Baudžiamoji byla Nr. 2K-292-489/2015
Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00172-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1;
1.1.3.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo D. S. priteista nukentėjusiajai L. A. 7050 Lt (2041,83 Eur) turtinei ir 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
D. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 24 d., apie 15 val., prie (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu su T. K. (T. K.) tyčia rankos kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės ir kairės akies vokuose, odos nubrozdinimą dešinio antakio srityje ir kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose viršutinės lūpos srityje, nuo kurių T. K. nukrito, atsitrenkdamas kūnu į asfaltą, taip nukentėjusiajam padarė dešinio IV šonkaulio lūžį, galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu pakaušyje, momenyje, pakauškaulio lūžiu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu; smegenų koma (kliniškai); centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, dėl to nukentėjusysis 2013 m. birželio 26 d., 15.20 val., mirė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, tokiu būdu nužudė T. K..
Kasaciniame skunde nuteistojo D. S. gynėjas advokatas A. Lukoševičius nurodo alternatyvius prašymus: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, perkvalifikuojant nuteistojo D. S. nusikalstamus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį, ir skirti jam atitinkamai švelnesnę bausmę.
Kasatorius nurodo, kad nuteistasis pripažino sudavęs du nestiprius smūgius į veidą neblaiviam nukentėjusiajam, kuris ir išprovokavo konfliktą, tačiau D. S. nenumatė ir negalėjo numatyti, jog po tokių smūgių nukentėjusysis atbulas žengs kelis žingsnius, užklius už asfalto dangos, praras pusiausvyrą, grius ne tik visu kūnu, bet ir galvos pakaušiu atsitrenks į kelio dangą, dėl to patirs sunkų sveikatos sutrikdymą ir mirs. Gynėjas teigia, kad paprastai smūgis ranka į veido sritį sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus, todėl ir jo ginamasis net nesuvokė, jog jo suduoti du nestiprūs smūgiai į veido sritį gali lemti nukentėjusiojo mirtį, juolab kad jis nenorėjo, nesiekė, neturėjo jokio sumanymo ar motyvo nužudyti nukentėjusįjį. Anot kasatoriaus, tokios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje teismai neteisingai nustatė nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tyčią. Be to, ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltei, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Netiesioginės tyčios konstatavimas kaltininko veikoje kiekvienu atveju reikalauja, kad kaltininkas numatytų bei suvoktų, kad dėl jo veiksmų sukelti padariniai yra dėsningi, neišvengiami arba labai tikėtini ir kad kiekvienu atveju atlikus tuos pačius ar panašius veiksmus būtent kils šie padariniai, t. y. bus sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata arba atimta gyvybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007). Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie veikos padarymą netiesiogine tyčia prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-428/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-428/2008">2K-428/2008</a>) ir byloje nustatytoms aplinkybėms. Gynėjas nurodo, kad nuteistasis nebuvo abejingas nukentėjusiojo būklei (patraukė nukentėjusįjį nuo važiuojamosios kelio dalies), nes tik supratęs ir įsitikinęs, kad pavojus nukentėjusiojo gyvybei negresia (pats nukentėjusysis patvirtino, kad jam viskas tvarkoje), nenorėdamas tęsti įvykusio konflikto, pasišalino iš įvykio vietos. Būtent tokios aplinkybės (po suduotų smūgių nukentėjusysis buvo sąmoningas ir kalbėjo su nuteistuoju) lėmė nuteistojo suvokimą, kad nukentėjusiajam gali būti padarytas tik atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymas, o ne kilti jo mirtis. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. S., suduodamas smūgius nukentėjusiajam, būtų papildomai naudojęs kokius nors įrankius (lazdą ir pan.) ar kitas priemones. Teismai tik deklaratyviai ir formaliai konstatavo nuteistojo abejingumą nukentėjusiojo sveikatos būklei, o tai vėliau ir lėmė šio mirtį.
Kasatorius teigia ir tai, kad nuosprendis yra prieštaringas, nes teismas, konstatuodamas, jog nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, nurodė, kad D. S., suduodamas nukentėjusiajam smūgius, galėjo ir turėjo numatyti tokių savo veiksmų pasekmes, t. y. veika padaryta dėl neatsargumo. Neatsargios kaltės turinio valinis ir intelektualus elementai sudaro nusikalstamą nerūpestingumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pateikė tarpusavyje prieštaringus nuteistojo kaltės formos įvertinimus ir nepagrįstai sutapatino dvi atskiras kaltės formas ir rūšis, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino tokių prieštaravimų. Anot kasatoriaus, tokios aplinkybės patvirtina, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatė netiesioginės tyčios turinio ir netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus.
Be to, teismai netinkamai vertino ir priežastinio ryšio tarp nuteistojo atliktų veiksmų (suduotų kelių nestiprių smūgių) ir kilusių padarinių (nukentėjusiojo mirties) vystymąsi (atsiradimą). Nors dėl tyčinio nužudymo tik būtinasis priežastinis ryšys suponuoja tyčinę kaltę dėl kilusių padarinių, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybės, anot kasatoriaus, patvirtina, jog tarp D. S. veiksmų ir kilusių padarinių buvo atsitiktinis priežastinis ryšys. Aptardamas nuteistojo ir liudytojo A. S. parodymus, kasatorius teigia, kad byloje nepaneigta aplinkybė, jog nukentėjusysis nugriuvo ne nuo jam suduotų smūgių, bet dėl jo paties neatsargaus elgesio, t. y. norėdamas pasišalinti nuo nuteistojo, žengė atgal, užkliuvo už kelio atbrailos, dėl to pargriuvo ir susitrenkė galvą. Anot gynėjo, tai reiškia, kad tarp jo ginamojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvo įsiterpę kiti tarpiniai veiksniai: nukentėjusiojo atbulas ėjimas atgal, užkliuvimas už kliūties, griuvimas ant asfalto dangos susižeidžiant galvą pakaušio srityje, paties nukentėjusiojo sąmoningas atsisakymas kreiptis į medicinos įstaigą dėl medicinos pagalbos, kartu su juo buvusių liudytojų R. M., V. D. ir A. P. abejingumas, dėl to medikų pagalba nebuvo suteikta laiku. Taigi kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai konstatavo, jog tik nuteistojo veiksmai turėjo lemiamos ir esminės įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Tačiau teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose yra išaiškinta, jog gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio ranka į veidą padarinys, kaltininkas paprastai nesuvokia, kad tokia veika pavojinga kito žmogaus gyvybei, ir nenumato tokių padarinių kaip gyvybės atėmimas. Nenumatydamas tokių padarinių, jis jų nenori. Jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Gynėjas teigia, kad normalios psichikos žmogus, suduodamas smūgį ranka, paprastai suvokia savo veiksmų pavojingumą sveikatai ir dėl to jis numato, kad gali padaryti savo veiksmais nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Dėl to kasatorius nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad net jei nukentėjusysis nugriuvo ne nuo nuteistojo tiesioginio smūgio į veidą, o traukdamasis nuo jo, vis dėlto nukentėjusiojo griuvimas ant asfalto buvo D. S. veiksmų pasekmė. Kasatoriaus nuomone, tokia išvada prieštarauja logikos, teisingumo ir protingumo principams, nes jei nukentėjusysis, nenugriuvęs nuo suduotų smūgių, bet tik norėdamas pasitraukti ar pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau netyčia užkliuvęs už kelio atbrailos ir dėl to neišlaikęs pusiausvyros, nugriūtų, dėl tokio nugriuvimo ir susižalojimo vis tiek būtų kaltas nuteistasis, nors ir nepadaręs jokių veiksmų, lėmusių nukentėjusiojo griuvimą ir susižalojimą.
Nuteistojo gynėjo nuomone, teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nevertino liudytojų R. M., V. D. ir A. P. parodymų apie nukentėjusiojo būklę tuoj po įvykio ir iki mirties. Kasatoriaus nuomone, minėti parodymai yra nenuoseklūs, būtent šių liudytojų abejingumas nukentėjusiojo sveikatos būklei ir laiku nesuteikta medicinos pagalba lėmė priežastinio ryšio vystymąsi ir galėjo būti tarpinis veiksnys, nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė išskirtinai tik kaltinančiais įrodymais, prioritetinę reikšmę suteikė teismo medicinos specialisto D. Fomino išvadai ir teisme duotiems parodymams, nevertino kitų liudytojų parodymų, patvirtinančių nuteistojo nurodytas aplinkybes. Anot kasatoriaus, ši specialisto išvada neatskleidžia nuteistojo psichinio santykio su veika ir jo kaltės formos, yra prieštaringa, nes teismai neišsiaiškino aplinkybių, kurioms esant galėjo atsirasti aptariamoje išvadoje nurodyti kiti trauminiai poveikiai bei sužalojimai, nevertino paties nukentėjusiojo veiksmų, jo elgesio, sveikatos būklės bei gyvenimo būdo. Be to, teismai nepašalino abejonių ir prieštaravimų, esančių teismo medicinos specialisto D. Fomino ir liudytojo V. S. paaiškinimuose dėl įvykio vietos ir lovos, iš kurios iškrito nukentėjusysis, aukščio. Byloje nesant jokių duomenų apie nukentėjusiojo kambario aplinką, lovos, iš kurios jis iškrito, dydį ar aukštį, neįvertinus tokio iškritimo iš lovos ir kitų įvykio aplinkybių, nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės turi būti aiškinamos vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-283/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-283/2008">2K-283/2008</a>). Be to, nors šie klausimai buvo keliami ir nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai neatnaujinęs įrodymų tyrimo, nepašalinęs minėtų prieštaravimų ir nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo nuteistojo D. S. gynėjo advokato A. Lukoševičius kasacinį skundą atmesti, nes jame išdėstyti motyvai ir prašymai yra nepagrįsti.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai išsamiai ir argumentuotai pagrindė D. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog nuteistasis, tyčia smogdamas kumščiu akivaizdžiai neblaiviam ir dėl to nestabiliai stovinčiam nukentėjusiajam į galvą, suvokė, kad kelia pavojų šio gyvybei, numatė, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo mirtį lėmė ne sužalojimai, padaryti ranka suduodant smūgius į veidą, o sužalojimai, padaryti nukentėjusiajam po jam suduotų smūgių nugriuvus ir galva atsitrenkus į kelio dangą. Be to, toks sprendimas dėl tyčinės kaltės atitinka ir teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI5LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-629/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-629/2007">2K-629/2007</a>, 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010).
Prokuroras pažymi ir tai, kad kasacinis teismas iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93/2009">2K-93/2009</a>, 2K-45/2013), dėl to kasacinio skundo argumentai dėl liudytojo A. S. parodymų ir nuteistojo elgesio tuoj po įvykio vertinimo nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsiliepime nurodoma, kad teismas teisingai pažymėjo, jog po D. S. suduotų smūgių nukentėjusiajam, šiam nukritus ant asfalto bei akivaizdžiai sunkiai susižalojus, nes pats net nesugebėjo atsikelti, nuteistais faktiškai nesuteikė jam jokios realios pagalbos, neiškvietė medicinos pagalbos ar policijos pareigūnų, nors tai padaryti buvo paragintas liudytojo A. S., o apsiribojo tik sužaloto T. K. pernešimu į kitą vietą prie parduotuvės, po to pasišalino iš įvykio vietos.
Taip pat prokuroras nesutinka su nuteistojo gynėjo skundo argumentais dėl byloje nustatyto priežastinio ryšio tarp nuteistojo atliktų veiksmų ir kilusių padarinių vystymosi. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išsamiai išnagrinėjo ir nurodė motyvuotus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog nukentėjusysis nugriuvo, galva atsitrenkdamas į kelio dangą, netrukus po D. S. jam į veidą suduotų smūgių, kurie ir lėmė jo (nukentėjusiojo) nugriuvimą. Dėl to prokuroras sutinka su teismų išvada, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes tarp D. S. veiksmų – suduotų dviejų smūgių kumščiu į veidą, ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo mirties, yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Prokuroras pažymi, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, kaltininko veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusius galutinius padarinius, o esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę – kaip tyčinis nužudymas ar pasikėsinimas nužudyti. Aplinkinių abejingumas ir laiku nesuteikta medicinos pagalba nelėmė nukentėjusiojo mirties, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj pat po padarytos veikos, ar praėjus tam tikram laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkami diagnozuoti jo sužalojimai. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo minėtos teismų praktikos. Be to, teismo medicinos specialistas aiškiai nurodė, kad mirtį lėmę sužalojimai T. K. negalėjo būti padaryti jam iškrentant iš lovos, nes kaukolės kaulo lūžimas buvo padarytas didele traumuojančia jėga, ir paaiškino aplinkybes bei sąvokas dėl kitų išvadoje nurodytų trauminių poveikių. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad kasatorius nepagrįstai teigia apie BPK pažeidimus, nes apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, pateikė argumentuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad D. S. veika kvalifikuota teisingai, jam baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, todėl nėra jokio pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo D. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde dėstomais argumentais, kuriais nesutinkama su nuteistojo veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, iš esmės yra ginčijamas teismų nustatytas priežastinis ryšys tarp padarytos nusikalstamos veikos ir padarinių taip pat tyčinė nuteistojo kaltė.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad savo kaltę dėl T. K. nužudymo nuteistasis D. S. neigė viso bylos proceso metu, tvirtino, kad konflikto metu tyčia sudavė du nestiprius smūgius T. K., tačiau šio asmens mirtis įvyko nuo sužalojimų, kuriuos neblaivus nukentėjusysis patyrė pats krisdamas ir galva atsitrenkdamas į asfalto dangą, nes jis konflikto metu atbulas atsitraukinėjo nuo D. S., užkliuvo už asfalto ir krito. Skunde teigiama, kad tarp D. S. veiksmų (smūgių sudavimo) ir nukentėjusiojo mirties buvo įsiterpę kiti tarpiniai veiksniai: nukentėjusiojo ėjimas atbulomis, neatsargus užkliuvimas už kliūties, griuvimas ant asfalto dangos, taip susižeidžiant galvą pakaušio srityje, paties T. K. sąmoningas atsisakymas kreiptis į medicinos įstaigą, iškritimas iš lovos, liudytojų R. M., V. D. ir A. P. abejingumas, dėl to medikų pagalba nebuvo suteikta laiku.
Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-247/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-247/2009">2K-P-247/2009</a>).
Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo mirtį lėmė ne sužalojimai, D. S. padaryti kumščiu suduodant nukentėjusiajam į veidą, o sužalojimai, padaryti nukentėjusiajam griuvus nuo suduotų ne mažiau dviejų smūgių ir galva atsitrenkus į asfaltuotą kelio dangą. T. K. mirė nuo galvos sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kurį lydėjo komplikacijos: galvos smegenų suspaudimas, smegenų koma, centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumas. Tai yra būtent smurtiniai D. S. veiksmai, nuo kurių padarymo T. K. krito ir patyrė jo mirtį sukėlusius sužalojimus, teisingai nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį.
Aplinkybės, kad nukentėjusysis smurtiniais veiksmais neveikiamas nuteistojo pats užkliuvo už kliūties ir susižalojo, teismų sprendimuose aptartos ir motyvuotai atmestos. Kasaciniame skunde teisingai pastebėta, kad savo sprendimuose teismai ėmėsi nagrinėti ir situaciją, koks gi būtų priežastinio ryšio vystymasis, jei būtų pripažintos tikrosiomis nuteistojo tvirtinamos įvykio aplinkybės, darė tai nelogiškai ir paviršutiniškai Tačiau šios netinkamos išvados dėl kitokios (hipotetinės) situacijos, negu nustatyta šioje byloje įrodytomis pripažintomis aplinkybėmis, nepaneigia teismų išvados dėl priežastinio ryšio buvimo. Objektyviais bylos duomenimis paneigta ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškelta versija, jog T. K. iki konflikto su D. S. arba po jo galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Tai, kad mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam iškritus iš lovos, paneigti teisės medicinos duomenimis apie sužalojimų pobūdį. Kitos kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl paties nukentėjusiojo, kitų asmenų veiksmų po mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo neturi reikšmės tiesioginio priežastinio ryšio nustatymui. Teismai, spręsdami priežastinio ryšio klausimą, laikėsi teismų praktikoje nužudymo bylose suformuotos taisyklės, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-247/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-247/2009">2K-P-247/2009</a>).
Skunde pabrėžiama, kad nuteistais veikė neatsargiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai išanalizavo įrodymus, įvertino jų visetą ir atmetė nuteistojo gynėjo argumentus dėl neatsargios kaltės formos. Šis teismas pagrįstai pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo D. S. veiką vertinti kaip neatsargią nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti ir mirtini padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti.
Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas kumščiu į kito neblaivaus žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą, kad tokie smūgiai į galvą yra pavojingi žmogaus gyvybei ir nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Nors D. S. ir nebuvo suinteresuotas T. K. mirtimi, tačiau nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų, pasirinko tokį veikos padarymo būdą (smogė kumščiu kitam žmogui į galvą duobėtoje vietovėje, netoli asfalto dangos), dėl kurio įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė tik padidėja. Teismų praktika, kuri keitėsi, bet šiuo metu nusistovėjusi panašiose pagal faktus kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose, tokius atvejus traktuoja kaip kaltininko veikimą netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI5LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-629/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-629/2007">2K-629/2007</a>, 2K-342/2009, 2K-224/2009, 2K-446//2010). Nužudymas pripažįstamas padarytu netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali ją atimti ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Kasatorius pagrįstai pastebi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuose naudojo formuotes, būdingas neatsargios kaltės formai, tapatino skirtingas tyčios formas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai nurodyta, koks nuteistojo D. S. psichinis santykis su jo padaryta veika, kodėl nuteistojo kaltė reiškėsi netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), dėl to jo nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
Teismai išvadas dėl D. S. inkriminuoto kito žmogaus nužudymo padarymo grindė, kaip reikalauja BPK nuostatos, ištirtų įrodymų visuma, argumentuotai nurodydami, kodėl atmeta nuteistojo nurodytą įvykio versiją. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taisyklių, patikrino apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išdėstė argumentus įrodymų vertinimo, priežastinio ryšio nustatymo, kaltės, kitų apeliaciniame skunde nurodytų nukentėjusiojo mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo versijų ir pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Tai reiškia, kad šio straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę prireikus pačiam tirti bylos duomenis, tačiau imperatyviai nenustato tokios pareigos. Išklausęs proceso dalyvių nuomonių, teismas paprastai priima sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, jeigu byloje būtina ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Jeigu tokios būtinybės nėra, teismas savo išvadas pagrindžia ir prieštaravimus aptaria pirmosios instancijos teisme išnagrinėtais įrodymais. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šių nuostatų teismas laikėsi. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjo prašymai atlikti įrodymų tyrimą apsvarstyti ir motyvuotai atmesti. Nėra pagrindo teiginiams, kad teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Pastebėtina, kad kasaciniame skunde nurodyti BPK pažeidimai, iš dalies susiję su siekiu kitaip įvertinti atskirus bylos duomenis, nustatyti kitas aplinkybes, negu nustatytos nagrinėjamoje byloje. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.). Taigi kasatoriaus pasiūlymai iš naujo vertinti atskirus įrodymus, jų pagrindu nustatyti kitokias aplinkybes, nagrinėti kitus klausimus, susijusius su nuosprendžio ir nutarties pagrįstumo tikrinimu, pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko.
Konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, ir nenustačius esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtina bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nėra pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Vytautas Masiokas
Tomas Šeškauskas
