(e2A-8-440/2019) Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. e2A-8-440/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12333-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5.;

2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.2.4.2.; 3.2.4.4.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Irenos Stasiūnienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko perduotoje nagrinėti Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-18748-465/2017 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Civilinė byla Nr. e2A-8-440/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12333-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5.;

2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.2.4.2.; 3.2.4.4.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Irenos Stasiūnienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko perduotoje nagrinėti Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-18748-465/2017 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmus ir priteisti iš Lietuvos Respublikos 3106 Eur turtinės ir 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-05-17 Vilniaus miesto prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau -BK) 202 straipsnio 1 dalį pagal paties ieškovo pareiškimą, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau –UAB) „T. n. t. k.“ direktorė T. B. ir šios įmonės darbuotoja A. M. neteisėtai užsiima gydytojos veikla. 2013-08-05 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje požymius pagal ieškovo prašymą ištirti T. B. vadovaujamos VšĮ „H. S. C.“ ir D. J. veiklą. 2013-12-27 prokuroro nutarimu minėti ikiteisminiai tyrimai buvo sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). 2014-01-28 Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje pagal paties ieškovo pareiškimą, kad UAB „T. n. t. k.“ direktorė T. B. sukčiavo, naudodamasi ieškovo vardu, teikė paslaugas aparatu „Valeo“. 2014-03-12 Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 2 dalyje požymius. Du pastarieji ikiteisminiai tyrimai prokuroro nutarimu buvo sujungti, paliekant jo Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavus, kad pareiškėjo A. J. nurodytos aplinkybės yra tarpusavyje yra susijusios ir kad daugelis asmenų, kuriuos prašoma apklausti pagal atliekamus ikiteisminius tyrimus, yra tie patys. 2014-08-27 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sujungti, suteikiant vieningą Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Ieškovas nurodė, kad ikiteisminiame tyrime 2015-02-23 jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroras 2015-04-27 surašė kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė nagrinėti į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-15 nuosprendžiu ieškovą išteisino kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje. Kitą kaltinamąją T. B. teismas pripažino kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, paskyręs jai 120 MGL dydžio baudą. Tą nuosprendžio dalį, kuria ieškovas buvo išteisintas, Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016-10-18 nuosprendžiu paliko galioti.

3. Atliekant ikiteisminį tyrimą jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas 2014-05-17, o pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2015-02-23, praėjus daugiau kaip 10 mėnesių, t. y. jau surinkus pagrindinius įrodymus. Todėl pareigūnai, ieškovo teigimu, turėjo realią galimybę įvertinti surinktus įrodymus ir padaryti išvadą apie jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties nebuvimą. Ieškovas nurodė, kad nesant patvirtinto homeopatinio gydymo būdo teisinio reglamentavimo, objektyviai nebuvo galima nustatyti, kad jo atlikti veiksmai buvo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras, neįvertinę nurodytos aplinkybės, nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai spręsdami ieškovo patraukimo baudžiamojon atsakomybės klausimą. Ieškovo teigimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.272 straipsnyje numatytų institucijų bei pareigūnų veiksmų vertinimas turėtų turėti įtakos tik žalos dydžio nustatymui, o ne pačiai atsakomybei kilti. Jeigu procesas baigiamas dėl to, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis buvo pradėtas, neįvykdyta ar neįrodyta, kad konkretus asmuo ją vykdė, tai savaime turėtų reikšti baudžiamojo proceso neteisėtumą. Jis dirbo UAB „N. t. k.“, buvo jos akcininkas. Kai klinikos vadovė atsisakė ieškovo paslaugų, nemokėjo dividendų, tai jis kreipėsi į prokuratūrą dėl pažeidimų šioje klinikoje, ir iš nukentėjusiojo tapo kaltinamuoju. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekokybiškai ir tai konstatavo Vilniaus apygardos teismas savo nuosprendyje, jo 13-me lape. Nurodė, kad baudžiamoji ir administracinė atsakomybė yra skirtingos atsakomybės rūšys sukelia skirtingas pasekmes.

4. Dėl nepagrįsto jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, jis patyrė tiesioginius nuostolius, susijusius su teisinės pagalbos suteikimu ginantis nuo pareikštų įtarimų ir kaltinimų, kurie sudaro viso 3106 Eur. Taip pat patyrė ir neturtinę žalą, kurios dydį, turėtų nustatyti teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus žalos dydžio kriterijus. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis nepagrįstai patyrė suvaržymus. Ikiteisminis tyrimas, dalyvavimas teismo posėdžiuose sukėlė neigiamas emocijas ir išgyvenimus, be to, buvo apklausinėjami liudytojais asmenys, kurie kreipėsi į ieškovą sveikatinimo paslaugų. Todėl nukentėjo jo, kaip specialisto prestižas. Informacija apie baudžiamąjį persekiojimą pasirodė ir masinėse informacijos priemonėse. Dėl nurodytų aplinkybių pablogėjo, paūmėjo sveikata, sirgo depresija, jam buvo skirti stipresni vaistai.

5. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Atsakovo teigimu, neteisėti veiksmai – tai veikimas ar neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ir teisei. Konkrečiu atveju pareigūnai gavę informaciją apie nusikalstamą veiką teisėtai ir pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą, vadovaudamiesi BPK nuostatomis atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nurodė, kad ieškovas buvo akcinės bendrovės steigėjas, akcininkas, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir kilo įtarimas, kad jis galimai taip pat yra atsakingas už tinkamą juridinio asmens veiklą, kuriai yra reikalinga licencija. Juridinio asmens ūkinės veiklos tyrimas yra sudėtingas, būtina ištirti daug dokumentų, todėl mano, kad ikiteisminio tyrimo laikotarpis atitiko bylos sudėtingumą. Baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti veiksmai buvo neteisėti. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas. Klausimas dėl turtinės žalos, kurią sudaro bylinėjimosi išlaidos, turėjo būti sprendžiamos toje baudžiamojoje byloje. Teigia, kad ieškovas tik abstrakčiai pasisakė dėl prokuroro veiksmų, o konkrečiai jų neįvardijo. Tyrėjo veiksmai yra derinami su prokuroro nuomone ir už ikiteisminį tyrimą yra atsakingas prokuroras.

6. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Respublikos Generalinės prokuratūros su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir visi kiti su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Pažymėjo, kad byloje surinktus įrodymus patikrinti ir įvertinti yra išimtinė teismo teisė bei pareiga, nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 20 straipsnyje. Teismo atliktas kitoks įrodymų nei prokuroro faktinių duomenų vertinimas, pats savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas. Nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-15 nuosprendyje, nei Vilniaus apygardos teismo 2016-10-18 nuosprendyje nėra nustatyta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu. Todėl ta aplinkybė, kad buvo ieškovas išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nepaneigia pagrįsto įtarimo ankstesnėje proceso stadijoje. Nėra pagrindo pripažinti, kad prokuroras ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

7. Nors bylą nagrinėjant apeliacine instancija nebuvo pakeistas išteisinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu, bet visgi teismas sutiko su prokuroro vertinimu dėl A. J. vykdomos veiklos ir pripažino, kad galimai dalis ieškovo veiklos pateko į asmens priežiūros paslaugų turinį ir tokiai veiklai licencija buvo reikalinga, kurios UAB „T. t. k.“ ir neturėjo. Teismas nurodė, kad šių aplinkybių nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes nebuvo nustatytas veiklos mastas, ir teismo vertinimu jos atitinka administracinio teisės pažeidimo turinį. Teismas kitaip įvertino įrodymus tik todėl, kad nebuvo nustatytas veiklos mastas, tačiau nepaneigė, kad veika ieškovo buvo atlikta. Taigi, įtarimas ieškovui buvo pareikštas teisingai, nes kitaip nebūtų galima išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Vertinant visą ikiteisminio tyrimo eigą, ir jo trijų metų laikotarpį, būtina atsižvelgti, kad ikiteisminiuose tyrimuose, kurie buvo sujungti buvo tiriama ne vieno juridinio asmens ir ne vieno fizinio asmens veikla, renkami įrodymai, atlikta visa eilė ikiteisminio tyrimo veiksmų, užklausimai, juridinių asmenų ūkinės veiklos patikrinimai, liudytojų apklausa. Pažymėjo, kad ir pats ieškovas aktyviai veikė, teikdamas skundus, prašymus, o tai objektyviai užtęsė ikiteisminio tyrimo trukmę, byla buvo tikrinama tiek prokuratūroje, tiek teisme, ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas dėl objektyvių priežasčių. Jokie veiksmai iki įtarimo pareiškimo ieškovui su ieškovu nebuvo atliekami, todėl laikotarpis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo jam reikšmingas ir negalėjo sukelti pasekmių. Neįrodžius neteisėtų prokuroro veiksmų, nėra pagrindo priteisti turtinę žalą. Baudžiamojoje byloje yra duomenys apie ieškovo sveikatos būklę dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios 2011 metais. Duomenų apie ieškovo sveikatos stovį po įtarimo pareiškimo nėra pateikta. Sutiko, kad pranešimas apie įtarimą, apklausa bei teismo procesas galėjo sukelti neigiamų emocijų ieškovui, tačiau nurodė, kad išteisinamasis nuosprendis yra pakankama ir reikšminga neturtinės žalos kompensacija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo 2015-04-27 buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2016-04-15 nuosprendžiu ieškovą išteisino, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Vilniaus miesto apylinkės nuosprendžio dalį, kuria ieškovas buvo išteisintas, paliko nepakeistą.

9. Teismas pažymėjo, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio.

10. Sprendė, kad byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu pareiškimas apie ieškovo nusikalstamą veiką buvo akivaizdžiai neteisingas ar kad tuo metu buvo aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, tarp jų – kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėjo, jog nepradėjus asmens atžvilgiu ikiteisminio tyrimo, patikrinti vienokias ar kitokias aplinkybes, kurios buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti, yra ribotos. Remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais ir kita ikiteisminio tyrimo medžiaga, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminį tyrimą atlikusi institucija turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Tam, kad nuspręsti dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, prokuroras ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus turėjo įvertinti, todėl teismo vertinimu materialinės teisės normos taikymas šiuo atveju negali būti atsietas nuo jų vertinimo. Pažymėjo, kad teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą nenustatė jokių grubių ikiteisminio tyrimo klaidų, o Vilniaus apygardos teismas sutiko su prokuroro vertinimu, kad A. J. ir T. B. vykdomos veikos dalis galimai pateko į asmens sveikatos priežiūros paslaugų turinį ir tokiai veiklai licencija reikalinga, tačiau to nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

11. Dėl ieškovui paskirtos kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti, teismas nurodė, kad kardomosios priemonės paskirtis yra užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, nurodė, kad teigti, kad ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai pažeidė baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, įtariant ieškovą padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ar paskiriant kardomąją priemonę, teisinio pagrindo nėra. Teismo vertinimu nepagrįstais laikytini ir ieškovo teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas truko per ilgai ar buvo atliekamas šališkai. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012m. gegužės mėnesį, tačiau pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo pareikštas tik 2015-02-23, kaltinamasis aktas buvo surašytas jau 2015-04-27. Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, akivaizdu, kad laikotarpis, per kurį buvo vykdomas baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu, objektyviai negali būti laikomas per ilgu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama ne vieno juridinio asmens veikla, atliekami jų ūkinės veiklos tyrimai, renkami įrodymai, apklausiami liudytojai. Proceso eigai reikšmės turėjo ir kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas, ikiteisminis tyrimas užtruko ir dėl paties ieškovo procesinio elgesio, teikiant daugkartinius prašymus ir skundus. Dėl nurodytų veiksnių ikiteisminio proceso trukmė šiuo atveju gali būti pateisinama. Teismo vertinimu ieškovo teiginiai dėl ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų šališkumo, grįsti prielaidomis, todėl atmestini kaip negrįsti.

12. Nenustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėti veiksmai, neteisėtas neveikimas ar nevykdymas bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. neįrodyta viena iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu ieškovo reikalavimas priteisti baudžiamojo proceso metu patirtas išlaidas gynėjų paslaugoms netenkintinas, nes nėra įrodyta, jog ši žala ieškovo patirta dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro kaltės. Teismas pažymėjo, kad nors galima sutikti su ieškinio teiginiais, kad baudžiamasis procesas ieškovui sukėlė neigiamas emocijas, įtampą bei kitus neigiamus veiksnius, įvardintus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tačiau neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, kai įrodytos kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), tenkinti ieškovo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teisinio pagrindo nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovas A. J. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-13 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-18748-465/2017 panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų visiškai patenkintas jo ieškinys. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas, spręsdamas dėl ikiteisminį tyrimą organizavusių ir atlikusių pareigūnų bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo civilinės atsakomybės sąlygos buvimo, daugiau išdėstė teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau iš esmės neatsakė į apelianto nurodytus ieškinio argumentus, kurie patvirtina jo atžvilgiu atliktų veiksmų neteisėtumą. Teismas neįvertino, kad nuo pat pradžių ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepagrįstai, kokiu pagrindu apeliantas buvo išteisintas ir kokią įtaką tai galėjo turėti pareigūnų veiksmų vertinimui.

13.2. Pagrindinis argumentas, kuris įrodo ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmų neteisėtumą, yra tas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-15 nuosprendyje pripažino, jog apeliantas išteisintinas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, o baudžiamąją bylą apeliacine instancija nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016-10-18 nuosprendžiu atmetė prokuroro apeliacinį skundą. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyką sudarė ne didelė bylos apimtis, ne sudėtingas įrodymų rinkimo ir vertinimo procesas, ikiteisminių tyrimų sujungimai, apelianto reiškiami skundai ir prašymai, bet materialinės teisės normos (įstatymo) pritaikymas. Pareigą tinkamai pritaikyti teisės normas ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras privalėjo įvykdyti jau ikiteisminio tyrimo stadijoje, neperduodant bylos į teismą, o šios pareigos nevykdymas lėmė besitęsiantį baudžiamąjį persekiojimą, galiausiai pasibaigusį išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, proceso sąnaudų ir išlaidų atsiradimą bei finansinių nuostolių ir neturtinės žalos padarymą apeliantui, nors jų buvo galima išvengti nutraukiant akivaizdžiai neperspektyvų ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu.

13.3. Priešingai teismo išvadai, ikiteisminio tyrimo pradėjimą apelianto atžvilgiu lėmė ne teisės aktuose numatyti ikiteisminio tyrimo tikslai, o išimtinai nepagrįsta ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro pozicija tęsti ikiteisminį tyrimą ir jį užbaigti kaltinamojo akto surašymu ir bylos perdavimu į teismą. Teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta jokių pažeidimų, nėra teisinga, protinga ir sąžininga. Teismo išvados, kad nėra valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos CK 6.246 straipsnyje numatytos sąlygos (neteisėtų veiksmų), neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas neįvertino visų apelianto ieškinyje nurodytų ieškinio pagrindų, o kai kuriuos vertino pažeisdamas pačiame sprendime nurodytas taisykles ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo.

13.4. Be to, kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė atleisti nuo savo nekaltumo įrodinėjimo valstybės institucijas, įpareigojant ieškovą įrodinėti neteisėtų veiksmų buvimą, yra teisiškai prieštaringa ir nelogiška, kadangi iš esmės šios sąlygos, t. y. kaltė ir neteisėtas veikimas ir/ar neveikimas, yra tapačios ir glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl reikalavimas įrodinėti neteisėtus veiksmus iš esmės reiškia įrodinėti ir kaltę. Todėl egzistuojanti teisminė praktika yra ydinga, nes iš esmės yra paneigiama Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisė reikalauti materialinės ir neturtinės žalos atlyginimo, reikalaujant įrodyti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo veiksmų neteisėtumą, o tuo pačiu ir kaltę. Apelianto vertinimu jeigu procesas baigiamas dėl to, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis buvo pradėtas, neįvykdyta ar neįrodyta, kad konkretus asmuo ją įvykdė, tai savaime reiškia ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumą.

13.5. Apelianto vertinimu teismo sprendimo motyvai dėl turtinės žalos nepriteisimo yra visiškai nesuprantami ir nelogiški. Apeliantas pateikė įrodymus, patvirtinančius turėtas su gynyba baudžiamajame procese susijusias išlaidas. Jeigu apeliantas nebūtų buvęs nepagrįstai traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tai ir gynybos išlaidų jis nebūtų turėjęs. Dėl to akivaizdu, kad egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos – 3106 Eur išlaidų gynybai baudžiamajame procese – ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų veiksmų.

13.6. Vien tik pranešimo apie įtarimą įteikimas bei vaikščiojimai į teismo posėdžius sukėlė stresą ir stiprius emocinius išgyvenimus, todėl nepagrįstas ikiteisminio tyrimo užbaigimas kaltinamojo akto surašymu ir bylos perdavimu teisminiam nagrinėjimui, akivaizdžiai nesant apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties, padarė apeliantui realią neturtinę žalą. Be to, buvo pakenkta apelianto reputacijai, nes informacija apie jo baudžiamąjį persekiojimą ir nepagrįstos abejonės jo profesinės veiklos teisėtumu pasklido viešojo informavimo priemonėse, kas dar labiau sustiprino neigiamas pasekmes. Todėl teismo argumentas, kad 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimui nėra pagrindo, pripažintinas nepagrįstu ir apelianto prašymas tenkintinas.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Mano, kad apeliacinis skundas yra nepagristas ir neteisėtas. Neteisėti veiksmai - tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti - prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Teismas nenustatė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų.

14.2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismo išvados, kad nėra valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos CK 6.246 straipsnyje numatytos sąlygos (neteisėtų veiksmų), neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kad teismas neįvertino visų apelianto ieškinyje nurodytų ieškinio pagrindų, o kai kuriuos vertino pažeisdamas pačiame sprendime nurodytas taisykles ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo.

14.3. Apeliantas nepagrįstai mano, kad CK 6.272 straipsnyje numatytai atsakomybei kilti pakanka tik fakto, kad baudžiamasis procesas yra nutraukiamas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti.

14.4. Teismas ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis padarė pagrįstas išvadas. Ieškovas mano, kad dėl nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn patyrė tiesioginius nuostolius, susijusius su teisinės pagalbos suteikimu ginantis nuo pareikštų įtarimų ir kaltinamų, t. y. už gynybą baudžiamajame procese sumokėjo: 2000Lt (579 Eur) už gynybą ikiteisminiame tyrime bei 2027 Eur už gynybą pirmosios instancijos teisme ir 500 Eur už gynybą apeliacinės instancijos teisme. Teismas pažymėjo, kad nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovo reikalavimą priteisti baudžiamojo proceso metu patirtas išlaidas gynėjui paslaugoms pagrįstai netenkino. Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašo ieškovo A. J. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti vien dėl to, kad asmuo buvo išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2014">3K-3-346/2014</a>). Aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-15 nuosprendžiu A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio I dalį išteisino, visų pirma reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, jog su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus patikrinti bei įvertinti yra išimtinė teismo teisė bei pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnyje. Teismo atliktas kitoks įrodymų nei prokuroro faktinių duomenų vertinimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

15.2. Ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas pagrįstai, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais. BPK 168 straipsnio 1 dalis numato, kad ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, jei nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Atvirkščiai, buvo duomenų apie ieškovo neteisėtai vykdomą veiklą UAB „T. n. t. k.“, t. y. bendrovėje, kurios vienas iš steigėjų buvo ir ieškovas, be licencijos teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas.

15.3. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nors ir nepakeitė išteisinamojo nuosprendžio ieškovo atžvilgiu, 2016-10-18 nuosprendyje sutiko su prokuroro vertinimu dėl A. J. vykdomos veiklos. Nurodė, kad galimai dalis ieškovo vykdomos veiklos pateko į asmens sveikatos priežiūros paslaugų turinį ir tokiai veiklai licencija reikalinga, kurios UAB „T. n. t. k.“ neturėjo. Teismo vertinimu, šių aplinkybių nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes nenustatytas veiklos mastas, tačiau jos atitinka administracinės teisės pažeidimo sudėtį.

15.4. Civilinei atsakomybei kilti, kaip nurodo ieškovas, nepakanka vien fakto, jog jis buvo išteisintas. Toks požiūris į išteisinamojo nuosprendžio reikšmę, sprendžiant šios rūšies civilinės atsakomybės klausimą, yra suformuluotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Ieškovas turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti jo teises sukuriančius faktus, visas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Priešingu atveju, neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

15.5. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Nagrinėjamu atveju apeliantas išreiškia tik subjektyvų situacijos vertinimą, kas prieštarauja minėto teisinio reglamentavimo nuostatoms.

15.6. Priešingai nei nurodė apeliantas, teismas aiškiai konstatavo aplinkybes, dėl kurių nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro neteisėtų veiksmų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad neįrodžius bent vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas negalimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

16. Nagrinėjamu atveju priėmus išteisinamąjį nuosprendį kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

18. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

19. Ieškovas pateikė priedą prie skundo, nurodydamas, kad įtarimai ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti ne visiems asmenims, nors jei buvo reiškiami ieškovui, turėjo būti pareikšti ir kitiems asmenims. Prokuroras ir tyrėja nuo teismų nuslėpė tikruosius savo elgesio motyvus, apie kuriuos tapo žinoma po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Nurodė apie galimus prokuroro, jo sutuoktinės giminystės ryšius su kitais asmenimis, kurie turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo eigai, įtarimų jo atžvilgiu pareiškimui ir kita. Pateikė papildomus duomenis iš SEB banko, duomenis iš viešos erdvės, internetinių svetainių, duomenis apie skelbimus, rašytus komentarus ir kita.

20. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą ir pan. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas nenurodė dėl kokių priežasčių neteikė minėtų duomenų pirmosios instancijos teismui, nenurodė jų apeliaciniame skunde.

21. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Taigi, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a>, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi05NDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-940/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-940/2011">2-940/2011</a>; 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNzMwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1730/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1730/2011">2-1730/2011</a>). Dėl to kas išdėstyta bei atsižvelgiant į bylos duomenis, apeliacinio skundo argumentus, įvertinus apelianto nurodytus argumentus dėl papildomai teikiamų duomenų bei pateiktus duomenis apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2018-11-05 priedą prie apeliacinio skundo ir kartu pateiktus duomenis ir vertinti.

22. Byloje kilo ginčas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų apeliantui teigiant, kad ieškovas baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai bei atsižvelgiant į tai, kad jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis jam privalo būti atlyginta padaryta žala.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taikymo sąlygų

23. Byloje nustatyta, kad 2012-05-17 ir 2013-08-05 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje pagal ieškovo pareiškimus, kuriais buvo prašoma ištirti T. B. ir jos vadovaujamų įmonių UAB „T. n. t. k.“ bei VšĮ „H. S. C.“ veiklą. 2013-12-27 prokuroro nutarimu šie ikiteisminiai tyrimai buvo sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavus, kad tyrimai atliekami dėl tų pačių juridinių ir fizinių asmenų galimai įvykdytų nusikalstamų veikų. Ieškovo pareiškimu buvo pradėti dar du ikiteisminiai tyrimai (Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariate ir Vilniaus apylinkės prokuratūroje) pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje bei 202 straipsnio 1 dalyje, požymius dėl to, kad T. B. galimai neteisėtai vykdė UAB „T. n. t. k.“ veiklą, teikdama paslaugas aparatu „Valeo“ ir nenustatyti asmenys galimai neteisėtai prekiauja ir teikia paslaugas aparatais „Valeo“ ir „Homeoton“. 2014-04-14 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės nutarimu minėti ikiteisminiai tyrimai buvo sujungti, paliekant ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini). Patenkinusi ieškovo prašymą dėl papildomų veiksmų atlikimo, prokurorė 2014-08-20 priėmė sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 204 straipsnio 1 dalyje, požymius, jų tyrimą atliekant toje pačioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje. 2014-08-27 ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sujungti, jiems suteikus vieningą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame ikiteisminiame tyrime 2015-02-23 ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje (b. bylos Nr. 1-128-276/2016, 8t., l. 126). 2015-04-27 buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2016-04-15 nuosprendžiu ieškovą išteisino, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje (b. bylos Nr. 1-128-276/2016, 11 t.,b.l. 29-49). Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Vilniaus miesto apylinkės nuosprendžio dalį, kuria ieškovas buvo išteisintas, paliko nepakeistą (b. bylos Nr. 1-128-276/2016, 11t.,b.l. 130-147). 2017-01-26 Lietuvos Aukščiausiasis teismas atsisakė priimti prokuroro kasacinį skundą T. B. atžvilgiu (b.b. Nr. 1-128-276/2016, 11 t., b.l. 159,160).

24. Konkrečiu atveju apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimą apelianto atžvilgiu lėmė ne teisės aktuose numatyti ikiteisminio tyrimo tikslai, o išimtinai nepagrįsta ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro pozicija tęsti ikiteisminį tyrimą ir jį užbaigti kaltinamojo akto surašymu ir bylos perdavimu į teismą. Kad ikiteisminio tyrimo eigoje nebuvo atsižvelgta į apelianto parodymus, kad jis teikia ne asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kad jis apskritai tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. turėjo licenciją šiai veiklai, priešingai teismo išvadai, patvirtina pareigūnų veiksmų neteisėtumo civilinės atsakomybės sąlygos buvimą. Be to, nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad apeliantas, būdamas pilietišku, pranešė apie UAB „T. n. t. k.“ vadovės aplaidumą ir šioje įmonėje galimai teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, įmonei neturint tokiai veiklai reikalingos licencijos, tačiau jo paties atžvilgiu nepagrįstai buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, lėmęs turtinės ir neturtinės žalos jam padarymą. Todėl apelianto vertinimu teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta jokių pažeidimų, nėra teisinga, protinga ir sąžininga.

25. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą reglamentuoja ir specialus 2002 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo įstatymas. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad teisė į žalos atlyginimą asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Dėl būtinybės nukrypti nuo suformuluotos teisminės praktikos

27. Apelianto vertinimu jeigu procesas baigiamas dėl to, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis buvo pradėtas, neįvykdyta ar neįrodyta, kad konkretus asmuo ją įvykdė, tai savaime reiškia ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumą. Jo vertinimu reikalavimas šios kategorijos bylose įrodinėti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo veiksmus, iš esmės paneigia konstitucinę teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą, kas byloje ir įvyko. Be to, kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė atleisti nuo savo nekaltumo įrodinėjimo valstybės institucijas, įpareigojant ieškovą įrodinėti neteisėtų veiksmų buvimą, yra teisiškai prieštaringa ir nelogiška, ydinga, nes iš esmės yra paneigiama Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisė reikalauti materialinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

28. Kasacinis teismas ne kartą akcentavo, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, (iš anksto nepatikrinus faktų) o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-230/2009).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-03-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-32/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-32/2013">3K-7-32/2013</a>, nors faktinės aplinkybės ir nėra tapačios pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2003-05-30 nutarimai, 2004-02-13 sprendimas, 2004-12-13, 2006-03-14 nutarimai) ir pabrėžia, jog bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas).

30. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

31. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimą, nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutantus (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildant naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.

32. Apeliacinio teismo vertinimu apelianto argumentai dėl teismų praktikos ydingumo konkrečiose bylose nepagrįsti, apeliantas yra pagrindo spręsti svarsto kaip jo manymu turėtų būti sprendžiamos šio pobūdžio bylos ir pan. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nėra tikslinga išsamiau pasisakyti dėl apelianto argumentų nes jie iš esmės negali įtakoti teismo sprendimo teisėtumo. Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas, sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika net asmens laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (įskaitant a punktą, kuriame nurodytas laisvės atėmimo atvejis, kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį) iš principo laikomas teisėtu, jeigu vykdomas pagal kompetentingo teismo sprendimą, o vėlesnė išvada, kad teismas padarė nacionalinės teisės klaidų priimdamas šį sprendimą, nebūtinai retrospektyviai turi neigiamos įtakos atitinkamo laisvės atėmimo laikotarpio teisėtumui. Dėl to Teismas nuosekliai atsisako tenkinti pareiškimus asmenų, kurie buvo nuteisti už nusikalstamas veikas ir skundžiasi dėl situacijos, kai apeliacinės instancijos teismas vėliau pripažino, kad sprendimas dėl jų nuteisimo ar bausmės buvo grindžiamas fakto ar teisės klaidomis (pvz., 2002 m. gegužės 30 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje M. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99). Tačiau tuo atveju, jeigu sprendimo dėl laisvės atėmimo trūkumai yra šiurkštūs ir akivaizdūs, aiškiai neatitinka esminių pagal Konvenciją suteikiamų procesinių garantijų, toks sprendimas gali būti pripažįstamas neatitinkančiu bendrosios apsaugos nuo savivalės tikslo, įtvirtinto Konvencijos 5 straipsnyje, taigi šios nuostatos pažeidimas gali būti konstatuojamas (2013 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Y. prieš Rusiją, peticijos Nr. 152/04, § 101-111; 2002 m. kovo 21 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 47679/99).

33. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>).

Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų ikiteisminiame tyrime teisėtumo

34. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010, 2012 m. spalio 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

35. Pažymėtina, kad pagal BPK 166 straipsnio 1 d. ikiteisminis tyrimas pradedamas: gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. (BPK 168 straipsnio 1 dalis).

36. Kaip minėta 2012-05-17, 2013-08-05, 2014-01-28, 2014-03-12 ikiteisminiai tyrimai pradėti pagal ieškovo skundus buvo sujungti į vieną, suteikiant Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis apeliantas ikiteisminiame tyrime teikė prašymus, duomenis, teikė skundus, iš esmės aktyviai naudojosi jam suteiktomis BPK numatytomis teisėmis. Bylos duomenimis ikiteisminio tyrimo eigoje priimtas sprendimas dėl įtarimo ieškovui pareiškimo. A. J. pareiškus 2015-02-23 įtarimą pagal BK 202 straipsnio 1 dalį jam išaiškintos teisės, jis nurodė, kad jam gynėjas nėra reikalingas. A. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga A. J. nurodė, kad prašymų, papildymų neturi. Byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui 2015-04-25 (b. byla, Nr. 1-128-276/2016, 8t., b.l. 124-129, 143, 157-169).

37. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas 2014-05-17, o pirminis pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2015-02-23, praėjus daugiau kaip 10 (dešimčiai) mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinkus pagrindinius įrodymus ir pareigūnams turint realią galimybę dar ikiteisminio tyrimo stadijoje vertinti, ar yra apelianto veikoje nusikalstamų veikų sudėtys, ar ne. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantas nenurodo apeliaciniame skunde konkrečių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų, pasisako dėl jų neteisėtumo abstrakčiai.

38. Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama ne vieno juridinio asmens veikla, atliekami jų ūkinės veiklos tyrimai, renkami įrodymai, apklausiami liudytojai, (pvz., baudž. bylos 6t. l. 33—35, 83, 86-88, 91, 94, 100, 108,109, 112, 115, 118, 119, 124-128, 148-156, 175-186, 7 t., l.1-9,149,150). Proceso eigai reikšmės turėjo ir kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas. Be to, kaip matyti, ikiteisminis tyrimas užtruko ir dėl paties ieškovo procesinio elgesio, teikiant daugkartinius prašymus ir skundus (pvz., baudž. bylos 4t., b.l. 47-53, 68-73, 5t., b.l. 97- 108, 6t., b. l. 40-46). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo eigos, trukmės. Konkretus laikotarpis, per kurį buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios, apeliacinės instancijų teismuose, negali būti pripažįstamas kaip aiškiai per ilgas ar ištęstas, kad būtų galima konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą pažeidimą ieškovo atžvilgiu.

39. Sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo pažymėtina ir tai, kad BPK 44 straipsnyje numatytos pagrindinės nuostatos dėl asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu. Teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam buvo išaiškintos jo teisės, ieškovas manydamas, kad ikiteisminis tyrimas iš esmės atliekamas netinkamai, ar jo kaip įtariamojo atžvilgiu atliekamas netinkamai turėjo visas galimybes naudotis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir kaip matyti iš baudžiamosios bylos jomis aktyviai naudojosi teikdamas prašymus, skųsdamas priimtus sprendimus. Apeliantui paskyrus kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti jis pasinaudojo galimybe skųsti priimtą sprendimą, kuris nebuvo tenkintas (b.b. 1 t. b.l. 65-73). Sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios priemonės ar pritaikytos kitokios procesines prievartos priemonės teisėtumo, įvertintinas šių priemonių skyrimo tikslas, jas skiriant asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo. Apeliacinio teismo vertinimu dėl A. J. paskirtos kardomosios priemonės byloje nėra duomenų, kad dėl to jis patyrė didelių nepatogumų, suvaržymų ar kita. Be to pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad jam pareiškus prašymus dėl išvykimo iš gyvenamosios vietos, teismas juos tenkino (b.b. 8 t. b.l. 177,178, 9t., b.l. 96,97, 10 t. b.l. 27).

40. Nors šiuo atveju ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė-rašytinis pasižadėjimas neišvykti bet ir dėl pavyzdžiui suėmimo Kasacinis teismas vertindamas pagrįsto įtarimo kaip būtinosios sulaikymo ir suėmimo teisėtumo sąlygos buvimą, yra pasisakęs, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2014">3K-3-346/2014</a>, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje T. T. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje T. K. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80). Bei tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiamas jo sulaikymas ar suėmimas, dėl kaltinančių įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (T. T. prieš Turkiją, § 61; T. K. prieš Bulgariją, § 79).(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>).

41. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad teismas neįvertino to, kad jis būdamas pilietišku, pranešė apie UAB „T. n. t. k.“ vadovės aplaidumą, tačiau jo paties atžvilgiu nepagrįstai buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, šiuo atveju nesudaro pagrindo spręsti apie teismo išvadų nepagrįstumą, jų neteisingumą, neteisėtumą. Apelianto argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų įvardijimo neteisėtais yra labiau formalūs, kadangi apeliantas apeliaciniame skunde konkrečių veiksmų, BPK normų, kurias jie būtų pažeidę, nenurodė, taip pat nenurodė dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo konkrečių įrodymų vertinimo.

42. Apelianto vertinimu pagrindinis argumentas, kuris įrodo ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmų neteisėtumą, yra tas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-15 nuosprendyje pripažino, jog apeliantas išteisintinas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, o baudžiamąją bylą apeliacine instancija nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016-10-18 nuosprendžiu atmetė prokuroro apeliacinį skundą.

43. Baudžiamosios bylos Nr. 1-128-276/2016 duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016-04-15 priėmus ieškovo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, dalyje išteisinamąjį nuosprendį T. B. atžvilgiu, prokuroras teikė apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos Vilniaus apygardos teismas 2016-10-18 ištyręs ir įvertinęs įrodymus be kitų argumentų nurodė ir tai, kad šioje byloje nenustatyta ir to neįmanoma padaryti kokias paslaugas išteisintieji teikė pagal verslo liudijimus, o kokios paslaugos buvo teikiamos kaip sveikatos priežiūros paslaugos įmonėje, kuri nebuvo gavusi reikiamos licencijos. Tokių duomenų nebuvimas paneigia teismo galimybę vertinti kokios paslaugos buvo suteiktos, ar šios paslaugos gali būti vertinamos kaip sveikatos priežiūros paslaugos, koks šių paslaugų mastas, o tuo pačiu ir pasisakyti ar veika siekia tą ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegijos vertinimu apkaltinamasis nuosprendis dėl veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1dalyje negali būti grindžiamas ir išteisintojo A. J. parodymais. Paminėjo, kad pateiktų prašymų prokuratūrai, kitoms valstybės institucijoms gausa patraukti T. B. baudžiamojon atsakomybėn tik patvirtina A. J. suinteresuotumą duoti parodymus, kurie pakenktų T. B.. Nustačius daug prieštaravimų A. J. pateiktuose paaiškinimuose, apeliacinės instancijos teisme jis buvo apklaustas dar kartą. Apklausiamas A. J. nurodė, kad negali pakomentuoti ar jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu duoti teisingi, ar ne, kadangi serga psichine liga. Toliau teismas pažymėjo, kad sutiktina su prokuroro vertinimu, kad A. J. ir T. B. vykdomos veiklos dalis galimai pateko į asmens sveikatos priežiūros paslaugų turinį ir tokiai veiklai licencija reikalinga, tačiau to nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Būtina atidžiai vertinti kitus dalykus – laikotarpį, mąstą, veiklos pavojingumą, neignoruoti surinktų objektyvių duomenų, patvirtinančių individualios veiklos vykdymą. Pažymėjo, kad už vertimosi ūkine, komercine veikla pažeidimus numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė. Akcentavo, kad administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį sudėtingesnis, nes tiek ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“, tiek ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „versliškai ėmėsi veiklos“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Teismo vertinimu, tik neabejotinai nustačius, kad A. J. ir T. B. teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nustačius būtent šių paslaugų teikimo mąstą, galimas jų vertinimas baudžiamosios atsakomybės atsiradimo prasme. Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą atmetė, o T. B. skundą tenkino. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-15 nuosprendžio dalį, kuria T. B. nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį bei paskirtų bausmių subendrinimą BK 63 straipsnio 1, 4 dalių tvarka panaikino ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį T. B. išteisino pagal BK 183 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.(b.b. Nr. 1-128-276/2016, 11 t. b.l. 29-49, 130-147). Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras padarė esminių, grubių BPK normų pažeidimų dėl ko akivaizdžiai nepagrįstai, neteisėtai buvo asmenims pareikšti įtarimai.

44. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje esamus duomenis spręstina, kad prokurorui buvo pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką, t.y. nebuvo duomenų, kurie akivaizdžiai leistų padaryti neabejotinas išvadas, kad nėra pagrindo reikšti įtarimo, manyti ieškovą padarius galimai jam inkriminuojamą veiką. Pažymėtina, kad neteisėti pareigūnų veiksmai galėtų būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), akivaizdžiai pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis), nesąžiningi ir neteisėti veiksmai, kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenumatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir pan.

45. Taigi iš esmės atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti neteisėtai nes nėra nustatyta esminių pažeidimų, t. y. baudžiamojo proceso metu sprendimai buvo priimami ir veiksmai atliekami teisės aktų nustatyta tvarka, vadovaujanti BPK nuostatomis. Kadangi baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>). Be to, įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015).Visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus iš esmės vertina teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą, pripažinti asmenį kaltu ar jį išteisinti.

46. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminiame tyrime buvo padarytos klaidos, turėjusios esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nes pats išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti tai, jog su baudžiamosios bylos nagrinėjimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.

47. Apeliantas nors ir nurodė, kad pagal turimus duomenis buvo galimybė įvertinti jo veiksmus jau ikiteisminio tyrimo metu, apeliacinio teismo vertinimu jo teiginiai nepagrįsti. Ieškovo argumentai abstraktūs, nors jis ir nurodė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų neteisėtumo, tačiau iš esmės savo teiginius grindė pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos baudžiamojoje byloje priimtais nuosprendžiais dėl išteisinimo. Tačiau atsižvelgiant į minėtų teismų nuosprendžių turinį, įrodymų vertinimą, padarytas išvadas, konkrečiu atveju sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą nėra pagrindo išvadai, kad iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų ikiteisminio tyrimo metu jau buvo akivaizdu, kad nėra pagrindo įtarti ieškovą padarius galimai neteisėtą nusikalstamą veiką ir bylos su kaltinamuoju aktu perduoti teismui. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad į bylą buvo teikiami papildomi duomenys bylą perdavus teismui, buvo įvertinta visuma byloje esančių duomenų, įrodymų, matyti, kad priimti skirtingi teismų sprendimai kito asmens atžvilgiu, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nėra pagrindo išvadai apie akivaizdžius duomenis leidusius spręsti apie įtarimų nepagrįstumą ikiteisminio tyrimo stadijoje. Todėl įvertinus tai, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais ir sprendžia, jog išteisinamasis nuosprendis, teismų padarytos išvados baudžiamojoje byloje nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų neteisėtais. Kaip minėta priimant išteisinamąjį nuosprendį teismai nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų ir byloje nenustatyta aplinkybių turėjusią esminę reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, kas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.272 straipsnio 1 dalis).

48. Taigi, pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu pareiškimas apie ieškovo nusikalstamą veiką buvo akivaizdžiai neteisingas ar kad tuo metu buvo aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, tarp jų – kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas pagrįstai akcentavo, kad nepradėjus asmens atžvilgiu ikiteisminio tyrimo, patikrinti vienokias ar kitokias aplinkybes, kurios buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti, yra ribotos. Apie tai, ar ieškovas padarė nusikalstamą veiką, buvo galima spręsti tik atlikus pakankamus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir įvertinus visas tyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl žalos atlyginimo

49. Apeliantas žalos atlyginimą iš esmės grindžia jo atžvilgiu priimtu išteisinamojo nuosprendžio faktu, nurodydamas bei pateikdamas duomenis apie patirtas išlaidas bei nurodydamas aplinkybes dėl neturtinės žalos priteisimo. Apelianto vertinimu jeigu jis nebūtų buvęs nepagrįstai traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tai nebūtų patyręs išlaidų. Dėl to jo vertinimu akivaizdu, kad egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos – 3106 Eur išlaidų gynybai baudžiamajame procese – ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų veiksmų. Nepagrįstas ikiteisminio tyrimo užbaigimas kaltinamojo akto surašymu ir bylos perdavimu teisminiam nagrinėjimui, akivaizdžiai nesant apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties, padarė jam realią 10000 Eur neturtinę žalą. Buvo pakenkta jo reputacijai, nes informacija apie jo baudžiamąjį persekiojimą ir nepagrįstos abejonės jo profesinės veiklos teisėtumu pasklido viešojo informavimo priemonėse.

50. Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas, kuris nėra baigtinis. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką. Kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas ir kt. (BPK 105 straipsnis). Nagrinėjamu atveju iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų priimant išteisinamąjį nuosprendį, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taigi civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo šios išlaidos gali būti priteisiamos tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovo (nagrinėjamu atveju – valstybės) neteisėtais veiksmais ir gali būti pripažintos žala. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzItOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-572-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-572-969/2015">3K-3-572-969/2015</a>).

51. Kaip minėta Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, 2008 m. liepos 8 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008, 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009, 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>). Išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtus veiksmus, kurie buvo pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų. Kadangi nagrinėjamoje byloje teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumas nekonstatuotas, nėra pagrindo ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala.

52. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog ieškovas galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nes nenustatyta, kad įtarimas, kaltinimas buvo pareikšti akivaizdžiai neteisėtai ir nepagrįstai, nesant pagrindo išvadoms, kad prokuroras nepagrįstai bylą su kaltinamuoju aktu perdavė teismui, vėliau pateikus papildomus įrodymus, juos ištyrus ir įvertinus ieškovas nors ir buvo išteisintas, bet įvertinus tai, kad jokie neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmai nenustatyti daroma išvada, kad žalai priteisti iš valstybės nėra teisinio pagrindo. Ieškovo išteisinimo faktas bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos pažeidimo. Ieškovo argumentai ir nurodytos aplinkybės dėl žalos atsiradimo remiantis jo atžvilgiu priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu savaime nesuponuoja valstybei žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį pagrindų.

53. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų nes iš esmės pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms ieškovo argumentai dėl priteistinos turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumo nebeturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegijai nekonstatavus teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo, kasacinio skundo argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų teismų sprendimų teisėtumui, nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad aplinkybė, kad buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris, peržiūrėjus jį instancine tvarka paliktas nepakeistas, visų pirma reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bei tai, kad toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos esmę, yra pagrindo spręsti, kad apeliaciniams teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ieškovas yra visiškai reabilituotas baudžiamojo proceso prasme.

Dėl bylos procesinės baigties.

54. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taikymo sąlygų tinkamai taikė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nenukrypo nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo, padarė pagrįstas išvadas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų teisėtumo, ko pasėkoje pagrįstai netenkino ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

55. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Valstybės institucijos nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-18748-465/2017 palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai

Lina Muchtarovienė

Irena Stasiūnienė

Vilija Valantienė

Norite matyti visą bylą?

Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą bylą be apribojimų

Visas šios bylos tekstas be apribojimų
Paieška tarp daugiau nei 2425731 teismų bylų
AI teisės asistentas bylų ir dokumentų analizei
Teisininkams — 7 d. visos platformos bandymas nemokamai

Skaitykite visą bylą nemokamai

Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu

Pasirinkite kalbą

Kalba

Dėl žalos atlyginimo

Bylos numeris

Proceso numeris

Data

Teismas

Bylos tipas

Šalys

Teisėjai

Norite matyti visą bylą?

Susijusios bylos

Pranešimas išsiųstas!

Pasirinkite kalbą

Mums rūpi privatumas