Dėl įsakymo dalies panaikinimo, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr.3K-3-217/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1;

21.6; 30.9.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Registrų centrui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, I. M. dėl įsakymo dalies panaikinimo, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės taryba, E. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2004 m. kovo 1 d. ieškovas R. L., kuris pagal 2003 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su trečiuoju asmeniu E. P., yra buto Nr. 2, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas ir šiuo adresu esančio namo, kuriame yra dar du butai (butas Nr. 1, priklausantis S. M. paveldėtojai atsakovei I. M., ir butas Nr. 3, priklausantis valstybei), bendraturtis, kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas leisti įsigyti nuosavybės teise dalį namui priskirto valstybinio žemės sklypo proporcingai jo užimamam gyvenamojo namo plotui, tačiau nei į šį, nei į vėliau pakartotinai ieškovo pateiktus prašymus nebuvo atsakyta. Tik 2006 m. jis buvo informuotas, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 1244V prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra suformuota 1270 kv. m namų valda. Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 7 d. įsakymu Nr.1967-01 buvo nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas, atlikus geodezinius matavimus, yra 1268 kv. m ploto, ir nuspręsta jį parduoti tuomečiam buto Nr. 1, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui V. N. 1998 m. rugpjūčio 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nurodytas žemės sklypas buvo parduotas V. N., kuris 1998 m. spalio 21 d. sutartimi 1268 kv. m žemės sklypą kartu su butu Nr. 1 pardavė S. M. Laikydamas, kad taip pažeista jo, kaip bendraturčio, teisė privatizuoti namų valdos žemės sklypo dalį (334 kv. m) proporcingai pagal jo turimo buto Nr. 2 bendrąjį plotą (30,61 kv. m) name, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovas, remdamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi ir Vyriausybės 1995 liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7.1.1.1 punktu, prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 liepos 7 d. įsakymo Nr. 1967-01 dalį dėl 334 kv. m namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo V. N.; 2) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir V. N. 1998 m. rugpjūčio 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/98-16091 dalį dėl 334 kv. m namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo V. N. ir panaikinti šios sutarties pagrindu atliktą 334 kv. m žemės sklypo teisinę registraciją; 3) pripažinti negaliojančia V. N. ir S. M. 1998 m. spalio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 14-3693, dalį dėl 334 kv. m namų valdos žemės sklypo pardavimo S. M. ir panaikinti šios sutarties pagrindu atliktą 334 kv. m žemės sklypo teisinę registraciją. Ieškovo teigimu, kitas įsakymo ir pirkimo-pardavimo sutarčių dalis teismas, turėtų panaikinti savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Ieškovas taip pat prašė taikyti restituciją, pirmenybę teikiant restitucijai natūra, o jeigu ji negalima – taikyti restituciją pinigais, priteisiant jam 31 492,86 Lt iš valstybės (ieškinio kaina nustatyta atsižvelgiant į šioje Vilniaus miesto zonoje esančią vidutinę žemės rinkos vertę – 9429 Lt už vieną arą).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: pripažino negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 1967-01 dalį dėl 334 kv. m namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo V. N.; pripažino negaliojančia 1998 m. rugpjūčio 11 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P0-01/98-16091, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir V. N., dalį dėl 334 kv. m namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo; pripažino negaliojančia 1998 m. spalio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr.14-3693, sudarytos V. N. ir S. M., dalį dėl 334 kv. m namų valdos sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo; panaikino 334 kv. m žemės sklypo teisinę registraciją, atliktą pagal pripažintas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutarčių dalis; reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmetė. Teismas laikė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 8, 9, 43 straipsnius ir Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7 punktą ieškovas turėjo teisę išsipirkti 334 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą. Kadangi, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 7 d. įsakymu Nr.1967-01 nusprendžiant parduoti V. N. 1268 kv. m ploto žemės sklypą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad gyvenamasis namas priklausė ne vienam savininkui ir kad kiti savininkai taip pat turėjo teisę pirkti namų valdos valstybinės žemės dalį, tai įsakymas ir jo pagrindu sudaryta 1998 m. rugpjūčio 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kuriuos visas 1268 kv. m ploto žemės sklypas atiteko V. N., teismo nuomone, prieštaravo to metu galiojusioms imperatyviosioms įstatymų (Žemės reformos įstatymo, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987, 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260) normoms, taip buvo pažeista kitų bendraturčių teisė pirkti namų valdos sklypo dalį. Dėl to įsakymo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuriomis buvo viršyta V. N. priklausiusi parduoti žemės sklypo dalis, taip pat vėliau pasirašytos V. N. ir S. M. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį teismas laikė pripažintinomis negaliojančiomis (CK 1.78, 1.80, 6.157 straipsniai). Patenkinęs reikalavimą dėl ginčijamų įsakymo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių iš dalies pripažinimo negaliojančiais, teismas tenkino ir reikalavimą dėl 334 kv. m ploto žemės sklypo dalies teisinės registracijos, atliktos teismo pripažintų negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, panaikinimo. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo, pripažinęs, kad ji šiuo atveju negalima. Nustatęs, kad V. N. yra miręs, kad dėl palikimo priėmimo nesikreipta ir paveldėjimo byla neužvesta, taip pat kad nėra duomenų apie tai, jog V. N. turtas buvo paveldėtas, teismas laikė, kad sutarčių šalių įpareigojimas grąžinti viena kitai tai, ką jos yra gavusios pagal negaliojančius sandorius, negalės būti įvykdytas. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra sutarties, kurią pasirašė V. N. ir S. M., šalis. Teismas nurodė, kad, pripažinus iš dalies negaliojančiomis ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis, 334 kv. m žemės sklypo dalis tampa valstybės turtu, valdomu patikėjimo teise Vilniaus apskrities viršininko administracijos. Klausimas dėl šio sklypo pirkimo-pardavimo, jo nuosavybės teisių bus sprendžiamas iš naujo, o nuostolių atlyginimo I. M. klausimas turėtų būti sprendžiamas įstatyme nustatyta tvarka. Nustatęs, kad ieškovui nebuvo žinoma, jog namų valdos žemės sklypas, dėl kurio dalies įsigijimo jis buvo pateikęs prašymą, yra parduotas, kad ieškovas apie tai nebuvo informuotas ir jo prašymas nebuvo išnagrinėtas, teismas atmetė kaip nepagrįstus Vilniaus apskrities viršininko administracijos prieštaravimus dėl senaties termino praleidimo ir reikalavimą taikyti senatį. Pateikti į bylą dokumentai, teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovas nepraleido senaties termino įsakymui ir sandoriams ginčyti. Pripažindamas nepagrįstais atsiliepimuose išdėstytus teiginius, kad teismas savo iniciatyva turėtų pripažinti negaliojančiais įsakymą ir sandorius dėl viso 1268 kv. m ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo, teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas nustato bylos šalių suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas. Jeigu, nesant ieškinio reikalavimo, teismas imtų savo iniciatyva nagrinėti klausimus, dėl kurių nepareikštas ieškinys, teismo manymu, būtų pažeisti civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 29 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė, atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą patenkino ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nustatė, kad valstybinės žemės sklypo pardavimo V. N. metu patalpos, kurias vėliau įsigijo ieškovas, ne tik nebuvo privatizuotos, bet dar nebuvo išskirtos ir įregistruotos kaip atskiras daiktas, nuosavybės vienetas (duomenų, kokia buvo šių patalpų paskirtis, byloje taip pat nėra). 2002 m. gegužės 21 d. įregistravus butą Nr. 2 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu, trečiajam asmeniui E. P. šis butas 2002 m. birželio 21 d. sutartimi buvo parduotas be priskirto prie namų valdos žemės sklypo dalies. E. P. ir ieškovo R. L. 2003 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutartyje taip pat nurodyta, kad butas parduodamas be žemės sklypo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija preziumavo, kad ieškovas, kaip apdairus pirkimo-pardavimo santykių dalyvis, iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patikrino viešojo registro duomenis ir įsitikino, kad visas namų valdai priskirtas žemės sklypas buto pirkimo momentu buvo įregistruotas S. M. nuosavybės teise nuo 1998 m. spalio 21 d. Pažymėdama, kad ieškovas pagal 2003 m. vasario 26 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo buto pardavėja E. P., ir laikydama, kad jis žinojo, jog butas parduodamas be jam priskirto žemės sklypo, nes visas namų valdos žemės sklypas nuosavybės teise priklauso vienam asmeniui, teisėjų kolegija atmetė ieškovo reikalavimą, grindžiamą tuo, kad buvo pažeista jo, kaip namų valdos bendraturčio, teisė privatizuoti namų valdai priskirto žemės sklypo dalį proporcingai pagal jo turimo buto bendrą plotą. Kadangi ginčo namų valdos žemės sklypo privatizavimas įvyko iki ieškovas tapo namų valdos bendraturčiu, tai ieškovas, teisėjų kolegijos manymu, neturi reikalavimo teisės ieškinyje nurodytu pagrindu. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas nustato ieškinio dalykas ir pagrindas, teisėjų kolegija laikė, kad ieškovas R. L. ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija be pagrindo tapatina savo pozicijas nagrinėjamoje byloje. Ieškinys šioje byloje yra pareikštas fizinio asmens, tapusio namo bendraturčiu po namų valdos žemės sklypo privatizavimo, ginant jo privatų interesą – teisę privatizuoti namų valdos žemės sklypo dalį. Ieškovas nėra Vilniaus miesto savivaldybės teisių perėmėjas ir neturi įgaliojimų pareikšti ieškinį ginant Vilniaus miesto savivaldybės interesus nagrinėjamoje byloje. Tokiomis aplinkybėmis, pripažinusi, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje jo nurodytu pagrindu ir ieškinys atmestinas, o ieškinys ginant Vilniaus miesto savivaldybės interesus byloje nebuvo pareikštas, teisėjų kolegija sprendė, kad trečiojo asmens – Vilniaus miesto savivaldybės – teisių tapti namų valdos žemės sklypo bendraturte pagal Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 punktą pažeidimo klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Laikydama, kad nagrinėjama byla nepriskirtina civilinių bylų, kuriose galima išeiti už pareikšto ieškinio ribų, kategorijai, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai atsisakiusiu ex officio spręsti dėl trečiojo asmens – Vilniaus miesto savivaldybės – teisių pažeidimo privatizuojant ginčo namų valdos žemės sklypą. Teisėjų kolegija taip pat laikė, kad pirmosios instancijos teismas galutinai neišsprendė šalių ginčo. Teismui konstatavus, kad restitucija negalima, tačiau sprendimo motyvuose pažymėjus, jog, pripažinus iš dalies negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, 334 kv. m žemės sklypo dalis tampa valstybės turtu, valdomu patikėjimo teise Vilniaus apskrities viršininko administracijos, t. y. motyvuose vis dėlto taikius restituciją natūra ir grąžinus ginčo žemės sklypą valstybei, teismo sprendimo motyvai ir rezoliucinė dalis, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja vienas kitam. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesvarstė ieškovo pareikšto reikalavimo dėl kito restitucijos būdo – atlyginimo pinigais (CK 6.146 straipsnis) – taikymo, tačiau, atkreipusi dėmesį į tai, kad dėl pirmiau išdėstytų argumentų buvo nuspręsta, jog yra pagrindas atmesti ieškinį, darė išvadą, kad teismo sprendimo netinkamo išdėstymo klausimas nėra aktualus nagrinėjamoje byloje ir plačiau dėl jo nepasisakė. Dėl tų pačių motyvų teisėjų kolegija nesvarstė ir abiejų atsakovų apeliacinių skundų argumentų dėl ieškinio senaties taikymo.

III. Kasacinių skundų dalykas ir pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.2 punkto nuostatas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ta aplinkybė, jog ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu buvo privatizuotas tik vienas iš trijų gyvenamajame name esančių butų, suteikė tuomečiam šio buto savininkui V. N. teisę išsipirkti visą žemės sklypą. Vadovaujantis nurodyta norma, butų savininkams, pirmiau už kitus privatizavusiems savo butus, galėjo būti parduota tik jų butams priskirta namų valdai suformuoto žemės sklypo dalis, o likusioji, priskirtina neprivatizuotiems butams, turėjo atitekti valstybei.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas šioje byloje neturi reikalavimo teisės ieškinyje nurodytu pagrindu. Ankstesni buto Nr. 2, šiuo metu priklausančio ieškovui, savininkai – Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir trečiasis asmuo E. P. – neatsisakė savo teisės išsipirkti butui Nr. 2 priklausančios ginčo žemės sklypo dalies, neperleido jos kitiems asmenims, todėl jie turėjo teisę kreiptis į teismą dėl šioje byloje ginčijamo įsakymo ir jo pagrindu sudarytų sandorių, pažeidžiančių jų teisę išsipirkti nurodytą žemės sklypo dalį, pripažinimo negaliojančiais. Kasatoriaus (ieškovo) teigimu, jis, nusipirkdamas iš trečiojo asmens butą Nr. 2, kartu įgijo ir įstatyme nustatytą teisę išsipirkti šiam butui priskirtą ginčo žemės sklypo dalį bei teisę ginčyti įsakymą ir jo pagrindu sudarytus sandorius, dėl kurių jis negali įgyvendinti šios teisės (CK 4.48 straipsnio 2 dalis).

3. Nepagrįsta bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad, ieškovui nepareiškus reikalavimo dėl ginčijamų įsakymo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais visa apimtimi, teismas negalėjo to padaryti savo iniciatyva. Kasatoriaus teigimu, teismai, nustatę, kad ginčijami dokumentai visa apimtimi prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (į tai buvo atkreiptas dėmesys ir ieškinyje), ne tik galėjo, bet ir privalėjo panaikinti juos visa apimtimi (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis).

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo kasacinio skundo trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, nurodydama, kad sutinka su kasatoriaus išdėstytais argumentais, prašo ieškovo kasacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateiktą atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip pateiktą praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti ir kaip neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 3 dalis, 351 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir ex officio pripažinti negaliojančiais ginčijamus įsakymą bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis visa apimtimi. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio teisę įsigyti prie namo suformuoto namų valdos žemės sklypo dalį: Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 2.1 punkto, 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.2 punkto nuostatas, pagal kurias V. N., prieš įsigydamas ginčo namų valdos žemės sklypą, turėjo susitarti su kitų butų savininkais dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir šį žemės sklypą galėjo įsigyti tik bendrosios dalinės nuosavybės teise. Žemės sklypo V. N. pardavimo metu butų Nr. 2 ir Nr. 3 savininkė buvo valstybė, tačiau jos valia dėl sklypo dalių nustatymo, kurią galėjo išreikšti Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, į bylą pateiktame V. N. ir A. N. 1992 m. gruodžio 7 d. susitarime, nebuvo išreikšta. Dėl to laikytina, kad butų savininkai nesusitarė dėl sklypo išpirkimo.

2. Ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo ir jo pagrindu sudarytų sandorių teisėtumo, kasatoriaus teigimu, yra susiję su viešosios nuosavybės objekto – valstybinės žemės sklypo – perleidimu privačių asmenų nuosavybėn, reglamentuojamu imperatyviųjų įstatymo normų, taigi – ir viešojo intereso apsauga. Dėl to, esant akivaizdžiam ginčijamų dokumentų prieštaravimui nurodytoms normoms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir pasekmes, pripažindamas ginčijamus dokumentus negaliojančiais visa apimtimi, ir taip netinkamai taikė CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.80 straipsnio nuostatas, pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos viešojo intereso, kaip sąlygos nesilaikyti šalių nustatytų bylos nagrinėjimo dalyko ribų, sampratos.

Atsiliepimais į ieškovo R. L. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus atsakovė I. M. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo ir atsakovo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose nurodoma, kad tuo, jog visas ginčo žemės sklypas, priskirtinas pastatui, kuriame yra ieškovo butas, priklauso buto Nr. 1 savininkui, ieškovas kaip bonum pater familias privalėjo įsitikinti prieš sudarydamas savo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, teisingai pažymėjęs, kad ieškovas neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo buvusi buto Nr. 2 savininkė, pagrįstai pripažino ieškovą asmeniu, neturinčiu reikalavimo teisės jo nurodytu pagrindu. Kasatorius, prašydamas viršyti ieškinio reikalavimus, pažeidžia esminius civilinio proceso principus. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį teisė keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, didinti ar mažinti ieškinio reikalavimus priklauso tik ieškovui, todėl teismas, priimdamas procesinį sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1270 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip privati namų valda buvo suformuotas Vilniaus miesto valdybos 1997 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 1244V. Ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 1967-01 buvo nustatytas 1268 kv. m šio žemės sklypo plotas. Nurodytų administracinių aktų priėmimo metu namų valdoje buvo privatizuota tik viena patalpa – butas Nr. 1, kuris lygiomis dalimis priklausė V. N. ir A. N. Jiems 1992 m. gruodžio 7 d. notariškai patvirtintu pareiškimu susitarus, visas 1268 kv. m ploto žemės sklypas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 1967-01 pagrindu sudaryta 1998 m. rugpjūčio 11 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas V. N. Kitos gyvenamojo namo patalpos ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu buvo įtrauktos į Vilniaus miesto savivaldybės balansą. Butas Nr. 2, esantis (duomenys neskelbtini), 2002 m. gegužės 21 d. buvo įregistruotas viešajame registre Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu, o 2002 m. birželio 21 d. – parduotas trečiajam asmeniui E. P., kuri 2003 m. vasario 26 d. sutartimi pardavė jį ieškovui R. L. Butas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini), jo savininku nurodant Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, buvo įregistruotas 2007 m. kovo 19 d.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas šioje byloje, neperžengdamas kasacinių skundų ribų, remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu ir pasisako tik dėl tų ieškovo bei atsakovo kasacinių skundų argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Esminiai kasacinių skundų argumentai yra susiję su tinkamu materialinės teisės normų, reglamentavusių valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą, taikymu ginčo teisiniam santykiui bei su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos laikymusi. Šiuos teisės klausimus sprendžia kasacinis teismas.

Pagal ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu galiojusį valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio veiklai reglamentavimą žemės sklypai, suformuoti prie privatizuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, buvo parduodami privačių butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; bendraturčiams priklausančių žemės sklypų dalys buvo nustatomos jų susitarimu, pavirtintu notariškai; tuo atveju, jeigu daugiabučiame gyvenamajame name buvo privatizuoti ne visi butai arba dalis butų savininkų neturėjo teisės įsigyti žemės privatinėn nuosavybėn, prie šio namo suformuotas žemės sklypas buvo parduodamas butų savininkams piliečių ir valstybės bendrosios dalinės nuosavybės teise (Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos (toliau – Tvarka) 7.1.1.2 punktas). Iš išdėstytų nuostatų darytina išvada, kad tuo metu galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų teisė išsipirkti prie šio namo suformuotą žemės sklypą buvo įgyvendinama vienu būdu – parduodant jiems šį žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į Tvarkos 7.1.1.2 punkte išvardytas aplinkybes, galėjo skirtis tik šios teisės dalyviai: prie daugiabučio gyvenamojo namo suformuoto žemės sklypo bendraturčiais galėjo tapti privatizuotų butų savininkai, jeigu buvo privatizuoti visi daugiabučio gyvenamojo namo butai, arba privatizuotų butų savininkai ir valstybė, jeigu buvo privatizuoti ne visi gyvenamojo namo butai arba dalis butų savininkų pagal tuo metu galiojusius teisės aktus neturėjo teisės įsigyti žemės privatinėn nuosavybėn. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad buto savininko teisei išsipirkti žemės sklypą prie daugiabučio gyvenamojo namo įgyvendinti Žemės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje ir Tvarkos 7.1.1.2 punkte buvo nustatyta būtina sąlyga – gyvenamojo namo bendraturčių (namo butų savininkų) susitarimas dėl kiekvienam iš jų priklausančios žemės sklypo dalies, kurią pagal įstatymą buvo leidžiama įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Remdamasi šiomis nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje esantis notariškai patvirtintas buto Nr. 1 bendraturčių V. N. ir A. N. 1992 m. gruodžio 7 d. susitarimas išsipirkti jiems priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), V. N. vardu, negali būti vertintinas kaip susitarimas, kuris pagal nurodytas Žemės įstatymo ir Tvarkos nuostatas turėjo būti sudarytas teisei išsipirkti žemės sklypą prie daugiabučio gyvenamojo namo įgyvendinti, nes tokį susitarimą, nustatydami jiems, kaip daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiams, priklausančias ir jų ketinamas išsipirkti bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalis, turėjo sudaryti ne atskiro (privatizuoto) buto, o daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiai, t. y. visų privatizuotų butų savininkai. Tvarkos 7.1.1.2 punkte nebuvo reikalaujama, kad privatizuotų butų savininkų perkamo žemės sklypo dalys būtų proporcingos kiekvieno jų buto plotui. Svarbus buvo tarpusavio susitarimas. Kai privatizuoti ne visi gyvenamajame name esantys butai ar dalis butų savininkų pagal tuo metu galiojusius teisės aktus neturėjo teisės įsigyti žemės privatinėn nuosavybėn, Tvarkos 7.1.1.2 punkte nurodomas susitarimas buvo sudaromas privatizuotų butų savininkų dėl jiems priklausančių išsipirkti žemės sklypo dalių dydžių tik toje žemės sklypo dalyje, kuri galėjo atitekti jiems, kaip privatizuotų butų savininkams. Šis privatizuotų butų savininkams tenkančios žemės sklypo dalies dydis, kurio apimtyje butų savininkai galėjo susitarti dėl išsipirktinų žemės sklypo dalių dydžių, buvo nustatomas atsižvelgiant į kitam bendraturčiui – valstybei – tenkančią žemės sklypo dalį, kurios dydis buvo proporcingas neprivatizuotų butų ar butų, kurių savininkai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus neturėjo teisės įsigyti žemės privatinėn nuosavybėn, plotui. Dėl to atsakovų I. M. bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos nurodytos ir apeliacinės instancijos teismo įvertintos kaip reikšmingos ieškiniui jame išdėstytu pagrindu atmesti aplinkybės, kad ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu daugiabučiame gyvenamajame name buvo privatizuota tik viena patalpa – butas Nr. 1, lygiomis dalimis priklausęs V. N. ir A. N., kuriems byloje esančiu 1992 m. gruodžio 7 d. pareiškimu, patvirtintu notariškai, susitarus, visas ginčo sklypas buvo parduotas V. N., o kitos namo patalpos, vėliau įregistruotos kaip butai Nr. 2 ir Nr. 3, tuo metu buvo įtrauktos į Vilniaus miesto savivaldybės balansą ir, be to, tuo metu neegzistavo kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai (butai), negali būti vertinamos kaip turinčios kokios nors reikšmės V. N. teisės išsipirkti jam, kaip tuomečiam buto Nr. 1 savininkui, priklausančią tam tikro dydžio prie daugiabučio gyvenamojo namo suformuoto žemės sklypo dalį, apimčiai. V. N. parduotina nurodyto žemės sklypo dalis, nepriklausomai nuo to, buvo likusios gyvenamojo namo patalpos privatizuotos ir įregistruotos nekilnojamojo turto registre kaip atskiri butai ar ne, negalėjo būti didesnė nei jam pagal tuo metu galiojusius teisės aktus galėjusi tekti prie daugiabučio gyvenamojo namo suformuoto žemės sklypo dalis. Nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis (ginčo daugiabučiame gyvenamajame name buvus privatizuotam tik vienam butui, o visoms kitoms namo patalpoms buvus įtrauktoms į Vilniaus miesto savivaldybės balansą) V. N. priklausė išsipirkti tik jo privatizuoto buto plotui proporcinga ginčo žemės sklypo dalis.

Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismų konstatuoti teisiškai reikšmingi faktai, jog ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo privatizuota tik viena patalpa – butas Nr. 1, kuris lygiomis dalimis priklausė V. N. ir A. N., o kitos gyvenamojo namo patalpos buvo įtrauktos į Vilniaus miesto savivaldybės balansą, visiškai atitinka nurodytos Tvarkos 7.1.1.2 punkte reglamentuotą situaciją, kuriai esant, ginčo žemės sklypas galėjo būti parduotas tuomečiam buto Nr. 1 savininkui V. N. (esant tokiam jo ir A. N. susitarimui) tik piliečio (buto Nr. 1 savininko V. N.) ir valstybės, kuri tuo metu buvo likusių ginčo daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininke, bendrosios dalinės nuosavybės teise, parduodant V. N. jo buto plotui proporcingo dydžio ginčo žemės sklypo dalį.

Bylos duomenimis, ieškovas R. L. yra 30,61 kv. m ploto buto Nr. 2, atsakovė I. M. – 60,91 kv. m ploto buto Nr. 1 ir Vilniaus miesto savivaldybė – 24,58 kv. m ploto buto Nr. 3, esančių ginčo daugiabučiame gyvenamajame name, prie kurio suformuotas 1268 kv. m ploto žemės sklypas, savininkai. Ieškovas, 2003 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu E. P., pagrindu tapęs buto Nr. 2 savininku, įgijo teisę nusipirkti bendrosios dalinės nuosavybės teise prie daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame yra ieškovo butas, suformuoto 1268 kv. m žemės sklypo dalį, kuri ieškovui būtina norint tinkamai naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 punktas (Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija)). Teisę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise prie daugiabučio gyvenamojo namo suformuotą žemės sklypą, nulemtą ieškovo turimų nuosavybės teisių į butą, ieškovas turi ir pagal šiuo metu galiojančių Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.1 punktą (Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija). Tačiau ši ieškovo turima teisė į ginčo žemės sklypo dalį negali būti įgyvendinta, nes visas 1268 kv. m žemės sklypas buvo parduotas buvusiam buto Nr. 1 savininkui V. N., nors šiam, minėta, pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą priklausė tik jo buto plotui proporcinga žemės sklypo dalis. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 1967-01 ir jo pagrindu sudaryta 1998 m. rugpjūčio 11 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kuriuos V. N. buvo parduotas visas 1268 kv. m dydžio žemės sklypas, taip pat vėliau sudaryta V. N. ir S. M. šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis iš dalies prieštaravo tuo metu galiojusiai valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio veiklai tvarkai, tai ieškovas, tapęs buto Nr. 2 savininku, įgijo teisę ginčyti jo teises pažeidžiantį administracinį aktą ir žemės pirkimo-pardavimo sandorius ieškinyje nurodytu pagrindu, nepriklausomai nuo to, buvo jam žinoma apie tai, kad visas prie daugiabučio gyvenamojo namo suformuotas žemės sklypas nuo 1998 m. spalio 21 d. yra įregistruotas S. M. nuosavybe, ar ne. Dėl to bylą nagrinėjusiems teismams buvo pagrindas konstatuoti ieškovo ginčijamų įsakymo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių neteisėtumą dėl jų prieštaravimo valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą reglamentavusioms imperatyviosioms įstatymų normoms ta apimtimi, kuria buvusiam buto Nr. 1 savininkui V. N. buvo nuspręsta parduoti ir parduota jam priklausančią dalį viršijanti žemės sklypo dalis.

Pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes iš esmės teisingai taikė tuo metu galiojusias valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą reglamentavusias materialinės teisės normas ir savo sprendimo motyvuose pripažino, kad ieškovo ginčijami įsakymas ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kuriuos visas 1268 kv. m ploto žemės sklypas atiteko V. N., iš dalies prieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms įstatymų normoms. Dėl to įsakymo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuriomis buvo viršyta V. N. priklausiusi parduoti žemės sklypo dalis, taip pat atitinkamą vėliau pasirašytos V. N. ir S. M. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.78, 1.80, 6.157 straipsniais, laikė pripažintinomis negaliojančiomis, tačiau, argumentuodamas tuo, jog nepareikšta dėl to ieškinio reikalavimo, nusprendė panaikinti tik tas ginčijamų dokumentų dalis, kuriomis parduota ieškovui pagal jo turimo buto plotą priklausanti žemės sklypo dalis (334 kv. m).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio konkretaus ginčo aplinkybes, pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą CK 1.78 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką šios teisės normos nuostata, jog niekinio sandorio negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo iniciatyva (ex officio), reiškia, kad teismas, nustatęs, jog konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš šalių arba abi šalys, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, privalo pripažinti jį (ar jo dalį) negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 305-oji DNSB „Bokštas“ v. Vilniaus miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-512/2002; 2005 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt-K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T.N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-6/2008). Tačiau teismas savo iniciatyva gali pripažinti sandorį (ar tam tikrą jo dalį) niekiniu ir taikyti sandorio (jo dalies) negaliojimo teisinius padarinius tik tokiu atveju, kai aplinkybė, kad sandoris (ar tam tikra jo dalis) yra niekinis, yra akivaizdi ir jokių papildomų įrodymų nereikia rinkti. Tuo atveju, kai aktas ar sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, būtina laikytis bendrųjų ieškinio pareiškimo ir įrodinėjimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003; 2003 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. ir kt. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-650/2003; 2006 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. R. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006). Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą reglamentavusių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybė, jog ginčijami administracinis aktas ir žemės perleidimo sandoris, kuriais buvusiam buto Nr. 1 savininkui V. N.i buvo nuspręsta parduoti ir parduota žemės daugiau, nei jam priklausė pagal jo turimo buto plotą, iš dalies yra niekiniai, yra akivaizdi. Pripažinus, kad tuometis buto Nr. 1 savininkas V. N. galėjo visą prie daugiabučio gyvenamojo namo suformuotą žemės sklypą įsigyti jo vieno asmeninėn nuosavybėn, būtų pažeistos kitų namo bendraturčių (butų savininkų) teisės, susijusios su jiems priklausančio nekilnojamojo turto (butų) valdymu ir naudojimu. Konstatavus, kad įsakymas ir sutartis dėl viso daugiabučiam gyvenamajam namui priskirto žemės sklypo įsigijimo asmeninėn buto Nr. 1 savininko V. N. nuosavybėn akivaizdžiai iš dalies prieštarauja teisės aktuose nustatytai valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio veiklai tvarkai (CK 1.80 straipsnis), remiantis nurodyta teismų praktika dėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, darytina išvada, kad įsakymo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuriomis buvo viršyta V. N. priklausiusi išsipirkti žemės sklypo dalis, taip pat atitinkama vėliau pasirašytos V. N. ir S. M. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalis ex officio turėtų būti pripažintos negaliojančiomis, nepriklausomai nuo to, pareikštas dėl to bylos dalyvių reikalavimas ar ne. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog ginčijami administracinis aktas ir sandoriai yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ex officio visa apimtimi, nes, nustačius kitų daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių (butų Nr. 2 ir Nr. 3 savininkų – ieškovo R. L. ir Vilniaus miesto savivaldybės) teisių į ginčo žemės sklypo dalį pažeidimą, jų teisės gali būti apgintos pripažįstant negaliojančiomis tik dalis ginčijamų įsakymo ir sandorių, nes atsakovė I. M., buto Nr. 1 savininkė, nepaveldėjusi teisių daugiau, nei jų turėjo ir galėjo perleisti jos sutuoktiniui S. M. buvęs buto Nr. 1 savininkas V. N., turi nuosavybės teisę į jos buto plotui proporcingą žemės sklypo, kuris suformuotas prie daugiabučio gyvenamojo namo, dalį.

Iš dalies panaikinus administracinį aktą, kuriuo išspręstas prie daugiabučio gyvenamojo namo suformuoto žemės sklypo pardavimo V. N. klausimas, bei iš dalies pripažinus negaliojančiais ginčijamus žemės perleidimo sandorius, buto Nr. 1 savininkui priklausančią žemės sklypo dalį viršijanti sklypo dalis grąžintina valstybės, kurios kompetentingos institucijos nuspręs dėl ieškovo nuosavybės teisių ir jam tenkančios žemės sklypo dalies dydžio, dispozicijon. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą atsakovė I. M. įgijo paveldėjimo būdu, taigi neatlygintinai. Iš asmens, kuris įgijo daiktą neatlygintinai, daiktas gali būti išreikalaujamas visais atvejais (CK 4.96 straipsnio 3 dalis). Dėl to sąžiningo įgijėjo instituto taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje neaktualus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl byloje ginčijamų administracinio akto ir žemės perleidimo sandorių teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė šio akto priėmimo ir sandorių sudarymo metu galiojusias materialinės teisės normas, nustačiusias valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo tvarką, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų išaiškinimų dėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių niekinių sandorių negaliojimą, taikymo. Dėl to šio teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir paliktu galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Pripažinusi, kad ieškovo ginčijami įsakymas ir žemės sklypo perleidimo sandoriai gali būti palikti galioti tik ta apimtimi, kuria jie neviršija buto Nr. 1 savininkui priklausančios ginčo žemės sklypo dalies, teisėjų kolegija pažymi, jog, pirmosios instancijos teismui panaikinus tik tą ginčijamo įsakymo dalį ir pripažinus negaliojančiomis tik tas ginčijamų sandorių dalis, pagal kurias tuomečiam buto Nr. 1 savininkui buvo parduota ieškovui priklausanti ginčo žemės sklypo dalis, o apeliacinės instancijos teismui priėmus iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą atmesti ieškinį, ši atsakovei I. M. priklausanti ginčo žemės sklypo dalis nebuvo nustatyta (apskaičiuota). Šios dalies nustatymas yra fakto klausimas, kuris nespręstinas kasaciniame teisme, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pareiga (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija, nustačiusi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose išvardytus kasacijos pagrindus, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl nurodytų pažeidimų naikina ir, atsižvelgdama į tai, kad bylos duomenys apie ginčo daugiabučiame gyvenamajame name esančių butų ir prie šio namo suformuoto žemės sklypo plotus, tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimtis bei pobūdis leidžia daryti išvadą dėl galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme buvimo, civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo tikslu (CPK 7 straipsnio 1 dalis) perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas