Dėl sumokėto avanso priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-363/2009 Procesinio sprendimo kategorija 42.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovams V. R., A. R. dėl sumokėto avanso priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių iš ikisutartinių santykių kilusią civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų 22 000 Lt sumokėto avanso ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. spalio mėnesį su atsakovais žodžiu susitarė, kad atsakovai parduos ieškovei butą už 85 000 Lt. Ieškovė, vykdydama žodinio susitarimo sąlygas, 2007 m. gruodžio 20 d. pervedė į atsakovo V. R. sąskaitą 22 000 Lt avanso, gauto kaip paskolą iš banko. Likusią sumą ieškovė taip pat tikėjosi pasiskolinti iš banko, tačiau, sugriežtėjus kreditavimo sąlygoms, bankas paskolą suteikti atsisakė ir ieškovė negalėjo visiškai įvykdyti žodinio susitarimo. Ieškovės teigimu, apie tai ji pranešė atsakovams 2007 m. gruodžio pabaigoje ir paprašė grąžinti jos sumokėtą avansą. Atsakovai sutiko grąžinti avansą, tačiau iki šiol jo dar negrąžino. Ieškovės nuomone, avanso negrąžinimas vertintinas kaip nepagrįstas atsakovų praturtėjimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 22 000 Lt sumokėtą avansą. Teismas nustatė, kad 2007 m. spalio mėn. šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl atsakovams priklausančio buto ieškovei pardavimo už 85 000 Lt. Ieškovė, gavusi paskolą iš banko, pervedė atsakovams 22 000 Lt; likusios sumos butui pirkti bankas ieškovei nesutiko paskolinti. Apie tai, kad nesuteikta paskola, ieškovė informavo atsakovus 2007 m. gruodžio pabaigoje. Teismas sprendė, kad atsakovai turėjo galimybę parduoti butą kitiems pirkėjams. Ieškovė atskleidė informaciją atsakovams, kad jai nesuteikta paskola ir ji neturi pinigų butui pirkti; tokia informacija, teismo teigimu, laikytina turinčia esminės reikšmės buto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Jokios įstatymo normos ar susitarimo nenustatyta, kad, nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, sumokėtas avansas yra negrąžinamas. Teismas konstatavo, kad šalys nesudarė sutarties, todėl negali būti taikomi sutarties vykdymo principai (CK 6.200 straipsnis). Kadangi nė vienai iš šalių neatsirado prievolės sudaryti sutartį, tai negali būti taikomas ir CK 6.4 straipsnis. Teismas nustatė, kad ieškovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsakovai būtų patyrę žalos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Atsakovai laiku negrąžino avanso ir toks jų elgesys vertintinas kaip nepagrįstas praturtėjimas kito asmens sąskaita.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, priteisė ieškovei iš atsakovų 11 000 Lt avanso. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės sumokėtus 22 000 Lt laikė grąžintinu avansu, kartu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar atsakovai, atsisakydami grąžinti ieškovei avansą, neatliko vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymo (CK 6.130 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė iniciatyviai ir aktyviai nesiėmė visų realiai įmanomų priemonių, siekdama gauti kreditą butui pirkti, be to, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga vertindama savo finansines galimybes, taip pat neįrodė, kad operatyviai pranešė atsakovams, jog pagrindinės sutarties nesudarys, todėl konstatavo, kad nustatyta ieškovės kaltė dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo ir dėl to atsakovams atsiradusių nuostolių – prarastos galimybės piniginės vertės. Nuostolių dydį lėmė spartus kainų kritimas nekilnojamojo turto rinkoje per ginčo laikotarpį, tai objektyvus nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, nulemtas valstybėje ir pasaulyje vykstančių ekonominių procesų. Nekilnojamojo turto kainų kritimas per ginčo laikotarpį pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, nereikalinga įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi tai, kad atsakovai sutiko ieškovei grąžinti pusę avanso, o savo nuostolius vertino 11 000 Lt, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovų nurodomas nuostolių dydis yra apie 13 procentų nuo šalių suderėtos 85 000 Lt buto pirkimo pardavimo kainos. Toks nuostolių dydis, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka realų nekilnojamojo turto kainų kritimą, todėl atsakovai, ieškovei atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, jos atžvilgiu įgijo 11 000 Lt reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovai, atsisakydami ieškovei grąžinti dalį sumokėto avanso, t. y. 11 000 Lt, ir apie tai ją informuodami, atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Dėl to ieškovės reikalavimas grąžinti avansą ta dalimi, kiek jis įskaitytas priešpriešiniu vienarūšiu atsakovų reikalavimu atlyginti nuostolius, negali būti tenkinamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 5 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamais tokiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnių normas. Teismo apskaičiuotas nuostolių dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Kasatorė stengėsi gauti banko kreditą butui pirkti ir tai patvirtina ta aplinkybė, kad dalį kredito ji gavo ir pervedė atsakovams. Tai, kad ji negavo didesnio kredito, buvo nulemta valstybėje ir pasaulyje vykstančių ekonominių procesų. Kasatorės neteisėtų veiksmų byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas ir atsakovas pripažįsta, kad nuostolių atsiradimą lėmė spartus kainų kitimas nekilnojamojo turto rinkoje ir kad kasatorė negalėjo to numatyti. Nuostolių atsirado dėl aplinkybių, kurioms kasatorė negalėjo daryti įtakos. CK 6.247 straipsnio normų taikymo pažeidimas turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta ne dėl kasatorės kaltės, o dėl pasikeitusios ekonominės situacijos, visuotinai žinomos bankų paskolų išdavimo politikos pasikeitimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsprendė atsakovams atsiradusių nuostolių ir jų dydžio klausimą, nors atsakovai priešieškinio byloje nepateikė ir šio klausimo spręsti nereikalavo, todėl peržengė keliamų reikalavimų ribas, taip padarydamas procesinės teisės normų pažeidimą, tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.130 straipsnio 1 dalį, 6.131 straipsnio 1 dalį. Teismas turėjo taikyti CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašė skundą atmesti. Atsakovų nuomone, Kauno apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl ieškovės atsisakymo sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį atsakovai patyrė nuostolių, kuriuos įskaitė į grąžintiną avansą. Kasatorė pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad atsakovai siūlė jai grąžinti pusę sumokėto avanso, kitą dalį pasilikdami kaip patirtų nuostolių atlyginimą. Atsakovų nuomone, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nusprendė, kad kasatorė nebuvo pakankamai iniciatyvi ir aktyvi ir nesiėmė visų realiai įmanomų priemonių, siekdama gauti kreditą butui pirkti, be to, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, vertindama savo finansines galimybes, taip pat neįrodė, kad operatyviai pranešė atsakovams, jog pagrindinės sutarties nesudarys, todėl pagrįstai ir teisėtai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nėra kalta dėl to, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovų teigimu, aplinkybės, kad kasatorė negavo kredito butui pirkti, nulėmė ne valstybėje vykstantys ekonominiai procesai, o tai, kad ji netinkamai įvertino savo finansines galimybes. Anot atsakovų, teisėjų kolegija, nustačiusi kasatorės kaltę, teisingai sprendė ir atsakovų patirtų nuostolių dydžio klausimą. Nekilnojamojo turto kainų kritimas per ginčo laikotarpį pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, nereikalaujančia įrodinėjimo. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perėmė atsakovų pareigą įrodyti susidariusių nuostolių dydį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl iš ikisutartinių buto pirkimo- pardavimo santykių kylančios civilinės atsakomybės

Civilinės atsakomybės apimtis ir taikymo sąlygos priklauso nuo to, kokios tarpusavio teisės ir pareigos (prievolės) sieja civilinio teisinio santykio dalyvius, todėl kiekvienu atveju, kai sprendžiamas ginčas dėl civilinės atsakomybės, teismas turi nustatyti, kokie materialiniai teisiniai santykiai sieja šalis. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl civilinės atsakomybės yra aktualus sutartinių ir ikisutartinių šalių santykių atribojimo klausimas. Sutartis – tai suderintos šalių valios išraiška; pagal bendrąją taisyklę sutartis laikoma sudaryta nuo momento, kai šis susitarimas pasiekiamas - oferentas gauna akceptą (CK 6.181 straipsnio 1 dalis). Buto, kaip nekilnojamojo turto, perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma, notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159, 6.181 straipsnio 4 dalis, 6.393 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio normų pagrindu ir tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu. Analogiškoje nagrinėjamai situacijoje, kai šalys dėl buto pirkimo-pardavimo derasi žodžiu ir susitaria dėl esminių sutarties sąlygų, tačiau derybos nutrūksta iki notarinio sutarties įforminimo ir nė viena šalių nereikalauja ją pripažinti sudaryta, susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip ikisutartiniai, o dėl civilinės atsakomybės spręstina pagal CK 6.163 straipsnio taisykles. Esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties sudarymo, jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai nesuteikia reikalavimo teisės, tačiau kartu jas sieja įstatyme įtvirtinta tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai; pažeidusiai šią pareigą sutarties šaliai atsiranda prievolė atlyginti padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys). Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuoti CK 6.163 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai - kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai; laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi būti nustatyta. Jeigu derybas šalis nutraukė dėl to, kad negali sudaryti sutarties dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę. Taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusiąją šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t.y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta.

Pagrindinės teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės dėl iš ikisutartinių santykių kilusios civilinės atsakomybės yra suformuluotos kasacinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant su preliminariąja sutartimi susijusius ginčus. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs šių nutarčių išaiškinimai dėl bendrųjų ikisutartinės civilinės atsakomybės aspektų, nes ikisutartinės civilinės atsakomybės pagrindas visais atvejais yra sąžiningumo principo pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006, kasacinis teismas išaiškino, kad, nesudarius sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgėsi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo sutartį sudaryti; nesąžininga šalis turi atlyginti ne tik tiesioginių derybų nuostolius, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę, kurią sugeba įrodyti; vien turto rinkos vertės pokyčio nepakanka pripažinti, kad kreditorius dėl nutrūkusių derybų patyrė nuostolių; gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys; turi būti įvertinami ir nuostolių patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Šios teismų praktikos nuostatos yra išplėtotos vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse aiškinant prarastos galimybės piniginės vertės institutą: kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kainų skirtumas (t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) nustatoma palyginant kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jei nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Kainų skirtumo principas yra tik vienas, bet ne vienintelis galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų. Kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, tokiu atveju kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas. Prarasta galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais, pvz., palūkanų netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje E. A. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB,,Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009).

Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatyta, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokias teisines pasekmes tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Taigi, suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolės užtikrinimo tikslu, kaip netesybos, ar kt. Jeigu lėšos kvalifikuojamos kaip avansas, nesudarius sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir turi būti grąžinti pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), išskyrus tuos atvejus kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje E. A. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas aptartas įstatymų ir teismų praktikos nuostatas taikė netinkamai ir pripažino kasatorės prievolę atlyginti nuostolius nenustatęs būtinųjų ikisutartinės civilinės atsakomybės sąlygų viseto.

Byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo ikisutartiniai buto pirkimo-pardavimo santykiai, derybos vyko žodžiu, preliminarioji sutartis ir susitarimas dėl netesybų nebuvo sudaryti, ieškovė sumokėjo atsakovams dalį buto kainos avansu, pripažinti sutartį galiojančia reikalavimo nėra. Atsakovai, atsikirsdami, kad, nesudarius sutarties, dėl kasatorės kaltės patyrė nuostolių, turi pareigą įrodyti nuostolių faktą, dydį, kasatorės neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių (CPK 178 straipsnis). Ar egzistuoja šalių reikalavimus ir atsikirtimus sudarančios aplinkybės, teismas privalo spręsti, laikydamasis CPK įtvirtintų įrodinėjimų taisyklių – visų pirma pakankamų ir leistinų įrodymų pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio teismo sprendimo išvada dėl atsakovų patirtos žalos fakto ir dydžio nepagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais: byloje iš viso nėra objektyvių duomenų apie ginčo buto rinkos vertę ir jos pokyčius, atsakovų paaiškinimai dėl nuostolių dydžio nėra pakankami įrodymai; nekilnojamojo turto rinkos vertės mažėjimas gali būti pripažįstamas visuotinai žinoma aplinkybe tik kaip rinkos tendencija tam tikru laikotarpiu, tuo tarpu konkretaus nekilnojamojo turto objekto rinkos vertė priklauso nuo individualių veiksnių ir nėra visuotinai žinoma aplinkybė CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Be to, minėta, buto rinkos vertės sumažėjimas savaime nėra pakankamas pripažinti, kad tokio dydžio nuostolių kreditorius patyrė dėl nutrūkusių derybų, nes šių dviejų faktų nesieja priežastinis ryšys. Atsakovai turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, kuris grąžintų juos į tokią padėtį lyg derybų nebūtų buvę iš viso; teisėjų kolegija konstatuoja, kad prarastos konkrečios galimybės piniginės vertės ar kitų tokio pobūdžio nuostolių byloje nenustatyta, taip pat, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino derybų šalių veiksmus ir be pagrindo pripažino, jog kasatorė nesąžiningai nutraukė derybas. Neteisėtų veiksmų įrodinėjimo našta tenka atsakovams, kaip žalos atlyginimo reikalaujančiai šaliai; taigi atsakovai turi įrodyti, kad kasatorė derybose elgėsi nesąžiningai. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad kasatorė neįrodė, jog elgėsi pakankamai rūpestingai, neatitinka įrodymų naštos paskirstymo civiliniame procese taisyklių. Byloje nustatyta, kad ieškovė nesudarė sutarties dėl to, kad pakitus kreditavimo sąlygoms negavo kredito, taigi nenustatyta jos kaltės dėl nutrūkusių derybų. Ikisutartiniuose santykiuose esantys asmenys, net ir tuo atveju, kai sudaro preliminariąją sutartį, negali būti garantuoti, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta, jie nėra atleidžiami nuo bendrosios civilinių santykių subjektų pareigos elgtis protingai, t.y. būti atidiems ir rūpintis savo interesų apsauga. Atsakovai pripažįsta turėję galimybę tuo pačiu metu parduoti butą kitam asmeniui už didesnę kainą, tačiau ja nepasinaudoję; elgdamiesi kaip atidūs ir rūpestingi asmenys, jie turėjo įvertinti riziką, kurią prisiima derėdamiesi su kasatore.

Dėl įskaitymo galimumo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl įskaitymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nepagrįsti. Įskaitymas yra vienas iš įstatyminių prievolės pasibaigimo pagrindų, kuriam atsirasti pakanka vienašališko prievolės šalies pareiškimo (CK 6.130 straipsnis, 6.131 straipsnio 1 dalis), savo teisine prigimtimi tai yra vienašalis sandoris. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovai, iki civilinės bylos iškėlimo pranešdami kasatorei, jog avanso negrąžins, nes ji padarė tokio paties dydžio nuostolių, pasinaudojo įskaitymo teise. Atsakovams pareiškiant apie įskaitymą teisme ginčo dėl nuostolių atlyginimo nebuvo, todėl kasatorė nepagrįstai teigia, kad įskaitymas buvo draudžiamas pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tuo atveju, kai atsakovai teisme pareiškia, kad prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis yra teisėtas. Kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymą; tuo atveju, jeigu įskaitymas pripažįstamas neteisėtu, pripažįstama nepasibaigusia ir įskaityta prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006).

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą nutartį ir neteisingai išsprendė šalių ginčą. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą.

Priteisti iš V. R. ir A. R. solidariai 41,70 Lt (keturiasdešimt vieną litą septyniasdešimt centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė