T. S. pagal BK 260 str. 3 d., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-207-699/2017

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00527-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.2.;

(S)

1.2.23.2.1.; 1.2.23.2.2.2.; 2.1.16.2.6.; 2.2.4.3.

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. R. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, o pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, R. P. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo T. S. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus ir nuteistojo R. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje taip pat nuteisti D. D., A. P., V. Ž., E. Š. (E. Š.) ir V. S., o T. S. išteisintas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. T. S. ir R. P. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe su D. D., pagamino labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos: 2012 m. rugsėjo 26 d. T. S. pagal išankstinį susitarimą suteikus savo butą, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), psichotropinėms medžiagoms gaminti, R. P. pristačius į jį medžiagas ir priemones, reikalingas narkotinėms medžiagoms gaminti, D. D. šiame bute pagamino labai didelį kiekį (1 698,97 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino.

1.1. Be to, R. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai pardavė psichotropinę medžiagą: 2012 m. rugpjūčio 16 d., apie 17 val., R. P. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui 0,647 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo T. S. gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria T. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 6 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir bylą nutraukti arba panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

2.1. Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami, jog T. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, patvirtina byloje surinkti įrodymai, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4–5 dalių nuostatas, jų priimti sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų. Be to, byloje buvo pažeista T. S. teisė suprasti, kuo jis yra kaltinamas, o abiejų instancijų teismai, nagrinėję bylą, buvo šališki.

3. Pasak kasatoriaus, kratos, kurių metu buvo rasta ir paimta psichotropinė medžiaga, padarytos neteisėtai, pažeidžiant iš esmės visas BPK nuostatas, nustatančias kratos darymo pagrindus, procesinę formą ir tvarką (BPK 145 straipsnio 1, 4–5 dalys, 149 straipsnio 7–9 dalys, 160¹ straipsnio 1 ir 3 dalys). Kratos buvo padarytos butuose, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), bei garaže, esančiame žemės sklype, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini). Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nė vienam iš kratą padariusių Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos antrojo skyriaus pareigūnų nebuvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą. Toks pavedimas duotas tik šios valdybos ketvirtojo skyriaus tyrėjui S. Š., nedalyvavusiam darant kratas. Atsižvelgiant į tai, buvo pažeistos BPK 18 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo pareigūno sąvoką. Iš procesinių dokumentų, kuriais sankcionuotas kratų darymas, matyti, kad juose nenurodyta, kokie faktiniai duomenys patvirtina, jog butuose ir garaže yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų arba vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti (BPK 145 straipsnio 1 dalis); dėl kokių priežasčių šios procesinės prievartos priemonės turėjo būti taikomos neatidėliotinai (BPK 145 straipsnio 3 dalis ir 160¹ straipsnio 1 dalis). Priešingai, 2012 m. rugsėjo 26 d., t. y. dieną iki kratų padarymo, surašytas tarnybinis pranešimas patvirtina, kad baudžiamojo persekiojimo institucijoms buvo žinoma apie galimą psichotropinės medžiagos gamybą bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), ir garaže. Krata pastarojoje patalpoje buvo padaryta ir procesiškai užfiksuota kaip krata žemės sklype, nors žemės sklypo ir garažo teisinis režimas kratos darymo požiūriu yra skirtingas (BPK 145 straipsnio 1 ir 4 dalys, 149 straipsnis). Be to, nors kratos padarytos dviejuose butuose, tačiau procesiniuose dokumentuose užfiksuota, kad ši procesinė prievartos priemonė taikyta tik vienoje gyvenamojoje patalpoje, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus pateikti dokumentai pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad butas, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), priklauso J. S., o tame pačiame name esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso D. S.. Visi reikšmingi daiktai, taip pat ir psichotropinė medžiaga, buvo paimti būtent iš pastarojo buto. Daroma išvada, kad daryti kratą bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo (BPK 145 straipsnio 3 dalis ir 160¹ straipsnio 1 dalis). Atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnams nuo pat kratų darymo pradžios buvo žinoma, kad patalpos priklauso J. S. ar D. S., tačiau nė viena iš jų nebuvo kviesta dėl procesinės prievartos priemonės taikymo (BPK 145 straipsnio 4 dalis). Vieninteliam turėjusiam teisę stebėti ir kontroliuoti daromų kratų eigą T. S. buvo atimta reali galimybė stebėti visus aštuonių pareigūnų, dariusių kratas, veiksmus. Tokią aplinkybę patvirtino liudytojas (pareigūnas) S. P. (S. P.). Be to, darant kratas, T. S. buvo atimta teisė turėti gynėją. Nuteistasis tapo įtariamuoju 2012 m. rugsėjo 27 d., o tik beveik po paros (2012 m. rugsėjo 28 d.) jam išaiškinta teisė turėti gynėją. Laiku išaiškinus T. S. šią teisę, jo gynėjas būtų turėjęs teisę dalyvauti darant kratas (BPK 21 straipsnio 2 dalis, 48 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat pabrėžiama, kad daiktai ir kiti objektai, kurie rasti padarius kratas, neparodyti visiems jose dalyvavusiems asmenims – nei visiems pareigūnams, nei T. S., jie nebuvo individualiai aprašyti kratų protokoluose, supakuoti ir užantspauduoti (BPK 149 straipsnio 7 dalis). Kratų protokolų kopijos kratų vietoje nebuvo niekam įteiktos, o juose pasirašė tik pareigūnai. Byloje neužfiksuota, kuris konkrečiai kratose dalyvavęs pareigūnas paėmė rastus daiktus. Nesupakavus ir neužantspaudavus kratų metu paimtų daiktų, pareigūnams atsirado galimybė vėliau daryti įtaką objektams. Byloje nėra duomenų, kada ir kokie kratos metu paimti daiktai buvo perduoti tyrėjui S. Š., kuris vėliau pateikė sunumeruotuose paketuose esančius objektus specialistams tirti. Pasak kasatoriaus, nuotraukos ir vaizdo įrašas, kuriuos pateikė prokuroras bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ne tik neištaiso kratų eigos ir fiksavimo trūkumų, bet ir yra neleistini bei nepatikimi įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Tokia išvada daroma, nes nežinoma šių faktinės informacijos šaltinių kilmė, nėra aišku, kodėl nuotraukos ir vaizdo įrašas nebuvo procesiškai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu ir perduoti kartu su kita bylos medžiaga teismui. Be to, vaizdo įrašas yra nenuoseklus, neištisinis, jo turinys neaiškus. Dėl šių priežasčių kratų rezultatais negalima remtis grindžiant T. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką.

3.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino nurodytų kratų teisėtumo kriterijų, o apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai nepaneigia padarytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų. Skundžiamoje nutartyje išdėstytas tyrimo grupės sąvokos išaiškinimas yra neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam patvirtinimo“ 26 punktui. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad kratos sankcionavimą patvirtinančiuose procesiniuose dokumentuose nenurodyti konkretūs faktiniai duomenys, leidžiantys taikyti šią procesinę prievartos priemonę, kratos faktinį pagrįstumą grindžia 2012 m. rugsėjo 27 d. tarnybiniu pranešimu. Kita vertus, pasak kasatoriaus, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas negali būti savarankiškas faktinis pagrindas, pakankamas pagrįsti kratos darymą, nes šio dokumento turinys turi būti grindžiamas tam tikrais konkrečiais faktiniais duomenimis, o jų nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir užfiksuota byloje. Skundžiamoje nutartyje siekiant paneigti gynybos argumentus dėl neteisėto kratos atlikimo bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), neteisingai konstatuota, kad butai, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), yra tame pačiame namo aukšte, nes tai prieštarauja byloje esantiems dokumentams. Be to, nuteistųjų nurodytos aplinkybės dėl T. S. gyvenamosios vietos nesuteikė pagrindo pareigūnams daryti kratą ir bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini).

4. Kasatorius tvirtina, kad dėl minėtų daiktų, paimtų kratų darymo metu, fiksavimo procesiniuose dokumentuose trūkumų nėra galimybės nustatyti, ar specialistams tirti perduoti objektai buvo tie, kurie paimti darant kratas. Tai taip pat lemia abejones dėl specialistų išvadų teisingumo ir patikimumo. Kasaciniame skunde papildomai nurodoma, kad specialistai ištyrė ne tą medžiagą, kurią pateikė tyrėjas S. Š.. Pavyzdžiui, 2013 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad pirmiausia buvo pakeistas tyrimo objektas – tyrimui pateikti baltos spalvos drėgni milteliai buvo išdžiovinti, o skystis nupiltas ir sukoncentruotas. Taigi, kasatoriaus nuomone, patys specialistai sukūrė tiriamą objektą, tačiau nėra aišku, ar dėl tiriamos medžiagos būsenos pakeitimo nesikeitė šios medžiagos cheminė sudėtis. Specialistų išvadose nenurodyta, kokias konkrečias faktines aplinkybes, turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti, nustatė specialistai. Pastarieji, apklausti pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad ar tam tikra medžiaga yra amfetaminas, sprendžiama pagal medžiagos smailes ir masės spektrus, tačiau specialistų išvadose nenurodyta tokia informacija. Be to, specialistai neištyrė viso jiems pateiktų medžiagų turinio. Pavyzdžiui, 2013 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje užfiksuota, kad iš pateiktų daugiau kaip trijų kilogramų miltelių buvo ištirta tik daugiau kaip 40 g jų (vos 1,7 procento medžiagos). Byloje nėra duomenų, ar visų tirti pateiktų miltelių cheminė sudėtis yra vienoda. Atkreipiamas dėmesys, kad nė prie vienos specialisto išvados nėra pateikta vaizdinės medžiagos, todėl neįmanoma identifikuoti, ar specialistai tyrė iš tiesų tuos objektus, kurie buvo rasti ir paimti kratų metu. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus manymu, specialistų išvadų turinys iš esmės neatitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai motyvuotai nepasisakė dėl šių gynybos argumentų.

5. Kasatorius nurodo, kad teismai, darydami išvadą, jog T. S., iš anksto susitaręs, suteikė patalpą psichotropinei medžiagai gaminti, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais suimtų įtariamųjų R. P. ir D. D. parodymais, nors jų parodymai negali būti laikomi leistinais įrodymais BPK 20 straipsnio 1, 3–4 dalių prasme ir patikimais, kad būtų galima grįsti T. S. kaltę (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu R. P. ir D. D. teigė, kad T. S. žinojo, jog bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), bus gaminama psichotropinė medžiaga, tačiau jie siejo šį T. S. žinojimą su jo vadovavimu psichotropinės medžiagos gamybai, reikiamų medžiagų pirkimu (dėl šių veiksmų padarymo T. S. išteisintas), o ne su patalpos suteikimu psichotropinei medžiagai gaminti. Taigi teismai nustatė pastarąją aplinkybę, kuri neatitinka R. P. ir D. D. parodymų. Todėl šių nuteistųjų parodymai pažeidžia BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įrodymų liečiamumo (sąsajumo) reikalavimą.

5.1. R. P. ir D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti pažeidžiant BPK nuostatas. Šis procesinis veiksmas atliktas iki nuteistųjų apklausų, nesuteikus jiems galimybės iš pradžių duoti parodymus teisiamajame posėdyje (BPK 272 ir 275 straipsniai). R. P. ir D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinti pirmosios instancijos teisme nesant nė vienos sąlygos, nurodytos BPK 276 straipsnio 1 ar (ir) 4 dalyse, o remtasi BPK 290 straipsniu (asmenų parodymai ištirti kaip dokumentai). Minėti pažeidimai, kasatoriaus teigimu, patvirtina, kad R. P. ir D. D. parodymai nebuvo tinkamai ištirti pirmosios instancijos teisme ir jais negalėjo būti remiamasi priimant skundžiamą nuosprendį (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimų, padarytų pirmosios instancijos teisme, esminiais.

5.2. R. P. ir D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra neleistini įrodymai, nes jie davė T. S. kaltinančius parodymus ne teisiamajame posėdyje, pagrįstame rungtyniškumu; T. S. apklausose ikiteisminio tyrimo metu neturėjo galimybių užduoti nuteistiesiems klausimų, ginčyti jų parodymų ir mėginti paneigti konkrečių jų tvirtinamų faktų teisingumą. Nors D. D. davė parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau posėdyje nedalyvavo T. S. ir jo gynėjas. Byloje nebuvo priežasčių neleisti T. S. asmeniškai dalyvauti ikiteisminio tyrimo metu apklausiant R. P. ir D. D.. Esant tokiai situacijai, R. P. ir D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo gauti pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Pabrėžiama, kad R. P. ir D. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino apkalbėję T. S. ikiteisminio tyrimo metu bei kategoriškai paneigė bet kokias jo sąsajas su psichotropinės medžiagos gamyba ir žinojimą apie tai.

5.3. Kasatorius teigia, kad R. P. ir D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tariamą T. S. žinojimą ir dalyvavimą gaminant psichotropinę medžiagą, yra išgalvoti. Priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, save ir T. S. kaltinančius parodymus R. P. paneigė ne baigiant ikiteisminį tyrimą, o 2012 m. gruodžio 12 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. D. D., laisvai nekalbančiam lietuvių kalba, apklausų, atliktų tyrėjo, metu nebuvo užtikrintas vertėjas. Abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jie ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo T. S. dėl pareigūnų neleistinos įtakos, spaudimo duoti jį kaltinančius parodymus. Kasaciniame skunde aprašoma procesinių veiksmų atlikimo su D. D. bei kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo jam eiga ir daroma išvada, kad po to, kai D. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, apkaltino kitus ir šiuos parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui, prokuroras paleido į laisvę jį (psichotropinės medžiagos gamintoją), o padėjėjai T. S. ir R. P. toliau buvo laikomi nelaisvėje. Taigi D. D. turėjo motyvą duoti T. S. kaltinančius parodymus. Be to, kasatorius detaliai analizuoja D. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir teigia, kad šio nuteistojo parodymai yra abstraktūs, juose T. S. veiksmai dažnai minimi kartu su R. P. ir tarpusavyje neatsiejami, todėl jie yra nepatikimi. Apeliacinio teismo teiginiai dėl D. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimo, kasatoriaus teigimu, yra tendencingi ir šališki.

5.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. P. ir D. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtina joks kitas byloje esantis įrodymas. Pareigūnai pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jie slaptai stebėjo butus, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), tačiau T. S. buvo laikinai sulaikytas ne nusikalstamos veikos padarymo vietoje, o kitur. Į nusikalstamos veikos padarymo vietą nuteistasis buvo atvežtas tik praėjus maždaug 40 minučių po laikino sulaikymo, nors kelionė nuo laikino sulaikymo vietos trunka 5–6 minutes. Kai T. S. buvo atvežtas į nusikalstamos veikos padarymo vietą, policijos pareigūnai jau buvo bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini). Ant T. S. drabužių neužfiksuota jokių psichotropinės ar narkotinės medžiagos pėdsakų; nė vienoje iš patalpų, kurioje buvo gaminama psichotropinė medžiaga ar (ir) kurioje buvo laikomi įrankiai, talpyklos, nerasta nuteistojo kvapo pėdsakų; nė ant vienos talpyklos ar kito objekto, paimto iš patalpų, nerasta T. S. pirštų ar rankų pėdsakų, mikrodalelių; byloje fiksuotuose jo telefoniniuose pokalbiuose su R. P. nenustatyta net užuominų apie psichotropines ar narkotines medžiagas. Taigi T. S. niekaip nebuvo susijęs su nusikalstamos veikos padarymu. Apeliacinio skundo teiginiai, kuriais paneigti šie gynybos argumentai, pasak kasatoriaus, yra hipotetiniai samprotavimai, prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms ir konkretiems asmenų padarytiems veiksmams.

5.5. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad vien tai, jog psichotropinė medžiaga buvo gaminama bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), kurie nuosavybės teise priklauso T. S. artimiesiems, savaime neįrodo, kad jis suteikė patalpas psichotropinei medžiagai gaminti. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu metu R. P. remontavo butą, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), o remontui reikalingas medžiagas laikė garaže, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini). T. S. nuolat negyveno bute, kuriame R. P. darė remontą, todėl nežinojo, kas vyksta šioje patalpoje. Butas, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), yra atskira patalpa, turinti savarankišką įėjimą, atskirtą rakinamomis durimis, o R. P. turėjo buto raktus, todėl galėjo bet kada pakliūti į butą ir būti jame. R. P. ir D. D. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad būtent R. P., iš anksto nepranešęs T. S., pasiūlė D. D. aptariamą butą, kad šis galėtų daryti cheminius bandymus. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių tokius R. P. ir D. D. parodymus. Todėl, kasatoriaus manymu, teismai įvertino bylos aplinkybes, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

6. Kasatorius, nesutikdamas su T. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, kad neteisėtai disponuotas psichotropinės medžiagos – amfetamino – kiekis yra labai didelis. Specialistai ištyrė tik labai mažą jiems pateiktos medžiagos dalį (mažiau kaip du procentus) ir padarė išvadą, kad psichotropinės medžiagos masė yra labai didelė. Kita vertus, byloje nėra jokio patvirtinimo, kad visų tirti pateiktų miltelių cheminė sudėtis yra tokia pati, todėl specialistų padaryta išvada dėl labai didelio amfetamino kiekio tėra prielaida. Be to, teismų sprendimuose neatskleistas T. S. tiesioginės tyčios padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką turinys, t. y. kad jis žinojo, jog patalpoje bus gaminamas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos, ir norėjo suteikti patalpą būtent šiam tikslui. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus manymu, nuteistojo veiksmuose nėra visų inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

7. Kasatorius teigia, kad kaltinamajame akte T. S. suformuluotas kaltinimas yra iš esmės ydingas, neaiškus ir nekonkretus, todėl buvo nesilaikyta BPK 219 straipsnio 3–5 punktų reikalavimų ir atimta nuteistojo teisė į gynybą. Iš kaltinamojo akto ir teismų sprendimų nėra aišku, koks T. S. veikimo ir vaidmens organizuotoje grupėje turinys, t. y. nenurodyta, kur, kada ir kaip T. S. susitarė su kitais organizuotos grupės nariais, neatskleisti šiai bendrininkavimo formai būtini didesnį organizuotumo laipsnį įrodantys požymiai. Tos faktinės aplinkybės, kurios aprašytos kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose, nepagrindžia jų teisinio kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Pagal kaltinamąjį aktą, T. S. priskirtas organizatoriaus ir vadovo vaidmuo organizuotoje grupėje (organizuotos grupės subūrimas, nusikalstamos veikos parengimas ir vadovavimas jai, cheminių medžiagų pirkimas, patalpos suteikimas ir nurodymų davimas kitiems nariams gaminti psichotropinę medžiagą), tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis padarė vienintelį veiksmą – suteikė butą, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), psichotropinei medžiagai gaminti, ir paneigė, kad jis organizavo psichotropinės medžiagos gamybą. Net ir paneigęs T. S. organizatoriaus bei vadovo vaidmenį, neatskleidęs nuteistojo dalyvavimo organizuotoje grupėje turinio, pirmosios instancijos teismas vis tiek pripažino, kad nuteistasis veikė šia bendrininkavimo forma su R. P. ir D. D.. Dėl to T. S. nesuteikta galimybė gintis nuo iš esmės pakitusio, tačiau ir toliau inkriminuoto organizuotos grupės požymio. Be to, pirmosios instancijos teismas, pakeitęs T. S. dalyvavimo organizuotoje grupėje turinį, peržengė kaltinimo ribas ir pažeidė BPK 255 straipsnį.

7.1. Kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose ne tik nenurodyta T. S. susitarimo su kitais organizuotos grupės nariais bendrai daryti nusikalstamą veiką vieta, laikas ir būdas, bet ir neatskleistas nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas (kam T. S. pažadėjo suteikti patalpą psichotropinei medžiagai gaminti, iš ko jis sužinojo apie nusikalstamos veikos darymą, kokį amfetamino kiekį buvo susitarta pagaminti, ką su juo toliau daryti ir kt.). Tai svarbu vertinant nusikalstamos veikos vykdytojo D. D. eksceso galimybę.

7.2. Pasak kasatoriaus, kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimams klausimas buvo keliamas pirmosios instancijos teisme, prašant dėl šios priežasties bylą grąžinti prokurorui, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės neišsprendė pateikto prašymo – nepriėmė nutarties, kaip atskiro procesinio dokumento (BPK 253 straipsnio 2 dalis), nenurodė nė vieno konkretaus ir aiškaus motyvo, kodėl prašymas atmetamas. Be to, T. S. pranešus, kad jis nesupranta prokuroro pagarsinto kaltinamojo akto turinio, pirmosios instancijos teismo teisėjas nepaaiškino nuteistajam tų kaltinimo aspektų, kurie jam buvo neaiškūs, todėl buvo pažeista jo teisė būti tinkamai informuotam apie reiškiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei pažeistos BPK 271 straipsnio 2 dalies nuostatos.

8. Kasatorius tvirtina, kad teismai, nagrinėję bylą, buvo šališki. Pirmosios instancijos teismo teisėjas, 2014 m. kovo 25–27 d. spręsdamas T. S. skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – termino pratęsimo klausimą, nei nuteistajam, nei jo gynėjui nedavė pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga. Šiam procesiniam veiksmui atlikti skirta tik pusantros dienos, nors vėliau pirmosios instancijos teismo teisėjas, atidėdamas teisiamąjį posėdį, pripažino, kad kito nuteistojo R. P. gynėjui dviejų dienų nepakanka susipažinti su bylos medžiaga. Be to, priešingai T. S. valiai, pirmosios instancijos teismo teisėjas paskyrė nuteistajam valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatę, nors ji nė karto nesusitiko su ginamuoju, nežinojo jo valios sprendžiant skirto suėmimo termino pratęsimo klausimą ir nesusipažino su bylos medžiaga, o šio baudžiamojo proceso metu yra gynusi kitą nuteistąjį R. P., kurio parodymais grįsta T. S. kaltė. Esant tokiai situacijai, buvo pažeistos BPK 47 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 4 dalies ir 61 straipsnio 1 dalies nuostatos. Per visą bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimą teisėjo priimtos aštuonios nutartys pratęsti T. S. kardomąją priemonę – suėmimą – buvo identiškos; jų turinys perrašytas dar iš ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties skirti nuteistajam šią kardomąją priemonę. Aptariamose nutartyse T. S. skirto suėmimo termino pratęsimas grįstas duomenimis, kuriais prokuroras net nesirėmė įrodinėdamas nuteistojo kaltę, pavyzdžiui, teisėjas nurodė, kad grėsmę, jog būdamas laisvas T. S. darys naujas nusikalstamas veikas, pagrindžia nukentėjusiųjų ir liudytojo T. B. parodymai, nors tokių duomenų byloje nėra. Be kita ko, nutartyse pratęsti T. S. skirto suėmimo terminą nurodyta, kad yra pakankamai duomenų, jog jis galimai padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, buvo nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, organizatorius, tačiau skundžiamame nuosprendyje pripažinta, kad minėtos aplinkybės nepasitvirtino. Taip pat tik praėjus pusantrų metų po to, kai teisėjas pradėjo spręsti T. S. skirto suėmimo termino pratęsimo klausimą, nutartyse nurodyta, kad nuteistasis, pasinaudodamas užsienyje gyvenančios sesers pagalba, bėgs (slėpsis) nuo baudžiamojo persekiojimo. Kasatorius sieja šį argumento atsiradimą su D. S. elgesiu, kai ji apskundė teisėjo veiksmus Lietuvos apeliacinės instancijos teismui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, kad teisėjas netinkamai išsprendė jos prašymą grąžinti kratos metu paimtus pinigus. Kasatorius grindžia pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumą ir tuo, kad jis nesirūpino, jog byla būtų išnagrinėta be nepateisinamo delsimo, nemėgino imtis priemonių, kad suimtas T. S. nelaisvėje iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praleistų kuo mažiau laiko. Vertinant visumą su T. S. suėmimu susijusių aplinkybių, susidaro įspūdis, kad suėmimas nuteistajam buvo taikomas kaip išankstinė bausmė už neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, tuo labiau kad bylą nagrinėjant teisme buvo daug ilgų pertraukų, per kurias nevyko jokių proceso veiksmų.

8.1. Pirmosios instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, teisėjas demonstravo išskirtinį savo palankumą prokurorui bei kaltinimo liudytojams ir akivaizdų šališkumą. Tokia išvada daroma dėl šių argumentų: teisėjas nemotyvavo, kodėl atmetė gynybos prašymą grąžinti bylą prokurorui ištaisyti kaltinamojo akto trūkumus; prokurorui pagarsinus kaltinamąjį aktą, teisėjas nepaaiškino nuteistajam tų kaltinimo aspektų, kurie jam buvo neaiškūs; teisėjas tikslingai formulavo kaltinimo liudytojams klausimus, kad būtų gauti tokie patys parodymai, kurie užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, nereagavo į gynybos pastabas dėl apklausų darymo pažeidimų; teisėjas nuspendė pagarsinti nuteistųjų R. P. ir D. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nesuteikęs jiems galimybės iš pradžių duoti parodymus teisiamajame posėdyje; teisėjas, garsindamas šių nuteistųjų parodymus, iškraipė jų turinį ar neskaitė jų dalies, kuri paneigia T. S. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką; teisėjas, nespręsdamas prokuroro pateikto vaizdo įrašo ir nuotraukų sąsajumo (liečiamumo) su byla, pareiškė, kad ši medžiaga bus iš karto tiriama; teisėjas, gavęs jam pareikštą nušalinimą, iš karto neišėjo spręsti tokio klausimo į pasitarimų kambarį, o klausė proceso dalyvių nuomonės; teisėjas oficialiai pareiškė, kad gynybos prašymas apklausti prokurorą buvo išspręstas, nors iš tiesų to nebuvo padaryta.

8.2. Kita, anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo šališkumą įrodanti aplinkybė yra ta, kad teisėjas leido T. S. suėmimo vykdymo vietoje naudotis tam tikromis teisėmis (pavyzdžiui, teise pasimatyti) iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo, o tai rodo išankstinį siekį jį laikyti suimtą. Be to, teisėjas po pranešimo apie bylos nagrinėjimo pabaigą ir nuosprendžio skelbimo datą sprendė T. S. skirto suėmimo termino pratęsimo klausimą, nors tai prieštarauja BPK nuostatoms, reglamentuojančioms bylos nagrinėjimo proceso pabaigimą. Nutartimi nuteistajam skirto suėmimo terminas pratęstas iki 2016 m. vasario 3 d., nors prieš tai buvo pranešta, kad skundžiamas nuosprendis bus skelbiamas dar 2015 m. gruodžio 3 d., o pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kardomųjų priemonių taikymas nuteistajam išsprendžiamas nuosprendžiu. Kasatorius, analizuodamas skundžiamo nuosprendžio turinį, tvirtina, kad šiame procesiniame dokumente taip pat yra teismo šališkumo įrodymų: jame pateikti argumentai, kad T. S. yra pirkęs chemines medžiagas iš T. B., jis yra teistas už nusikalstamus veiksmus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, R. P. ir D. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad T. S. ir anksčiau prekiavo narkotikais, nesusiję su kaltinimu, pagal kurį T. S. nuteistas, ir pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išankstinį negatyvų nusistatymą prieš nuteistąjį.

8.3. Kasatorius, grįsdamas apeliacinės instancijos teismo šališkumą, tvirtina, kad šis teismas neišnagrinėjo su pirmosios instancijos teismo šališkumu susijusių argumentų tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir motyvuotai nepanaikino gynybos abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Be to, apeliacinės instancijos teismas, dar prieš išnagrinėdamas T. S. apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 16 d. nutartyje išdėstė savo nuomonę dėl T. S. kaltės, tuo labiau kad gynybos prašymas pakeisti nuteistajam suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę išnagrinėtas tik praėjus trims mėnesiams. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, visą laiką T. S. laikytas suimtas be jokios teisminės kontrolės, nenustatant ir netęsiant suėmimo terminų, taip pažeidžiant BPK 123 straipsnio 6 dalies, 130 straipsnio 3 dalies, 131 straipsnio 3 dalies, 233 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad tai, jog amfetamino gamybai reikalingas medžiagas pirkto T. S., patvirtina liudytojos T. B. parodymai, nors skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis nebuvo pripažintas padaręs šią veiką. Taigi apeliacinės instancijos teismas šiuo teiginiu sąmoningai siekė pabrėžti tariamą T. S. kaltumą.

8.4. Kasatorius daro išvadą, kad teismų šališkumas ne tik paneigė T. S. teisę į nešališką teismą ir baudžiamąjį procesą, bet ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti joje teisingus sprendimus.

9. Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas G. Putvinskis prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 6 d. nutarties dalis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 bei 3 dalis ir šią bylos dalį nutraukti; 2) netenkinus šio prašymo, pakeisti teismų sprendimus ir paskirti R. P. švelnesnę bausmę; 3) paskirti R. P. stacionarią kompleksinę teismo psichiatrinę-narkologinę ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar R. P. sirgo psichikos liga bei buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir galimai padarytos nusikalstamos veikos padarymo metu gebėjo suprasti savo veiksmų esmę.

9.1. Kasatorius nurodo, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes pagrindė R. P. kaltę iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumą, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų.

10. Kasatorius, nesutikdamas su R. P. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi nuteistojo parodymais, duotais suėmimo pradžioje, nes jam buvo daromas psichologinis spaudimas pareigūnams ir kitiems asmenims neoficialiai lankantis jo suėmimo vykdymo vietoje ir nedalyvaujant gynėjui. Dėl šios priežasties nuteistasis 2012 m. spalio 2 d. surašė prašymą, kad nori atskleisti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš karto po to buvo organizuota R. P. apklausa. Kasatoriaus nuomone, neteisėtai gavus nuteistojo minėtą prašymą, jo duoti parodymai apklausos metu negali būti pripažinti leistinu įrodymu. Paneigdamas R. P. teiginius apie pareigūnų darytą spaudimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien byloje apklaustų pareigūnų parodymais. Be to, R. P. tuo metu buvo abstinencijos būklės. Byloje nustatyta, kad nuteistasis daugiau kaip dešimt metų vartojo narkotines medžiagas, nuo jo sulaikymo iki prašymo surašymo ir parodymų davimo praėjo kelios dienos, o ištyrus sulaikytojo šlapimą, rasta narkotinių medžiagų, todėl R. P. parodymų objektyvumas kelia abejonių.

10.1. Pasak kasatoriaus, nuteistojo veiksmuose nėra BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Byloje yra duomenų, leidžiančių teigti, kad R. P. galėjo suvokti, jog jis atlieka teisėtus veiksmus. Kitam nuteistajam D. D. įsigyjant chemines medžiagas, kuriose nebuvo draudžiamų medžiagų ar prekursorių, R. P. dalyvavo kaip vairuotojas – jis atliko tuos veiksmus, kurių buvo prašoma iš jo atlikti. Liudytoja T. B. ikiteisminio tyrimo metu atpažino tik D. D., kaip asmenį, pirkusį medžiagas parduotuvėje. Byloje nenustatyta, kad R. P. neabejotinai galėjo žinoti, jog D. D. iš legaliai įsigytų cheminių medžiagų gamina psichotropinę medžiagą ar pats kaip nors prisideda prie draudžiamos medžiagos gamybos. D. D. pirmosios instancijos teisme kategoriškai patvirtino, kad R. P. sakė, jog bandys išgauti tauriuosius metalus, o R. P. negalėjo suprasti, kad yra gaminamas amfetaminas. Specialistų išvadose konstatuota, kad ant kratos metu paimtų atskirų pirštinių rasta biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su R. P. genotipu, tačiau byloje gauta duomenų, kad jis tuo metu atliko remonto darbus, išnešdavo statybinį laužą, todėl kratos metu rastas nuteistojo genotipas savaime nepatvirtina nusikalstamos veikos padarymo fakto. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes, todėl, kasatoriaus nuomone, neteisingai pripažino, kad R. P. veiksmuose yra BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai (veika ir padariniai) bei subjektyvusis požymis (tyčinė kaltė).

11. Kasatorius cituoja teismų praktiką dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) sąlygų teisėtumo bei provokacijos sąvokos išaiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008) ir teigia, kad R. P. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes NVIM dalyvio veiksmai, kai jis įgijo psichotropinės medžiagos iš nuteistojo, galimai turi provokacijos požymių. Remiantis NVIM dalyvio parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis anksčiau buvo pirkęs amfetamino iš nuteistojo, todėl parašė žinutę, prašydamas pagalbos įsigyti psichotropinės medžiagos. R. P., kaip asmuo, vartojantis narkotines medžiagas, sulaukęs pagalbos prašymo iš kito asmens, galimai esančio abstinencinės būklės, suprato, kad šis yra itin kritiškoje padėtyje. Pastaroji aplinkybė, kasatoriaus nuomone, neabejotinai turi provokacijos požymių.

11.1. Kasatoriaus teigimu, R. P. pirmosios instancijos teisme prašė apklausti liudytoją A. R., kuri galimai buvo NVIM dalyvis, tačiau šio dalyvio išsikviesti į apklausą nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pasisakydamas dėl tokio apeliacinio skundo argumento, tvirtina, kad NVIM dalyvis nebuvo apklaustas ne tik dėl minėtos priežasties, bet ir dėl to, kad BPK įpareigoja su asmeniu, kuriam taikomas anonimiškumas, atlikti proceso veiksmus taip, kad nebūtų atskleista asmens tapatybė (BPK 198 straipsnio 2 dalis, 203 straipsnis). Kasatoriui neaišku, ar NVIM dalyvis nebuvo iškviestas į apklausą dėl objektyvios priežasties, ar sąmoningai, siekiant netirti gynybos iškeltos versijos. Be to, teismai, nesudarydami R. P. galimybės užduoti klausimų NVIM dalyviui, pažeidė jo teises, tuo labiau kad asmens kaltę grindžiant vien tik NVIM dalyvio, kuriam taikomas anonimiškumas, neapklausto pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose ir vartojančio narkotines medžiagas, parodymais būtų pažeidžiamas įrodinėjimo išsamumo principas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad nuteistasis dalyvavo NVIM dalyvio apklausoje, atliktoje ikiteisminio tyrimo teisėjos, tačiau neuždavė jokių klausimų dėl apklausiamojo asmenybės ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Kita vertus, kasaciniame skunde pabrėžiama, kad tuo metu R. P. ar jo gynėjui nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga, todėl jiems nebuvo žinomi visi faktiniai duomenys. Reikšminga ir tai, kad NVIM dalyvis apklausiamas parodė, kad jam buvo perduoti baltai pilkšvi milteliai, nors specialisto išvadoje nustatyta, jog milteliai yra rusvos spalvos.

12. Kasatorius, aptardamas kitus byloje padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, teigia, kad byloje kratos sankcionuotos ir atliktos pažeidžiant BPK 145 straipsnio 3 dalį ir 160¹ straipsnio 1 dalį. Nutarimuose daryti kratą, prokuroro prašymuose sankcionuoti kratas ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyse nemotyvuota, kokios priežastys 2012 m. rugsėjo 27 d. bent minimaliai pateisino neatidėliotiną šių procesinių prievartos priemonių taikymą. Priešingai, neatidėliotiną kratų darymą paneigia 2012 m. rugsėjo 26 d. tarnybinis pranešimas. Be to, procesiniuose dokumentuose krata garaže sankcionuota kaip krata žemės sklype, nors žemės sklypo ir patalpos teisinis režimas kratos darymo požiūriu yra skirtingas; procesiniuose dokumentuose, be kita ko, minimas konkretus butas, kuriame turėjo būti padaryta krata, tačiau iš tiesų ši procesinė prievartos priemonė taikyta ir kitame bute. VĮ Registrų centro duomenys apie pastatų, statinių ir kito nekilnojamojo turto adresus, unikalius numerius yra prieinami teisėsaugos institucijoms ir teismams, todėl preciziškas formalumų nesilaikymas leidžia pripažinti žmogaus teisių pažeidimą, kuris sudaro pagrindą priimti išteisinamąjį nuosprendį ar švelninti bausmę.

Nors byloje yra duomenų apie R. P. ilgalaikę priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, o tai savaime kelia abejonių dėl jo pakaltinamumo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą apklausti gydytoją narkologą, paskirti nuteistajam stacionarią kompleksinę teismo psichiatrinę-narkologinę ekspertizę. Be to, byloje būtina išsiaiškinti, ar būdamas abstinencijos būsenos R. P. galėjo būti apklausiamas.

Pirmosios instancijos teismo teisėjas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nes 2014 m. spalio 22 d. teismo posėdyje nemotyvavo, kodėl atmetė prašymą grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Be to, šis teisėjas sąmoningai formulavo liudytojams klausimus, palankius kaltinimui, stengėsi gauti tokius liudytojų parodymus, kokie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, suteikė prokurorui teisę vadovautis liudytojų parodymais, kurie nebuvo pagarsinti teisme, ir užduoti atsakymą menančius klausimus. 2015 m. vasario 23 d. vykusiame teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismo teisėjas, nusprendęs pagarsinti rašytinę bylos medžiagą, perskaitė ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymus, nors jie dar nebuvo apklausti teisme. R. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriais jis ginčijo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką dėl narkotinės medžiagos gamybos, nebuvo perskaityti, o pagarsintų jo parodymų turinys interpretuotas kaltinimui palankia kryptimi.

13. Pasak kasatoriaus, teismų sprendimuose išsamiai neatskleista, kodėl pripažinta, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstama veika buvo padaryta organizuota, o ne bendrininkų grupe. Aiškiai ir nedviprasmiškai nenustačius bendrininkų vaidmens, atsižvelgiant į tai, kad R. P. tik veždavo D. D. iki parduotuvės, padėdavo sunešti pirkinius ir atlikdavo kitus pagalbinius darbus, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad R. P. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo pavojingesnis, jis laikomas nusikaltimo organizatoriumi ar aktyviu vykdytoju. Nuteistojo vaidmuo buvo antraeilis, todėl organizuotos grupės, kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės, inkriminavimas yra nepagrįstas.

14. Kasatorius teigia, kad R. P. paskirta bausmė yra neteisinga, nes jis už padėjimą padaryti nusikalstamą veiką buvo nuteistas griežtesne bausme nei kiti nuteistieji. Be to, R. P. buvo teisiamas už nusikalstamas veikas, padarytas 2012 m. Kasatorius, remdamasis teismų praktika (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-7-109/2013), tvirtina, kad, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti pripažinta tai, kad dėl jo baudžiamasis procesas vyko pernelyg ilgai, todėl buvo neproporcingai suvaržytos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. R. P. bausmės švelninimui reikšmės turi ir tai, kad suėmimo vykdymo vietoje nuteistojo asmenybė apibūdinta teigiamai, jis nepalaikė kalinių subkultūros ir yra jauno amžiaus.

15. Atsiliepimu į kasacinius skundus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Matevičius prašo nuteistojo T. S. gynėjo advokato R. Merkevičiaus ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato G. Putvinskio kasacinius skundus atmesti.

15.1. Prokuroras teigia, kad kasatorių nurodomi argumentai dėl BPK 20, 305 ir 332 straipsnių pažeidimų yra deklaratyvūs, paremti subjektyvia faktinių aplinkybių interpretacija. Vien abstrakčios kasacinių skundų formuluotės, susijusios su netinkamu įrodymu vertinimu, visų apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų nepasisakymu, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad teismų sprendimai neatitinka jiems keliamų turinio ir formos reikalavimų. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad byloje surinkti ir vėliau įrodymais pripažinti duomenys įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Nuteistųjų D. D., T. S. ir R. P., liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme, taip pat rašytiniai įrodymai įvertinti tiek atskirai, tiek juos sugretinus tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino ir motyvuotai atmetė apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo nuteistųjų D. D. ir R. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimo, taip pat dėl būtinybės R. P. parodymus vertinti atsižvelgiant į specialisto (narkologo) išvadą. Vien tai, kad kasatorių apeliacinėje instancijoje pateiktos nuteistųjų D. D. ir R. P. parodymų vertinimo versijos buvo atmestos, savaime neleidžia konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Teismai, spręsdami R. P. kaltės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį klausimą, rėmėsi ne tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, bet ir paties nuteistojo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat specialisto išvada ir nusikalstamos veikos imitavimo modelio protokolais. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, BPK 324 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka atliko įrodymų tyrimą ir, vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma, motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus.

15.2. Prokuroras nesutinka su kasatorių argumentais dėl teismų šališkumo. Priešingai, nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismai motyvuotai bei išsamiai pasisakė dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir nenustatė pagrindo grąžinti bylą prokurorui. Kasatoriai teismų šališkumą sieja su jų pozicijai priešingų sprendimų priėmimu, procesinių veiksmų netinkamu atlikimu ir BPK normoms prieštaraujančiu įrodymų vertinimu, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad teismai, nagrinėdami bylą, buvo neobjektyvūs. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat nebuvo pažeistas rungimosi principas. Baudžiamajame procese nuteistiesiems buvo užtikrintos visos jiems BPK garantuojamos teisės: jie teikė įvairius prašymus, kurie buvo tenkinami, buvo išklausytos jų nuomonės, suteikta teisė ginčyti prokuroro argumentus. Kasatorių ginčijama baudžiamojo proceso trukmė apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nebuvo pripažinta pernelyg ilga.

15.3. Pasak prokuroro, teismai nenustatė aplinkybių, kurios galėjo lemti kratų darymo neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl kasatorių išsakytų argumentų, susijusių su tokių procesinių prievartos priemonių neteisėtu taikymu, kurie yra analogiški kasacinių skundų argumentams. Šis teismas nustatė, kad kratos darytos tam įgaliojimus turinčių pareigūnų, laikantis BPK 145 straipsnio 1, 3–4 ir 160¹ straipsniuose nurodytų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl kratų metu rastos psichotropinės medžiagos priimtų specialistų išvadų turinys yra nepatikimas, taip pat leidžiančių abejoti tyrimus atlikusių specialistų kompetencija, jų taikytomis metodikomis. Reikšminga ir tai, kad siekiant tinkamai įvertinti specialistų išvadose nustatytas aplinkybes teismo posėdžių metu buvo apklausti minėtus procesinius dokumentus surašę asmenys.

15.4. Prokuroras nepritaria kasatoriams, kad T. S. ir R. P. padarytos nusikalstamos veikos netinkamai kvalifikuotos pagal baudžiamąjį įstatymą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad bylai reikšmingu laiku nuteistieji neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu (1 698,97 g) amfetamino. Tikslus psichotropinės medžiagos kiekis buvo nustatytas specialisto išvados pagrindu, kuris atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintose rekomendacijose nustatytą labai didelį kiekį. T. S. gynėjas kasaciniame skunde, nesutikdamas su byloje nustatytu amfetamino grynuoju kiekiu, iš esmės analizuoja specialisto išvados turinį, specialistų naudotą metodiką ir psichotropinės medžiagos labai didelio kiekio nustatymo tvarką, o tai nėra BPK 369 straipsnio 2 dalyje nurodytas kasacijos pagrindas.

15.5. Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad T. S. suvokė daromų neteisėtų veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Byloje neginčytinai nustatyta, kad psichotropinė medžiaga buvo gaminama T. S. gyvenamojoje vietoje jam apie tai žinant ir tikslingai davus leidimą užsiimti neteisėta veikla. Be to, įgytų pagalbinių priemonių ir medžiagų kiekis, patalpų, būtinų amfetaminui gaminti, dydis įrodo nuteistojo tiesioginę tyčią daryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Dėl R. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį prokuroras teigia, kad vien teismų praktikos, susijusios su provokacijos požymių išaiškinimu, citavimas ir deklaratyvių teiginių apie NVIM dalyvio išreikštą pagalbos prašymą nuteistajam pateikimas negali būti vertinamas kaip provokacijos faktą įrodančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas įvertino kasatorių apeliacinių skundų argumentus ir pagrįstai pripažino, kad nuteistieji, darydami nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, veikė organizuota grupe. Prokuroras taip pat pabrėžia, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, R. P. paskirtos bausmės dydis nebuvo ginčijamas, todėl jo gynėjo kasacinio skundo argumentai nėra laikytini bylos nagrinėjimo dalyku (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

16. Nuteistojo T. S. gynėjo advokato R. Merkevičiaus ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato G. Putvinskio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų

17. Kasaciniu skundu nuteistojo T. S. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria T. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 6 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį nutraukti arba panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme; nuteistojo R. P. gynėjas prašo panaikinti minėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalis, bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį nutraukti. Kasatoriai tokius prašymus grindžia tuo, kad abiejų instancijų teismai, išnagrinėję bylą, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, taip pat skundžiamuose teismų sprendimuose netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o tai, pasak kasatorių, lėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimą.

17.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, didžioji dalis juose dėstomų argumentų yra skirti teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui teismų padarytoms išvadoms pagrįsti, kurie nesietini su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2–3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kaip minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad kasacinės instancijos teismas naujų duomenų nerenka, todėl nuteistojo R. P. gynėjo prašymas bylą nagrinėjant kasacine tvarka paskirti R. P. stacionarią kompleksinę teismo psichiatrinę-narkologinę ekspertizę atmestinas kaip nepagrįstas.

17.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo T. S. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad, darant kratas, T. S. buvo atimta teisė turėti gynėją, nuteistojo R. P. gynėjo kasaciniame skunde keliamas provokacijos klausimas R. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atveju, be to, teigiama, kad R. P. paskirta aiškiai per griežta bausmė, nors apeliaciniai skundai nebuvo grindžiami šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl šių klausimų. Todėl, vadovaudamasi BPK 367 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija minėtų kasatorių argumentų nenagrinėja.

Dėl nuteistojo T. S. gynėjo prašymo panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme

18. Kasaciniu skundu nuteistojo T. S. gynėjas prašymą panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme grindžia tuo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o teismai, išnagrinėję bylą, buvo šališki.

18.1. BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui.

18.2. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas turi būti pakankamai lakoniškas, bet kartu ir informatyvus, t. y. iš jo turi būti aišku, kuo ir kuo remiantis yra kaltinama. Kaltinamajame akte, be formalių jo turinio elementų (nurodytų 1, 2, 6, 7, 8 punktuose), kuriuos, be jokių abejonių, taip pat reikia aiškiai nurodyti, svarbiausia yra: 1) aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinama; 2) išvardyti visus duomenis, leidžiančius daryti išvadą, kad tą veiką galėjo padaryti kaltinamajame akte nurodytas asmuo; 3) tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma (ar normos) už padarytą veiką numato baudžiamąją atsakomybę (BPK 219 straipsnio 3–5 punktai). BPK detaliai nereglamentuoja nusikalstamos veikos, kurios padarymu asmuo kaltinimas, aplinkybių aprašymo kaltinamajame akte taisyklių, nes tai yra sprendžiama kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodytus baudžiamajame įstatyme.

18.3. Iš byloje surašyto kaltinamojo akto turinio matyti, kad T. S. kaltintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis, veikdamas organizuota grupe, organizavo neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos pagaminimą, t. y. jis subūrė organizuotą grupę, parengė nusikalstamą veiką – neteisėtai pagaminti psichotropinę medžiagą – ir vadovavo šiai nusikalstamai veikai. Nuteistajam inkriminuoti šie konkretūs veiksmai: cheminių medžiagų, reikalingų psichotropinės medžiagos (amfetamino) pagaminimui, nupirkimas, patalpos savo gyvenamojoje vietoje, t. y. bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), suteikimas bei nurodymų R. P. ir D. D. davimas psichotropinei medžiagai gaminti.

18.4. Kasatorius BPK 219 straipsnio nuostatų esminį pažeidimą sieja su tuo, kad iš kaltinimo nėra aišku, koks T. S. veikimo bei vaidmens organizuotoje grupėje turinys ir nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamajame akte kiek įmanoma tiksliau pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis nurodyta T. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės, reikšmingos baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos požymiams nustatyti. Šios instancijos teismas nenustatė, kad T. S. surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismu, jog vien tai, kad T. S. pareikštame kaltinime pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nėra itin išsamiai atskleistas (detalizuotas) nuteistojo veiksmų bei jo vaidmens organizuotoje grupėje turinys ir nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, savaime nereiškia, kad kaltinamajame akte šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aprašymas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatų ir pažeidžia nuteistojo teisę į gynybą. Priešingai, kaltinamajame akte aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymu, išdėstymo pakanka vertinti, ar T. S. veiksmuose yra šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose pateikti išsamūs motyvai, kodėl pripažinta, kad T. S. su R. P. ir D. D. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, veikdami organizuota grupe, juose, be kita ko, aptarti T. S. konkretūs veiksmai, kuriais jis prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir BK straipsnis, nustatantis baudžiamąją atsakomybę už T. S. padarytą veiką, todėl šis procesinis dokumentas atitinka ir BPK 219 straipsnio 4–5 punktų reikalavimus.

18.5. Kasatorius neteisus tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nustatydamas BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pažeidė BPK nuostatas. Kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio analizė apeliacinės instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pašalinta dalis T. S. kaltinamame akte nurodytų veiksmų pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (organizuotos grupės subūrimas, nusikalstamos veikos parengimas ir vadovavimas jai; cheminių medžiagų, reikalingų psichotropinės medžiagos (amfetamino) pagaminimui, nupirkimas; nurodymų kitiems bendrininkams davimas psichotropinei medžiagai pagaminti). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismui, kad nuteistajam pareikšto kaltinimo apimties sumažinimas (pripažinta, kad T. S. pagal išankstinį susitarimą suteikė butą psichotropinei medžiagai gaminti) neleidžia pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo peržengtos bylos nagrinėjimo teisme ribos, kurias nustato BPK 255 straipsnis, tuo labiau kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nenustatyta jokių naujų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybių. Dėl tos pačios priežasties, priešingai, nei tvirtinama T. S. gynėjo kasaciniame skunde, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra iš esmės skirtingos, nei nurodytos kaltinamajame akte (BPK 256 straipsnis). Be to, pirmosios instancijos teismo baigiamuoju aktu tam tikrų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pašalinimas iš kaltinamojo akto kaip neįrodytų nereiškia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

18.6. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. S. suformuluotas kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir sumažinęs T. S. pareikšto kaltinimo apimtį, nepažeidė nuteistojo teisės į gynybą ir nepadarė kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų (BPK 255–256 straipsnių) pažeidimų.

19. T. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišsprendė gynybos prašymo grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimams, nes nepriėmė nutarties, kaip atskiro procesinio dokumento, ir nenurodė nė vieno konkretaus bei aiškaus motyvo, kodėl prašymas atmetamas. BPK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomones. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą.

19.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. S. gynėjas 2014 m. spalio 22 d. teisiamajame posėdyje pateikė prašymą grąžinti bylą prokurorui, nes kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų; pirmosios instancijos teismas išklausė proceso dalyvių nuomones dėl pateikto prašymo, padarė vienos valandos pertrauką ir, grįžęs į teisiamojo posėdžio salę, nutartimi, kuri įrašyta į tos pačios dienos teisiamojo posėdžio protokolą, atmetė minėtą prašymą, motyvuodamas tuo, kad T. S. pareikštas kaltinimas netrukdo pradėti bylos nagrinėjimo iš esmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, kuri įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą, dėl gynybos pateikto prašymo tiksliai nesivadovavo BPK 253 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias, išėjęs į pasitarimų kambarį išspręsti nagrinėjimo teisme metu kilusių klausimų, teismas priima nutartį kaip atskirą dokumentą. Kita vertus, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, t. y. suvaržiusiu įstatymų garantuotas T. S. teises ar sukliudžiusiu teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), tuo labiau kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė T. S. gynėjo prašymą. Be to, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde kėlė kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams klausimą, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai atsakęs į su šiuo klausimu susijusius apeliacinio skundo argumentus, nenustatė BPK 219 straipsnio pažeidimo, kuris būtų pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Todėl teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad dėl aptarto tikslaus BPK 253 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu yra pagrindas naikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

19.2. Kasatorius neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas nepaaiškino nuteistajam tų kaltinimo aspektų, kurie jam buvo neaiškūs, todėl buvo pažeista jo teisė būti tinkamai informuotam apie reiškiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei pažeistos BPK 271 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal šį baudžiamojo proceso įstatymo straipsnį, prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia kaltinamąjį, ar šis supranta kaltinimą, reikiamais atvejais išaiškina kaltinamajam to kaltinimo esmę ir paklausia, ar jis prisipažįsta kaltas. Kaltinamasis turi teisę motyvuoti savo atsakymą.

19.3. Iš 2014 m. spalio 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog, T. S. pareiškus, kad jam nėra aiškus prokuroro perskaitytas kaltinimas (atskiros kaltinimo formuluotės) pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismo teisėjas paaiškino T. S., kuo jis yra kaltinamas, žodžiu išdėstydamas inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas paaiškino T. S. kaltinimą pagal kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes ir objektyviai negalėjo nurodyti tų aplinkybių, kurios tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos. Be to, T. S. iš esmės abejojo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių pagrįstumu, o vien kaltinamojo nesutikimas su inkriminuota nusikalstama veika savaime nereiškia, kad jos padarymo aplinkybių išdėstymas kaltinamajame akte yra neaiškus. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas, kad T. S. buvo suprantama kaltinimo, suformuluoto pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, esmė, taip pat atsižvelgė į T. S. ir jo gynėjo aktyvų dalyvavimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (jie teikė prašymus, uždavė klausimus apklausiamiems asmenims) bei paties T. S. duotų parodymų turinį. Todėl teisėjų kolegija sutinka su šios instancijos teismo padaryta išvada, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, BPK 271 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, nuteistajam teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisė į gynybą nesuvaržyta.

20. T. S. gynėjas kasaciniame skunde prašymą naikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme taip pat nepagrįstai grindžia tuo, kad bylą išnagrinėję teismai buvo šališki. Nuteistojo R. P. gynėjo kasaciniame skunde pateikiami argumentai, kurie apskritai nebuvo išdėstyti nuteistojo apeliaciniame skunde, irgi nepatvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumo.

20.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>, 2K-176/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016). Pažymėtina, kad teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2014, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-333-511/2015, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016 ir kt.).

20.2. Iš kasacinių skundų matyti, kad nuteistųjų gynėjai, pateikdami savą vertinimą, pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su jų netenkinančiu atskirų proceso veiksmų atlikimu ir sprendimų priėmimu nagrinėjant bylą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą proceso eigą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, konstatavo, kad nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo tendencingumą ir keliančių abejonių jo nešališkumu. Šios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, išsamiai pasisakė dėl T. S. gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, kurie dar kartą yra pakartojami ir nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde. Skundžiamoje nutartyje motyvuotai atmestos kaip nepagrįstos pirmosios instancijos teismo šališkumą, T. S. gynėjo nuomone, įrodančios aplinkybės, susijusios su bylos teisminio nagrinėjimo pradžioje spręstais klausimais (dėl laiko, skirto T. S. ir jo gynėjui susipažinti su bylos medžiaga, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatės dalyvavimo sprendžiant nuteistajam suėmimo termino pratęsimo klausimą), nutarčių, kuriomis pratęstas T. S. taikyto suėmimo terminas, identiškumu, nemotyvuotumu ir nepagrįstumu. T. S. gynėjas kasaciniame skunde pirmosios instancijos teismo šališkumą, be kita ko, grindžia bylos teisminio nagrinėjimo metu netinkamai atliktu įrodymų tyrimu (asmenų apklausos atliktos tendencingai, netinkamai išspręstas duomenų sąsajumo (liečiamumo) klausimas dėl prokuroro į teisiamąjį posėdį pateikto vaizdo įrašo ir nuotraukų); netinkamai pasirinkta įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme tvarka (nutarta pirmiau pagarsinti R. P. ir D. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, o tik po to juos apklausti); gynybos ar kitų asmenų (pavyzdžiui, D. S.) prašymų neišnagrinėjimu ar netinkamu išnagrinėjimu; bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pernelyg ilga trukme ir nesutikimu su priimtame nuosprendyje padarytomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai įvertino minėtus pirmosios instancijos teismo šališkumo, T. S. gynėjo nuomone, aspektus, nenustatė, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ir padarė pagrįstą išvadą, kad vien gynybos nesutikimas su atskirais pirmosios instancijos teismo atliktais proceso veiksmais ir priimtais sprendimais negali būti laikomas pakankama aplinkybe, pagrindžiančia šios instancijos teismo šališkumą. Tokios išvados nepaneigia ir nuteistojo R. P. gynėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo, kurie yra tokie patys kaip dalis nuteistojo T. S. gynėjo kasaciniame skunde išdėstytų argumentų (dėl netinkamo įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme tvarkos pasirinkimo bei atlikimo ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tenkino kai kuriuos T. S. ir jo gynėjo prašymus, pavyzdžiui, pridėjo prie bylos gynybos teiktus dokumentus, gynybos prašymu iškvietė į apklausą ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusius pareigūnus, specialistus, tyrusius kratų metu rastas medžiagas ir kitus daiktus. Pastebėtina, kad T. S. gynėjas kasaciniame skunde negrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo su jiems palankių sprendimų priėmimu. Atsižvelgusi į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepažeidė nešališkumo reikalavimo.

20.3. T. S. gynėjo kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo argumentuojamos tuo, kad šios instancijos teismas neišnagrinėjo su pirmosios instancijos teismo šališkumu susijusių argumentų tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir motyvuotai nepašalino gynybos keliamų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys).

20.4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016).

20.5. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priešingai, nei teigiama T. S. gynėjo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo. Vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo pateikta argumentacija ir jos pagrindu padarytomis išvadomis neleidžia teigti, kad buvo pažeistos minėtos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos.

20.6. T. S. gynėjas kasaciniame skunde neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, dar prieš išnagrinėdamas T. S. apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 16 d. nutartyje, kuria išspręstas gynybos prašymas dėl nuteistajam taikytos kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimo švelnesne, išdėstė savo nuomonę dėl T. S. kaltės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Iš šios nutarties matyti, kad joje buvo įvertinti byloje surinkti duomenys tik tiek, kiek jie susiję su suėmimo pagrindų ir sąlygų nustatymu, o jokių formuluočių, kurios leistų manyti, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė savo išankstinį vertinimą dėl nuteistojo kaltumo, nėra.

20.7. Kasatorius taip pat akcentuoja, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, T. S. laikytas suimtas be jokios teisminės kontrolės, nenustatant ir netęsiant suėmimo terminų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teismuose ir apeliacinės instancijos teismuose apeliacine tvarka (BPK 366 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalyku nėra kardomosios priemonės, taikytos nuteistajam apeliacinės instancijos teisme, teisėtumo vertinimas. Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio T. S. gynėjo kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini ir nevertintini kaip pagrindžiantys apeliacinės instancijos teismo šališkumą.

20.8. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad nuteistųjų teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Dėl nuteistojo T. S. gynėjo ir nuteistojo R. P. gynėjo prašymų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria T. S. ir R. P. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti

21. Nuteistojo T. S. gynėjas ir nuteistojo R. P. gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai, pripažindami, jog nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, patvirtina byloje surinkti įrodymai, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

21.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014).

21.2. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų, dėl kurių priimtus sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti, neturi pagrindo.

21.3. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

21.4. Nagrinėjamoje byloje teismai, išanalizavę ir įvertinę įrodymus, nustatė, kad T. S. ir R. P. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe su D. D., pagamino labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos: 2012 m. rugsėjo 26 d. T. S. pagal išankstinį susitarimą suteikus savo butą, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), psichotropinėms medžiagoms gaminti, R. P. pristačius į jį medžiagas ir priemones, reikalingas narkotinėms medžiagoms gaminti, D. D. šiame bute pagamino labai didelį kiekį (1 698,97 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino.

21.5. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis ir T. S. bei R. P. kaltę pagaminus labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos grindė R. P. ir D. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kratų protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialistų išvadomis ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais. Šios instancijos teismo nuosprendyje kiekvieno iš nuteistųjų parodymai įvertinti ne tik atskirai, bet ir juos sugretinant tarpusavyje bei su kitais byloje surinktais įrodymais, ir nurodyta, kokiais įrodymais vadovaujamasi, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas detaliai argumentavo, kodėl nesivadovauja R. P. ir D. D. pakeistais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) bylos teisminio nagrinėjimo metu, motyvuotai atmetė šių asmenų versiją dėl jiems ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų neleistinai darytos įtakos ir neteisėto jų parodymų gavimo.

21.6. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme išsamiai išanalizavo R. P. ir D. D. parodymus, duotus baudžiamajame procese, kitus byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes ir vertindamas įrodymus, BPK pažeidimų nepadarė. Be to, skundžiamoje nutartyje atkreiptas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas T. S. ir R. P. kaltę, pagrįstai rėmėsi D. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimui teisėjui, nes jie gauti laikantis BPK 189 straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl laikytini įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Tai atitinka teismų praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-592/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-592/2010">2K-592/2010</a>, 2K-106-693/2016). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, turi būti vadovaujamasi D. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, o nuteistasis negalėjo logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo bylos teisminio nagrinėjimo metu aplinkybių. Skundžiamoje nutartyje taip pat teisingai įvertinti R. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors R. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriais jis pripažino savo kaltę ir išsamiai papasakojo savo, D. D. ir T. S. padarytus veiksmus, nelaikytini savarankišku įrodymu, bet, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, šiais parodymais galima remtis tikrinant D. D. parodymus. Tokie patys išaiškinimai dėl asmens parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pateikti ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372/2005">2K-372/2005</a>, 2K-431/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-592/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-592/2010">2K-592/2010</a>, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Skundžiamoje nutartyje, palyginus šiuos R. P. parodymus su D. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, padaryta išvada, kad abiejų nuteistųjų nurodytos aplinkybės tarpusavyje neprieštarauja. Apeliacinės instancijos teismas taip pat argumentuotai paneigė, kad R. P., būdamas abstinencijos būsenos, davė parodymus, kurie patvirtina D. D. nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami nuteistųjų D. D. ir R. P. parodymus, duotus baudžiamajame procese, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

21.7. T. S. gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad R. P. ir D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra neleistini įrodymai, nes jie davė T. S. kaltinančius parodymus ne teisiamajame posėdyje, pagrįstame rungtyniškumu. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje įtariamojo apklausoje, pagal BPK 189 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, dalyvauja prokuroras ir, esant įtariamojo prašymui, jo gynėjas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, pagal šį baudžiamojo proceso įstatymo straipsnį, įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje kito įtariamojo apklausoje, užduoti jam klausimus, kai apklausa baigta, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas, nenustatyta, o tai reiškia, kad prokuroras neturi pareigos užtikrinti įtariamojo ar jo gynėjo galimybes dalyvauti kito įtariamojo apklausoje ikiteisminėje proceso stadijoje, t. y. pas ikiteisminio tyrimo teisėją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-489/2016, 2K-239-303/2016). Vadinasi, T. S. ir jo gynėjui nepranešus apie galimybę dalyvauti įtariamojo D. D. apklausoje, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, T. S. teisė į teisingą procesą šioje stadijoje nebuvo pažeista. BPK taip pat nenustato, kad, ikiteisminio tyrimo pareigūnui atliekant įtariamojo apklausą, kitas įtariamasis (nusikalstamos veikos bendrininkas) ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje (BPK 188 straipsnis). Todėl T. S. ir jo gynėjo nedalyvavimas R. P. apklausose, kurias atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nelaikytinas BPK pažeidimu, tuo labiau kad, kaip minėta, šie R. P. duoti parodymai teismų nebuvo laikomi savarankiškais įrodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad T. S. ir jo gynėjui buvo užtikrinta teisė užduoti klausimus kitiems nuteistiesiems tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. D. ir R. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti nepažeidus įrodymų leistinumo reikalavimų, nurodytų BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

21.8. Pasak T. S. gynėjo, D. D. ir R. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti pažeidžiant BPK nuostatas, nes šis procesinis veiksmas atliktas iki nuteistųjų apklausų, nesuteikus jiems galimybės iš pradžių duoti parodymų teisiamajame posėdyje. Iš 2015 m. vasario 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad R. P. ir T. S., dar prieš duodami parodymus, prašė, kad pirmosios instancijos teismas pagarsintų byloje esančius dokumentus (R. P. prašė pagarsinti visą su juo susijusią bylos medžiagą, o T. S. prašė pagarsinti išvardytus byloje esančius dokumentus), T. S. gynėjas palaikė šiuos prašymus. Pirmosios instancijos teismas pagarsino bylos medžiagą, taip pat D. D. ir R. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dar iki jų apklausų teisiamajame posėdyje, nors tai neatitinka BPK 276 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismui, kad nors pirmosios instancijos teismas tiksliai nesilaikė byloje esančių įrodymų tyrimo tvarkos, kurią nustato BPK XXI skyrius, tačiau šiuo atveju D. D. ir R. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinimas neturėjo įtakos jų bylos nagrinėjimo teisme metu duotiems parodymams, kurie buvo palankūs T. S.. D. D. ir R. P. šioje proceso stadijoje paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime dėl T. S. padarytų veiksmų, ir nurodė priežastis, dėl kurių jie anksčiau davė T. S. nenaudingus parodymus. Be to, skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad, pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismui suteikiama teisė vadovautis įtariamojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jeigu teisiamajame posėdyje jis duoda parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Tokia situacija nustatyta nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgusi į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad D. D. ir R. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme padarius esminių BPK pažeidimų ir jais negalėjo vadovautis teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes.

22. T. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad kratos, kurių metu buvo rasta ir paimta psichotropinė medžiaga, padarytos neteisėtai, pažeidžiant BPK nuostatas, nustatančias kratos darymo pagrindus, procesinę formą ir tvarką (BPK 145 straipsnio 1, 4–5 dalys, 149 straipsnio 7–9 dalys, 160¹ straipsnio 1 ir 3 dalys). Dalis analogiškų argumentų dėl kratų neteisėtumo pateikiama ir R. P. gynėjo kasaciniame skunde.

22.1. BPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą.

22.2. Priešingai, nei teigia kasatoriai skunduose, byloje buvo faktinis pagrindas daryti kratas neatidėliotinai bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir garaže, esančiame žemės sklype, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas įvertino tyrėjo R. V. 2012 m. rugsėjo 26 d. tarnybinio pranešimo dėl gautos informacijos, susijusios su psichotropinės medžiagos (amfetamino) gaminimu ir prekursorių laikymu minėtose patalpose, turinį ir pagrįstai pripažino, kad, prieš priimant sprendimą daryti kratas, byloje buvo pakankamai faktinių duomenų apie daromą galimą nusikalstamą veiką. Šios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. tarnybiniame pranešime tik kitą dieną (2012 m. rugsėjo 27 d.) parašyta rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir į liudytojo (pareigūno) S. P. parodymus apie būtinumą kuo greičiau surinkti bylai reikšmingus duomenis, padarė teisingą išvadą, kad byloje buvo neatidėliotinas atvejis daryti kratas. Todėl vien tai, kad nutarimuose daryti kratas ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyse, kuriomis patvirtintas kratų teisėtumas, nėra detalizuoti duomenys dėl kratų darymo neatidėliotinumo, neleidžia teigti, kad buvo pažeistos BPK 145 straipsnio 3 dalies ir 160¹ straipsnio 1 dalies nuostatos.

22.3. Teisėjų kolegija nepritaria kasatorių skundų teiginiui, jog kratų neteisėtumą patvirtina ta aplinkybė, kad jų darymo vietos netinkamai procesiškai įformintos. Iš 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarimo daryti kratą matyti, kad nutarta taikyti šią procesinę prievartos priemonę žemės sklype ir jame esančiose pagalbinėse patalpose, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tyrėjo R. V. kitame (2012 m. rugsėjo 27 d.) tarnybiniame pranešime nurodyta informacija, jog žemės sklype, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), esantis garažas nėra registruotas kaip statinys Nekilnojamojo turto registre, todėl, vadovaujantis šia informacija, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarime daryti kratą ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje, kuria patvirtintas kratos teisėtumas, garažas įvardytas pagalbine patalpa. Kitame 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarime daryti kratą užfiksuota kratos darymo vieta – butas, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis nuteistojo motinai J. S.. Pagal tos pačios dienos kratos protokolą, krata buvo atlikta šio buto dviejuose aukštuose, o antrame aukšte esančiame kambaryje rasta ir paimta įvairių daiktų ir medžiagų, susijusių su psichotropinės medžiagos gamyba. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas T. S. gynėjo apeliacinio skundo teiginį, kad namo antrame aukšte oficialiai D. S. vardu įregistruotas kitas butas, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), kuriame nebuvo procesiškai įformintas kratos darymas, pagrįstai atsižvelgė į kratos darymo aplinkybes. Šios instancijos teismo nutartyje įvertinta tai, kad pagrindas kratai daryti buvo gauta informacija, jog T. S. gyvenamojoje vietoje, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), specialiai įrengtame kambaryje gali būti gaminamas amfetaminas; sulaikytas T. S. nurodė gyvenantis tuo pačiu adresu; pagal liudytojos G. S. (T. S. dukters) ir nuteistojo R. P. parodymus, T. S. gyveno namo antrame aukšte; pirmosios instancijos teisme apklausti kratą padarę pareigūnai nenurodė, kad patekimas į antrą aukštą buvo atskirai rakinamas, iš ko jie būtų galėję suprasti, kad antrame aukšte yra atskiras butas; nei darant kratą, nei gavus kratos protokolo kopiją nuteistasis nereiškė pretenzijų dėl kratos darymo kitu adresu esančiame bute. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad krata buvo padaryta T. S. gyvenamosiose patalpose, todėl negalima teigti, kad ji buvo neteisėta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėja nutartimis patvirtino abi kratas, taigi ji nenustatė šios procesinės prievartos priemonės taikymo nepagrįstumo ir neteisėtumo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nutarimai daryti kratas ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartys, kuriomis patvirtintas kratų teisėtumas, priimti nepažeidžiant BPK 145 ir 160¹ straipsnio nuostatų.

22.4. T. S. gynėjas kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai abejoja faktinėmis kratų darymo aplinkybėmis. Pasak kasatoriaus, kratas darę pareigūnai neturėjo įgaliojimų taikyti šią procesinę prievartos priemonę, nes byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje buvo pavesta atlikti tyrėjui S. Š.. Byloje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą byloje atliko konkreti ikiteisminio tyrimo įstaiga – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdyba, kurios skirtinguose skyriuose dirbo tiek kratas darę pareigūnai, tiek S. Š.. Pagal pirmosios instancijos teisme apklaustų pareigūnų parodymus, jie darė kratas vykdydami gautus nurodymus. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismui, kad tai, jog byloje raštu nebuvo duoti nurodymai konkretiems tos pačios ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnams daryti kratas, nepatvirtina, kad jie veikė neturėdami tam įgaliojimų, ir neleidžia kratų pripažinti neteisėtomis.

22.5. Kasatorius neteisus tvirtindamas, kad atliekant kratą bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), buvo pažeista BPK 145 straipsnio 4 dalies nuostata, kuri nustato, kad, darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis. Byloje nustatyta, kad kratos darymo minėtame bute metu dalyvavo T. S., kuris yra J. S. (buto savininkės) sūnus, krata bute pradėta atlikti tik pristačius nuteistąjį į nusikalstamos veikos padarymo vietą ir ieškoma nusikalstamai veikai tirti reikšmingų daiktų tik toje buto patalpoje, kur tuo metu buvo T. S.. Taigi daryti išvadą, kad atliekant kratą bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), nedalyvavo nė vienas iš BPK 145 straipsnio 4 dalyje išvardytų asmenų, nėra pagrindo.

22.6. Kasatorius nepagrįstai motyvuoja BPK 149 straipsnio 7 dalies pažeidimą tuo, kad kratų metu rasti ir paimti daiktai neparodyti visiems jose dalyvavusiems asmenims, jie nebuvo individualiai aprašyti kratų protokoluose, supakuoti ir užantspauduoti, todėl nėra galimybės nustatyti, ar specialistams tirti perduoti objektai buvo tie, kurie paimti darant kratas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos T. S. gynėjo argumentus, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, jog ikiteisminį tyrimą atlikę ir jame dalyvavę pareigūnai buvo suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį. Skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys, kad atlikus kratą bute, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), T. S. neprieštaravo dėl kratos rezultatų, be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad specialių žinių reikalaujantiems tyrimams buvo pateikti ne kratos bute metu rasti daiktai ar medžiagos ir jų kiekiai. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi D. D. baudžiamajame procese duotais parodymais, kad jis T. S. suteiktame bute pagamino tiek psichotropinės medžiagos, kiek jos kratų metu ir buvo rasta, teisiamuosiuose posėdžiuose apklaustų pareigūnų, atlikusių ikiteisminio tyrimo veiksmus, parodymais ir specialistų nurodytomis aplinkybėmis (kratų metu rastos medžiagos ir priemonės buvo supakuotos, specialistai išvadas padarė vadovaudamiesi nustatyta metodika). Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino T. S. gynėjo minėtus argumentus ir nenustatė pagrindo daryti kitokią išvadą dėl kratų metu rastų daiktų ir medžiagų (jų kiekių) patikimumo, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad byloje nenustatytas BPK 149 straipsnio 7 dalies pažeidimas.

23. T. S. gynėjas kasaciniame skunde neteisus teigdamas, kad byloje esančių specialistų išvadų turinys neatitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Kasatorius iš esmės pateikia savo nuomonę dėl byloje esančių specialistų išvadų turinio (specialistai ištyrė ne tą medžiagą, kuri buvo pateikta jiems tirti, ir ne visą jos kiekį, specialistų išvadose nenurodyta, kokias konkrečias faktines aplinkybes, turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti, nustatė specialistai ir kt.), tačiau vien kasatoriaus nesutikimo nepakanka teigti, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi specialistų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas T. S. gynėjo argumentus dėl specialistų išvadų nepatikimumo, konstatavo, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių abejoti specialius tyrimus atlikusių specialistų kompetencija, jų taikytomis tyrimų metodikomis ir pateiktų specialisto išvadų teisingumu. Šios instancijos teismas įvertino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustų specialistų paaiškinimus, duotus atsakant į proceso dalyvių klausimus, ir byloje esančių specialistų išvadų turinį bei nenustatė jokio pagrindo, kuris leistų daryti išvadą dėl specialistų išvadų nepatikimumo. Teisėjų kolegijos nuomone, teismai, pripažinę, kad byloje esančios specialistų išvados atitinka BPK 90 straipsnio 3 dalyje keliamus reikalavimus, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

24. T. S. gynėjas kasaciniame skunde nuteistojo nekaltumą grindžia tam tikromis byloje nenustatytomis aplinkybėmis ir nesurinktais duomenimis, pavyzdžiui, tuo, kad: ant T. S. drabužių neužfiksuota jokių psichotropinės ar narkotinės medžiagos pėdsakų; nė vienoje iš patalpų, kurioje buvo gaminama psichotropinė medžiaga ar (ir) kurioje buvo laikomi įrankiai, talpyklos, nerasta nuteistojo kvapo pėdsakų ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl T. S. kaltumo padarius nusikalstamų veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina, kad BPK nereglamentuoja, kiek byloje turi būti surinkta įrodymų, kad būtų galima pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką. Klausimą dėl įrodymų pakankamumo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Įvertinęs įrodymus, teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka daryti neabejotinai išvadai, kad T. S. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismų padaryta išvada. Vien kasatoriaus nepritarimas teismų išvadoms dėl įrodymų, kuriais grįsta T. S. kaltė, pakankamumo savaime nereiškia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

25. Kasatoriai skunduose nepagrįstai tvirtina, kad T. S. ir R. P. veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

25.1. Kaip matyti iš teismų sprendimų, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai T. S. ir R. P. veikose yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti. Priešingai, nei kasaciniame skunde nurodo T. S. gynėjas, byloje įrodyta, kad nuteistieji neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (amfetamino). Atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, byloje nustatyta, kad tirti pateiktose medžiagose yra 1 698,97 g amfetamino. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.), labai dideliu amfetamino kiekiu laikoma, kai šios psichotropinės medžiagos svoris viršija 100 g. Taigi nuteistųjų neteisėtai disponuotos psichotropinės medžiagos kiekis teismų pagrįstai pripažintas kaip atitinkantis BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyko požymius.

25.2. Kasatorių argumentai, kad teismų sprendimuose neatskleistas nuteistųjų tyčios padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką turinys, atmestini. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia – ją darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką tai reiškia, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2009">2K-33/2009</a>, 2K-587/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-604/2014, 2K-561-511/2015). Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426-507/2016">2K-426-507/2016</a>).

25.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad byloje neabejotinai įrodytos nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, t. y. kad D. D. amfetaminą gamino T. S. gyvenamojoje vietoje pagal išankstinį susitarimą, T. S. apie tai žinant ir leidus tai daryti, o R. P. pagal išankstinį susitarimą sunešė visas reikalingas medžiagas ir priemones psichotropinės medžiagos gamybai. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad T. S. negalėjo žinoti apie bute, kuriame jis lankėsi ir gyveno, vykstančią didelio kiekio psichotropinės medžiagos gamybą, kurios metu dėl cheminių reakcijų susidariusius kvapus siekta pašalinti suremontavus patalpas ir įrengus tinkamą ventiliaciją. Šios instancijos teismas, vertindamas T. S. tyčios turinį, taip pat atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau buvo teistas už nusikalstamų veiksmų, susijusių su narkotinių medžiagų disponavimu, padarymą. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad amfetaminas T. S. gyvenamojoje vietoje buvo gaminamas ne pirmą kartą, o iš D. D. buvo reikalaujama pagaminti kuo didesnį šios draudžiamos medžiagos kiekį.

25.4. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenukrypdami nuo teismų praktikos ir teisingai vadovaudamiesi byloje surinktų įrodymų visumos analize ir vertinimu, atskleidė T. S. ir R. P. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią disponuoti labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu.

25.5. Priešingai, nei teigiama kasatorių skunduose, teismai taip pat tinkamai atskleidė T. S. ir R. P. dalyvavimo organizuotoje grupėje darant BK 260 straipsnio nustatytą nusikalstamą veiką turinį.

26. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal teismų praktiką, sprendžiant, ar nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2012">2K-275/2012</a>, 2K-35/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426-507/2016">2K-426-507/2016</a>). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Tai reiškia, jog nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153-693/2017">2K-153-693/2017</a>).

26.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad nuteistieji, iš anksto aptarę bendros nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, darymo aplinkybes, pasiskirstė skirtingų užduočių atlikimą: D. D. gamino amfetaminą, R. P. rūpinosi medžiagų ir priemonių psichotropinei medžiagai gaminti pristatymu, o T. S. suteikė patalpas draudžiamai medžiagai gaminti. Kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai buvo reikšmingi ir prisidėjo prie bendro nusikalstamo plano realizavimo. Įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, teismai pripažino, kad T. S., R. P. ir D. D. bendrą nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe.

26.2. Darytina išvada, kad skundžiamuose teismų sprendimuose tinkamai atskleisti BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatytos bendrininkavimo formos (organizuotos grupės) požymiai ir teisingai pripažinta T. S. bei R. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus dėl T. S. ir R. P. kaltumo padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepadarė, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – jiems pritaikytas tinkamai. Todėl kasatorių skundų prašymai panaikinti šią teismų sprendimų dalį ir nutraukti bylą atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistojo R. P. gynėjo prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria R. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti

28. R. P. gynėjas kasaciniame skunde ginčija nuteistojo pripažinimą kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nesutinka su teismų atliktu NVIM dalyvio parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimu, be to, kaip nurodo kasatorius, bylą nagrinėjant teisme nebuvo apklaustas NVIM dalyvis, taip R. P. neužtikrinta teisė užduoti jam klausimų.

28.1. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino nesilaikydami BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių.

28.2. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.

28.3. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą: paties R. P. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas (NVIM dalyvio), parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotus duomenis ir specialisto išvadą. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nustatyta, jog R. P., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, pripažino, kad jis įtarime nurodytu laiku galėjo parduoti amfetaminą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, jog nuteistasis byloje nustatytu laiku ir vietoje pardavė NVIM dalyviui 0,647 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Priešingai, nei teigiama R. P. gynėjo kasaciniame skunde, tai, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįsta ne tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, bet ir kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtų įrodymų visumą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad R. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė R. P. apeliaciniame skunde keltas abejones dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumo.

28.4. Kasatoriaus argumentai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, privalėjo būti apklaustas liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, o to nepadarius, jo parodymais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas, atmestini. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-248/2014). Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nepavyko iškviesti į apklausą liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, nes jis nuolat gyvena užsienyje (17 t., b. l. 91). Esant tokiai objektyviai aplinkybei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagarsino šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti R. P. prašymo apklausti liudytoją A. R., kuri, nuteistojo nuomone, galėjo būti NVIM dalyvė, nes liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausa atliekama, kai kitiems proceso dalyviams nežinoma jo tapatybė (BPK 198 straipsnio 2 dalis, 203 straipsnis), tuo labiau kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog A. R. žino kokias nors bylai reikšmingas aplinkybes. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausoje, atliktoje ikiteisminio tyrimo teisėjos, dalyvavo R. P. ir jo gynėjas. Pastarasis uždavė klausimus apklausiamam asmeniui (5 t., b. l. 20–21). Taigi nuteistajam baudžiamajame procese buvo sudaryta galimybė realizuoti teisę užduoti klausimus jį kaltinančius parodymus davusiam liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas (NVIM dalyviui).

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nenustatyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), todėl nutraukti bylos dalį, kurioje R. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo T. S. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis

Aldona Rakauskienė