V. L. pagal BK 24 str. 6 d., 189 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-274-511/2016

Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00211-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.5;

1.2.14.12;

2.1.7.4;

2.4.2.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Masioko ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaičius V. L. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 28 d., nustatyta galutinė bausmė – 26 MGL (979,16 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestas.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžiu nuteisti ir E. A. bei E. Z., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su E. A. ir E. Z., naudojosi didelės vertės – 45 000 Eur – turtu – U. O. priklausančiu automobiliu „Range Rover Sport“, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, būtent: E. A., būdamas šios nusikalstamos veikos organizatorius, parengė nusikalstamos veikos planą, surado nusikalstamos veikos bendrininkus – E. Z. ir V. L., jiems paskirstė vaidmenis, juos jam priklausančiu automobiliu „Rover 25“ (duomenys neskelbtini) nuvežė į Lenkijos Respubliką, Vroclavo miestą, kur 2015 m. sausio 25 d., apie 03.00 val., nenustatytam asmeniui perdavus naudotis žinomai nusikalstamu būdu gautą, Vokietijos Federacinėje Respublikoje pavogtą automobilį „Range Rover Sport“, (duomenys neskelbtini), nurodė jį vairuoti E. Z., o šis, veikdamas kaip vykdytojas, nuo Lenkijos Respublikos Vroclavo miesto vairavo šį automobilį iki Lietuvos Respublikos, Lazdijų r., Kučiūnų sen., Brinių k.; V. L., veikdamas kaip padėjėjas, važiuodamas nuo Lenkijos Respublikos Vroclavo miesto kaip keleivis kartu su E. A. automobilyje „Rover 25“ (duomenys neskelbtini) prieš E. Z. vairuojamą „Range Rover Sport“, (duomenys neskelbtini), žinute perdavė E. Z. maršrutą, stebėjo, ar kelyje nėra policijos bei pasienio tarnybų pareigūnų, apie kuriuos būtų informavęs bendrininką telefonu; taip visi bendrais veiksmais naudojosi šiuo didelės vertės nusikalstamu būdu gautu turtu iki 2015 m. sausio 26 d., apie 23.30 val., kol buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės pareigūnų.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti dėl jo priimtas nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

2.2. Kasatorius teigia, kad žemesnių instancijų teismai jo veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį, nes jis nebuvo iš anksto susitaręs veikti bendrai su kitais nuteistaisiais E. A. bei E. Z. ir apie tai, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje, nežinojo. Jo siekio bendrininkauti nenustatė ir teismai. Kasatorius pažymi, kad išvykdamas iš Lietuvos su E. A. tikėjosi Vokietijoje rasti darbą ir neturėjo jokio sumanymo, ketinimų daryti nusikalstamas veikas, tam nesirengė. Be to, pasak kasatoriaus, apie nusikalstamu būdu įgytą automobilį jis nieko nežinojo, jo perdavime nedalyvavo, kelionės metu važiavo tik kaip keleivis, stebėjo kelią ir žemėlapį ir net ne iš savo telefono, nežinodamas kur ir kam, išsiuntė nežinomo turinio vieną ar dvi trumpąsias žinutes. Anot kasatoriaus, teismai bylą išnagrinėjo pažeisdami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą kaltinamojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir tinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą.

2.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į jų nepakankamumą, byloje esančių abejonių nepašalino ir nevertino jų kasatoriaus naudai, rėmėsi prielaidomis, todėl nepagrįstai jį nuteisė. Pasak kasatoriaus, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į jo kaltę paneigiančius bylos įrodymus, t. y. nevertino kario charakteristikos, kurioje V. L. charakterizuojamas teigiamai ir pažymima, kad mintis kartais suformuluoja neaiškiai, nesiaiškino jo duotų parodymų nenuoseklumo priežasties ir neatsižvelgė į tai, kad skirtingi žmonės skirtingai parodo apie tą patį, o praėjus ilgesniam laikui prisiminimai blanksta. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių siųstų trumpųjų žinučių turinį, jo rankų pėdsakus ant mobiliojo ryšio telefono aparato, žemėlapio, schemos ar kitų daiktų, kad jis perdavė nurodymus nusikalstamos veikos vykdytojui E. Z., jo asmens kratos metu taip pat nerasta jokių daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai atskleisti. Kartu kasatorius nurodo, kad nei Lenkijoje, nei Lietuvoje jam inkriminuoti nusikalstami veiksmai neįrodyti, be to, kaltinamasis E. A. viso ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad V. L. apie planuojamą nusikalstamu būdu įgyto automobilio parvarymą nežinojo. Anot kasatoriaus, nors dėl neaiškių priežasčių bylą nagrinėjant teisme E. A. savo parodymus pakeitė, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai jiems suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nei kitiems bylos įrodymams.

2.4. Kasatorius pažymi, kad teismai pažeidė BPK 299 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatskleidė ir nedetalizavo V. L. kaltės turinio, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis apie kaltę, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Kasatoriaus teigimu, jo veiksmuose nėra kaltės, nes jis nesuvokė pavojingo savo veikos pobūdžio, nenumatė padarinių ir jų nenorėjo. Vien faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis, pirmą kartą būdamas areštinėje, jausdamas didelį stresą, baimę ir pats to nesuvokdamas pripažino savo kaltę, iš tikrųjų jo kaltės nepatvirtina.

2.5. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje buvo pažeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodyti reikalavimai, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė pažeidęs išsamumo, objektyvumo, visų įrodymų vertinimo principus, nepagrįstai preziumavo kasatoriaus kaltę ir nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis atmetė kasatorių teisinančius įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Prokuroras teigia, kad teismai, vadovaudamiesi BK 20 straipsnio nuostatomis, pagal savo vidinį įsitikinimą išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė detalius motyvus dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės, dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat dėl nuteistojo parodymų ir jo iškeltos įvykių versijos atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Pasak prokuroro, nuosprendyje V. L. kaltė grindžiama baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų įrodymų (E. A., E. Z. parodymų, šių asmenų kratos protokolų ir kitų rašytinių įrodymų) visetu. Teismas, nesuteikdamas prioriteto nė vienam iš byloje esančių įrodymų, išsamiai ir tinkamai juos įvertino ir motyvuotai konstatavo, kad bylos įrodymai, priešingai nei teigia kasatorius, papildo vienas kitą ir jų visuma patvirtina nuteistajam pareikšto kaltinimo pagrįstumą. Prokuroras pažymi, kad nuosprendyje aiškiai išdėstyti įrodymai, kuriais remiantis nustatyta, kad nuteistasis V. L., veikdamas kartu su kitais dviem nuteistaisiais, perduodamas nurodymus trumposiomis žinutėmis vykdytojui (E. Z.), stebėdamas aplinką (kad nebūtų kelyje policijos pareigūnų), padėjo vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, suvokdamas, kad padeda vykdytojams daryti nusikalstamą veiką (naudotis nusikalstamu būdu gautu turtu). Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, remdamiesi bylos duomenimis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvuotai atmetė kaip prieštaraujančius bylos duomenims V. L. pateiktus gynybos argumentus, jog jis su E. A. ir E. Z. vyko į Vokietiją tikėdamasis surasti darbą ir nesuvokė, kad automobilis yra vogtas ir kad jis padeda juo naudotis. Prokuroro teigimu, nuteistojo V. L. veika pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai. Šios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimas V. L. veikoje nustatytas sistemiškai analizuojant ir vertinant visus byloje surinktus įrodymus, kurie sudaro vienas kitą atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę.

3.3. Prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų nepažeidė ir nuo teismų praktikos nagrinėjant bylas apeliacine tvarka nenukrypo. Visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti V. L. apeliaciniame skunde (dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo, nuteistojo kaltės, veikos kvalifikavimo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, prieštaravimų tarp įrodymų), pasisakyta, o sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų ir apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą.

4. Nuteistojo V. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį

5. Kasatorius nurodo, kad jo veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį, nes jis nebuvo iš anksto susitaręs veikti bendrai su kitais nuteistaisiais E. A. ir E. Z., apie tai, kad automobilis „Range Rover Sport“ yra įgytas nusikalstamu būtu ir kad jis dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikoje, nežinojo, todėl jo veiksmai nepagrįstai buvo pripažinti padėjimu E. A. ir E. Z. padaryti nusikalstamą veiką.

5.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Be to, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-400/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-400/2011">2K-400/2011</a>, 2K-657/2012).

BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-400/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-400/2011">2K-400/2011</a>, 2K-657/2012).

5.2. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. L., veikdamas bendrai su E. A. ir E. Z., pagal jų žodinį susitarimą, atliko bendroje nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 189 straipsnio 2 dalyje, padėjėjo vaidmenį (stebėjo navigaciją ir žemėlapį, ieškojo trumpesnio maršruto, padėjo E. A. stebėti kelią, kad nebūtų policijos ir pasienio tarnybų pareigūnų, apie tai kelionės metu trumposiomis žinutėmis informavo pagrobtą automobilį „Range Rover Sport“ vairavusį E. Z.): E. A. pasiūlė E. Z. ir V. L. už atlygį iš Lenkijos į Lietuvą parvairuoti pagrobtą automobilį; E. Z. su pasiūlymu sutiko; V. L., nors ir nesutiko parvairuoti automobilio, tačiau sutiko važiuoti kartu su E. A. ir jam padėti. Kasatoriaus teiginius, kad jis nebuvo iš anksto susitaręs veikti bendrai su E. A. ir E. Z., apie tai, kad automobilis „Range Rover Sport“ yra įgytas nusikalstamu būtu ir kad jis dalyvauja nusikalstamoje veikoje, nežinojo, paneigia žemesnių instancijų teismų nuosprendyje ir nutartyje išsamiai aptarti tiek paties nuteistojo V. L. parodymai, kitų nuteistųjų E. A. ir E. Z. parodymai apie jų susitarimą ir V. L. aktyvius veiksmus, tiek ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendrininkavimo ir bendrai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai abiejų instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose nustatyti, išanalizuoti ir pagrįsti ištirtais bei įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, teisingai nustatė, kad V. L., veikdamas bendrai su E. A. ir E. Z., važiuodamas kaip keleivis kartu su nusikalstamos veikos organizatoriumi E. A., stebėdamas aplinką, navigaciją ir žemėlapį, trumposiomis žinutėmis perduodamas nurodymus apie kelyje esančias kliūtis žinomai nusikalstamu būdu įgytą automobilį „Range Rover Sport“ vairavusiam nusikalstamos veikos vykdytojui E. Z., padėjo įvykdyti nusikalstamą sumanymą, t. y. vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Abiejų instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose išdėstyta išsami įrodymų analizė V. L. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėms patvirtinti. V. L. kaltė įrodyta nuteistųjų E. A. ir E. Z. parodymais, kuriuos teismai pripažino nuosekliais, neprieštaringais ir kurių patikimumas bei objektyvumas teismams nekėlė abejonių, iš dalies paties nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kuriuos teisiamojo posėdžio metu iš pradžių patvirtinęs vėliau savo kaltę neigė, taip pat asmens kratos ir daiktų apžiūros protokolais bei kita rašytine bylos medžiaga.

6. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes V. L. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį. Aplinkybė, kad kasatorius neigia savo kaltę pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindas pripažinti, jog baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi

7. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į jų nepakankamumą kasatoriaus kaltei įrodyti, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių abejonių, nenurodė motyvų, kuriais remdamasis atmetė kasatorių teisinančius įrodymus.

7.1. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, patikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo nustatinėjanti aplinkybes, vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais.

Taigi, kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo V. L. kaltumui nustatyti, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl žemesniųjų instancijų teismų sprendimų atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7.2. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir V. L. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, V. L. keltą gynybos versiją, kad jis apie savo dalyvavimą bendroje nusikalstamoje veikoje nežinojo, motyvuotai atmetė, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – V. L. teisinančius – įrodymus. Tai, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

8. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. L. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

9. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

9.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tiek tarpusavyje, tiek ir kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste, nuteistojo V. L. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

10. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. L. apeliacinį skundą, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

11. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir BPK 299 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pripažino kasatorių kaltu ir nubaudė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį neįrodę jo kaltės ir remdamiesi prielaidomis.

11.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai, atlikę bylos įrodymų visumos įvertinimą, šios nuostatos laikėsi. V. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką teismai pagrindė byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais objektyviais įrodymais: nuteistųjų E. A. ir E. Z. parodymais, asmens kratos ir daiktų apžiūros protokolais bei kitais rašytiniais įrodymais. Priešingai nei teigia kasatorius, atskleidė V. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, ją pagrindė bylos įrodymais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų teismai nepažeidė.

12. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas

Eligijus Gladutis