Baudžiamoji byla Nr. 2K-448/2013
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00087-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.6.8.; 2.6.5.;
2.3.4.6.1.; 2.6.7.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžių.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir trims mėnesiams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
K. Č. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – atlyginti nusikaltimu padarytą žalą per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš nuteistųjų V. P. ir K. Č. priteista solidariai nukentėjusiajai M. B. (dabartinė pavardė – A.) 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajam R. B. 1000 Lt neturtinei, 1500 Lt turtinei žalai atlyginti bei 400 Lt advokato pagalbos išlaidoms atlyginti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendis pakeistas: nuteistojo K. Č. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 284 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam laisvės apribojimo bausmę dešimčiai mėnesių ir įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį sumokėti R. B. priteistą civilinį ieškinį 441,32 Lt turtinei žalai atlyginti; panaikinta nuosprendžio dalis dėl 1000 Lt nukentėjusiajam R. B. neturtinei žalai atlyginti priteisimo solidariai iš nuteistųjų K. Č. ir V. P. ir žalos atlyginimas nukentėjusiesiems priteistas: iš nuteistojo V. P. M. B. 1500 Lt neturtinei ir R. B. 750 Lt turtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo K. Č. – M. B. 500 Lt neturtinei ir R. B. 441,32 Lt turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje priimti nuosprendžiai dėl nuteistojo K. Č. kasacine tvarka neskundžiami.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, V. P. pripažintas kaltu už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 23 val., prie kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, stebint į šokių vakarą susirinkusiems asmenims, muštynių metu sudavė alaus buteliu nukentėjusiajai M. B. į galvos sritį ir kumščiu į dešinę akį, taip padarydamas jai galvos sukrėtimą, sprando raiščių patempimą, muštinę žaizdą dešinės akies apatiniame voke, poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, pereinančią į nosies nugarėlę, dešiniame skruoste, pereinančią į žandą, dešiniame smilkinyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą (dėl galvos smegenų sukrėtimo ir sprando raiščių patempimo).
Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadarė, jo nekaltumą patvirtina nuteistojo K. Č. ir apklaustų keturiolikos liudytojų nuoseklūs parodymai bei rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes rėmėsi prieštaringais teisiamajame posėdyje neapklaustos nukentėjusiosios parodymais, prioritetą teikė atskiriems bylos įrodymams, o ne jų visumai, ir neišsamus įrodymų ištyrimas lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiosios M. B. parodymai apie reikšmingas bylai aplinkybes – smūgių sudavimo seką, jų stiprumą - prieštarauja kitų įvykio liudytojų parodymams, todėl tik apklausus ją teismo posėdyje galėjo būti pašalinti visi prieštaravimai ir abejonės. Taigi, spręsdami būtinumo apklausti nukentėjusiąją teismo posėdyje klausimą, teismai privalėjo atsižvelgti į jos parodymų svarbą teisingam visų aplinkybių išsiaiškinimui. Abiejų instancijų teismai to nepadarė, neužtikrino nukentėjusiosios dalyvavimo, kuris buvo būtinas, teismo posėdžiuose.
Kasatorius aptaria BPK 37 ir 276 straipsnių nuostatas dėl nukentėjusiojo parodymų perskaitymo galimybės, kai jis dėl svarbių priežasčių negali dalyvauti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pasak kasatoriaus, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog M. B. nedalyvavo teismo posėdžiuose dėl svarbių priežasčių. Nors 2011 m. birželio 6 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte rekomenduota jai nesilankyti teismo posėdžiuose, tačiau pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino nukentėjusiosios būklės bylos nagrinėjimo metu, o ji pati nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kad ji negali dalyvauti teismo posėdyje. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios nurodytos priežastys (nėštumas ir kad „teisme iš jos juokiamasi“), nesant tai patvirtinančių įrodymų, negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, numatytomis BPK 37 straipsnyje. Viena iš jų galėtų būti liga, kurios buvimą patvirtina nustatytos formos pažyma, tačiau į 2012 m. kovo 27 d. teismo pateiktus užklausimus dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės, gautos pažymos, kad tokių duomenų (duomenys neskelbtini) sveikatos priežiūros centras (kuriame ji nesilanko nuo 2011 m. gegužės 3 d.) bei jos šeimos gydytoja neturi. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jokios priežastys, tarp jų ir sveikatos problemos, nesutrukdė nukentėjusiajai 2011 m. sausio 10 d. dalyvauti ir duoti parodymus baudžiamosios bylos, kurioje ji buvo kaltinamoji, nagrinėjime tame pačiame pirmosios instancijos teisme. Kasatoriaus manymu, nukentėjusioji teismo posėdžiuose nedalyvavo be svarbių priežasčių, o teismai nesiėmė jokių priemonių užtikrinti jos dalyvavimą. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiąją. Kasatoriaus nuomone, M. B., kurios rašytinius prašymus pateikdavo jos tėvas – civilinis ieškovas R. B., nurodyta priežastis (neturėjo kur palikti savo kūdikio), dėl kurios ji negalėjo dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat negali būti pripažinta svarbia. Pažymėdamas, kad nuo įvykio praėjo penkeri metai, kasatorius teigia, jog nukentėjusiosios būklė, apie kurią nurodyta specialisto išvadoje, negalėjo nepakisti. Kasaciniame skunde teigiama apie tai, kad byloje net nebuvo tirta, kiek iš tikrųjų tariama nusikalstama veika padarė žalos nukentėjusiosios psichinei sveikatai, nes teismas nepagrįstai neįvertino bylos duomenų (specialisto išvados (T. 2, b. l. 165-169), liudijančių, kad psichinės sveikatos problemų nukentėjusioji turėjo ir anksčiau. Kasatoriaus nuomone, teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nesunkaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo ir apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiosios būseną lėmė tik jo veika.
Kasatorius nurodo, kad esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vadovavosi abejotinais nukentėjusiosios parodymais, nenurodė priežasčių, kodėl atmetė ir visai nevertino byloje apklaustų keturiolikos liudytojų parodymų. Be to, šis teismas nepagrįstai kasatoriaus kaltę grindė įvykio nemačiusio ir apie jo aplinkybes tik iš nukentėjusiosios sužinojusio civilinio ieškovo R. B. parodymais.
Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepašalino ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, pakartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, nepatikrinęs jo teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kasatorius teigia, kad teismas neatsakė į pirmiau nurodytus esminius jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu ir bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu, ir tik padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai papildo vienas kitą, atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, yra nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinis teismas nepateikė išsamiai motyvuotų bei visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų išvadų, o tai reiškia, kad padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Šie pažeidimai nesuderinami su nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu BK 2 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius nurodo, kad jis viso proceso metu neigė padaręs nusikalstamą veiką, teigia, kad yra nuteistas nesant nusikaltimo, dėl kurio pripažintas kaltu, sudėties.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados (jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus duomenis ir teisingai kvalifikavo nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką) nepakankamai motyvuotos ir neatsako į esminius nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus. Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašydamas peržiūrėti bylą, be kitų, nurodė argumentus, susijusius su teismo medicinos eksperto išvadomis dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų ir trauminių poveikių skaičiaus, ir tuo remdamasis teigė, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota kitų asmenų, t. y. ginčijo ne tik faktą, kad būtent jis sudavė smūgius nukentėjusiajai M. B., bet ir dėl jam inkriminuotų veiksmų atsiradusias pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nes nuosprendyje neatsakė į minėtus skundo argumentus, nepateikė išsamių motyvų bei išvadų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kurių, beje, nepateikta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Prokurorė nurodo, kad V. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nesunkų M. B. sveikatos sutrikdymą, suduodamas jai du smūgius: alaus buteliu į galvos sritį ir kumščiu į dešinę akį. Prokurorė, aptardama 2011 m. rugsėjo 9 d. ir 2012 m. rugsėjo 24 d. teisme apklausto eksperto H. Daujoto paaiškinimus, pažymi, kad jis patvirtino, jog nukentėjusiajai sužalojimai padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais, tačiau negalėjo konkrečiai atsakyti, nuo kurio smūgio (trauminio poveikio) atsirado sužalojimai, paaiškinęs, kad to nustatyti nėra galimybės. Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino svarbios bylos aplinkybės, jog nukentėjusiajai sužalojimai padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais, ir atkreipė dėmesį, kad jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl dviejų smūgių sudavimo, o tai rodo, kad jam inkriminuotos nukentėjusiosios sužalojimo pasekmės, nors neatmestina, jog sužalojimus ji galėjo patirti įvykio vakarą vykusių muštynių su I. K. ir R. R. metu. Be to, byloje nustatyta, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje (2008 m. rugsėjo 5 d., apie 23 val., prie kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini)) nukentėjusioji M. B. išprovokavo muštynes bei naudojo fizinį smurtą prieš I. K. ir R. R., už šiuos veiksmus ji Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės). Nagrinėjant bylą teismo posėdyje liudytoja R. R. parodė, kad muštynių metu smūgiavo ranka M. B. į veidą ir galėjo sužaloti ant rankos mūvėtu žiedu. Apeliaciniame skunde V. P. nurodė, kad turėtų būti įvertinti ir byloje reikšmingi liudytojos R. R. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į šiuos argumentus neatsakyta, minėtos liudytojos parodymai nevertinti (dėl jų nepasisakyta). Nuosprendyje tik nurodoma, kad kolegija sutinka su nuteistojo V. P. skundo teiginiu, jog tarp nukentėjusiosios parodymų apie V. P. suduotus smūgius ir eksperto nustatytų trauminių poveikių skaičiaus yra skirtumas, tačiau jis esą nėra esminis, nekeičiantis įvykio situacijos. Atsiliepime prokurorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis dėmesys kreiptas į smurto panaudojimo faktą, tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, kas sukėlė padarinius (nesunkų sveikatos sutrikdymą), padarytos tinkamai neatsakius į pirmiau minėtus apeliacinio skundo argumentus (dėl prieštaravimų tarp medicininių dokumentų ir eksperto paaiškinimų apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmą), iš esmės nepateikus motyvų, paaiškinančių, kuria teismo medicinos eksperto parodymų dalimi teismas vadovaujasi ir kodėl. Teismų praktikoje toks pažeidimas (BPK 331 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto) vertinamas kaip esminis, nes jis suvaržo įstatyme numatytą kaltinamojo teisę į gynybą.
Prokurorė pažymi ir tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo pažeisti ir BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepasisakė dėl proceso dalyvių (apeliantų ir jų gynėjų) 2013 m. vasario 25 d. posėdyje pateiktų prašymų tirti įrodymus (apklausti nukentėjusiąją ir kt.). Pasak prokurorės, nors teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateiktų prašymų, tačiau privalo savo sprendimą pagrįsti (BPK 324 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje kartu su V. P. nuteistas ir K. Č., kuris pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kaip ir V. P., buvo pripažintas kaltu už kartu įvykdytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą veiką. Prokurorės nuomone, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjant bylą tik dėl nuteistojo V. P. būtų neįmanoma, dėl to, vadovaujantis BPK 376 straipsnio nuostatomis, naikintinas visas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nuosprendis. Apibendrindama prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus, dėl kurių teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusioji M. A. (B.) prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusioji nurodo, kad įvykio metu, po konflikto su bendraamžėmis, ją sumušė nuteistieji V. P. ir K. Č., t. y. V. P. alaus buteliu davė jai per galvą, o K. Č. - kumščiu per sprandą. Tiek vienu, tiek kitu smūgiais jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Į prokuratūrą kreipėsi jos tėvas, nes įvykio metu nukentėjusioji buvo nepilnametė, be to, jam taip pat buvo padaryta žala, susijusi su jos gydymu. Nukentėjusioji nurodo, kad bylos tyrimas buvo nepagrįstai vilkinamas, ne kartą nutrauktas, panaikinus, jos nuomone, neteisingus prokuratūros nutarimus, vėl buvo neatsakingai priimami neteisingi nutarimai.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusysis R. B. prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusysis nurodo įvykio aplinkybes, kurias sužinojo iš savo dukters, ir teigia, kad dėl nepilnametės dukros, kuriai buvo sutrikdyta sveikata, vežimo pas gydytojus ir išlaidų vaistams jam yra padaryta žala. Nukentėjusysis taip pat pažymi apie nepagrįstai vilkintą bylos tyrimą (dėl to jis intensyviai skundė prokuratūros priimtus, jo nuomone, neteisėtus nutarimus bei reiškė nušalinimą visai Radviliškio rajono apylinkės prokuratūrai). Nukentėjusiojo nuomone, tokiu ilgu procesu buvo nubausti ne nuteistieji, bet nukentėjusieji: iš jo dukros buvo tyčiojamasi, ji buvo žeminama, nes atliekant parodymų patikrinimą vietoje šį procesinį veiksmą matė pašaliniai asmenys, jis pats jautėsi nesaugiai, neginamas valstybės. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį, kurį apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai pakeitė, tačiau šio teismo nuosprendžio kasacine tvarka neskundė dėl pernelyg ilgo proceso.
Nuteistojo V. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 276 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai neužtikrino nukentėjusiosios M. B. dalyvavimo teisminiame bylos nagrinėjime ir rėmėsi pirmiau duotais jos parodymais, perskaitytais teisiamajame posėdyje (BPK 276 straipsnis), nors svarbių jos neatvykimo priežasčių (BPK 37 straipsnis) nepatvirtina bylos duomenys.
Pagal BPK 276 straipsnio nuostatas nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (arba pirmiau teisme), gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai jis nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, atsisako arba vengia duoti parodymus. Svarbios asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys išvardytos BPK 37 straipsnio 1 dalyje, viena iš jų (kuri nurodoma ir kasaciniame skunde) gali būti teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta ir tai, jog teismas svarbia asmens nedalyvavimo priežastimi gali pripažinti ir kitokią (nei išvardytos BPK 37 straipsnio 1 dalyje) neatvykimo priežastį. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji M. B., kuri nusikalstamos veikos prieš ją padarymo metu buvo nepilnametė, teikė teismui prašymus nagrinėti bylą jai nedalyvaujant (dėl sveikatos būklės ir kitų priežasčių), prašė perskaityti teisiamajame posėdyje pirmiau duotus jos parodymus (ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, atliktas jos parodymų patikrinimas vietoje). Bylą iš esmės nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pranešdavo nukentėjusiajai apie vyksiančius teisiamuosius posėdžius ir kviesdavo (siųsdavo šaukimus) ją atvykti, kiek įmanoma aiškinosi jos sveikatos būklę ir pan. Be kita ko, 2011 m. birželio 6 d. pateiktose teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad M. B. nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje, nes tai gali ženkliai pabloginti jos psichinę sveikatą (akte nurodytos šią išvadą motyvuojančios priežastys). Taigi teismas išnagrinėjo bylą nukentėjusiajai nedalyvaujant, teisiamajame posėdyje perskaitęs pirmiau ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kuriuos pripažino įrodymu. Pažymėtina tai, kad, 2011 m. lapkričio 28 d. nukentėjusiajai duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, šioje apklausoje dalyvavo ir kaltinamieji (nuteistieji) V. P. (kasatorius), K. Č., taip pat jų gynėjai, turėję galimybę šios apklausos metu užduoti nukentėjusiajai klausimus. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo tirti nukentėjusiosios parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Tai, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas nutarė neatlikti įrodymų tyrimo (beje, išklausęs visų proceso dalyvių nuomonių), t. y. netenkinti V. P. prašymo apklausti nukentėjusiąją M. B., savaime nereiškia BPK normų pažeidimo. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (bet ne privalo). Įrodymų tyrimas apeliaciniame procese paprastai atliekamas, kai pirmosios instancijos teismas ne visus bylai reikšmingus įrodymus yra ištyręs arba juos tyrė nepakankamai išsamiai. Kaip minėta, nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, be to, jos parodymai apie įvykio aplinkybes įtvirtinti parodymų patikrinimo vietoje metu. Taigi, kasaciniame skunde keliamas nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimas – jų vertinimo dalykas, tuo tarpu pats kasatorius nepateikia argumentų dėl šių parodymų neišsamumo, o bylos medžiaga rodo, kad nukentėjusioji buvo apklausta išsamiai.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismai, nusprendę bylą nagrinėti nedalyvaujant nukentėjusiajai M. B. ir pripažinę įrodymu teisėtu būdu, įstatymo nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 dalys) gautus pirmiau duotus jos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje, padarė esminį BPK normų pažeidimą.
Dėl įrodymų vertinimo – BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadarė. Jo manymu, abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino neteisingai – rėmėsi abejotinais, teisme neapklaustos nukentėjusiosios parodymais, kuriems suteikė prioritetą, nepašalino prieštaravimų dėl jos parodytų aplinkybių (apie suduotų smūgių seką, jų stiprumą), kitų įvykio liudytojų parodymams, o šiuos, ir kartu – nuteistojo K. Č. parodymus, patvirtinančius, kaip mano kasatorius, jo nekaltumą, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Kasatorius ginčija jam inkriminuotus nukentėjusiajai sukelto sveikatos sutrikdymo padarinius, teigia, kad tinkamai neįvertinta specialisto išvada dėl jos psichinės sveikatos problemų, kurių ši turėjo ir iki įvykio, dėl to nepagrįstas ir neturtinės žalos dydis. Be to, kasatorius nurodo, kad jo kaltė negalėjo būti grindžiama įvykio nemačiusio nukentėjusiosios atstovo (tėvo) R. B. parodymais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo turinys rodo, jog dalis jame išdėstytų teiginių – dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo - nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kai teismų sprendimai skundžiami dėl BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), aptariamu atveju – dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su įrodymų vertinimo taisyklių taikymu.
Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio, teismai nustatė nukentėjusiosios M. B. sužalojimus, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl galvos smegenų sukrėtimo ir sprando raiščių patempimo; kasatoriui V. P. inkriminuoti veiksmai: sudavimas nukentėjusiajai alaus buteliu į galvos sritį ir kumščiu į akį, kitam nuteistajam K. Č. inkriminuota tai, kad jis sudavė nukentėjusiajai kumščiu į nugaros sritį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad tuos pačius nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarinius sukėlė abiejų kaltininkų (V. P. ir K. Č.) pirmiau nurodyti veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas (išnagrinėjęs bylą pagal V. P. ir K. Č. apeliacinius skundus) padarė išvadas, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė V. P. panaudotas fizinis smurtas (smūgiai į galvos sritį ir dešinę akį), o dėl K. Č. suduoto smūgio į nugarą nukentėjusioji patyrė tik fizinį skausmą, bet ne pirmiau nurodytus nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarinius, todėl jo veiką perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 284 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad dėl smūgių sudavimo faktų (kokiu metu, kuris iš kaltininkų, į kurias kūno vietas sudavė) abiejų instancijų teismai padarė tas pačias išvadas. Šių faktinių aplinkybių nustatymas pirmiausia grindžiamas nukentėjusiosios M. B. parodymais apie tai, kad būtent V. P. jai smogė buteliu į galvą (atsisukusi jį pamatė bei buvo aplieta iš sudužusio butelio ištekėjusiu alumi), taip pat V. P. kumščiu smogė į dešinę akį; tokias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tuo tarpu K. Č., pagal nukentėjusiosios bei ją lydėjusios liudytojos I. B. parodymus, jai sudavė tik į nugarą. Spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, t. y. darydamas išvadas, kurio iš kaltininkų, kokie fizinio smurto panaudojimo veiksmai sukėlė nesunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir teismo medicinos specialisto išvadas apie padarytų sveikatos sužalojimų kiekį, pobūdį, kilmę ir mastą, taip pat teisme apklausto medicininį tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto H. Daujoto paaiškinimus, kuris patvirtino išvadas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, parodė, kad jie galėjo atsirasti nuo kiekvieno į veidą ar galvą suduoto smūgio, t. y. nuo tų smūgių, kuriuos sudavė ir kurie buvo inkriminuoti kasatoriui. Kaip nustatyta (pagal specialisto išvadą) kiti nukentėjusiajai M. B. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl M. B. psichinės sveikatos sutrikdymo (nurodant teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės aktą) neturi reikšmės sprendžiant kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės, veikos įrodytumo klausimus, nes psichinės sveikatos sutrikdymo padariniai, kaip matyti iš aprašytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jam neinkriminuoti. Taigi, išvadas apie tai, kad kasatorius V. P. padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas, teismai grindė visų bylos įrodymų vertinimu ir, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo išvadų (dėl įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo) pakartojimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino ne tik pirmiau minėtus įrodymus, jų patikimumą (nukentėjusiosios M. B., liudytojos I. B. parodymus, specialisto išvadas), bet ir įvykio vietoje buvusių liudytojų S. P., M. G., I. M., R. V. ir kitų parodymus (jų turinys plačiau išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), argumentuotai aptarė, kurie iš jų turi įrodomąją reikšmę, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde paminėtiems nukentėjusiosios tėvo R. B. paaiškinimams apie tai, ką jis sužinojęs iš dukters ir kokią sumuštą jis ją matęs, teismas nesuteikė didelės (ar lemiamos) reikšmės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos įrodymai įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, išvados dėl įrodinėtinų faktų nustatymo pagrindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, o vien tai, kad kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, dar nereiškia, jog buvo padaryta esminių įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų ir kad pripažįstant jį kaltu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes V. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalies taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas V. P. apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, nepateikė motyvuotų atsakymų į jo apeliacinio skundo argumentus, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas. Šie teiginiai iš esmės argumentuojami netinkamu, kasatoriaus manymu, įrodymų vertinimu (esą nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų). Tačiau, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą bei teisingumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir tai darydamas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 326 straipsnyje nurodytos apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys. BPK 332 straipsnyje nustatyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui: šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad aprašomojoje nutarties dalyje trumpai išdėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo; 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Be to, BPK 330 straipsnyje nurodyta, kad jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio reikalavimai nurodyti BPK 331 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas minėtų BPK normų reikalavimų nepažeidė, nes patikrino bylą tiek, kiek to prašė apeliacinį skundą padavęs nuteistasis V. P., priimtame sprendime išdėstė apelianto ginčijamas bylos aplinkybes, skundo esminius argumentus, išdėstė dėl jų motyvuotas išvadas ir paaiškino, kodėl nėra pagrindo tenkinti V. P. prašymą jį išteisinti, o nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pripažįstama teisinga. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir motyvuotai pasisakė tiek dėl kasatoriui inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių įrodytumo, tiek dėl veikos kvalifikavimo, taip pat – dėl atsakomybės už padarytą žalą bei neturtinės žalos dydžio. Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų pažeidimo nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir alternatyvų kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių naikinimo ar keitimo pagrindų, dėl V. P. priimti teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. P. kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis
Dalia Bajerčiūtė
