Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškovo pareigą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, bei teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimo ribas ir teismo teisę ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl byloje nepareikšto materialiojo teisinio reikalavimo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-115-943/2024

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00104-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.12;

3.1.14.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Šiaulių atrakcionų parko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Šiaulių atrakcionų parko ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo ir perdavimo–priėmimo akto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškovo pareigą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, bei teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimo ribas ir teismo teisę ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl byloje nepareikšto materialiojo teisinio reikalavimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

2.1. pripažinti ieškovei nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus: (1) 652,7 kv. m ploto inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini); (2) 271,75 kv. m ploto inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini); (3) 50,86 kv. m ploto inžinerinį statinį – aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir Ginčo statiniai);

2.2. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento (lot. ab initio) 2022 m. gegužės 27 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktą Nr. S-2014, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos ir Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir Aktas);

2.3. priteisti iš atsakovių ieškovės naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 1 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir Sutartis) Ž. G. privatizavo Kultūros ir poilsio parke, Šiauliuose, įrengtą atrakcionų kompleksą, susidedantį iš aštuonių atskirų atrakcionų, bei pagalbinį pastatą – sandėlį, taip pat įsipareigojo išsinuomoti šiems objektams eksploatuoti reikalingą valstybinės žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Kultūros ir poilsio parke atrakcionų ir sandėlio privatizavimo metu buvo įrengti (išgrįsti), tačiau atskirais nekilnojamaisiais daiktais niekada nelaikyti (nesuformuoti) ir neregistruoti inžineriniai statiniai – šešios asfalto / betono aikštelės ir du pėsčiųjų takai, kurie funkcionavo kaip neatskiriama atrakcionų dalis, skirta jais tinkamai naudotis. Privatizuotas atrakcionų kompleksas, t. y. asfalto / betono aikštelės ir pėsčiųjų takai bei atrakcionai, sudarė nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų junginį, kuris kaip Ž. G. palikimas jo turto paveldėtojų vėliau perduotas ieškovės nuosavybėn. Atrakcionams nusidėvėjus ir dėl šios priežasties juos laikinai išmontavus, liko nekilnojamieji, ieškovės kartu su atrakcionais įgyti, daiktai, kurie niekada nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre. Ginčo statinių teisinis statusas nepakito ir po to, kai 2003 m. gruodžio 24 d. ieškovė išsinuomojo Žemės sklypą. Žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo metu jokių pretenzijų į Ginčo statinių nuosavybę nereiškė nei valstybė, nei Šiaulių miesto savivaldybė.

4. Akto pagrindu Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisės į Ginčo statinius buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalį neturi galimybės reikšti reikalavimo dėl nuosavybės teisių į statinius įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, nors ilgiau kaip dešimt metų (nuo 2001 m. liepos 25 d.) sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savus valdė Ginčo statinius, kuriuos ieškovė privatizavo.

5. Nekilnojamojo turto registre Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisės į naujai suformuotus nekilnojamuosius daiktus – 652,7 kv. m ploto inžinerinius statinius (keturias aikšteles ir pėsčiųjų taką) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 271,75 kv. m ploto inžinerinius statinius – kiemo statinius (aikštelę ir pėsčiųjų taką) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 50,86 kv. m ploto inžinerinį statinį – ir aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotos 2021 m. birželio 30 d. dar 1997 m. lapkričio 28 d. sudaryto perdavimo–priėmimo akto pagrindu. Ši Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisių į statinius registracija ir statinių kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą panaikinti 2021 m. lapkričio 25 d. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu.

6. Ginčo statiniai (aikštelės ir pėsčiųjų takai) VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Šiaulių skyriaus 2022 m. birželio 20 d. sprendimu ir 2022 m. birželio 23 d. sprendimu Nekilnojamojo turto registre pakartotinai įregistruoti kaip nekilnojamieji daiktai, nuosavybės teise priklausantys Šiaulių miesto savivaldybei. Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisių į statinius įregistravimo teisinis pagrindas – Aktas.

7. Ieškovė pažymėjo, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, neturėjo teisinio pagrindo nuosavybės teisių į Ginčo statinius perduoti Šiaulių miesto savivaldybei, nes šias teises buvo praradusi (perleidusi) dar 1997 m. rugpjūčio 1 d., sudarius Sutartį. Todėl Aktas pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu dėl imperatyvių CK 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisės normų pažeidimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Šiaulių apylinkės teismas 2023 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. 1997 m. balandžio 24 d. privatizuojamų objektų vertės nustatymo komisija nustatė, kad atrakcionų kompleksas Kultūros ir poilsio parke yra 60 000 Lt (17 377,20 Eur) vertės.

9.2. Pagal 1997 m. rugpjūčio 1 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį Šiaulių miesto savivaldybės privatizavimo komisija įsipareigojo perduoti nuosavybėn Ž. G. atrakcionų kompleksą Kultūros ir poilsio parke, Šiauliuose. Šiaulių miesto kultūros centro parko atrakcionų, atiduodamų privatizuoti, sąrašas: „Apžvalgos ratas“, „Saturnas“, „Autodromas“, „Šiaurės traukinys“, „Varpeliai“, „Junga“, „Rusiškos supynės“, „Linksmieji kalneliai“, pastatas – sandėlis poilsio parke.

9.3. 1997 m. lapkričio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybei perdavė dalį objektų (želdinius su juose esančiais statiniais ir įrenginiais), tarp jų ir seną parką (medžius, takus, gėlynus, suolus).

9.4. 2001 m. birželio 14 d. steigimo sutartimi įsteigta ieškovė; šia sutartimi atskiri asmenys įsigijo atitinkamą skaičių akcijų, kurios buvo apmokamos turtiniu įnašu, taip pat ir iš Ž. G. paveldėtu turtu, kurį jis buvo įsigijęs 1997 m. rugpjūčio 1 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi.

9.5. 2003 m. gruodžio 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi, kuri buvo pakeista 2011 m. rugsėjo 26 d. pakeitimo sutartimi, Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko, išnuomojo ieškovei Žemės sklypą.

9.6. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei. Nekilnojamojo turto registro išrašas taip pat patvirtina, kad Žemės sklype esanti aikštelė, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Šiaulių miesto savivaldybei, o Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

9.7. 2021 m. lapkričio 25 d. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija sprendimu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2021 m. birželio 21 d. prašymą dėl Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisių į inžinerinius statinius, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įregistravimo atmetė, nes dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimų ir jame nėra duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti; taip pat dėl to, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro nuostatų 66 punktu, nekilnojamieji daiktai gali būti įregistruoti tik tada, kai kartu įregistruojamos daiktinės teisės į juos, o šiuo atveju yra priimtas sprendimas atsisakyti įregistruoti Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teises į minėtus nekilnojamojo turto objektus.

9.8. 2022 m. rugsėjo 6 d. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija sprendimu paliko galioti nepakeistus VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2022 m. birželio 20 d. ir 2022 m. birželio 23 d. sprendimus, kuriais Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti inžineriniai statiniai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), ir įregistruotos Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisės į juos.

9.9. Ginčijamu perdavimo–priėmimo aktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn šiuos objektus su priklausiniais: kiemo statinius, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

10. Pasisakydamas dėl ieškovės teisės į Ginčo statinius, teismas atkreipė dėmesį, jog į bylą pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta ar nors užsiminta, kad atrakcionų kompleksui aptarnauti būtų buvęs priskirtas kitoks turtas ir (ar) kiti statiniai, dokumentuose tik pažymėta, kad objektas yra Kultūros ir poilsio parke, žemės sklypo savininkas – valstybė, o naudotojas – Šiaulių miesto savivaldybė. 1997 m. rugpjūčio 1 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nustatyta, kad šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti nuosavybėn atrakcionų kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini), o Sutarties 8 punkte nustatyta, jog pirkėjas įsipareigoja išsinuomoti šiam objektui priskirtą žemės sklypą. Sutartyje nėra nurodyta, jog perleidžiamam objektui būtų priskirti žemės sklype esantys atskiri takai, aikštelės ir pan.

11. Teismas taip pat pažymėjo, jog Ž. G. įpėdiniai kaip palikimo nebuvo priėmę Ginčo statinių, nes Ž. G. pats nebuvo jų privatizavęs ir įgijęs nuosavybėn, todėl akivaizdu, jog ir steigiant ieškovę jai nuosavybės teise minėti statiniai Ž. G. turto paveldėtojų nebuvo perduoti kaip įstatinis kapitalas.

12. Teismas nurodė, kad vertinamo turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo akte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog juridinis pastatų (1F1/m, 3C1/2, 4C1/2) nuosavybės pagrindas yra Šiaulių m. valdybos 1995 m. vasario 27 d. potvarkis Nr. 92 (tai leido teismui padaryti išvadą, jog konkretus nekilnojamasis turtas jau priklausė nuosavybės teise pačiai savivaldybei.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Sutartį Ž. G. privatizavo atskirus, konkrečius daiktus, t. y. aštuonis atskirus atrakcionus, kurie pagal prigimtį yra kilnojamieji daiktai, bei pagalbinį pastatą – sandėlį, kuris laikytinas nekilnojamuoju daiktu (CK 4.2 straipsnis). Todėl privatizuoti objektai (daiktai) nėra niekaip susiję su Ginčo statiniais ir jų negalima laikyti antraeiliais daiktais, nes jie nebuvo skirti tarnauti pagrindiniams daiktams, kurių dalis, kaip minėta, buvo kilnojamieji daiktai. Ginčo statiniai (nekilnojamieji daiktai) negali būti laikomi 8 kilnojamųjų daiktų sudėtine dalimi, nes kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi (CK 4.2 straipsnio 5 dalis).

14. Todėl įvertinęs tai, jog Ginčo statiniai nebuvo privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka, ir byloje nesant pateiktų kitų įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybes, jog nuosavybės teises į Ginčo statinius turėjo kiti asmenys, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, teismas padarė išvadą, jog Ginčo statiniai, nors teisės į juos nebuvo įregistruotos, nuosavybės teise priklausė valstybei. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad Ž. G. Sutartimi privatizavo Ginčo statinius, kad Ž. G. palikimas (taip pat ir Ginčo statiniai) jo paveldėtojų buvo perduotas ieškovės nuosavybėn (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai), todėl ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teises į Ginčo statinius atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

15. Teismas, pasisakydamas dėl Akto pripažinimo negaliojančiu, įvertinęs tai, kad Statiniai priklausė valstybei, juos Šiaulių miesto savivaldybė valdė patikėjimo teise, nurodė, jog Ginčo statinius, kurie išimtinai priklausė nuosavybės teise valstybei, esant įstatymuose bei kituose poįstatyminiuose aktuose nustatytoms procedūroms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Aktu teisėtai ir pagrįstai perdavė Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn.

16. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, nusprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog Šiaulių miesto savivaldybės daiktinė teisė į Ginčo statinius nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre iki pat 2021 m. birželio 30 d., nesudaro pagrindo daryti išvados, jog vis dėlto Ginčo statiniai teisėtai buvo valdomi ir nuosavybės teise priklausė ieškovei. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės ar kitos daiktinės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė, t. y. nagrinėjamu atveju Aktas, su kuriuo siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ir pagal kurį VĮ Registrų centras ir įregistravo atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teises į Ginčo statinius.

17. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. spalio 25 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Įvertinusi į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, kolegija konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad Ginčo statinius Ž. G. įsigijo nuosavybės teise. Byloje taip pat nėra duomenų, jog tiek vertinant privatizuojamus objektus, tiek juos Ž. G. privatizuojant, Ginčo statiniai būtų aprašyti, įvertinti, laikomi privatizuojamais objektais ir vėliau perduoti Ž. G. nuosavybėn. Bylos duomenys patvirtina, kad Ž. G. Ginčo statinių privatizavęs nebuvo, Ginčo statiniai Ž. G. nuosavybėn įgyti nebuvo, todėl ir steigiant ieškovę Ginčo statiniai bendrovei nuosavybės teise kaip įstatinis kapitalas Ž. G. palikėjų perduoti nebuvo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškovė šioje byloje neįrodė, kad Ž. G. Sutartimi privatizavo Ginčo statinius bei vėliau Ž. G. palikimas (taip pat ir Ginčo statiniai) jo priėmėjų buvo perduotas ieškovės nuosavybėn.

19. Kolegija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus ir savo nuosavybės teises į Ginčo statinius iš esmės grindė Sutartimi. Ieškovė klausimo dėl įgyjamosios senaties nekėlė ir reikalavimo pripažinti jos nuosavybės teises į Ginčo statinius, vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 11 punktu, nereiškė. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas dėl įgyjamosios senaties, kaip savarankiško nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, nepasisakė ir šio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo nagrinėjamoje byloje neanalizavo. Kolegija akcentavo, kad nagrinėjamu atveju kilęs ginčas nepriskirtinas prie nedispozityviųjų bylų kategorijos, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų – įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio.

20. Kolegija, atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, kasacinio teismo praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog Ginčo statiniai, kuriuos Šiaulių miesto savivaldybė valdė patikėjimo teise, priklausė valstybei; Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Aktu, vadovaudamasis tuometiniu teisiniu reglamentavimu, Ginčo statinius teisėtai perdavė Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn; VĮ Registrų centras turėjo teisinį pagrindą įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teises į Ginčo statinius. Todėl kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK 4.48 straipsnio 1 dalies nuostatomis, padarė klaidingas išvadas, kad iki pat Akto sudarymo valstybė buvo išsaugojusi nuosavybės teises į statinius, nepagrįstai Akto nepripažino niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį dėl imperatyvių CK 4.48 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme nustatytų teisės normų pažeidimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl įgyjamosios senaties, kaip savarankiško ieškovės nuosavybės teisių į Ginčo statinius įgijimo pagrindo, procesiniuose sprendimuose nepasisakė, šio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo taikymo galimumo civilinėje byloje neanalizavo ir tokiu būdu nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas. Pagal CK 4.68 straipsnio 2 dalį, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Šios kategorijos bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Tačiau įgyjamąja senatimi, kaip savarankišku nuosavybės teisės į daiktus įgijimo pagrindu, suinteresuotas asmuo gali remtis ir ginčo tvarka nagrinėjamoje byloje dėl nuosavybės teisių į atitinkamus daiktus pripažinimo, kai kartu ieškovo reikalavimai yra grindžiami ir kitais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (t. y. daiktiniai ir prievoliniai teisių gynimo būdai naudojami kompleksiškai). Tokią išvadą patvirtina ir teisinis reglamentavimas, pagal kurį nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui CK 4.64–4.71 straipsniuose yra nustatyti apribojimai, kai šis faktas negali būti nustatomas ypatingosios teisenos tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalis, CPK 531 straipsnio 5 punktas). Tačiau jei suinteresuotas asmuo siekia įgyjamąja senatimi grįsti nuosavybės teisės į daiktus įgijimą iki nurodytų įstatymo apribojimų atsiradimo momento (pavyzdžiui, iki kito asmens vardu atliktos daikto registracijos viešame registre), tuomet ginčo teisenos tvarka pareikštas reikalavimas, grindžiamas įgyjamosios senaties aplinkybėmis, teismo turėtų būti priimtas nagrinėti ir patekti į bylos nagrinėjimo šios rūšies teisenos tvarka ribas.

21.2. Nors civilinėje byloje ieškovės ginčijamo Akto pagrindu Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisės į Ginčo statinius buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, ieškovė žymiai anksčiau (jau nuo 2011 m. liepos 25 d.) buvo įgijusi šias nuosavybės teises. Todėl CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ribojimas teismo tvarka reikšti reikalavimus dėl nuosavybės teisių į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ieškovei negalėjo būti taikomas. Išnagrinėję civilinę bylą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi nurodytais faktiniais ir teisiniais pagrindais, turėjo pagrindą ex officio panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisių į Ginčo statinius registraciją Nekilnojamojo turto registre ir konstatuoti (pripažinti) ieškovės nuosavybės teisių į Ginčo statinius įgijimą pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį dar nuo 2011 m. liepos 25 d. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai apskritai nepasisakė dėl įgyjamosios senaties, kaip savarankiško nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, taikymo nagrinėjamoje byloje. Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose buvo netinkamai taikytos CK 4.47 straipsnio 11 punkto, 4.68–4.71 straipsnių nuostatos.

22. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Ieškovė nekėlė reikalavimo pripažinti jos nuosavybės teisę į Ginčo statinius CK 4.47 straipsnio 11 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neprašė pripažinti jai nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus ir savo nuosavybės teises į Ginčo statinius iš esmės grindė Sutartimi. Ieškovė klausimo dėl įgyjamosios senaties nekėlė ir reikalavimo pripažinti jos nuosavybės teises į Ginčo statinius, vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 11 punktu, nereiškė. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas dėl įgyjamosios senaties, kaip savarankiško nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, nepasisakė ir šio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo nagrinėjamoje byloje neanalizavo. Akcentuotina ir tai, kad nagrinėjamu atveju kilęs ginčas nepriskirtinas prie nedispozityviųjų bylų kategorijos, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų – įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio.

22.2. Vadovaujantis CK 95 straipsniu, galiojusiu iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Jei valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymą perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Teisės į daiktus, neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

22.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo visus ieškovės keliamus reikalavimus, atskleidė bylos esmę, nesusiaurindami bylos nagrinėjimo ribų, todėl pagrindo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kurio sprendimas priimtas nepažeidžiant nei proceso, materialiosios teisės normų, nėra teisinio pagrindo.

23. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašo Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Ieškovė neprašė pripažinti jos nuosavybės teisės į Ginčo statinius įgyjamosios senaties pagrindu. Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, jog kadangi 1997 m. lapkričio 28 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybės teisės į Ginčo statinius buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, ieškovė pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį neturi galimybės teismui reikšti reikalavimo dėl nuosavybės teisių į Statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nors ji teigia, kad ilgiau kaip dešimt metų (nuo 2001 m. liepos 25 d.) sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savus valdė Ginčo statinius, kurie, jos vertinimu, buvo jos privatizuoti iš valstybės išsinuomotame Žemės sklype.

23.2. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

24. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Bendroji taisyklė, apibrėžianti kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, ir yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius, kurie tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-969/2023, 22 punktas).

25. Pagal bendrą taisyklę, tais atvejais, kai kasaciniu skundu ginčijama tik tam tikra dalis apeliacinės instancijos teismo argumentų, neginčijama procesinio sprendimo dalis nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, atitinkami jos argumentai paliekami galioti dėl jų atskirai nepasisakant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-469/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Ieškovė kasacinį skundą grindžia teismų padarytais proceso teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimo ribas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat teismo teisę veikti ex officio, pažeidimais. Ieškovės teigimu, teismai ex officio privalėjo analizuoti galimą ieškovės nuosavybės teisės įgijimą vienu iš savarankiškų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – įgyjamosios senaties (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), nors toks materialusis reikalavimas byloje ir nebuvo pareikštas. Teisėjų kolegija pasisakys dėl ieškovės kasaciniame skunde nurodytų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų, susijusių su galimu bylą nagrinėjusių teismų padarytu proceso teisės pažeidimu, ex officio neišnagrinėjus kito galimo ieškovės nuosavybės teisės į ginčo statinius įgijimo pagrindo (įgyjamosios senaties). Pažymėtina, jog ieškovė kasaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje atlikto ieškovės reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teises į ginčo statinius kitu teisiniu pagrindu (dėl šių statinių privatizavimo ir vėlesnio perleidimo ieškovei) vertinimo, todėl kasacinis teismas dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių nepasisako.

Dėl ieškovo pareigos suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą bei bylos nagrinėjimo ribų

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų (be kita ko, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. vasario 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai ir kt.).

28. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti bylą tik pagal įstatymo nustatyta tvarka pareikštą suinteresuoto asmens pareiškimą, o teismo teisė veikti ex officio yra ribojama įstatymu.

29. Konstitucinė teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ir CPK 5 straipsnyje, nereiškia, kad egzistuoja galimybė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos iškėlimo bet kokiu būdu ar forma. Priešingai, siekiant užtikrinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba ir kartu nepažeisti civilinio proceso įstatyme įtvirtintų principų – proceso ekonomiškumo, koncentruotumo bei operatyvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir jų rungimosi, CPK nustato aiškią tvarką, kaip turi būti įgyvendinama kreipimosi į teismą teisė. Ieškiniui, kaip specialiam šalies procesiniam dokumentui, kuriuo inicijuojama civilinė byla, keliami imperatyvūs turinio ir formos reikalavimai (CPK 111, 135 straipsniai), kurių privalo laikytis kiekvienas teismui pareiškimą ar ieškinį paduodantis asmuo.

30. Proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principai reikalauja (CPK 7 straipsnis), kad ieškinio dalykas būtų suformuluotas taip, jog būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-248-403/2018, 17 punktas).

31. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato ieškovas. Jo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas ieškinys, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto ieškinio ar su juo sutikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015).

32. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė siekė pripažinti nuosavybės teises į ginčo statinius, nurodydama, jog nuosavybės teisę į šiuos statinius ji įgijo privatizavimo sandorio pagrindu. Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog ji ieškinyje ir dublike pareiškė reikalavimą dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu ir jį bylos nagrinėjimo metu palaikė. Ieškinyje (10 punktas) ir dublike (11 punktas, kuriame atkartotas ieškinio 10 punktas) ieškovė aiškiai nurodė, jog ji nesiekia įgyti statinių kitu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – įgyjamąja senatimi dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų ribojimų. Tačiau tokia ieškovės pozicija pakito apeliacinės instancijos teisme, kai ji apeliaciniame skunde (11 punktas) ėmė teigti, jog ji nuosavybės teises į ginčo statinius įgijo įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68 straipsnis), ir kartu teigti, jog šį nuosavybės teisės įgijimo pagrindą pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti ex officio. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmetė kaip nepagrįstus, konstatuodamas, jog ieškovė pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl įgyjamosios senaties, nereiškė ieškinio reikalavimo pripažinti nuosavybės teises šiuo pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio nuosavybės teisės pagrindo byloje neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog kilęs ginčas nepriskirtinas nedispozityviųjų bylų kategorijai. Tačiau ieškovė kasaciniame skunde nurodo analogiškus, apeliacinės instancijos teismo jau įvertintus argumentus, jog bylą nagrinėję teismai, ex officio nepasisakydami dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas. Šie kasacinio skundo argumentai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

33. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo ribas nulemia byloje pareikšto ieškinio dalykas ir pagrindas. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą (bylos nagrinėjimo ribas) ir pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas šių ribų, išnagrinėjo byloje pareikštą ieškovės materialųjį teisinį reikalavimą. Pažymėtina, jog ieškovės ieškinyje ir dublike nurodytos kelios faktinės aplinkybės dėl galimo nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, kartu teigiant, kad ieškinys dėl to nėra reiškiamas, negali būti laikomos ieškinio pareiškimu. Negana to, iš ieškovės pareikšto ieškinio elementų akivaizdu, jog toks ieškinio dalykas ir pagrindas byloje nebuvo suformuluotas. Ieškovei siekiant, kad teismas, nagrinėjęs bylą dėl jos nuosavybės teisių į ginčo statinius įgijimo, būtų vertinęs nuosavybės teisės įgijimą ir alternatyviu – įgyjamosios senaties – pagrindu, teko pareiga ne tik tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, bet ir nurodyti jo faktinį pagrindą, taip pat įvykdyti kitus įstatymo reikalavimus (pvz., sumokėti ir žyminį mokestį).

34. Tai, kad ieškovė byloje nebuvo suformulavusi ieškinio dalyko ir pagrindo dėl nuosavybės teisių į ginčo statinius įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, patvirtina ir galimos tokio materialiojo reikalavimo tenkinimo sąlygos, kurios apibrėžtų ir įrodinėjimo dalyką byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018 21 punktą).

35. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, jog yra ginčo statinių savininkė kitu pagrindu, ir nenurodė bei visą bylos nagrinėjimo laikotarpį pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo minėtų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumos. Taigi tai nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko pirmosios instancijos teisme, dėl to teismas šio reikalavimo pagrįstai nevertino. Byloje nesant pareikšto tokio reikalavimo, teisiškai nereikšmingais pripažįstami ir kasacinio skundo argumentai dėl galimų tokios bylos nagrinėjimo procesinių taisyklių (ginčo ar ypatingosios teisenos).

37. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai). Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius, jog ieškovė nepareiškė reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo statinius įgyjamosios senaties pagrindu ir jo negrindė reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti tokio ieškovės reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai identifikavo bylos nagrinėjimo ribas ir pagrįstai nenustatė proceso teisės normų pažeidimo šiuo aspektu.

38. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjančiam teismui tik įstatymo nustatytais atvejais priskirtas aktyvus vaidmuo. Toks teismo aktyvumas (įrodymų rinkimas savo iniciatyva, teisė peržengti pareikštų reikalavimų ribas, teisė taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą ir kt.) būdingas nedispozityvioms byloms (šeimos, darbo ir pan.). Dispozityviose bylose, prie kurių priskirtina ir nagrinėjama byla, teismas yra saistomas šalių reikalavimų ir atsikirtimų ir negali, peržengdamas byloje suformuluotą faktinį ieškinio pagrindą, spręsti dėl byloje nepareikšto materialiojo teisinio reikalavimo. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas šalims ir kitiems proceso dalyviams suteikia teisę, laikantis CPK nuostatų, laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 31 punktas).

39. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į daiktus įgijimo teisinius pagrindus (nepagrįstai nesivadovavo teisės normomis, nustatančiomis nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį taisykles). Teisėjų kolegijai nustačius, jog byloje nebuvo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo nurodytu pagrindu, o bylą nagrinėję teismai nepažeidė proceso teisės normų, nustatydami bylos nagrinėjimo ribas, šie kasacinio skundo argumentai pripažįstami teisiškai nereikšmingais.

40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo tinkamai taikytos proceso teisės normos, nustatančios ieškovo pareigą tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą bei apibrėžiančios bylos nagrinėjimo ribas, dėl to kasacinis skundas atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

42. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (ieškovės kasacinis skundas atmestas), bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, galėtų būti atlygintos atsakovėms – Lietuvos Respublikai ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, tačiau jos buvo atstovaujamos Aplinkos ministerijos ir savivaldybės administracijos darbuotojų, todėl nėra poreikio spręsti dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Egidija Tamošiūnienė