Dėl ANK 96 straipsnio 4 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymo panaikinti ir administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl šio nusižengimo nutraukti

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-34-654/2024

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00056-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. B. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2022 m. gruodžio 23 d. nutarimu M. B. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, 96 straipsnio 4 dalį ir 100 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad jis, 2022 m. rugpjūčio 1 d. būdamas UAB „Nermeka“, į. k. 304070928, (toliau – ir Bendrovė) direktorius, leido dirbti šios įmonės naudai V. V., I. I. (I. I.), S. K. (S. K.), O. K. (O. K.), ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios neinformavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus, tai yra leido jiems dirbti nelegaliai. Be to, jis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nustatyta tvarka nedeklaravo UAB „Nermeka“ laikinojo įdarbinimo vykdomos veiklos, neužtikrino, kad darbuotojų maksimalus darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neviršytų 52 valandų, neteisingai tvarkė darbuotojų darbo laiko apskaitą – neįtraukė ir nežymėjo faktiškai dirbto darbuotojų laiko. Tokiais veiksmais (neveikimu) M. B. pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, 72 straipsnio 1 dalį, 721 straipsnio 2 dalį, 73 straipsnį, 79 straipsnio 6 dalį, 114 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 115 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, M. B. už šių nusižengimų padarymą paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 2000 Eur bauda.

2. Kauno apylinkės teismas 2023 m. spalio 16 d. nutartimi M. B. atstovo skundo netenkino, Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. gruodžio 23 d. nutarimą paliko nepakeistą.

3. Kauno apygardos teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 16 d. nutartį paliko nepakeistą ir M. B. apeliacinio skundo netenkino.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2024 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto M. B. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Pareiškėjas prašo Kauno apygardos teismo nutarties dalį dėl ANK 96 straipsnio 4 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymo panaikinti ir administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl šio nusižengimo nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Byloje padarytas esminis materialiosios ir proceso teisės pažeidimas, kuris turėjo įtakos neteisėtai nutarčiai priimti. Apygardos teismo priimta nutartis yra nepagrįsta, iškreipia nuoseklią teismų praktiką, reglamentuojančią laikinąjį įdarbinimą ir komandiruotę, paslaugų sutarties sampratą ir jos esmę. Nepagrįstai paslaugų teikimo sutartis dėl konkrečių darbų atlikimo prilyginta laikinojo įdarbinimo paslaugų sutarčiai, kurios nuostatos nėra būdingos laikinojo įdarbinimo paslaugų sutartims.

5.2. Bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta, jog bendradarbiavimas tarp Bendrovės ir UAB „Lindo“ nebuvo naujas. Bendrovė priklauso „HireLabas“ įmonių grupei; UAB „Lindo“ paslaugų teikimo sutartį buvo sudariusi su Bendrovės patronuojamąja įmone „HireLabas Group Sp. z o. o.“; po struktūrinių pokyčių visi darbuotojai, kurie anksčiau dirbo šioje įmonėje, buvo įdarbinti Bendrovėje. Atitinkamai Bendrovė sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Lindo“ ir darbuotojai toliau tęsė savo komandiruotę. Taigi, darbuotojai nebuvo pirmą darbo dieną, kaip nurodome nutartyje, siunčiami tiesiogiai pas užsakovę UAB „Lindo“. Tai patvirtino ir patys darbuotojai per Institucijos vykdytą apklausą.

5.3. Teismai visiškai klaidingai traktavo komandiruotės sąvoką ir dienpinigių mokėjimo tvarką. Apygardos teismo konstatavimas, kad laikinojo darbo atveju darbuotojas yra komandiruojamas, iškreipia teisinį reglamentavimą. Laikinojo darbo atveju laikinasis darbuotojas dirba pas laikinojo darbo naudotoją. Laikinojo įdarbinimo atveju darbuotojai nėra komandiruojami; jie yra siunčiami, t. y. daromi pavedimai dirbti pas laikinojo darbo naudotoją; komandiruotės įsakymai nerašomi; dienpinigiai nėra skaičiuojami ir mokami. Tais atvejais, kai sudaroma laikinojo darbo sutartis, jau iš karto yra numatoma, jog darbuotojas dirbs pas laikinojo darbo naudotoją, nurodoma nuolatinė darbo vieta būtent laikinojo darbo naudotojo adresu. Jokie komandiravimo veiksmai iš laikinojo darbo įmonės veiklos vykdymo vietos nėra atliekami.

5.4. Vadovaujantis DK 107 straipsnio 1–5 dalimis, darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje vietoje, negu yra nuolatinė jo darbo vieta. Bendrovės darbuotojai buvo komandiruoti atlikti darbo kitoje nei nuolatinė darbo vieta (Bendrovės buveinė) vietoje; jiems buvo skaičiuojamas jų darbo užmokestis, buvo mokami dienpinigiai, buvo tvarkoma darbo laiko apskaita, kaip buvo sutarta darbo sutartimi, tai yra darbuotojai dirbo jiems įprastu Bendrovės nustatytu darbo režimu, pas savo tiesioginę darbdavę – Bendrovėje. Jeigu būtų pagrįstai pripažinta, kad Bendrovė vykdė laikinojo įdarbinimo veiklą ir darbuotojai UAB „Lindo“ patalpose dirbo kaip laikinieji darbuotojai, tokiu atveju turėjo būti įvertinta tai, jog Bendrovė išmokėjo per dideles pinigų sumas darbuotojams, nes jiems nepriklausė dienpinigiai. Tačiau Institucija jokių pažeidimų dėl darbo užmokesčio žiniaraščių nenustatė.

5.5. Bendrovės darbuotojų komandiruotės metu V. V. buvo nustatytas papildomas įsipareigojimas – atstovauti komandiruotai darbuotojų brigadai darbų atlikimo vietoje (analogiškai kaip statybos objekte įmonės darbuotojus prižiūri darbų vadovas). Būtent V. V. organizavo darbus pas užsakovą. Šį faktą konstatavo ir Institucija patikrinimo metu; tai užfiksuota vaizdo įrašuose. Nutartyje nurodoma vaizdo įrašų medžiaga Nr. 2022_1115-1222544_022, Nr. 2022_1115-1222544_021 iš esmės yra susijusi tik su tuo, kad UAB „Lindo“ darbuotoja E. K. paaiškina apie bendrą UAB „Lindo“ veiklą, apie šios įmonės veiklos organizavimą. Būtent toks E. K. UAB „Lindo“ veiklos organizavimas nėra laikomas pavaldumu. Iš vaizdo įrašo Nr. 19 matyti, kad toks veiklos organizavimas buvo įprastas ir Institucijos specialistams.

5.6. Šiuo atveju jokių darbo santykiams būdingų požymių, tarp jų ir pavaldumo, nebuvo nustatyta. Bendrovės komandiruotus darbuotojus su UAB „Lindo“ siejo tik dalykiniai santykiai, būdingi laiku ir kokybiškam kliento užsakymo atlikimui. Bendrovė buvo atsakinga už darbo rezultatą, suteiktą UAB „Lindo“, tai iš esmės būdinga tik paslaugų teikimui, o ne laikinajam įdarbinimui. Vertinant E. K. atliktas funkcijas ir jos paaiškinimus, svarbu išskirti tai, kad ji nenurodė, jog Bendrovės darbuotojai buvo jai tiesiogiai pavaldūs. Institucija ir teismas klaidingai interpretuoja paslaugų teikimą, kai yra atliekama konkreti paslauga pagal užsakovo nurodymus.

5.7. Įvertinus naujausią teismų praktiką bylose dėl nelegalaus darbo ir visuomenėje egzistuojančius santykius, sunku atriboti darbo ir civilinius santykius. Iki šiol buvęs pagrindinis darbo ir civilinių santykių atskyrimo kriterijus – pavaldumas – yra vis labiau įtraukiamas į civilinius santykius. Todėl, vertinant Bendrovės darbuotojų galimą pavaldumą, turėjo būti vertinami ne tik UAB „Lindo“ darbuotojos E. K. paaiškinimai apie vykdomą veiklą, o visų įrodymų visuma – darbuotojų darbo drabužiai (aprūpinimas darbo priemonėmis), darbo sutarčių rūšis, įsakymai dėl komandiruotės, dienpinigių mokėjimas, atsakingo asmens (brigadininko) paskyrimas objekte, Bendrovės darbuotojų žodiniai paaiškinimai ir kt. Bendrovės darbuotojai nebuvo pavaldūs UAB „Lindo“ galiojančiai tvarkai; tiek su darbų sauga, tiek su įmonės vidaus politika jie pasirašytinai buvo supažindinti Bendrovėje.

5.8. Byloje klaidingai ištirti įrodymai, susiję su Bendrovės darbuotojų aprūpinimu darbo priemonėmis. Nepagrįstai nutartyje nurodoma, kad neva visomis darbo priemonėmis aprūpino UAB „Lindo“. Tačiau tiek Institucijos atlikto patikrinimo metu nustatyta, tiek Bendrovė kartu su paaiškinimais Institucijai pateikė įrodymus, jog Bendrovės darbuotojai turėjo darbo priemones, kurias suteikė Bendrovė. Visi Bendrovės darbuotojai aiškiai išsiskyrė objekte savo apranga, kuri buvo su „HireLabas“ simbolika (vaizdo įrašas Nr. 10).

5.9. Be to, neatsižvelgta į tai, kad Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai darbuotojų apklausas vykdė ne valstybine, o užsienio kalba, šios užsienio kalbos žinių pareigūnams nepakako, kad apklausiamiems darbuotojams klausimai būtų formuluojami tinkamai, aiškiai ir nedviprasmiškai. Tai užfiksuota vaizdo įrašuose. Apygardos teismas nutartyje nurodo, kad darbuotojų rašytinių paaiškinimų formos buvo rusų kalba, todėl pagrindo teigti, kad apklaustos darbuotojos galėjo nesuprasti, kokį paaiškinimą jų prašoma duoti, nėra. Tačiau dėl šių teiginių kyla abejonių. Visos apklaustos darbuotojos buvo ukrainietės. Ukrainos Respublikoje rusų kalba nėra valstybinė, karui prasidėjus, rusų kalba Ukrainoje apskritai nėra visuotinai vartojama. Todėl teismas visiškai nepagrįstai teigia, kad Bendrovės darbuotojos buvo apklausiamos joms suprantama kalba. Nutartyje teigiama, kad paaiškinimai išversti vertimų biuro, paaiškinimų turinys suprantamas. Tačiau nebuvo įvertinta, kad apklausiamiems darbuotojams nebuvo užtikrintas vertėjo ukrainiečių kalba dalyvavimas, kad jie galėtų būti apklausiami jiems suprantama ukrainiečių kalba.

6. Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jo netenkinti. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Institucijai atlikus patikrinimą, iš Bendrovės pateiktų dokumentų, darbuotojų paaiškinimų, taip pat kitų patikrinimo metu surinktų įrodymų nustatyta, kad Bendrovė vykdė laikinojo įdarbinimo veiklą, neturėdama laikinojo įdarbinimo įmonės statuso. Taip buvo pažeistos DK 72 straipsnio 1 dalies, 721 straipsnio 2 dalies, 73 straipsnio, 79 straipsnio 6 dalies nuostatos.

6.2. Laikinojo įdarbinimo santykiai susiklosto tuomet, kai darbdavys tam tikram laikui išsinuomoja darbuotoją iš kitos įmonės, teikiančios darbuotojų nuomos paslaugas. Laikinojo darbuotojo teisinė padėtis dvilypė, bet pakankamai aiški. Darbuotojas laikinojo darbo sutartį sudaro su laikinojo įdarbinimo įmone (darbdaviu), kuris jam moka sulygtą darbo užmokestį, o faktiškai dirba pas kitą asmenį (darbo naudotoją), laikydamasis pastarojo darbo tvarkos, darbo naudotojas prižiūri ir vadovauja laikinojo darbuotojo darbui. Pagrindinis laikinojo darbo sutarties ypatumas, palyginti su įprastomis darbo sutartimis, yra tai, jog šiuo atveju darbuotojas paklūsta ir dirba darbus ne laikinojo įdarbinimo įmonei, su kuria ir yra sudaryta darbo sutartis, bet kitam darbdaviui, su kuriuo darbuotojas apskritai nėra saistomas jokios sutarties. Laikinieji darbuotojai, o ne laikinojo įdarbinimo įmonė sukuria darbo rezultatą darbo naudotojo naudai.

6.3. Iš visos bylos medžiagos matyti, kad Bendrovė vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą, t. y. Bendrovė įdarbindavo darbuotojus, mokėdavo jiems darbo užmokestį, bet nuo pirmos darbo dienos siųsdavo juos pas darbo naudotojus, šiuo atveju į UAB „Lindo“, kuri, kaip darbo naudotoja, Bendrovės darbuotojus prižiūrėdavo ir vadovaudavo jų darbui, o pastarieji dirbdavo UAB „Lindo“ naudai. Pareiškėjas neteisingai nurodo, jog Bendrovės darbuotojai nebuvo siunčiami dirbti pas darbo naudotoją nuo pirmos dienos, nes tokias aplinkybes patvirtina ir byloje surinkti įrodymai, ir Bendrovės vadovo M. B. teismo posėdžių metu išsakyta pozicija. Dėl tos priežasties darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nuo pirmos darbo dienos yra žymimos komandiruotės.

6.4. Taigi, Bendrovės darbuotojai dirbo UAB „Lindo“ naudai, pridėtinę vertę kurdami šiai įmonei, o Bendrovė vykdė tik tarpininko veiklą. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad UAB „Lindo“ pamainos vadovė E. K. vienodai vadovaudavo UAB „Lindo“ ir Bendrovės darbuotojams, dirbantiems UAB „Lindo“ patalpose, prižiūrėdavo jų atliekamą darbą. Bendrovės darbuotojams darbo laiką ir režimą nustatė UAB „Lindo“; pamainos vadovė E. K. paaiškino, kad skaičiuoja, jog užtektų brigados, todėl darbuotojams, tiek „Lindo“, tiek Bendrovės, darbo laiko režimą nustato bendrai; visus Bendrovės žmones apmoko ji pati. Iš visos bylos medžiagos matyti, jog Bendrovės darbuotojai siunčiami nuolat dirbti UAB „Lindo“, iš jų nereikalaujama galutinio konkretaus rezultato, už kurį bus atsiskaityta Bendrovei, bet jie traktuojami kaip darbuotojai, atsiųsti dirbti į UAB „Lindo“ nuolat, darbo funkcijoms nuolat atlikti pas darbo naudotoją; tikslas yra užpildyti UAB „Lindo“ trūkstamas darbo vietas.

6.5. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad Bendrovės darbuotojai nuolat dirba kitose įmonėse, Bendrovė nesuteikia darbuotojams konkretaus darbo, o iškart siunčia pas darbo naudotojus. Taigi, Bendrovė vykdo tik tarpininkavimo veiklą. Šis pastovumas ir kai nėra galutinio rezultato, už kurį atsiskaito įdarbinančiai įmonei, tik patvirtina, kad Bendrovė tiesiog nuomoja darbuotojus kitoms įmonėms ir gauna naudos iš darbuotojų nuomos. Pats pareiškėjas M. B. posėdžio metu patvirtino, jog Bendrovės įdarbintos darbuotojos, atlikdamos darbo funkcijas UAB „Lindo“ patalpose, pridėtinę vertę (naudą) kūrė ne Bendrovei, o būtent UAB „Lindo“.

6.6. Komandiravimo faktas ir dienpinigių mokėjimas nepaneigia Bendrovės faktiškai vykdomos laikinojo įdarbinimo veiklos. Laikinojo darbo įmonė, kuri įdarbina laikinąjį darbuotoją ir išsiunčia, komandiruoja jį iš įmonės veiklos vykdymo vietos pas kitą darbdavį atlikti darbo funkcijų jo naudai, pagal įstatymus, pagal laikinojo darbo sutarties sąvoką yra ta įmonė, kuri įsipareigoja atlyginti už darbuotojo darbo veiklą darbo naudotojui, t. y. pagal įstatymus yra ta įmonė, kuri turi mokėti laikinajam darbuotojui darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais (šiuo konkrečiu atveju dienpinigius, kadangi darbuotojai yra komandiruojami į kitą miestą). Pagal DK nuostatas, reglamentuojančias laikinojo darbo veiklą (BK 72 ir 74 straipsniai), laikinojo darbo sutartyje, atvirkščiai nei teigia pareiškėjas, neturi būti nurodoma nuolatinė darbo vieta pas naudotoją, nes laikinieji darbuotojai kaip tik gali būti siunčiami dirbti vis pas kitą darbo naudotoją ir vis į kitą darbo vietą, tačiau turi būti vadovaujamasi DK 74 straipsnio nuostatomis dėl siuntimų ir informacijos suteikimo dėl darbo pas naudotoją.

6.7. Priešingai nei skundu bando įtikinti pareiškėjas, nesvarbu, kokia yra darbo sutarties rūšis (laikinojo įdarbinimo, terminuota, neterminuota ar kt.), DK nenustato išimčių ir visiems darbuotojams vienodai taikomos nuostatos dėl komandiravimo ir dienpinigių mokėjimo. Taigi, laikinuosius darbuotojus komandiruojant dirbti į kitą miestą ar kitą šalį jiems turi būti mokami dienpinigiai, ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, Bendrovė nepadarė permokų, nes, pagal DK nuostatas, privalėjo mokėti darbo užmokestį ir dienpinigius. Todėl faktas, kad Bendrovės laikinieji darbuotojai buvo komandiruojami ir jiems buvo mokami dienpinigiai, nepaneigia fakto ir surinktų įrodymų bei teismų priimtų nutarimų, kad Bendrovė faktiškai vykdė laikinojo įdarbinimo veiklą, nesilaikydama DK įtvirtintų laikinojo įdarbinimo veiklą reglamentuojančių nuostatų, ir taip pažeidė ANK 96 straipsnio 4 dalį.

7. Administracinėn atsakomybėn patrauktas M. B. taip pat teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutinkama su Institucijos pateiktu atsiliepimu, nurodoma, kad jokie Bendrovės pateikti dokumentai ar darbuotojų paaiškinimai neįrodo, jog bendrovė užsiėmė laikinojo įdarbinimo veikla; aptariami liudytojos E. K. parodymai ir jų vertinimas; dar kartą nurodoma, kad darbuotojai nebuvo komandiruojami nuo pat pirmos darbo dienos; nesutinkama, kad darbuotojų darbo naudotoja yra UAB „Lindo“; akcentuojama, kad tarp įmonių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis; nesutinkama su Institucijos pozicija, kad Bendrovė šiuo atveju privalėjo mokėti dienpinigius savo darbuotojams.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

8. Administracinėn atsakomybėn patraukto M. B. prašymas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Dėl pažeidimų, padarytų renkant ir vertinant įrodymus

10. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje buvo padaryta pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus.

11. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas), o šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tokie įrodymai įvertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis administracinio nusižengimo byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-23-489/2020, 2AT-36-511/2022, 2AT-17-303/2023). Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių ir materialiųjų teisės normų.

12. Pagal ANK 569 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatų pažeidimas, jeigu teismų sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (‏‏‎Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-20-648/2018).

13. Nagrinėjamoje byloje pateiktame prašyme atnaujinti bylą nurodomi du aspektai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu: 1) byloje klaidingai ištirti įrodymai, susiję su Bendrovės darbuotojų aprūpinimu darbo priemonėmis; 2) Bendrovės darbuotojų – Ukrainos piliečių – apklausas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai vykdė rusų kalba.

14. Pagrindžiant argumentą, kad Bendrovės darbuotojai turėjo darbo priemones, kurias suteikė Bendrovė, o ne UAB „Lindo“, akcentuojama, jog Bendrovės darbuotojai turėjo aprangą su „HireLabas“ simbolika. Jokių kitų darbo priemonių, kurias darbuotojams atliekant darbą įmonėje „Lindo“ būtų suteikusi Bendrovė, pareiškėjas nenurodo. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai darbus atliko UAB „Lindo“ patalpose, naudodami šiai įmonei priklausančius įrenginius ir priemones. Tokia sąlyga įtvirtinta ir tarp įmonių pasirašytoje 2022 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų teikimo sutartyje, t. y. jeigu vykdytojas (Bendrovė) numato, kad paslaugoms atlikti pagal sutartį reikalingos papildomos darbo priemonės, įrankiai, techninis ar materialinis aprūpinimas ar kitos paslaugos, kurias gali suteikti užsakovas (UAB „Lindo“), šalys susitaria, kad tokias priemones užsakovas perduoda vykdytojui (3.2 punktas). Taigi, ir vadovaujantis šia tarp įmonių sudaryta sutartimi, priemones, reikalingas sutartyje nurodytiems darbams atlikti, Bendrovės darbuotojams turėjo suteikti UAB „Lindo“. Vien ta aplinkybė, kad Bendrovės darbuotojams buvo suteikta apranga su atitinkama simbolika, nepaneigia išvados, kad visomis darbui reikalingomis priemonėmis Bendrovės darbuotojus aprūpino UAB „Lindo“. Žinant UAB „Lindo“ veiklą – skalbimo paslaugos, Bendrovė ir neturėjo priemonių, kurios yra reikalingos jos veikloje.

15. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, tiek apylinkės teismas, tiek ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs apygardos teismas laikėsi ANK nustatytų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų (ANK 569 straipsnis), byloje esančius įrodymus vertino tiek atskirai, tiek atsižvelgdami į visumą, skundžiamuose sprendimuose pateikė motyvuotas išvadas dėl jų vertinimo ir administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų veiksmų atitikties ANK 96 straipsnio 4 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiams. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, tikrindamas apylinkės teismo nutarties administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, pateikė motyvuotas išvadas dėl esminių M. B. apeliacinio skundo argumentų. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su apylinkės teismo atlikto įrodymų tyrimo apimtimi, bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ar jų pagrindu byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nereiškia, kad administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėta neišsamiai ar esmingai pažeistos ANK nustatytos įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisyklės, bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatos.

16. Prašyme argumentuojama, kad paaiškinimus pateikę darbuotojai yra Ukrainos piliečiais, tačiau su jais per patikrinimą buvo bendraujama rusų kalba, kuri Ukrainos Respublikoje nėra valstybinė; darbuotojams nebuvo suteiktas vertėjas. ANK 568 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. Taigi, ši nuostata nereikalauja, kad su asmeniu, nemokančiu lietuvių kalbos, būtų bendraujama, atliekami proceso veiksmai, išskirtinai tik jo gimtąja kalba arba jo valstybės valstybine kalba. Iš bylos duomenų matyti, kad su darbuotojais – Ukrainos piliečiais – patikrinimo metu buvo bendraujama rusų kalba, kurią jie suprato. Byloje nėra jokių duomenų, kad kuris nors iš darbuotojų per patikrinimą būtų nesupratęs, apie ką yra kalbama, ir jam būtų reikėję vertėjo. Paaiškinimus visi darbuotojai pateikė rusų kalba; iš paaiškinimų turinio nėra pagrindo daryti išvadą, kad Bendrovės darbuotojai nesuprato, apie kokias aplinkybes jų yra prašoma suteikti informaciją. Byloje pateikti šių paaiškinimų vertimai į lietuvių kalbą. Nagrinėjant bylą darbuotojų paaiškinimai buvo įvertinti kitų bylos duomenų kontekste.

17. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad įrodymai byloje buvo gauti, ištirti ar įvertinti pažeidžiant įstatymus. Iš teismų priimtų nutarčių turinio matyti, kad teismų išvados dėl bylos aplinkybių ir įstatymo taikymo klausimų pagrįstos išsamiu įrodymų visumos vertinimu, todėl konstatuoti procesinius pažeidimus nėra pagrindo.

Dėl netinkamo ANK 96 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo

18. Pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį, administracinę atsakomybę užtraukia pakartotinis darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimas. Pagal šią normą M. B. administracine tvarka nubaustas dėl to, kad jis Darbo kodekso nustatyta tvarka nedeklaravo UAB „Nermeka“ laikinojo įdarbinimo vykdomos veiklos, taip pažeisdamas DK 72 straipsnio 1 dalį ir 721 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjo teigimu, teismai netinkamai įvertino teisinius santykius, susiklosčiusius tarp Bendrovės ir UAB „Lindo“, nes Bendrovė nevykdo laikinojo įdarbinimo veiklos, o darbuotojai į kitą įmonę buvo komandiruoti vadovaujantis tarp įmonių pasirašyta paslaugų teikimo sutartimi, todėl jam nepagrįstai taikė administracinę atsakomybę.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai darbuotojai paskiriami laikinai dirbti įmonėse darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant, darbo teisinių santykių reguliavimas, įtvirtintas Darbo kodekse, nustato vienintelę darbo sutartinių santykių formą – laikinojo darbo sutartį. Pagal ją darbuotojas (laikinasis darbuotojas) ir darbdavys (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitaria, kad laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojo) naudai ir būdamas jam pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti (DK 72 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, laikinojo darbo sutarties šalis, kaip darbdavė, gali būti tik šio kodekso 721 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkanti laikinojo įdarbinimo įmonė, kuri įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad teisinių pagrindų plėsti įdarbinimo, kai darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą savo darbdavio nurodyto asmens naudai ir pastarajam būdamas pavaldus, formas, atsižvelgiant į įmonių grupės (atskirų juridinių asmenų) organizacinį modelį pasidalijant veiklos sritis bendram tikslui pasiekti, nėra. Kaip nurodyta 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones preambulėje, darbas per laikinojo įdarbinimo įmones tenkina ne tik su lankstumu susijusius įmonių poreikius, bet ir siekia užtikrinti tinkamo lygio laikinųjų darbuotojų apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1262-1047/2024). Todėl bet kuri įmonė, kaip darbdavys, siekiantis kitoms įmonėms teikti paslaugas, privalo laikytis DK 72 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, jei darbuotojas paskiriamas dirbti kitoje įmonėje, šios įmonės atsakingiems asmenims prižiūrint ir vadovaujant.

20. Darbuotojų atranka, įdarbinimas ir sutarčių sudarymas su jais yra laikinojo įdarbinimo įmonei būdingi darbai. Nors darbuotojų atrankos ir įdarbinimo veikla turi gana didelę reikšmę laikinojo įdarbinimo įmonėms, vienintelis tokių įmonių tikslas – vėliau tokius darbuotojus paskirti laikinai dirbti įmonėse darbo naudotojose (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2021 m. birželio 3 d. sprendimas byloje C-784/18, Team Power Europe). Taigi, laikinojo įdarbinimo įmonė yra komercinės veiklos subjektas, kuris neorganizuoja darbo ir nepriima darbuotojo veiklos rezultatų, – tai daro laikinojo darbo naudotojai. Laikinojo įdarbinimo įmonė naudą (pelną) gauna ne tiesiogiai iš darbuotojų atliekamų funkcijų ar sukuriamo produkto, bet iš tarpininkavimo veiklos, t. y. darbuotojų atrankos, įdarbinimo ir perleidimo kitoms įmonėms (laikinojo darbo naudotojoms) gaunant už tai atitinkamą atlygį.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Bendrovėje 2022 m. rugpjūčio 1 d. sudarytomis darbo sutartimis buvo įdabinti keturi asmenys – V. V., I. I., S. K., O. K.. Šie asmenys, vadovaujantis tą pačią dieną tarp Bendrovės ir UAB „Lindo“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartimi, buvo komandiruoti dirbti į UAB „Lindo“. Pareiškėjas savo poziciją ir grindžia tuo, kad šie darbuotojai pagal paslaugų teikimo sutartį buvo komandiruoti į UAB „Lindo“, tačiau joje nedirbo. Taigi spręstina, ar toks darbuotojų siuntimas atlikti darbo į kitą įmonę turi laikinojo įdarbinimo požymių, t. y. ar tarp Bendrovės, minėtų jos darbuotojų ir UAB „Lindo“ susiklosčiusių santykių turinys atitinka laikinojo įdarbinimo santykių turinį.

22. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad tarp Bendrovės (jos darbuotojų) ir UAB „Lindo“ susiklostė civiliniai paslaugų teikimo, o ne laikinojo įdarbinimo santykiai, svarbu atkreipti dėmesį tiek į aptartas DK nuostatas, reglamentuojančias laikinąjį darbą, bei jas aiškinančią teismų praktiką, tiek į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, apibrėžiančias paslaugų sutarties sampratą. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paslaugų teikimą reglamentuojančios Civilinio kodekso nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. Toks reglamentavimas reiškia, kad gali būti sudėtinga atskirti laikinąjį darbą nuo paslaugų teikimo. Todėl kiekvienu atveju būtina vertinti tikrąjį teisinių santykių tarp subjektų turinį.

23. Kaip minėta, laikinajam įdarbinimui yra būdinga tai, kad laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo darbo naudotojo, o ne laikinojo įdarbinimo įmonės naudai ir būdamas jam pavaldus. Vertinant bylos aplinkybes šių požymių kontekste, svarbus 2022 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties ir tą pačią dieną sudarytų darbo sutarčių turinys. Paslaugų teikimo sutartimi Bendrovė įsipareigojo UAB „Lindo“ atlikti skalbinių rūšiavimo ir skalbinių lyginimo paslaugas, o ši įsipareigojo Bendrovei atlyginti pagal jos pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Bendrovės darbuotojai į UAB „Lindo“ buvo siunčiami atlikti būtent šios rūšies darbų. Tačiau darbo sutartimis su Bendrove V. V. buvo priimta į pakavimo įrangos operatoriaus pareigas, S. K. ir O. K. – į statybininko padėjėjo pareigas, o I. I. – į mechanizatoriaus pareigas. Taigi, šie darbuotojai UAB „Lindo“ atliko kitokio pobūdžio darbus nei tie, kuriems jie buvo pasamdyti su Bendrove sudarytomis darbo sutartimis. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, jog šie darbuotojai kuriuo nors jų darbo sutarčių galiojimo laikotarpiu realiai dirbo Bendrovėje, atliko funkcijas, kurioms jie buvo pasamdyti darbo sutartimis. Šios aplinkybės patvirtina, kad Bendrovės darbuotojai V. V., I. I., S. K. ir O. K. tiesioginę naudą savo darbu kūrė ne Bendrovei, o UAB „Lindo“, kurios patalpose atliko šios įmonės atsakingų asmenų nurodytas funkcijas su šiai įmonei priklausančia įranga. Tuo tarpu Bendrovė naudą gavo ne tiesiogiai iš minėtų darbuotojų atliekamo darbo, o iš UAB „Lindo“, kaip laikinojo darbo naudotojo, atsiskaitymų už šių darbuotojų darbą pagal tarp įmonių pasirašytą sutartį.

24. Bylą išnagrinėjęs apygardos teismas konstatavo, kad šioje situacijoje yra ir pavaldumo požymių: darbuotojai pakluso tiek savo darbdaviui (Bendrovei), tiek ir atlikdami savo darbo funkciją – laikinojo darbo naudotojui (UAB „Lindo“). Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad V. V. buvo nustatytas įpareigojimas atstovauti komandiruotai darbuotojų brigadai darbų atlikimo vietoje (pildyti Bendrovės darbuotojų darbo laiko apskaitos žurnalą, derinti darbuotojų darbo grafikus ir kt.), šių teismo išvadų nepaneigia. Priešingai, pareiškėjo nurodomi V. V. nustatyti įpareigojimai rodo jos atskaitomybę Bendrovei tiek, kiek tai būtina šiai vykdyti savo, kaip laikinojo įdarbinimo įmonės, įsipareigojimus (pvz., organizuoti ir užtikrinti tinkamą darbuotojų darbo laiko apskaitą). Kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovės darbuotojų UAB „Lindo“ atliekamą darbą kontroliavo ir organizavo šios įmonės paskirta pamainos vadovė E. K.. Taigi, atitinkamai, atlikdami darbus UAB „Lindo“, Bendrovės darbuotojai laikėsi šioje įmonėje nustatytos tvarkos, pakluso jos atstovų nurodymams ir už darbo rezultatus atsiskaitė ne Bendrovei, o UAB „Lindo“.

25. Šie motyvai patvirtina, kad šioje situacijoje buvo susiklostę laikinojo įdarbinimo santykiai. Tokių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo argumentas, kad į UAB „Lindo“ išsiųstiems (komandiruotiems) darbuotojams buvo mokami dienpinigiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta atlikti darbdavio pavedimu darbdavio nurodomos užduoties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Teismų praktikoje išaiškinta, kad dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, nelaikomos darbo užmokesčiu, jos neįtraukiamos ir į vidutinio darbo užmokesčio sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-218/2014, 3K-3-249-313/2016). Dienpinigių (ne)mokėjimas nėra teisiškai reikšmingas požymis, pagal kurį sprendžiama, ar darbuotojas dirba kaip laikinasis darbuotojas. DK 107 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis; jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai (3 dalis). Dienpinigių mokėjimas (komandiruotės išlaidų atlyginimas) taip pat neprieštarauja ir Darbo kodekso nuostatoms, reglamentuojančioms laikinąjį įdarbinimą. Taigi, aplinkybė, kad darbuotojas yra komandiruojamas ir jam mokami dienpinigiai, nei patvirtina, nei paneigia vertimosi laikinojo įdarbinimo veikla fakto. Šių išlaidų atlyginimo klausimas gali būti išsprendžiamas susitarimo pagrindu tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės ir apygardos teismai tinkamai išnagrinėjo bylą ir nustatė, jog tarp Bendrovės, UAB „Lindo“ ir į šią įmonę išsiųstų Bendrovės darbuotojų susiklostė laikinojo įdarbinimo teisiniai santykiai. M. B., kaip Bendrovės vadovui, nesilaikius DK 72 ir 721 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų laikinojo įdarbinimo veikla užsiimančiai įmonei, jam buvo tinkamai pritaikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 16 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistas.

Teisėjai

Albinas Antanaitis

Eligijus Gladutis

Alenas Piesliakas