Baudžiamoji byla Nr. 2K-162/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.22.1;
1.2.23.3;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei,
gynėjui advokatui Arvydui Pociui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. ir jo gynėjo advokato A. Pociaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu T. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (šešios nusikalstamos veikos), 260 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalis, kuria T. J. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
T. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio vykdymo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – terminas – nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 16 d., nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. balandžio 8 d. imtinai; kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti I. N. ir G. M., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti iš dalies, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu T. J., kuris pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, turėdamas tikslą parduoti, nenustatytomis aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens laikotarpiu iki 2008 m. balandžio 15 d. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 50,875 g – narkotinės medžiagos – heroino – bei 88,86 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias neteisėtai iki 2008 m. balandžio 15 d. 15.15 val. laikė bute Nr. 3, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), bei pagal BK 253 straipsnio 2 dalį tuo, kad laikotarpiu iki 2008 m. kovo mėn., nenustatytomis aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 7,62 mm kalibro šaunamąjį automatinį ginklą – automatą AKM Nr. (duomenys neskelbtini) – ir didelį kiekį šaudmenų – 48 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių bei 12 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių, kuriuos neteisėtai automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno iki savo gyvenamosios vietos, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai laikė iki 2008 m. balandžio 15 d. 15.15 val., buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Tuo pačiu nuosprendžiu T. J., kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl šešių nusikalstamų veikų), išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, bylą išnagrinėjusi pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistojo G. M. ir nuteistosios I. N. gynėjo apeliacinius skundus, 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu panaikino Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria T. J. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo T. J. pripažino kaltu ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 253 straipsnio 2 dalį nuteisė už tai, kad:
iki 2008 m. balandžio 15 d., 15.15 val., savo bute, esančiame Kauno m., (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 50,875 g – narkotinės medžiagos – heroino – bei 88,86 g narkotinės medžiagos – kanapių;
iki 2008 m. balandžio 15 d., 15.15 val., savo bute, esančiame Kauno m., (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 7,62 mm kalibro šaunamąjį automatinį ginklą – automatą AKM Nr. (duomenys neskelbtini) – ir didelį kiekį šaudmenų – 48 vienetus 7,62 mm kalibro bei 12 vienetų 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. J. ir jo gynėjas advokatas A. Pocius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį dėl T. J. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 253 straipsnio 2 dalį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nuosprendį su pakeitimais ar be pakeitimų.
Kasatoriai teigia, kad Apeliacinis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinis teismas atliko tik kaltinančių įrodymų tyrimą, nepašalino abejonių, netyrė bylos įrodymų jų sąsajumo, patikimumo aspektais, išvadą dėl kaltinamojo kaltės padarė remdamasis neišsamiai ištirtomis aplinkybėmis ir formuluotėmis, keliančiomis abejonių nuosprendžio teisingumu, taip padarė esminių BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 3 dalies 2, 3 punktų, 324 straipsnio 6, 7 dalių, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų.
Kasatoriai pažymi, kad T. J. paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nagrinėjusiam prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo – klausimo išsprendimo, negali būti prilyginami ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamai įtariamojo apklausai. Jos tvarką reglamentuoja BPK 189 straipsnio nuostatos, kurios nėra tapačios nuostatoms, reglamentuojančioms kardomosios priemonės – suėmimo – procedūros taikymą įtariamajam. Prieš apklausiant asmenį kaip įtariamąjį, remiantis BPK 21 straipsnio 4 dalimi, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo išaiškinti jo teises, tarp jų ir teisę duoti parodymus ar atsisakyti juos duoti, tačiau teisė neduoti parodymų sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą T. J. nebuvo išaiškinta. Dėl to šie T. J. paaiškinimai apie inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes negali būti pripažinti teisėtais būdais gautais ir patikimais įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme.
Kasatoriai nurodo, kad T. J. neginčija šių aplinkybių: jis savo valia 2008 m. balandžio 16 d. pirminės jo, kaip įtariamojo, apklausos metu davė parodymus apie tai, kad iš matymo žinomo asmens prašymu sutiko pasaugoti krepšį, kuriame buvo miltelių, šaunamasis ginklas ir šaudmenys; šias aplinkybes jis nurodė ir kai buvo sprendžiamas kardomosios priemonės paskyrimo klausimas. Tačiau teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, paaiškindamas parodymų pakeitimo priežastį: pareigūnai atliko kratą ir surado narkotinių medžiagų, šaunamąjį ginklą ir šaudmenis kambaryje, kuriame kartais miegodavo T. J. jaunesnysis brolis R. J.; jis, T. J., buvo įsitikinęs, kad kratos metu rasti daiktai galėjo priklausyti jo broliui, ir nenorėdamas, kad šis būtų nuteistas, nusprendė prisiimti kaltę; kai ikiteisminio tyrimo metu T. J. išsiaiškino, kad brolis su šiais daiktais nesusijęs, jam nebeliko jokio pagrindo save apkalbėti. Apeliacinis teismas T. J. parodymais, duotais teisme, netikėjo, nors nėra jokių objektyvių duomenų, kurie juos paneigtų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Apeliacinis teismas T. J. kaltę grindė tik jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą jis paneigė, ir 2008 m. birželio 16 d. apklausos protokolu, jam atsisakius duoti parodymus. Kasatorių nuomone, tai, kad Apeliacinis teismas šiuos duomenis pripažino T. J. kaltę patvirtinančiais įrodymais, rodo, kad netyrė šių duomenų patikimumo aspektu. Kasatorių manymu, šių įrodymų nepatikimumą pagrindžia tai, kad: nėra patvirtinančių duomenų apie tai, dėl kokios įtarimų dalies T. J. iš dalies pripažino savo kaltę 2008 m. birželio 16 d. apklausos metu; T. J. atsisakius duoti parodymus ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams „turėjo būti akivaizdu, kad buvo didelė tikimybė, jog T. J. ateityje gali pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus“, todėl buvo būtina kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl jo apklausos. Dėl to T. J. parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino jo kaltę pagrindžiančiu įrodymu, pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį negalėjo būti pripažinti patikimais.
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisingumą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nes ji pagrįsta duomenimis, kurie nebuvo vertinami jų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo (patikimumo) aspektais (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalys). Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto reikalavimus, atskirai nevertino visų byloje esančių duomenų (tarp jų – ir teisinančių), jų tarpusavio ryšio dėl įrodinėtinų aplinkybių, neatliko bylos duomenų palyginimo, įrodymų vertinimo jų priimtinumo ar atmetimo aspektu motyvų, deklaravo tuos duomenis, kurie nebuvo nustatyti.
Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tikėtiną kompleksinės balistinės–cheminės ekspertizės 2010 m. kovo 1 d. akto Nr. 11-308 (10) išvadą, jog ant T. J. džinsų rasta šūvio pėdsakų dalelė galėjo atsirasti kontaktuojant su nevalytu šaunamuoju ginklu AKM Nr. 528769, pripažino tinkamu jo kaltę pagrindžiančiu įrodymu, patvirtinančiu jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kad jis neva lietė šaunamąjį ginklą, teisingumą. Tačiau teismas visiškai netyrė ir neanalizavo kitos šios išvados dalies, kad šūvio dalelė ant džinsų galėjo atsirasti ir visiškai kitokiomis aplinkybėmis, nesant jokio asmens kontakto su šiuo ginklu, taip pat šaudant iš kitos rūšies ginklo ir kt. Ši išvada nepaneigė ir ikiteisminio tyrimo metu gautos specialisto išvados, kad šūvio pėdsako dalelės atsiradimo aplinkybės galėjo būti įvairios, taip pat paleidus šūvį iš dujinio pistoleto. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. J. paaiškino, kad skylė džinsuose galėjo atsirasti jo draugams šaudant iš dujinio pistoleto. Šūvio pėdsakų dalelės atsiradimo ant T. J. džinsų aplinkybių neįmanoma nustatyti ir patikrinti BPK leistinomis priemonėmis, šis įrodymas nepatvirtina jokio sąsajumo su kitais bylos duomenimis, nepalygintas su specialistų išvadomis, jų paaiškinimais, nuteistojo parodymais, todėl negalėjo būti pripažintas neginčijamu kaltės įrodymu. Be to, Apeliacinis teismas, skirdamas šią kompleksinę ekspertizę, ekspertams nepateikė 12 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių, kurie buvo rasti kitoje vietoje, nei šaunamasis ginklas ir kiti šaudmenys. Neištyrus, ar šūvio dalelė ant džinsų galėjo būti susijusi su šiais šaudmenimis, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad įrodymas buvo tinkamai ištirtas leistinumo ir patikimumo aspektu. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ir teismo posėdžio protokolo matyti, jog nebuvo tiriamos 12 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių neteisėto laikymo gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), koridoriuje aplinkybės.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kokaino pėdsakas ant T. J. marškinėlių bei heroino pėdsakas nuteistajam priklausančio automobilio salone gali būti pripažinti objektyviais kaltę pagrindžiančiais įrodymais, padaryta, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 2–5 dalių reikalavimus. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad kratos metu nerasta kokaino. Dėl to šis pėdsakas ant nuteistojo marškinėlių įrodymų sąsajumo prasme yra nesusijęs su inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. Specialisto A. Žebrausko išvada bei paaiškinimai teisme, kad šis pėdsakas galėjo atsirasti įvairiais būdais, neprieštarauja nuteistojo paaiškinimui, jog pėdsakas galėjo atsirasti kontaktuojant su kitais asmenimis, tarp jų ir su G. M., kuris po kokaino vartojimo buvo susitikęs su T. J. Kasatoriai pažymi, kad specialistų išvadomis nenustatyta, jog heroino pėdsakai T. J. automobilio salone yra bendros kilmės su kratos metu rastu heroinu. Esant nepaneigtiems nuteistojo parodymams, kad automobiliu naudojosi ir kiti asmenys, o ant T. J. drabužių ir kūno ekspertams neradus jokių heroino pėdsakų, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip kaltę patvirtinantis įrodymas.
Kasatoriai dar teigia, kad apeliacinės instancijos teismas kratos metu rastą nuteistojo telefonui priklausančią „Tele 2“ SIM kortelę nepagrįstai vertino kaip įrodymą, patvirtinantį, jog kambaryje, kuriame surasta narkotinių medžiagų, šaunamasis ginklas ir šaudmenų, savo asmeninius daiktus laikė ir T. J. Tačiau pastarasis nuosekliai aiškino, kad šia kortele naudojosi jo brolis R. J., kuris namo savininkės V. N. sutikimu kartais nakvodavo tame kambaryje ir jame laikė savo asmeninius daiktus (sportinius batelius, muzikinį centrą, kompiuterinį žaidimą ir kt.). T. J. niekada neneigė, kad broliui buvo atidavęs SIM kortelę, tai patvirtino ir R. J. Kasatorių manymu, SIM kortelės radimas patvirtina faktą, kad kortelė buvo išduota nuteistojo vardu, o ne kambario ir jame kratos metu rastų daiktų priklausomybę T. J. Byloje nėra duomenų, kad T. J. būtų pasinaudojęs šia kortele.
Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs 2008 m. balandžio 15 d. kratos metu padarytą vaizdo įrašą, konstatavo, jog T. J. ne tik žinojo, bet ir suprato, kad kambaryje laikomos narkotinės medžiagos. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad, pareigūnui paklausus, ko kratos metu rasta, T. J. atsakė, kad narkotikų. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo įrašas padarytas užfiksuojant ne kratos eigą, o jau atliktos kratos rezultatus, apie surastus daiktus pranešus T. J. ir jo sutuoktinei. Šis įrašas nėra vientisas ir neatitinka BPK 179 straipsnio reikalavimų, todėl jame užfiksuota informacija neturi įrodomosios reikšmės. T. J. niekada neneigė, kad į pareigūno klausimą, ko rasta, atsakė, jog narkotikų, tačiau taip atsakė, kai buvo fiksuojami jau atliktos kratos rezultatai, pranešus, kad rasta narkotikų. Kasatorių manymu, nesilaikant įstatymo reikalavimų padarytas video įrašas negali būti vertinamas kaip objektyvus ir neginčijamas įrodymas, nes „jame nebuvo užfiksuotos visos šio procesinio veiksmo aplinkybės“.
Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nustatytos faktinės aplinkybės: T. J. inkriminuotas neteisėtas 12 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių laikymas, nors tik šeši pripažinti tinkami šaudyti; kad T. J. narkotines medžiagas, šaunamąjį ginklą ir šaudmenis laikė savo bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini). Kasatoriai teigia, kad šie daiktai rasti gyvenamojo namo, kuris priklauso V. N., koridoriuje ir kambaryje, kuriame T. J. negyveno, nenuomojo, juo nesinaudojo ir jokių asmeninių daiktų nelaikė, o šiame kambaryje kartais šeimininkės leidimu nakvodavo T. J. brolis R. J. ir pastarojo sutikimu – sezoniniai darbininkai. Apeliacinės instancijos teismas atmetė R. J. parodymus, nepagrįstai sureikšmindamas neesminius jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neatitikimus, nes jokių esminių skirtumų šio liudytojo parodymuose nėra, o nuosprendyje nurodyti neatitikimai yra nulemti „užduotų liudytojui klausimų apimtimi ir galėjimu atgaminti visas aplinkybes“. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir apeliacinės instancijos teismas nesiėmė BPK 287 straipsnyje numatytų priemonių T. J. nurodytoms aplinkybėms patikrinti.
Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti, tačiau pagal BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles neištirti įrodymai nepatvirtina objektyviųjų ir subjektyviųjų inkriminuotų nusikaltimų požymių. Nėra faktinių duomenų, kad kratos metu rastus daiktus T. J. iki jų suradimo turėjo savo žinioje ir juos tyčia neteisėtai laikė. Padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3 dalį. Apeliacinis teismas nuosprendyje nurodytomis išvadomis nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų ir bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka nesurinko naujų įrodymų. Nesant nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų teismas negalėjo padaryti pagrįstos ir teisėtos išvados dėl T. J. kaltės įrodytumo ir jo pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį.
Nuteistojo T. J. ir jo gynėjo advokato A. Pociaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatorių argumentų dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymo – panaikinti jį ir palikti galioti dėl šių nusikalstamų veikų pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį – nėra pagrindo.
Kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 3 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 ir 7 dalių reikalavimus, atmestini.
BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, bet ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir nuteisti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, taip pat teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Tiek šių duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių, tiek to paties straipsnio 5 dalyje nustatytos pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalo laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šiuos įstatymo reikalavimus, nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausė T. J., perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, bei paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – klausimą, dar kartą apklausė liudytoją R. J., perskaitė liudytojų S. J. ir R. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, aiškinosi parodymų keitimo aplinkybes, peržiūrėjo T. J. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu darytą vaizdo įrašą, kaip liudytoją apklausė šį įrašą dariusį R. V., perskaitė specialistų išvadas, paskyrė kompleksinę balistinę – cheminę bei narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizes bei ištyrė gautus ekspertizių aktus ir kt.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos šio teismo išvados, išdėstyti, išanalizuoti, palyginti tarpusavyje ir įvertinti, nuteistojo gynybos versija, kad jis nei narkotinių medžiagų, nei šaunamojo ginklo bei šaudmenų nelaikė ir apie jų buvimą bute iki kratos atlikimo nežinojo, motyvuotai atmesta.
Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas spėjimais, nepatikimais, BPK 20 straipsnio nustatytų reikalavimų neatitinkančiais duomenimis, nepagrįsti ir atmestini.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-450/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-450/2007">2K-450/2007</a>, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra svarbūs ir galintys turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų vertinimui.
Dokumentų, kuriais galima remtis baudžiamame procese, samprata yra pateikta BPK 95 straipsnyje. Pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą kratos bei kitų proceso veiksmų protokolai, taip pat teismo teisiamojo posėdžio protokolai, priskirti prie dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.
Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo, gavusio atitinkamą prokuroro prašymą, priimta nutartimi T. J. gyvenamojoje vietoje Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo atlikta krata, kurios metu viename iš kambarių buvo rastas ginklas, šovinių, polietileniniai maišeliai su kieta biria medžiaga, augalinės kilmės medžiaga, polietileninis paketas su rusvos spalvos medžiaga, elektroninės svarstyklės, SIM kortelė (Nr. (duomenys neskelbtini), koridoriuje – popierinė dėžutė su 12 vnt. šovinukų. Atlikus šių objektų tyrimus, specialistai pateikė išvadas, kad kratos metu rastos medžiagos yra narkotinės – heroinas, kurio bendra masė – 50,875 g, ir kanapės – 88,86 g; rastas ginklas – 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatinis ginklas (automatas) AKM, pagamintas pramoniniu būdu, šoviniai – 48 vnt. 7,62 mm kalibro bei 12 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo – šaudmenys, pagaminti pramoniniu būdu. Krata buvo atliekama dalyvaujant pačiam T. J., kratos protokole detaliai aprašyta, kur ir kas buvo rasta, kratos protokolą T. J. pasirašė be jokių pastabų, nei paties procesinio veiksmo atlikimo tvarkos ir vietos, nei protokolo turinyje užfiksuotų rezultatų neginčijo, to neginčijama ir kasaciniame skunde.
Protokolas yra dokumentas, kuriame BPK nustatyta tvarka patvirtinamas ikiteisminio tyrimo arba teismo veiksmų atlikimo faktas, jų turinys bei rezultatai (BPK 36 straipsnis). Teisėjui nagrinėjant suėmimo skyrimo klausimą, rašomas posėdžio protokolas, jame užrašomi pristatyto teisėjui asmens paaiškinimai, prokuroro ir gynėjo pareiškimai bei pastabos (BPK 123 straipsnio 7 dalis). Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje šis protokolas gali būti perskaitytas BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, gali būti panaudojamas kaip įrodymas, o jo turinys įvertinamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. 2008 m. balandžio 17 d. sprendžiant T. J. kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimo klausimą, T. J., dalyvaujant gynėjui, ikiteisminio tyrimo teisėjui davė paaiškinimus, kad: „Per savo kvailumą neatidaviau to krepšio, kuriame buvo automatas, milteliai kažkokie. Tas krepšys priklausė mano pažįstamam, su kuriuo mes kartu sėdėjome. Iš pradžių aš nežinojau, kas jame yra, nes tas pažįstamas prašė jį pasaugoti kelias dienas, sakė paskambins man telefonu, kai reikės atsiimti. Aš tą krepšį įsimečiau į mašiną, o paskui namie labai skubėjau, tai numečiau po lova. Krepšys buvo sunkus. Po kelių dienų aš išsitraukiau tą krepšį ir viską apžiūrėjau ir pamačiau tada, kas ten yra. Dar viską apčiupinėjau. Per savo kvailumą neatidaviau krepšio į policiją“. Apeliacinės instancijos teismas, perskaitydamas šį protokolą ir jį panaudodamas kaip įrodymą, jo turinį vertindamas visų byloje ištirtų duomenų kontekste, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė ir T. J. 2008 m. balandžio 16 d., apklausiant jį kaip įtariamąjį, dalyvaujant gynėjui, duotus parodymus. Šios apklausos metu T. J. parodė, kaip bute atsirado kratos metu surastas ginklas, šaudmenys ir narkotikai, kur krepšį, gautą iš pažįstamo asmens, numetė grįžęs į namus, kad jį apžiūrėjo, apčiupinėjo, pamatė, kas jame yra, ir visus rastus daiktus sudėjo į lovą ir po ja, nes visi jie į lovoje esančią nišą netilpo. Davė parodymus ir apie tai, kaip bute atsirado buto koridoriuje rasti 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šoviniai. T. J. bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad jo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai yra vertingi tikrinant T. J. teisme duotų parodymų bei byloje surinktų faktinių duomenų teisingumą, analizavo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, lygino su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių, ir padarė atitinkamas išvadas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklėmis.
Kratos, atliktos T. J. gyvenamojoje vietoje Kaune, (duomenys neskelbtini), metu buvo daromas vaizdo įrašas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šis įrašas, patenkinus T. J. gynėjo prašymą, buvo peržiūrėtas. Peržiūrint vaizdo įrašą, T. J. atsakė į klausimus. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad dėl vaizdo įrašo turinio jokių pastabų nebuvo reiškiama, pats T. J. aiškino, kad: „kratos metu policininkai krovė tas rastas medžiagas ir klausė: „kas čia, kas čia“, tai aš galbūt ir pasakiau, kad turbūt čia yra narkotikai“, todėl kasatorių argumentas, kad įraše užfiksuota informacija neturi jokios įrodomosios reikšmės, yra nepagrįstas.
Kasatoriai teisingai pažymi, kad tyrimo metu ant T. J. marškinėlių buvo rastas ne heroino, o kokaino pėdsakas, tačiau pagal specialistų išvadas, narkotinės medžiagos – heroino – pėdsakai buvo rasti ant automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo važinėjo T. J., rankinio stabdžio svirties paviršių, ertmių, esančių šalia rankinio stabdžio svirties, vidinių paviršių ir vairuotojo durelėse esančių rankenėlių paviršių. Pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. kovo 1 d. ekspertizės akto Nr. 11-308 (10) išvadas šūvio pėdsakų dalelė, aptikta ant T. J. džinsų, galėjo atsirasti ir T. J. kontaktuojant su nevalytu AKM Nr. 528769 ginklu. Specialistų ir ekspertizės aktuose esantys duomenys yra įrodymai ir jie vertinami, vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatorių argumentai, kad paskyrus ekspertizę ekspertams tirti nebuvo pateikta 12 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių, ir tai, kasatorių nuomone, apskritai kelia abejonių ekspertizės akto kaip įrodymo leistinumu bei patikimumu, nepagrįsti, nes minėti šoviniai buvo rasti kitoje vietoje – koridoriuje, bei pagal specialisto išvadas netinkami šaudyti pateiktu automatu AKM Nr. 528769.
Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Dėl faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ir veikų kvalifikavimo
Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes T. J. Kaune, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 50,875 g narkotinės medžiagos – heroino bei 88,86 g narkotinės medžiagos – kanapių.
Narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtu laikymu pripažįstamos tyčinės veikos, susijusios su šių medžiagų buvimu kaltininko žinioje nepriklausomai nuo to, kur jos buvo laikomos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje, kitose vietose). Byloje nustatyta, kad T. J. narkotines medžiagas laikė savo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kad šioje gyvenamojoje vietoje naudojosi kambariu, kuriame jos buvo rastos, todėl tai, kad teismas šią vietą įvardijo kaip „savo butą“, nėra pagrindas konstatuoti, jog narkotinių medžiagų, (taip pat šaudmenų bei šaunamojo ginklo) laikymo vieta yra nenustatyta. Tai, kad T. J. žinojo, jog laiko narkotines medžiagas, byloje nustatyta; kad narkotinių medžiagų kiekis yra labai didelis, nustatyta remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, toks laikytų narkotinių medžiagų dydžio vertinimas nėra ginčijamas ir kasaciniu skundu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad T. J. baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – pritaikytas netinkamai.
BK 253 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad buto koridoriuje rasti 6 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių šaudyti netinkami. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2008 m. gegužės 30 d. specialisto išvados Nr. 140-(3175)-ISI-4220 3 punkte konstatuota, kad 6 vnt. iš pateiktų dvylikos 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinių šaudyti tinkami, kiti 6 vnt. – netinkami. Dėl to pripažintina, kad 6 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo netinkamų šaudyti šovinių laikymas T. J. inkriminuotas nepagrįstai. Šių netinkamų šaudyti šaudmenų laikymas iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šalintinas pakeičiant nuosprendį. Šios nuosprendžio dalies pakeitimas nėra toks reikšmingas, kad būtų pagrindas spręsti veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį bei bausmės, paskirtos už šią nusikalstamą veiką, dydžio klausimą. Net ir pašalinus 6 vnt. neteisėtai laikytų šaudmenų, T. J. laikytų šaudmenų kiekis yra didelis, be to, jis laikė ir šaunamąjį ginklą, todėl jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Paskirtoji bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl ją keisti taip pat nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį dėl T. J. dvylikos vienetų 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių laikymo. Nustatyti, kad T. J. neteisėtai laikė šešis vienetus 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šovinių.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Albinas Sirvydis
Aldona Rakauskienė
