G. K. pagal BK 145 str., 287 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-247-788/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49857-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.9;

1.2.5.4.1; 2.1.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžių.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. nuosprendžiu G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, uždraudžiant jam bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu bendrauti su S. K., lankytis jos gyvenamojoje, darbo ir kitose jos galimo buvimo vietose ir turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims visų kategorijų bei rūšių šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus ir šaudmenis; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 4 d. veika) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 6 d. veika) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda; pagal BK 287 straipsnio 1 dalį – 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 4 d. veika) apėmus, jam paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas dešimčiai mėnesių, uždraudžiant jam bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu bendrauti su S. K., lankytis jos gyvenamojoje, darbo ir kitose jos galimo buvimo vietose ir turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims visų kategorijų bei rūšių šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 6 d. veika), 287 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, G. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas dešimčiai mėnesių, uždraudžiant jam bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu bendrauti su S. K., lankytis jos gyvenamojoje, darbo ir kitose jos galimo buvimo vietose ir turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims visų kategorijų bei rūšių šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus ir šaudmenis, ir 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 72² straipsniu, G. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą – per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuteistojo G. K. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. K. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 2200 Eur jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. K. paskirtos ir subendrintos bausmės;

G. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams, uždraudžiant jam bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu bendrauti su S. K., lankytis jos gyvenamojoje, darbo ir kitose jos galimo buvimo vietose ir turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims visų kategorijų bei rūšių šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus ir šaudmenis; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 4 d. veika) – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 6 d. veika) – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams; pagal BK 287 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 4 d. veika) apėmus, jam paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams, uždraudžiant jam bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu bendrauti su S. K., lankytis jos gyvenamojoje, darbo ir kitose jos galimo buvimo vietose ir turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims visų kategorijų bei rūšių šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę iš dalies sudėjus su pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 6 d. veika), 287 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, G. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, uždraudžiant jam bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu bendrauti su S. K., lankytis jos gyvenamojoje, darbo ir kitose jos galimo buvimo vietose ir turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims visų kategorijų bei rūšių šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus ir šaudmenis, ir 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Iš nuteistojo G. K. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. K. priteista 200 Eur jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. G. K. šioje byloje nuteistas:

1.1. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015 m. rugsėjo 4 d., apie 2.00 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, ne mažiau kaip tris kartus įspyrė savo sutuoktinei S. K. į kojas, vieną kartą kumščiu sudavė jai į krūtinę; taip jai padarė krūtinės ląstos, abiejų šlaunų sumušimus su poodinėmis kraujosruvomis, poodinę kraujosruvą dešiniame kelyje ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą;

1.2. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. rugsėjo 4 d., apie 2.00 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš karto po pavartoto smurto prieš sutuoktinę S. K., tyčia žodžiu grasino nustumti ją nuo laiptų, t. y. grasino nužudyti savo šeimos narę, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas;

1.3. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. rugsėjo 6 d., apie 12.00 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, po pavartoto smurto prieš šeimos narę sutuoktinę S. K., išlaužė užrakintas jos kambario, kuriame buvo S. K., duris ir žodžiu grasino ją nužudyti, t. y. nušauti, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas;

1.4. pagal BK 287 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. rugsėjo 6 d., apie 15.00 val., toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino savo tiesiogines pareigas einantiems pareigūnams Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) G. G., Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) D. K., (duomenys neskelbtini) N. Z., A. M., (duomenys neskelbtini) Ž. S., kad juos nušaus ir susprogdins, jeigu jie eis į namą ir ūkinį pastatą jo sulaikyti, taip panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo, kad pareigūnai susilaikytų nuo teisėtų veiksmų atlikimo.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalies, 145 straipsnio 1 dalies, 287 straipsnio 1 dalies nuostatas – ir padarė esminius įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis), BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą, teisingą teismo procesą, nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnis), rungimosi principų pažeidimus, netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką. Kasatorius neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teigia, kad teismų išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, yra nepagrįstos visapusišku ir objektyviu aplinkybių ištyrimu bei įvertinimu.

2.2. Kasatorius dėl jam inkriminuotų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, padarytų 2015 m. rugsėjo 4 d., nurodo, kad jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs ir logiški, ir detaliai cituoja to vakaro įvykių eigą ir aplinkybes. Kasatorius taip pat pažymi, kad konfliktas tarp jo ir sutuoktinės įvyko ne rugsėjo 4, o 5 d., o nukentėjusiosios protokole-pareiškime, policijos įvykių suvestinėje, pareigūnės A. R. užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytos skirtingos įvykio datos. Teismai tai ignoravo, nors tai turi esminę reikšmę nusikalstamų veikų padarymo laikui.

2.3. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai vadovavosi vien nukentėjusiosios S. K., liudytojų E. K., R. M. ir ekspertės Z. M. parodymais dėl sužalojimo ir grasinimo, nes liudytojos E. K. ir R. M. yra jų su nukentėjusiąja dukros, palaikiusios motinos interesus, jų trijų parodymai buvo iš anksto suderinti, o ekspertė – nukentėjusiosios klientė, t. y. nukentėjusioji, kaip draudimo bendrovės agentė, jai teikia draudimo paslaugas. Kasatoriaus teigimu, šeimoje santykiai įtempti, artimieji jį apkalba, siekdami pasisavinti jo pinigus ir išvaryti iš namų, o ekspertė – neobjektyvi. Priešingai, liudytojas sūnus A. K. nurodė, kad mama S. K. nuolat jį (kasatorių) puldavo. Teismai dėl nesuprantamų priežasčių įrodymais pripažino tik dukrų parodymus, tačiau atmetė sūnaus duotus parodymus, nors jo (kasatoriaus) santykis su šiais asmenimis vienodas, jie visi yra jo vaikai. Taip pat teismai nepagrįstai atmetė liudytojų J. K., I. D., L. A. G. parodymus, jo tėvų A. ir V. K. parodymus.

2.4. Anot kasatoriaus, nukentėjusiosios parodymai apie patirtus sumušimus yra paneigti parodymų patikrinimo vietoje duomenimis: pagal įvykio vietos išmatavimus įspirti nukentėjusiajai į šlaunis buvo neįmanoma, o krūtinę jai galėjo skaudėti, nes, pasak minėtos ekspertės, nukentėjusioji įvykio metu sirgo bronchitu. Taip pat kasatorius nurodo, kad, atlikus išorinę nukentėjusiosios apžiūrą bei krūtinkaulio kompiuterinę tomografiją, jokių sužalojimų nebuvo rasta, simptomai dėl skausmo krūtinėje grindžiami vien nukentėjusiosios parodymais. Kasatorius taip pat teigia, kad pareigūnų G. S., T. P., R. K., D. R. parodymai patvirtina, jog smurto požymių nukentėjusiosios kūne jie nematė, sveikata nukentėjusioji nesiskundė. Ekspertė nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir nukentėjusiajai nugriuvus, liudytojas sūnus A. K. patvirtino, jog mama nuolat į ką nors atsitrenkdavo ir taip susidarydavo mėlynės, todėl teismas, kasatoriaus įsitikinimu, privalėjo šias abejones pašalinti ir tenkinti jo gynėjo prašymą skirti kompleksinę ekspertizę dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų. Kaip tvirtina kasatorius, jis nesiekė sužaloti nukentėjusiosios ir jos nesužalojo, smurto prieš ją nevartojo, priešingai, specialisto išvada patvirtina apie jam nustatytus sužalojimus ir padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau teismai šiuos duomenis ignoravo.

2.5. Kasaciniame skunde taip pat neigiami grasinimo nužudyti sutuoktinę faktas, nurodant, kad nukentėjusiosios baimė būti nužudytai nepagrįsta objektyviais įrodymais. Nukentėjusioji laiptais lipo pirma jo (kasatoriaus), todėl net jei jis būtų grasinęs ją nuspirti nuo laiptų, neaišku, kodėl toks pasakymas turėjo būti vertinamas kaip grasinimas nužudyti, nes, anot kasatoriaus, nugriuvimas nuo laiptų nebūtinai lemia mirtį. Kasatorius išsamiai cituoja liudytojo sūnaus parodymus dėl mamos elgesio su juo, seserimis ir tėvu (kasatoriumi), kurie, jo manymu, paneigia nukentėjusiosios ir dukros parodymus, tačiau teismo nepagrįstai buvo atmesti ir neįvertinti. Kasatorius abejoja nukentėjusiosios reakcijos adekvatumu dėl jos galbūt sutrikusios psichikos, nes BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimui svarbu nustatyti, kaip grasinimą suvokia nukentėjusysis. Kasatoriaus nuomone, abejonės dėl nukentėjusiosios suvokto smurto ir grasinimo nebuvo pašalintos, todėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai jo veiksmuose nebuvo nustatyti. Kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2015 m. rugsėjo 6 d.), nes teismai, kaip ir 2015 m. rugsėjo 4 d. nusikalstamos veikos atveju, vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais, nevertindami jų patikimumo, nenustatė nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių jo veiksmuose. Anot kasatoriaus, teismai atmetė aplinkybę, kad į nukentėjusiosios kambarį jis atėjo ne ko nors įbauginti ar gąsdinti, o ieškoti dingusių savo pinigų, neįvertinta, kad S. K. tyčia, siekdama nuslėpti pinigų pasisavinimo faktą, kreipėsi į policiją, policijos pareigūnams apie grasinimus neužsiminė. Kasatorius pažymi, kad, pasak nukentėjusiosios, jis nuolat smurtavo, grasino, bet niekada savo grasinimų neįgyvendino, todėl neaišku, kodėl būtent šį kartą nukentėjusioji nusprendė, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įgyvendinti.

2.6. Kasaciniame skunde dėl BK 287 straipsnio 1 dalies taikymo pažymima, kad turi būti konstatuotas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui pateikto reikalavimo neteisėtumas, kad kaltininko reikalavimas nesusijęs su jo ar kito asmens teisės įgyvendinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013). Be to, minėto BK straipsnio nuostatomis ginama ne subjektų asmeninė laisvė, o valstybės tarnybos ir viešojo administravimo srityje atsirandančių tam tikrų konkrečių teisėtų visuomeninių santykių turinys. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad 2015 m. rugsėjo 6 d. ketino nusižudyti (nusišauti teisėtai laikomu pistoletu), dėl to skambino kunigui, vienuolėms, liudytojui D. Ž., Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini); jie šią aplinkybę teisme patvirtino. Kasatoriaus nuomone, D. Ž, pas jį atvyko ne kaip pareigūnas, o kaip draugas, norėdamas jam pagelbėti, be to, į namus atvykę pareigūnai neinformavo jo nei apie savo atvykimo tikslą, nei apie tai, kad jie yra kieme, todėl jis (kasatorius) negalėjo žinoti ir nežinojo, kad policijos pareigūnų veiksmai yra teisėti ir kad jie yra atvykę jo sulaikyti. Kasatoriaus įsitikinimu, policijos pareigūnų parodymai patvirtina, kad jie realaus pavojaus nejuto, be to, jo žodžiai susprogdinti buvo išsakyti po to, kai jis jau buvo su antrankiais, todėl tai susiję su jo patirtu emociniu šoku, o ne su grasinimu pareigūnams. Kasatorius nurodo ir tai, kad jeigu reikalaujama iš valstybės tarnautojo nutraukti akivaizdžiai neteisėtus veiksmus (neteisėtą veržimąsi į gyvenamąjį būstą, nepagrįstą fizinį smurtą ar žiaurų elgesį), atsakomybė pagal BK 287 straipsnį nekyla.

2.7. Kasaciniame skunde nesutinkama su kasatoriui inkriminuota atsakomybę sunkinančia aplinkybe – buvimu apsvaigus nuo alkoholio, ir teigiama, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. jo neblaivumas nustatytas tik remiantis nukentėjusiosios ir liudytojų dukrų parodymais, o 2015 m. rugsėjo 6 d. vartoti alkoholį jį išprovokavo ir skatino policijos pareigūnas D. Ž., pats jo atnešęs, be to, alkoholį jis vartojo jau po nusikalstamos veikos padarymo.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pagal abiejų instancijų teismų nuosprendžiais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo G. K. kaltės klausimas išspręstas teisingai, jo kaltumas, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 287 straipsnio 1 dalyje, įrodytas BPK numatyta tvarka ir pagrįstas nuosprendžiuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma.

3.2. Prokurorė teigia, kad visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme buvo išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsnio nuostatomis, ir įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai yra išsamiai išanalizuoti ir aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Kasatoriaus argumentai apie Konvencijos 6 straipsnio, BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus bei jo suvaržytas teises į gynybą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisiniais argumentais. Teismai nevaržė G. K. ir jo gynėjo teisės pateikti prašymus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus nukentėjusiesiems, liudytojams, specialistams, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas aplinkybes, ir jie šiomis savo teisėmis procese aktyviai naudojosi, jas realizavo. Apeliacinės instancijos teismas tenkino gynybos prašymus, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu papildomai apklausė nuteistąjį G. K., teismo ekspertą S. S., liudytoją K. Ž., pridėjo prie bylos gynėjo pateiktus dokumentus. Prokurorė pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino nuteistojo apeliacinį skundą, sušvelnindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtas bausmes, taigi nepalankumo jam nerodė. Teismas taip pat nevaržė kasatoriaus ir jo gynėjo teisės reikšti nušalinimus: buvo pareikšti nušalinimai tiek teisėjui, tiek valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui, teismas šį klausimą svarstė ir jį išsprendė motyvuota teismo nutartimi.

3.3. Nukentėjusiosios S. K. parodymai dėl esminių įvykių aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, ji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme vienodai nurodė, kad būtent sutuoktinis ją sužalojo, o po to dar grasino nužudyti – nustumti nuo laiptų, nušauti turimu šaunamuoju ginklu. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojų E. K., R. M. parodymai, taip pat teismo medicinos specialisto išvada bei tyrimą atlikusios teismo medicinos ekspertės Z. M. paaiškinimai teisme, medicininių dokumentų duomenys, liudytojų policijos pareigūnų T. P., A. R., N. V., G. G., D. Ž., D. R. ir kitų parodymai, dėl to teismas neturėjo pagrindo abejoti nei S. K., nei E. K., nei R. M. parodymų patikimumu. Prokurorės teigimu, teismas liudytojų J. K., I. D., L. A. G., A. K., V. K. parodymus įvertino visų bylos įrodymų kontekste ir pagrįstai juos atmetė, nurodydamas tokio sprendimo motyvus.

3.4. Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo, teigia, kad, sprendžiant dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti. Taip pat pagal teismų praktiką nėra būtina nustatyti, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino tą grasinimą realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-639/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-639/2010">2K-639/2010</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-12/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-12/2011">2K-12/2011</a>, 2K-410-693/2015). Byloje nustatyta, kad G. K. grasinimai buvo konkretūs, realūs ir efektyvūs, nes jo ir S. K. santykiai buvo konfliktiški, jis jau buvo panaudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją ir padaręs jai nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat buvo išlaužęs užrakintas jos kambario duris, namuose turėjo net tris šaunamuosius ginklus, elgėsi agresyviai, dėl to ji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai ją nužudyti (nustumti nuo laiptų ir nušauti) gali būti įgyvendinti. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės nuomone, nuteistojo G. K. padarytos dvi nusikalstamos veikos pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

3.5. Prokurorė nurodo, kad iš nukentėjusiųjų S. K., G. S., G. G., D. K., Ž. S., D. R., A. M., N. Z., liudytojų D. Ž., R. K. parodymų, taip pat Bendrojo pagalbos centro informacijos apie S. K. pagalbos skambutį matyti, kad policijos pareigūnai atvyko pas G. K. į jo gyvenamąją vietą būtent dėl jo galbūt neteisėtų veiksmų prieš sutuoktinę. Atvykusiems pareigūnams G. K. liepė pasitraukti ir pagrasino, kad nušaus visus, kurie ateis, be to, pasakė, kad namas yra užminuotas ir pareigūnai nebandytų pas jį patekti, nes juos susprogdins; tuo metu kasatorius buvo ginkluotas užtaisytu šaunamuoju ginklu ir peiliu, grasinimus išsakė ne vieną kartą. Anot prokurorės, policijos pareigūnai veikė teisėtai, nes buvo gavę nukentėjusiosios pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ir privalėjo sulaikyti G. K. bei išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Kasatoriaus reikalavimą neiti pas jį į namą, nesiartinti prie jo, pasitraukti teismas pagrįstai įvertino kaip neteisėtą reikalavimą susilaikyti nuo teisėtų pareigūnų veiksmų kaltininko naudai. Psichinės prievartos panaudojimo objektyvusis požymis G. K. padarytoje veikoje taip pat yra nustatytas, todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes jo padaryta nusikalstama veika pagal BK 287 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

4. Nuteistojo G. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Nuteistojo G. K. kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu jo kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

7. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas neturi tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį G. K., nukentėjusiuosius S. K., G. G., D. K., Ž. S., D. R., G. S., A. M., N. Z., liudytojus D. Ž., T. P., E. K., R. M., V. P., J. K., A. K., A. K., V. K., I. D., L. A. G., R. K., A. R., R. K., D. G., A. R., ekspertę Z. M. paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas nuosprendyje, atkreipęs dėmesį į tai, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai yra konfliktiški daug metų, jie priešiškai nusistatę vienas kito atžvilgiu, tyrė bei analizavo tiek G. K. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė išsamius įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiosios S. K., liudytojos E. K., R. M., A. K., V. K., policijos pareigūnų parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia G. K. kaltę, taip pat išsamiai aptarė jo gynybos versijas dėl nukentėjusiosios sužalojimų kilmės, grasinimų nukentėjusiajai ir policijos pareigūnams realumo bei byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių (dėl pačių įvykių, jų laiko, eigos ir mechanizmo) ir motyvuotai jas atmetė.

8. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir, priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų. Šis teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje (2015 m. rugsėjo 4 d. veika), 145 straipsnio 1 dalyje (2015 m. rugsėjo 6 d. veika), 287 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, ir, priešingai nei teigia kasatorius, motyvuotai pasisakė, kodėl nukentėjusiosios S. K., liudytojų jų abiejų dukrų E. K., R. M., ekspertės Z. M., policijos pareigūnų parodymus laikė patikimais (iš esmės sutampa tarpusavyje ir patvirtina kiti bylos įrodymai) ir jais vadovavosi, nuteistojo parodymus atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams, liudytojo A. K. parodymus vertino kaip neturinčius įrodomosios reikšmės; be to, priešingai nei teigia kasatorius, įvertino ir vadovavosi ir liudytojų nuteistojo tėvų parodymais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir motyvuotai įvertino nukentėjusiosios ir jų dukrų parodymus, paneigdamas nuteistojo abejones dėl jų neobjektyvumo, pažymėjo, kad jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai; taigi, apkaltinamasis nuosprendis buvo grįstas ne vien šiais parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kurie šių asmenų parodymus patvirtino. Teismas taip pat nenustatė pagrindo, kodėl nukentėjusiajai ir dukroms būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį (tėvą). Kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

9. Nors kasatorius skunde cituoja ir itin detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto išvadas, parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenis), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Jokių specialių reikalavimų šeimos narių parodymus pripažinti įrodymais įstatymas nenumato, teismas tokių proceso dalyvių parodymus vertina visų kitų bylos įrodymų kontekste. Kaip minėta, teismas, pripažindamas G. K. kaltu, rėmėsi ne vien nukentėjusiosios ir jų dukrų parodymais. Be to, kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus.

10. Atmestini ir argumentai, kuriais ginčijamos specialistų išvados dėl nukentėjusiosios sužalojimų, taip pat kompleksinės ekspertizės nepaskyrimas, paties kasatoriaus neadekvačios būsenos reaguojant į įvykius neištyrimas. Teismai, siekdami išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, nagrinėjo proceso dalyvių pareikštus prašymus ir, priimdami protokolines nutartis, kai kuriuos jų motyvuotai atmetė, kai kuriuos – pagrįstai tenkino. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu apklausė ekspertę Z. M., kuri paaiškino pateiktas išvadas, atsakė į proceso dalyvių klausimus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino nuteistojo gynėjo prašymą ir, siekdamas pašalinti abejones, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, jo metu apklausė gydytoją K. Ž., kuris paaiškino jo pateiktus medicininius dokumentus dėl nukentėjusiosios sužalojimų, ir specialistą psichiatrą S. S., kuris atsakė į klausimus dėl nuteistojo būsenos įvykių metu. Pažymėtina ir tai, kad po šių asmenų apklausos nuteistojo gynėjas ir nuteistasis atsisakė ekspertizės nuteistajam atlikimo.

11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai nesiėmė procesinių priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir abejonėms pašalinti. Be to, įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>).

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio 1 dalies taikymo

13. Kasaciniame skunde esantys argumentai, kad, inkriminuojant BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nebuvo tinkamai nustatytas grasinimo realumas, neatitinka bylos duomenų.

14. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-300/2013, 2K-410-693/2015 ir kt.).

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 4 d., prieš išreiškiant grasinimą sutuoktinei nustumti nuo laiptų, G. K. prieš ją jau buvo panaudojęs smurtą. Nukentėjusioji, gerai žinodama jo būdą, polinkį agresyviai elgtis (jos teigimu, sutuoktinis prieš ją smurtavo ir anksčiau), patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą. Po kelių dienų, kai prieš nukentėjusiąją jau buvo pavartotas smurtas ir jai jau kartą buvo grasinta ją nužudyti, sekė kitas (2015 m. rugsėjo 6 d.) nuteistojo grasinimas, lydimas agresyvių ir bauginančių veiksmų, – nuteistasis išlaužė nukentėjusiosios kambario duris, staiga įpuolė į kambarį, kur ji miegojo, ir žodžiu ją pagrasino nužudyti; nukentėjusioji išbėgo basa į lauką iš išgąsčio, kvietėsi pagalbą telefonu, pareigūnams taip pat nurodė, kad ją sutuoktinis norėjo nužudyti. Šie duomenys leido teismams padaryti pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti, jog grasinimai gali būti įvykdyti, tuo tarpu nuteistasis suvokė, kad tokiais savo veiksmais kelia nukentėjusiajai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir to norėjo. Grasindamas nuteistasis būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose vertintina aplinkybių, parodančių grasinimo realumo buvimą ar nebuvimą, visuma, o ne pasirinktinai sureikšmintos atskiros aplinkybės, kaip tai nurodoma nuteistojo kasaciniame skunde. Kasatoriaus argumentas dėl abejonių nukentėjusiosios psichine sveikata atmestinas kaip nepagrįstas – teismai nenustatė objektyvių aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių nukentėjusiosios sveikata ir gebėjimu suvokti aplinkybes ir įvykius, taip pat ir objektyvaus pagrindo paskirti nukentėjusiajai psichiatrinę ekspertizę. Esant šioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl nuteistojo išreikštų grasinimų realumo ir pritaria, kad G. K. padarytos veikos (2015 m. rugsėjo 4 d. ir rugsėjo 6 d.) pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

16. Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl netinkamo BK 140 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio 1 dalies taikymo yra deklaratyvūs, iš esmės siejami su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, neigiant teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai teismų nustatyti ir aptarti. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriaus argumentai, susiję su BPK pažeidimais, atmesti kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai G. K. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymu

17. Kasatoriaus teiginiai dėl nepagrįsto jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – apsvaigimo nuo alkoholio – konstatavimo nepagrįsti.

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Pagal teismų praktiką jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2010, 2K-613/2011, 2K-40/2012, 2K-405/2012, 2K-41-697/2015).

19. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas nenustato faktinių bylos aplinkybių, jas nustato pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kaip matyti iš teismų sprendimų, nuteistojo G. K. apsvaigimą nuo alkoholio ir jo įtaką nusikalstamų veikų padarymui teismai nustatė remdamiesi alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, nukentėjusiosios S. K., liudytojų parodymais. Remdamiesi bylos įrodymais, teismai paneigė nuteistojo versijas, jog 2015 m. rugsėjo 6 d. alkoholį vartoti provokavo pareigūnas ar kad alkoholį jis vartojo jau po nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog teismai BK 60 straipsnio l dalies 9 punkte numatytą G. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę nustatė nepagrįstai.

20. Konstatuotina, kad pagal byloje paduoto kasacinio skundo argumentus pagrindas naikinti ar keisti teismų nuosprendžius (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas

Olegas Fedosiukas