Baudžiamoji byla Nr. 2K–272–648/2015
Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01852-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.2;
1.2.14.1.2.1;
1.2.26.2.1;
2.1.15.1.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
nuteistojo gynėjui advokatui Tadeušui Gudzinskiui (Tadeuš Gudzinski),
nukentėjusiojo atstovui advokatui Viktorui Onačko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. F. (A. F.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):
284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams penkiems mėnesiams, uždraudžiant lankytis baruose, restoranuose, kavinėse, diskotekose bei įpareigojant nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymųsi, ir per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą;
178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams penkiems mėnesiams, uždraudžiant lankytis baruose, restoranuose, kavinėse, diskotekose bei įpareigojant nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą.
Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir E. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, uždraudžiant lankytis baruose, restoranuose, kavinėse, diskotekose bei įpareigojant nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymųsi, ir per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė E. Š. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams bei 50 MGL (6 500 Lt, t. y. 1 882 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę E. Š. įskaityta viena para laikino sulaikymo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendyje įskaityti terminai ir pagal 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendį atlikta bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu E. Š. įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiems padarytas turtines žalas, būti namuose nuo 22.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba lankymusi gydymo įstaigose, nesilankyti baruose, restoranuose, kavinėse, diskotekose.
Civilinio ieškovo Valstybinės teritorinės ligonių kasos ieškinys visiškai patenkintas ir iš E. Š. priteista 146,65 Lt (42,18 Eur) žalos atlyginimo.
Nukentėjusiojo A. F. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. Š. jam priteista 2 000 Lt (579,24 Eur) proceso išlaidų bei 1 500 Lt (434,43 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo A. F. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimo, nuteistojo gynėjo bei prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 1 d., apie 2.40 val., viešoje vietoje – prie picerijos „Čili pica“, esančios Vilniuje, Gedimino pr. 23, durų, veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. dėl menkavertės priežasties vieną kartą kumščiu sudavė A. F. į žandą, po to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam jaunuoliui sudavus nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į smilkinį, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis, sudavė nukentėjusiajam nenustatytą kiekį smūgių kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, taip A. F. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda su kraujosruva dešinės akies srityje, nubrozdinimais viršugalvio kairėje pusėje, kraujosruva dešiniame žaste, kairės čiurnos sąnario raiščių patempimu.
Be to, E. Š. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, t. y. veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2011 m. lapkričio 1 d., apie 2.40 val., lauke, prie picerijos „Čili pica“, esančios Vilniuje, Gedimino pr. 23, durų, išplėšdamas iš nukentėjusiojo A. F. rankų, atvirai pagrobė 780 Lt (225,90 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6700 Classic” su jame buvusia 20 Lt (5,79 Eur) vertės SIM kortele “Eurocom”, taip padarydamas nukentėjusiajam 800 Lt (231,69 Eur) dydžio žalą.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai išnagrinėjo bylą ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų ir priėmė nepagrįstus bei neteisėtus sprendimus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu prokurorė pateikė teismui prašymą pakeisti E. Š. kaltinimą iš BK 180 straipsnio 1 dalies į 284 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad E. Š. kaltinimas tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, taip be jokių motyvų atmesdamas tą kaltinimą, pagal kurį E. Š. buvo perduotas teismui. Kasatoriaus teigimu, teismas privalėjo išnagrinėti bylą pagal abu kaltinimus ir tik tada motyvuotai spręsti, kokią nusikalstamą veiką atitinka padaryti nusikalstami veiksmai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisėtai ir nepagrįstai padarė išvadą, jog E. Š. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į svetimo turto užvaldymą ir atitinka atvirosios vagystės požymius, o ne pirminiame kaltinime nurodyto plėšimo požymius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamasis smurtą naudojo ne siekdamas pagrobti nukentėjusiojo telefoną, o dėl chuliganiškų paskatų, ir tokią išvadą pagrindė neva paties nukentėjusiojo teisme duotais parodymais, kad jam suduotas smūgis neturėjo jokios įtakos pagrobiant telefoną (kasatorius teigia tokių aplinkybių nenurodęs). Taip pat teismas labai svarbiu tokios kvalifikacijos pagrindimu laikė tai, kad liudytoja M. B. teisme patvirtino, jog nukentėjusiajam suduoti smūgiai buvo ne siekiant atimti telefoną, o iš vyriškumo. Kasatorius pažymi, kad ši liudytoja nematė muštynių pradžios ir to, kas mušė nukentėjusįjį, todėl negali vertinti smurto tikslo, o teismas negali vadovautis tokiais liudytojos parodymais, baudžiamojoje byloje priimdamas kertinį sprendimą ir nuspręsdamas, kokia nusikalstama veika įvykdyta. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, vadovavosi tik nuteistojo E. Š. parodymų dalimi, iš kurios, anot teismo, išplaukia, jog E. Š. smurtą naudojo siekdamas viešoje vietoje demonstruoti nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, neva supykęs ant nukentėjusiojo, nes šis rėkė ant jo, įžeidinėjo, grasino jam, t. y. išdėstyti E. Š. parodymai, sistemiškai juos vertinant su paties nukentėjusiojo parodymais ir susidariusia situacija, paneigia jo parodymus tyčia naudoti smurtą plėšimo tikslu. Teismas nenurodė, kokie nukentėjusiojo parodymai tapo pagrindu tokiai išvadai daryti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, kurioje aptarti vagystės bei plėšimo atribojimo klausimai ir iš kurios matyti, kad būtent tokia situacija, kuri nagrinėjama šioje byloje, yra pagrindas spręsti dėl E. Š. veiksmų atitikties BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-308/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-308/2008">2K-308/2008</a>, 2K-104/2008, 2K-73/2007, 2K-767/2007). Pagal suformuotą teismų praktiką pirminiai smurto veiksmai, net jeigu jie ir nėra nukreipti į svetimo turto užvaldymą, neeliminuoja galimybės juos laikyti plėšimo požymiu, jeigu tyčia pasisavinti svetimą turtą kilo smurto naudojimo metu ar tuoj pat po to. Šioje byloje teismas neįsigilino į nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės dinamiką ir dirbtinai, o kartu ir neteisėtai, tarpusavyje susijusius vienos nusikalstamos veikos elementus išskyrė į dvi atskiras veikas, t. y. smurtą, kuriam taikė BK 284 straipsnio požymius, ir atvirą turto pagrobimą, kuriam taikė 178 straipsnio 2 dalies požymius. Be to, perkvalifikavus E. Š. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio į 284 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, liko teisiškai neįvertinti jo nusikalstami veiksmai, kuriais kasatoriui buvo padaryti kūno sužalojimai – nė vienas iš E. Š. inkriminuotų Baudžiamojo kodekso straipsnių neapima sveikatos sutrikdymo padarymo.
Kasatoriaus teigimu, teismai taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdami E. Š. bausmę. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nepripažino esant atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, t. y. kad E. Š. nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų: jau pirmąjį kartą (2011 m lapkričio 15 d.) kaip įtariamasis dalyvaujant gynėjui apklaustas E. Š. parodė, kad nusikaltimą įvykdė būdamas girtas; tą patį E. Š. patvirtino ir teisminio posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, savo nutartyje apskritai neaptarė. Pasak kasatoriaus, tai duoda pagrindą teigti, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas netinkamai, nes neatsakyta į esminį apeliacinio skundo motyvą, lemiantį bausmės griežtumą.
Be to, pirmosios instancijos teismas laikė, kad bausmės skyrimui turi reikšmę tai, jog E. Š. nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus. Kasatorius pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog jaunas amžius nesutrukdė E. Š. per tą laiką, kol vyko ikiteisminis tyrimas šioje byloje (per dvejus metus), vėl padaryti analogiškus smurtinius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas jau keturis kartus. Būtent dėl šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas, jog E. Š. paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, atitinka BK 55 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Bylą nagrinėję teismai, taikydami šią įstatymo normą, padarė esminę klaidą, sutapatindami pirmą kartą padarytos nusikalstamos veikos sąvoką su pirmuoju nuteisimu. Tai, kad E. Š. nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė dar nebūdamas teistas, neginčytina, tačiau, kol ši byla buvo ištirta ir pasiekė teismą, jis jau keturis kartus buvo nuteistas už analogiškus smurtinius nusikaltimus. Taigi, šioje byloje jis buvo teisiamas jau penktą kartą, o tai visiškai eliminuoja BK 55 straipsnio nuostatų taikymą. Apeliacinės instancijos teismas šio argumento nepaneigė.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai esmingai pažeidė BPK nuostatas dėl žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais, atlyginimo. BPK 44 straipsnio 10 dalis, 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis suteikia nukentėjusiajam teisę reikšti tokio dydžio reikalavimą dėl jam nusikalstama veika padarytos žalos, kokį jis laiko adekvačiu jam padarytai žalai. Toks reikalavimas turi būti grindžiamas nusikalstamos veikos ir patirtų sužalojimų sunkumu, emociniais išgyvenimais dėl prieš asmenį atliktų smurtinių veiksmų, o protingas ir teisiškai atidus asmuo konkretaus turtinio reikalavimo dydį sieja ir su nusistovėjusia teismų praktika analogiškose bylose. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje pareikštas civilinis ieškinys atitiko aptartus kriterijus. Tuo atveju, jeigu teismas laiko, kad ieškinys apskritai yra nepagrįstas arba ieškinio reikalavimas nepagrįstai didelis, jis, kaip nustatyta BPK 115 straipsnio 1 dalyje, remdamasis bylos įrodymais, motyvuotai turi priimti sprendimą dėl civilinio ieškinio – jo visiškai netenkinti arba tenkinti tik iš dalies, nurodant dėl kokių faktinių ar teisinių aplinkybių taip daroma.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pažeidžiant aptartas procesines normas, apskritai nėra jokios motyvacijos dėl civiliniu ieškiniu prašomos priteisti 15 000 Lt (4 344,30 Eur) sumos neturtinei žalai atlyginti mažinimo iki 1 500 Lt (434,43 Eur), o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio, nurodė teisei prieštaraujančius motyvus, t. y. kad teismas ne mažina pareikšto ieškinio neturtinės žalos dydį, o nustato jos dydį. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tą nustato teismas, o 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Kasatoriaus teigimu, šiose teisės normose pavartota frazė „teismas nustato“ nereiškia, kad neturtinės žalos atlyginimas vyksta ne ieškinio teisenos būdu, o teismo savarankiško imperatyvaus sprendimo pavidalu. Pagal apeliacinio teismo motyvaciją tektų pripažinti, kad civilinio ieškinio motyvai ir reikalavimai visiškai nesaisto teismo ir kad nukentėjusiajam pakanka pateikti teismui prašymą, o ne ieškinį dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir jos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visiškai nepagrįstai, tokių motyvų nesant pirmosios instancijos nuosprendyje, nurodoma, kad iš apskųsto nuosprendžio matyti, jog buvo atsižvelgta į visas esmines aplinkybes, reikšmingas nukentėjusiojo patirtai žalai nustatyti, taip pat į visas esmines ieškinyje nurodytas aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos tik faktinės aplinkybės apie nukentėjusio patirtus kūno sužalojimus, ir pripažinta, kad jis patyrė skausmą bei nepatogumą, tačiau, kodėl, teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės neduoda pagrindo tenkinti civilinį ieškinį jo pareikšto reikalavimo dydžiu, nuosprendyje nenurodoma.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, mažindami ieškinio reikalavimą dešimteriopai, teismai neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Kasatoriaus nuomone, jam priteistas neturtinės žalos dydis už žiaurų sumušimą iki sąmonės netekimo pagrindinėje Vilniaus gatvėje, matant kitiems žmonėms, yra aiškiai per mažas ir neadekvatus patirtiems sužalojimams bei pažeminimui ir neatitinka teismų praktikos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-194/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-194/2009">2K-194/2009</a>, 2K-558/2006).
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. Š. viešoje vietoje, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis, dėl menkavertės priežasties (nukentėjusiojo konflikto su dviem merginomis) sudavė vieną kartą kumščiu A. F. į žandą, o nukentėjusiajam išsiėmus telefoną ir ketinant juo išsikviesti pagalbą, nuteistasis išplėšė šį telefoną jam iš rankų. Po to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vaikinas sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į smilkinį ir nuteistasis kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis nukentėjusiajam sudavė tiksliai nenustatytą kiekį smūgių kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasatorius šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau nesutinka su teisiniu jų vertinimu: nukentėjusiojo nuomone, nurodyti nuteistojo veiksmai (jo sumušimas ir telefono atėmimas) turėtų būti vertinami ne kaip viešosios tvarkos pažeidimas ir atviroji vagystė, o kaip plėšimas; teismai neteisėtai tarpusavyje susijusius vienos nusikalstamos veikos elementus išskyrė į dvi atskiras veikas, t. y. smurto naudojimą kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o turto pagrobimą – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Pvz., kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015, išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichinio smurto požymius. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.
Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 ar pagal 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).
Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors E. Š., prieš pagrobdamas nukentėjusiojo telefoną, buvo panaudojęs prieš jį fizinį smurtą, be to, smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas ir po to, tai niekaip nesusiję su siekiu užvaldyti jam priklausantį turtą. Teismas padarė išvadą, kad nuteistasis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo dėl chuliganiškų paskatų, dėl to nuteistojo veiką kvalifikavo ne kaip plėšimą, o kaip atvirąją vagystę.
Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kurią patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamoje byloje, remiantis tiek nuteistojo E. Š., liudytojų E. L., M. B. ir kitų, tiek ir paties nukentėjusiojo A. F. parodymais, nustatyta, kad nukentėjusysis A. F. prie įėjimo į kavinę užkalbino dvi merginas (E. L. ir M. B.), šioms atsisakius su juo bendrauti, kilo konfliktas, kurį, tuo metu išėję iš kavinės, pamatė nuteistasis E. Š. ir jo draugai; jie paklausė nukentėjusiojo, kodėl šis kabinėjasi prie merginų, ir E. Š. sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą; po to nukentėjusysis išsitraukė telefoną, kuriuo, kaip pats nurodė, ketino skambinti draugams, kviesti pagalbos, tačiau tai pamatęs E. Š. telefoną iš jo atėmė; po to nuteistasis ir su juo buvę du asmenys vėl panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Šios aplinkybės nepatvirtina, kad prieš fizinio smurto panaudojimą ar po jo panaudojimo nuteistasis turėjo tikslą pasisavinti kokį nors nukentėjusiojo turtą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybes, kad E. Š. po pirmojo smūgio nukentėjusiojo neapieškojo, nereikalavo atiduoti mobilųjį telefoną, byloje nenustatyta, kad panaudojus smurtą iš nukentėjusiojo buvo pagrobti kiti daiktai.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog E. Š. prieš nukentėjusįjį smurtą panaudojo siekdamas užvaldyti jo turtą. Sutiktina su žemesniųjų instancijų teismų padaryta išvada, kad šiuo atveju smurto panaudojimas viešoje vietoje, matant kitiems asmenims dėl menkavertės priežasties buvo nepagarbos aplinkai ir aplinkiniams demonstravimas įžūliais veiksmais, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės. Taip elgdamasis nuteistasis priešpastatė save visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Tai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir nėra niekaip susiję su nukentėjusiojo turto pagrobimu. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad telefono ištraukimas nukentėjusiajam iš rankos buvo atliktas siekiant neleisti nukentėjusiajam pasikviesti pagalbos, tačiau jo iškart negrąžinęs nuteistasis nukentėjusiojo turtą pasisavino ir tokia jo veika teisingai kvalifikuota kaip atviroji vagystė.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad perkvalifikavus E. Š. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio į 284 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, liko teisiškai neįvertinti jo nusikalstami veiksmai, kuriais kasatoriui buvo padaryti kūno sužalojimai. E. Š. padarytu nusikaltimu viešoje vietoje naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį buvo pasikėsinta į du baudžiamosios teisės saugomus objektus – viešąją tvarką ir žmogaus sveikatą. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) požymių visuma. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalis iš viso netaikytina, nes šioje normoje numatytą veiką ir jos padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-652/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-652/2007">2K-652/2007</a>, 2K-122/2008, 2K-116-895/2015, 2K-7- 404/2014). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2011 m. lapkričio 2 d. specialisto išvadoje Nr. G 3299/11 (01) nustatyta, kad nuteistojo panaudotu fiziniu smurtu nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, byloje nustatyta, kad šiais nuteistojo veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka. Kaip minėta, tokiais atvejais, pagal visumos ir dalies konkurenciją viešosios tvarkos pažeidimas apima nežymų sveikatos sutrikdymą ir kvalifikuotinas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Dėl 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų taikymo
Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai E. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažino to, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.
BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-40/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-40/2012">2K-40/2012</a>, 2K-297/2010, 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-41-697/2015 ir kt.). Iš byloje esančių duomenų (nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo parodymų) matyti, kad E. Š. prieš įvykį vartojo alkoholinius gėrimus. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo ir abiejų instancijų teismai, byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad išgertas alkoholio kiekis turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (pvz., nuteistojo elgesys stipriai skyrėsi nuo elgesio esant blaiviam, jis negalėjo savęs kontroliuoti ir pan.). Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, nepripažinę esant E. Š. atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, numatytai BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 55 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) taikymo
Kasatorius nesutinka su teismų sprendimu paskirti nuteistajam E. Š. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nurodo, kad teismai nepagrįstai taikė BK 55 straipsnio nuostatas.
Nusikalstamos veikos padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 55 straipsnio redakcija nustatė, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138/2011">2K-138/2011</a>).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 55 straipsnis taikomas, jei nustatomos trys vienu metu egzistuojančios sąlygos: 1) asmuo padarė nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (pagal 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakciją – ir neatsargų nusikaltimą); 2) už padarytą nusikalstamą veiką asmuo teisiamas pirmą kartą; 3) BK specialiosios dalies straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis yra numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-284/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-284/2013">2K-284/2013</a>, 2K-297/2013)
Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai pripažino, kad E. Š. teisiamas pirmą kartą, nes kol ši byla buvo ištirta ir pasiekė teismą, jis jau keturis kartus buvo nuteistas už analogiškus smurtinius nusikaltimus. Pirmą kartą teisiamu asmeniu teismų praktikoje laikomas ir toks asmuo, kuris neturi teistumo (teistumas išnykęs, panaikintas, kaltinamasis ir nukentėjusysis susitaikė ir pan.). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 55 straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir tuo atveju, jei kaltininkas nusikaltimo padarymo metu teistumo neturėjo, nors vėliau kitu nuosprendžiu buvo nuteistas už kitas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nusikalstamas veikas, už kurias E. Š. nuteistas šioje byloje, jis padarė būdamas neteistas. Tai, kad po šių nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis nusikalto pakartotinai, apibūdina jo asmenybę, tačiau, kaip minėta, nepašalina galimybės taikyti BK 55 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad skirdami E. Š. bausmę, nustatydami jos dydį teismai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes (padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir kt.) ir už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė E. Š. laisvės apribojimo bausmes, žymiai didesnes, nei įstatyme numatytas šios rūšies bausmės vidurkis. Paskirta bausmė yra adekvati nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir jo asmenybei, atitinka įstatymų reikalavimus ir neprieštarauja teisingumo principui.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nes prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą, sprendė dėl E. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal pakeistą kaltinimą ir taip nemotyvuotai (nepasisakydamas nuosprendyje) atmetė pirminį kaltinimą. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti pakeistas laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos, taip pat užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinimas E. Š. buvo pakeistas tinkamai laikantis BPK nuostatų.
Kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą teismo neįpareigoja bylą nagrinėti tik pagal pakeistą kaltinimą: BPK 256 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas gali kaltinamąjį pripažinti kaltu ir remdamasis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Tačiau kolegija pažymi, kad ši nuostata nereiškia, jog teismas nuosprendyje privalo aprašyti visus kaltinamajam pateiktus kaltinimus. To nereikalauja ir BPK 305 straipsnis – išnagrinėjus bylą priimtame nuosprendyje turi būti nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės ir jos kvalifikavimo motyvai bei išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog teismas išanalizavo ir įvertino bylos įrodymus, argumentuotai pasisakė apie byloje nustatytas faktines aplinkybes ir motyvavo savo išvadas dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal atitinkamus baudžiamuosius įstatymus. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis minėtus BPK reikalavimus atitinka ir nėra pagrindo konstatuoti, jog byla išnagrinėta neobjektyviai ir nevisapusiškai.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, nustatydami priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismai netinkamai įvertino CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti svarbiausi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Kolegijos nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 284 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 2 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino E. Š. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo A. F. interesus, tinkamai taikė įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Be to, formuojama teismų praktika patvirtina, kad bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį (asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas ir nežymus sveikatos sutrikdymas), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 500 iki 2000 Lt (145–579 Eur) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-35/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-35/2014">2K-35/2014</a>, 2K-522/2013, 2K-267/2013, 2K-605/2011, 2K-144/2010, 2K-382/2009, 2K-316/2008). Taigi, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam A. F. priteista 1 500 Lt (434,43 Eur) suma neturtinei žalai atlyginti atitinka jau sukurtus teismo precedentus, todėl ją didinti nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus (teisingai kvalifikavo nuteistojo veikas), paskyrė įstatymų reikalavimus atitinkančią bausmę, nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį, tinkamai vadovavosi baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normomis bei teismų praktika, todėl tenkinti nukentėjusiojo kasacinį skundą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiojo A. F. kasacinį skundą.
Teisėjai
Tomas Šeškauskas
Jonas Prapiestis
Artūras Pažarskis
