Baudžiamoji byla Nr. 2K-108-697/2017
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00519-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.2.1; 1.1.6.6; 1.1.7.2.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.14
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. I. ir R. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžiu A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį 5 649 Eur (150 MGL) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas, vieną dieną prilyginus 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė A. I. paskirta 5 573,68 Eur (148 MGL) dydžio bauda.
R. R. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį 5 837,30 Eur (155 MGL) dydžio bauda, 226 straipsnio 1 dalį 5 837,30 Eur (155 MGL) dydžio bauda, 226 straipsnio 1 dalį 5 837,30 Eur (155 MGL) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė 6 778,80 Eur (180 MGL) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas, vieną dieną prilyginus 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė R. R. paskirta 6 703,48 Eur (178 MGL) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi nuteistųjų A. I., R. R. ir jos gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. ir A. U. atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla joms nutraukta, M. R. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 226 straipsnio 2 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. I. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas, jog M. R., pasinaudodamas savo pažintimis ir tikėtina įtaka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) valstybės tarnautojams, paveiktų Migracijos departamento valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų jo (A. I.) nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. birželio 4 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, tiesiogiai susitarė duoti M. R. nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL dydžio, kyšį už kiekvieną jo (A. I.) nurodytą asmenį.
1.1. Tęsdamas nusikalstamą veiką A. I., 2012 m. birželio 4 d.–lapkričio 9 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, Lietuvos Respublikoje, tiesiogiai davė M. R. nuo 300 iki 1000 Lt dydžio kyšius už tai, kad šis, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka Migracijos departamento valstybės tarnautojams, paveiktų juos, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą jo (A. I.) nurodytiems užsienio piliečiams: A. P., A. S., I. S., O. C., H. G., R. S. L., S. B., N. S., Y. T., Z. S., J. S., T. S., U. S., Y. K., A. N., N. A..
2. R. R. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja – Migracijos departamento Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotoja, veikdama bendrininkų grupe su M. R., siekdama, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, naudodamiesi savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų M. R. per ją (R. R.) nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, tiesiogiai, 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. liepos 3 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, pasiūlė Migracijos departamento Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiajai specialistei A. U. ir susitarė duoti nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį kaip 1 MGL, kyšį už kiekvieną M. R. nurodytą asmenį.
2.1. Tęsdama nusikalstamą veiką, R. R., veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. liepos 3 d.–rugsėjo 4 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Lietuvos Respublikoje, tiesiogiai davė A. U. nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį kaip 1 MGL, kyšį už tai, kad A. U., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vedėja V. R., paveiktų V. R., kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui Y. T..
2.2. Tęsdama nusikalstamą veiką, R. R., veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikoje tiesiogiai, pervesdama iš AB SEB banko sąskaitos į A. U. AB „Swedbank“ banko sąskaitą, davė A. U. 600 Lt kyšį už tai, kad A. U., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vedėja V. R., paveiktų V. R., kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams S. B. ir N. S..
3. R. R. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja – Migracijos departamento Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotoja, veikdama bendrininkų grupe su M. R., siekdama, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, pasinaudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų M. R. per ją (R. R.) nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, tiesiogiai 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. rugpjūčio 8 d., Lietuvos Respublikoje telefoninių pokalbių metu ir savo darbo kabinete Nr. 213, esančiame Vilniuje, L. Sapiegos g. 1, pasiūlė Migracijos departamento Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiajai specialistei A. J. ir susitarė duoti nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį kaip 1 MGL, kyšį už kiekvieną M. R. nurodytą asmenį.
3.1. Tęsdama nusikalstamą veiką, R. R., veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. rugpjūčio 28 d, apie 11.21 val., savo darbo kabinete tiesiogiai davė A. J. 300 Lt kyšį už tai, kad A. J., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vyriausiąja specialiste R. B., paveiktų R. B., kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui R. S. L.
3.2. Tęsdama nusikalstamą veiką, R. R., veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. rugsėjo 17 d.–spalio 3 d. laikotarpiu, Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tiesiogiai davė A. J. 500 Lt kyšį už tai, kad A. J., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vyriausiąja specialiste U. M., paveiktų U. M., kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui H. G..
4. R. R. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja – Migracijos departamento Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotoja, veikdama bendrininkų grupe su M. R., siekdama, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, pasinaudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų M. R. per ją (R. R.) nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, tiesiogiai 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. spalio 12 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, pasiūlė Migracijos departamento Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vedėjui V. K. ir susitarė duoti 500 Lt kyšį už kiekvieną M. R. nurodytą asmenį.
4.1. Tęsdama nusikalstamą veiką, R. R., veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. spalio 31 d., apie 7.30 val., savo darbo kabinete tiesiogiai davė V. K. 500 Lt kyšį už tai, kad V. K., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vedėja V. R. bei vyriausiąja specialiste J. T., paveiktų V. R. ir J. T., kad šios teisėtai veiktų vykdydamos įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams I. S. ir O. C..
4.2. Tęsdama nusikalstamą veiką, R. R., veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. lapkričio 12 d., apie 9.40 val., savo darbo kabinete tiesiogiai davė V. K. 600 Lt kyšį už tai, kad V. K., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vyriausiąja specialiste U. M., paveiktų U. M., kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams A. P. ir A. S..
5. Kasaciniu skundu nuteistasis A. I. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus pakeisti – pritaikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant sutuoktinei R. I., vertai teismo pasitikėjimo.
5.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 40 ir 67 straipsnių nuostatas, nes, esant visoms baudžiamajame įstatyme numatytoms sąlygoms, jis nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip, nuteistojo nuomone, iš esmės pažeidus BK 54 straipsnio reikalavimus, jam buvo neteisingai paskirta bausmė.
5.2. Pasak nuteistojo, byloje yra visos sąlygos, leidžiančios taikyti BK 40 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Jam inkriminuotas nusikaltimas priskirtas tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai ir byloje yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą, o tai atitinka BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą. Prašymą dėl laidavimo byloje pateikė sutuoktinė R. I., kuri, kasatoriaus nuomone, yra verta teismo pasitikėjimo. Tiek prašyme, tiek teisme R. I. nurodė nuteistąjį gerai pažįstanti, abiejų darbinės veiklos sferos panašios, todėl ji žino savo sutuoktinio požiūrį į daugelį sričių, tarp jų ir į darbinę veiklą. Be to, savo darbovietėje R. I. vertinama teigiamai, pavestas pareigas atlieka tinkamai, drausminių nuobaudų neturi, jos darbo specifika – darbas Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamento Administracinių pažeidimų tyrimo skyriuje, susijęs su administracinių pažeidimų tyrimu ir pažeidėjų traukimu administracinėn atsakomybėn pagal teisės aktais priskirtą kompetenciją – leidžia teigti, kad ji įstengs padaryti teigiamą įtaką kasatoriui, kad šis ateityje nepažeidinėtų įstatymų.
5.3. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 40 straipsnio taikymo grįstos prielaidomis, o ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; darydamas išvadas, kad jo negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes netyrė šio klausimo išsprendimui visų reikšmingų aplinkybių. Nuosprendyje nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti bylos duomenys, patvirtinantys, kad kasatoriui anksčiau nebuvo taikytas susitaikymas su nukentėjusiuoju, jis anksčiau neteistas, iki šios baudžiamosios bylos pradėjimo atitiko nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoką pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą, nes dirbo advokato padėjėju. Be to, visiškai neatsižvelgta į tai, kad nuteistasis drausmingai dalyvavo atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, iki nuosprendžio priėmimo nepadarė jokių teisės pažeidimų, tai patvirtina, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi pirmosios instancijos teismo motyvai nėra aiškūs ir įtikinami, nėra kilę iš nuodugnios klausimo analizės, aprėpiančios visumą duomenų, nes teismas neįvertino fakto, kad būtent ir pagal įtariamojo A. I. parodymus buvo formuluojami kaltinimai kitiems kaltinamiesiems šioje byloje. Tai rodo, kad nuosprendyje liko nenurodytų ir neįvertintų duomenų, apibūdinančių nuteistąjį, jo padarytą veiką, žodžiais ir elgsena reiškiamą kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, kas padaryta, taip pat visapusiškai neįvertinta laiduotoja ir jos galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
5.4. Kasatorius teigia, kad nepagrįstai nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, būtina įvertinti jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo iki teismo sprendimo priėmimo. Šioje byloje nuteistasis nuo pat pirmosios apklausos iš esmės pripažino kaltę, be to, savo parodymais tyrėjams padėjo susidaryti platesnį įvykių vaizdą, bendravimo pobūdį ir asmenis, tai netiesiogiai patvirtina ir skundžiamo nuosprendžio turinys, nes jo parodymais buvo grindžiama kitų asmenų kaltė. Kasatoriaus nuomone, svarbu ir tai, kad šioje byloje nebuvo nukentėjusiųjų, kurių nuteistasis galėtų atsiprašyti, apklausiamas teisiamajame posėdyje, jis teismui aiškiai išsakė savo veiksmų smerkimą ir nusiteikimą daugiau nenusikalsti. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino.
5.5. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šis teismas nuteistojo parodymus, tarp jų ir duotus ikiteisminio tyrimo metu, panaudojo prieš jį patį, t. y. jo kaip įtariamojo poziciją ar procesinę teisę skųsti ikiteisminio tyrimo veiksmą vertino kaip jo nenuoširdumą ir parodymų nenuoseklumą, nors BK 40 straipsnio nuostatose nenurodyta, kokioje konkrečiai baudžiamojo proceso stadijoje asmuo turi visiškai prisipažinti esąs kaltas ir gailėtis.
5.6. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje prokurorės iniciatyva, pažeidžiant kaltinamųjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo dėl socialinės padėties principus, vieniems kaltinamiesiems buvo taikytos BK 40 straipsnio nuostatos ir jie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o kitiems jos nuožiūra šis baudžiamasis įstatymas nebuvo taikytas, nors BK 40 straipsnis, esant jame numatytoms būtinoms sąlygoms, turi būti taikomos visiems vienodai.
5.7. Nuteistojo nuomone, dėl per didelio žiniasklaidos susidomėjimo teismai neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo ir paskyrė jam neteisingą bausmę (neatleido jo nuo bausmės). Kasatoriaus įsitikinimu, siekiant parodyti visuomenei, kad teisingumo vykdymo tikslai įgyvendinami, jis buvo pasirinktas kaip auka ir, kaip pirmą kartą teisiamas asmuo, buvo palyginti griežtai nubaustas.
6. Kasaciniu skundu nuteistoji R. R. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo advokato A. V. atsakomybėn pagal laidavimą, nustatant dvejų metų terminą be užstato.
6.1. Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
6.2. Pasak nuteistosios, teismai neteisingai sprendė, kad jos veikos padarytos esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, ir nepagrįstai pripažino, kad nėra vienos iš būtinųjų atkleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, t. y. kad ji veiką padarė pirmą kartą. Pagal teismų praktiką asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010). Nusikaltimo sutaptis yra ideali, kai kelios veikos padarytos viena po kitos per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009); subjekto veiksmai sudaro idealią veikų sutaptį, nes yra apimti vieningo sumanymo, nors veikos ir buvo padarytos penkių mėnesių laikotarpiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Kasatorės teigimu, byloje įrodyta, kad jai inkriminuotos tapačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, kurios, kad ir padarytos skirtingu laiku, tačiau jų turinys apima vieną nusikaltimą, jos padarytos vadovaujantis tais pačiais motyvais bendram tikslui pasiekti ir esant vieningai kaltei. Kelios visiškai tapačios nusikalstamos veikos buvo padarytos susiejus visų jų teisinę situaciją su pirma veika, be to, byla buvo nagrinėjama kaip vienas procesas, kaltinimas suformuluotas chronologine tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorės įsitikinimu, jos veiksmai turi būti vertinami kaip vienas nusikalstamas veikimas – vienas tęstinis nusikaltimas.
6.3. Be to, nuteistosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino esant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką kaltininkas gali pripažinti savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). R. R. kaltės pripažinimas yra užfiksuotas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, ji davė teisingus ir išsamius paaiškinimus, atskleidžiančius veikos padarymo aplinkybes. Nors R. R. savo kaltę ir apgailestavimą dėl savo nusikalstamos veikos išreiškė ir kitomis sąvokomis bei remdamasi kiek kitomis aplinkybėmis, tačiau kaltės pripažinimas reiškia, jog ji sutinka su kaltinime nurodytais faktais ir jų neginčija. Taip buvo palengvinta teismo užduotis procese pagrįsti veikos padarymą. Tai, kad kasatorė nurodė kitokias santykio su sutuoktiniu M. R. detales, negu buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, gali būti paaiškinama skirtingu subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu. Beje, jos manymu, ji pagrįstai ir teisėtai pasinaudodama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatomis nedetalizavo sutuoktinio veiksmų, tačiau savo veikas pripažino. Šios aplinkybės nepaneigia teisminio bylos proceso metu pareikšto kaltės pripažinimo fakto reikšmės. Kaltės pripažinimą ir apgailestavimą dėl padarytos veikos patvirtina kasatorės kritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas. Šiuo metu kasatorė sąžiningai dirba net keliose darbovietėse, kad, nesant sutuoktinio, jau kuris laikas turinčio priklausomybės problemų, materialinės paramos, galėtų išlaikyti vaikus, tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino kaip lengvinančių, priešingai – pripažino jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 24 straipsnis), nors toks kaltinimas nebuvo pateiktas.
6.4. Kasatorė pažymi, kad skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu teisingumo principu, pagal kurį paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismai turi atsižvelgti į bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, 61 straipsnio 1, 2 dalyse. BK 54 straipsnyje įtvirtinta, kad teisinga tik tokia bausmė, kuri yra griežtai individualizuota, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kaltininko asmenybę. Bausmė už visus nusikaltimus turi priklausyti nuo padarytos nusikalstamos veikos. Ji turi būti aiški, įstatymo nustatyta ir tiesiogiai išplaukianti iš aplinkybių, susijusių su konkrečiu nusikaltimu. Taip pat nuteistoji pabrėžia, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra galimybė paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
6.5. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai paskirta galutinė bausmė 6 703,48 Eur (178 MGL) dydžio bauda yra aiškiai per griežta. Jau vien šiuo pagrindu nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skiriant tokio dydžio baudą nebuvo atsižvelgta į tai, kad jos pajamos per mėnesį sudaro vos daugiau kaip minimalaus atlyginimo dydį, šeimoje du vaikai, gimę 1996 ir 1998 metais, vienas iš jų Vilniaus universiteto dieninių studijų studentas, kitas – moksleivis, o jų tėvas M. R. niekur nedirba, negauna jokių pajamų, be to, priklausomas nuo alkoholio. Taigi abu vaikai yra išlaikomi išimtinai R. R. ir ji neturi jokių realių galimybių įvykdyti jai paskirtos bausmės. Tuo atveju, jei ir būtų siekiama bent iš dalies šią bausmę įvykdyti, nukentėtų kasatorės vaikų interesai – vaikai netektų vienintelio jų gyvenimo šaltinio. Todėl kasatorė laiko, kad teismas, skirdamas tokią bausmę, pažeidė vaikų teisėtus interesus, kartu ir Vaiko teisių apsaugos konvenciją.
7. Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Vilma Vidugirienė prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.
7.1. Prokurorė nurodo, kad, priešingai negu teigia nuteistasis A. I., abiejų instancijų teismai, priimdami sprendimus, vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismai kruopščiai išanalizavo visus bylos duomenis, pateikdami išsamius jų vertinimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas BK 40 straipsniui taikyti būtinas sąlygas ir priėjo pagrįstą išvadą, kad vienos iš jų, numatytos BK 40 straipsnio 1 dalies 2 dalyje, nėra. Atsiliepime pažymima, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga imperatyviai nurodo, jog asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką šios sąlygos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2010). Nustatant, ar asmens kaltės pripažinimas atitinka nustatytus reikalavimus, reikšminga ir tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad A. I. pozicija nebuvo nuosekli, kito bent keletą kartų, nes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kasatorius iš pradžių pripažino esmines veikos aplinkybes, patvirtino duodavęs kyšius M. R., tačiau pateikus galutinį pranešimą apie įtarimą, nurodė savo kaltės nepripažįstantis, neigė susitaręs ir davęs kyšius M. R.; išklausęs pateiktus garso įrašus, A. I. vengė papasakoti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su susitarimu duoti kyšius bei kyšių davimu, ir tokios pozicijos laikėsi ir toliau – pabaigus ikiteisminį tyrimą buvo pateiktas jo gynėjo prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kaip nepadarius inkriminuotos nusikalstamos veikos. Net ir duodamas parodymus teisme, kasatorius stengėsi švelninti savo veiksmus, tikindamas, kad nusikalstamos veikos padarymo metu negalvojęs, jog M. R. duoda kyšius. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes A. I. prisipažinimas ir išreikštas gailestis yra daugiau susijęs su pareikštais prašymais atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o ne parodo tikrąjį jo požiūrį į padarytą veiką. Pasak teismo, nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir R. R.. R. R. pozicija taip pat buvo nenuosekli, nes iš pradžių savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino iš dalies, tačiau apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakeitė parodymus – pirminių parodymų atsisakė ir kategoriškai tvirtino jokių nusikalstamų veikų neatlikusi, jokių kyšių niekam nesitarusi duoti ir nedavusi, išklausiusi pokalbius, peržiūrėjusi vaizdo įrašus, kaip kyšį perduodamas sumas įvardijo tarpusavio skolomis, dalies šių duomenų nekomentavo ir tik teisme visiškai prisipažino padariusi visas jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad R. R. savo kaltę iš esmės pripažino verčiama surinktų įrodymų, su kuriais susipažino pabaigus ikiteisminį tyrimą, ir tai susiję su prašymu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus kasaciniams skundams apeliacinių skundų argumentus, pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.
7.2. Prokurorės nuomone, nepagrįstas nuteistosios R. R. teiginys, kad jos nusikalstamos veikos turėjo būti vertinamos ne kaip padarytos esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas atskirai paėmus paprastai atitinka vieno ir to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir leidžia veiką kvalifikuoti kaip atskirą nusikaltimą, bet visi veiksmai apjungti vieningo sumanymo (vieninga tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2010). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Nustačius, kad tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kilo jau po pirmosios padarymo, šios veikos, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikomos tęstine nusikalstama veika ir kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2007). Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nustatė, kad nuteistosios sumanymas daryti nusikalstamą veiką kiekvieną kartą kildavo iš naujo, nes, nepaisant to, kad bendras tikslas visais atvejais buvo greičiau gauti laikinus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau savarankiški sumanymai ir tyčia kiekvienu atveju susiformavo atskirai, gavus prašymus dėl konkrečių užsienio piliečių – ji skirtingu metu (kai nurodydavo M. R.) paveikdavo skirtingus Migracijos departamento darbuotojus, kad šie paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą skirtingiems užsienio piliečiams. Be to, iš susiklosčiusios situacijos akivaizdu, kad R. R. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ji tęs nusikalstamą sumanymą, nes tokie veiksmai buvo atliekami tik gavus konkretų prašymą, o tai rodo, kad nuteistosios tyčia buvo susiformavusi ne visai nusikalstamai veikai, o atskiriems nusikaltimams. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės įsitikinimu, teismai teisingai sprendė, kad kasatorės padarytos nusikalstamos veikos sudaro realią nusikaltimų sutaptį, todėl nelaikė, kad ji padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą ir netaikė BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.
7.3. Pasak prokurorės, kasatorė R. R. neteisingai nurodo, kad kaltinime jai nebuvo inkriminuotas bendrininkavimas, todėl nepagrįstai pripažinta jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė veikos padarymas bendrininkų grupe. Priešingai negu teigia nuteistoji, pareikštuose kaltinimuose ir kaltinamajame akte yra nurodyta, kad R. R. nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupe su M. R.. Ši aplinkybė išsamiai įvertinta abiejų instancijų teismų sprendimuose. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį nuteistosios apeliacinio skundo argumentą pažymėjo, kad nuteistiesiems R. R. ir M. R. kaltinimas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų) buvo inkriminuotas kaip nusikalstamų veikų bendrininkams, konkrečiai nurodant, kad jie veikė bendrininkų grupe, todėl viso bylos proceso metu jie galėjo gintis nuo pareikšto kaltinimo, tą jie ir darė tai pripažindami, tai neigdami veikę susitarę.
7.4. Prokurorė nurodo, kad, priešingai negu teigiama nuteistųjų kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jiems bausmes, BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Priešingai – apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą bei pateikė motyvuotas išvadas dėl visų apeliacinių skundų argumentų. Taigi abiejų instancijų teismai ne tik išanalizavo bylos įrodymus, vertino juos remdamiesi nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, bet ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netaikydami nuteistiesiems atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto (BK 40 straipsnio).
8. Nuteistųjų A. I. ir R. R. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
9. Nuteistasis A. I. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog negalima atleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes netyrė ir neįvertino šio klausimo išsprendimui visų reikšmingų aplinkybių (duomenų, apibūdinančių nuteistąjį, jo padarytą veiką, žodžiais ir elgsena reiškiamą kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, ką padar, ir kt.). Nuteistoji R. R. taip pat nesutinka su teismų išvadomis dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 40 straipsnyje, nebuvimo, teigia, jog turi būti pripažinta, kad ji veiką padarė pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir kad visiškai prisipažino ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.
9.1. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumą, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Pažymėtina ir tai, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Be to, formuojamoje teismų praktikoje nusikaltimų valstybės tarnybai ir kitose bylose taikydami BK 40 straipsnio nuostatas teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017).
9.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos kompetencijos skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrinti teisės taikymo aspektu, faktų dėl aptariamo baudžiamojo įstatymo sąlygų buvimo ar nebuvimo iš naujo netiria ir nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014).
9.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamieji R. R. ir A. I. negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes byloje nėra BK 40 straipsnyje nustatytų sąlygų visumos, t. y. negali būti pripažinta, jog R. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat tai, kad ji ir A. I. visiškai nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo padarę nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
9.4. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistosios R. R. ir jos gynėjo bei nuteistojo A. I. apeliacinių skundų argumentus, kurie iš esmės analogiški kasacinių skundų argumentams, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių nuteistųjų neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skundžiamas nuosprendis yra objektyvus, priimtas tinkamai vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis.
9.5. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. R. padarė ne pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, bet atskiras nusikalstamas veikas, kurios sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį, todėl negalima laikyti, jog ji pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia teismų išvada. Pagal teismų praktiką asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-319/2008, 2K-52-648/2017). Teismų praktikoje pripažįstama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2007, 2K-146/2008, 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-128/2013), kad pavienė tęstinė nusikalstama veika – tai veika, susidedanti iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių veiksmų, padarytų tokiu pat būdu, tokiomis pat aplinkybėmis, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vieninga tyčia dėl to paties objekto, dalyko. Nusikalstamų veikų pripažinimą tęstine veika paprastai lemia žalos padarymas tam pačiam nukentėjusiajam, vieningos tyčios buvimas, t. y. konstatavimas, kad kaltininko tyčia susiformavusi visai nusikalstamai veikai, o ne atskiriems nusikaltimams, esantiems iš esmės tos pačios veikos sudėtinėmis dalimis, ir siekiama vieno rezultato. Tačiau teismai pažymėjo, kad nors R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal tuos pačius BK straipsnius, padarytos tokiais pačiais veiksmais, jos sumanymas daryti naują nusikaltimą kiekvieną kartą kildavo iš naujo, t. y. ji skirtingu metu (kai nurodydavo M. R.) paveikdavo skirtingus Migracijos departamento darbuotojus, kad šie paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą skirtingiems užsienio piliečiams, o tai reiškia, kad nuteistosios tyčia buvo susiformavusi ne visumai nusikalstamų veikų, o atskiriems konkretiems nusikaltimams. Taigi toks teismų aiškinimas visiškai atitinka susiklosčiusią teismų praktiką ir jų priimtuose sprendimuose pagrįstai pripažinta, jog byloje nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, kad R. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką.
9.6. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nerado teisinio pagrindo konstatuoti byloje buvus ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, t. y. kad nuteistoji R. R. pripažino savo kaltę ir gailėjosi padariusi nusikalstamas veikas. Ši viena iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų nebuvo nustatyta ir nuteistajam A. I.
9.7. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Taigi, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą. Tai, teisėjų kolegijos požiūriu, ir buvo teismų padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nustatymu, atkreipė dėmesį į tai, kad viso bylos proceso metu R. R. pozicija nebuvo nuosekli. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, vėliau ją neigė, o visiškai prisipažino tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad R. R. pozicija bylos proceso metu keitėsi ne tik kalbant apie bendrininko M. R. (sutuoktinio), bet ir apie savo veiksmus. Beje, skundžiamoje nutartyje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistoji R. R. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde ginčijo bendrininkavimą su M. R., nors pirmosios instancijos teisme šią aplinkybę pripažino, o tai, teismo vertinimu, taip pat paneigia jos deklaruojamą visišką prisipažinimą. Pasak šio teismo, nenuoseklius parodymus davė ir nuteistasis A. I.. Iš pradžių jis pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o vėliau savo kaltę neigė, ikiteisminio tyrimo metu gynėjo buvo pateiktas prašymas nutraukti A. I. ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad jis nepadarė jam inkriminuojamos veikos, o teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę vėl ėmė pripažinti. Dar kartą įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokia R. R. ir A. I. pozicija negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamas veikas, nes ji kito, priklausomai nuo surinktų įrodymų ir siekio būti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors kaltės nepripažinimas ar dalinis jos pripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti nagrinėjant bylą teisme, tačiau tokį nuteistųjų R. R. ir A. I. pozicijos keitimą bylos proceso metu, nepaisant to, kad teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme jie savo kaltę pripažino ir smerkė savo tokį elgesį, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip siekį suklaidinti teisėsaugos institucijas ir nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tai visiškai prieštarauja nuoširdaus gailėjimosi ir aktyvaus bendradarbiavimo sampratai ir negali būti pripažinta jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
9.8. Teisėjų kolegija, patikrinusi ikiteisminio tyrimo medžiagą, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis ir abiejų instancijų teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai nuodugniai ir atsakingai apsvarstė galimybę atleisti R. R. ir A. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles visapusiškai, išsamiai ir nešališkai įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas bylos aplinkybes (nusikalstamų veikų skaičių, jų pobūdį, nuteistųjų vaidmenį jas darant, jų kiekvieno parodymų nuoseklumą ir pasirinktą poziciją viso bylos proceso metu). Teismų sprendimai surašyti laikantis BPK 301, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3, 5 dalių, reikalavimų, juose pateiktos išvados dėl BK 40 straipsnio taikymo sąlygų nebuvimo yra motyvuotos, aiškios, atitinkančios suformuotą teismų praktiką.
9.9. Nagrinėjamos bylos kontekste dar kartą pabrėžtina, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto paskirtis yra nustatyti papildomai reikalingą tolesnio elgesio korekciją būtent tokiam asmeniui, kuris nėra tiek savarankiška, brandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo galutinai nesusiformavę.
9.10. Iš bylos duomenų matyti, kad R. R., būdama valstybės tarnautoja, eidama atsakingas Migracijos departamento Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigas, A. I. – advokato padėjėjas, kaip besirengiantis advokato veiklai asmuo, darė korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Vien iš šių aplinkybių galima spręsti, kad abu nuteistieji yra visiškai savarankiškos, brandžios asmenybės, kurių gyvenimiška patirtis, turimas išsilavinimas (aukštasis teisinis) leido aiškiai suvokti, savo veiksmų neteisėtą ir nusikalstamą pobūdį, tokie veiksmai buvo ne pavienis atvejis, o visa sistema, kuri tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Jie suprato, kad rizikuoja būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir savo valios pastangomis galėjo nuo šių veikų padarymo susilaikyti, tačiau savarankiškai jų nenutraukė.
9.11. Taigi, net jeigu byloje ir būtų formaliai nustatytos visos būtinos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos, galimybė atleisti nuteistuosius R. R. ir A. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtų labai abejotina.
9.12. Priešingai negu teigia nuteistasis A. I., apeliacinės instancijos teismas apeliacinį bylų nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų nepažeidė, bylą išnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
9.13. Pasisakant dėl lygiateisiškumo, nediskriminavimo dėl socialinės padėties ir teisingumo principų pažeidimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. I. juos sieja su, jo manymu, netinkamu BK 40 straipsnio taikymu. Tačiau, kaip pirmiau nurodyta, aplinkybių, reikšmingų BK 40 straipsnio taikymui, vertinimas ir išvadų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės šiuo klausimu teismui nėra privalomos. Kaltinamasis ar jo gynėjas ir kiti laiduotojais galintys būti pripažinti asmenys gali teismui teikti prašymus atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tokių prašymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, tokią išvadą pagrindžiant bylos duomenimis ir teisiniais argumentais, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo normų, užtikrinančių lygiateisiškumo, nediskriminavimo dėl socialinės padėties ir teisingumo principų įgyvendinimą, pažeidimas.
Dėl atsakomybę lengvinančios ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo
10. Nuteistoji R. R. nurodo, jog šiuo metu sąžiningai dirba keliose darbovietėse, kad be buvusio sutuoktinio, turinčio priklausomybės nuo alkoholio problemų, materialinės paramos galėtų išlaikyti vaikus, ir mano, kad tai turėtų būti pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
10.1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia, nes ji nesusijusi su nusikalstamos veikos padarymu.
10.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Pagal šią nuostatą teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433/2011). Tačiau akivaizdu, kad kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė – nuteistosios darbas keliose darbovietėse šiuo metu, turint tikslą išlaikyti vaikus – neturėjo jokios įtakos nusikalstamų veikų padarymui ir nemažina jų bei R. R., kaip kaltininkės, pavojingumo.
10.3. Neatitinka tikrovės kasatorės R. R. argumentas, kad pripažinta jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veiką padarė bendrininkų grupe, nors toks kaltinimas jai nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogišką apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad nuteistiesiems kaltinimas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų buvo suformuluotas kaip nusikalstamų veikų bendrininkams, konkrečiai nurodant, kad jie veikė bendrininkų grupe. Šis teismas konstatavo, kad ištirtų įrodymų visuma patvirtina buvus bendrą R. R. ir M. R. tyčią, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jie veikė bendrininkų grupe ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bausmės
11. Kasatorė R. R. teigia, kad jai paskirta bausmė aiškiai per griežta, kad ją skiriant neatsižvelgta į jos mažas pajamas. Nuteistoji mano, kad, siekiant bent iš dalies šią bausmę įvykdyti, nukentėtų jos vaikų interesai (vaikai netektų vienintelio pragyvenimo šaltinio). Taigi, paskirdamas tokią bausmę, teismas pažeidė vaikų interesus ir Vaiko teisių apsaugos konvenciją.
11.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
11.2. Nuteistajai R. R., pripažintai kalta pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už trijų nusikalstamų veikų padarymą, už kiekvieną jų paskirta 5 837 Eur (155 MGL) dydžio bauda.
11.3. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės tikslų. BK 1 straipsnyje įtvirtintos baudžiamosios teisės paskirties nuostatos reiškia, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys atsako pagal Baudžiamajame kodekse nustatytus baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas. Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Skiriant bausmę, turi būti atsižvelgiama į visus šiuos reikalavimus, nė vienam iš jų nesuteikiant išskirtinės svarbos. Konstatuotina, kad, skiriant bausmę nuteistajai R. R., nurodytų reikalavimų buvo tinkamai laikytasi.
11.4. Baudžiamajame įstatyme – BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje (veikų padarymo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje) – numatytos bausmės: bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų, vieną iš nurodytų bausmių teismas skiria ją padariusiam asmeniui. Skirdamas bausmę, teismas taip pat turi vadovautis BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 59 ir 60 straipsniuose nurodytos kaltininko atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, į kurias privalo ir gali atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajai R. R. paskirtoji bausmė atitinka nurodytų BK normų reikalavimus. Apie tai išsamiai ir motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs iš esmės analogiškus nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Nustatyta, kad R. R. padarė tris tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), nuteistoji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti, buvusios ir esamų darboviečių apibūdinama teigiamai, byloje nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamų veikų padarymas bendrininkų grupe. Įvertinęs šių byloje nustatytų aplinkybių, turinčių reikšmę bausmės skyrimui, visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistajai R. R. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už kiekvieną nusikalstamą veiką pagrįstai paskirta 155 MGL dydžio bauda, toks baudos dydis yra mažesnis už leidžiamą skirti baudos vidurkį. Šios bausmės pagrįstai subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 180 MGL dydžio bauda, kuri nei savo rūšimi, nei dydžiu, teismo nuomone, nėra per griežta. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais sutinka. Nuteistajai R. R. paskirta švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, be to, jos vidurkis yra gerokai mažesnis, negu yra nustatytas baudos skyrimą reglamentuojančiame BK 47 straipsnyje, kurio 3 dalies 3 punkte (veikos padarymo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje) nustatyta, kad už apysunkio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama iki 1000 MGL dydžio bauda.
11.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, teismas turi galimybę paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis), tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Pabrėžtina, kad nuteistosios teiginiai dėl galimų neigiamų padarinių baudos išieškojimo atveju nelemia būtinybės bei pagrindo švelninti paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajai R. R. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio yra teisingos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų A. I. ir R. R. kasacinius skundus.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
