D. U. pagal BK 178 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-226-693/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00230-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.6.; 2.1.7.4.1.; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu D. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams dešimčiai mėnesių, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Iš D. U. priteista nukentėjusiajam A. L. 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai ir 41 670 Lt (12 068,47 Eur) turtinei žalai atlyginti ir valstybei 274,40 Lt (79,47 Eur) proceso išlaidoms atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. U. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi panaikintas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nuosprendis ir bylą perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutartimi nuteistojo D. U. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. U. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. per kelis kartus iš jam priklausančių negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad šiose patalpose yra nuomininkui A. L. priklausantys daiktai, davė nurodymą nieko apie daromą nusikaltimą nežinančiam V. D. išvežti iš patalpų visus jose esančius daiktus be daiktų savininko A. L. žinios, taip slapta pagrobė svetimą didelės – 12 068,47 Eur (41 670 Lt) – vertės A. L. priklausantį turtą: įvairius daiktus ir įrankius, nurodytus skundžiamų teismų sprendimų aprašomosiose dalyse.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai išvadas dėl jo kaltės padarė iš esmės pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai pritaikydami baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jam paskirdami pačią griežčiausią bausmę. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingus procesinius sprendimus. Kasatoriaus nuomone, tarp jo ir nukentėjusiojo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl jam turi būti taikoma civilinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

3. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą yra grindžiama tik nukentėjusiojo A. L. parodymais, kurie, anot kasatoriaus, yra nenuoseklūs, akivaizdžiai prieštaringi tarpusavyje (dėl pagrobto turto kiekio ir vertės, daiktų vienetų ir įsigijimo aplinkybių) ir kitiems bylos objektyviems duomenims, kurie nepatvirtina tokių nukentėjusiojo parodymų. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis pateikė dokumentus tik dėl kelių daiktų įsigijimo, tačiau kitų skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytų daiktų įgijimas nepatvirtintas jokiais objektyviais duomenimis. A. L. parodymai apie jam priklausančių frezavimo staklių pagrobimą ir atitinkamo kiekio plieninių ruošinių įsigijimą prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams (prekių gabenimo važtaraščiui, kuriame šių staklių įgijėju nurodytas kitas asmuo; rašteliui, kuriame nurodyta, kad taip pat kitas asmuo (R. A. M.) už frezavimo stakles gavo atitinkamą sumą pinigų, tačiau nėra nurodyta, kad šiuos pinigus sumokėjo ir stakles įsigijo būtent nukentėjusysis; UAB „J.“ pažymai apie priduoto metalo laužo kiekį) ir liudytojų L. L. bei V. R. parodymams.

3.1. Kasatoriaus nuomone, teismai, vertindami nukentėjusiojo ir liudytojos L. L. parodymų patikimumą, nepagrįstai neįvertino aplinkybių, patvirtinančių sunkią nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės materialinę padėtį (abu nedirbo, neturėjo pragyvenimo šaltinio, prarado butą, pusę metų gyveno kasatoriui priklausančiose patalpose), kurios kartu patvirtina, kad nukentėjusysis neturėjo galimybių mokėti nuomą ir dar supirkinėti metalą, ir nepaneigia galimybės, kad teismų sprendimuose nurodytus daiktus galėjo išvežti ir realizuoti pats nukentėjusysis. Taip teismai nepagrįstai nevertino minėtų prieštaravimų, nesiėmė jokių priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, neatsižvelgė į liudytojų R. G. K. bei V. A. parodymus, šių parodymų nevertino ir kasatoriaus kaltę pagrindė tik nenuosekliais, prieštaringais ir neatitinkančiais kitų bylos duomenų nukentėjusiojo A. L. parodymais bei taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>). Kartu kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog tretieji asmenys buvo informuoti apie galimybę atsiimti daiktus ir kasatorius leido tretiesiems asmenims prieš išvalant patalpas, kurios buvo parduotos, pasiimti savo daiktus. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino bylos duomenų, patvirtinančių, jog iš patalpų buvo išvežti ir kasatoriui priklausantys įrenginiai bei darbo įrankiai, juolab kad ir pats nukentėjusysis patvirtino, jog patalpose buvo ir kasatoriui priklausantys įrenginiai ir darbo įrankiai, kuriais nukentėjusysis naudojosi. Be to, byloje yra duomenys, kad įrenginiams iš patalpų išvežti buvo panaudotas kranas, tačiau nėra jokių duomenų, jog nukentėjusiojo nurodytiems daiktams į patalpas atgabenti buvo naudojama tokia technika, be kurios patalpose buvę daiktai negalėjo būti nei atvežti, nei išvežti. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nevertino byloje esančių įrodymų sistemiškai, jų nesusiejo ir nelygino tarpusavyje, skundžiamuose sprendimuose nenurodė, kodėl kasatorių teisinantys įrodymai atmesti, o kaltinantys – priimti, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, kurių vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip, anot kasatoriaus, teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principus ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 320 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 178 straipsnio 3 dalį, nes byloje nenustatyta šią veiką kvalifikuojančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

4.1. Teismai nenustatė ir neatskleidė kasatoriaus veikoje vagystės subjektyviosios pusės požymio – kaltės – tiesioginės tyčios. Tai, kad nebuvo tyčios pasisavinti svetimus daiktus, patvirtina aplinkybė, kad visi be išimties suinteresuoti asmenys viešu ir visiems vienodu pranešimu buvo informuoti apie galimybę atsiimti iš parduotų patalpų daiktus ir jiems visiems buvo sudarytos vienodos sąlygos tai padaryti. Be to, įvykio metu patalpose buvo ir kasatoriui priklausantys daiktai (staklės ir kiti įrenginiai), kurie buvo išgabenti panaudojant minėtą techniką (kraną).

4.2. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota ir tai, kad kasatoriaus veikoje yra nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto pagrobimas. Teismo išvada, kad nukentėjusiajam A. L. padaryta didelė žala ir pagrobto turto vertė nustatyta pagal nuosprendžio surašymo metu esančias naudotų daiktų kainas, nepagrįsta jokiais bylos įrodymais. Kasatorius teigia, kad teismas visiškai nesiaiškino tikrosios civiliniame ieškinyje nurodytų daiktų vertės, nesiėmė jokių priemonių, kad objektyviais duomenimis patikrintų ir nustatytų šių daiktų vertę, besąlygiškai rėmėsi tik nukentėjusiojo nurodytomis daiktų kainomis, visiškai neatsižvelgdamas į realią ir faktinę šių daiktų vertę ir jų nusidėvėjimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-693/2007, 2K-84/2015, 2K-245-696/2015). Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs tikrosios daiktų vertės ir nesant įrodymų, patvirtinančių kvalifikuojantį veikos požymį – didelė svetimo turto vertė – nepagrįstai ir neteisingai veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir netinkamai išsprendė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimą.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagrobto turto didelės vertės, neatsižvelgė į byloje esantį Retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą ir šį tyrimą atlikusio specialisto J. U. paaiškinimus, kad šiuo atveju negalima nustatyti daiktų vertės, nesant pagrobtų daiktų, ir kad daikto vertė turėjo būti nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu, o ne pagal identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos vertę. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino minėto tyrimo akte nurodytų duomenų apie staklių (įgytų prieš 14 metų) ir kitų įrenginių mažėjančią vertę eksploatacijos metu. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepašalino prieštaravimų dėl šių staklių vertės, atsižvelgiant į jų nusidėvėjimo laipsnį, skundžiamuose sprendimuose apie tai visiškai nepasisakė, nors toks argumentas buvo keliamas ir apeliaciniame skunde.

5. Aptardamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) jurisprudenciją ir teismų praktiką dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) ir proporcingumo principų taikymo, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai neteisingai sprendė baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Kasaciniame skunde pažymima, kad 2001 m. spalio 19 d. tarp jo ir nukentėjusiojo buvo sudaryta terminuota (vieneriems metams) neatlygintino naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis sutartis, kurios 3.2 punkte buvo nurodytos atitinkamos panaudos gavėjo pareigos (laiku mokėti komunalinius mokesčius už atitinkamas paslaugas; atlikti patalpų einamąjį remontą; atlyginti panaudos davėjui žalą, jeigu patalpos bus sugadintos dėl panaudos davėjo kaltės). Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad šios sutarties pagrindu tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, pasibaigus šios sutarties terminui, nukentėjusysis ir toliau naudojosi patalpomis, kasatorius tam neprieštaravo, todėl sutartis tapo neterminuota ir šalys turėjo teisę ją bet kada nutraukti, įspėjusios apie tai viena kitą prieš tris mėnesius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.480, 6.481 straipsniai). Tačiau kasatorius pažymi, kad, sutarčiai tapus neterminuotai, liko nepanaikinta panaudos gavėjo pareiga, nurodyta minėtame 3.2. punkte, kurios nukentėjusysis nevykdė. Be to, nepasibaigus šiai panaudos sutarčiai, kuri nebuvo tinkamai nenutraukta, kasatorius 2010 m. vienašališkai uždraudė nukentėjusiajam naudotis patalpomis, jas nuomojo ir 2011 m. gruodžio 16 d. pardavė kitiems asmenims, o nukentėjusysis, nepatekdamas į patalpas net dvejus metus, 2012 m. kovo 2 d. sužinojo, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas neva dingo. Anot kasatoriaus, šios aplinkybės patvirtina, kad tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai santykiai, o minėtų panaudos santykius reglamentuojančių normų pažeidimai gali užtraukti civilinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę. Dėl to, vadovaudamasis CK 1.2, 1.138, 4.95, 4.98 straipsnių nuostatomis, kasatorius teigia, kad nukentėjusysis, manydamas, jog jo teisės yra pažeistos, šias teises galėjo apginti civilinio proceso tvarka pareikšdamas kasatoriui ieškinį teisme dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ar dėl įpareigojimo vykdyti sutartį. Tačiau nukentėjusysis civilinėmis teisinėmis galimybėmis nepagrįstai nepasinaudojo, nors tai galėjo padaryti, bet iš karto buvo imtasi taikyti griežčiausias priemones ir baudžiamąją atsakomybę ir taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti kasatoriaus teisių daugiau, nei būtina numatytiems tikslams pasiekti. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslas – turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimas – gali būti efektyviai pasiektas taikant civilinės teisės normas.

6. Kasatorius teigia ir tai, kad jam paskirta baudžiamojo įstatymo reikalavimų neatitinkanti, tinkamai neindividualizuota ir neteisinga bausmė. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo įstatymo pažeidimų dėl tinkamai neindividualizuotos, nusikalstamai veikai neadekvačios ir aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo, t. y. liko neįvertinti kasatoriaus asmenybę apibūdinantys požymiai ir aplinkybės, turinčios reikšmės teisingam bausmės individualizavimui (BK 54 straipsnio 2 dalis, 41 straipsnis). Dėl to kasatorius teigia, kad šios instancijos teismas neišnagrinėjo jo gynėjos apeliacinio skundo argumento dėl bausmės ir tokią neindividualizuotą, aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę nepagrįstai pripažino tinkamai ir teisingai parinkta.

7. Atsiliepimu į nuteistojo D. U. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo kasacinį skundą atmesti.

7.1. Prokuroras teigia, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, nes abiejų instancijų teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Juolab kad kasatorius savo kasaciniame skunde iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, paaiškindamas, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokio pagrindo teigti apie suvaržytas įstatymo garantuotas kasatoriaus, kaip proceso dalyvio (įtariamojo, kaltinamojo), teises ir padarytus esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, pateikė tinkamai motyvuotas išvadas dėl bylos įrodymų vertinimo. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino išsamiai ir teisingai nustatė tas pačias faktines aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, todėl jokių esminių BPK pažeidimų nekonstatuotina. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai ištyrė ir patikrino visų nuosprendyje išdėstytų įrodymų patikimumą, jų gavimo ir užfiksavimo teisėtumą, išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais (nukentėjusiojo A. L., liudytojų V. R., L. L., V. A., H. P., iš dalies V. D. parodymais ir kitais bylos duomenimis) grindžia savo išvadas, pateikė motyvus, kuriais remiantis teismas vadovavosi grįsdamas kasatoriaus kaltę. Prokuroras teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus parodymus ir juos vertino kaip gynybos versiją, motyvuotai pažymėjo, jog šiuos parodymus iš esmės paneigia nukentėjusiojo A. L., liudytojų V. R., L. L., V. A., H. P., R. G. K. parodymai ir kiti rašytiniai bylos duomenys.

7.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiojo A. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Abiejų instancijų teismai pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusysis viso proceso metu iš esmės nuosekliai parodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjo dirbti D. U. priklausančiose tuščiose patalpose, į kurias V. D. pasiūlymu 1999–2000 m. persikraustė ir atsigabeno savo stakles, žvejybos įrankius, kitus asmeninius daiktus. Prokuroras aptaria nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes ir teigia, kad jos neabejotinai patvirtina, kad iš pradžių kasatorius, užrakindamas pakeista spyna patalpas, apribojo nukentėjusiajam A. L. teisę naudotis jam priklausančiu turtu, o po to liepė V. D. išvežti daiktus, ir pastarasis, pasitelkęs kitus asmenis, iš aptariamų patalpų išvežė nukentėjusiajam A. L. nuosavybės teise priklausančius daiktus. Anot prokuroro, tai reiškia, kad D. U. tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai, pasitelkęs nieko apie daromą nusikaltimą nežinantį V. D., pagrobė A. L. priklausantį turtą.

7.3. Kartu prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 3 dalies – taikymo, nes kasatorius neteisus, teigdamas, kad byloje neįrodyta, jog pagrobto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš nukentėjusiojo A. L. buvo pagrobtas didelės vertės turtas, ir su šia išvada motyvuotai sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Abiejų instancijų teismai, darydami išvadas dėl pagrobto turto vertės, pagristai rėmėsi nukentėjusiojo A. L. nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtino iš dalies rašytiniai bylos duomenys ir liudytojų V. R., L. L., V. A., H. P. parodymai dėl faktinių aplinkybių, pagrobtų ir nukentėjusiajam priklausančių daiktų faktinio egzistavimo bei jų vertės nusikaltimo padarymo metu. Be to, nėra jokio pagrindo abejoti ir kitu įrodymų šaltiniu, t. y. Retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės akto (kuriame buvo įvertinta atitinkamų modelių metalo tekinimo ir frezavimo staklių bei 3 tonų plieninių ruošinių tekinimui vertė) išvadomis ir apeliacinės instancijos teisme apklausto specialisto J. U. motyvuotais paaiškinimais. Dėl to prokuroras teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pagrobto turto vertė nustatyta neteisingai.

7.4. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentai apie susiklosčiusius išimtinai civilinius teisinius santykius ir tai, kad galbūt padarytas panaudos santykius reglamentuojančių normų pažeidimas užtraukia civilinę atsakomybę, yra nepagrįsti. Prokuroras pažymi, kad D. U. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji kvalifikuotos vagystės požymiai, šie veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 3 dalies sudėtį, todėl nagrinėjamoje byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

7.5. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos nuteistajam tinkamos ir individualizuotos bausmės ir nepažeistų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis) yra pagrįsta ir teisinga. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, į tai, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Anot prokuroro, būtent paskirtoji laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Dėl to prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta ir neprieštaraujanti teisingumo principui. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad kasacinio skundo teiginiai nepaneigia nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl skunde nurodytais motyvais naikinti šių teismų sprendimus bei bylą nutraukti ar grąžinti apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo nėra pagrindo.

8. Nuteistojo D. U. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

9. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

9.1. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami tiek BPK, tiek ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais, nepakankamais ar keliančiais abejonių duomenimis. Be to, BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos.

9.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nėra pažeisti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytomis taisyklėmis. Minėta, kad šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip ir reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai – nuteistojo parodymai – ir vadovaujamasi nukentėjusiojo iš esmės nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys (iš dalies paties nuteistojo, liudytojų V. R., L. L., H. P., V. A. parodymai, prekių gabenimo važtaraščiai, 1996 m. rugpjūčio 12 d. susitarimas, priėmimo–pristatymo aktas Nr. 4 ir kita rašytinė bylos medžiaga). Teismas išsamiai išanalizavo surinktus duomenis ir, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė motyvuotas išvadas dėl D. U. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

9.3. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, D. U. pavedė savo gynėjai apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą bei teisėtumą ir skundžiamoje nutartyje motyvuotai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių.

9.4. Kartu teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštos nuomonės ir (ar) pateikti pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų ar versijų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas, jame nėra prieštaravimų, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, jo gynėjas ir (ar) kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

9.5. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir kad pagal šias nustatytas aplinkybes nuteistasis D. U. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje į esminius apeliantės (nuteistojo gynėjos D. Višinskienės) argumentus dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų ir žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 3 dalies – taikymo

10. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. kad kasatoriaus veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Tokie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

10.1. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teisme baudžiamojo įstatymo tinkamas taikymas tikrinamas pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes.

10.2. Už vieną iš alternatyvių nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalies dispozicijoje, baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas pagrobė didelės vertės, viršijančios 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), svetimą turtą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis D. U. nuo 2001 m. spalio 19 d. negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), nuomojo nukentėjusiajam ir šiose patalpose buvo pastarojo darbo priemonės (įvairios metalo apdirbimo staklės, metalas ir kitas turtas), 2010 m. D. U. pakeitė patalpų spyną ir taip apribojo A. L. teisę naudotis minėtose patalpose esančiu ir jam priklausančiu turtu, po ko jis (nuteistasis) 2011 m. pradžioje liepė asmenims, nežinantiems apie daromą nusikalstamą veiką, išvežti šį turtą iš minėtų patalpų, iš kurių šie asmenys A. L. daiktus ir išvežė, t. y. taip tyčia pagrobė nukentėjusiojo turtą. Kasaciniame skunde keliamas ir šio pagrobto turto vertės klausimas (kuris, beje, buvo akcentuojamas ir nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde), į kurį motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad nukentėjusiojo nuoseklius ir detalius parodymus dėl jam priklausančių daiktų vertės patvirtino tiek liudytojų V. R., V. A., H. P., L. L. parodymai, tiek specialisto J. U., atlikusio Retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizę, paaiškinimai, duoti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl turto vertės, nenukrypo nuo teismų praktikos, kurioje laikomasi nuostatos, kad pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-245-696/2015, 2K-147-511/2016 ir kt.). Taigi teismų išvados dėl pagrobto turto vertės atitinka suformuotą teismų praktiką, todėl yra teisingos.

10.3. Kasatoriaus argumentai apie susiklosčiusius išimtinai civilinius teisinius santykius ir tai, kad galbūt padarytas panaudos santykius reglamentuojančių normų pažeidimas užtraukia civilinę atsakomybę, yra nepagrįsti. Nuteistasis D. U. žinojo, kad išnuomotose patalpose yra A. L. vertingas turtas ir jis neturėjo jokios teisės šiuo turtu disponuoti, net ir tuo atveju, jei tarp jų susidarė skolos dėl nuomos ar komunalinių paslaugų.

10.4. Taigi, nagrinėjamoje byloje pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes D. U. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl paskirtos bausmės

11. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes). BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

11.1. Pirmosios instancijos teismas, D. U. už padarytą nusikaltimą skirdamas bausmę, įvertino nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvavo laisvės atėmimo bausmės paskyrimą už padarytą tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), kurio sankcijoje nustatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas – ir kurį nuteistasis padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu. Be to, teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių, ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui ir jos dydžio nustatymui.

11.2. Ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta.

11.3. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo gynėjos skundą patikrinęs paskirtos bausmės teisingumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas D. U. paskyrė tinkamą ir individualizuotą bausmę, bei tai argumentavo. Šios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. U. bausmę, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės tikslais ir paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui. Kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis teismo išvadomis. Tai reiškia, kad kasatoriaus teiginiai dėl žemesnės instancijos teismų netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų ir paskirtos neteisingos bausmės yra nepagrįsti.

11.4. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, D. U. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, todėl nėra teisinio pagrindo paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nes BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

12. Kartu teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį ir į tai, kad jo skunde yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kaip jau ne kartą pažymėta teismų praktikoje, kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Dėl to kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

13. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. U. kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas