J. A. pagal BK 294 str. 2 d., 294 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-111/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4; 2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, teisėjų Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos, Vladislovo Ranonio, Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

gynėjui advokatui Ričardui Noreikai,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vytauto Jurkevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendis, priimtas naujas nuosprendis: J. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta. Civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu J. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 7 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. V. padarytą 35 Lt turtinę žalą. Iš J. A. nukentėjusiajai A. V. buvo priteista 35 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam S. V. – 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėją, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

n u s t a t ė :

Išteisintasis J. A. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 12 d., apie 10.40 val., Šilalės r., (duomenys neskelbtini) esančiame gyvenamajame name, bendrosios nuosavybės teise priklausančiame A. V. ir J. A., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, kurioje gyvena A. V. ir S. V., t. y. siekdamas įbauginti, kad jie išsikraustytų iš šios namo dalies, panaudodamas psichinę prievartą, tyčia užkišo A. V. ir S. V. kūrenamos krosnies dūmtraukį, dėl to pro krosnyje esančias landas pradėjo sklisti dūmai į V. gyvenamąsias patalpas, kilo grėsmė jose buvusių neįgaliojo S. V. ir A. V. sveikatai, buvo padaryta didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu panaikino Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendį, priėmė naują nuosprendį, kuriuo J. A. išteisino pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad asmens veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnį tik tada, kai nustatoma, jog asmuo vykdo savo ar kito asmens neįgyvendintą teisę, atlikdamas veiksmus, pažeidžiančius konkrečią įstatymų nustatytą tvarką. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta būtinojo objektyviojo savavaldžiavimo požymio – veiksmų, pažeidžiančių įstatymų nustatytą tvarką, todėl J. A. išteisintinas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendį. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Jo manymu, kolegija padarė klaidingą išvadą, kad nebuvo nustatyta vieno iš būtinųjų savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymių – veiksmų, kuriais, pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, būtų vykdomas nukentėjusiųjų iškeldinimas. Nepagrįstas ir kolegijos teiginys, kad kamino užkišimo negalima laikyti veiksmu, pažeidžiančiu CK normas. Kasatorius teigia, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo J. A. veiksmus pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaip savavališką tariamos teisės vykdymą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, panaudojant psichinę prievartą. Užkišdamas kaminą J. A. siekė A. V. ir S. V. įbauginti, palaužti jų valią, taip priversti išsikelti iš jų gyvenamosios namo dalies. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaminas buvo užkištas rudenį, esant šaltajam metų periodui, kai gyvenamąsias patalpas būtina šildyti dėl neįgaliojo S. V. sveikatos būklės. Taip J. A. siekė, kad negalėdami krosnimi apšildyti patalpų bei dėl jose atsiradusių dūmų V. išsikraustytų. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju kamino užkišimas laikytinas iškeldinimo veiksmu. Tai, kad išteisintasis atliko savavaldžiavimo veiksmus, rodo ir ankstesni jo veiksmai: 2009 m. spalio 1 d. jis išdaužė namo, kuriame gyvena V., langus, už tai buvo nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 188 straipsnį už savavaldžiavimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija 2011 m. kovo 15 d. nutartimi perdavė šią baudžiamąją bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, nes klausimo dėl BK 294 straipsnio nuostatų taikymo išteisintajam J. A. šioje baudžiamojoje byloje svarstymas galėtų reikšti naują jų aiškinimą teismų praktikoje.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nurodydamas, jog išteisintojo J. A. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, t. y. šios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė vieno iš būtinųjų savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymių – veiksmų, kuriais, pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, būtų vykdomas nukentėjusiųjų iškeldinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

BK 294 straipsnio 1 dalyje išdėstyta savavaldžiavimo pagrindinė sudėtis, o to paties straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikuojamos aplinkybės – psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui panaudojimas.

Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, kaip jau minėta, draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taigi, taip veikdamas asmuo, būtinu atveju nesikreipdamas į teismą, tarsi imasi pats vykdyti teisingumą.

Nagrinėjamos bylos esmė – skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas ir jo išraiška – J. A. veiksmai. Išteisintasis J. A. ir nukentėjusioji A. V. yra brolis ir sesuo, kurie įstatymo nustatyta tvarka nėra pasidaliję jiems abiems priklausančio gyvenamojo namo. J. A. mano, jog jų motina po mirties būtent jam paliko tą namo dalį, kurioje šiuo metu gyvena nukentėjusieji, ir dėl to kilo ginčas bei ilgalaikiai nesutarimai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. A., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo tariamą teisę į ginčijamą namo dalį, siekdamas įbauginti nukentėjusiuosius, kad šie išsikraustytų iš šios namo dalies, panaudodamas psichinę prievartą, tyčia užkišo nukentėjusiųjų kūrenamos krosnies dūmtraukį, dėl to pro krosnyje esančias landas pradėjo sklisti dūmai į A. V. ir S. V. gyvenamąsias patalpas ir kilo grėsmė tose patalpose buvusių neįgaliojo S. V. ir A. V. sveikatai, ir taip padarė didelės žalos nukentėjusių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams.

Apeliacinės instancijos teismas išteisino J. A. konstatuodamas, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta vieno iš būtinųjų savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymių – veiksmų, kuriais, pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, būtų vykdomas nukentėjusiųjų iškeldinimas. Be to, šis teismas pažymėjo, jog J. A. nebuvo kaltinamas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, nukentėjusiųjų iškeldinimo veiksmų atlikimu, o pirmosios instancijos teismas tik formaliai nuosprendyje nurodė, kad jis vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, nesilaikydamas CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais veiksmais jis pažeidė pirmiau nurodytus CK reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, „kamino užkišimo negalima laikyti neteisėtu, pažeidžiančiu CK normas iškeldinimo veiksmu“.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai išdėstė BK 294 straipsnyje nustatytas sąlygas, būtinas savavaldžiavimui, ir nurodė, kad nusikaltimo sudėties požymių visuma yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau, remdamasis bylos duomenimis, nustatytais ir teisme patikrintais įrodymais bei nuosprendyje nurodydamas, kad nenustatyta J. A. savavališkų veiksmų, kuriais jis pažeidė įstatymo nustatytą tvarką, ir kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai nuosprendyje nurodė, jog J. A. vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, nesilaikydamas CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nenurodė, kodėl tokiais veiksmais J. A. nepažeidė pirmiau nurodytus CK reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta konkrečių J. A. veiksmų, tačiau pats jų įvertinimo nepateikė, taip pat netyrė ir neanalizavo byloje nustatytų faktų visumos. Faktai, kad J. A. gana ilgą laiką, nuo pat motinos mirties, visokiais būdais nuolat priekaištavo sesers šeimai, jog ši užvaldė geresnę namo dalį, nors jie, valdydami namą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turto dalies naudojimosi tvarkos įstatymų nustatyta tvarka nenustatė, o šis civilinis ginčas turėjo būti sprendžiamas teismine tvarka (CK 4.78 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismo liko neįvertinti.

Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai nuosprendyje nurodė, jog J. A. vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, išteisinamajame nuosprendyje taip pat tik formaliai nurodė, kad „kamino užkišimo negalima laikyti neteisėtu, pažeidžiančiu CK normas iškeldinimo veiksmu“, visiškai nevertindamas to, kad J. A. 2009 m. spalio 22 d. jau buvo nubaustas administracine tvarka už savavaldžiavimą (už tai, kad išdaužė šios namo dalies langus), ir to, kad ir šiuo atveju, besikūrenant krosniai nukentėjusiųjų patalpose, užkišo jos kaminą, dėl to šie ir vėl buvo priversti laikinai negyventi toje patalpoje. Tai laikinai sutrikdė S. V. ir A. V. sveikatą. Be to, jie turėjo sutvarkyti kaminą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, visiškai nesvarstė ir nevertino to, ar J. A. tokiais savo veiksmais norėjo priversti nukentėjusiuosius įvykdyti jo tariamą teisę, siekdamas įbauginti nukentėjusiuosius ir palaužti jų valią, jog šie įvykdytų jiems pareikštas pretenzijas, ir to, ar jo ankstesni grasinimai buvo paremti veiksmais – baimę keliančios aplinkos sukūrimu, ar siekdamas kitokių tikslų. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo J. A. (tiek ankstesnių, tiek paskutiniųjų) veiksmų visumos, tik konstatavo, kad J. A. nebuvo kaltinamas kokių nors savavališkų, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, nukentėjusiųjų iškeldinimo veiksmų atlikimu. Tačiau tokia išvada prieštarauja bylos duomenims, nes J. A. kaltinamas tuo, kad, siekdamas įbauginti nukentėjusiuosius, jog šie išsikraustytų iš jų gyvenamosios namo dalies, panaudodamas psichinę prievartą, tyčia užkišo kaminą, taip sukeldamas grėsmę nukentėjusiųjų sveikatai, padarydamas didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams (T. 2, b. l. 35).

Kasatorius prašo, kad turėtų būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, nes šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to paliktinas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Tačiau to padaryti kasacinės instancijos teismas negali. Pirma, apeliacinės instancijos teismas nustatė savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimą, netinkamai išanalizavęs įrodymų visumą. Antra, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas J. A. apeliacinį skundą ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei priimdamas naują nuosprendį, visiškai nesvarstė apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo, teismo šališkumo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, duotų atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisiamojo posėdžio metu, bei teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių J. A. kaltės įrodymų, (T. 2, b. l. 62-64), tai nustačius, gali keistis ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, neištyręs, nepasisakęs bei neįvertinęs byloje surinktų įrodymų, kurie, apelianto nuomone, buvo netinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo, negalėjo iš karto nustatyti, jog byloje nėra savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes nustačius, kad byloje nėra surinkta pakankamai J. A. kaltės įrodymų, turėtų būti priimtas visai kitoks apeliacinės instancijos teismo sprendimas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši įstatymo nuostata ne tik nustato bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir pareigą apeliacinės instancijos teismui patikrinti visus apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Klaipėdos apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą, pagrindinį dėmesį skyrė savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymiams ir, remdamasis savo nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadas dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visiškai nebuvo analizuojami kiti jau pirmiau nurodyti ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai (dėl įrodymų vertinimo, teismo šališkumo ir pan.). Kaip jau minėta, šių apeliacinio skundo išnagrinėjimas galėtų lemti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jie laikytini esminiais skundo argumentais.

Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o nesant tokių motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, todėl apeliacinės instancijos priimtas sprendimas jau dėl to nelaikytinas teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis taip pat neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir surašant nuosprendį pirmosios instancijos teisme. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Taigi, surašant nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 305 ir 307 straipsniuose nustatytų taisyklių. Tačiau kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje nėra aiškiai ir išsamiai nurodytos šio teismo išvados dėl kaltinamojo J. A. išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl J. A. padarytos savavaldžiavimo nusikalstamos veikos ir konstatuodamas, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta vieno iš būtinųjų savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymių – veiksmų, kuriais, pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, būtų vykdomas nukentėjusiųjų iškeldinimas, neargumentavo, kodėl kamino užkišimas šiuo atveju nelaikomas veiksmais, atitinkančiais savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėtį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų tik tokia kritika, kad „teismas nenurodė, kokiais veiksmais J. A. pažeidė minėtus CK reikalavimus“ (T. 2, b. l. 78), teisėjų kolegijos nuomone, yra ydinga, nes, kaip pirmiau nurodyta, ir pats apeliacinės instancijos teismas aiškiai nenurodė, kodėl tokių J. A. veiksmų, kurie nustatyti bylos duomenimis ir motyvuotai nurodyti apkaltinamajame nuosprendyje bei pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip savavaldžiavimo veiksmai, nelaiko atitinkančiais savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtį. Pagal teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, privalo naujojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina įrodymus. Tokie motyvai apskųstame nuosprendyje išdėstyti neišsamiai, todėl tai laikytina esminiu kasacine tvarka apskųsto nuosprendžio trūkumu ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėtį ir dėl to panaikino apkaltinamąjį nuosprendį bei priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, pats privalo ne tik nurodyti tai, ką neteisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bet ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti J. A. nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimą, neišanalizavęs ir tinkamai neįvertinęs įrodymų visumos.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, taip pat tai ar pirmosios instancijos teismo išvadas dėl J. A. veiksmų, jo kaltės patvirtina įrodymai ir ar teisingai įvertinta įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį, kuriuo J. A. išteisintas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Gintaras Goda

Dalia Bajerčiūtė

Valerijus Čiučiulka

Vladislovas Ranonis

Benediktas Stakauskas

Tomas Šeškauskas

Rimantas Baumilas