Baudžiamoji byla Nr. 2K-222-788/2017
Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00348-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.1.5.3; 1.1.8.1.1; 1.2.20.9.2.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 239 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir V. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Taip pat šiuo nuosprendžiu pagal BK 239 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti A. B., R. D., D. L., M. K., V. A. (A.), L. B.
Iš A. B., V. S., R. D., D. L., M. K., V. A. ir L. B. priteista solidariai Marijampolės pataisos namams 1200,82 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendis pakeistas, tačiau šie pakeitimai nėra susiję su kasatoriumi V. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. S., A. B., R. D., D. L., M. K., V. A. ir L. B. pagal BK 239 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, atlikdami laisvės atėmimo bausmes, aktyviai dalyvavo laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų riaušėse, kurių metu buvo sunkiai sužalotas žmogus. 2012 m. rugsėjo 1 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.10 val., Marijampolės pataisos namuose, esančiuose Marijampolėje, Sporto g. 7, tyrimu nenustatytiems Marijampolės pataisos namų nuteistiesiems organizavus neteisėtą nuteistųjų sambūrį, turint tikslą viešai smurtauti ir pažeisti laisvės atėmimo vietoje nustatytą tvarką, veikdami kartu su kitais tyrimo metu nenustatytais nuteistaisiais, nevykdė Marijampolės pataisos namų pareigūnų reikalavimų laikytis laisvės atėmimo vietoje nustatytos tvarkos, neteisėtai pasišalino iš lokalinių sektorių teritorijos, tyčia gadino pataisos namų tvoras, užraktus ir kitą inventorių, kurstė kitus nuteistuosius viešai smurtauti, apsiginklavę strypais, o L. B. ir peiliu, nuteistųjų sambūryje bėgiojo 3-iojo kontrolės praleidimo posto ir klubo kiemuose, smurtavo prieš kitus nuteistuosius, dėl to riaušių metu buvo sunkiai sužalotas nuteistasis A. V., nesunkiai sužaloti nuteistieji N. D. (N. D.), A. Ž., nežymiai sužaloti nuteistieji V. K., J. D., A. M., taip pat Marijampolės pataisos namams buvo padaryta 1200,82 Eur turtinė žala.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis, kuriomis jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 239 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, visų pirma dėl dvigubo persekiojimo ir dvigubo baudimo (principo non bis in idem pažeidimas). Kasatorius teigia, kad Marijampolės pataisos namų direktorius 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 3888 jam skyrė nuobaudą (penkiolika parų baudos izoliatoriuje) už tuos pačius veiksmus, už kuriuos jis nubaustas skundžiamais nuosprendžiais. Ši nuobauda yra kur kas griežtesnė už pačią iš griežčiausių galimų sankcijų, taikytinų už administracinius nusižengimus. Kaip tvirtina kasatorius, pritaikius jam baudžiamąją atsakomybę, buvo pažeistas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas, kuris nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu asmeniui įsiteisėjo teismo nuosprendis ar nutartis dėl to paties kaltinimo. Skunde nurodoma, kad ši taisyklė taikoma ne tik teismų nuosprendžiams ar nutartims, bet ir bet kokios valstybinės įstaigos (kai ji taiko viešąją teisę ir skiria nuobaudas pagal savo kompetenciją) priimtiems sprendimams. Pagrįsdamas šį teiginį, kasatorius daro nuorodas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, BK 2 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, taip pat į kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-152/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-152/2006">2K-152/2006</a>, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009, 2K-570/2010, 2K-167-788/2015, 2K-219-693/2016. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, apkaltinamajame nuosprendyje dėl šių gynybos argumentų nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas dėl to pateikė netinkamus ir nuo teismų praktikos nukrypstančius išaiškinimus.
2.2. Kasatorius taip pat nurodo, kad jis nuteistas netinkamai pritaikius BK 239 straipsnio 2 dalį, nes riaušių jis neorganizavo. Teigia, kad pagal šį BK straipsnį kaltu galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuris organizavo riaušes laisvės atėmimo ar sulaikymo (suėmimo) vietose. Pasak kasatoriaus, žemesniųjų instancijų teismai nuosprendžiuose nemotyvavo, kuo konkrečiai pasireiškė riaušių organizavimas. Taip pat pažymima, kad faktas, jog veikos atliktos laisvės atėmimo (įkalinimo) įstaigoje, nešalina galimybės jas kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kaip teigia kasatorius, jis visuomet pripažino, kad išdaužė posto lango stiklą, tačiau veiksmai buvo nukreipti tik pareigūnų dėmesiui atkreipti, nes jis norėjo būti sulaikytas ir taip išvengti dalyvavimo bet kokiuose veiksmuose, kurie vėliau buvo kvalifikuoti kaip riaušės. Kasatorius tvirtina, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti ir kaip BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, bet ne pagal BK 239 straipsnio 2 dalį. Skunde taip pat pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė kasatoriui pritaikyta nesiejant jos su tiesioginių vykdytojų veikomis, o turtinės žalos dydis, koks nustatytas byloje, negali būti pripažįstamas didele turtine žala.
2.3. Kasatorius taip pat mano, kad jam paskirta bausmė yra per didelė ir akivaizdžiai prieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytam teisingumo principui.
3. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentais dėl dvigubo nubaudimo ir pažymima, kad Marijampolės pataisos namų direktorius 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 3888 V. S. paskyrė nuobaudą už specialiųjų nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigų nevykdymą, t. y. pritaikė drausminę atsakomybę už nustatytos tvarkos, elgesio taisyklių nesilaikymą, ir tai neužkirto galimybės asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dvigubo nubaudimo negalimumo principas nebuvo pažeistas. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad jis norėjo tik atkreipti pareigūnų dėmesį į vykdomus veiksmus, norėjo būti sulaikytas ir taip išvengti dalyvavimo bet kokiuose veiksmuose, kurie vėliau buvo kvalifikuoti kaip riaušės. Teismas šiuos motyvus paneigė ir pagrįstai įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokurorė teigia, kad kasatoriaus aktyvumas, turimos priemonės, skirtos žmonių žalojimui, ir motyvai pamokyti aukštesnės kastos nuteistuosius bei šių atsakomieji veiksmai, pataisos namų pareigūnų nurodymų nevykdymas, lokalizacijos pažeidimai ir kitų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų pažeidimai, tyčinis pataisos namų turto sunaikinimas šalinant kliūtis ištrūkti iš lokalinių zonų rodo, jog nuteistasis suprato savo neteisėtus veiksmus ir norėjo tokių pasekmių, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsiliepime nurodoma, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog V. S. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 239 straipsnio 2 dalyje, sudėtis, nes jis ir kiti nuteistieji, nevykdydami pataisos namų pareigūnų reikalavimų, neteisėtai pasišalindami iš lokalinių sektorių teritorijų, gadindami pataisos namų turtą, būdami apsiginklavę strypais ir panaudodami smurtą (riaušių metu sunkiai sužalotas A. V.), dezorganizavo Marijampolės pataisos namų darbą, dėl to šios įstaigos administracija 2012 m. rugsėjo 1 d. nuo 21 val. iki 22.10 val. negalėjo kontroliuoti padėties. Sutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad riaušių metu pataisos namams padaryta 1200 Eur turtinė žala nėra žymi, tačiau prokurorė atkreipia dėmesį į tai, jog teismas tik konstatavo padarytos turtinės žalos dydį, bet nenurodė, kad tai yra žymi žala.
3.2. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentais dėl per griežtos bausmės ir pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų bei itin kruopščiai išanalizavo kiekvieno nuteistojo indėlį į nusikalstamos veikos padarymą. Prokurorė teigia, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė ir tai teismui suteikė pagrindą konstatuoti, jog jis yra nusikalsti susiformavusi asmenybė, todėl teismas jam paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. griežtesnę negu sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę, atsižvelgdamas į BK 56 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą pavojingam recidyvistui, nuostatas. Nustatydamas bausmės dydį kasatoriui, teismas atsižvelgė ir į jo tyčinių veiksmų apimtį, aktyvumą riaušių metu, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
4. Nuteistojo V. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl draudimo persekioti ir bausti du kartus už tą pačią veiką (non bis in idem)
5. Kasatorius teigia, kad jis už aktyvų dalyvavimą riaušėse laisvės atėmimo įstaigoje yra nubaustas du kartus: pirma, Marijampolės pataisos namų direktorius 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 3888 paskyrė jam nuobaudą (uždarymą penkiolikai parų į baudos izoliatorių); antra, už tuos pačius veiksmus jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 239 straipsnio 2 dalį. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.
6. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (teisės principas non bis in idem). Šis principas yra įtvirtintas ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą. Principas non bis in idem taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Kita vertus, non bis in idem principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
7. Kaip matyti iš bylos duomenų, Marijampolės pataisos namų direktorius V. S. paskyrė nuobaudą už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų bei 2 dalies 7 punkto reikalavimų nevykdymą, t. y. pritaikė drausminę atsakomybę už nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, specialiųjų pareigų nevykdymą, nustatytos tvarkos ir elgesio taisyklių nesilaikymą. Toks pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės taikymo pagrindas, nei Lietuvos teismų, nei EŽTT praktikoje nelaikomas baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimu. Todėl, priešingai nei teigia kasatorius, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę, ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis drausminei atsakomybei realizuoti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2/2007">2K-7-2/2007</a>, 2K-418/2012).
Dėl BK 239 straipsnio 2 dalies taikymo
8. Kasatorius nurodo, kad jis nuteistas neteisingai įvertinus įrodymus ir netinkamai pritaikius BK 239 straipsnio 2 dalį, nes riaušių jis neorganizavo. Skunde taip pat pažymima, kad faktas, jog veikos atliktos laisvės atėmimo (įkalinimo) įstaigoje, nešalina galimybės jas kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tvirtinama, kad kasatoriaus veiksmai galėjo būti kvalifikuoti kaip BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
9. Pagal BK 239 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas būdamas sulaikytas, suimtas ar atlikdamas arešto, laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę organizavo kitų laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų riaušes, jeigu jų metu buvo sunkiai sužalotas ar žuvo žmogus arba buvo padaryta didelės turtinės žalos, arba atsirado kitokių sunkių padarinių, taip pat tas, kas aktyviai dalyvavo tokiose riaušėse. Kaip matyti iš kaltinamojo akto ir priimtų teismų sprendimų, V. S. buvo kaltinamas ir nuteistas ne dėl riaušių organizavimo įkalinimo įstaigoje, o dėl aktyvaus dalyvavimo jose. Marijampolės pataisos namų pareigūnų, liudytojų parodymais bei kitais įrodymais nustatyta, kad V. S. buvo agresyviai nusiteikęs aktyvus riaušių dalyvis, kuris metaliniu strypu išdaužė trečio kontrolinio praleidimo posto langų stiklus, kurstė antrojo–ketvirtojo lokalinių sektorių nuteistuosius užpulti trylikto–penkiolikto būrių nuteistuosius, per trylikto būrio tvorą pylė karštą vandenį ant nuteistųjų, su kitais nuteistaisiais įsiveržė į trylikto būrio teritoriją ir strypu sudaužė patalpoje esančius veidrodžius bei muzikinį centrą. Riaušėse dalyvavo didelė nuteistųjų grupė (apie 300–400), jos dalyviai, sutelktomis jėgomis puldami ir atsitraukdami, smurtavo prieš penktojo lokalinio sektoriaus nuteistuosius, sužalojo ir sunaikino pataisos namų turtą. Kasatoriaus ir kitų nuteistųjų bendri pakaitomis atliekami veiksmai (šaukimai, kurstymai, provokuojantis ir smurtinis elgesys) patvirtina jų bendrą tyčią dalyvauti riaušėse – atliekamų veiksmų pavojingo pobūdžio suvokimą ir norėjimą taip veikti. Riaušių metu buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis A. V. Sužalojimus patyrė ir nukentėjusieji N. D., A. Ž., V. K., J. D., A. M.. Pagal nustatytas aplinkybes V. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 239 straipsnio 2 dalį, nes nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai: veika, vieta, specialus subjektas (aktyvus laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo dalyvavimas riaušėse), kilę padariniai (dezorganizuotas Marijampolės pataisos namų darbas, sunkiai sužalotas žmogus), tyčinė kaltė. Tai, kad padaryta turtinė žala (1200 Eur) nėra didelė, nereiškia, kad netinkamai pritaikyta BK 239 straipsnio 2 dalis, nes nustatyta kita alternatyvi kvalifikuojanti aplinkybė – riaušių metu buvo sunkiai sužalotas žmogus. Priešingai nei teigia kasatorius, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ar 284 straipsnio 1 dalį neatitiktų įstatymo reikalavimų. Nustačius visus būtinus BK 239 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, atskirų riaušių laisvės atėmimo vietoje dalyvių veiksmai nekvalifikuotini nei kaip svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas, nei kaip viešosios tvarkos pažeidimas.
10. Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir teismų priimtų sprendimų turiniui.
Dėl bausmės
11. Kasatoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįsti. Už nuteistojo V. S. padarytą veiką pagal BK 239 straipsnio 2 dalies sankciją nustatyta tik terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė nuo trejų iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. S. bausmę ir nustatydamas jos dydį, BK nuostatų nepažeidė, įvertino aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti ir individualizuoti, visumą. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkų asmenybes, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, buvo kruopščiai išanalizuotas kiekvieno nuteistojo, tarp jų ir V. S., indėlis į nusikalstamos veikos padarymą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, nusikalto atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę, charakterizuojamas neigiamai, kaip nuolat pažeidinėjęs pataisos namų vidaus tvarkos taisykles bei režimo reikalavimus, turi neišnykusius ir nepanaikinus teistumus, po šio nusikaltimo padarymo nuteistas ir už kitus naujai padarytus nusikaltimus, pirmesniais nuosprendžiais pripažintas pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad V. S. iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, ir tai teismui suteikė pagrindą konstatuoti, jog jis yra nusikalsti linkusi asmenybė, todėl jam skirtina griežtesnė, negu sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė.
12. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia išvados, kad teismas, skirdamas bausmę, nesilaikė įstatymo reikalavimų. Nėra ir jokio pagrindo išvadai, kad paskirta bausmė akivaizdžiai prieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytam teisingumo principui.
13. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. S. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
