Baudžiamoji byla Nr. 2K–186/2011
(Procesinis Nr.1-82-1-0240-10)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.1; 1.1.8.9 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Viktoro Aiduko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
nuteistojo gynėjai advokatei Aurelijai Rulevičei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutarties.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu N. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas paskirtas areštas 20 parų.
Iš N. M. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 4275,18 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5,55 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartimi Raseinių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė :
N. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė G. J. sveikatą, t. y. 2010 m. gegužės 2 d., apie 22 val., Raseinių r., (duomenys neskelbtini), G. J. namuose, tyčia suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius plastikiniu vamzdžiu G. J. per juosmenį, nugarą, padarė poodines kraujosruvas juosmenyje, kairės akies vokuose, kairės pusės VIII-IX šonkaulių lūžimus, blužnies plyšimą, kas komplikavosi 1500 ml kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje.
Pirmosios instancijos teismas N. M. už padarytą nusikaltimą, pritaikęs BK 62 straipsnio nuostatas, paskyrė areštą 20 parų. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, N. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, atmetė.
Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartį ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį su pakeitimais, t. y. panaikinti BK 62 straipsnio taikymą ir N. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.
Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 41 ir 62 straipsnių nuostatas. BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje konstatavo tik vienos iš pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių – savanoriško pranešimo apie savo padarytą veiką – nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas netikrino ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad N. M. bandė neigti savo kaltę nurodydamas, kad jo ir nukentėjusiojo G. J. konfliktas neva kilęs dėl to, kad nukentėjusysis tą vakarą girtavęs, išvaręs jo seserį iš namų, kad jis nukentėjusįjį sumušęs už tai, jog šis skriaudžiąs jo seserį – Ž. I.. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja Ž. I. parodė, kad žodinis konfliktas kilęs dėl nereikšmingos priežasties – liudytojos nepadarytos namų ruošos. Jų teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai paneigia N. M. versiją, kad Ž. I. buvo išvaryta iš namų. N. M. parodymai, kad, atėjęs į butą, jis nuėjo į balkoną parūkyti ir, pamatęs plastikinius vamzdžius, su vienu iš jų grįžo į kambarį, smogė juo nukentėjusiajam, taip sulaužydamas jam du šonkaulius ir pažeisdamas gyvybiškai svarbų organą – blužnį, parodo nuteistojo išankstinį ir gerai apgalvotą siekį sumušti G. J., padarant jam kuo skausmingesnius kūno sužalojimus, rodo tokios veikos pavojingumo laipsnį, teisiamojo negatyvius polinkius ir visiškai paneigia versiją apie spontaniškai kilusį pyktį. Toks siekimas paneigti savo poelgio motyvus negali būti vertinamas kaip nuteistojo nuoširdus gailėjimasis ir objektyvus savo veiksmų vertinimas, kas yra viena iš būtinųjų BK 62 straipsnio taikymo sąlygų, bei paneigia apeliacinio teismo nutartyje nurodytą išvadą, kad esą akivaizdu, jog N. M. nusikaltimą padarė dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių, kurioms tiesioginę įtaką turėjo paties G. J. rizikingas elgesys. Be to, teisiamojo posėdžio metu duoti liudytojos Ž. I. parodymai apie tai, kad N. M. dukterį prižiūri ne pats, o močiutė, paneigia ir kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos nutartyje nurodytą motyvą, kad, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti mažametės dukrelės. Skunde tai pat nurodoma, kad paskiriant N. M. pernelyg švelnią bausmę, buvo pažeistos ir BK 41 straipsnio nuostatos. Nusikaltusiam asmeniui skiriama bausmė turi priklausyti nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padarytos nusikalstomos veikos pobūdžio, jos padarinių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio. Šiuo atveju padarytas sunkus nusikaltimas, kuris nukentėjusiojo sveikatai sukėlė padarinius – 30 procentų pastovaus darbingumo netekimą, todėl paskirta 20 parų arešto bausmė neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo, negali itin švelnią bausmę atlikusio asmens paveikti taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiamas netinkamas BK 62 straipsnio nuostatų taikymas, atmestini.
Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia nurodyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytos bendrosios taisyklės išimtys ir nurodytos sąlygos, kurioms esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Nagrinėjamoje byloje N. M., padariusiam nusikaltimą, nurodytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė paskirta nustačius ne BK 62 straipsnio 1 dalyje, kuri akcentuojama kasaciniame skunde, o šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.
Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme nustatytos paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Esant visoms šioms sąlygoms teismas gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu nurodyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
Taigi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nuteistojo N. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Šios aplinkybės nustatymas nebuvo ginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino N. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tokiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistasis N. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad visiškai prisipažįsta dėl savo poelgio, labai blogai jį vertina ir gailisi dėl to, kas atsitiko. Tokią nuteistojo poziciją patvirtino ir pats nukentėjusysis G. J.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo G. J. parodymai viso proceso metu dėl N. M. nuoširdaus gailėjimosi buvo nuoseklūs ir palankūs nuteistajam. Dar ikiteisminio tyrimo metu G. J. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad su N. M. susitaikė ir neturi jam jokių pretenzijų. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad N. M. jo atsiprašė ir jis jam atleido, kad civilinio ieškinio nereiškia. Apeliacinio proceso metu nukentėjusysis buvo papildomai apklaustas. Jis dar kartą patvirtino, kad visiškai susitaikė su nuteistuoju, bei parodė, kad pats N. M. savo iniciatyva kitą dieną po įvykio atsiprašė nukentėjusiojo, labai gailėjosi dėl poelgio ir pasiūlė atlyginti žalą, rūpinosi nuketėjusiojo sveikata. Kasacinio skundo argumentai, kuriais bandoma paneigti N. M. nuoširdų gailėjimąsi, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, be to, kaip buvo minėta, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas nebuvo nagrinėjamas apeliacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Pagal teismų praktiką ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino padarytą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Ši BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta N. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė taip pat nustatyta. N. M. atlygino ne tik nuosprendžiu priteistą atlyginti žalą, bet ir gera valia atlygino žalą, padarytą nukentėjusiajam, kuris byloje net nereiškė civilinio ieškinio. Šios aplinkybės kasaciniame skunde nėra ginčijamos.
Tai, kad N. M. išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas), byloje taip pat nustatyta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje ši aplinkybė itin išsamiai, pritariant pirmosios instancijos teismo išvadai, išanalizuota ir aptarta. Nesutikti su padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo, o prokuroro kasaciniame skunde keliama kita nei apeliaciniame skunde versija, kad mažametį vaiką prižiūri močiutė, atmestina kaip nepagrįsta bei apskritai nenagrinėtina, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Taikant N. M. BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes – smurtinių veiksmų panaudojimo prieš nukentėjusįjį priežastis, paties nukentėjusiojo pareikštą nuomonę ir prašymus, nuteistojo asmenybę ir kt.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes pripažinti, jog N. M. baudžiamasis įstatymas - BK 62 straipsnis - pritaikytas netinkamai, kad bausmė paskirta pažeidžiant teisingumo principus (BK 41 straipsnis), nėra pagrindo, todėl kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
