Baudžiamoji byla Nr. 2K–465/2013
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02405-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4
2.4.7(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
išteisintajam V. S.,
išteisintojo gynėjui advokatui Rimui Andrikiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Tatjanos Plotnikovos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendis ir V. S. (V. S.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. S. nukentėjusiajai J. J. (buvusi pavardė – S.) priteista 10 000 Lt, paliekant šį civilinį ieškinį nenagrinėtą.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt dydžio) bauda. Iš V. S. nukentėjusiajai J. J. priteista 10 000 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. S. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę, t. y. 2010 m. lapkričio 28 d., 14.30 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 2, būdamas nuosavame automobilyje „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su buvusia sutuoktine J. J. (buvusi pavardė – S.) ir siekdamas apgaule panaikinti 10 000 Lt įsiskolinimą pagal 2010 m. rugsėjo 3 d. paprastąjį vekselį, kuriuo buvo įsipareigojęs 2010 m. lapkričio 14 d. J. J. sumokėti 10 000 Lt, pateikė jai voką su 10 000 Lt bei užrašė banknotų numerius – AA6544563, AA0110030, AE13653177, AE3205247, AE 7264333, AC6210284, AE7271698, AP6075967, AC2742321, AE710061, AE3260028, AE4335555, AE6477865, AE7879437, AE6291304, AE7706747, AD7972829, AE6026347, AE9835641, AC6040212, AC5867486, AZ1168672, AC7284452, AF2498011, AF2498012, AF2698759, AD3231577, AF2774693, AB4416124, AB4416122, AB4416122, AB4416181, AB441608, AB4416911, AB4919118, AC4919116, AC4414116, AB4416151, AB4416114, AB4416114, AB4419112, AB4416111, AB4416119, AB4415108, AB4416104, AB4516010, AB4461102, AB4461105, AB4416104, AB4516107, AB4516102, AB4461161, AB4416306, AB4416299, AB4516298, AB4516297, AB4416962, AC4416125, AC1881415, AB4378691, AA9767942, AF5837521, AG6629441, AC2888604; suklaidintai dėl tinkamo prievolės įvykdymo J. J. pasirašius vekselio reversinėje pusėje, kad gavo nurodytus pinigus, V. S. tyčia sukeitė šį voką ir pateikė J. J. kitą voką, kuriame vietoje 10 000 Lt buvo laikraščių skiautės, taip apgaule panaikino turtinę prievolę pagal 2010 m. rugsėjo 3 d. paprastąjį vekselį, t. y. 10 000 Lt įsiskolinimą J. J.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus vyriausioji prokurorė Tatjana Plotnikova prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Jos nuomone, teismas nesilaikė BPK 1 straipsnio reikalavimo, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas – nesivadovavo reikalavimu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, be to, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nepagrindė įrodymais savo išvadų ir motyvų, dėl kurių buvo atmesti išteisintąjį kaltinantys įrodymai, rėmėsi subjektyviais teiginiais.
Prokurorės manymu, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos įrodymus, atsižvelgė į jų visumą ir padarė teisingas išvadas.
Kasaciniame skunde analizuojamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados ir pateikiamas kritiškas jų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino esą nepaneigta nuteistojo iškelta versija dėl abejotinų nukentėjusiosios J. J. veiksmų, t. y. kodėl ji, nors ir jausdama nerimą dėl V. S. ketinimų, nepaėmė jo duoto voko į rankas ir neįsitikino jo turiniu iš karto automobilyje, bet nurodė įdėti jį į rankinę. Prokurorės nuomone, šiuo atveju teismas apsiribojo pavienio veiksmo vertinimu, neatsižvelgęs į išteisintojo ir nukentėjusiosios bendravimą iki nagrinėjamo įvykio ir jo metu, kai nukentėjusioji siekė saugiai atgauti pinigus prašydama pervesti juos į sąskaitą, perduoti namuose ar banke, o V. S. to vengė, be to, būtent jos prašymu buvo surašyti jai parodytų pinigų (banknotų) kupiūrų numeriai. Taigi nukentėjusioji, nerimaudama dėl pinigų grąžinimo, ėmėsi visų, jos manymu, būtinų tam priemonių.
Taip pat apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai abejonių sukėlė praėjęs laiko tarpas nuo to momento, kai nukentėjusioji, grįžusi namo, patikrino voko turinį, iki to, kai jos sesuo telefonu pranešė policijai. Šiuo atveju teismas rėmėsi liudytojo V. J. parodymų dalimi, t. y. vien apie tai, kad po 14.00 val. jam paskambinusi žmona pranešė, kas įvyko. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tik grįžusi namo po susitikimo su V. S. (14.30 val.), nukentėjusioji iš karto pastebėjo, kad vietoje pinigų voke yra laikraščio iškarpos, ir apie tai greitai (14.44 val.) buvo pranešta policijai (tą patvirtina bylos duomenys). Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neįvertino.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su V. S. apeliacinio skundo argumentais dėl jo motinos T. S. parodymų vertinimo, rėmėsi liudytojo A. Č. parodymais (nors jų nekonkretizavo) ir iš to neteisingai sprendė apie svarbias bylai aplinkybes. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas A. Č. matė T. S. stovinčią ne prie pat automobilio, tačiau, kaip galima suprasti iš jo parodymų, stovinčią pakankamai atokiai, o atsižvelgiant į tai bei į tamsų paros laiką, matomumas buvo ribotas. Be to, kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. B. parodymai, jo tarnybinis pranešimas patvirtina, kad po nagrinėjamo įvykio atliekant kratą V. S. automobilio stiklai, išskyrus priekinį, buvo tamsinti; norint pamatyti, kas vyksta jo viduje, reikėtų stabėti prigludus prie stiklo. Taigi aplinkybė, kad automobilio langų pralaidumas atitiko reikalavimus, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, prokurorės įsitikinimu, nepaneigia to, kad liudytoja T. S., stovėjusi šalia automobilio iš vairuotojo pusės, negalėjo matyti tam tikrų vairuotojo vietoje sėdinčio V. S. veiksmų dėl užtamsintų automobilio stiklų ir blogų matomumo sąlygų, nes nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla V. S. nutraukta, pripažinus, jog automobilio langų pralaidumas atitinka reikalavimus (T. 2, b. l. 88), buvo priimtas gerokai vėliau, negu A. B. surašė minėtą tarnybinį pranešimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip (nei pirmosios instancijos teismas) vertindamas nukentėjusiosios bei jos giminaičių, kaip suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, parodymus, buvo nenuoseklus ir šališkas. Kasatorė pastebi, kad teismas neužsiminė apie išteisintojo motinos parodymų teisingumą (atsižvelgiant į jos kaip liudytojos suinteresuotumą) ir galima manyti, kad apeliacinės instancijos teismo požiūriu tik išteisintojo artimieji nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Teismo šališkumą, kasatorės manymu, rodo ir tai, kad vienu atveju teismas rėmėsi nukentėjusiosios tėvo V. J. parodymais (dėl laiko, kada buvo pranešta policijai apie įvykį), o kitu atveju (dėl to, iš kur buvo paimti pinigai: iš striukės ar iš švarko kišenės) pripažino, jog nukentėjusiosios artimieji, tarp jų ir V. J., yra suinteresuoti bylos baigtimi, ir jų parodymus vertino kaip nenuoseklius. Be to, teismas, nurodydamas, kad nukentėjusioji buvo nepagrįstai apkaltinusi V. S. smurtinių veiksmų prieš ją atlikimu, neįvertino išteisintojo veiksmų – melagingo pranešimo notarei apie nukentėjusiosios tariamai suklastotą vekselį, t. y. kaltinimo padarius nusikaltimą. Taigi teismas nepagrįstai prioritetą suteikė išteisintojo versijai bei jo parodymams, tuo tarpu visiškai neatsižvelgė į kitus bylos įrodymus.
Kasatorės nuomone, tai, kad V. S. ir jo motina melagingai pranešė notarei apie vekselyje suklastotą išteisintojo parašą (siekdami laimėti laiko, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas), kad V. S. vengė įnešti pinigus į banko sąskaitą, rodo, jog išteisintasis iš tikrųjų ketino tyčia sukčiauti, kurti nukentėjusiąją klaidinančias aplinkybes ir visais įmanomais būdais neteisėtai siekė panaikinti jo prievolę. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs tokio išteisintojo elgesio, nepagrįstai V. S. paaiškinimus (pasak jo, būdamas pareigūnas, nenorėjo deklaruoti atsiskaitymui pagal vekselį panaudotų pinigų, nes jie buvo ne jo asmeniniai, o tėvų) vertino kaip suprantamus ir gyvenimiškus, o pirmosios instancijos teismo išvadas taip pat nepagrįstai pripažino kaip baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nepatvirtintas prielaidas.
Be to, darydamas išvadą, kad išteisintasis nesutiko pasitikrinti poligrafu dėl sveikatos problemų, apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad toks V. S. nesutikimo paaiškinimas atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu; viso ikiteisminio tyrimo metu savo atsisakymą jis motyvuodavo tuo, jog nepasitiki šiuo prietaisu. Prokurorės manymu, toks išteisintojo vengimas būti patikrintam turi būti vertinamas kaip sudedamoji jo nusikalstamo siekio dalis. Be to, asmuo, kuriam naudojamas poligrafas, jeigu jis turi fiziologinių ypatybių, praneša apie tai tyrimą atliekančiam pareigūnui ir pastarasis teikia išvadą jau įvertinęs atitinkamas aplinkybes, todėl sveikatos problemos nėra kliūtis atsisakyti panaudoti poligrafą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad poligrafu gauti rezultatai (dėl nukentėjusios patikrinimo) netiesiogiai patvirtina jos parodymų teisingumą, o to patikrinti ji neatsisakė.
Apibendrinant skunde daroma išvada, kad BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai įvertinti surinktus įrodymus, todėl nebuvo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Tatjanos Plotnikovos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo V. S. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti (arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti), taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, pagrindinių nuostatų, šio straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis), vienos iš jų – įtvirtintos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose – reikalaujančios, kad išteisinamajame nuosprendyje būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.
Nagrinėjamoje byloje V. S. buvo kaltinamas (ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu – išteisintas) dėl to, kad 2010 m. lapkričio 28 d., apie 14.30 val., savo automobilyje nukentėjusiajai J. J. apgaule perdavė voką ne su 10 000 Lt, kuriuos šiai buvo skolingas, o kitą voką, kuriame vietoje pinigų buvo laikraščių skiautės. Pirmosios instancijos teismas esminį ginčijamą faktą – ar V. S. perdavė J. J. iš anksto paruoštą antrąjį voką su vietoje pinigų paruoštomis laikraščių iškarpomis – pripažino įrodytu, o apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – kad tai nėra neginčijamai įrodyta. Išteisinamajame nuosprendyje pažymima, kad bylos įrodymai dėl ginčytinų faktinių aplinkybių yra prieštaringi, kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės, o kilusios abejonės aiškintinos kaltininko naudai.
Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daug dėmesio skirta BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, išdėstymui ir šie bendro pobūdžio teiginiai iš esmės yra teisingi, tačiau konkretus ir tikslus paties teismo nurodytų nuostatų taikymas nagrinėjamoje byloje nebuvo įgyvendintas. Spręsdamas, ar V. S. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas savo išvadų nepagrindė bylos įrodymų visuma, nepalygino iš skirtingų šaltinių gautų duomenų, išsamiai nepatikrino jų patikimumo, pakankamumo, liečiamumo ir tarpusavio ryšio, taigi nesivadovavo tomis įrodinėjimo nuostatomis, kurios reglamentuoja įrodymų tyrimą ir vertinimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.
Iš bylos duomenų ir abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose aptartų aplinkybių matyti, kad voke įdėtos laikraščių iškarpos pagal aukštį, dydžio išmatavimus ir svorį beveik identiškos pinigų banknotams, kuriuos V. S. parodė J. J. ir kurių numeriai buvo užrašyti; jų skirtumus galima nustatyti tik pasitelkus specialią techniką. Atlikus eksperimentą nustatyta, kad tokių laikraščių skiaučių paruošimui (atsižvelgiant į jų kiekį) reikėtų nuo 18.10 iki 28.35 minučių. Kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas (kai V. S. automobilyje įteikė J. J. voką) – 14.30 val. Apie tai, kad nukentėjusioji gavo voką su laikraščio iškarpomis, pranešimas (telefonu) policijoje gautas 14.44 val. Protokole – nukentėjusiosios pareiškime (pagal kurį pradėtas ikiteisminis tyrimas) nurodyta, kad įvykis (susitikimas su V. S.) įvyko apie 13.30 val. Taigi, be kitų aplinkybių, laiko aplinkybės neabejotinai yra svarbios darant išvadas, ar V. S., inicijavęs susitikimą su nukentėjusiąja, iš tiesų iš anksto paruošė vietoje pinigų juos atitinkančias beveik tapačias laikraščių iškarpas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti su tuo susijusius bylos duomenis (prireikus – papildomai apklausti išteisintąjį, nukentėjusiąją ar kitus asmenis) ir išsiaiškinti, kiek tikslus yra minėtame nukentėjusiosios pareiškime nurodytas laikas, kiek truko jos ir V. S. susitikimas (jo metu vyko pokalbis, buvo skaičiuojami pinigai, rašomi banknotų numeriai, nukentėjusioji ėjo į namus popieriaus, po to grįžo) ir kiek praėjo laiko iki tol, kol nukentėjusioji pamatė, kas yra voke, bei pranešė policijai. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo. Pažymėtina, kad, vertinant liudytojos T. S. parodymų patikimumą (ji nurodė mačiusi pinigų įteikimą, vykusį automobilyje, ir savo parodymais patvirtino V. S. versiją), vien ta aplinkybė, kad šio automobilio stiklų užtamsinimas atitinka reikalavimus (tai konstatuota 2011 m. birželio 13 d. nutarime nutraukti administracinę teiseną ir tuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas), nepakankama atsakyti į klausimą, ar iš tam tikro atstumo asmuo turi galimybę matyti visa tai, kas vyksta automobilyje, jei matomumą riboja ne skaidrūs, o užtamsinti stiklai (apie šias aplinkybes parodymus davė ir liudytojai A. Č., A. B.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiosios J. J. bei liudytojų O. J., J. J. ir V. J. parodymų kaip nepatikimų vertinimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, jog jie nenuoseklūs, nes nukentėjusioji nurodė, kad V. S. jai įteiktą voką išėmė iš striukės kišenės, o liudytojai – kad iš švarko kišenės (tą jiems sakiusi pati nukentėjusioji). Šiuo atveju – jei teismui minėta aplinkybė pasirodė itin svarbi – tai jos tikrumą privalėjo patikrinti, išsiaiškinti, kodėl parodymai skiriasi (ar yra melagingi), bei motyvuotai pasisakyti dėl jos reikšmės paneigiant ar patvirtinant veikos padarymo faktines aplinkybes. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas įrodymus vertino iš esmės atskirai, fragmentiškai aptardamas kai kurias iš įrodinėtinų aplinkybių, atskirais atvejais – išteisintojo V. S. ir jo motinos liudytojos T. S. paaiškinimams suteikdamas prioritetą prieš nukentėjusiosios ar jai artimų asmenų parodymus (pavyzdžiui, pastarųjų parodymus atmetant, nes jie suinteresuoti, o gynybos versija patikint kaip „gyvenimiška“ ir „suprantama“). Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir vienpusiškai, tinkamai nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo argumentų, išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su V. S. bei J. J. elgesiu (veiksmais) siekiant išspręsti 10 000 Lt grąžinimo klausimą. Tuo tarpu šios aplinkybės svarbios atskleidžiant tikruosius išteisintojo motyvus ir tikslus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti BPK 331 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
