Civilinė byla Nr. e3K-3-102-403/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33361-2021-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams I. P. ir J. M. dėl draudimo išmokos solidaraus priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų, nustatančių draudimo išmoką išmokėjusio draudiko teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies grąžinimo iš draudėjo ir apdraustos transporto priemonės valdytojo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 18 372,38 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovo I. P. – 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines procesines palūkanas.
3. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje, Saulėtekio al. ir Nemenčinės pr. sankryžoje, įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintos kelios transporto priemonės, sutrikdyta 2 asmenų sveikata, o 2 asmenys dėl patirtų sužalojimų mirė. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo atsakovo I. P. kaltės. Šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės, draudėjas – atsakovas J. M.. 2020 m. rugsėjo 24 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 36 744,76 Eur.
4. Eismo įvykio kaltininkas atsakovas I. P. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę, todėl ieškovė įgijo regreso teisę į apdraustąjį atsakovą I. P.. Transporto priemonė buvo naudojama mokamai keleivių pervežimo veiklai vykdyti, tą patvirtina specialus automobilio ženklinimas (reklaminiai pavėžėjimo paslaugų lipdukai ant automobilio). Draudėjas J. M. neinformavo draudikės apie padidėjusią draudimo riziką, pažeidė Draudimo sutarties 1.5.2.4 punkto reikalavimus, dėl šių priežasčių jis privalo grąžinti ieškovei išmokėtos išmokos dalį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo I. P. 27 558,57 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines procesines palūkanas.
6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur, paliko nepakeistą; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo dalį panaikino ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
7. Kolegija nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti išmokėtą draudimo išmoką, rėmėsi dviem skirtingais pagrindais: 1) dėl 18 372,38 Eur dalies (50 procentų) išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo I. P. rėmėsi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu atveju – kai draudėjas ar apdraustasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę; 2) dėl kitos 18 372,38 Eur dalies (50 procentų) solidaraus priteisimo iš atsakovų I. P. ir J. M. išmokėtos draudimo išmokos rėmėsi aplinkybe, jog atsakovas J. M., būdamas Sutarties šalis, ieškovei nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ieškovės apdrausta transporto priemonė bus naudojama mokamam keleivių pervežimui. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos (pirmuoju pagrindu ieškovės keltas reikalavimas), palieka nepakeistą, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (dėl antruoju pagrindu keliamo reikalavimo atsakovams I. P. ir J. M., dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo) panaikina ir grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendimu grąžintus nagrinėti iš naujo ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo I. P. 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą 18 372,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo J. M. – 4593,09 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą 4593,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
9. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas J. M. 2020 m. birželio 23 d. sudarė įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria draudikė (ieškovė) apdraudė transporto priemonės „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis) valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutarties sudarymo metu automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui J. M.. Sutartyje šalys nustatė Sutarties galiojimo terminą – nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2021 m. liepos 7 d., draudimo įmoką – 107,47 Eur, jos mokėjimo tvarką. Sutartyje šalys įtvirtino, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į transporto priemonių registracijos duomenis ir kitą draudėjo pateiktą informaciją; draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas transporto priemonės identifikavimo duomenų, techninių parametrų pasikeitimas, taip pat draudėjo deklaruotos gyvenamosios vietos ir 1.5–1.6 punktuose nurodytos informacijos pasikeitimas; atitinkamai įmoka už likusį galioti Sutarties laikotarpį gali būti perskaičiuota (Sutarties 1.5 punktas). Pagal Sutarties 1.5.2.4 punktą, draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant taip pat į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais. Iki Sutarties sudarymo, apie 2019 m. birželio mėn., atsakovas J. M. automobilį buvo perdavęs naudoti ir valdyti atsakovui I. P. žodinio susitarimo pagrindu. Atsakovų teigimu, tarp jų susiklostė automobilio išperkamosios nuomos sutartiniai teisiniai santykiai. Pagal juos atsakovas I. P. turėjo teisę išsipirkti automobilį iš atsakovo J. M. per dvejus metus, pradedant 2019 m. birželio mėnesį, kas mėnesį mokant nuo 210 Eur iki 440 Eur mėnesio įmokas.
10. 2020 m. rugsėjo 24 d. Saulėtekio al. ir Nemenčinės pl. sankryžoje įvyko eismo įvykis, jo metu dėl automobilį neturint galiojančio vairuotojo pažymėjimo vairavusio atsakovo I. P. kaltės buvo apgadintos keturios transporto priemonės, sutrikdyta 2 asmenų sveikata, o 2 asmenys dėl patirtų sužalojimų mirė. Atsakovo I. P. kaltė konstatuota 2022 m. gegužės 9 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-716/2022. Eismo įvykio metu automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui J. M.. Ieškovė, atlikusi žalos reguliavimo veiksmus, 2020 m. rugsėjo 24 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti išmokėjo 36 744,76 Eur draudimo išmoką.
11. Teismas nurodė, kad pasisako tik dėl ieškovės reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 18 372,38 Eur draudimo išmokos, kurį ieškovė grindžia aplinkybe, kad atsakovas J. M., būdamas draudėjas, ieškovei nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ieškovės apdrausta transporto priemonė bus naudojama keleiviams pervežti.
12. Teismas nustatė, kad nors draudėjas buvo atsakovas J. M., tačiau ieškovė ieškinį dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo tuo pagrindu, kad draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, reiškia abiem atsakovams – J. M. ir I. P., be to, solidariai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti visos ar dalies išmokėtos išmokos grąžinimo iš valdytojo, jeigu šis nevykdo ar vykdo netinkamai TPVCAPDĮ 12 straipsnyje (eismo įvykio dalyvių ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pareigos) nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, o iš draudėjo – kai jis neįvykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas.
13. Teismas nurodė, kad atsakovas I. P. bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė jam pareikštų ieškinio reikalavimų pripažinimą. Atsakovo I. P. pripažinimas ieškinio, ieškovės reiškiamo jam tuo pagrindu, kad jis netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti priimamas. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo I. P. tuo pagrindu, kad draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, nepagrįstas, nes TPVCAPDĮ nenustato draudiko teisės reikalauti visos ar dalies išmokėtos išmokos grąžinimo iš transporto priemonės valdytojo, nesančio draudėju, tuo pagrindu – kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Teismas nusprendė, kad šis ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas, pareikštas netinkamam atsakovui.
14. Teismas nustatė, kad atsakovas J. M. iki eismo įvykio negalėjo nežinoti, kad automobilį I. P. naudoja mokamam keleivių pervežimui. Teismas konstatavo, kad atsakovas J. M. pažeidė jam tenkančią pareigą pranešti ieškovei apie padidėjusią draudimo riziką, nes aplinkybė, kad automobilis nebus naudojamas mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų, šalių sutartyje buvo nurodyta kaip lemianti draudimo riziką, o kartu draudėjo mokėtiną draudimo įmoką.
15. Teismas nurodė, kad eismo įvykis įvyko I. P. vykdant mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, jo sukeltą žalą lėmė automobilio vairuotojo I. P. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie sietini su bet kuriam transporto priemonės vairuotojui, nebūtinai vykdančiam mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, keliamų reikalavimų nesilaikymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-716/2022 konstatavo, kad automobilio vairuotojas I. P., vairuodamas automobilį tuo metu, kai teisės vairuoti transporto priemones neturėjo dėl jam pripažintos ligos, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, nustatantį draudimą vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, ir važiuodamas ne tik viršijo leistiną važiavimo greitį, bet ir neatsižvelgė į važiavimo sąlygas bei eismo intensyvumą, atsiradus kliūčiai kelyje, nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, atsitrenkė į automobilį „Opel Astra“ ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „Opel Astra“ vairuotoja ir keleivė, taip pat buvo nežymiai sutrikdyta automobilio „Volvo XC90“ vairuotojos sveikata. Eismo įvykio metu automobilyje „Toyota Prius“ važiavo keleivė M. U. R., vežama atsakovo I. P., kuris vykdė keleivių pavėžėjimo veiklą. Teismas nusprendė, kad jos gydymo išlaidos (178,84 Eur) vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika – automobilio vairuotojo vykdyta keleivių pavėžėjimo veikla, kurias ieškovė įtraukia į padarytos žalos sumą, lyginant su visa dėl atsakovo I. P. kaltės eismo įvykio metu kilusia žala, ir yra nedidelės.
16. Teismas nurodė, kad automobilis keleivių pervežimo veiklai buvo naudojamas gan ilgą laiką (nuo 2019 m. liepos–rugpjūčio mėn.), jis buvo apklijuotas „Yandex“ lipdukais, reklamuojančiais vykdomą veiklą, pats J. M. turėjo leidimus verstis mokamo keleivių pervežimo veikla. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovė, turėdama tokią teisę, sudarydama Sutartį su atsakovu J. M., būtų tikrinusi viešai prieinamą informaciją apie atsakovo J. M. vertimąsi atlygintine keleivių pervežimo veikla ir (ar) prašiusi pateikti automobilį apžiūrai. Tai leidžia teigti, kad atsakomybė už prisiimamos rizikos dėl automobilio draudimo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu netinkamą įvertinimą tam tikra dalimi tenka ir pačiai ieškovei, kuri pasitikėjo atsakovu J. M., nesinaudodama jai pačiai įstatymo įtvirtintais svertais, leidžiančiais tinkamai įvertinti prisiimamą draudimo riziką.
17. Teismas nusprendė, kad ieškovės ieškinys dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo J. M. visa apimtimi negali būti tenkinamas, todėl jis tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo J. M. ieškovės naudai 4593,09 Eur (18 372,38 Eur/4) ieškovės išmokėtos draudimo išmokos.
18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
19. Kolegija nurodė, kad apeliaciniame skunde ieškovė teigia, jog pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį atsakovai atsako solidariai, tik jų atsakomybės pagrindas skirtingas, t. y. I. P. (transporto priemonės valdytojas) atsako pagal TPVCAPDĮ straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį (nes padidino žalą dėl savo kaltės naudodamas transporto priemonę pavėžėjimo paslaugoms ir apie tai neinformavo ieškovės (draudikės)), o J. M., kaip draudėjas, atsako pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį (nes kaip draudėjas nepranešė apie padidėjusią riziką ir taip pažeidė draudimo sutarties nuostatas).
20. Kolegija nurodė, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalis).
21. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, todėl šiuo atveju nėra preziumuojama atsakovų solidarioji atsakomybė. Kad būtų galima taikyti solidariąją atsakomybę, tai privalo būti įtvirtinta konkrečioje įstatymo normoje. Nagrinėjamu atveju nei CK, nei TPVCAPDĮ, nei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra nustatyta solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybė dėl žalos atlyginimo draudikui, įvykus eismo įvykiui, kai draudikui nebuvo panešta apie rizikos padidėjimą.
22. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Ieškovė teigia, kad valdytojui atsakomybė kyla dėl to, jog jis padidino žalą dėl savo kaltės, naudodamas transporto priemonę pavėžėjimo paslaugoms, ir apie tai neinformavo ieškovės (draudikės). Kolegija nurodė, kad Draudimo sutartį su ieškove sudarė atsakovas J. M., kuris buvo apdraustos transporto priemonės savininkas. Kolegijos vertinimu, atsakovui I. P. (transporto priemonės valdytojui) faktiškai nesant draudimo sutarties šalimi, jam atsakomybė kilti už draudimo sutarties 1.5.2.4 punkto nevykdymą (nepranešimą apie padidėjusią riziką) negali.
23. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra ginčo, jog draudėjas (atsakovas J. M.) neįvykdė pareigos pranešti dėl draudimo rizikos padidėjimo. Tačiau, įvertinusi tai, kad įstatyme nėra įtvirtinta solidarioji draudėjo (savininko) ir valdytojo atsakomybė, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, kadangi atsakovui I. P. negali būti taikoma solidarioji atsakomybė.
24. Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo I. P. ieškinio pripažinimą, pareikštą 2023 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje. Kolegija nurodė, kad aplinkybę, jog ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, patvirtina nurodyti teisiniai argumentai dėl solidariosios atsakomybės negalimumo.
25. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog tik keleivės M. U. R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti draudimo išmokos dydį net 75 proc. (nuo 18 372,38 Eur iki 4593,09 Eur).
26. Kolegija nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu Nr. 1-249-716/2022 konstatuota, jog „automobilio „Toyota Prius“ vairuotojas I. P. vairuodamas automobilį tuo metu, kai teisės vairuoti transporto priemones neturėjo dėl jam pripažintos ligos, taip pažeidė kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę asmenims neturintiems šios teisės, ir važiuodamas ne tik viršijo leistiną važiavimo greitį, bet ir neatsižvelgė į važiavimo sąlygas bei eismo intensyvumą, atsiradus kliūčiai kelyje, nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, dėl ko atsitrenkdamas į automobilį „Opel Astra“ sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „Opel Astra“ vairuotoja ir keleivė, bei buvo nežymiai sutrikdyta automobilio „Volvo XC90“ vairuotojos sveikatai. Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimų pažeidimas buvo esminė ir reikšminga sąlygą eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu.“ Šiuo atveju prejudicinę reikšmę turinčioje byloje nustatyta, kad eismo įvykio priežastis buvo atsakovo I. P. – transporto priemonės valdytojo – Kelių eismo taisyklių 127 punkto pažeidimas, t. y. vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Kolegijos vertinimu, nepranešimas draudikui apie rizikos padidėjimą šiuo atveju negalėjo nulemti kilusios žalos dydžio, kadangi nepriklausomai nuo to, ar pranešta apie padidėjusią riziką, tai nėra eismo įvykio kilimo priežastis. Draudimo rizikos padidėjimas ir pranešimas apie tai draudikui iš esmės lemia tik draudikui (ieškovei) draudimo įmokos dydį, o tai reiškia, kad jeigu atsakovai būtų pranešę apie padidėjusią riziką, būtų buvusi pakeista draudimo sutartis, padidinant draudimo įmokos dydį, ir tai būtų nulėmę didesnes ieškovės pajamas. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad buvo apskaičiuota 107,47 Eur draudimo metinė įmoka, o tuo atveju, jeigu būtų buvę pranešta, jog automobiliu bus teikiamos pavėžėjimo paslaugos, įmoka būtų buvusi 362,39 Eur. Draudimo metinės įmokos dydis pats savaime šiuo atveju nenulėmė žalos dydžio, kadangi tai nebuvo eismo įvykio, dėl kurio ieškovei kilo žala, priežastis. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju tik M. U. R. 178,84 Eur gydymo išlaidos yra vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, kadangi šis asmuo buvo sužalotas automobilio vairuotojui atliekant keleivių pavėžėjimo paslaugą, kurias ieškovė įtraukia į padarytos žalos sumą. Kolegija pažymėjo, kad būtent dėl teikiamų pavėžėjimo paslaugų buvo patirtos šios išlaidos, todėl jos laikytinos tiesiogiai nulemtomis padidėjusios draudimo rizikos. Kolegija, įvertinusi eismo įvykio aplinkybes, ekspertų išvadas, nusprendė, kad kitų asmenų patirtos išlaidos buvo nulemtos atsakovo I. P. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tačiau niekaip nebuvo sukeltos dėl padidėjusios draudimo rizikos.
27. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nėra aiškūs teismo motyvai, kodėl buvo sumažintas ieškovei priteistinas žalos atlyginimo dydis 75 procentais. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant grąžinamos sumos dydį, sąrašas. Įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
28. Kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovei priteistina 4593,09 Eur žalos atlyginimo, ši suma gauta ieškovės prašomą priteisti 18 372,38 Eur sumą padalijus iš 4 (keturių). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad grąžintiną sumą nustatė atsižvelgdamas į tai, jog sukeltą žalą lėmė automobilio vairuotojo I. P. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie sietini su bet kuriam transporto priemonės vairuotojui, nebūtinai vykdančiam mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, keliamų reikalavimų nesilaikymu, o ne tik su padidėjusia rizika, tai, kad M. U. R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, ir tai, kad ieškovė nepasinaudojo TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalyje suteikta teise, sudarant sutartį su atsakovu J. M., tikrinti draudėjo pateiktus duomenis ir prašyti pateikti automobilį apžiūrai. Teismas savo argumentus aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo kriterijus ir aplinkybes, kurioms esant yra pagrindas mažinti ieškovei grąžintinos išmokėtos draudimo išmokos dydį. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, vertino, kad teismo nustatytas žalos atlyginimo dydis pagrįstas, todėl teisėtas, atitinka nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pareigos pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą nevykdymo atsiradusios žalos dydį, todėl pagrindo jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
29. Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateiktus išaiškinimus dėl solidariosios atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą: solidarioji atsakomybė atsiranda tiek asmeniui, kuris leido vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui (šiuo atveju atsakovui J. M.), tiek asmeniui, kuris valdė tokią transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, ir padarė žalos (šiuo atveju atsakovui I. P.). Teismai nepagrįstai atsakovams netaikė solidariosios atsakomybės: atsakovas I. P., kaip transporto priemonės valdytojas, atsako be kaltės (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), o atsakovo J. M. atsakomybė kyla bendraisiais pagrindais atlikus neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsakovas J. M., neteisėtai leidęs vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui (atsakovui I. P.), už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą atsako solidariai su transporto priemonę valdžiusiu asmeniu.
29.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, spręsdami, kad pagal šią teisės normą gali atsakyti tik draudėjas atsakovas J. M., ir, taikydami šią teisės normą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateiktus išaiškinimus dėl solidariosios atsakomybės. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, yra du subjektai, kurie atsako solidariai: pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį atsako atsakovas I. P. (kaip faktinis transporto priemonės valdytojas, kuris padidino žalą dėl savo kaltės, ir pagal kasacinio teismo išaiškinimus – kaip asmuo, kuris neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės), o J. M. atsako pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį (nes kaip draudėjas ir draudimo sutarties šalis nepranešė apie padidėjusią riziką ir taip pažeidė draudimo sutarties nuostatas, pagal kasacinio teismo išaiškinimus kaip transporto priemonės savininkas perdavė transporto priemonę asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti transporto priemonės). Nėra draudžiama kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi taikyti CK 6.270 straipsnio 1 dalies ir 6.246 straipsnio 1 dalies ir taip nustatyti solidariąją atsakovų atsakomybę.
29.3. Kadangi atsakovui I. P. kyla solidarioji atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį (pirmąjį šios dalies sakinį), tokiu atveju šio atsakovo ieškinio pripažinimas yra laikomas pagrįstu ir neprieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo I. P. pareikšto ieškinio pripažinimą, pareikštą 2023 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje.
29.4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 10 ir 38 punktus. Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 10 punktas suteikia teisę ieškovui (draudikui), išmokėjusiam išmoką, reikalauti sumokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo ne tik iš draudėjo (šiuo atveju iš J. M.), bet ir iš apdraustojo (šiuo atveju I. P.). Pagal Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 36, 38, 40 punktus atsakovas J. M. (draudėjas) privalėjo informuoti atsakovą I. P. (apdraustąjį) apie draudimą naudoti transporto priemonę keleivių pavežimo paslaugai teikti, o atsakovai I. P. bei J. M. privalėjo informuoti ieškovę (draudikę) apie draudimo rizikos padidėjimą. Neturi reikšmės aplinkybė, jog atsakovas I. P. nėra draudimo sutarties šalis, nes jam atsakomybė dėl nepranešimo kyla pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 10 ir 38 punktus. Kadangi šioje byloje buvo nustatyta, jog abu šie asmenys yra prisidėję prie žalos kilimo (CK 6.6 straipsnio 3 dalis), o teisės aktai leidžia nukreipti reikalavimą į abu atsakovus (draudėją bei apdraustąjį), tai reiškia, jog šiems abiem subjektams kyla solidarioji atsakomybė.
29.5. Teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62 punktą, todėl nepagrįstai sumažino prašomos priteisti draudimo išmokos dydį net 75 proc. Pirma, teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177, 185 straipsniai), nes nepagrįstai nusprendė, jog tik keleivės M. U. R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, ir dėl to sumažino draudimo išmokos dydį net 75 proc. Jeigu atsakovas I. P. nebūtų vykdęs pavėžėjimo paslaugos, tokiu atveju nebūtų įvykęs ir eismo įvykis. Taigi, tarp žalos kilimo ir pavėžėjimo paslaugos teikimo (apie kurią nebuvo pranešta draudikei) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl padidėjusios draudimo rizikos žuvo du žmonės, trečiam žmogui nežymiai sutrikdyta sveikata, buvo sugadintos kelios transporto priemonės. Be to, dėl padidėjusios draudimo rizikos ieškovė išmokėjo nukentėjusiesiems papildomai 72 890,79 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal 2022 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-716/2022 prie jau išmokėtų 36 744,76 Eur draudimo išmokų, kurių reikalaujama šioje civilinėje byloje. Antra, teismai visiškai nepagrįstai perkėlė ieškovei (draudikei) pareigą domėtis draudėju, ar jis vykdys pavėžėjimo paslaugą. Ieškovė per dieną sudaro daugybę draudimo sutarčių, kurios dažnai sudaromos per brokerius arba patiems draudėjams automatinėje sistemoje užpildžius paraišką dėl draudimo sutarties sudarymo. Tad patikrinti kiekvieną draudėją yra praktiškai neįmanoma, tai pareikalautų daugybės žmogiškųjų ir finansinių resursų. Teismai visiškai neatkreipia dėmesio į tai, kad būtent draudėjui yra lengviau ir paprasčiau informuoti draudiką apie tai, jog bus vykdoma keleivių pavėžėjimo paslauga. Tai draudėją įpareigoja net tik teisės aktai bei Draudimo sutarties nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu atsiranda padidėjusi draudimo rizika, tokiu atveju padidėja draudimo įmoka už draudimo sutartį ir draudikas turi teisę pareikalauti, kad draudėjas sumokėtų papildomą draudimo įmoką (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 39 punktas). Taigi atsakovai elgėsi nesąžiningai draudikės atžvilgiu, kad išvengtų padidėjusios draudimo rizikos. Teismai konstatavo, jog draudimo įmoka padidėtų nuo 107,47 Eur iki 362,39 Eur, taip pat nustatė, jog atsakovai puikiai žinojo, kad yra vykdoma keleivių pavėžėjimo veikla (padidėjusi draudimo rizika), taip pat kad yra būtina apie tai pranešti draudikei, tačiau tai sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės (draudikės), ir į tokį atsakovų nesąžiningą elgesį teismai neatsižvelgė. Teismai nepagrįstai konstatavo, jog draudimo išmokos dydis mažinamas net 75 proc. tuo pagrindu, jog ieškovė neva privalėjo (nors tai tik teisė) patikrinti, ar J. M. vykdo pavėžėjimo paslaugą (nors tokią veiklą iš tikrųjų vykdė I. P.).
30. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Ieškovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovams gali būti taikoma solidarioji atsakomybė: atsakovas I. P., kaip transporto priemonės valdytojas, atsako be kaltės (CK 6.270 straipsnio 1 dalis) (neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės), o atsakovo J. M. atsakomybė kyla bendraisiais pagrindais atlikus neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (perdavė automobilį valdyti atsakovui I. P., kuris neturėjo tokios teisės valdyti), yra visiškai nauja aplinkybė, kurios ieškovė ieškinio nagrinėjimo metu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme iš viso neįrodinėjo. Ieškovės kasaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 buvo konstatuota automobilio savininko ir valdytojo solidarioji atsakomybė ir žala yra atlyginama ne draudikui, o fiziniams asmenims, byloje pripažintiems nukentėjusiais dėl artimo žmogaus netekties.
30.2. Solidariajai atsakomybei taikyti kiekvienu atveju būtinas teisinis pagrindas – teisės norma, nustatanti solidariąją asmenų pareigą susiklosčiusioje situacijoje (CK 6.6 straipsnis). Nagrinėjamu atveju tokios teisės normos nėra.
30.3. Kadangi draudėjo ir automobilio valdytojo solidarioji atsakomybė negalima, tai teismai pagrįstai nusprendė, kad I. P. ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
30.4. Konkretus draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas, į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovo J. M. nepranešimas draudikei apie rizikos padidėjimą šiuo atveju negalėjo nulemti nei žalos atsiradimo sąlygų, nei juo labiau kilusios žalos dydžio, kadangi nepriklausomai nuo to, ar pranešta apie padidėjusią riziką, nepranešimas apie pasikeitusias draudimo rizikos sąlygas nėra eismo įvykio kilimo priežastis. Vienintelę tiesiogiai su keleivių pavėžėjimo veikla susijusią žalos išmoką sudaro keleivei M. U. R. išmokėta 178,84 Eur gydymo išlaidų suma. Taigi teismai tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą sumažinti ieškovės reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydį 75 proc.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytos draudimo išmoką išmokėjusio draudiko teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies grąžinimo iš draudėjo ir apdraustos transporto priemonės valdytojo
31. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 3 dalis). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020, 18 punktas).
33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį ir nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-313/2016, 29, 41 punktai; 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016, 41 punktas).
34. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad draudėjas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, todėl abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį ir ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į pasitikėjimu grindžiamą sutarties pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016, 36 punktas; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-313/2016, 35 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2017, 20 punktas).
35. Draudėjo pareigų nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtą sumą. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
36. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, (toliau – Taisyklės) nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos: jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (Taisyklių 62.1 punktas); jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nustatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Taisyklių 62.2 punktas).
37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Sutartyje apibrėžiant aplinkybes, turinčias įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui ir kartu draudimo įmokos dydžiui, nustatyta, jog automobilis nėra ir nebus naudojamas, be kita ko, mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad automobilis buvo naudojamas vykdant mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, o draudėjas nei sudarant draudimo sutartį, nei vėliau apie tai draudikui nepranešė, t. y. neįvykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos.
38. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo iš atsakovo J. M..
39. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, spręsdami, kad pagal šią teisės normą gali atsakyti tik draudėjas atsakovas J. M., ir, taikydami šią teisės normą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateiktus išaiškinimus dėl solidariosios atsakomybės. Ieškovės teigimu, bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame, aiškinant jį kartu, be kita ko, su CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nustatyta draudėjo ir transporto priemonės valdytojo solidarioji atsakomybė draudikui.
40. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateikdamas išaiškinimus dėl solidariosios atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą, nurodė, kad žalą padariusių asmenų civilinės atsakomybės solidarumas taikomas nukentėjusiųjų atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje draudikas yra transporto priemonės, kuria nukentėjusiems asmenims buvo padaryta žala, valdytojų civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo, bet ne nukentėjusysis dėl eismo įvykio. CK 6.270 straipsnis reglamentuoja didesnio pavojaus šaltinių valdytojų atsakomybę už šių šaltinių padarytą žalą nukentėjusiems asmenims, todėl jame nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reguliavimu, nustatančiu draudėjo ir apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybę draudikui.
41. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį yra du subjektai, kurie atsako solidariai: pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį atsako atsakovas I. P. (kaip faktinis transporto priemonės valdytojas, kuris padidino žalą dėl savo kaltės), o J. M. atsako pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį (kaip draudėjas ir draudimo sutarties šalis, nepranešusi apie padidėjusią riziką ir taip pažeidusi draudimo sutarties nuostatas). Ieškovės vertinimu, neturi reikšmės aplinkybė, jog atsakovas I. P. nėra draudimo sutarties šalis, nes jam atsakomybė dėl nepranešimo kyla pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 10 ir 38 punktus.
42. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo.
43. TPVCAPDĮ 12 straipsnis reglamentuoja eismo įvykio dalyvių ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pareigas, t. y. pareigas, kurios atsiranda eismo įvykio dalyviams ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims tik įvykus eismo įvykiui. Šiame straipsnyje įtvirtintos ir su eismo įvykiu susijusio transporto priemonės valdytojo pareigos. Viena iš tokių pareigų, kuri įtvirtinta šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, yra su eismo įvykiu susijusio transporto priemonės valdytojo pareiga imtis jam prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiesiems, pagal galimybes apsaugoti nukentėjusiųjų turtą.
44. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šios nutarties 42, 43 punktuose, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš su eismo įvykiu susijusio transporto priemonės valdytojo, nevykdžiusio pareigų, kurias privalėjo vykdyti įvykus eismo įvykiui ar savo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu) padidinusiam dėl eismo įvykio atsiradusią žalą. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ši norma negali būti aiškinama kaip nustatanti draudiko teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo iš apdraustos transporto priemonės valdytojo dėl to, kad pastarasis nevykdė kokios nors pareigos iki įvykstant eismo įvykiui, be kita ko, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punkte nustatytos apdraustojo pareigos pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą.
45. Įvertinusi visa, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta draudėjo ir apdraustos transporto priemonės valdytojo solidarioji atsakomybė draudikui ir kad pagal minėtą teisinį reguliavimą ieškovė turi teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo iš atsakovo J. M.. Todėl nėra pagrindo sutikti ir su atsakovės kasaciniame skunde nurodomu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo I. P. pareikšto ieškinio pripažinimą, pareikštą 2023 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje.
46. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, jog tik keleivės M. U. R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika. Ieškovės teigimu, jeigu atsakovas I. P. nebūtų vykdęs pavėžėjimo paslaugos, nebūtų įvykęs eismo įvykis. Todėl, ieškovės vertinimu, tarp žalos kilimo ir pavėžėjimo paslaugos, apie kurią jai nebuvo pranešta, teikimo yra tiesioginis priežastinis ryšys.
47. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais, kadangi jie nėra pagrįsti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstos bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad tik M. U. R. 178,84 Eur gydymo išlaidos yra vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, kadangi šis asmuo buvo sužalotas automobilio vairuotojui vykdant keleivių pavėžėjimo paslaugą, o nepranešimas draudikui apie rizikos padidėjimą negalėjo nulemti kilusios žalos dydžio, kadangi ne nepranešimas apie padidėjusią riziką, bet atsakovo I. P. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo eismo įvykio kilimo priežastis. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendyje Nr. 1-249-716/2022 konstatuotomis nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, kad I. P. eismo įvykį sukėlė dėl to, jog važiuodamas ne tik viršijo leistiną važiavimo greitį, bet ir neatsižvelgė į važiavimo sąlygas bei eismo intensyvumą, atsiradus kliūčiai kelyje, nesustabdė vairuojamos transporto priemonės.
48. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog draudimo išmokos dydis mažinamas net 75 proc. tuo pagrindu, kad ieškovė neva privalėjo (nors tai tik teisė) patikrinti, ar J. M. vykdo pavėžėjimo paslaugą (nors tokią veiklą iš tikrųjų vykdė I. P.). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Pirma, bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose nenurodė, kad ieškovė turėjo pareigą patikrinti, ar J. M. vykdo pavėžėjimo paslaugą. Teismai nurodė, kad ieškovė nepasinaudojo TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalyje suteikta teise, sudarant sutartį su atsakovu J. M., tikrinti draudėjo pateiktus duomenis ir prašyti pateikti automobilį apžiūrai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ant automobilio buvo reklaminiai pavėžėjimo lipdukai. Antra, bylą nagrinėję teismai nusprendė, jog ieškovei grąžintina suma nustatytina atsižvelgiant į tai, kad sukeltą žalą lėmė automobilio vairuotojo I. P. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie sietini su bet kuriam transporto priemonės vairuotojui, nebūtinai vykdančiam mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, keliamų reikalavimų nesilaikymu, o ne tik su padidėjusia rizika, į tai, kad M. U. R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės tiesiogiai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, ir tai, kad ieškovė nepasinaudojo TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalyje suteikta teise, sudarant sutartį su atsakovu J. M., tikrinti draudėjo pateiktus duomenis ir prašyti pateikti automobilį apžiūrai.
49. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutartinės atsakomybės atveju turi būti nustatytos sutartinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Konkretų draudiko susigrąžintinos sumos dydį nustato teismas, nustatęs visas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas: ikisutartinės ir (ar) sutartinės draudėjo pareigos pažeidimą, draudiko išmokėtos nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokos dydį, priežastinį ryšį tarp padidėjusios draudimo rizikos ir eismo įvykio, draudėjo kaltę. Sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės turi reikšmės aplinkybė, ar draudėjo pareigos pranešti apie padidėjusią draudimo riziką pažeidimas iš esmės padidino draudžiamojo įvykio atsitikimo galimybę ar žalos dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020 27 punktą).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas materialiosios teisės normas, nustatančias draudimo išmoką išmokėjusio draudiko teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies grąžinimo iš draudėjo ir apdraustos transporto priemonės valdytojo. Kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ją nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, kasacinio skundo netenkinus, teisę į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šiuo atveju įgijo atsakovai. Atsakovas J. M. prašo priteisti 1100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.14 punktuose nurodytų dydžių, todėl atsakovui J. M. iš ieškovės priteistinas 1100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.
52. Kasacinis teismas patyrė 7,15 Eur išlaidų, susijusių procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovės kasacinis skundas atmestas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 7,15 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) atsakovui J. M. (duomenys neskelbtini) 1100 (vieną tūkstantį vieną šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) valstybės naudai 7,15 Eur (septynis Eur 15 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Artūras Driukas
Donatas Šernas
Algirdas Taminskas
