Baudžiamoji byla Nr. 2K-457/2013
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00503-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.4.8.1;
2.9
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajam E. Š. (E. Š.),
nuteistojo gynėjai advokatei Alinai Volynec,
vertėjai Loretai Kireilytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžio.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu E. Š., kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant jį per du mėnesius kreiptis pas narkologą ir pradėti gydytis nuo alkoholizmo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo E. Š. ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžiu E. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad artimoje aplinkoje sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą, o būtent: 2012 m. birželio 16 d., apie 22.00 val., gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, jam nustatytas 1,19 promilės girtumas, buitinio konflikto metu tyčia vieną kartą įdrėskė į ranką sūnui G. Š. (G. Š.), taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. Š. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas nesant jo veikoje šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas, neteisėtas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies kontekste, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoms nuostatoms privataus kaltinimo procese bei taisyklėms dėl nuosprendžio surašymo. Šis teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, byloje esančius prieštaravimus nepagrįstai vertino jo nenaudai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, jog baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant jokių abejonių. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, kad (...) niekas nekaltas nebūtų nuteistas, o BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas tūri būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 20 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, pabrėžė, kad teismas privalo išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kasacinis teismas nurodė ir tai, kad teismo apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Kasatorius teigia, kad jis yra melagingai apkaltintas savo šeimos narių dėl nebūto nusikaltimo ir tai pirmiausia patvirtina nukentėjusiojo G. Š. parodymai teisme, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi, iš esmės skiriasi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamajame posėdyje G. Š. aiškino, kad, atėjęs į kambarį, jis pradėjo tampyti jį už marškinių ir kolioti, kad iškvietus policiją, nuėjo į automobilį ir įjungė garsiai muziką. Tačiau liudytoja G. Š. teisme teigė, kad jis (kasatorius) griebė sūnų ne už rankos, o „paėmė“ už krūtinės, tačiau, anot jos, buvo sužalota G. ranka, o prokuroro paklausta, kuri marškinėlių dalis – kairės ar dešinės rankos – buvo suplėšyta, atsakė „gal ant kairės“. Ši liudytoja patvirtino, kad atvykusiems policijos pareigūnams būtent ji, o ne nukentėjusysis, pasakė apie sūnui padarytą įdrėskimą, taip pat ji tvirtino, kad policijos pareigūnas įdrėskimus matė (nors šis teisme parodė priešingai). Be to, ji nurodė, kad sūnaus marškinėliai buvo karinio tipo, liudytoja J. Š. – kad brolio marškinėliai buvo baltos spalvos. Pareiškime policijai G. Š. nurodė, kad jis sumušė sūnų, išvarė visus iš namų ir vaikėsi gatvėje. Nagrinėjant bylą teisme, apie sūnui tariamai padarytus sužalojimus G. Š. „pamiršo“, aiškino, kad „vyras spyrė su koja į duris, sūnų paėmė už krūtinės, sūnus stipresnis, pro duris išėjo“, ir tik atsakydama į prokuroro klausimą, kuo pasireiškė sužalojimai sūnui, tarsi prisiminė, kad sūnaus rankoje buvo įdrėskimas. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, pagrįstai suabejojo, ar įdrėskimas apskritai buvo padarytas, nes, jei ir būtų taip, kad jis paėmė G. Š. už rankos, arba net jei jis būtų tampęs už marškinėlių, joks kūno sužalojimas neatsirastų.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir kitoms faktinėms aplinkybėms (teismas nuosprendyje net nenurodė, kokios tos „kitos faktinės aplinkybės“), jokiais įrodymais nėra pagrįstos. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pareigūnas J. K. parodė, jog atvykęs į įvykio vietą rado agresyviai nusiteikusį E. Š., sėdintį automobilyje, kad moteris jam paaiškino, jog vyras (kasatorius) buvo susikibęs su sūnumi. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog tariamo „susikibimo“ iniciatorius buvo jis, be to, pareigūnas nepaaiškino, kuo konkrečiai pasireiškė jo agresyvus nusiteikimas. Be to, šis liudytojas teigė, kad sužalojimų jis nematė. Teismas šio pareigūno parodymus nepagrįstai vertino kaip įrodytus faktus ir nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiojo ir liudytojų G. Š. bei J. Š. parodymus pareigūnas patvirtino. Teismas nurodė, kad policijos pareigūnas J. K., nebūdamas medikas, neturėjo pareigos tirti nukentėjusiojo kūno, konstatuoti sužalojimo(-ų) ar nesužalojimo(-ų) fakto. Tačiau, pats sau prieštaraudamas, teismas padarė spėjimu pagrįstą išvadą, jog „iš pareigūno parodymų matyti, kad nors jis ir nematė sužalojimų, tačiau galėjo būti įdrėskimas ar mėlynė“. Tokią išvadą teismas grindė ir šio pareigūno 2012 m. birželio 16 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas – griebta už dešinės rankos, dėl to atsirado įdrėskimas, buvo grasinta, vartojami necenzūriniai žodžiai. Teismas nurodė, kad šis liudytojas teisiamajame posėdyje buvo apklaustas po įvykio praėjus netrumpam laiko tarpui (maždaug pusei metų), todėl dėl kai kurių įvykio aplinkybių galėjo duoti ir netikslius parodymus. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad tokios teismo išvados grindžiamos prielaidomis, be to, yra prieštaringos, nes, nurodęs, jog minėtas pareigūnas neturėjo pareigos konstatuoti sužalojimo(-ų) ar nesužalojimo(-ų) fakto, tuo pat metu vadovavosi šio pareigūno surašytu tarnybiniu pranešimu. Be to, kasatorius pažymi, kad analizuojant šio pranešimo turinį taip pat matyti, jog jame yra akivaizdžių prieštaravimų, tačiau tai nesutrukdė teismui juo vadovautis kaip patikimu įrodymu. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad dėl jo smurtavimo visiems trims, t. y. ir nukentėjusiajam, ir liudytojoms, net iš namų teko bėgti pro langą, nes jis buvo užstojęs duris. Kitoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad nukentėjusysis iš namų išėjo pro duris. Dėl šios aplinkybės kitoje aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad, apeliacinės instancijos nuomone, nukentėjusiojo ir liudytojų G. Š., J. Š. parodymai dėl pasišalinimo iš namo aplinkybių yra neesminiai. Analogiškai teismas sprendė ir dėl nukentėjusiojo marškinėlių spalvos. Kasatoriaus nuomone, tokios teismo išvados neteisingos. Teisiamajame posėdyje apklaustas pareigūnas J. K. pateikė teismui apžiūrėti jo mobiliajame telefone išsaugotą nuotrauką, kurioje nufotografuotas su kareiviškais (kamufliažiniais) suplėšyta rankove marškinėliais asmuo, tačiau koks tai asmuo – neaišku, nes nematyti veido. Suplėšyti marškiniai ikiteisminio tyrimo metu prie bylos nebuvo pridėti. Be to, kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo atstovas teismui pateikė marškinius, kurių rankovė buvo ne suplėšyta, o visiškai nuplėšta, todėl, kaip teigia kasatorius, pareigūno telefone išsaugota nuotrauka apskritai nelaikytina įrodymu, nes ji nėra gauta įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Nelaikytini įrodymu ir teismui pateikti marškinėliai, nes jų procesinis įforminimas neatliktas taip, kaip nustatyta BPK 92 straipsnyje, jie nebuvo apžiūrėti nei prokuroro, nei ikiteisminio tyrimo pareigūno, kaip to reikalauja BPK 207 straipsnio 1, 2 dalies nuostatos.
Kasatorius pažymi, kad visi kiti liudytojai (kaimynai), kurie neturi jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, davė nuoseklius parodymus, jog jis yra sąžiningas, darbštus, nekonfliktiškas, rūpestingas šeimos vyras ir tėvas, kad niekas jo girto nematė, niekas iš jų negirdėjo ir nematė, kad jis smurtautų šeimoje. Iš darbdavio ir Dainavos seniūnijos charakteristikų matyti, kad jis yra vertinamas teigiamai. Liudytojai patvirtino, kad jie žino, jog sūnus ne kartą jį sumušė, girdėjo, kaip sūnus gyrėsi, kad pažįstamo policininko pagalba savo tėvą paguldys į psichiatrinę ligoninę. Kasatorius teigia, kad smurtautojas yra ne jis, o tariamas nukentėjusysis G. Š.. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai, taip pat ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo G. Š. dar kartą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už jam (kasatoriui) padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, nubaustas šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Be to, kasatorius teigia, kad pareigūnai, ignoruodami BPK 407 straipsnio reikalavimą, jog dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos procesas pradedamas tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ikiteisminį tyrimą pradėjo nesant tariamo nukentėjusiojo G. Š. pareiškimo. Pareiškimą parašė G. Š., tačiau ji nepateikė įgalinimų, suteikiančių jai teisę tokiam pareiškimui pateikti pilnamečio ir veiksnaus sūnaus vardu. BPK 409 straipsnyje nustatyta, kad tik tada, kai nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šios veikos privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra pasisakęs, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis) ir pradedamas tik tuomet, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kai procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka, t. y. tada, kai 1) kai nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba 2) kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ir 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. Šis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2007">2K-67/2007</a>). Kasatorius teigia, kad šioje byloje nebuvo nė vienos iš nurodytų aplinkybių, kurios įpareigotų prokurorą pradėti baudžiamąjį procesą, tačiau prokuroras nutarė kitaip ir veikė priešingai, taip ignoruodamas nurodytas įstatymo normas bei suformuotas taisykles. Kita vertus, kai G. Š. 2012 m. rugsėjo 28 d. įvykdė prieš jį smurtinį nusikaltimą, ši neteisėta veika nei prokuroro, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų nesudomino. Priešingai, 2012 m. spalio 5 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei pasiūlyta kreiptis su skundu į teismą privataus kaltinimo tvarka. Kasatoriaus nuomone, šie faktai rodo, kad pareigūnai ignoravo Konstitucijos 29 straipsnį, nustatantį, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai paskyrė jam įpareigojimą – per du mėnesius kreiptis pas narkologą ir pradėti gydytis nuo alkoholizmo. BK 48 straipsnio 6 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali įpareigoti gydytis nuo alkoholizmo, kai nuteistasis sutinka. Tačiau tokio sutikimo jis nedavė, byloje objektyvių duomenų, kad jis yra priklausomas nuo alkoholio ir kad toks gydymas jam yra būtinas (tą pripažino ir teismas, nurodęs, kad E. Š. nėra įrašytas į narkologinę įskaitą ar gydytas psichiatrijos ligoninėje), nėra, motyvų, paaiškinančių, kodėl jam skiriamas toks įpareigojimas, nuosprendyje taip pat nėra.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, pademonstravo šališkumą, neobjektyvumą, neteisingumą ir nepaisė jo konstitucinės teisės bei ignoravo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimą, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis ir spėjimais, įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.
BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
E. Š. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas neblaivus, buitinio konflikto metu tyčia vieną kartą įdrėskė savo sūnui G. Š. į ranką, sukeldamas jam fizinį skausmą.
Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad E. Š. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, nes tai, jog E. Š. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiojo G. Š., liudytojų G. Š., J. Š., pareigūno J. K. parodymai, kurie yra nuoseklūs, patvirtinantys vieni kitus, todėl nebuvo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymų teisingumu, kad jų parodymus patvirtina teismui pateikti nukentėjusiojo marškinėliai bei J. K. pateikta nuotrauka, esanti jo asmeniniame mobiliojo ryšio telefone.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai vienpusiški, bylos duomenys, kuriais grindžiamas E. Š. kaltumas, iš esmės neįvertinti jų patikimumo aspektu, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis).
Nuteistasis E. Š. viso bylos proceso metu neigė savo kaltę, teigė, kad šeimoje santykiai su žmona įtempti, vyksta skyrybų procesas, artimieji jį apkalba siekdami išvaryti iš namų, kad smurtautojas yra ne jis, o sūnus G. Š., kuris ne kartą jį buvo sumušęs.
Iš byloje esančio Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad G. Š. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. gegužės 4 d. namuose, esančiuose Dainavos k., Šalčininkų r., sumušė savo tėvą – E. Š., suduodamas jam žarstekliu po du kartus į kojas ir į petį bei medine taburete tris kartus į galvą. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūno 2012 m. gegužės 15 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, jog Šalčininkų rajono policijos komisariate (toliau – PK) buvo gautas G. Š. pareiškimas, kad jos vyras E. Š. paėmė čekių knygelę, mokėjimo agentūrų sutartis ir išvežė kultivatorių. Šiuo nutarimu, priimtu vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 168 straipsnio pagrindu, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti BK 294 straipsnio 1 dalyje, taip pat ir BK 302 straipsnio 1 dalyje, numatytų nusikaltimų požymių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. E. Š. kreipėsi į Šalčininkų rajono PK, pareiškime, be kitų aplinkybių, nurodydamas (prie pareiškimo pridedant išrašą iš medicininių dokumentų), kad 2012 m. rugsėjo 28 d. jo sūnus – G. Š., norėdamas išvaryti jį iš namo kiemo, stumdė, metaliniu strypu sudavė jam per ranką ir koją, taip padarydamas sužalojimus. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūno 2012 m. spalio 5 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik privataus kaltinimo tvarka. E. Š. 2012 m. spalio 15 d. kreipėsi į Šalčininkų rajono PK prašydamas patraukti G. Š. baudžiamojon atsakomybėn, nes šis 2012 m. spalio 14 d. namuose jį vėl, be jokios priežasties, sumušė. 2012 m. spalio 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje (kasaciniam teismui kartu su kasaciniu skundu pateiktas ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo G. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 14 d. sumušė savo tėvą – tyčia plastmasiniu žibintuvėliu suduodamas į galvą (smilkinį), padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą).
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, į nurodytas aplinkybes ir faktus jokio dėmesio nekreipė (jų nuosprendyje net nepaminėjo), t. y., vertindamas nukentėjusiojo G. Š., liudytojų G. Š., J. Š. parodymus jų objektyvumo, patikimumo aspektu, nepagrįstai juos laikė visiškai nereikšmingais.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo. Kasatorius teigia, kad tokia išvada yra neteisinga, nes ir jo žmonos – G. Š., ir vaikų – sūnaus G. Š. bei dukros J. Š., palaikiusių motinos interesus, parodymai, turėjo būti vertinami kaip nepatikimi, nes net ir iš teisiamajame posėdyje jų duotų parodymų matyti, jog jie yra tarpusavyje prieštaringi.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų matyti, jog E. Š., būdamas neblaivus, atėjo į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis G. Š., pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, „apžodžiavo“ šiame kambaryje buvusias liudytojas – žmoną G. Š. ir dukrą J. Š., po to griebė nukentėjusiajam už rankos, tokiu būdu įdrėksdamas į ranką ir sukeldamas fizinį skausmą bei suplėšydamas marškinėlių dešinę rankovę; kad dėl tokių E. Š. veiksmų nukentėjusiajam ir liudytojoms teko bėgti iš namų pro langą; kad tokie nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir kitoms faktinėms aplinkybėms. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, kuriame užfiksuoti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, matyti, kad jie nėra vienodi ir neprieštaraujantys vieni kitiems. Pagal nukentėjusiojo G. Š. parodymus, tėvas jį sugriebė už rankos, o jis, nenorėdamas, kad tėvas jam suduotų, išsilaisvino ir pabėgo; kad ne pro duris, o pro langą bėgo visi trys, t. y. jis, motina ir sesuo; kad marškinių rankovė buvo nuplėšta, ant jos buvo kraujo. Liudytoja G. Š. teigė, kad sūnus išėjo pro duris, o ji su dukra, kai šis jau buvo lauke, pabėgo pro langą, nes vyras buvo užrėmęs duris. Tik po jos parodymų nukentėjusysis, atsakydamas į prokuroro klausimą, nurodė, kad neprisimena, per kur išėjo iš namų. Tačiau po to apklausiama liudytoja J. Š. teigė, kad visi trys, t. y. ji, brolis ir motina, iš namų pabėgo pro langą, be to, nurodė, kad ant brolio marškinėlių buvo kraujo. Liudytoju apklaustas pareigūnas J. K. parodė, kad į Dainavos kaimą pas Š. atvyko gavęs iš PK budinčiojo pranešimą, kad atvykus į vietą G. Š. pareiškė apie vyro smurtą ir grasinimus, o jis surašė tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo, kuriame nurodė, kokia informacija buvo gauta iš G. Š. kaip asmens, galbūt nukentėjusio nuo smurto. Šis pareigūnas teisme parodė, kad suplėšytą marškinių rankovę jis matė, tačiau sužalojimų nematė, kad jokio kraujo nebuvo, kad jis apskritai nukentėjusiojo kūno neapžiūrinėjo, nes, pasak jo, tam yra ekspertai. Iš tarnybinio pranešimo matyti, jog G. Š., atsakydamas į pareigūno klausimus dėl fizinio skausmo sukėlimo, nurodė, kad jam jokie smūgiai nebuvo suduoti, kad, tėvui sugriebus už rankos, jis „savigynos tikslu ištrūko iš jo rankos ir visi pabėgo pro langą“. Iš šio tarnybinio pranešimo matyti, kad įvykio vietoje nebuvo fotografuojama, nukentėjusiojo marškinėliai nebuvo paimti, ikiteisminio tyrimo metu jie taip pat nebuvo paimti ir apžiūrėti (BPK 92, 205, 207 straipsniai), byloje jokių objektyvių duomenų apie įdrėskimo, kuris pagal kaltinimą sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, pobūdį (koks jo dydis, ar jis buvo paviršinis, ar gilus ir kt.) nėra ir nuosprendyje nenustatyta. Be to, pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tyčios klausimo nesvarstė ir be jokių argumentų tiesiog konstatavo, kad E. Š. tyčia savo sūnui G. Š. vieną kartą įdrėskė į ranką ir dėl to jam (suaugusiam vyrui) sukėlė fizinį skausmą.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstas duomenimis, iš esmės nukentėjusiojo ir liudytojų G. Š. bei J. Š. parodymais, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kyla pagrįstų abejonių. Iš bylos duomenų matyti, kad objektyviai pašalinti abejones procesinių galimybių jau nėra, todėl abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, šio teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sutrukdę tinkamai įvertinti bylos aplinkybes bei lėmę pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą ir naujo nuosprendžio priėmimą nesant BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyto pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Dėl kitų kasatoriaus argumentų
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad, jo nuomone, ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį apskritai buvo pradėtas nesant nukentėjusiojo skundo, pažeidžiant BPK 407 straipsnio reikalavimus bei 409 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias tik tais atvejais, kai BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (priimtas 2011 m. gegužės 26 d., Nr. XI-1425) 1 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo įstatymu siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą, o šio straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad šis įstatymas apibrėžia smurto artimoje aplinkoje sampratą, nustato smurto artimoje aplinkoje subjektų teises ir atsakomybę, prevencijos priemonių įgyvendinimą, pagalbos smurto artimoje aplinkoje atveju teikimą ir apsaugos priemonių smurtą patyrusiam asmeniui taikymą. Nurodyto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas; o 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradeda ikiteisminį tyrimą; smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą, sutikti su kasatoriaus argumentu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nėra teisinio pagrindo.
Kasatorius teisingai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 48 straipsnio 6 dalies 4 punkto, kuriame numatyta, jog teismas gali įpareigoti nuteistąjį gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai šis sutinka, nuostatas. Tačiau šioje kasacinio teismo nutartyje plačiau pasisakyti dėl BK 48 straipsnio 6 dalies 4 punkto taikymo netikslinga ir nereikalinga, nes apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas paliekant galioti pirmosios instancijos tesimo išteisinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Jonas Prapiestis
Aldona Rakauskienė
