Baudžiamoji byla Nr. 2K-257-788/2017
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00061-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.5.1; 2.1.4.11.3.1; 2.1.7.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjo advokato Ramūno Girevičiaus ir nuteistojo V. Č. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 6 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
V. J. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;
V. Č. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5649 Eur), 227 straipsnio 2 dalį – 120 MGL (4519 Eur), 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 Eur), 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus ir iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė V. Č. paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. V. Č. dėl kaltinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta iš V. Č. ir V. J. konfiskuoti kaip kyšį gautus 200 Lt, iš kiekvieno jų lygiomis dalimis – po 28,98 Eur.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 6 d. nutarties dalis, kuria nuteistojo V. J. ir nuteistojo V. Č. gynėjos advokatės Liucijos Jankoitės apeliaciniai skundai atmesti.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti J. R. ir L. L., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. J. ir V. Č. šioje byloje nuteisti už šias nusikalstamas veikas (detalesnis aprašymas pateiktas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje):
1.1. V. J. ir V. Č. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos (toliau – ir Klaipėdos AVPK KPB KPK) 1-ojo būrio patruliais, veikdami bendrininkų grupe, 2014 m. vasario 21 d., apie 14.45 val. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) namu, sustabdę R. M. vairuojamą automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), provokavo duoti, susitarė priimti ir apie 15.05 val., Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, priėmė iš jo 200 Lt (57,92 Eur) kyšį už neteisėtą veikimą ir neveikimą, vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas būtų surašytas ne dėl draudžiamu būdu pervažiuotos pėsčiųjų perėjos ir nustatyto greičio viršijimo, o dėl lengvesnio administracinio teisės pažeidimo.
1.2. V. Č. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą ir aiškiai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. V. Č. 2014 m. vasario 21 d., apie 15.05 val., Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, žinodamas, kad R. M. nepadarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124(1) straipsnio 2 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo, o padarė kitus, sunkesnius administracinius teisės pažeidimus, surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už draudžiamą naudojimąsi mobiliuoju telefonu, jį panaudojo administracinio teisės pažeidimo byloje ir vieną šio protokolo egzempliorių atidavė R. M..
1.3. V. Č. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį taip pat nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su J. R., 2014 m. kovo 2 d., apie 21.30 val., pasiūlė, susitarė duoti ir 2014 m. kovo 9 d., apie 18.20 val., Klaipėdos AVPK KPB patalpose, davė 500 Lt (144,81 Eur) kyšį Klaipėdos AVPK KPB KPK 1-ojo būrio vyriausiajam patruliui L. L. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad J. R. nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn.
1.4. V. Č. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 16 d., apie 22.50 val., Z. K., apklausiamą kaip liudytoją, lenkė duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie V. Č. duotą kyšį L. L..
2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. J. gynėjas advokatas R. Girevičius prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jo ginamojo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
2.1. Kasatoriaus teigimu, teismai, nagrinėdami jo ginamojo baudžiamąją bylą, pažeidė šio teisę į gynybą ir tinkamą, teisingą, rungtynišką procesą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalis), nes ištyrė ne visą kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautą informaciją.
2.2. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo ginamojo buvo pradėtas pagal Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus tyrėjos E. Lukauskaitės 2014 m. vasario 24 d. tarnybinį pranešimą kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gavus duomenis apie galimą jo ginamojo ir V. Č. kyšininkavimą; į baudžiamąją bylą buvo pateikta 2014 m. vasario 21 d. vaizdo įraše ir suvestinėje, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo 2014 m. gegužės 5 d. protokole užfiksuota informacija, kuri neva patvirtina jo ginamojo atliktus nusikalstamus veiksmus. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-383 patvirtintų Rekomendacijų 20 punktą baudžiamajame procese panaudojama paprastai tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija; tokia išslaptinta informacija pateikiama surašant kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą, kuriame išdėstoma ikiteisminiam tyrimui reikšminga informacija (Rekomendacijų 22 punktas). Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole negali būti nurodoma informacija apie naudotas technines priemones, detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą, protokole išdėstomi tik tyrimui reikšmingi duomenys pateikiant apibendrintą tyrimo veiksmo aprašymą ir rezultatus, nurodant tyrimo veiksmų atlikimo laiką, taip pat konkrečių ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų gavimo laiką (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, BPK 179 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 14, 22, 77 punktai). Daugiau kokių nors ribojimų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolui, anot kasatoriaus, teisės aktuose nėra nurodyta. Tačiau nagrinėjamoje byloje buvo išslaptinta tik dalis kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautos informacijos. 2014 m. gegužės 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole aprašyta tik dalis 2014 m. vasario 21 d. sekimo veiksmų (nuo 14.45 val. iki 15.09 val.), nors V. Č. sekimas 2014 m. vasario 21 d. vyko nuo 10.00 val. Taigi, kasatoriaus teigimu, itin reikšminga, įvykio dieną 10.00–14.45 val. gauta informacija, galinti patvirtinti arba paneigti jo ginamajam pareikštus kaltinimus, baudžiamojoje byloje nebuvo išslaptinta ir užfiksuota kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į gynybos prašymus, kreipėsi į kriminalinės žvalgybos subjektą ir paprašė išslaptinti visus duomenis, susijusius su nagrinėjama veika, tačiau, gavęs formalų Imuniteto tarnybos viršininko atsisakymą tai atlikti, nereikalavo, kad teismo pateiktą prašymą svarstytų speciali ekspertų komisija. Anot kasatoriaus, kyla klausimas, kodėl buvo išslaptinta tik jo ginamąjį kaltinanti informacija, o visa likusi informacija, surinkta to paties slapto sekimo metu, liko įslaptinta. Kasatoriaus nuomone, atsakymas galbūt slypi prokuroro žodžiuose pirmosios instancijos teisme, kad sekimą vykdę asmenys „sekimo objektą buvo pametę iš akiračio“. Tai leidžia teigti, kad sekimo metu nebuvo gauti duomenys, patvirtinantys tai, kad R. M. viršijo greitį ir draudžiamu būdu važiavo per pėsčiųjų perėją.
2.3. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, kaip įrodymo byloje, nepasisakė, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu, neatkreipė dėmesio į tai, kad šiame protokole užfiksuota išslaptinta informacija prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (pvz., protokole nurodyta, kad nuteistieji (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje sustojo 14.45 val., nors Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo apžiūros protokole nurodyta, kad tai įvyko 15.00 val.). Anot kasatoriaus, teismai taip pat nepagrįstai nenustatė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas neatitinka Rekomendacijų 14, 22, 77 punktuose, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, BPK 179 straipsnio 2 dalyje tokiam dokumentui nustatytų reikalavimų, o kartu neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodytų įrodymams keliamų reikalavimų.
2.4. Kasatorius nurodo, kad nuosprendis jo ginamajam yra pagrįstas duomenimis, kurie pripažinti įrodymais, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, kad liudytojas R. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas galbūt pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, tačiau šių, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką gautų, parodymų panaudojimo baudžiamajame procese pripažino teisėtu, nes tai nesuvaržė nuteistųjų teisių. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendė, nepasisakė ir nepadarė kategoriškos išvados, ar pažeidžiant įstatymų reikalavimus ikiteisminio tyrimo metu gauti R. M. parodymai baudžiamajame procese apskritai galėjo būti laikomi įrodymais, tuo labiau pagrindiniais. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažįstami BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-577/2010, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017).
2.5. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nuosprendį išimtinai grindė R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir teisiamajame posėdyje gali būti perskaityti tik esantiems įrodymams patikrinti, esant esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamiesi atmetė R. M. teisiamajame posėdyje duotus parodymus apie tai, kad policijos pareigūnai neprovokavo jo duoti kyšį, jis dėl kyšio nesitarė ir jo pareigūnams neperdavė, taip pat ignoravo R. M. teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu grasino jį patį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neva duotą kyšį.
2.6. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nevertino, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą, kad R. M. teisiamajame posėdyje patvirtino parodymus, duotus 2014 m. vasario 21 d., t. y. netrukus po įvykio, jį kelyje sustabdžiusiems Imuniteto skyriaus pareigūnams, jog jis buvo sustabdytas už draudžiamą naudojimąsi mobiliuoju telefonu ir kad pareigūnai jo neprovokavo duoti kyšį ir jis kyšio nedavė. Tik praėjus trims dienoms po įvykio, kaip teisme parodė R. M., Imuniteto tarnybos pareigūnams neoficialiai susitikus su juo prie jo mokyklos bendrabučio, su juo buvo bendraujama ir po to jis buvo nuvežtas į Imuniteto tarnybą, kurioje buvo informuotas apie tai, kad jo laukia tokia pat atsakomybė kaip ir pareigūnų, ėmusių kyšį. Jam nebuvo išaiškintos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją. Taigi, anot kasatoriaus, R. M. buvo apklaustas kaip liudytojas nepaisant to, kad jam galėjo būti, o galbūt ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 227 straipsnį dėl papirkimo. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai neatkreipė dėmesio į tai ir nepasisakė dėl to, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) R. M. buvo nutrauktas 2015 m. sausio 6 d., t. y. tik po to, kai jo ginamojo baudžiamojoje byloje buvo atlikti procesiniai veiksmai ir gauti duomenys kaltinamajam aktui surašyti. Esant tokiai situacijai, tikėtina, kad liudytojui buvo daromas psichologinis spaudimas duoti baudžiamąjį persekiojimą vykdantiems pareigūnams parankius parodymus. Kasatoriaus nuomone, teismas, neįvertinęs ir neatsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė klaidingas išvadas dėl R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo ir jais neteisėtai grindė apkaltinamąjį nuosprendį jo ginamajam.
2.7. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme buvo suvaržytos BPK 7, 10, 21 straipsniuose, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 45 straipsnyje, 324 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos jo ginamojo teisės į teisingą procesą ir gynybą, nes teismas atsisakė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti R. M., kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme.
2.8. Kasatorius taip pat teigia, kad teismų išvados dėl jo ginamojo pripažinimo kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nėra pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesilaikant BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nepagrįstai remiantis R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ištraukomis iš kitų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nekreipiant dėmesio į tai, kad jų parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, buvo teisinantys jo ginamąjį, taip pat į tai, kad kiti objektyvūs įrodymai (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gauti duomenys, Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašas, audito duomenys) nepatvirtina jo ginamojo veiksmuose buvus BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių.
2.9. Kasatorius nurodo, kad jo ginamojo veikoje nėra visų būtinų BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Pirmosios instancijos teismas provokavimą duoti kyšį, susitarimą priimti kyšį ir jo priėmimą konstatavo iš esmės remdamasis vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais R. M. parodymais. Kasatoriaus teigimu, visi kiti duomenys, teismo nurodyti kaip įrodymai, patvirtina tik tas aplinkybes, kurių neneigia ir patys nuteistieji ir kurios nesudaro nusikalstamos veikos požymių. Pasak kasatoriaus, teismai, pažeisdami tiesioginio įrodymų tyrimo taisykles, nesivadovavo teisiamajame posėdyje duotais liudytojo R. M. parodymais, kad pareigūnai jį sustabdė už draudžiamą naudojimąsi mobiliuoju telefonu, kyšio duoti nereikalavo, jis pinigų pareigūnams neperdavė, liudytojų A. M., M. V., I. A. parodymais, kad jie nematė ir negirdėjo, jog policijos pareigūnai būtų reikalavę ar provokavę duoti kyšį, taip pat nematė, kad R. M. kyšį būtų perdavęs pareigūnams. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje tik išvardijo šiuos rašytinius įrodymus, pacitavo liudytojų parodymus ir formaliai konstatavo, kad jie patvirtina jo ginamojo ir V. Č. kaltę padarius nusikalstamą veiką, tačiau iš esmės nepasisakė dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų ir argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pateiktu neteisingu įrodymų vertinimu. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, jog nuteistieji neatliko aktyvių veiksmų provokuojant duoti kyšį, tačiau tariamą jų suvokimą, kad R. M. siūlo kyšį, ir neprieštaravimą kyšio davimui, įvardijo kaip provokavimą duoti kyšį. Kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis prielaidomis, nuosprendyje nurodė, kad septynioliktą vaizdo įrašo sekundę matyti, kaip policijos tarnybinę uniformą dėvintis asmuo dešine ranka įsideda kažką į tarnybinių kelnių išorinę dešinę kišenę ir įsėda į automobilio „Opel“ vairuotojo vietą, nes iš vaizdo įrašo matyti tik tai, kad V. Č. kalbėdamas natūraliai įsikiša ranką į kišenę, tačiau tai, pasak kasatoriaus, jokiu būdu negali reikšti, kad jis įsidėjo kažką, o tuo labiau R. M. neva perduotus pinigus, į kišenę. Kasatoriaus teigimu, kitų faktinių duomenų, patvirtinančių galimus nuteistųjų veiksmus priimant kyšį, nėra. Taigi teismo išvada apie kyšio priėmimą, kasatoriaus nuomone, neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų ir nuoseklios teismų praktikos dėl įrodymų sąsajumo bei pakankamumo ir visų abejonių bei prieštaravimų vertinimo kaltinamojo naudai.
2.10. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad byloje nėra duomenų, jog R. M. 2014 m. vasario 21 d. apie 14.45 val. vairuodamas automobilį naudojosi mobiliuoju telefonu, prieštarauja kitam teismo sprendimui, kuriuo jis nubaustas už tai, jog naudojosi mobiliuoju telefonu. Taigi, kasatoriaus nuomone, teismui net ir pripažinus, kad buvo padaryta nusikalstama veika, ji turėjo būti kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 1 dalį kaip teisėtas veikimas, o ne pagal šio BK straipsnio 2 dalį kaip neteisėtas veikimas. Teismas neteisėtu neveikimu pripažino tai, kad jo ginamasis ir V. Č. R. M. nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo už sunkesnius administracinius teisės pažeidimus, t. y. dėl draudžiamu būdu pervažiuotos pėsčiųjų perėjos ir greičio viršijimo, tačiau nei jo ginamajam, nei V. Č. nebuvo išduoti vaizdo įrašymo ar greičio matavimo įrenginiai, kuriais jie būtų galėję tinkamai užfiksuoti ir įforminti pažeidimus.Taigi nuteistieji neturėjo realių galimybių užfiksuoti faktinių aplinkybių, įrodančių, kad R. M. važiavo per perėją draudžiamu būdu ir (ar) viršijo greitį. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai nesigilino į tai, jog byloje nėra užfiksuotas nei laikas, nei pėsčiųjų perėja, kurioje neva R. M. padarė pažeidimą, nei neleistinas greitis, kuriuo važiavo R. M..
2.11. Be to, kasatorius nurodo, kad teismai, pripažindami jo ginamąjį kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, kuri yra blanketinė teisės norma, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenurodė, kokie konkrečiai teisės aktai kokių konkrečiai valstybės tarnautojo veiksmų atlikimo (neatlikimo) reikalauja ir kokias teisės normas konkrečiais veiksmais pažeidė jo ginamasis.
3. Nuteistasis V. Č. kasaciniu skundu prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, susijusias su jo nuteisimu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį jam nutraukti.
3.1. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir savo sprendimus grindė prielaidomis bei duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes išsamiai neišnagrinėjo jo gynėjos apeliacinio skundo, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmeta esminius jos apeliacinio skundo argumentus, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažįsta teisingu. Kasatoriaus teigimu, vienas esminių jo gynėjos apeliacinio skundo argumentų buvo tas, kad pirmosios instancijos teismas jo (kasatoriaus) kaltę padarius jam inkriminuotas, BK 225 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas iš esmės grindė liudytojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos nepagrįstai ir neteisėtai pripažino patikimais ir BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais. R. M., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, davė parodymus ne tik apie jo ir V. J. neva padarytas nusikalstamas veikas, bet ir apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Vadinasi, šios apklausos, kasatoriaus nuomone, buvo atliktos pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, draudžiančias kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Kasatorius pabrėžia, kad parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, neturi įrodomosios reikšmės, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, savo sprendimus grįsdami ikiteisminio tyrimo metu R. M. duotais parodymais, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. balandžio 15 d. atlikto asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas taip pat negali būti laikomas įrodymu, nes šis procesinis veiksmas buvo atliktas neteisėtai, apklausus R. M. kaip liudytoją apie savo paties galbūt padarytą nusikaltimą.
3.2. Kasatorius, sutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentais, kad BPK nėra numatyta draudimų kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės, pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje R. M. iš pradžių buvo apklaustas kaip liudytojas, nesilaikant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų, ir tik po to, įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. sausio 7 d. sprendimui patvirtinti prokuroro 2015 m. sausio 6 d. nutarimą nutraukti R. M. ikiteisminį tyrimą, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą. Taigi teismų sprendimai galėjo būti grindžiami R. M. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, bet ne jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip liudytoją. Be to, R. M., teisiamojo posėdžio metu apklausiamas kaip liudytojas, ne tik nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nurodė iš esmės visai kitas įvykio aplinkybes, paaiškindamas parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neatitikimo priežastis. Be to, anot kasatoriaus, iš R. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas ir jis buvo verčiamas duoti parodymus ne tik prieš jį (kasatorių) ir V. J., bet ir prieš patį save.
3.3. Kasatorius teigia, kad, pripažinus liudytojo R. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, neleistinu įrodymu, kitų įrodymų byloje nepakanka jo kaltei pagrįsti. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje tik lakoniškai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl jo bei kitų nuteistųjų kaltės ir neva jų padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo bei kvalifikavimo, taip pat paviršutiniškai pakartojo nuosprendyje išdėstytus liudytojų A. M. ir I. A. parodymus, rašytinius bylos duomenis ir pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams dėl jo (kasatoriaus) kaltės padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas buvimo. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra išvadų (kaip ir aiškių atsakymų į jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus) dėl liudytojų A. M., M. V., I. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų, R. M. mobiliojo telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinės, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, suvestinės ir apžiūros protokolo, Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo peržiūros protokolo vertinimo. Kasatoriaus tvirtinimu, toks apeliacinės instancijos teismo „nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, tinkamo kvalifikavimo, kaip tai numato BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos“.
3.4. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nutartyje tik paviršutiniškai pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus liudytojų A. M., I. A. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus nenurodydamas, kuriais iš jų grindžia nutartį, kodėl vienus iš jų priima, o kitus – atmeta. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas negretino liudytojo M. V. teisiamajame posėdyje duotų parodymų su kitais byloje esančiais įrodymais, nors jo gynėjos apeliacinio skundo argumentai buvo susiję ir su šio liudytojo teisiamajame posėdyje duotų parodymų vertinimu. Liudytojai A. M., M. V., I. A. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamajame posėdyje parodė nematę, ar R. M. davė pareigūnams kyšį, taip pat tai, kad R. M., sugrįžęs į automobilį, nieko neminėjo apie pareigūnams duotą kyšį. Be to, teisiamojo posėdžio metu jie nenurodė kokių nors neteisėtų jo ar V. J. veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip provokavimą ar reikalavimą duoti kyšį. Nurodytų liudytojų parodymai iš esmės patvirtina liudytojo R. M. teisiamajame posėdyje duotus parodymus.
3.5. Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas, kad R. M., vairuodamas automobilį, nesinaudojo mobiliojo ryšio priemonėmis, nepagrįstai grindė tik jo mobiliojo telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinės duomenimis, iš kurios matyti, kad 2014 m. gruodžio 21 d. 14:13:01–15:50:40 val. nebuvo užfiksuota skambučių ir SMS žinučių. Kasatorius pažymi, kad liudytojas R. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu vairuodamas rankose jis turėjo mobilųjį telefoną, dėl to ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Kita vertus, tai, kad pagal R. M. mobiliojo telefono abonento skambučių išklotinės duomenis jis niekam neskambino ir nesiuntė SMS žinučių, kasatoriaus nuomone, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad R. M., vairuodamas automobilį, nesinaudojo mobiliojo ryšio priemonėmis. R. M. mobiliojo telefono abonento skambučių išklotinės duomenys nepaneigia to, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 1241 straipsnio 2 dalį už draudžiamą naudojimąsi mobiliuoju telefonu jam buvo surašytas teisėtai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo panaikintas, R. M. sumokėjo jam paskirtą administracinę nuobaudą už ATPK 1241 straipsnio 2 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymą; objektyvių duomenų, patvirtinančių tai, kad R. M. padarė kitą, o ne administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą administracinį teisės pažeidimą, baudžiamojoje byloje nėra.
3.6. Kasatoriaus tvirtinimu, jo kaltės dėl BK 225 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo nepatvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas ir suvestinė bei apžiūros protokolas, Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo peržiūros protokolas. Kasatorius pažymi, kad jis ir V. J. neturėjo objektyvių galimybių nustatyti, ar R. M. viršijo leistiną greitį, nes jų tarnybiniame automobilyje nebuvo sumontuota tam skirta įranga. Pasak kasatoriaus, Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo išklotinė nepatvirtina to, kad R. M. viršijo leistiną greitį ir jis (kasatorius) su V. J. galėjo tai nustatyti besivydami R. M. vairuojamą automobilį ar važiuodami jam iš paskos. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole ir suvestinėje bei apžiūros protokole nėra užfiksuota neginčijamų duomenų, kad R. M. būtų perdavęs jam ar V. J. pinigus. Kita vertus, anot kasatoriaus, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole ir suvestinėje bei apžiūros protokole užfiksuoti duomenys nepaneigia R. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kad „jis bandė duoti pinigus, kadangi norėjo sumokėti baudą vietoje, tačiau kažkuriam iš policininkų pasakius, jog negalima susimokėti, jis patraukė pinigus, pasiėmė protokolą ir grįžo į mašiną, o baudą sumokėjo internetu“.
3.7. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Z. K. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų dėl melagingų parodymų davimo, todėl jis (kasatorius) yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį. Be to, atsižvelgus į Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad kaltinamasis negali atsakyti už melagingų parodymų davimą savo paties byloje nei kaip vykdytojas, nei kaip kurstytojas ar kitoks bendrininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426-788/2015), teismų praktikoje pripažįstama, jog baudžiamojoje byloje gali būti svarstomas klausimas dėl tokio asmens veiksmų vertinimo kaip poveikio liudytojui (BK 233 straipsnis). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo veiksmai dėl 2014 m. rugpjūčio 16 d. pokalbio telefonu metu neva daryto poveikio Z. K., kad šis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus, kaltinamajame akte buvo kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tačiau valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro 2015 m. rugsėjo 9 d. prašymu, jį grindžiant tuo, kad Z. K. 2014 m. rugpjūčio 16 d. nebuvo baudžiamojo proceso santykių subjektu BK 233 straipsnio prasme, veikos kvalifikavimas buvo pakeistas. Taigi, kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami jo veiksmus pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.8. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstyti motyvai ir išvados dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nėra pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes vertindami byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus – pokalbių telefonu įrašus – suklydo dėl jų turinio. Kasatoriaus tvirtinimu, pokalbių telefonu tarp jo, J. R. ir L. L. turinys neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad jis susitarė ir perdavė L. L. 500 Lt (144,81 Eur) kyšį už tai, kad J. R. nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Kartu kasatorius, išdėstęs nuteistojo L. L. parodymus, atkreipia dėmesį į tai, kad nei jis pats, nei kitas nuteistasis J. R. kaltais dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino, objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo L. L. parodymus, nėra. Taigi teismai savo sprendimus dėl jo kaltės padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką iš esmės grindžia nuteistojo L. L. parodymais, kurių nepatvirtina kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, t. y. prielaidomis, kurios turėjo būti vertinamos jo naudai.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. J. gynėjo advokato R. Girevičiaus ir nuteistojo V. Č. kasacinius skundus atmesti.
4.1. Prokuroras, nesutikdamas su kasatorių skundais, pirmiausia pažymi tai, kad juose daug dėmesio skiriama byloje esančių įrodymų analizei, pateikiama sava jų vertinimo versija, o didžioji dalis skunduose nurodytų pažeidimų argumentuojami ginčijant žemesnės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą, duomenų pripažinimą įrodymais, faktinių aplinkybių nustatymą, nors tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas – kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina. Kartu prokuroras nurodo, kad, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, žemesnių instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių pripažinimo įrodytomis ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
4.2. Prokuroras, nesutikdamas su V. Č. kasacinio skundo argumentais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nesilaikymo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šių BPK nuostatų nepažeidė, į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, teisingai ir motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo V. Č. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį.
4.3. Prokuroras, nesutikdamas su kasacinių skundų argumentais, kad nuteistųjų kaltė padarius atitinkamai BK 225 straipsnio 2 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas iš esmės grindžiama tik liudytojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Dėl to asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotą atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir BPK 83 straipsnio 2, 4 dalyse nustatyta liudytojo atsakomybė. Kita vertus, prokuroras pažymi, kad BPK nėra numatyta draudimo kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Anot prokuroro, tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų, o jų parodymai turi būti vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Prokuroro teigimu, egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, o teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali gauti neteisingus parodymus. Tai, kad parodymus duoda liudytojai, neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, prokuroro tvirtinimu, savaime taip pat nepaneigia šių parodymų objektyvumo. Prokuroras pabrėžia, kad, nors apeliacinės instancijos teismas ir pripažino, jog R. M. buvo apklaustas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, nėra teisinio pagrindo nesutikti su teismo išvadomis, kad šioje konkrečioje byloje tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą dėl nuteistųjų kaltės, nes R. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu padaryti pažeidimai nesuvaržė nuteistųjų teisių, tarp jų ir BPK 10, 44, 45 straipsniuose numatytos teisės į gynybą. Be to, prokuroro nuomone, nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK nuostatas. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad išvados dėl V. J. ir V. Č. kaltumo padarius atitinkamai BK 225 straipsnio 2 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas grindžiamos ne vien R. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, o teisiamajame posėdyje ištirtų ir laikantis BPK reikalavimų įvertintų įrodymų visuma, t. y. liudytojų M. V., I. A., A. M. parodymais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis.
4.4. Prokuroras nuteistojo V. J. gynėjo kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs apklausti liudytoją R. M., suvaržė jo ginamojo apeliacijos teisę ir paneigė apeliacinio proceso esmę bei prasmę, atsiliepime įvardija kaip deklaratyvius. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, būtų neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjęs surinktus įrodymus ir dėl to apeliacinės instancijos teisme būtų reikėję atnaujinti įrodymų tyrimą. Anot prokuroro, pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam V. J. BK 225 straipsnio 2 dalis pritaikyta tinkamai; abiejų instancijų teismai savo išvadas grindė teisėtais būdais gautais, teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, byloje esančių įrodymų visuma buvo įvertinta pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to ir reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
4.5. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir objektyviai ištyręs esmines bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad 2014 m. rugpjūčio 16 d. pokalbio telefonu tarp V. Č. ir Z. K. turinys leidžia daryti išvadą, jog V. Č. siekė, kad nebūtų surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl 500 Lt (144,81 Eur) kyšio perdavimo L. L., ir lenkė Z. K., kad šis duotų melagingus parodymus apie jam žinomas aplinkybes. Prokuroro teigimu, tokius nuteistojo V. Č. veiksmus teismai pagrįstai įvertino kurstymą (BK 24 straipsnio 5 dalis).
4.6. Prokuroro teigimu, teismai, nustatydami V. Č. kaltę padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, išsamiai išnagrinėjo baudžiamosios bylos medžiagą, patikrino byloje surinktų ir ištirtų duomenų patikimumą, įvertino jų pakankamumą ir pateikė motyvuotas bei pagrįstas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais vadovaujasi priimdami procesinius sprendimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų (L. L. parodymų, techninių priemonių panaudojimo protokolo, tarnybinių pranešimų ir kt.), kuriais grindė nuteistojo V. Č. kaltę, turinį, juos įvertino baudžiamosios bylos duomenų kontekste, išsamiai aptarė nuteistųjų V. Č. ir J. R. parodymų nuoseklumą, jų atitiktį kitiems įrodymams ir motyvuotai atmetė nuteistųjų gynybos versijas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų ir nutartyje nurodė pagrįstas bei motyvuotas išvadas, kodėl nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu negali būti laikomi pagrįstais.
5. Nuteistojo V. J. gynėjo advokato R. Girevičiaus kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo V. Č. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kurie grindžiami įrodinėjimo procese, kasatorių manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7. Nuteistojo V. J. gynėjo advokato R. Girevičiaus ir nuteistojo V. Č. kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; didžioji dalis skunduose paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistųjų kaltumui įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų ir kitų bylos įrodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl įrodymų vertinimo ir jų leistinumo
8. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai V. J. ir V. Č. nuteisė nepagrįstai, nes netinkamai įvertino įrodymus, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus – nepagrįstai ir neargumentuotai atmetė arba iš viso nevertino, nepašalino prieštaravimų proceso dalyvių parodymuose, neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, vadovavosi neleistinais įrodymais. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
9. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines kyšininkavimo, administracinio teisės pažeidimo protokolo suklastojimo ir jo panaudojimo, papirkimo aplinkybes, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius V. Č., V. J., L. L., J. R., liudytojus R. M., A. M., M. V., I. A., Z. K., A. M., balsu perskaitė liudytojo R. M., E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek V. Č., V. J. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamųjų, liudytojų M. V., R. M., I. A., A. M. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. Č. ir V. J. kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių (dėl kaltinamųjų pervažiavimo į kitą vietą rašyti protokolo priežasties, dėl greičio viršijimo techninių priemonių neturėjimo, dėl pažeidėjo naudojimosi mobiliuoju telefonu ir kt.) ir motyvuotai jas atmetė.
10. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatoriai, nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinių skundų argumentus dėl atskirų įrodymų (telefoninių pokalbių įrašų, techninių priemonių panaudojimo protokolo, Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo apžiūros protokolo, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo duomenų) vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 332 straipsnio nuostatų. Šis teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistųjų kaltės, ir, priešingai nei teigia kasatoriai, išsamiai išanalizavo ir motyvuotai įvertino nuteistojo L. L. ir liudytojo R. M. parodymus bei jų atitiktį kitiems bylos įrodymams, taip pat motyvuotai pasisakė, kodėl liudytojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitiko faktines aplinkybes ir buvo pagrindas jais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį V. Č. ir V. J.. Taip pat šis teismas argumentuotai paneigė nuteistųjų keliamą versiją, kad jie R. M. vairuojamą automobilį sustabdė, nes jis naudojosi mobiliuoju telefonu, aiškiai nutartyje nurodydamas, kurie bylos įrodymai nepatvirtina ir prieštarauja šiai nuteistųjų versijai. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
11. Kasatorių nurodomi argumentai dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo atitikimo tokiems dokumentams keliamus reikalavimus iš esmės siejami su tik dalies šiame dokumente nurodytos informacijos (jų sekimo veiksmų) išslaptinimu, kurios, kasatorių nuomone, nepakanka jų kaltumui įrodyti. Šie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistųjų gynėjai pareiškė prašymus išslaptinti visą kriminalinės žvalgybos veiksmų protokole užfiksuotą informaciją (visą suvestinę), teismas, atsižvelgęs į proceso dalyvių nuomonę, juos patenkino ir raštu kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus viršininką, prašydamas pateikti visiškai išslaptintą suvestinę arba nurodyti priežastis, kodėl nėra galimybės tai padaryti. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus viršininkas pateikė atsakymą teismui ir jame nurodė, kad, siekiant užtikrinti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą, suvestinės dalys, kuriose nurodyta informacija apie kriminalinės žvalgybos organizavimą ir eigą, neišslaptintos, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 20 punktu (tarnybos paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos subjektų kriminalinės žvalgybos organizavimą ir eigą, kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija) ir 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu (neišnyko įslaptinimo tikslingumas). Teismui šį atsakymą balsu perskaičius teisiamajame posėdyje, nuteistojo V. J. gynėjas dar kartą pareiškė prašymą išslaptinti suvestinės duomenis; teismas nutarė ši prašymą nagrinėti, kai bus peržiūrėti ir išklausyti vaizdo ir garso įrašai, susiję su nuteistųjų sustabdytu R. M. vairuojamu automobiliu. Teisme gavus atsakymą, kad vaizdo įranga tarnybiniame automobilyje dėl techninių kliūčių neveikė, todėl nėra galimybės vaizdo įrašą pateikti; teismas prašymą dėl pakartotinio kreipimosi į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl duomenų išslaptinimo atmetė, nurodydamas, jog teismas jau kartą kreipėsi dėl šių duomenų išslaptinimo ir gavo aiškų atsakymą. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisė į visiškai rungtynišką procesą gali būti ribojama dėl nusveriančio viešojo intereso, tokio kaip nacionalinis saugumas, poreikio išlaikyti paslaptyje tam tikrus policijos tyrimo metodus arba apsaugoti kito asmens pagrindines teises (2010 m. gegužės 18 d. sprendimas Kennedy prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 26839/05; 2011 m. kovo 1 d. sprendimas Welke ir Białek prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15924/05). Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai reiškė prašymus, susijusius su bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimu, išreikalaujant tam tikrą medžiagą; kai kuriuos jų teismas motyvuotai atmetė, kai kuriuos – pagrįstai tenkino. Taigi nėra pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, jog teismas nesiėmė priemonių, kad visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintų bylos aplinkybes. Be to, kaip minėta, teismui pakako kitų byloje esančių įrodymų, kad padarytų pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų kaltės.
12. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistojo V. J. kaltumas, padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje, o nuteistojo V. Č. – padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, iš esmės buvo grindžiamas tik vieno liudytojo – R. M. – ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais vadovautis nebuvo galima, nes jo apklausa, kasatorių manymu, vyko pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Su šiais kasacinių skundų teiginiais sutiktina tik iš dalies.
13. Iš bylos matyti, kad 2014 m. vasario 24 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. R. M., išaiškinus jam BPK 81 straipsnyje, 82 straipsnio 2 dalyje, 83, 163 straipsniuose numatytas liudytojo teises, pareigas ir atsakomybę, ikiteisminio tyrimo pareigūnės buvo apklaustas kaip liudytojas. 2014 m. gruodžio 23 d. R. M. buvo apklaustas kaip liudytojas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, išaiškinus jam jo procesines teises, pareigas ir įspėjus dėl melagingų parodymų davimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. sausio 7 d. rezoliucija buvo patvirtintas prokuroro nutarimas nutraukti R. M. ikiteisminį tyrimą ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes jis dar iki jo pripažinimo įtariamuoju apie tai, kad iš jo buvo reikalaujama kyšio ir jį davė, savanoriškai pranešė teisėsaugos institucijai. Taigi vėliau teisme R. M. liudijo kaip asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
14. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Dėl to asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir liudytojo atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Kita vertus, šių procesinių nuostatų paskirtis yra apsaugoti pačių apklausiamųjų teisę į gynybą ir kitas procesines teises. Šiame teisinio reguliavimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Apie tokių liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę teismai sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
15. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino R. M. parodymus, duotus tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad R. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu neatitiko BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimų, kita vertus, atmetė prielaidą, kad prieš liudytoją buvo panaudotas psichologinis poveikis ir jis būtų verčiamas duoti parodymus, taigi, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė pagrindo pripažinti šiuos parodymus neleistinu įrodymu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant R. M. nebuvo laikomasi BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies reikalavimų, laikytina procesiniu trūkumu, tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, šioje konkrečioje byloje tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sutrukdžiusiu teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs ir teisingi. Be to, byloje nekeliamas klausimas dėl šių apklausų reikšmės paties R. M. teisinei padėčiai. Kaip minėta, R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas kaip asmuo, iš kurio buvo reikalaujama kyšio ir kuris savanoriškai pranešė apie kyšio davimą teisėsaugos institucijai (BK 227 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, nuteistųjų kaltumas padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo grindžiamas ne vien liudytojo R. M., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Be to, teismai nenustatė, kad R. M. buvo daromas poveikis duoti parodymus, nepalankius jį sustabdžiusiems ir kyšį iš jo priėmusiems pareigūnams.
16. Nuteistųjų kaltumo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigia kasatorių nurodomi argumentai, jog R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje buvo paskirta nuobauda ne už draudžiamu būdu pervažiuotą pėsčiųjų perėją ir viršytą nustatytą greitį, o už naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonu, vairuojant transporto priemonę. Nuteistųjų padarytų veiksmų kvalifikavimui neturi įtakos informacija, kaip pasibaigė kyšį davusio asmens byla dėl administracinio teisės pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>). Pažymėtina, kad kasatorių nurodomas argumentas dėl netinkamo BK 225 straipsnio 2 dalies taikymo, teigiant, jog jų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 1 dalį kaip teisėtas veikimas, deklaratyvus, siejamas būtent su kyšį davusio asmens administracinio teisės pažeidimo bylos rezultatu, o ne su atlikto tarnybinio veiksmo turiniu; kiti kasatorių nurodomi argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės siejami su įrodymų vertinimu.
17. Kasacinių skundų teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nustatant L. L. papirkimo faktines aplinkybes ir nepagrįsto BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo V. Č. yra akivaizdžiai deklaratyvūs ir neatitinkantys byloje esančių duomenų.
18. Konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai, vertindami byloje ištirtus įrodymus ir nustatydami faktines bylos aplinkybes, esminių BPK pažeidimų nepadarė, skundžiami teismų sprendimai surašyti nepažeidžiant BPK 301, 305 straipsnių reikalavimų.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikymosi
19. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai išnagrinėjo jų apeliacinius skundus, nes neatsakė į jų argumentus dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų duomenų, liudytojo R. M. parodymų ir kitų įrodymų vertinimo. Šie argumentai atmestini. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-60/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-60/2014">2K-60/2014</a>, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
20. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei teigia kasatoriai, 2017 m. vasario 6 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, tarp jų ir dėl liudytojo R. M. parodymų patikimumo, liudytojo A. M., I. A., kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole, Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo apžiūros protokole, skambučių išklotinėse užfiksuotų duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, V. J. BK 225 straipsnio 2 dalies, o V. Č. – BK 225 straipsnio 2 dalies, 227 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies inkriminavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl nuteistojo V. J. ir nuteistojo V. Č. gynėjos apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, šis kasatorių nurodomas BPK pažeidimas iš esmės siejamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo apeliantai, negali būti laikoma netinkamu apeliacinio skundo išnagrinėjimu.
21. Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atsisakė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti R. M., taip pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Šis argumentas atmestinas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistieji V. J., V. Č. ir jų gynėjai prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją R. M., kreiptis į Kriminalinės žvalgybos tarnybą išslaptinti tam tikrą dalį slapto sekimo medžiagos, iš Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato išreikalauti patrulio V. J. 2014 m. vasario 21 d. užduotį ir atlikti parodymų patikrinimą vietoje. Teismas, atsižvelgęs į proceso dalyvių nuomonę, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis, nes R. M. byloje apklaustas keletą kartų, jo parodymai yra vertinimo dalykas, o dokumentai, kuriuos prašoma išreikalauti, neturi įrodomosios reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui ir vertinimui. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs būtinybės atlikti įrodymų tyrimo, išnagrinėjo apeliacinius skundus analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
22. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepažeidė nuteistųjų teisės į gynybą; priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus, susijusius su kyšininkavimo, dokumento suklastojimo ir papirkimo nusikalstamų veikų įrodinėjimu, atsakyta. Taigi, šis bylos dalis apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų.
Dėl BK 24 straipsnio 5 dalies, 235 straipsnio 1 dalies taikymo
23. Nuteistojo V. Č. kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto BK 24 straipsnio 5 dalies ir 235 straipsnio 1 dalies (kurstymas duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje) taikymo yra pagrįsti. V. Č. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad savo paties byloje kaip liudytoją apklausiamą Z. K. lenkė duoti melagingus parodymus apie V. Č. duotą kyšį L. L.. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save laikoma neatskiriama teisingo proceso sąlyga Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme. Iš baudžiamųjų įstatymų ir iš baudžiamojo proceso normų taip pat neišplaukia įtariamojo ir kaltinamojo pareiga teisingai liudyti savo paties baudžiamojoje byloje. Pirma, įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21, 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai bei nukentėjusieji, negali būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; antra, įtariamasis ir kaltinamasis neįtraukti į sąrašą subjektų, atsakančių už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Turint galvoje tokį teisinį reguliavimą, taip pat būtinumą užtikrinti baudžiamojo proceso metu įtariamųjų ir kaltinamųjų galimybę gintis bei kitas įstatymo garantuojamas procesines teises, kaltinamasis negali atsakyti už melagingų parodymų davimą savo paties byloje nei kaip vykdytojas, nei kaip kurstytojas ar kitoks bendrininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426-788/2015).
24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kurstymas – tai viena iš bendrininkavimo rūšių, o bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 24 straipsnio 1 dalis). Kurstytojas (kaip ir organizatorius ir padėjėjas) atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką (BK 24 straipsnio 4 dalis). Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 3 dalis). Iš esmės tai reiškia, kad kurstytojo atsakomybė yra išvestinė iš vykdytojo atsakomybės ir jos ribojama. Kai kuriais atvejais, kai nesėkmingai bandoma palenkti kitą asmenį padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, pvz., bandoma pasamdyti asmenį nužudymui padaryti, o šis praneša apie tai teisėsaugos institucijai, gali būti svarstomas klausimas dėl tokių veiksmų atitikties rengimosi nusikalstamai veikai stadijai.
25. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamajame akte V. Č. darytas poveikis Z. K.buvo kvalifikuojamas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tačiau 2015 m. rugsėjo 9 d. prokuroras pateikė teismui prašymą perkvalifikuoti šią veiką į BK 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, šiame prašyme (3 t., b. l. 168–169) prokuroras nutylėjo informaciją, kad 2015 m. sausio 6 d. ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų pagal BK 235 straipsnio 1 dalį Z. K. nutrauktas dėl jo kaltumą patvirtinančių duomenų nepakankamumo (2 t., b. l. 32). Gynyba atkreipė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų dėmesį į šią aplinkybę, tačiau teismai į šį argumentą nesureagavo.
26. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už liudytojo kurstymą duoti melagingus parodymus, kai pačiam liudytojui dėl to byla nutraukta dėl įrodymų nepakankamumo, neatitinka pamatinių bendrininkų atsakomybės nuostatų. Todėl konstatuotina, kad teismas, pripažindamas V. Č. kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs gynybos argumentus dėl nepagrįsto BK 24 straipsnio 5 dalies ir 235 straipsnio 1 dalies taikymo, iš esmės jų neišnagrinėjo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Dėl to bylos dalis dėl šio kaltinimo V. Č. nutrauktina, nes nepadaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius turinti veika (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. J. gynėjo advokato Ramūno Girevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 6 d. nutartį:
panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl V. Č. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;
panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, susijusias su V. Č. paskirtų bausmių bendrinimu ir galutinės bausmės paskyrimu;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu V. Č. paskirtas bausmes pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį subendrinti jas apimant; šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, subendrinti iš dalies jas sudedant, ir V. Č. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 180 MGL (6778 Eur) dydžio baudą.
Kitas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 6 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
