Dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir valstybei padarytos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-216/2008

Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių J. G., V. V. D. ir I. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir bendraieškio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams J. G., V. V. D., I. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir valstybei padarytos žalos atlyginimo; tretieji asmenys: E. N., D. J., D. B., A. S., Ž. S., J. B., P. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka, gindamas viešąjį interesą, ir bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo administracinius aktus, kuriais atsakovėms J. G., V. V. D. ir I. K. atkurtos nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste, neatlygintinai perduodant kiekvienai jų po 0,09 ha žemės sklypą individualaus namo statybai Santariškių gyvenamajame kvartale, bei nurodyta, jog nuosavybės teisės į likusią 0,9100 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau; taikyti restituciją: priteisti į valstybės biudžetą iš kiekvienos atsakovės jų sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, vidutinę rinkos vertę pinigais; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Byloje keliamas klausimas dėl CK 6.147 straipsnio normų, nustatančių piniginio ekvivalento apskaičiavimą, kai restitucija atliekama ne natūra, bet sumokant ekvivalentą pinigais, taikymo ir aiškinimo; taip pat ginčijama, ar teismai, siekiantys išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, grindžiamą tuo, kad atsakovėms atkurtos nuosavybės teisės, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, t. y. nesant nuosavybės teisę patvirtinančių pakankamų įrodymų, neturėjo pareigos CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą iki teisinio rezultato kitoje neišspręstoje byloje, kurioje nagrinėjami klausimai, teisinio reglamentavimo požiūriu susiję su atsakovių teisėmis nuosavybės teisių atkūrimo procese.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimus Nr. 01-375, Nr. 01-376, Nr. 01-377, kuriais V. V. D., I. K. ir J. G. atkurtos nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste; teismas taikė restituciją ir iš kiekvienos atsakovės priteisė į valstybės biudžetą po 45 000 Lt piniginio ekvivalento; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad asmenų nuosavybės teisėms atkurti nustatytas specialusis (ad hoc) teisinis reglamentavimas; tai reiškia, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos, nepaisant specialųjį teisinį reglamentavimą nustatančių teisės normų, atkūrimas pripažįstamas neteisėtu. Teismas vertino, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių įstatymo, taip pat poįstatyminių teisės aktų normų analizė suponuoja išvadą, jog teises į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo įgyti asmenys, tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikę prašymus, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju atsakovės pateikė nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – 1941 m. spalio 20 d. pieno gamintojų sąrašą, esą nurodantį savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, į kurį atsakovės pretenduoja atkurti nuosavybės teises; teismas pažymėjo, kad šis dokumentas sudarytas po turto nacionalizacijos, be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ neįvardytas kaip neginčijamai patvirtinantis nuosavybės teisę dokumentas; jame nenurodytas naudojamos žemės valdymo pagrindas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad tik šis dokumentas negalėjo būti pakankamas pagrindas atsakovių nuosavybės teisėms atkurti; pateiktas dokumentas vertintinas kaip vienas iš galimų papildomų įrodymų, tačiau būtini objektyvūs ir patikimi kiti duomenys, vertinant aplinkybes, ar K. B. motina H. B., 1923 m. ir 1924 m. duomenimis, valdžiusi nuosavybės teise dešimt dešimtinių žemės ir, 1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymo duomenimis, gyvenusi kartu su ūkininkaujančio sūnaus K. B. šeima, iki nacionalizacijos perleido jam nuosavybės teisę į visą ar dalį jai priklausančio žemės sklypo, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės kreipėsi į teismą dėl pirmiau nurodyto fakto juridinės reikšmės nustatymo. Esant tokiai padėčiai, teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimti aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovėms neatitiko imperatyviųjų įstatymo nuostatų, t. y. nesant K. B. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 10 straipsnio 3 dalyje. Teismas pripažino ginčo administracinius aktus negaliojančiais nuo jų priėmimo momento (1964 m. CK 47 straipsnis). Teismas nelaikė, kad nagrinėjama byla turi būti sustabdyta CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu; civilinė byla pagal atsakovių pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apeliacinės instancijos teismo perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kartu įpareigojo spręsti bylos sustabdymo klausimą iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Kartu teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas turėjo įgaliojimų spręsti klausimus, dėl kurių vyksta byloje ginčas; tam tikrų juridinio asmens vadovo teisių ir pareigų perdavimas kitam asmeniui pagal įgaliojimą, kuris nenuginčytas, atitiko galiojusių įstatymo normų reikalavimus (1964 m. CK 28, 70 straipsniai). Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos 2000 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šiuo atveju atsakovėms neatlygintinai suteikti po 0,09 ha žemės sklypai turėtų būti sugrąžinti valstybei; teismas taip pat pažymėjo, kad trečiųjų asmenų sąžiningumas byloje nebuvo ginčijamas, jie įsigijo sklypus atlygintinai pirkimo–pardavimo sandoriais; pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningai jį įgijusio trečiojo asmens, išskyrus nustatytas išimtis (CK 4.96 straipsnis); teismas nelaikė, kad yra pagrindas taikyti įstatymo nustatytas išimtis. Teismas sprendė, kad restitucija natūra netaikytina, iš atsakovių išieškotinas sandorio dalyko – parduotų žemės sklypų – ekvivalentas pinigais, priteisiant į valstybės biudžetą (CK 6.146, 6.147 straipsniai). Teismas laikė pagrįstu ieškovo argumentą, kad privalu išieškoti piniginį ekvivalentą pagal realią šio turto vertę, jo rinkos kainą, bet ne pagal perleidimo sutartyse nurodytas kainas, kurios, teismo vertinimu, neatitiko visų sklypų tapačios indeksuotos vertės, taip pat vertės, už kurią J. G. 1999 m. lapkričio 8 d. pardavė sklypą, t. y. 60 000 Lt. Visi sklypai yra vienas šalia kito, pirmieji sandoriai sudaryti panašiu metu. Teismas rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis, kad mažiausia turto vertė buvo pirmųjų visų trijų žemės sklypų perleidimo sandorių sudarymo metu – kiekvieno sklypo po 45 000 Lt, todėl iš atsakovių priteisė piniginį ekvivalentą, atitinkantį sklypų vertę jų pirmojo perleidimo metu (CK 6.147 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą, priteisė iš kiekvienos atsakovės į valstybės biudžetą po 11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino teisingomis ir motyvuotomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės atsakovėms, neatitikties imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir jų pripažinimo negaliojančiais. Kolegija pasisakė dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kuriuose keliami klausimai dėl bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, taip pat dėl restitucijos taikymo. Kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl kitoje byloje nustatytų faktų teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje (prejudicijos), vertintina, kokios aplinkybės, kurios nustatomos kitoje byloje, yra svarbios šiai civilinei bylai. Atsakovių vertinimu, kitoje byloje nustatytos aplinkybės turės įrodomąją ir prejudicinę galią šioje byloje, kurioje ginčijamos atsakovėms administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į kiekvienai tenkančią buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą – 1 ha žemės, nesant pakankamų duomenų savininko nuosavybės teisėms patvirtinti. Kolegija pažymėjo, kad iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio, taip pat teismų praktikos šiuo klausimu išplaukia, jog tais atvejais, kai pagal nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus atkuriamos nuosavybės teisės ir priimami tuo pagrindu sprendimai arba išduodamos pažymos apie pretendento turtines teises, tačiau asmuo nesutinka su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, būdu ar atkuriamų teisių apimtimi, jis gali skųsti atitinkamą sprendimą, bet ne tuo pačiu pagrindu kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; atsakovės nagrinėjamoje byloje gali įrodinėti aplinkybes, dėl kurių juridinės reikšmės nustatymo kreipėsi į teismą. Byla dėl juridinio fakto nustatymo Vilniaus apygardos teismo perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir konstatuota, kad nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesukurs pareiškėjoms teisinių padarinių, nes joms nuosavybės teisės į K. B. žemę atkurtos šioje byloje ginčijamais administraciniais aktais; be to, Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad abi bylos yra susijusios, todėl Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas, kuriam perduota byla, turi spręsti klausimą dėl bylos sustabdymo, kol bus išnagrinėta civilinė byla, kurioje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovėms. Taigi Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 5 d. nutartyje pripažino civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sustabdymo pirmumą. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog restitucija turi būti atliekama, sumokant ekvivalentą pinigais, vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytomis taisyklėmis; kai privalantys grąžinti turtą asmenys buvo sąžiningi, parenkamas piniginis ekvivalentas, pagal kurį piniginė kompensacija bus mažiausia. Kadangi byloje neįrodyta, kad atsakovės, įgydamos žemės sklypus, veikė nesąžiningai, tai, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog valstybei padaryta žala turi būti nustatoma pagal tuo metu buvusias žemės sklypų rinkos kainas, bet ne pagal nominalią kainą, kaip teigė atsakovės; VĮ Registrų centro duomenimis, mažiausia atsakovėms neatlygintinai suteiktų žemės sklypų rinkos kaina žemės sklypų perleidimo tretiesiems asmenims dieną buvo 45 000 Lt; dėl to valstybei padaryta žala nustatyta teisingai, priteisiant iš atsakovių po 45 000 Lt, t. y. mažiausią turto rinkos vertę, buvusią žemės sklypų perleidimo sandorių sudarymo metu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės J. G., V. V. D. ir I. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl netinkamo CK 6.147 straipsnio nuostatų taikymo. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.147 straipsnio 2 dalies normą dėl piniginio ekvivalento apskaičiavimo tais atvejais, kai grąžintinas turtas yra perleistas. Teismai sprendė, kad atsakovės privalo atlyginti turto vertę, sumokant piniginį ekvivalentą, remiantis sandorio sudarymo metu galiojusia realia turto kaina, jo rinkos verte, bet ne perleidimo sutartyse nurodyta turto kaina. Teismai laikė, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, perleidimo metu visų trijų žemės sklypų mažiausia vertė buvo 45 000 Lt, todėl iš kiekvienos atsakovės priteistinas piniginis ekvivalentas po 45 000 Lt. Teismai nepaisė CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos alternatyvos atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, perleidimo ar restitucijos taikymo metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia, t. y. teismai netyrė, kokia buvo mažiausia žemės sklypų vertė jų gavimo, kai buvo priimti Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimai, metu. Be to, teismai, pagrįsdami taikytiną kriterijų žemės sklypų vertei nustatyti, atsižvelgė, kaip nurodoma skundžiamuose sprendimuose, į teismų praktiką; tačiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose kasacinis teismas pasisakė dėl turto vertės ir dydžio nustatymo, kai privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas. Tuo tarpu VĮ Registro centro pažymoje nurodyta žemės sklypų perleidimo metu buvusi vidutinė rinkos kaina, bet ne mažiausia kaina; Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendime nurodyta mažiausia kaina sklypų gavimo metu buvo 15 153,75 Lt. Teismai ginčijamais sprendimais priteisė iš atsakovių valstybei daugiau, negu šios iš valstybės turto gavo; tokia situacija neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

2. Dėl CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyto pagrindo civilinei bylai sustabdyti pažeidimo. Teismų išvada, kad nagrinėjamą bylą galima išspręsti, nepaisant teisinio rezultato kitoje pagal atsakovių pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neišnagrinėtoje civilinėje byloje, neatitinka pirmiau nurodytos procesinės teisės normos esmės. Tarp bylų yra prejudicinis ryšys; teismo sprendimu nustatyti faktai, kad K. B. iki nacionalizacijos valdė 4 ha žemės Vilniaus mieste, Ožeškinių kaime, turės įrodomosios ir prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, kurioje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai atkurti nuosavybės teises atsakovėms, nesant pakankamų duomenų, patvirtinančių savininko nuosavybės teises. Nagrinėjamoje byloje teismai turėjo ne formaliai, bet iš esmės vertinti bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgti į CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso ekonomiškumo principą. Teismo sprendimu nustatytas atsakovių prašomas juridinę reikšmę turintis faktas panaikintų pagrindą pripažinti negaliojančiais administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atsakovėms atkūrimo; dėl jų priimti ginčijami teismų sprendimai.

Atsiliepime į atsakovių kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad kasatorės nepagrįstai teigia, jog teismai, taikydami restituciją ir priteisdami atlygintino turto vertę, sumokant ekvivalentą pinigais, turėjo vadovautis žemės sklypų kaina Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimuose neatlygintinai suteikti žemę nurodyta jų kaina, t. y. 15 153,75 Lt. Ši sklypų kaina, apskaičiuota pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės vertinimo metodiką, yra žemės sklypo vertė, bet nereiškia sklypo tikrosios rinkos vertės. Teismai tinkamai taikė CK 6.147 straipsnio nuostatas, priteisė iš atsakovių mažiausią sklypų rinkos vertę CK normoje nustatytais reikšmingais momentais. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė visų reikiamų faktinių bylos aplinkybių, t. y. nesiaiškino, kokia ginčo sklypų kaina buvo jų suteikimo atsakovėms metu. Teismai nurodė, kad pagal 2004 m. birželio 14 d. VĮ Registrų centro duomenis mažiausia atsakovėms suteiktų žemės sklypų kaina buvo jų perleidimo tretiesiems asmenims dieną; tokia mažiausia (45 000 Lt) visų trijų sklypų kaina buvo ir jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dieną. Kasatorės neteisingai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, apskaičiuodami atlygintino turto vertę, neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas bylose dėl restitucijos taikymo ir kad sprendimuose nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos, kuriose taikyta restitucija nesąžiningiems išreikalaujamo turto įgijėjams; ieškovas pažymi, kad kai restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, jo tapatūs apskaičiavimo būdai tiek sąžiningiems, tiek nesąžiningiems turto įgijėjams siejami su įstatymo nustatytais laiko kriterijais. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 163 straipsnio 3 punkto normos pažeidimo; teismai, atmetę atsakovių prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą, teisingai konstatavo, kad civilinės bylos dėl juridinės reikšmės turinčio fakto nustatymo išsprendimas neturės įtakos teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje, o aplinkybes, kurios galėtų būti nustatytos kitoje civilinėje byloje, atsakovės gali įrodinėti ir nagrinėjamoje byloje; tik nuginčijus galiojančius administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galima kreiptis į teismą dėl faktų, kurie pripažinti kitoje byloje ginčijamais administraciniais aktais, juridinės reikšmės nustatymo. Be to, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sustabdymo pirmumas pripažintas, kai Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo pareigos svarstyti bylos sustabdymo klausimą iki bus išnagrinėta ši civilinė byla.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Kiekvienai atsakovei Vilniaus apkrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimais atkurtos nusavybės teisės į K. B. nuosavybės teise valdytą 1 ha žemės sklypą Vilniuje, buvusiame Ožkinių kaime, neatlygintinai perduodant kiekvienai jų po 0,09 ha žemės sklypą individualaus namo statybai Santariškių gyvenamajame kvartale, bei nurodant, jog nuosavybės teisės į likusią 0,9100 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Atsakovės įgytus sklypus ir daiktines teises į juos įregistravo Nekilnojamojo turto registre (T. 1, b. l. 30-35). Byloje dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos atsakovėms nuosavybės teisės į žemės sklypus, pripažinimo negaliojančiais ieškinys tenkintas ir taikyta restitucija. Grąžintinas turtas yra perleistas. Atsakovė V. V. D. 2000 m. sausio 14 d. pardavė žemės sklypą D. J. už 16 000 Lt (T. 1, b. l. 10); šis įsigytą žemės sklypą 2001 m. liepos 20 d. sutartimi pardavė D. B. už 40 000 Lt; 2002 m. lapkričio 26 d. sutartimi sklypas parduotas A. S. už 80 000 Lt. Atsakovei I. K. suteiktas sklypas 2000 m. vasario 8 d. sutartimi parduotas J. B. už 20 000 Lt; (T. 1, b. l. 20), 2000 m. gruodžio 7 d. sutartimi – P. B. už 58 000 Lt (T. 1, b. l. 21). Atsakovei J. G. suteiktas sklypas 1999 m. lapkričio 8 d. sutartimi parduotas E. N. už 60 000 Lt (T. 1, b. l. 26-27). Privalančios grąžinti turtą atsakovės yra sąžiningos, jos privalo atlyginti turto vertę. Mažiausia turto vertė 45 000 Lt buvo pirmųjų visų trijų žemės sklypų perleidimo sandorių sudarymo metu. Atsakovės ginčija, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuotas pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles, taip pat kad teismas neprivalėjo sustabdyti nagrinėjamos bylos CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, nes neišnagrinėtoje juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo byloje nustatytos aplinkybės turėtų prejudicinės galios šioje byloje, kurioje administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises atsakovėms pripažinti negaliojančiais, nesant pakankamų duomenų savininko nuosavybės teisėms patvirtinti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstų žemesniųjų instancijų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Fakto klausimai nagrinėjant bylą kasacine tvarka analizuojami tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas lemia pačios bylos šalys, todėl kasacinis teismas peržiūri apskųstus žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, neperžengdamas kasaciniame skunde nurodytų dalyko ir pagrindo, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindo. Kasacinio skundo ribos gali būti peržengtos tik tokiu atveju, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas 1999 m. spalio 29 d. sprendimais Nr. 01-375, Nr. 01-36 ir Nr. 01-377 vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu atkūrė nuosavybės teises atsakovėms į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus 0,0900 ha žemės sklypus (T. 1, b. l. 9, 19, 25), tai patvirtina faktą, kad institucijai, nagrinėjusiai atsakovių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pakako dokumentų, ir tai nepriklausė nuo atsakovių.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taikymas yra viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija peržengia kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kreipėsi 1991 metais, nurodydamos buvusį žemės savininką jų tėvą K. B. Byloje taip pat yra duomenų, kad ta pati žemė, 1923 ir 1925 metų duomenimis, priklausė H. B. (b. l. 37-42), t. y. K. B. motinai.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į dalį tos pačios žemės, t. y. į turėtą tėvo arba senelės, todėl kieno vardu įvardijo žemę nėra esminis klausimas, nes pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, todėl jos galėtų būti pretendentės atkurti nuosavybės teisę į žemę.

Taikant šią įstatymo nuostatą reikia turėti omenyje tai, kad pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises asmenims tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis turėtų būti nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Neišsiaiškinus pirmiau nurodytų aplinkybių būtų pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti principai, taip pat pažeista Konstitucijos 109 straipsnio nuostata.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai asmenys siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam palankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų ir įstatymo nustatyta tokio sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos, tai tie teisiškai reikšmingi faktai gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje ginčijamas (skundžiamas) įstatymo įgaliotos institucijos sprendimas. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo, civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais.

Kasatorės nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytą pagrindą dėl bylos sustabdymo, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Teismai, atmetę kasatorių prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą, konstatavo, kad civilinės bylos dėl juridinės reikšmės turinčio fakto nustatymo išsprendimas neturės įtakos teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje, o aplinkybes, kurios galėtų būti nustatytos kitoje civilinėje byloje, atsakovės gali įrodinėti ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su šiais teismo sprendimo motyvais ir pažymi, kad šioje byloje turi būti išspręsta, ar pretendentų pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo aiškiai nepagrįstas, todėl nesąžiningas; nuostata dėl bylos sustabdymo nepažeista, o išvadą dėl restitucijos taikymo bus galima daryti tik po to, kai bus nustatyta, ar be pagrindo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovėms. Laikytina neteisėta, jeigu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui, kuris negali būti pretendentas, bet jeigu pažeista sprendimo priėmimo tvarka ar procedūra, teismas gali svarstyti, ar toks pažeidimas esminis, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių į turtą atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei ar grąžinti šio turto vertę. Turtą ar jo vertę reikėtų grąžinti valstybei, jeigu pretendentais laikyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą neturintys asmenys.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais bei atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis, laiko, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė šio konkretaus ginčo esmės, todėl grąžina bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė