Civilinė byla Nr. e3K-3-56-701/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18777-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.3.2.9.5; 1.3.5.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovui „Pfizer Luxembourg SARL“ filialui Lietuvoje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 300 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką.
Ieškovė prašė: pripažinti jos atleidimą iš darbo pas atsakovą neteisėtu; grąžinti ją į darbą; pripažinti jai paskelbtą prastovą neteisėta; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, neišmokėtą metinę premiją, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad 2012 m. birželio 7 d. ji buvo sudariusi su UAB „Pharmanet“ darbo sutartį; 2015 m. sausio 29 d. ieškovė, atsakovas ir UAB „Pharmanet“ sudarė trišalį susitarimą, pagal kurį UAB „Pharmanet“ įsipareigojo nuo 2015 m. sausio 29 d. nutraukti darbo sutartį su ieškove, o atsakovas – nuo 2015 m. sausio 29 d. sudaryti darbo sutartį su ieškove ir priimti ją vidaus tvarkos standartų ir priežiūros procedūrų vadovės Baltijos šalims ir Baltarusijai pareigoms, mokant 1800 Eur mėnesio darbo užmokestį, priedus ir premijas darbdavio sprendimu.
2015 m. birželio 29 d. ieškovė gavo atsakovo direktoriaus pasiūlymą trims mėnesiams nuo 2015 m. liepos 1 d. darbo funkcijas atlikti Rusijoje su galimybe pratęsti paskyrimą dar dviem mėnesiams, pažymint, kad darbo santykiai išlieka Lietuvoje, paliekamas toks pat darbo užmokestis ir papildomai bus mokama 360 Eur premija paskyrimo Rusijoje metu. Ieškovė dirbo Rusijoje nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2016 m. sausio mėn.
2016 m. vasario 25 d. ieškovė gavo pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu DK 125 straipsnio pagrindu, nustatant septynių dienų terminą atsakymui pateikti, tačiau, nepraėjus šiam terminui, tą pačią 2016 m. vasario 25 d. ji gavo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnio pagrindu nuo 2016 m. balandžio 26 d. Įspėjime nurodyta, kad: dėl įmonės struktūrinių pertvarkymų, susijusių su vidaus procesų ir kaštų optimizavimu, nuo 2015 m. gruodžio 1 d. naikinama vidaus tvarkos standartų ir priežiūros procedūrų vadovo Baltijos šalims ir Baltarusijai pareigybė; atsakovas negali pasiūlyti ieškovės kvalifikaciją ir išsilavinimą atitinkančios laisvos darbo vietos; nuo 2016 m. vasario 25 d. iki darbo sutarties nutraukimo dienos ieškovei skelbiama prastova. Ieškovė vedė derybas su atsakovu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, siūlydama nutraukimo sąlygas, tačiau susitarti nepavyko atsakovui informavus, kad 2016 m. vasario 25 d. siūlymas nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį nebegalioja.
Darbo sutartis nutraukta 2016 m. balandžio 26 d. DK 129 straipsnio pagrindu. Ieškovė teigė, kad atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes neegzistavo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių atleidimas iš darbo būtų buvęs pagrįstas, be to, jai nebuvo sudaryta galimybė eiti kitas pareigas, nebuvo pasiūlytas joks kitas darbas, nors tokia galimybė buvo. Ieškovė nurodė, kad paskyrimo metu jai buvo siūloma nuolatinė darbo vieta Rusijoje, tačiau ji šio darbo atsisakė dėl sutarimo su atsakovu Lietuvoje toliau vykdyti savo darbines funkcijas, nors jeigu būtų buvusi tinkamai informuota apie naikinamą jos pareigybę, ji būtų tokį pasiūlymą priėmusi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė ieškovei iš atsakovo 3855,54 Eur kompensacijos už priverstinę pravaikštą, pripažino neteisėtu atsakovo sprendimą paskelbti ieškovei prastovą nuo 2016 m. vasario 25 d. iki darbo sutarties nutraukimo, priteisė ieškovei iš atsakovo 17,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė 2012 m. birželio 7 d. su personalo atrankos ir laikinojo įdarbinimo UAB „Pharmanet“ buvo sudariusios darbo sutartį, ši buvo nutraukta pagal 2015 m. sausio 29 d. trišalį susitarimą, ieškovei ir atsakovui 2015 m. sausio 29 d. sudarius darbo sutartį dėl ieškovės darbo vidaus tvarkos standartų ir priežiūros procedūrų vadovės Baltijos šalims ir Baltarusijai pareigų. Atsakovo direktoriaus 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu dėl struktūrinių pertvarkymų įmonėje buvo nuspręsta panaikinti vien tik ieškovės pareigybę. Darbo sutartis su ieškove nutraukta nuo 2016 m. balandžio 26 d. DK 129 straipsnio pagrindu.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės pareigybė buvo nereikalinga. Teismas pažymėjo, kad atsakovo 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymas panaikinti ieškovės pareigybę yra lakoniškas, nekonkretus, jame nenustatyta sprendimo įgyvendinimo data, be to, jis nebuvo realiai įgyvendintas jo priėmimo dieną (ir po įsakymo priėmimo ieškovė buvo komandiruojama į kitas šalis). Teismas vertino, kad atsakovo pozicija dėl ieškovės pareigybės (ne)reikalingumo yra prieštaringa, o delsimas realiai įgyvendinti 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymą dėl pareigybės panaikinimo sukelia teisinį neapibrėžtumą ir abejones atsakovo pozicijos pagrįstumu.
Teismas nustatė, kad į ieškovės pareigas įėjo vadovaujamosios ir administracinės funkcijos. Pirmosios iš jų buvo perimtos esamo vadovo ir šiuo metu atliekamos vidaus standartų priežiūros procedūrų vadovo Bulgarijoje, o antrosios – administracinės funkcijos – buvo perduotos vykdyti pas atsakovą 2015 m. priimtai laikinojo įdarbinimo UAB „Pharmanet“ darbuotojai B. V. Teismas sprendė, kad dalies ieškovės darbo funkcijų poreikis pas atsakovą išliko, o atsakovo deklaruojamas B. V. laikinas įdarbinimas neįrodo, jog darbuotoja negali būti priimta neterminuotam laikui darbui pas atsakovą. Teismas padarė išvadas, kad atsakovas neįrodė buvus svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, o atsakovo nurodyti neva struktūriniai pertvarkymai negali būti laikomi svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su ieškove, kadangi ieškovės darbo funkcijų atlikimo poreikis išliko.
Nustatęs, kad atleidžiant ieškovę iš darbo pas atsakovą buvo laisva kokybės priežiūros vadovo Baltijos šalims pareigybė, teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė ieškovės turimos kvalifikacijos neatitikties reikalavimams, nustatytiems laisvai darbo vietai. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas nepasiūlė ieškovei laikinai sukurtos darbo vietos, kurią užėmė darbuotoja B. V. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį su ieškove, pažeidė pareigą siūlyti ieškovei kitą darbą ir, esant jos sutikimui perkelti ją į tą darbą, konstatavo, jog darbo sutartis su ieškove yra nutraukta neteisėtai.
Atsakovo sprendimą skelbti ieškovei prastovą įvertinęs kaip neobjektyvų, paneigiantį darbo teisinio santykio šalių interesų pusiausvyrą ir pažeidžiantį ieškovės, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, interesus, teismas pripažino, kad prastova ieškovei buvo paskelbta neteisėtai.
Teismas, įvertinęs, kad ieškovę grąžinus į darbą jai būtų sudarytos nepalankios darbo sąlygos, sprendė, jog ieškovės teisės apgintinos taikant DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbo teisių gynimo būdą.
Teismas nustatė, kad ieškovės vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, apskaičiuotas iki teismo sprendimo priėmimo, sudaro 10 083,72 Eur, atleidžiant ieškovę iš darbo jai buvo išmokėta 6228,18 Eur išeitinė išmoka. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, kad atsakovas siekė nutraukti darbo santykius su ieškove šalių susitarimu, o ieškovė tam tikra apimtimi neprieštaravo tokiam darbo santykių nutraukimo būdui, šalys nepriėjo prie bendro susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo DK 125 straipsnio pagrindu dėl principinės išeitinės išmokos dydžio pozicijos, teismas sprendė, jog ieškovės teisės bus visiškai apgintos jai priteisiant skirtumą tarp priklausančios išmokėti kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir gautos išeitinės pašalpos, todėl ieškovei priteisė 3855,54 Eur kompensaciją už priverstinę pravaikštą.
Teismas atmetė reikalavimą priteisti metinę premiją už 2015 metus, nes ieškovės reikalaujamą priteisti premiją vertino kaip skatinimo priemonę.
Teismas pripažino, kad tenkinta 60 proc. ieškinio reikalavimų, todėl ieškovė turi teisę į 217,80 Eur (363 Eur x 60 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; atitinkamai atsakovas turi teisę į 200 Eur (500 Eur x 40 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atlikęs įskaitymą, teismas iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 17,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo papildomai ieškovei priteisė 82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir 2016 m. rugsėjo 26 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovės vykdytų darbo funkcijų poreikis išliko, tačiau šios funkcijos buvo išdalytos. Tai reiškia, kad neliko ieškovės pareigybės, o grąžinimo į darbą atveju ji galėtų dirbti tik B. V. šiuo metu atliekamą administracinį darbą. Tačiau ieškovė neišreiškė valios dirbti administracinio pobūdžio darbo. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl grąžinimo į darbą.
Nustačiusi, kad nuo 2015 m. liepos pradžios dalį ieškovės pareigybės funkcijų (vadovavimo) perėmė kolegė iš Bulgarijos, taip pat nustačiusi, jog pas atsakovą neiškilo naujos pareigybės poreikis po ieškovės delegavimo dirbti vadovaujamą darbą į Rusiją, kolegija konstatavo, kad atsakovas atliko pertvarkas, siekdamas optimizuoti veiklą. Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad neįrodyta aplinkybė, jog ieškovės pareigybė iki struktūrinių pertvarkymų bei po jų įgyvendinimo nebuvo reikalinga.
Kolegija, spręsdama dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nurodė, kad ieškovei išmokėta išeitinė išmoka yra vienas iš kriterijų, sudarantis pagrindą mažinti darbdaviui sankciją, kaip ir jos adekvatumas pažeidimo pobūdžiui bei jo padariniams. Pažymėjusi, kad ji (kolegija) kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino šalių darbo santykių nutraukimą dėl pareigybės panaikinimo, kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 3855,54 Eur kompensaciją už priverstinę pravaikštą, pasiekė protingą santykį tarp formalaus normų taikymo ir šalių interesų pusiausvyros turininguoju požiūriu užtikrinimo (DK 35 straipsnio 1 dalis).
Nors ir sutikusi su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl prastovos neteisėtumo yra nenuosekli, nepagrįsta teisiniu reguliavimu normomis, kolegija pripažino šią teismo sprendimo dalį teisinga pasekmių požiūriu. Kolegija argumentus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas prastovos paskelbimą pripažino neteisėtu, vertino kaip nesudarančius pagrindo spręsti dėl prastovos paskelbimo teisėtumo.
Atsižvelgdama į tai, kad pati ieškovė laikė, jog jos darbas iš esmės buvo vadovaujamojo pobūdžio, o grįžusi iš Rusijos ji būtų galėjusi dirbti tik administracinio pobūdžio darbą, nes 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu įforminta pertvarka iš esmės buvo įteisinta susiklosčiusi faktinė padėtis nuo ieškovės išvykimo į Rusiją, kai nuo 2015 m. liepos vadovavimo funkcijos buvo perimtos kito darbuotojo, kolegija konstatavo, kad apmokėjimas už darbą prastovos laikotarpiu atitiko DK 122 straipsnio 3 dalies reglamentavimą. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas nesiūlė kitų pareigų ieškovei nurodydamas, jog po derybų dėl tolimesnių darbo santykių perspektyvų jis parrado pasitikėjimą darbuotoja.
Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo priteistam bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiui. Prašoma priteisti už atstovavimą teismo posėdžiuose suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius (2015 m. kovo 20 d. įstatymo redakcija). Be to, ginčo pobūdis, keliamų klausimų naujumas, bylos sudėtingumas specialių žinių reikalingumas sudaro pagrindą priteisti ne visą ieškovės prašomą atstovavimo išlaidų atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį dėl mokėjimo už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai, pripažinę, kad prastova ieškovei paskelbta neteisėtai, neišsprendė prastovos apmokėjimo klausimo. Nagrinėjamu atveju darbdavys paskelbė prastovą nesant jokių objektyvių aplinkybių ją skelbti, nesiūlė kito darbo. Esant tokios aplinkybėms, teismai privalėjo priteisti ieškovei ne mažesnį kaip dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygį (DK 195 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbdavys negali mokėti darbuotojui prastovos atveju Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, kai jis turi galimybę pasiūlyti darbuotojui prastovos atveju įmonėje esantį kitą darbą pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; nepasiūlęs tokio darbo darbdavys privalo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282/2006">3K-3-282/2006</a>).
Teismai, pripažinę ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nepagrįstai sumažino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Teismai netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, nesirėmė teismų praktika dėl DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo. DK 141 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta darbuotojui skirta apsauginė funkcija bei darbdaviui tenkanti sankcija. Šioje normoje nustatyta pareiga sumokėti darbuotojui už uždelstą atsiskaityti laiką siejama su neatsiskaitymo faktu ir tuo, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šiuo atveju teismai, sumažindami ieškovei priteistą kompensaciją, paneigė DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą darbuotojo apsaugą. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad išmoka už uždelstą atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, pernelyg didelį sankcijos neadekvatumą teisės pažeidimui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2013). Teismai nepaaiškino, kokiais kriterijais remdamiesi sumažino ieškovei priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Iš esmės teismai rėmėsi vieninteliu kriterijumi – ieškovei išmokėta išeitine išmoka. Teismų sumažinta kompensacija neatitinka šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo, nekompensuoja ieškovės patirtų nuostolių.
Pirmosios instancijos eismas neteisingai apskaičiavo ieškovei priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 297 straipsnio (pagal šiuo metu galiojančią redakciją – DK 300 straipsnio) 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad priverstinės pravaikštos laikas tęsiasi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-174/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-174/2012">3K-3-174/2012</a>). Pirmosios instancijos teismas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavo nuo atleidimo iš darbo dienos (2016 m. balandžio 26 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2016 m. rugsėjo 21 d.). Apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė.
Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, buvo nenuoseklūs ir rėmėsi tik dalimi įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl ieškovės pareigybės, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius jos vykdytas funkcijas; nors nurodė, kad ieškovė neišreiškė noro dirbti administracinio darbo, tačiau tokia išvada neparemta jokiais įrodymais (darbdavys jai tokio darbo nesiūlė); pažymėjo, kad paskyrimo Rusijoje metu ieškovė buvo tik kontaktinis asmuo Baltijos šalyse ir Baltarusijoje, realiai funkcijų nevykdė, tačiau paskyrimo dokumentuose nurodyta, jog jos funkcijos lieka nepakitusios. Be to, teismas pasirėmė Baltijos šalių vadovų sprendimu, kurio byloje nėra.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas turėjo objektyvias aplinkybes skelbti prastovą. Ieškovės prastovos laikotarpiu atsakovo filiale nebuvo kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančios jos kvalifikaciją, į kurią būtų buvę galima perkelti ieškovę. Atsakovas nereikalavo, kad ieškovė prastovos laikotarpiu dirbtų ar būtų darbo vietoje. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovės prastovos laikas turėjo būti apmokamas pagal DK 195 straipsnio 1 dalį.
Ieškovė, nesutikdama su teismų sprendimu sumažinti priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nepagrįstai remiasi DK 141 straipsnio 3 dalimi. Ši nuostata taikoma tik tais atvejais, kai su atleistu darbuotoju darbdavys atsiskaito pavėluotai, ir ji netaikoma sprendžiant (ne)teisėto atleidimo bylas. Kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką pagrįstai teismų buvo apskaičiuota remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi. Jeigu nebūtų mažinama ieškovei priteistina kompensacija, būtų pažeisti protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principai.
Ieškovė ieškinio rezoliucinėje dalyje prašė priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo įvykimo dienos. Teismai, atsižvelgdami į ieškinio rezoliucinėje dalyje suformuluotus prašymus ir bendruosius darbo teisės principus, pagrįstai kompensaciją už priverstinę pravaikštą ieškovei priteisė iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas, nedelsdamas ir gera valia yra įvykdęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, negali būti „baudžiamas“ dėl išimtinai ieškovės iniciatyva vykusio apeliacinio proceso, kurio metu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Pagal kasacinio teismo praktiką vidutinis darbo užmokestis gali būti skaičiuojamas ir iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321-915/2015">3K-3-321-915/2015</a>).
Ieškovės reiškiamas nesutikimas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu neturėjo kokios nors įtakos šių teismų sprendimų rezoliucinėse dalyse padarytoms išvadoms.
Visas ieškovės ieškinys negali būti tenkintas, nes kasaciniame skunde neminima ir neaptariama dėl tų ieškinio reikalavimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. sausio 4 d. nutartimi informavo byloje dalyvaujančius asmenis apie teisę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.
Ieškovė pateikė paaiškinimus, kuriuose prašo netenkinti atsakovo prašymo nagrinėti bylą uždarame teismo posėdyje, nes jis nenurodo jokių argumentų, sudarančių pagrindą apriboti bylos medžiagos pasiekiamumą; vien tai, kad dokumentai susiję su tam tikrų asmenų darbo santykiais, negali būti laikoma pakankama priežastimi bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje ir dėl to pripažinti visą bylos medžiagą nevieša.
Atsakovas prašo nustatyti, kad visa civilinės bylos medžiaga yra nevieša, arba pripažinti dalį byloje esančių dokumentų (konkretus sąrašas nurodytas) nevieša bylos medžiaga. Atsakovas nurodo, kad byloje pateiktuose dokumentuose pateikiama informacija apie asmenų duomenis (ieškovės darbuotojų vardai, pavardės, darbo užmokestis, darbo, atostogų laikas ir pan.) saugotina privataus gyvenimo požiūriu. Be to, dalyje byloje esančių dokumentų pateikiama informacija sudaro atsakovo komercinę paslaptį (apie darbuotojų darbo užmokestį, atsakovo ir UAB „Pharmanet“ sutartinius santykius, informacija apie komandiravimo sąlygas, pareigybių aprašymai). Tokia informacija pripažintina nevieša, su ja negali būti leidžiama susipažinti byloje nedalyvavusiems asmenims.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla kasacine tvarka nagrinėtina neperžengiant kasacinio skundo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.
Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.
Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2013">3K-3-373/2013</a>).
Šioje byloje ieškovė ieškiniu prašė: pripažinti jos atleidimą iš darbo pas atsakovą neteisėtu; grąžinti ją į darbą; pripažinti jai paskelbtą prastovą neteisėta; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, neišmokėtą metinę premiją, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, atmetė reikalavimą priteisti neišmokėtą metinę premiją. Apeliaciniu skundu ieškovė neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą metinę premiją atmetimo. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl sumokėjimo už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo ir apeliacinės instancijos teismo nutartį bei priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti ieškinį. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti neišmokėtą metinę premiją, nėra peržiūrėta apeliacine tvarka, be to, kasaciniame skunde, nors juo ir, be kita ko, prašoma (prašymas skunde suformuluotas neaiškiai ir prieštaringai) visiškai tenkinti ieškinį, nėra nurodyti argumentai dėl ieškinio reikalavimo priteisti neišmokėtą metinę premiją atmetimo. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti neišmokėtą metinę premiją, nėra kasacinio peržiūrėjimo objektas.
Konstatuotina, kad ieškovės paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dalis kasacinio skundo teiginių, kuriais teigiama, kad teismai neišsprendė prastovos apmokėjimo klausimo (teisėjų kolegija pažymi, kad toks ieškovės reikalavimas ieškiniu apskritai nebuvo pareikštas), netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, pažeidė DK 122 straipsnio, 195 straipsnio 3 dalies, CPK 12, 14 straipsnių, 42 straipsnio 1 dalies, 200 straipsnio 3 dalies, 330 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja pirmiau nurodytų kasacinio skundo teiginių ir dėl jų nepasisako.
Dėl DK 300 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio
Šioje byloje nustatęs, kad ieškovė iš darbo buvo atleista be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, taip pat nustatęs, jog ieškovę grąžinus į darbą jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pažeistos ieškovės teisės apgintinos taikant DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbo teisių gynimo būdą.
Ieškovei apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su DK 300 straipsnio 4 dalies taikymu, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo, t. y. kitos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika, tačiau nenurodė jokių tokio pasirinkimo teisinių argumentų. Šios teisės normos reglamentuoja netapačius teisinius santykius. DK 141 straipsnio 3 dalis nereglamentuoja byloje nagrinėjamo ginčo teisinių santykių ir netaikytina jam išspręsti. Dėl to šiais aspektais pripažintini pagristais kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo apeliacinės instancijos teisme tiek, kiek jais nurodoma į nepagrįstą šios teisės normos taikymą, t. y. taikymą teisės normos, kurios nereikėjo taikyti.
Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad kompensaciją už priverstinę pravaikštą teismai jai priteisė nepagrįstai sumažintą, netinkamai pritaikę DK 300 straipsnio 4 dalį.
Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti išaiškinimai dėl DK 300 straipsnio nuostatų dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teisėjų kolegija jais šioje nutartyje vadovaujasi.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteistinas nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kaip tai expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodoma komentuojamoje dalyje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321-915/2015">3K-3-321-915/2015</a>).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbuotojų, atleistų iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidimą teismui pripažinus neteisėtu, taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka priteistina tik tais atvejais, kai ji atleidžiamam darbuotojui neteisėtai nebuvo išmokėta. Tais atvejais, kai atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą jam išmokama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama – t. y. priteisiamas tik vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Kartu pažymėta ir tai, kad tokiais atvejais darbuotojui priteisiama vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415-969/2015">3K-3-415-969/2015</a>).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nurodyta, kad ši norma turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose; priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy00NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37-469/2016">3K-3-37-469/2016</a> 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pvz., kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys taptų nemokus, dėl to nukentėtų kiti darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad teismas, nustatęs, jog prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, gali sumažinti kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį. Ši suma mažinama (priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas), jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321-915/2015">3K-3-321-915/2015</a>). Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų vertinant kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį, sąrašas nėra baigtinis.
Pirmosios instancijos teismas priteistiną kompensaciją už priverstinę pravaikštą mažino darbdavio ieškovei išmokėtu išeitinės išmokos dydžiu (6228,18 Eur). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymėdamas, kad ieškovei išmokėta išeitinė išmoka yra vienas iš kriterijų mažinti darbdaviui taikytiną sankciją. Kaip nurodyta nutarties 42 punkte, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos išeitinės išmokos apimtimi. Taigi teismų išvada sumažinti priteistiną kompensaciją už priverstinę pravaikštą darbdavio ieškovei išmokėtos išeitinės išmokos suma pripažintina neatitinkančia teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos šiuo klausimu.
Pirmosios instancijos teismas aplinkybe, teikiančia pagrindą mažinti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą kompensaciją, pripažino ir ieškovės bei atsakovės elgesį iki atleidimo iš darbo, t. y. kad šalys derėjosi dėl darbo santykių nutraukimo DK 125 straipsnio pagrindu, tačiau nepriėjo prie bendro susitarimo, išsiskyrus šalių nuomonei dėl išeitinės išmokos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokios aplinkybės pripažinimo pakankamu pagrindu sumažinti kompensacijos dydį nepasisakė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad darbdavio ir darbuotojo valios dėl darbo sutarties nutraukimo derinimo egzistuojant darbo santykiams aplinkybė, kai jos derinimą inicijavo darbdavys, derinimas vyko darbuotojui jau esant įspėtam apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, o valia taip ir liko nesuderinta, nepripažintina pakankamu pagrindu mažinti priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį ir nevertintina kaip teikianti duomenų apie vėliau dėl neteisėto atleidimo iš darbo darbuotojo patirtus praradimus. Šalių valia dėl darbo santykių nutraukimo pagal DK 125 straipsnį nebuvo suderinta, taigi šalių darbo santykiai tęsėsi ir atsakovas, nesant teisėto pagrindo ir (arba) nepaisydamas įstatymų nustatytos tvarkos, neturėjo teisės atleisti ieškovę iš darbo, pažeisti jos teises. Darbdavys, elgdamasis neteisėtai, elgiasi savo rizika ir turi prisiimti tokio elgesio sukeliamas teisines pasekmes.
Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, nurodęs, kad jis kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino šalių darbo santykių nutraukimą dėl pareigybės panaikinimo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 3855,54 Eur kompensaciją už priverstinę pravaikštą, pasiekė protingą santykį tarp formalaus normų taikymo ir šalių interesų pusiausvyros turininguoju požiūriu užtikrinimo (DK 35 straipsnio 1 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priteistinos kompensacijos dydžio iš esmės motyvuodamas tuo, kad, nors ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjo pagal ieškovės apeliacinio skundo ribas bei šiuo aspektu paisė dispozityvumo principo, jis vis dėlto nustatė, jog atsakovo neteisėti veiksmai dėl šalių darbo sutarties nutraukimo pasireiškė mažesne apimtimi, t. y. kad atsakovas vis dėlto turėjo svarbią priežastį nutraukti šalių darbo sutartį DK 129 straipsnyje nustatytu pagrindu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismų išvadų, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes ieškovė galėjo būti jos sutikimu perkelta į kitą darbą.
Darbuotojo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu esant šiems pagrindams: jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ir (arba) pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 300 straipsnio 3 dalis). Teismui pripažinus, kad darbuotojo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, taip pat nustačius, jog jis negali būti grąžinamas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, DK 300 straipsnio 4 dalis taikoma ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis nustatomas nepriklausomai nuo to, dėl kurio iš nurodytų pagrindų (ar jų abiejų) atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu. Dėl to konstatuotina, kad minėti apeliacinės instancijos teismo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo mažinti kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį.
Kaip nurodyta nutarties 43, 44 punktuose, teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją, taip pat nurodyti argumentus, dėl kurių yra mažinama ši kompensacija.
Šioje byloje esančius duomenis įvertinus aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, aspektu (nutarties 43, 44 punktuose), spręstina, kad jie pagrindo mažinti kompensaciją neteikia. Be kita ko, atsakovas yra globalios tarptautinės bendrovės filialas, jis byloje neįrodinėjo tokios savo finansinės padėties, kuri sudarytų pagrindą mažinti aptariamą kompensaciją. Byloje nenustatytas netinkamas ieškovės naudojimasis procesinėmis teisėmis teikiant apeliacinį skundą. Dėl to konstatuotina, kad teismai, priteisdami ne pagal DK 300 straipsnio 4 dalį apskaičiuoto, o sumažinto dydžio kompensaciją už priverstinę pravaikštą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, be pagrindo pasirinko ir netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir jos mažinimo.
Konstatuotas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir rėmimasis teismų praktika yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kompensacijos už priverstinę pravaikštą paskirtis yra saugoti darbuotojus nuo darbo pajamų netekimo ir kartu veikti prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Pareiškusio ieškinį dėl grąžinimo į darbą darbuotojo per visą teisminio proceso laikotarpį padėtis lieka neapibrėžta, nes jis, siekdamas teismo tvarka grįžti į pradinį darbą ir laukdamas teismo sprendimo dėl ginčo baigties byloje įsiteisėjimo, paprastai nepradeda dirbti kito darbo. Dėl šios priežasties vidutinio darbo užmokesčio priteisimas atleistam darbuotojui už laikotarpį, kuriuo byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, atitinka tokiu kompensavimu siekiamus tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418/2013">3K-3-418/2013</a>).
Konstatuotas teismų procesinių sprendimų dalies dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo ydingumas ištaisytinas pakeičiant skundžiamos nutarties dalį ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 300 straipsnio 4 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad ieškovė po atleidimo iš darbo būtų įsidarbinusi kitoje darbovietėje. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas nesigynė šia aplinkybe, neteikė įrodymų, pagrindžiančių tai, kad ieškovė būtų įsidarbinusi kitoje darbovietėje, taigi tokios aplinkybės byloje nenustatytos.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kompensacija už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra 10 083,72 Eur (neatskaičius mokesčių), ieškovės vidutinis dienos darbo užmokestis yra 98,86 Eur. Už laikotarpį nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo priėmus apeliacinės instancijos teismo nutartį kompensacija už priverstinę pravaikštą ieškovei yra 14 829 Eur (150 d. d. x 98,86 Eur) neatskaičius mokesčių. Todėl iš viso ieškovės naudai priteistina 24 912,72 Eur kompensacija už priverstinę pravaikštą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovei 3855,54 Eur kompensaciją, ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeistinos ir ieškovei iš atsakovo priteistina 24 912,72 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką.
Dėl neviešos bylos medžiagos
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, nes, anot jo, atsiliepdamas į ieškovės argumentus yra priverstas pateikti informaciją apie kitus pas jį dirbančius asmenis, apie bendrovės „Pharmanet“ paslaugas suteikiantį asmenį, o CPK 9 straipsnis numato galimybę bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje asmens gyvenimo apsaugai užtikrinti.
Vilniaus apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. ir 23 d. nutartimis nutarė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Pažymėtina, kad teismas, pripažindamas visą bylos medžiagą nevieša, iš esmės tokio savo sprendimo neargumentavo, nesprendė, kuri būtent informacija apie trečiuosius asmenis (darbuotojus) ir kodėl laikytina nevieša.
Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2018 m. sausio 4 d. nutartimi ji informavo šalis apie jų teisę pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.
Pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovė prašo netenkinti atsakovo prašymo nagrinėti bylą uždarame teismo posėdyje, nes, anot jos, nenurodoma argumentų, sudarančių pagrindą apriboti bylos medžiagos pasiekiamumą. Atsakovas prašo pripažinti, kad visa bylos medžiaga yra nevieša arba dalis byloje esančių dokumentų yra nevieša bylos medžiaga, nes joje pateikiama informacija yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu arba dėl to, kad ji sudaro atsakovo komercinę paslaptį.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi00MjEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72-421/2017">3K-3-72-421/2017</a>, 64 punktas).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi00MjEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72-421/2017">3K-3-72-421/2017</a>, 68 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi00MjEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72-421/2017">3K-3-72-421/2017</a>, 70 punktas).
Nors atsakovas įvardijo procesinius dokumentus, kuriuose pateikiama informacija turėtų būti, jo požiūriu, laikoma nevieša dėl juose esančios informacijos, anot atsakovo, laikytinos jo komercine paslaptimi arba saugotinos dėl asmenų duomenų apsaugos, tačiau iš esmės nurodomais motyvais atsakovas nepagrindė, kad konkreti šiuose dokumentuose pateikta informacija atitinka saugotinos informacijos reikalavimus ginčą nagrinėjant teisme, taip pat nepagrindė apsaugos būtinumo.
Kasacinio teismo nurodyta, kad vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi00MjEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72-421/2017">3K-3-72-421/2017</a>, 73 punktas).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nagrinėjamos bylos pobūdį (ginčas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir padarinių taikymo) bei kasacinio teismo paskirtį formuoti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei užtikrinti visuomenės informavimą apie šią praktiką, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovo prašymą laikyti bylos medžiagą nevieša ir visą bylos medžiagą laiko vieša. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neužkerta kelio pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu jau išnagrinėtos bylos medžiagos dalį laikyti nevieša.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus nurodytas teismų procesinių sprendimų dalis atitinkamai keistinos ir jų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paskirstymo.
Ieškiniu pareikšti 3 neturtiniai ir 2 turtiniai reikalavimai; šiuo atveju byloje pagrindiniais laikytini neturtiniai reikalavimai, o turtiniai – išvestiniais, susijusiais su neturtiniais reikalavimais. Kadangi iš esmės atmestas tik reikalavimas dėl neišmokėtos metinės premijos priteisimo, tai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtos šalių bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos pagal proporciją, jog ieškinys tenkintas 90 proc.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstomis pripažino 500 Eur ieškovės ir 500 Eur atsakovo atstovavimo išlaidų. Dėl to iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 450 Eur atstovavimo išlaidų, o iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 50 Eur šių išlaidų atlyginimo. Atlikus įskaitymą, iš viso iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 400 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.
Apeliacinės instancijos teisme šalys nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atstovavimo išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Kadangi tenkinta dalis kasacinio skundo ir keičiamos tik teismų procesinių sprendimų dalys dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo, tai laikytina, kad kasacinis skundas tenkintinas 50 proc. ir kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal šią proporciją.
Ieškovė pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme patyrė 968 Eur atstovavimo išlaidų, prašo jų atlyginimą priteisti iš atsakovo. Proporcingai tenkintai kasacinio skundo daliai ieškovei iš atsakovo priteistina 484 Eur šių išlaidų atlyginimo.
Atsakovas nepateikė duomenų apie jo patirtas kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Ieškovė, paduodama kasacinį skundą, pagal įstatymą atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Iš atsakovo priteistą kompensacijos už priverstinę pravaikštą padidinus 21 057,18 Eur suma, nuo šios sumos paskaičiuotinas ir iš atsakovo valstybei priteistinas žyminis mokestis – 631,72 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalys dėl 3855,54 Eur kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. papildomas sprendimas, ir šias Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalis bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. papildomą sprendimą pakeisti.
Priteisti ieškovei G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo „Pfizer Luxembourg SARL“ Lietuvos filialo (j. a. k. 300028006) 24 912,72 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius devynis šimtus dvylika Eur 72 ct) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą.
Priteisti ieškovei G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo „Pfizer Luxembourg SARL“ Lietuvos filialo (j. a. k. 300028006) 400 (keturis šimtus) Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Visą bylos medžiagą laikyti vieša.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo „Pfizer Luxembourg SARL“ Lietuvos filialo (j. a. k. 300028006) 631,72 Eur (šešis šimtus trisdešimt vieną Eur 72 ct) kasaciniame teisme mokėtino žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti ieškovei G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo „Pfizer Luxembourg SARL“ Lietuvos filialo (j. a. k. 300028006) 484 (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
