Baudžiamoji byla Nr. 2K-293-697/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00979-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.1;
1.1.8.1;
1.1.8.9;
1.2.23.2;
2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. E. (E. E.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalies, susijusios su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu E. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, nuspręsta iš E. E. konfiskuoti pinigus – 20 Lt (5,79 Eur), gautus iš nusikalstamos veikos. E. E. dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių, ir nuspręsta jam iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnio 1 dalį.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies patenkinus nuteistojo E. E. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis pakeistas, jo nustatomojoje dalyje nustatant, kad E. E. laikė 103,68 g narkotinės medžiagos kanapių dalis bute (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. rugsėjo 24 d., apie 21.10 val., atliktos kratos, neturėdamas tikslo jų platinti, ir sumažinant E. E. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų aštuonių mėnesių. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat išteisintas D. F. (D. F.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
E. E. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 24 d., apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje „Peugeot 406“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 20 Lt (5,79 Eur) pardavė D. F. 0,8870 g narkotinės medžiagos kanapių dalių, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė 6,4353 g narkotinės medžiagos kanapių dalis automobilyje „Peugeot 406“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2013 m. rugsėjo 24 d. 19.55 val. atliktos automobilio apžiūros, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai laikė 103,68 g narkotinės medžiagos kanapių dalis bute (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. rugsėjo 24 d., apie 21.10 val., atliktos kratos.
E. E. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje nurodžiusi, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog bute rasti narkotikai buvo skirti platinti, nes bute rastų narkotinių medžiagų perdavimo faktas neužfiksuotas, o vien tai, kad buvo rastos svarstyklės ir byloje nustatyta, kad E. E. pardavė narkotikų D. F., yra pagrindas tik hipotetinei prielaidai, jog bute rastos narkotinės medžiagos buvo skirtos ne asmeniniam vartojimui, o turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į nuoseklią nuo proceso pradžios nuteistojo poziciją, kad bute rastos narkotinės medžiagos nebuvo skirtos parduoti ar platinti, o tik asmeniniam naudojimui, į jo parodymus dėl bute rastų narkotinių medžiagų gavimo ir svarstyklių įsigijimo aplinkybių, į nuteistojo sutuoktinės parodymus, kad jis vartojo narkotikus, į išvadas dėl narkotinių medžiagų vartojimo, į bute rastų narkotinių medžiagų nedidelį kiekį, supakuotą viename polietileniniame maišelyje, ir į tai, kad bute nebuvo rasta įpakavimų, skirtų dozuoti narkotines medžiagas. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 3 punktas), nustatydamas, kad E. E. laikė 103,68 g narkotinės medžiagos kanapių dalis bute, neturėdamas tikslo jų platinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau pašalinus iš kaltinimo minėtą aplinkybę, kad narkotikai, rasti bute, buvo skirti platinti, patikslino (sumažino) nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Kasaciniu skundu nuteistasis E. E. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė neteisingą ir tinkamai neindividualizuotą bausmę bei padarė esminius BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimus.
Kasatorius, teigdamas, kad, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį – asmens siekį parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, pagrįstą ne prielaidomis, o įrodymais, pažymi, jog byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vien jo kaltę patvirtinančiais įrodymais (nuteistojo D. F., liudytojų E. A., G. M., M. M., R. K. (R. K.) parodymais), nešalindamas jų prieštaravimų, bei rėmėsi prielaidomis, nevertino jo ir jo sutuoktinės parodymų, faktinių aplinkybių visumos, formaliai vadovaudamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-6/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-6/2009">2K-6/2009</a>. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad būtent D. F. prašė jo apsikeisti narkotikais, o jo parodymai – nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl abejotini: sulaikymo metu aiškino, kad jau važiuodamas susitikti su juo (nuteistuoju) turėjo 1 g žolės, susitikimo tikslas – atiduoti 20 Lt (5,79 Eur) skolą, nuteistojo pravardės ir kas yra,,K.“ nežinojo; 2013 m. rugsėjo 25 d. apklausos metu teigė, kad susitiko su,,K.“ nusipirkti 1 g žolės už 20 Lt (5,79 Eur), jos iš nuteistojo yra pirkęs tris kartus; vėliau nurodė, kad narkotikų turėjo įsigyti iš čigonų, bet sumelavo pareigūnams apie narkotikų įsigijimą iš nuteistojo, kad greičiau jį paleistų; nuteistasis yra jo pažįstamas, iš kurio jis skolinasi pinigus cigaretėms. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tokius D. F. parodymus įvertino kaip siekį padėti jam (nuteistajam) išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius nurodo ir tai, kad jis narkotines medžiagas, rastas automobilyje ir bute, laikė asmeniniam vartojimui, tą patvirtina specialisto išvada ir medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti duomenys, todėl kasdien su savimi vežiodavosi apie 6 g kanapių; pardavė tik dalį pas jį rastų narkotinių medžiagų – 0,8870 g, t. y. proporcingai mažą kiekį nei nustatyta kanapių nedidelio kiekio riba (5 g), todėl negalima daryti išvados, kad visas jo automobilyje rastų narkotinių medžiagų kiekis buvo skirtas platinti; jis bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, nemelavo, geranoriškai nurodė laikomas narkotines medžiagas ir jų vietą, paaiškino jų atsiradimo aplinkybes. Taigi, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo išvada dėl automobilyje rastų 6,4353 g narkotinių medžiagų laikymo turint tikslą jas platinti prieštarauja nurodytiems bylos duomenims, pažeidžia įrodymų vertinimo reikalavimų nuostatas.
Kasatorius teigia, kad, specialisto išvados duomenimis, skiriasi jo automobilyje ir pas D. F. rastose narkotinėse medžiagose kanapių dalyse esančio delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija. Be to, specialisto išvadoje nenustatyta, ar pas jį automobilyje rastos narkotinės medžiagos priklauso pas D. F. rastoms narkotinėms medžiagoms, todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė abejonės, kad D. F. narkotines medžiagas įsigijo iš jo, o ne iš čigonų, nesprendė klausimo dėl būtinybės atlikti pakartotinį rastų medžiagų tyrimą ir nepagrįstai, nesilaikydamas in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), nekaltumo prezumpcijos principų (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis), pripažino, kad jis (nuteistasis) pardavė narkotines medžiagas D. F..
Kasatorius, nesutikdamas su jam paskirta dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, jo manymu, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, teismų praktikos, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos stadiją, pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltės formą, jo asmenybę ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Anot kasatoriaus, teismas neįvertino to, kad jis nusikaltimą padarė spontaniškai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, po nusikaltimo padarymo, kol vyko bylos tyrimas ir nagrinėjimas teisme, duomenų apie jo padarytas naujas veikas ar pažeidimus negauta, jis pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi ir noriai paaiškino visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atkreipė teismo dėmesį, kad D. F., duodamas parodymus, klaidina teismą. Kasatorius nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas jo dalinį prisipažinimą dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau nenurodė, kokių esminių aplinkybių jis nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad jis savo noru pas teisėsaugos pareigūnus nevyko, apie padarytą nusikaltimą nepranešė, narkotines medžiagas atidavė po sulaikymo ir verčiamas aplinkybių, nes, pasak kasatoriaus, jis geranoriškai atidavė narkotines medžiagas pareigūnams, pats pranešė, kad dar namuose turi žolės.
Kasatorius skunde, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 2 dalies nuostatų jam netaikymo, nurodo, kad jo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, atsižvelgiant į tai, kad narkotinė medžiaga – kanapių dalys – yra augalinės kilmės ir laikomos lengvais narkotikais; Lietuvoje ir kitose šalyse nedraudžiama ir galima laisvai įsigyti priemonių kanapėms vartoti bei atributikos su kanapių dalių vaizdais; Europos Sąjungoje daug diskutuojama apie kanapių legalizavimą, nusikaltimas – spontaniškas ir vienkartinis. Kasatorius pripažįsta, kad vienintelė jį neigiamai apibūdinanti aplinkybė – neišnykęs teistumas, tačiau teismas neįvertino jį teigiamai apibūdinančių duomenų: jis daug metų vartojo narkotikus, tačiau šios priklausomybės atsikratė, (duomenys neskelbtini) pataisos namuose savanoriškai lankė reabilitacijos nuo priklausomybių grupę; užaugo socialiai nepalankioje aplinkoje, juo nesirūpinančioje šeimoje, tačiau įgijo išsilavinimą, studijavo, dirbo, kur buvo apibūdinamas teigiamai; yra paėmęs kreditą būstui, turi du mažamečius vaikus, kuriems reikia dėmesio, vienam iš jų nustatyti specialieji poreikiai; visas administracines baudas yra sumokėjęs; jo ateities planų (dirbti, lankyti užsiėmimus ir keisti gyvenimo būdą).
Kasatorius, nesutikdamas su teismo išvada, kad jis vaikų neišlaikė, dirbo tik jo sutuoktinė ir nėra duomenų, jog dėl jam paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti vaikų, nurodo, kad dėl nepakankamos jų šeimai išlaikyti motinystės pašalpos, sutuoktinė grįžo į darbą, o jis buvo vaiko priežiūros atostogose, jiems susirgus, juos slaugė, kad sutuoktinei netektų imti nedarbingumo lapelio; kai tik sūnus pradėjo lankyti darželį, jis susirado pamaininį darbą; dukrai reikia atlikti tyrimus stacionare, todėl dėl jam paskirtos bausmės sūnus liktų be priežiūros, jo ir jo sutuoktinės tėvai galimybių prižiūrėti vaikus taip pat neturi (dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų jis nutraukė ryšius su savo tėvais, sutuoktinės tėvai gyvena ne (duomenys neskelbtini), jos tėvas yra silpnos sveikatos, todėl sutuoktinės motina jį slaugo). Jam atliekant bausmę, jo sutuoktinė tapo vieniša motina – ji automobilio nevairuoja, vaikai pradėjo dažniau sirgti, juos reikia visuomeniniu transportu vežti pas gydytojus ir į darželį, imti nedarbingumo lapelį, dėl to sumažėja pajamos, kurių neužtenka mokėti būsto kreditą, mokesčius ir užtikrinti tinkamas sąlygas normaliam vaikų vystymuisi. Dėl to, pasak kasatoriaus, jam bausmė turėtų būti švelnintina pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, 3 dalies nuostatas.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. E. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis dėl kanapių pardavimo, jų laikymo automobilyje, turint tikslą jas platinti, išsamiai ištyrė visus bylos duomenis – tiek E. E. kaltinančius, tiek jį teisinančius, ir juos įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino įrodymus, jų vertinimo tinkamumą ir savo sprendimą motyvavo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis, nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai nurodė, kodėl vieni bylos duomenys buvo pripažinti įrodymais, o kiti atmesti. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas kai kuriuos E. E. apeliacinio skundo argumentus pripažino pagrįstais ir jo apeliacinį skundą patenkino iš dalies.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl tikslo platinti narkotines medžiagas jo veiksmuose nebuvimo, išdėsčiusi kasacinės instancijos teismo praktiką dėl šio BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio vertinimo, teigia, kad tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. Prokurorės nuomone, tokių byloje nustatytų aplinkybių visuma, kaip narkotinės medžiagos pardavimas D. F., septynių maišelių su narkotikais radimas nuteistojo automobilyje, nuteistojo ryšiai su narkotikus vartojančiu asmeniu, pareigūnų informacija apie nuteistąjį kaip apie asmenį, galbūt prekiaujantį narkotinėmis medžiagomis, rodo, kad teismai pagrįstai nustatė E. E. tikslą platinti automobilyje laikytas narkotines medžiagas ir jo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Prokurorė pažymi ir tai, kad abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino cheminio tyrimo specialisto išvadas, nenustatė aplinkybių, keliančių abejonių dėl jų patikimumo, ir pagrįstai jas pripažino įrodymais. Kasatoriaus keliamas klausimas apie tikimybę dėl kanapių tarpusavio priklausomumo laipsnio yra už tokio pobūdžio cheminio tyrimo galimumo ribų, be to, šis klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde, todėl nenagrinėtinas ir kasacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, E. E. sušvelnindamas ir paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis) nepažeidė, įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą: E. E. neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, tai, kad jis anksčiau buvo teistas už analogiškos veikos padarymą, baustas administracine tvarka, polinkį azartiniams lošimams, mokymąsi kolegijoje, šeimines aplinkybes, finansinius įsipareigojimus dėl būsto, ir tinkamai ją motyvavo.
Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, nesant BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumos, t. y. bent dviejų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent vienos iš alternatyvių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose, ir dėl to nuteistajam netaikė BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyto bausmės švelninimo instituto, kurio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nuteistasis vaikų neišlaikė, dirbo tik nuteistojo sutuoktinė, šeimoje yra kam prižiūrėti vaikus. Prokurorė nurodo, kad nuteistajam paskirta bausmė neprieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui – apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo nurodytos šeiminės aplinkybės yra svarbios, skiriant bausmę, tačiau neišimtinės, be to, šeiminės aplinkybės objektyviai buvo nuteistajam žinomos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai nesulaikė nuteistojo nuo sunkaus nusikaltimo padarymo. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į nuteistojo bei jo sutuoktinės parodymus, pagal kuriuos narkotines medžiagas nuteistasis įgydavo iš šeimos lėšų, jas laikė namuose, kuriuose gyvena mažamečiai vaikai, o tai didina nuteistojo pavojingumą, be to, nuteistajam už analogiškos veikos padarymą praeityje buvo paskirta švelnesnė negu numatyta įstatyme bausmė, tačiau tai nepadarė teigiamos įtakos jo elgesiui.
Nuteistojo E. E. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų laikymosi
Kasatorius skunde nurodo, kad teismai jo kaltę dėl narkotinių medžiagų pardavimo grindė prieštaringais ir nenuosekliais nuteistojo D. F., liudytojų E. A., G. M., M. M., R. K. parodymais ir taip pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus.
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Nesutinkant su įrodymų vertinimu ir teismų išvadomis, kasaciniame skunde turi būti pateikti teisiniai argumentai, patvirtinantys, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis, buvo gauti neteisėtais būdais ar, tiriant ir vertinant įrodymus, buvo pažeistos kitos BPK nuostatos. Šiuo atveju kasatorius, ginčydamas narkotinių medžiagų pardavimo faktą, tokių argumentų nepateikė, kasaciniame skunde detaliai atkartojo, jo manymu, prieštaringus ir nenuoseklius nuteistojo D. F. parodymus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kitokia proceso dalyvių nuomonė dėl išvadų, darytinų įvertinus įrodymus, ir byloje nustatytų aplinkybių, savaime nerodo, kad teismai padarė procesinių pažeidimų.
Nagrinėjamoje byloje teismai, išanalizavę ir įvertinę įrodymus, nustatė, kad E. E. pardavė D. F. 0,8870 g narkotinės medžiagos kanapių dalių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis ir E. E. kaltę, pardavus narkotines medžiagas, priešingai nei teigia kasatorius, grindė paties nuteistojo E. E., nuteistojo D. F., liudytojų parodymais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais duomenimis, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad E. E. parodymus apie tai, jog jis pardavė narkotines medžiagas D. F., patvirtina liudytojo E. A., stebėjusio E. E. ir D. F. susitikimą, parodymai, D. F. asmens kratos duomenys. Teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį į D. F. parodymų nenuoseklumą ir nelogiškumą ir nurodė, kodėl nesivadovauja nuteistojo D. F. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, ir tiki D. F. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo apklaustas netrukus po sulaikymo – jis aiškiai nurodė, iš ko įsigijo narkotines medžiagas, o šie paaiškinimai atitiko nuteistojo E. E. parodymus, duotus po sulaikymo, todėl nuteistojo pateiktą versiją dėl narkotinių medžiagų išplatinimo, labai prašant pačiam D. F., atmetė kaip neatitinkančią bylos duomenų. Teismas taip pat nenustatė D. F. siekio apkalbėti E. E. ar išgalvoti aplinkybes, kurios atitiktų kito kaltinamojo bei liudytojų parodymus, kratų protokolų duomenis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko, nurodydamas, kad tiek pirmosios apklausos metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, E. E. iš esmės faktą, jog jis pardavė narkotikus, patvirtino, o D. F. parodymų pakeitimą pirmosios instancijos teisme, jog jis melavo pirkęs narkotikus iš E. E., vertindamas kaip galimą siekį pažįstamam E. E. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes vis tik pirminiai D. F. parodymai sutampa su nuteistojo E. E. parodymais, jog narkotines medžiagas jis įsigijo būtent iš E. E., ir su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis.
Nuteistojo argumentai, kad, specialisto išvados duomenimis, skiriasi jo automobilyje ir pas D. F. rastose narkotinėse medžiagose kanapių dalyse esančio delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija ir tai nepaneigia abejonės, jog D. F. narkotines medžiagas įsigijo ne iš jo, pirmosios instancijos teismo buvo argumentuotai atmesti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šioje byloje visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės proceso metu buvo patikimai nustatytos. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kodėl narkotinių medžiagų, rastų pas D. F. ir pas E. E., koncentracijos skirtumas įtakos bylos duomenimis įrodytam faktui apie E. E. narkotinių medžiagų pardavimą nedaro.
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, teismų pripažintos įrodytomis aplinkybės dėl E. E. narkotinių medžiagų pardavimo D. F. nustatytos tinkamai įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Laikyti nepagrįstą tokią teismų išvadą nėra teisinio pagrindo, o iš naujo tirti ir vertinti byloje surinktus įrodymus, nustatyti faktines bylos aplinkybes, kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nes kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012).
Kasatorius skunde taip pat nesutinka su teismų konstatuota aplinkybe dėl jo tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimo, nurodydamas, kad teismai šio subjektyviojo požymio buvimą jo veiksmuose grindė tik jo kaltę patvirtinančiais įrodymais ir nevertino jo ir jo sutuoktinės parodymų bei faktinių aplinkybių visumos.
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2009, 2K-166/2010, 2K-157/2013). Aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, tai, ar anksčiau kaltininkas yra platinęs šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138/2013">2K-138/2013</a>, 2K-7-173/2014, 2K-361/2014).
Teismai teisingai konstatavo, kad E. E. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, laikytas automobilyje, nes automobilio apžiūros metu rastos narkotinės medžiagos, supakuotos į septynis užspaudžiamus maišelius, jų kiekis akivaizdžiai neatitinka nuteistojo deklaruojamą tikslą vartoti pačiam, tą patvirtina ir E. E. pardavimo D. F. narkotikų faktas, E. E. ryšiai su narkotikus vartojančiu asmeniu (D. F.), pareigūnų operatyvinė informacija apie E. E., kaip apie asmenį, galbūt prekiaujantį narkotinėmis medžiagomis, E. E. praeityje jau buvo teistas už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priešingai nei teigia kasatorius, tyrė iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus apie narkotinių medžiagų kiekį, jų laikymo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, pareigūnų turimą informaciją apie nuteistąjį, nuteistojo priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir juos vertino kaip visumą, todėl, teisėjų kolegijos manymu, padarė pagrįstą išvadą, kad E. E. automobilyje rastos narkotinės medžiagos buvo paruoštos parduoti, o ne, kaip teigia kasatorius, asmeniniam vartojimui.
Pažymėtina ir tai, kad kasatorius skunde suabsoliutina narkotinių medžiagų vartojimo asmeniniais tikslais kriterijų: vien ta aplinkybė, kad nuteistasis pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, savaime dar nereiškia, kad jis neturi tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Vien ši aplinkybė, neatsižvelgiant į visas kitas byloje nustatytas aplinkybes, nepaneigia E. E. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, o tik parodo, kad šalia platinimo jis turėjo ir kitą tikslą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-247/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-247/2010">2K-247/2010</a>, 2K-629/2011, 2K-141/2012). Kaip jau buvo minėta, nustatant asmens tikslą platinti narkotines medžiagas, svarbu įvertinti visus dėl to surinktus bylos įrodymus, negali būti išskiriami ir sureikšminami tik kai kurie iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamus bylos aplinkybių ištyrimo principas.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. E. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 1 dalis – pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai.
Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo
Kasatorius nesutinka su jam paskirta bausme, teigdamas, kad teismai tinkamai neatsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – jo padarytos nusikalstamos veikos stadiją, pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltės formą, jo asmenybę ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes, ir nepagrįstai jam netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, t. y. nepaskyrė švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teismai, nuteistajam E. E. už jo padarytą nusikalstamą veiką skirdami bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis: padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) neišnykus teistumui; jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad savo kaltę pripažino iš dalies; administracine tvarka baustas, psichiatrijos ligoninėje negydytas, nėra priklausomybės ligų įskaitoje, tačiau turi patologinį potraukį azartiniams lošimams; studijuoja kolegijoje, apibūdinamas teigiamai, turi du nepilnamečius vaikus, kurių vienam nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, yra paėmęs kreditą būstui. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo kasatorius, nėra pagrindo teigti, kad teismai, skirdami bausmę nuteistajam, neatsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai įvertino nuteistojo nurodytas šeimines aplinkybes ir, siekdami išsaugoti nuteistojo teigiamus socialinius ryšius su šeima, vaikais, jam už padarytą BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, šiek tiek viršijančią minėto straipsnio sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės minimalų dydį, beveik du kartus mažesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi, nuteistajam E. E. paskirta dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintina kaip pernelyg griežta.
Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus teiginiais dėl švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės jam skyrimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atsakant į analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti išsamūs motyvai dėl negalimumo E. E. pritaikyti BK 62 straipsnio ir (ar) 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl minėtų BK nuostatų turinio yra teisingi, kaip ir teismo išvada, jog taikyti švelnesnę nei sankcijoje numatyta minimali bausmę nuteistajam E. E. nėra teisinio pagrindo.
Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką, padėjimas ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorius pats savo noru pas teisėsaugos pareigūnus nevyko, apie padarytą nusikaltimą nepranešė, o narkotines medžiagas atidavė verčiamas aplinkybių – tik po sulaikymo, tik kratos metu parodė, kur laiko narkotines medžiagas.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nuosprendžiuose konstatavo esant tik vieną E. E. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai tuo tarpu norint taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, būtina nustatyti bent dvi asmens atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nėra vienos pirminės būtinos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį – dviejų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai konstatavus, vertinimas to, yra ar nėra byloje kuri nors (bent viena) iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų būtinų BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų, nebetenka prasmės. Kita vertus, teismai, nenustatę BK 62 straipsnio taikymo pagrindų, nuteistojo nurodytas jį apibūdinančias ir šeimines aplinkybes taip pat vertino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nuteistajam taikymo kontekste.
Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, turi nurodyti, kokios yra reikšmingos aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-491/2012).
Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai ir pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų. Teismai išsamiai atsakė į nuteistojo argumentus dėl jo asmenybės, šeiminės padėties vertinimo, nurodydami, kad tokios aplinkybės, kaip jo teigiamas apibūdinimas, priklausomybės išsigydymas, reikalingumas šeimai, yra svarbios, tačiau nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės nesuponuoja išvados, jog baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>), nes būtent straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribos leidžia individualizuojant bausmę įvertinti tokio pobūdžio aplinkybes, tą ir padarė teismai, skirdami nuteistajam šiek tiek didesnę nei sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmę. Teismai pažymėjo, kad jis jau buvo teistas už analogiškos veikos, susijusios su neteisėta narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvarta, padarymą, taip pat teistas už netikrų pinigų pagaminimą ir laikymą, t. y. suvokia galimą atsakomybę už nusikalstamą veiką, tačiau šeima, jos poreikiai, nesutrukdė padaryti šį sunkų nusikaltimą, šią nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, veikos padarymo metu jis buvo vartojęs narkotinių medžiagų, kaip nurodė pats, narkotines medžiagas įgydavo iš šeimos lėšų, jas laikė ir namuose. Be to, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistasis už netikrų pinigų pagaminimą ir laikymą 2012 m. buvo paleistas lygtinai pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnį, nustatant jam pareigą auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, tačiau nuteistasis išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir 2013 m. rugsėjo 24 d. vėl padarė naują nusikalstamą veiką, todėl darytina išvada, kad šeiminės aplinkybės, kurių pagrindu nuteistasis prašo švelninti bausmę, jo nesustabdė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio bausmės skyrimo taisykles, taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad švelninti E. E. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Bylos kasacinio nagrinėjimo metu nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija leidžia asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nustatyta tvarka pateiktame kasaciniame skunde toks prašymas nebuvo pareikštas, tačiau šis prašymas gali būti nagrinėjamas pagal BPK 3621 straipsnį, kuris numato, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. E. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Vytautas Piesliakas
Jonas Prapiestis
Alvydas Pikelis
