Baudžiamoji byla Nr. 2K-62-976/2017
Teisminio proceso Nr. 1-62-2-00004-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.2.; 1.2.14.4.1.; 1.2.20.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį (dėl pirmojo laiško) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 232 straipsnį (dėl pirmojo laiško) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už šiuos nusikaltimus (dėl pirmojo laiško), subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Taip pat M. K. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (dėl antrojo laiško) laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, pagal 232 straipsnį (dėl antrojo laiško) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už šiuos nusikaltimus (dėl antrojo laiško), subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrintos paskirtos bausmės iš dalies jas sudėjus ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, skundžiamu Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi – vienerių metų mėnesių ir 10 dienų, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
M. K. pagal BK 290 straipsnį (dėl dviejų nusikalstamų veikų: dėl pirmojo ir antrojo laiško) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis, kuria nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas J. L., tačiau kasacinis skundas dėl jo negautas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. M. K. nuteistas už tai, kad kartu su J. L. pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. vasario mėnesį, bet ne vėliau kaip 2012 m. vasario 20 d., M. K. paprašius J. L. jo (M. K.) vardu surašyti laišką Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorui R. B. ir užrašyti reikiamus duomenis ant voko, kuriame laiškas siunčiamas, M. K. nurodžius duomenis, rašytinus ant voko, ir diktuojant rašomo laiško tekstą, J. L. surašė laišką, kuriame terorizavo R. B. grasindamas susprogdinti automobilį bei sunaikinti kitą turtą, sudeginti butą ir paskelbti neva jį kompromituojančią informaciją; J. L. užrašius ant voko duomenis, 2012 m. vasario 21 d. M. K. laišką perdavė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnui jį išsiųsti, 2012 m. vasario 21 d. laišką išsiuntus iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūrą R. B., kurį šis gavo 2012 m. vasario 24 d., neturėdami teisėto pagrindo atvirai M. K. naudai vertė R. B. perduoti turtą – pervesti 10 000 Lt (2896,20 Eur) į nurodytą sąskaitą, ir laiške (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėją V. K. pavadindamas,,kale“ raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią teisėją dėl jos veiklos.
1.1. Be to, M. K. nuteistas už tai, kad kartu su J. L. nuteisti už tai, kad jie (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. vasario – kovo mėnesiais, bet ne vėliau kaip 2012 m. kovo 1 d., M. K. paprašius jo vardu surašyti laišką Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorui R. B. ir užrašyti reikiamus duomenis ant voko, kuriame laiškas siunčiamas, M. K. nurodžius duomenis rašytinus ant voko ir diktuojant rašomo laiško tekstą, J. L. surašė laišką; J. L. užrašius ant voko duomenis, 2012 m. kovo 1 d. M. K. laišką perdavė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnui jį išsiųsti; 2012 m. kovo 1 d. laišką išsiuntus iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūrą R. B., kurį šis gavo 2012 m. kovo 3 d. ir kuriame terorizavo R. B. grasindamas sunaikinti jo turtą – susprogdinti automobilį, pagrobti jo turtą, žiauriai nužudyti R. B., nužudyti jo draugus, terorizavo (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėją V. K. grasindamas ją išžaginti ir žiauriai nužudyti laiške (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėją V. K. pavadindamas,,kale“ raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią teisėją dėl jos veiklos.
2. Kasaciniame skunde nuteistasis M. K. dėsto alternatyvius prašymus, jis prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį dėl nusikaltimo, numatyto BK 245 straipsnio 2 dalyje, ir bylą jam nutraukti; panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, iškviesti ir apklausti (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūną, priimantį nuteistųjų laiškus išsiųsti; po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka bylą dėl grasinančių laiškų išsiuntimo nutraukti.
2.1. Kasatorius teigia, kad byloje padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Jis kaltės nepripažino ir yra nuteistas pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, teisę į gynybą, BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 3 dalies, 5 dalies, 44 straipsnio nuostatas, nuosprendį grindžiant abejonėmis bei prielaidomis. Nuteistojo manymu, jam turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
2.2. Kasaciniame skunde nuteistasis analizuoja BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Jo manymu, buvo pažeistas proporcingumo principas, jis nuteistas remiantis tik jį kaltinančiais įrodymais, liudytojo D. R. parodymais, ignoruojant jį teisinančius įrodymus, pavyzdžiui, eksperto išvadą, kad laiškus parašė nuteistasis J. L.. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis, nes, kaip nurodyta teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, jis 2012 m. vasario 21 d. ir 2012 m. kovo 1 d. perdavė laiškus pataisos namų pareigūnui išsiųsti, tačiau byloje nėra patikimų įrodymų, kad būtent jis laiškus perdavė pataisos namų pareigūnui. (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus raštas Nr. 2/07-2396 nebuvo patikrintas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, taip pat nebuvo apklaustas pataisos namų pareigūnas, priėmęs laiškus, teismas privalėjo savo iniciatyva šį pareigūną kviesti į posėdį. Kasatorius nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktorius minėtame rašte nenurodė išsamios nuteistųjų siunčiamų laiškų tvarkos: pagal taisykles, pareigūnas, registruojantis laiškus, užregistravęs laišką, privalo duoti nuteistajam pasirašyti siunčiamų laiškų žurnale. Duomenų, kad nuteistasis patvirtino laiško išsiuntimą registracijos žurnale, nėra.
2.3. Nuteistojo manymu, BK 145 straipsnio 2 dalis jam pritaikyta netinkamai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad minėto straipsnio inkriminavimui būtina nustatyti sistemingą bauginimą, terorizavimui būdingus požymius, nukentėjusiajam turi būti ne vieną kartą nuolat ar bent kelis kartus grasinama. Nesant sistemingumo požymių, nėra ir nusikalstamos veikos. Kasatorius nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog teisėjai ir prokurorui būtų grasinama nuolat, todėl jam turėjo būti taikomas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir procesas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nutrauktas. Kasatorius taip pat nurodo, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kaltininkų veiksmus kvalifikuojant kaip terorizavimą svarbu įvertinti, kaip grasinimų realumą suprato nukentėjusieji. P. R. B. parodė, kad „laiškų turinį įvertino įvairiomis versijomis, nors ir nesinorėjo tikėti, kad grasinimai realūs“. Be to, nėra nustatytas motyvas, kasatorius nurodo, kad buvo patenkintas ir nukentėjusiosios teisėjos priimtu nuosprendžiu, savo kaltę pripažino, nuosprendžio neskundė, taip pat yra patenkintas ir prokuroro darbu. O nuteistasis J. L. buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų, turėjo skolų, bijojo kitų nuteistųjų susidorojimo ir tokiu būdu siekė būti perkeliamas į kitus pataisos namus, todėl galėjo laiškus išsiųsti be kasatoriaus žinios.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo M. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad baudžiamajai bylai reikšmingi įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kodėl laikoma įrodyta, kad M. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje ir 232 straipsnyje. Nuosprendžio išvadas teismas pagrindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, t. y. kito nuteistojo J. L., liudytojo D. R. parodymais, akistatų protokolais, nukentėjusiųjų R. B. ir V. K. parodymais, paskelbtais BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, bei kita rašytine bylos medžiaga, kuri teismo posėdžio metu buvo balsu perskaityta. Iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų pateiktos M. K. susirašinėjimo apskaitos kortelės matyti, kad laiškas R. B. buvo išsiųstas 2012 m. vasario 21 d., o kitas laiškas 2012 m. kovo 1 d. Teismo proceso metu paskelbtame (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus rašte Nr. 9/07-2396 nurodyta, kokia tvarka pataisos namuose iš bausmę atliekančių asmenų priimama išsiuntimui korespondencija ir kaip ji registruojama. Duomenų, kad nuteistojo vardu surašyti laiškai prokurorui R. B. buvo išsiųsti pažeidžiant pataisos namuose nustatytą tvarką, byloje nėra. Vadinasi, teismui padaryti kategorišką išvadą, paneigiančią M. K. nurodytą versiją, kad jo vardu rašytus laiškus galėjo perduoti išsiųsti kitas asmuo, byloje pakako įvertinus pirmiau paminėtus ištirtus įrodymus. Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.
3.2. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir savo išvadų nemotyvavo bei neargumentavo yra deklaratyvūs ir prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Nuteistasis esminiu BPK pažeidimu (324 straipsnio 6 ir 7 dalių), padarytu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, laiko tai, kad teismas neatliko įrodymų tyrimo ir neapklausė (duomenys neskelbtini) pataisos namų darbuotojo, kuris 2012 m. vasario 21 d. registravo siunčiamą nuteistųjų korespondenciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neprašė apklausti kaip liudytoją pataisos namų darbuotoją, kuris galėtų patvirtinti jo iškeltą versiją. Be to, prokuroras nurodo, jog praėjus ketveriems metams nuo nagrinėjamo įvykio abejotina, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos darbuotojas prisimins konkrečias aplinkybes, kaip 2012 m. vasario 21 d. buvo gautas iš nuteistojo laiškas išsiųsti. Kasatoriaus prašymai gražinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, vertintini kaip mėginimai vilkinti bylos procesą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo teiginį. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir nutartyje aptarė visus esminius skunde keltus klausimus tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.
3.3. Kasatoriaus teigimu, inkriminuojant minėtą normą turi būti nustatytas bauginimui bei terorizavimui būdingų požymių sistemingumas, nes veika pasireiškia tada, kai nukentėjusiajam ne vieną kartą, o nuolatos, kelis kartus veiksmu, žodžiu ar raštu yra grasinama. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Baudžiamojoje byloje M. K. yra nuteistas už nukentėjusių R. B. ir V. K. terorizavimą, grasinant juos žiauriai nužudyti, sunaikinti prokuroro turtą – susprogdinti jo automobilį, pagrobti turtą, o teisėją išžaginti. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tai buvo antrasis laiškas, kuriuo buvo terorizuojamas nukentėjusysis R. B., nes panašaus turinio laiškas buvo išsiųstas 2012 m. vasario 21 d., tik jame papildomai buvo nukentėjusiajam pareikšti neteisėti reikalavimai perduoti turtą – 2896,20 Eur. Šiuo atveju BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai apima ir psichinės prievartos taikymą (grasinimus sunaikinti turtą, susprogdinti automobilį, paskelbti neva kompromituojančią R. B. informaciją), tai yra vienas iš šios normos sudėties elementų, todėl papildomas nuteistųjų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas ir pagal atitinkamą BK 145 straipsnio dalį būtų perteklinis. Antruoju grasinančiu laišku, išsiųstu 2012 m. kovo 1 d., nuteistieji nukentėjusiesiems neteisėtų turtinių reikalavimų nereiškė, todėl veika kvalifikuotina tiktai pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.
4. Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
5. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).
5.1. Nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, teismas tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo ir panaudojimo teisėtumas ar nurodomas jų vertinimo taisyklių pažeidimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, panaudojant, vertinant įrodymus nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-976/2016). Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
5.2. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pakartotinio liudytojų parodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių, palankių nuteistajam, teismo išvadų dėl jo kaltės, taip pat šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų vertinimo interpretavimas, teigiama, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepakankami nuteistojo kaltumui nustatyti ir panašiai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl esminių BPK pažeidimų
6. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai padarė esminių BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimų. Tačiau iš esmės kasatorius nurodo, kad šie pažeidimai yra padaryti dėl to, kad teismai savo iniciatyva neapklausė pataisos namų pareigūno, priėmusio laiškus išsiųsti, ir taip nepatikrino kitų byloje esančių duomenų. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
6.1. Bylos turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Rungimosi principas baudžiamajame procese pasireiškia tuo, kad tiesos baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu siekiama ginčo forma. Teismo, kuris turi būti nešališkas ir objektyvus, pareiga sudaryti teisminio nagrinėjimo dalyviams tinkamas sąlygas jų teisėms realizuoti, kad būtų visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirtos visos baudžiamosios bylos aplinkybės. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis); iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog M. K. buvo išaiškintos teisės ir pareigos, numatytos BPK 22, 50, 261, 312 straipsniuose, ir jis jas suprato. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose nuteistojo interesams atstovavo gynėjas advokatas; iš teismų posėdžių protokolų matyti, kad M. K. aktyviai dalyvavo ir reiškė savo nuomonę. Teigti, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nėra teisinio pagrindo.
6.2. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų nuosprendyje ir nutartyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
6.3. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).
6.4. Kasaciniame skunde nuteistasis daug dėmesio skiria (duomenys neskelbtini) pataisos namų laiškų siuntimo ir registravimo tvarkai, nurodydamas, kad laiškus jo vardu galėjo išsiųsti kiti nuteistieji. Ši kasatoriaus versija taip pat buvo tiriama apeliacinės instancijos teisme ir buvo motyvuotai atmesta. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, tą aplinkybę, kad laiškus išsiuntė kasatorius, teismai nustatė ištyrę ir įvertinę M. K. susirašinėjimo apskaitos kortelėje užfiksuotus duomenis, (duomenys neskelbtini) pataisos namų pateiktą informaciją apie nustatytą nuteistųjų siunčiamų laiškų priėmimo–išdavimo tvarką (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2012 m. vasario 20 d. raštą Nr. 9/07-2396, kuriame nurodyta, kad nuteistieji siunčiamus laiškus pateikia savo būrio viršininkui neužklijuotus tam, kad prieš jį priimant nuteistojo akivaizdoje laiškas neskaitant būtų patikrintas. Patikrinus nuteistasis laišką užklijuoja pats ir įteikia būrio viršininkui. Būrio viršininkas, priimdamas iš nuteistojo laišką, turi patikrinti siuntėjo asmenybę, kad laiškas nebūtų siunčiamas kito nuteistojo vardu. Nuteistajam nenurodžius savo vardo ir pavardės arba būrio viršininkui nustačius, kad laišką bandoma išsiųsti kito nuteistojo vardu, laiškas nepriimamas. Visi šie įrodymai žemesnių instancijų teismų ištirti ir įvertinti laikantis BPK reikalavimų.
Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir teismų sprendimais nustatytas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad laiškų išsiuntimo tvarka buvo nustatyta pirmiau išvardytais bylos duomenimis, jokių klausimų dėl nustatytos tvarkos pažeidimų nekilo, todėl tai, kad teismai savo iniciatyva nerinko daugiau duomenų, t. y. nekvietė kasatoriaus nurodyto liudytojo į teismo posėdžius (atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius to ir neprašė), nepagrindžia kasatoriaus teiginių apie BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
6.6. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo M. K. kaltės. Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – jo paties, kito nuteistojo J. L., liudytojo D. R. parodymai, duomenys, užfiksuoti pataisos namų pateiktuose dokumentuose, specialisto išvadoje Nr. 11Š-264 (12) ir kt., išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš dalies pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Nesutikti su teismų išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.
6.7. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad šioje byloje buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalyje reikalavimai.
6.8. Nors nuteistasis tiesiogiai ir neįvardija, tačiau iš skundo turinio galima daryti išvadą, jog, jo manymu, teismai buvo šališki ir pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes, pasak kasatoriaus, teismai sprendimus grindė prielaidomis, atsižvelgė tik į kaltinančius įrodymus. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.
6.9. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir kasatorius nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu niekuo nepagrįstą kasatoriaus nuomonę, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, išvadas darė remdamasis prielaidomis ar vertino tik kaltinančius įrodymus. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismų teisėjų šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu.
6.10. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.
Kaip matyti iš skundo turinio, principų pažeidimus kasatorius sieja su bylos aplinkybių neištyrimu, abejonėmis dėl laiškų perdavimo siųsti aplinkybių. Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, visos bylos aplinkybės, priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismų išsamiai ištirtos bei išanalizuotos, nuosprendis ir nutartis pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais M. K. kaltę padarius nusikalstamas veikas bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsamiai ištyrė grasinančių laiškų rašymo ir perdavimo siuntimui aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad laiškus diktavo ir juos perdavė siųsti būtent M. K.. Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, be to, atliko įrodymų tyrimą ir padarė motyvuotas išvadas dėl M. K. nusikalstamų veikų.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo ar kitaip juos įvertinti, todėl konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti tinkamu ir visapusišku įrodymu vertinimu, priimti nepadarius esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.
Dėl BPK 145 straipsnio 2 dalies, 181 straipsnio 1 dalies taikymo
7. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad byloje netinkamai pritaikyta BK 145 straipsnio 2 dalis, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jis ginčija ir BK 181 straipsnio 1 dalies taikymą.
7.1. Ginčydamas netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą šioje byloje, kasatorius nurodo, kad abu laiškus rašė J. L., neįrodyta, kad jis (M. K.) turėjo motyvą rašyti grasinančius laiškus. Taip pat kelia abejonių ir dėl kitų jam inkriminuotų veiksmų (laiškų išsiuntimo), dėl kurių jau buvo pasisakyta pirmiau šioje nutartyje.
7.2. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015).
7.3. Nagrinėjamoje byloje M. K. ir J. L. yra nuteisti už tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Byloje yra nustatyta, kad laiškus, diktuojant M. K., iš tiesų rašė J. L.. Tai, kad laiškus ir adresus ant vokų rašė J. L., patvirtino ir jis pats, ir specialisto išvada Nr. 11Š-264 (12). Nuteistasis J. L. savo kaltę pripažino viso proceso metu, parodymus patvirtino ir akistatos su M. K. metu. Teismų sprendimais nustatyta, jog J. L. laiškų tekstą diktavo M. K. ir jis (J. L.) sutiko parašyti, nes buvo skolingas kasatoriui. Kaip nustatyta byloje, J. L. nei prokuroro R. B., nei teisėjos V. K. nepažįsta, jokių su jais susijusių bylų nėra turėjęs, o Joniškyje apskritai nėra buvęs. Kasatoriaus versiją, kad jis nediktavo laiškų, nes neturėjo jokių motyvų grasinti nukentėjusiesiems, paneigia bylos duomenys, kurie rodo, kad M. K. buvo keletą kartų teisiamas Joniškio rajono apylinkės teisme, jo bylas nagrinėjo ir apkaltinamuosius nuosprendžius priėmė teisėja V. K., valstybinį kaltinimą palaikė prokuroras R. B., todėl teismai pagrįstai nustatė, kad būtent M. K. buvo suinteresuotas rašyti jiems laiškus, taip pat jis atidavė laiškus išsiųsti.
7.4. Taigi, iš teismų sprendimų matyti, kad abiejų instancijų teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šioje byloje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, įvertindami M. K. ir J. L. veikas kaip nusikalstamas abiejų bendrininkų veiksmų kontekste. Teismai pagrįstai pripažino, jog kiekvieno bendrininko veiksmai buvo būtini, kad būtų realizuota konkretaus nusikaltimo sudėtis.
7.5. Kasatorius nurodo, kad byloje nenustatytas grasinimų sistemingumo požymis, todėl jo veikoje nėra BK 145 straipsnio 2 dalies objektyviųjų požymių. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
7.6. BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios alternatyvios veikos: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; ir 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014), todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką.
7.7. Byloje nustatyta, kad M. K., veikdamas kartu su J. L., ne vėliau kaip 2012 m. kovo 1 d., M. K. nurodžius duomenis, rašytinus ant voko, ir diktuojant rašomo laiško tekstą, J. L. surašė laišką, kuriame terorizavo R. B. grasindamas sunaikinti jo turtą – susprogdinti automobilį, pagrobti jo turtą, žiauriai nužudyti R. B., nužudyti jo draugus, terorizavo V. K. grasindamas ją išžaginti ir žiauriai nužudyti. Taigi šie veiksmai visiškai atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytus objektyviuosius požymius – abiejų nukentėjusiųjų terorizavimą grasinant padaryti pavojingas veikas jų ir jų artimųjų gyvybei, sveikatai, turtui. Tuo tarpu kasatoriaus skunde nurodomas būtinasis veikos požymis – sistemingumas yra vienas iš alternatyvios veikos – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą - numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių. Sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą M. K. nagrinėjamoje byloje nebuvo inkriminuotas, todėl ir neturėjo būti įrodinėjamas.
7.8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, inkriminuojant veiką, nebuvo tinkamai nustatytas grasinimo, kaip būtino BK 145 straipsnyje numatytos veikos požymio, realumas.
7.9. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-410-693/2015).
7.10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji V. K. buvo šokiruota dėl laiškų turinio, pasijuto nesaugiai dėl to, kad atlikdama savo tiesiogines pareigas gali nukentėti ne tik ji pati, bet ir jos artimieji, taip pat, jos manymu, laiške išdėstyti grasinimai gali realiai būti įvykdyti. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji, dirbdama (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, nagrinėjo dvi baudžiamąsias bylas, kuriose M. K. buvo kaltinamasis ir abiejose priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis R. B., gavęs laiškus pasijuto nemaloniai, nors ir nenorėjo tikėti, kad grasinimai realūs, tačiau laiškų turinys vertė nerimauti, juolab kad M. K. jam buvo žinomas, dirbdamas prokuratūroje kontroliavo du ikiteisminius tyrimus, kuriuose M. K. buvo įtariamas, o vienoje iš bylų palaikė valstybinį kaltinimą, žinojo, kad jis daug kartų teistas, todėl nežinojo, ko iš jo tikėtis. Šie duomenys leido teismams padaryti pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad nukentėjusieji turėjo realų pagrindą bijoti, jog grasinimai gali būti įvykdyti, tuo tarpu nuteistasis suvokė, kad tokiais savo veiksmais kelia nukentėjusiesiems baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir to norėjo. Grasindamas kaltininkas būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį.
7.11. Esant šioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl grasinimų realumo ir pritaria, kad M. K. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
7.12. M. K. nuteistas ir pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą iš prokuroro R. B.. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. K., veikdamas kartu su J. L. bendrininkų grupe, (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ne vėliau kaip 2012 m. vasario 20 d., nurodė J. L. duomenis, kurie turi būti užrašyti ant voko, ir diktavo laiško tekstą, laiške terorizavo R. B., grasindamas susprogdinti automobilį, sunaikinti jo turtą, sudeginti butą ir paskelbti neva prokurorą kompromituojančią informaciją, neturėdami turėto pagrindo atvirai M. K. naudai vertė R. B. perduoti turtą – pervesti 10 000 Lt (2896,20 Eur) į nurodytą sąskaitą.
7.13. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011).
7.14. M. K. veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nagrinėjamo nusikaltimo požymius. Jis neabejotinai neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš prokuroro pinigų ir tai suprato, todėl vertimas perduoti juos buvo neteisėtas, pasireiškęs raštu grasinant sunaikinti turtą, paskelbti kompromituojančią medžiagą. Laiške nurodyta konkreti pinigų suma bei sąskaita, į kurią turi būti pervedami pinigai. Darydamas veiką, kasatorius veikė tiesiogine tyčia, suvokė, kad verčia nukentėjusįjį vykdyti pareikštą reikalavimą pervesti pinigus, panaudodamas grasinimus, ir norėjo taip veikti. Kaip teismai nustatė, nukentėjusysis R. B. suprato, kad pinigus jis turi pervesti vykdydamas neteisėtus reikalavimus, ir veikos kvalifikavimui, ar nukentėjusysis ketino pervesti reikalaujamus pinigus, ar ne, tai įtakos neturi, nes, kaip jau minėta, svarbu nustatyti, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Šios aplinkybės byloje nustatytos ištirtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma.
7.15. Įvertinusi visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
8. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, nutraukti baudžiamąją bylą arba ją grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kaip prašo kasatorius, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Vytautas Piesliakas
Rima Ažubalytė
