis turėjo palikti vykdymo veiksmų vietą ir vykti į policiją aiškintis situacijos, negalėjo perduoti automobilio, pakeisti saugojimo vietos, dėl to jam buvo sutrukdyta vykdyti teismo sprendimą. Tačiau pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomų įvykių metu P. J. apskritai nebuvo įvykio vietoje; aptariama situacija susidarė po to, kai policijai apie automobilio vagystę pranešė K. J., už tai nuteistas Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu.
2.8. Apeliaciniame skunde buvo nurodoma ir tai, jog UAB K. pranešime Elektrėnų policijos komisariatui, kurį pasirašė P. J., buvo pranešta ne apie vagystę, o apie tai, kad atvyko svetimi asmenys ir savavališkai išsivarė iš mechaninių dirbtuvių automobilį, o tai neatitinka BK 178 straipsnyje numatytos vagystės apibrėžimo.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. J. gynėjo advokato G. Petukausko kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras pažymi, kad, priešingai nei skunde teigia kasatorius, baudžiamoje byloje esančių duomenų ir skundžiamų teismų priimtų nuosprendžio ir nutarties turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, aprašytos visos nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, pasisakyta dėl jų patikimumo, pakankamumo bei liečiamumo su nagrinėjamomis aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai paaiškinta, kodėl atmetama nuteistojo P. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl jo parodymų ir veiksmų vertinimo.
3.2. Prokuroras nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tarp BK 231 straipsnio 1 dalies ir CPK 585 straipsnio 2 dalies normų konkurencijos nėra. Šios įstatymų normos skirtingos tiek savo prigimtimi, tiek ir paskirtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-630/2007, Nr. 2K-188/2007). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad P. J., būdamas įmonės UAB K. generalinis direktorius, žinojo apie UAB „K.“ Vilniaus apygardos teismo priimtą palankų sprendimą ir vykdomosios bylos iškėlimą, kokias pinigų sumas jis privalo sumokėti, bet nevykdė antstolio patvarkymų, skolos nemokėjo, neteikė duomenų apie bendrovės turimą techniką, nenurodė šios technikos buvimo vietos ir žinojo apie priverstinį skolos išieškojimą. 2009 m. rugpjūčio 19 d. P. J. nurodymu buvo pranešta policijai apie automobilio „Kamaz“ vagystę, nors jam buvo žinoma, kad antstolio nurodymu pagal 2009 m. rugpjūčio 18 d. patvarkymą šis automobilis buvo perduotas saugoti išieškotojui UAB „K.“. Antstolis D. J. privalėjo aiškintis dėl neva padaryto nusikaltimo Elektrėnų policijos komisariato pareigūnams, o grįžęs į vykdymo veiksmų atlikimo vietą nebuvo įleistas į įmonės teritoriją tęsti vykdymo veiksmų, nes P. J. uždraudė pavaldiems darbuotojams atidaryti įmonės vartus, buvo uždėta spyna ir išjungta elektra, kad nebūtų galima atidaryti elektra valdomų vartų, ir taip siekė sutrukdyti antstoliui vykdyti patvarkymą. Dėl tokio P. J. elgesio antstolis jautėsi sutrikdytas, buvo priverstas iškviesti į pagalbą policijos pareigūnus viešajai tvarkai palaikyti, kurie taip pat dalyvavo atliekant vykdymo veiksmus, pjaunant vartų spyną ir perimant turtą iš skolininko. Minėtas destruktyvus P. J. elgesys truko beveik visą darbo dieną ir tai rodo, kad jis veikė sąmoningai, tyčia, turėdamas tikslą sutrukdyti antstoliui vykdyti tiesiogines pareigas. Teismas pripažino, kad antstolio D. J. veiksmai buvo teisėti. Taigi kaltininkui inkriminuotų veiksmų pobūdis ir apimtis iš esmės skyrėsi nuo tų veiksmų, už kuriuos P. J. Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimis buvo nubaustas CPK 585 straipsnio tvarka baudomis, t. y. už antstolio reikalavimų nevykdymą, dėl to baudžiamasis įstatymas – BK 231 straipsnis – pritaikytas tinkamai.
3.3. Taip pat prokuroras pažymi, kad nėra pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymių buvimo nuteistojo P. J. veiksmuose. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d. Elektrėnų policijos komisariate užregistruotame R. J. pareiškime nurodomas konkretus vagystės faktas, nors pagal nustatytas faktines aplinkybes jis žinojo, kad įmonės automobilis paimamas antstolio teisėtai ir jokia nusikalstama veika nėra daroma. Pateikdamas tikrovės neatitinkantį pareiškimą nuteistasis suprato, jog nusikaltimo, apie kurį jis informavo policiją, nebuvo, bet siekė, kad į jo pranešimus kaip nors būtų reaguota. Todėl, jeigu asmuo, nurodydamas tam tikrus faktus, iš anksto žino, kad jie yra neteisingi, melagingi, ir vis tiek siekia, kad ikiteisminio tyrimo institucijos į tai reaguotų, jo veiksmai atitinka BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2K-117/2015). Tai, kad už tariamą automobilio vagystę iš įmonės Elektrėnų policijos komisariatui telefonu pranešė K. J. ir policija ėmėsi veiksmų, kad išsiaiškintų nurodytas aplinkybes, neeliminuoja P. J. atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Nors policijos įstaigoje pagal P. J. pareiškimą nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės ir dėl to joks asmuo nebuvo pradėtas persekioti, padaryta veika nevertintina kaip mažareikšmė, nes BK 236 straipsnio 1 dalis, numatanti atsakomybę už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, pasekmių nereikalauja.
5. Nukentėjusysis antstolis D. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. J. gynėjo advokato G. Petukausko kasacinį skundą atmesti. Jo manymu, nuosprendyje teisingai konstatuota, kad P. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 231 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčia, sąmoningai, turėdamas tikslą sutrukdyti antstoliui, trukdė jam vykdyti vykdomuosius dokumentus, ir BK 236 straipsnyje, t. y. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o skundo argumentai, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra neteisingi.
6. Nuteistojo P. J. gynėjo advokato G. Petukausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7.1. Pažymėtina, kad dalis kasatoriaus skunde paminėtų BPK pažeidimų grindžiami bei argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų asmenų parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi skunde dėstomas liudytojų K. P., K. G., V. O., J. R., S. J., J. K., P. K., A. V., A. R., A. D., J. A. parodymų turinys ir prašymas juos vertinti kitaip, taip pat jų pagrindu nustatyti kitokias faktines aplinkybes, nei nustatė teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
7.2. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų
8. Kasaciniame skunde nurodomi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 329 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimai, kurie iš esmės siejami su liudytojų K. P., K. G., V. O., J. R., S. J., J. K., P. K., A. V., A. R., A. D., J. A. parodymų netinkamu vertinimu.
8.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia duomenimis, kurių pripažinimo įrodymais ir vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnis, o BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus.
8.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.).
8.3. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju teismai kasatoriaus nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų ir teismų praktikoje formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad visų kasatoriaus nurodytų asmenų parodymai išdėstyti, įvertinti, palyginti su kitais bylos duomenimis ir nurodyti argumentai, kodėl ir kurie bylos duomenys pripažįstami įrodymais ir kodėl jais remiamasi, o nuteistojo parodymai, kuriais jis neigė trukdęs antstoliui vykdyti teismo sprendimą bei vykdymo veiksmus jo vadovaujamos bendrovės teritorijoje, atmetami. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai nurodytos įrodytomis pripažintos P. J. padarytos nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje ir BK 236 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos tokios teismo išvados.
8.4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo P. J. gynėjo apeliacinį skundą, iš naujo aptaręs nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, lygino juos su kitais bylos duomenimis ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad netikėti tiek nukentėjusiojo D. J., tiek liudytojų parodymais neturi pagrindo, kadangi jie logiški, papildo vieni kitus, o susieti į vientisą loginę grandinę leidžia daryti išvadą dėl P. J. kaltės trukdžius antstoliui atlikti teisėtus veiksmus. Taigi ši byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
8.5. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai kasaciniame skunde nurodytų BPK esminių pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 231 straipsnio taikymo
9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes P. J. buvo nuteistas už veiką, kuri turi būti vertinama kaip civilinis deliktas, o ne nusikalstama veika, numatyta BK 231 straipsnyje, taip pat teigiama, kad kai kurie veiksmai, kurie jam buvo inkriminuoti, jau yra įvertinti CPK tvarka, paskiriant už juos baudas.
9.1. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą.
9.2. BK 231 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektas yra teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių normali veikla, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą ar vykdant teismų sprendimus. Veika pasireiškia bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai. Įstatymas nepateikia trukdymo būdų sąrašo, tačiau trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis. Bet kuris trukdymas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, jei trukdoma procesinei profesinei veiklai ir toks trukdymas nėra susijęs su smurtu ar kitokia prievarta. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdyta. Šiai nusikalstamai veikai yra būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad trukdo pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės ar tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu, nagrinėjimu ar vykdymu susijusias pareigas, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016).
9.3. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 231 straipsnį pakanka vien trukdymo atlikti su bylos tyrimu susijusias pareigas, o tokio trukdymo padariniai į šios nusikalstamos veikos sudėtį nepatenka. Trukdymas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų. Vertinant objektyviuosius veikos požymius reikšminga tai, kokie veiksmai buvo atlikti, kiek jie tęsėsi ir kaip pasireiškė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381-697/2015).
9.4. Teismų praktikoje kaltininko veiksmuose konstatuojami veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, subjektyvieji požymiai, kai objektyvieji veikos požymiai rodo, jog tai buvo ne trumpalaikis, pavienis poelgis, trukdantis procesinio veiksmo eigai, o ilgai trunkantis, pasireiškęs įvairiomis formomis, sąmoningas trukdymas pareigūnui atlikti pareigas, todėl tai pagrįstai pripažinta pavojinga veika, atitinkančia visus BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius.
9.5. Kaip jau minėta, kasatorius teigia, kad jo veika nesiekia tokio pavojingumo, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė.
9.6. Kaip nurodoma prokuroro atsiliepime, teismų praktikoje buvo laikomasi nuomonės, kad tarp BK 231 straipsnio 1 dalies ir CPK 585 straipsnio 2 dalies normų konkurencijos nėra. Buvo nurodoma, kad šios įstatymų normos skirtingos tiek savo prigimtimi, tiek ir paskirtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-630/2007, Nr. 2K-188/2007). CPK 585 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog už antstolio reikalavimo nevykdymą ar kitokį kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas. BK 231 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybės už trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą, to paties straipsnio 2 dalyje – už trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą panaudojant smurtą ar kitokią prievartą. Taigi šių normų nuostatų lingvistinis aiškinimas bei naujesnė kasacinės instancijos teismo praktika leidžia teigti, kad, vertinant kaltinimų pagal BK 231 straipsnio 1 dalį dėl trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą pagrįstumą, būtina spręsti įstatymų normų konkurenciją, atsiradusią dėl to, kad CPK 585 straipsnio 2 dalis ir BK 231 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę iš esmės už tą pačią neteisėtą veiką.
9.7. Valstybė turi garantuoti veiksmingą teismų sprendimų vykdymo sistemą, priešingu atveju kyla pavojus pažeisti tiek procesines, tiek materialiąsias Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) teises. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad teismo sprendimo vykdymas yra sudėtinė „bylos nagrinėjimo“ dalis, atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) tikslus (žr., pvz., Hornsby v. Greece, judgment of 19 March 1997, Reports 1997-II, p. 510, par. 40). Remiantis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, valstybė privalo pasinaudoti visomis jos dispozicijoje esančiomis priemonėmis, siekiant įgyvendinti galutinį sprendimą, netgi bylose, kuriose bylinėjasi privačios šalys; valstybė turi pozityviąją pareigą organizuoti teismų sprendimų vykdymo sistemą taip, kad ji būtų efektyvi tiek įstatymo, tiek praktikos požiūriu ir užtikrintų vykdymą be pernelyg didelių delsimų (žr. Fuklev v. Ukraine, no. 71186/01, par. 84, 7 June 2005, Sovtransavto Holding v. Ukraine, no. 48553/99, ECHR 2002-VII, par. 96 ir kt., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-687/2015).
9.8. Pažymėtina, kad pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). CPK 585 straipsnyje įtvirtintos antstolio reikalavimų privalomumą užtikrinančios normos: antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (1 dalis); asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (2 dalis); jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, šio straipsnio 2 dalyje numatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui (3 dalis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-469/2016).
9.9. Taigi, teismas, vertindamas trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir spręsdamas klausimą, kokia norma turėtų būti taikoma, esant įstatymų normų konkurencijai, turėtų atsižvelgti į veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, priešingumą teisei, sukeltas teisines pasekmes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2007). Teismų praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys, kad, nepaisant gana plataus,,trukdymo“ veikos suvokimo, trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai susiję su teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų teisėtumas ir jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).
9.10. Byloje teismų nustatyta, kad P. J., žinodamas apie teismo sprendimą ir pradėtą priverstinį vykdymo procesą, taip pat būdamas informuotas apie visus antstolio patvarkymus, susijusius su vykdymo procesu, jų nevykdė. Atkreiptinas dėmesys, kad P. J. nevykdė ne tik 2009 m. balandžio 6 d. ir 2009 m. birželio 26 patvarkymų, už kurių nevykdymą jam civilinio proceso tvarka teismas paskyrė baudas, tačiau ir 2009 m. liepos 31 d. antstolio D. J. patvarkymo dėl reikalavimo pateikti dokumentus bei kitus būtinus daiktus, susijusius su areštuotu turtu, ir duomenis apie turto buvimo vietą, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. įsakymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. antstolio patvarkymo dėl areštuoto turto perėmimo. Kasatoriaus teiginiai, kad jam buvo nežinoma apie vykdymo procesą ir atskirus antstolio veiksmus, tarp jų ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. antstolio veiksmus, yra paneigti teismų sprendimuose, ištyrus ir įvertinus dokumentus su spaudais, patvirtinančiais, kad antstolio siųsti dokumentai P. J. vadovaujamoje įmonėje buvo gauti.
9.11. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad P. J., skirtingai nei jis nurodo kasaciniame skunde, įvykio dieną – 2009 m. rugpjūčio 19 d. – buvo UAB K. teritorijoje ir žinodamas, kad į įmonę yra atvykęs antstolis su UAB,,K.“ atstovais, kurio tikslas yra perkelti areštuotą turtą toliau saugoti į UAB,,K.“ teritoriją, ne tik nedavė reikiamų patvarkymų atitinkamiems įmonės darbuotojams, kurie buvo atsakingi už areštuotas transporto priemones, bet ir nurodė neįleisti antstolio į teritoriją (užrakinti vartus, atjungti elektrą), be to – melagingai pranešė policijai apie areštuotos transporto priemonės išgabenimą iš teritorijos kaip apie nusikalstamą veiką. Kasacinio skundo argumentai, kad P. J. jokiais aktyviais veiksmais netrukdė antstoliui patekti į teritoriją ir perduoti areštuotą turtą UAB,,K.“ atstovams, yra paneigti teismų sprendimuose, kuriuose motyvuotai konstatuota, kad būtent direktoriaus P. J. nurodymams paklusę darbuotojai užrakino vartus ir neįleido antstolio, kuris tik iškvietęs policiją ir nupjovęs vartų spyną pateko į teritoriją. Iš esmės P. J. neteisėtus veiksmus nutraukti pavyko tik įsikišus policijai ir ėmusis aktyvių veiksmų šalinti kliūtis, dėl kurių antstolis negalėjo vykdyti teismo sprendimo.
9.12. Pažymėtina ir tai, kad P. J. veiksmai nebuvo spontaniški, nes, kaip jau minėta pirmiau, antstolio sprendimas perkelti areštuotą turtą laikinai saugoti į kitą teritoriją jam buvo žinomas, nes P. J. jau buvo neįvykdęs atitinkamo antstolio patvarkymo. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolio pakankamai operatyvūs veiksmai buvo nulemti kreditoriaus UAB,,K.“ kreipimosi į antstolį, prašant skubiai atlikti tokius veiksmus. Teismai padarė motyvuotą išvadą, kad P. J. destruktyvus elgesys truko beveik visą darbo dieną, be to, antstolis D. J. dar privalėjo aiškintis dėl neva padaryto nusikaltimo policijos komisariate.
19.13. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad P. J. veikė tiesiogine tyčia, nes, žinodamas apie vykdomą priverstinį skolos išieškojimą, jis suprato, kad tokiais veiksmais trukdo antstoliui vykdyti savo pareigas, ir norėjo taip elgtis.
9.14. Darytina išvada, jog šioje byloje surinktais ir teismų ištirtais įrodymais nustatyta, kad P. J., kaip įmonės direktorius, žinojo apie vykdytiną teismo sprendimą, buvo informuotas apie vykdymo procesą, sistemingai nevykdė antstolio patvarkymų, už ką jau du kartus buvo nubaustas CPK 585 straipsnio nustatytais pagrindais ir tvarka, taip pat savo tyčiniais veiksmais 2009 m. rugpjūčio 19 d. trukdė antstoliui vykdyti jo patvarkymą dėl areštuoto turto perdavimo saugoti UAB,,K.“. Taigi, iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų matyti, kad teismai vertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir padarė motyvuotą išvadą dėl P. J. veiksmų vertinimo kaip nusikalstamų.
9.13. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tokie P. J. inkriminuoti veiksmai, kaip duomenų antstoliui D. J. apie UAB K. areštuotą turtą, pagal antstolio 2009 m. balandžio 6 d. ir 2009 m. birželio 26 d. patvarkymus, neteikimas, jau yra įvertinti CPK tvarka, jam yra paskirtos baudos, todėl jie jau negali būti vertinami kaip nusikalstama veika.
9.14. Pagal bylos duomenis, P. J. yra paskirtos baudos už 2009 m. balandžio 6 d. antstolio D. J. patvarkymo dėl reikalavimo pateikti dokumentus bei kitus būtinus daiktus, susijusius su areštuotu turtu ir duomenis apie turto buvimo vietą vykdant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. įsakymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdymą (2009 m. gegužės 26 d. Trakų rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta 1000 Lt (289,62 Eur) bauda) ir už 2009 m. birželio 26 d. antstolio D. J. patvarkymo dėl duomenų pateikimo ir pinigų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą vykdant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. įsakymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdymą (2009 m. rugsėjo 3 d. Trakų rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta 2000 Lt (579,24 Eur) bauda). Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymas už tas pačias veikas paprastai nesukelia principo, pagal kurį negalima už tą pačią veiką bausti du kartus, pažeidimo.
9.14. Taigi pagal byloje nustatytas bylos aplinkybes P. J. veika vertinta kaip nusikalstamas trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą, o ne civilinis deliktas, nustačius jo neteisėtų veiksmų visumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad P. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo
13. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje netinkamai pritaikyta BK 236 straipsnio 1 dalis, nes kasatoriaus pranešimas apie neva padarytą nusikalstamą veiką nesukėlė pasekmių, todėl veika turėjo būti vertinama kaip mažareikšmė.
13.1. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Taigi šiame straipsnyje numatytos dvi nusikaltimų sudėtys – melagingas įskundimas ir melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo formos, būdai (žodžiu, raštu, anonimiškai ir pan.) gali būti tokie patys, kaip ir kaltininkui melagingai įskundžiant įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, konkretų asmenį (ar asmenis) kaip padariusį nusikalstamą veiką. Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingas įskundimas yra baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie konkretaus asmens neva nusikalstamą veiką ir tos institucijos pradeda melagingai įskųsto asmens baudžiamąjį persekiojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2011).
13.2. Byloje nustatyta, kad, antstoliui vykdant patvarkymą perkelti skolininko turtą laikinai saugoti į UAB,,K.“ (kreditorės) teritoriją, su automobiliu „Kamaz 5111“ iš bendrovės teritorijos išvažiavo su antstoliu atvykę UAB,,K.“ atstovai. Iš 2009 m. rugpjūčio 19 d. Elektrėnų policijos komisariate užregistruoto Nr. 10-28-G-6031 UAB K. generalinio direktoriaus P. J. 2009 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimo Nr. 3V-02-999 turinio matyti, jog P. J. praneša, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d. 13.10 val. į UAB K. atvyko svetimi asmenys ir savavališkai išsivarė iš mechaninių dirbtuvių automobilį „Kamaz 5111“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir prašo išsiaiškinti. Taigi policijai buvo nurodytas konkretus vagystės faktas, nors pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes P. J. žinojo, kad automobilis teisėtai paimamas antstolio ir jokia nusikalstama veika nėra daroma. P. J. pateikus melagingą rašytinį pareiškimą policijai, kad jo vadovaujamos įmonės automobilį pavogė nepažįstami asmenys, nusikaltimas laikomas baigtu, nepriklausomai nuo to, ar atsakingos institucijos pradėjo melagingai įskųsto asmens baudžiamąjį persekiojimą, ir dėl to jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.
13.3. Nagrinėjamu atveju taikyti nuteistajam P. J. BK 37 straipsnį, t. y. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nėra jokio pagrindo. Pagal BK 37 straipsnio nuostatas padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumo veika pripažįstama mažareikšme. Tokių aplinkybių šioje byloje teismai nenustatė, jų iš esmės nenurodoma ir kasaciniame skunde. Tai, kad apie tariamą vagystės faktą policijai jau buvo pranešta telefonu, nesudaro prielaidų vertinti P. J. įvykdytos nusikalstamos veikos kaip mažareikšmės. Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, P. J., būdamas įsitikinęs, kad antstolio veiksmai yra teisėti, žinodamas, kad jis ne pirmą kartą nevykdo antstolio teisėtų reikalavimų, kad jo nurodymai darbuotojams neįleisti antstolio į įmonės teritoriją trukdo antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir kad automobilis, kuris buvo išvežtas iš teritorijos, yra gabenamas kartu su antstoliu atvykusių kreditoriaus atstovų laikinai saugoti, pasirašė pareiškimą policijai dėl iš teritorijos išvežtos transporto priemonės. Nei pagal objektyviuosius kriterijus (pvz., nepadaryta reikšminga žala įstatymo saugomoms vertybėms), nei pagal subjektyviuosius (atsižvelgiant į kaltininko tyčios kryptingumą, motyvus ir pan.) sąlygų pripažinti P. J. veiką mažareikšme pagal BK 37 straipsnį šioje byloje nėra.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu neperžengiant kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių reikėtų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
15. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. J. gynėjo advokato Gintaro Petukausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Armanas Abramavičius
Rima Ažubalytė
