Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-365/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 93.2.4

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkės), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjo) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. K. ieškinį atsakovams A. M., G. V., R. M., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. M., E. M., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, notarei R. R., dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) plane pažymėto žyma 30J1/p, 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį niekine ir taikyti restituciją natūra, panaikinti ūkinio pastato teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre atsakovių A. M., G. V. ir R. M. vardu. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas(duomenys neskelbtini). Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą (toliau tekste – Įstatymas) 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovėms pažeidžiant nustatytą tvarką buvo parduotas Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis ūkinis pastatas(duomenys neskelbtini). Jo pardavimas nepagrįstai apribojo ieškovės galimybę išpirkti žemės sklypą šalia jos buto, nes jai reikalingos žemės išpirkimo sąlygos turės būti derinamos su neteisėtai privatizuoto ūkinio pastato savininkais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas nustatė, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis buto(duomenys neskelbtini), o 2/3 dalys – trečiajam asmeniui A. M.. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo bute negyveno, juo nesinaudojo. Atsakovėms A. M. ir G. V. nuo 1992 m. spalio 2 d. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto(duomenys neskelbtini), kuriame jos nuolat gyvena. Atsakovei R. M. nuo 2000 m. birželio 2 d. nuosavybės teise priklauso butas(duomenys neskelbtini), kuriame ji gyveno iki 2000 m. rugsėjo 15 d., išvykdama ji leido naudotis butu broliui E. M.. Teismas taip pat nustatė, kad žemės sklype(duomenys neskelbtini), yra ūkinių pastatų, tarp jų – ūkinis pastatas, plane pažymėtas 30J1/p. Dauguma butų namo(duomenys neskelbtini), savininkų jame gyvena apie 30-40 metų, tarp savininkų buvo nustatyta sandėliukų, kuriuose buvo laikomos malkos ir anglis, naudojimosi tvarka. G. V. ir A. M. naudojosi sandėliuku, kurį ir privatizavo, o sandėliuku, kurį privatizavo R. M., įgijusi butą naudojosi ji ir jos brolis E. M., anksčiau – ankstesni buto Nr. 4 savininkai. R. M. 2004 m. liepos 29 d. įgaliojo E. M. atlikti visus veiksmus, susijusius su ūkiniu pastatu, todėl laikytina, kad visus veiksmus, susijusius su ūkinio pastato privatizavimu, atliko pati buto savininkė R. M.. Vykstant ūkinio pastato privatizavimo procedūroms 2004-2005 m. ieškovė nebuvo 1/3 dalies buto(duomenys neskelbtini) savininkė, o po buto įgijimo jame neapsigyveno, ūkiniu pastatu nesinaudojo. Įstatymo nesuteikta ieškovei pirmenybės teisės įsigyti ūkinį pastatą. Ankstesni buto Nr. 24 savininkai J. K. ir G. Z. naudojosi mediniu ūkiniu pastatu šalia buto Nr. 24 sienos. Ieškovės argumentas, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta dėl nesančio ūkinio pastato yra nepagrįstas, nes ūkinis pastatas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad padavė prašymą dėl žemės sklypo pirkimo, neįrodė, kad ginčo ūkinio pastato savininkai gali atsisakyti duoti sutikimus ieškovei išperkant žemę. Ginčo pastato privatizavimo procedūra atitiko Įstatymo nuostatas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes tik nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. yra įregistruotos jos nuosavybės teisės į 1/3 dalį buto(duomenys neskelbtini). 2005 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvę buto Nr. 24 savininkai nėra perdavę ieškovei teisės naudotis ūkinėmis patalpomis. Byloje nėra duomenų, kad buto(duomenys neskelbtini), buvę savininkai naudojosi ūkiniu pastatu ar jo dalimis, todėl ta aplinkybė, kad ieškovė įgijo dalį buto, nereiškia jos teisės ginčyti iki jos nuosavybės teisių įgijimo prasidėjusį ūkinių pastatų naudojimosi ir privatizavimo procesą. 2004 m. gegužės 17 d. namo(duomenys neskelbtini), butų ir negyvenamųjų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas dėl sandėliukų priklausomybės nustatymo priimtas įgyvendinant CK 4.85 straipsnio nuostatas, ir yra galiojantis visiems butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat ir ieškovei (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju byloje nėra teisinio pagrindo taikyti CK 4.75, 4.81 straipsnius, reglamentuojančius bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, nes ginčo pastatas 2004 m. nuosavybės teise priklausė savivaldybei. 2004 m. namo(duomenys neskelbtini), butų ir negyvenamųjų patalpų savininkų sprendimas dėl sandėliukų priklausomybės nustatymo buvo atliktas pagal CK 4.85 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią bendro naudojimo objektų valdymą ir naudojimą, bet ne dėl bendrosios nuosavybės teisinių santykių įgyvendinimo.

III. Kasacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir

atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo. Pagal teisės normą asmuo, norėdamas įsigyti ūkinius pastatus, turi turėti nuosavybės teisę į gyvenamąsias patalpas, kurioms priklauso ūkiniai pastatai. E. M. 2004 m. liepos 29 d. savo vardu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu privatizuoti ūkinį pastatą ir jo prašymas buvo patenkintas. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktą būtina naudoti ūkines patalpas iki nuosavybės teisės į jas įgijimo. Byloje pateikti įrodymai apie tai, kad buto (duomenys neskelbtini) savininkė R. M. nuo 2000 m. rugsėjo mėnesio iki ginčo pastato privatizavimo ir ilgiau gyveno ir dirbo Prancūzijoje. Buto savininkės išvykimas reiškia, kad ji ūkiniu pastatu nesinaudojo. E. M. suteiktas įgaliojimas, kurio pagrindu E. M. galėjo pateikti tik prašymą privatizuoti ginčo pastatą, tačiau Įstatymo sąlygas turėjo atitikti būtent gyvenamųjų patalpų savininkas, norintis privatizuoti ūkines patalpas, t. y. R. M.. Įgaliojimo pagrindu pastato naudojimo teisė negali būti perleidžiama ne tik dėl asmeninio pobūdžio, kai tam tikrus veiksmus gali įvykdyti tik pats asmuo, bet ir dėl to, jog faktinis ūkinio pastato naudojimas nėra sandoris.

2. Dėl CK 4.85 straipsnio taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-694/2006, nurodė, kad gyvenamųjų patalpų savininkai turi turtinę teisę į pagalbinių patalpų įgijimą, tačiau tam, kad tokią turtinę teisę būtų galima įgyvendinti, reikia faktiškai naudotis ūkiniais pastatais, o prieš naudojimąsi yra būtina pasiskirstyti tokias patalpas naudojimuisi. Ginčo pastatas laikytinas savarankišku teisinių santykių objektu, kuris Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, su kuriomis yra susijęs (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ūkinės patalpos taip pat nėra gyvenamųjų patalpų priklausiniai. Ginčo pastatas taip pat nėra bendroji dalinė gyvenamųjų patalpų, su kuriais jis yra susijęs, savininkų nuosavybė. Dėl to teismai nepagrįstai taikė CK 4.85 straipsnio 1 dalį, nes ši norma reglamentuoja bendrosios nuosavybės teisę. Teismai nepagrįstai rėmėsi namo gyventojų susirinkimo sprendimu, kuris negalėjo būti priimtas ginčo pastatui nesant bendrąja daline nuosavybe (CPK 176-185 straipsnis).

3. Dėl netinkamo CK 1.80 straipsnio taikymo. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta imperatyvioji nuostata, kad ūkines patalpas gali įsigyti tik tie gyvenamųjų patalpų savininkai, kurie tokias patalpas naudoja teisėtai. Įstatymo paskirtis – paramos gyventojams teikimas, todėl savivaldybė gali leisti privatizuoti tik tokias ūkines patalpas, kurios yra būtent skirtos gyventojų interesams tenkinti. Be to, šiame įstatyme nustatyta ūkinių patalpų įsigijimo tvarka, tačiau ne galimybė gyventojams praturtėti savivaldybės turto sąskaita. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o tokio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Ieškovė kreipėsi į teismą dėl ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine, nes ši sutartis pažeidžia jos interesus – ūkinio pastato privatizavimo procedūra atlikta neteisėtai, nesilaikant Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Niekinio sandorio teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji neturi reikalavimo teisės, nes ji galėtų privatizuoti ūkinį pastatą. Faktinė aplinkybė, kad ieškovė dalį buto (duomenys neskelbtini)įsigijo po ūkinio pastato privatizavimo, nereiškia, kad ieškovė neturi suinteresuotumo byloje, ar kad ji, tenkinusi visas Įstatymo reikalaujamas sąlygas, negalėtų privatizuoti ūkinio pastato. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ankstesni ieškovės buto savininkai J. K. ir G. Z. naudojosi mediniu ūkiniu pastatu šalia buto Nr. 24 sienos.

4. Dėl netinkamo CPK 176-185 straipsnių taikymo. Atsakovės ir trečiasis asmuo E. M., teigdami, kad iki privatizavimo naudojosi ginčo pastatu, nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje bankrutuojančios UAB „Linava“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004, nurodyta, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti pateikta byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų analizė, atskleidžiant jų įrodomąją reikšmę.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo A. M. prašo kasacinį skundą tenkinti. Jame nurodoma, kad E. M., norėdamas privatizuoti ūkinį pastatą R. M. vardu, turėjo veikti jos vardu. Pastaroji negalėjo privatizuoti ginčo pastato, nes nesinaudojo šiuo pastatu iki jo privatizavimo. Pažymėtina, kad įgaliojimo pagrindu faktinio naudojimosi ginčo pastatu teisės negalima perduoti, nes ši daiktinė teisė iš esmės susijusi su asmeniu. Pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ūkinis pastatas negalėjo būti bendroji dalinė gyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybė, juolab bendrojo naudojimo objektas, nes privatizavimo momentu priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Ūkiniam pastatui nesant bendrojo naudojimo objektu teismai nepagrįstai taikė CK 4.85 straipsnį ir rėmėsi gyventojų susirinkimo sprendimu, kuris net negalėjo būti priimtas ir neturi įrodomosios galios šioje byloje. Ūkinių pastatų naudojimosi tvarka negalėjo būti nustatyta, nesant gyvenamojo namo gyventojų sutikimo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina atsakovių nesąžiningumą. Teismui tenkinus ieškinį ieškovė turėtų teisę pretenduoti įsigyti ūkinį pastatą. Ginčas, net ir nepaisant ieškovės suinteresuotumo byloje, turi būti nagrinėjamas teisme, o ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis teismo ex officio pripažinta niekine, kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybė prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo. Ginčo pastato privatizavimo procedūra atitiko Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. privatizuojamų patalpų kaina buvo apskaičiuota pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ūkinės patalpos nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, gyventojai sandėliukus pasidalijo tarpusavio sutarimu 2004 m. gegužės 17 d. susirinkime ir pateikė savivaldybei patvirtinimus, kad jie faktiškai naudojasi šiomis patalpomis. Byloje nustatyta, kad vykstant ūkinių patalpų privatizavimo procedūroms ieškovė nebuvo 1/3 dalies buto (duomenys neskelbtini)savininkė, po buto įsigijimo 2005 m. liepos 1 d. bute negyveno ir šiuo nesinaudojo, todėl pagal Įstatymą neturi pirmenybės teisės įsigyti ūkinių patalpų.

2004 m. liepos 29 d. R. M. įgaliojo E. M. atlikti visus veiksmus, susijusius su ūkiniu pastatu, todėl laikytina, kad visus veiksmus atliko pati R. M. (CPK 2.132, 2.133 straipsniai).

2. Dėl CK 4.85 straipsnio taikymo. CK 4.85 straipsnyje nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų priimami butų savininkų balsų dauguma. 2004 m. gegužės 17 d. namo (duomenys neskelbtini)gyventojų susirinkimo protokole yra išreikšta namo (duomenys neskelbtini)gyventojų valia. Priklausinių atstumas nuo pagrindinio daikto nėra išskirtinis kriterijus pripažinti ar nepripažinti daiktą priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-1002/2003; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; ir kt.). 1940 m. pastatyti ginčo sandėliukai gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)gyventojų buvo naudojami sandėliavimui. Kadangi ginčo patalpos buvo teisėtai naudojamos namo butų ir kitų patalpų savininkų, o šių patalpų valdymo nustatymas buvo reikalingas joms privatizuoti, tai tuo klausimu buvo reikalingas butų ir kitų patalpų savininkų valios išreiškimas įstatymo nustatyta forma ir tvarka (CK 4.85 straipsnio 1, 5 dalys). Ieškovė įsigijo butą(duomenys neskelbtini) 2005 m. liepos 1 d., o gyventojų susirinkimas įvyko 2004 m. gegužės 17 d., t. y. daugiau kaip prieš metus. Nei kasatorė, nei kitas buto ar kitos patalpos (duomenys neskelbtini) savininkas nurodyto susirinkimo sprendimo neginčijo (CK 4.75 straipsnis).

3. Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo. Ginčo patalpų privatizavimas visiškai atitiko Įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties. Bylą nagrinėję teismai atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovai, sudarydami 2005 m. rugsėjo 15 d. sutartį, buvo nesąžiningi ar pažeidė teisės aktų reikalavimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes tik nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. yra įregistruota jos nuosavybės teisė į 1/3 dalį buto (duomenys neskelbtini)2005 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvę šio buto savininkai neperleido jai teisės naudotis ūkiniu pastatu. Nebūdama ginčo patalpų naudotoja ieškovė negali reikšti pretenzijų į šias patalpas, nes 2004 m. vykstant privatizavimo procesui ji nebuvo pagrindinių patalpų dalies savininkė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-552/2000; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006; ir kt.).

4. Dėl CPK 178 straipsnio taikymo. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.). Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, leidžiančių abejoti teismų procesiniais sprendimais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą A. M. ir G. V. prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir kasacinį skundą atmesti, priteisti kasaciniame teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Byloje nustatyta, kad ūkinio pastato privatizavimas neužkerta ieškovei kelio privatizuoti dalies žemės sklypo. Ieškovė nepriskirtina prie asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Ieškovė neturėjo teisės ginčyti ūkinio pastato privatizavimo, nes tik nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. įregistruota jos nuosavybės teisė į buto (duomenys neskelbtini) dalį. Buvę buto savininkai nėra perdavę ieškovei teisės naudotis ūkinėmis patalpomis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad buvę buto savininkai naudojosi ūkinėmis patalpomis, todėl ta aplinkybė, kad ieškovė įgijo dalį buto Nr. 24, nereiškia jos teisės ginčyti iki nuosavybės teisės įgijimo prasidėjusį ginčo pastato naudojimosi ir privatizavimo procesą. Be to, dar iki ieškovei įsigyjant buto (duomenys neskelbtini)dalį, buvę savininkai 2004 m. gegužės 17 d. susirinkimo sprendimu, kuris galioja ir nėra ginčijamas, nustatė ginčo patalpų naudojimo tvarką ir jas pasiskirstė. Net ir panaikinus ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė teisės į ginčo patalpas neįgytų, nes 2004 m. gegužės 17 d. savininkų susirinkimo sprendimu šis pastatas buvo paskirtas naudotis atsakovėms, kurios ir turėtų pirmenybės teisę privatizuoti ginčo patalpas pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė nebuvo nurodžiusi, kad siekia privatizuoti ginčo pastatą.

2. Dėl Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo ir imperatyvumo. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta tik gyvenamųjų patalpų savininkų (bendraturčių) pirmenybės teisė įsigyti jų naudojamas pagalbines ir ūkines patalpas. Byloje nustatytas atsakovių naudojimosi ginčo patalpomis faktas. Įstatymuose nenustatytas draudimas per atstovą sudaryti sandorius pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį. Toks sandoris neturi būti sudaromas būtinai asmeniškai (CK 2.132 straipsnio 1 dalis).

3. Dėl 2004 m. gegužės 17 d. namo (duomenys neskelbtini)butų ir negyvenamųjų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo. Šiuo sprendimu butų savininkai nustatė ūkinių patalpų naudojimo tvarką ir patalpų pasiskirstymą pagal CK 4.85 straipsnį. Šis sprendimas galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat tiems savininkams, kurie įgijo nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas po šio sprendimo priėmimo (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Ieškovė nepareiškė reikalavimo pripažinti šį savininkų sprendimą negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad argumentai dėl šio sprendimo pripažinimo negaliojančiu reiškia draudimo apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus pažeidimą (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 4.85 straipsniu, reglamentuojančiu patalpų savininkų sprendimus dėl bendrojo naudojimo patalpų valdymo ir naudojimo.

4. Dėl įrodinėjimo. Atsakovių naudojimosi ūkiniu pastatu iki privatizavimo faktas patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė R. M. ir trečiasis asmuo E. M. prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priteisti iš kasatorės išlaidas advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo. Savivaldybės atstovai suprato, kad E. M. veikia ne savo, o R. M. vardu. Tik kasaciniame teisme ieškovė nurodo aplinkybę, kad savivaldybė galėjo nesuprasti, kad yra tikrasis pirkėjas, o tai bandymas keisti ieškinio pagrindą. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte nenustatyta, kad būtinai pats gyvenamosios patalpos savininkas faktiškai privalo naudotis ūkiniu pastatu, taip pat nenustatytas ir laikotarpis, kurį ūkinis pastatas turi būti naudojamas iki jo išpirkimo. Iki išvykimo atsakovė R. M. naudojosi ūkiniu pastatu, išvykdama ji leido savo broliui E. M. neatlygintinai naudotis jai priklausančiu butu (panauda) ir šiam priskirtu sandėliuku.

2. Dėl 2004 m. gegužės 17 d. namo (duomenys neskelbtini)butų ir negyvenamųjų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo teisėtumo. Ieškovė tik bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu ėmė kelti klausimus dėl butų savininkų susirinkimo sprendimų teisėtumo. Ieškovė nepateikė rašytinio pareiškimo dėl ieškinio keitimo teismui. Šiuo atveju reikėtų vadovautis CK 4.85 straipsniu.

3. Dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo ir ieškovės suinteresuotumo šioje byloje. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis yra dispozityvi, nes ji nustato tik pirmenybės teisę įsigyti patalpas. Be to, teismai nenustatė šios normos pažeidimo, todėl nebuvo pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti niekine. Teismai turėjo teisę savo sprendimuose įvertinti ieškovės suinteresuotumą, nepriklausomai nuo to, kad ieškovė prašė pripažinti ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį niekine (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Ieškovė ginčija sutartį, kuri neturi įtakos jos teisėms. Pati ieškovė negyvena(duomenys neskelbtini) ankstesni šio buto savininkai J. K. ir G. Z. kaip sandėliuku naudojosi mediniu ūkiniu pastatu šalia šio buto, kuris tapo buto dalimi. Ieškinyje buvo nurodytas vienintelis ieškovės tariamo intereso pagrindas – galimi atsakovių trukdymai išsipirkti žemę, tačiau įrodymų, kad ji yra kreipusis dėl žemės išpirkimo, nepateikė. Ieškovė neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų.

4. Dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių normų taikymo. Pagal byloje esančius įrodymus, atsakovė R. M. teisėtai naudojosi ūkiniu pastatu dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus materialinės ir procesinės teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal kasacinio skundo argumentus ir vertindamas atsiliepimų į kasacinį skundą argumentus, gali laisvai pasirinkti kasaciniam teismui nurodytuose procesiniuose dokumentuose iškeltų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų nagrinėjimo eiliškumą. Dėl to kolegija visų pirma pasisako dėl kasatorės (ieškovės) teisinio suinteresuotumo bylos išnagrinėjimo teisiniu rezultatu, t. y. dėl pagrindo ginti jos subjektinę teisę arba įstatymu saugomą interesą. Pripažinus, kad ginčijamas sandoris nepažeidžia kasatorės teisių arba įstatymu saugomų interesų, nebūtų pagrindo analizuoti kitų kasatorės argumentų dėl, jos teigimu, padarytų pažeidimų sudarant sandorį.

Dėl teisės į teisminę gynybą

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, bylos Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. UAB „Kalba“, bylos Nr. 3K-3-32/2003; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vizbarų žuvininkystė“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-252/2009).

Kasatorė, akcentuodama ginčijamo santorio teisinį ydingumą ir formuluodama savo teisinį suinteresuotumą nuginčyti sandorį, savo argumentus grindžia ginčo teisinį santykį reglamentuojančio Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimu sudarant ginčijamą sandorį ir atitinkamai iš šiame Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kildina savo turtinę teisę, t. y. teisę dalyvauti ūkinio pastato privatizavimo procedūrose nuginčijus sudarytą sandorį. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktą asmenys, galintys teisėtai pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu įgyti pagalbines ir ūkines patalpas, turi būti gyvenamųjų patalpų, kurioms priklauso šios patalpos, savininkais ir iki nuosavybės teisės į jas įgijimo teisėtai naudoti šias patalpas. Šios sąlygos, būtinos nustatyti konstatuojant kasatorės ginčijamo sandorio teisėtumą, byloje ištirtos ir nustatyta, kad atsakovės (fiziniai asmenys), būdamos gyvenamųjų patalpų savininkėmis, iki ginčijamo sandorio sudarymo naudojosi privatizuotu ūkiniu pastatu, naudojimosi teisė buvo teisėta, jų teisė naudotis šiuo pastatu nebuvo ginčijama – pastato savininkas atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, o iki jo perdavimo savivaldybei Vilniaus apskrities viršininko administracija šią jų naudojimo teisę pripažino, o atsakovėms pareiškus valią privatizuoti ūkinį pastatą, savivaldybė sudarė su jomis pirkimo-pardavimo sandorį. Atsakovių teisės naudotis ūkiniu pastatu neginčijo (šios teisės teismine tvarka nekvestionavo) ir kiti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini)savininkai. Dėl to pripažįstama, kad privatizuojant ūkinį pastatą atsakovių statusas atitiko Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytiems reikalavimams sudaryti naudojamų patalpų privatizavimo sandorį. Vykstant pagalbinio ūkio paskirties statinio privatizavimo procedūroms (2004-2005 m.) kasatorė nebuvo gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) bendraturtė, o 2005 m. liepos 1 d. sandoriu įgijusi nuosavybės teisę į dalį gyvenamųjų patalpų jose neapsigyveno ir ūkinėmis patalpomis, į kurias pretenduotų 2005 m. rugsėjo 14 d. sandorio nuginčijimo atveju, nesinaudojo. Nustatyta, kad ginčijamo sandorio pagrindu atsakovėms perleistomis ginčo patalpomis nesinaudojo ir ankstesni gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) savininkai, perleidę kasatorei nuosavybės teisę į gyvenamąsias patalpas. Jie naudojosi kitame kiemo statinyje esančiu ūkiniu pastatu. Taigi, net ir pripažinus negaliojančia ginčijamą sutartį, kasatorė neturėtų to teisinio statuso, kuris teiktų pagrindą jai dalyvauti atsakovėms parduoto ūkinio pastato privatizavimo procedūrose, nes, minėta, nei kasatorė, nei nuosavybės teisių kasatorei į gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) perleidėjai nebuvo atsakovėms parduotų ginčo patalpų naudotojai.

Nurodyti argumentai teikia pagrindą konstatuoti, kad kasatorė byloje neįrodė, jog jos teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jos teisinis interesas dėl ginčo dalyko gali būti patenkintas, konkrečiai – jos teisinis interesas dėl ginčo dalyko nėra teisėtas.

Dėl sandorio pripažinimo niekiniu

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“, bylos Nr. 3K-3-905/2000; 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008).

Niekiniais pripažįstami tokie sandoriai, kurie prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pažeidžia jų reikalavimus. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. E. M. V., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“, bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. J. V. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-147/2007; ir kt.). Šioje byloje nustačius, kad atsakovės, kurioms ginčijamo sandorio pagrindu perėjo nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktą buvo tinkami ūkinio pastato privatizacijos subjektai, jos naudojosi šio pastato patalpomis, perleistas ūkinis pastatas kaip nekilnojamojo turto objektas yra fiksuotas Nekilnojamojo turto registre, nebuvo pagrindo konstatuoti niekinio sandorio faktą, nes kasatorės nurodomos kaip imperatyviosios Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, minėta, sandorių negaliojimo instituto vienai iš paskirčių esant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą bei esant byloje nustatytai aplinkybei, kad dauguma butų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkų jame gyvena apie 30-40 metų, yra susiformavusi namo bendruomenė, tarp kurios narių yra nustatyta naudojimosi kieme esančiomis ūkinėmis patalpomis naudojimosi tvarka, pačios kasatorės veiksmai įgijus nuosavybę nepagrįstai siekti per ilgą laiką nusistovėjusios tvarkos pakeitimų, neigiant teisėtai atsiradusias savininkų teises, negalėtų būti pripažįstami atitinkančiais gerą moralę.

Kiti kasacinio skundo argumentai, t. y. argumentai dėl atsakovės R. M. tiesioginės valios privatizuoti ūkinę patalpą netinkamos išraiškos, dėl CK 4.85 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo tampa teisiškai neaktualūs, nes, minėta, pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti yra tai, kad neįrodyta, jog kasatorės teisė pažeidžiama ir jog jos teisinis interesas dėl ginčo dalyko gali būti patenkintas, konkrečiai – jos teisinis interesas dėl ginčo dalyko nėra teisėtas, ir nebuvo pagrindo byloje konstatuoti niekinio sandorio faktą.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų nenustatyta.

Remdamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ ir atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, kolegija sprendžia priteisti iš kasatorės atsakovei R. M. ir trečiajam asmeniui E. M. po 350 Lt ir atsakovei A. M. 595 Lt išlaidų advokatų pagalbai, surašant atsiliepimus į kasacinį skundą, apmokėti. Iš kasatorės taip pat priteistina valstybei 175,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės K. K. atsakovei R. M. ir trečiajam asmeniui E. M. po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Priteisti iš kasatorės K. K. atsakovei A. M. 595 (penkis šimtus devyniasdešimt penkis) Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Priteisti iš kasatorės K. K. valstybei 175,75 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt penkis Lt 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas