Dėl neteisėto darbo sutarties sąlygų pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-374/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13785-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 14.7;

16.2.4; 18.3; 24.2; 99.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikai dėl neteisėto darbo sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė G. L. prašė teismo pripažinti atsakovo 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350,,Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre“, kuriuo buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyriuje, neteisėtu, įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovę į 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigas, sumokėti vidutinį darbo užmokestį už jos priverstinę pravaikštą, priteisti iš atsakovo 100 000 Lt piniginę kompensaciją už jai padarytą neturtinę žalą, atleidžiant iš 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų, atnaujinti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio senaties terminą jos Darbo sutarties Nr. 935 nutraukimui DK 129 straipsnio pagrindu ginčyti, pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, įpareigoti atsakovą tinkamai įforminti ir apmokėti nustatyta tvarka jos viršvalandinį darbą už 2010 m.

Ieškinyje nurodyta, kad 1998 m. sausio 26 d. buvo sudaryta šalių darbo sutartis Nr. 935, pagal kurią ieškovė buvo priimta į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių kliniką (toliau – Klinika) VI širdies chirurgijos skyrių, 0,5 etato, gydytoja kardiochirurge. 1998 m. vasario 1 d., susitarus dėl papildomo darbo, buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1041, pagal kurią ji buvo priimta į Kliniką, III širdies chirurgijos skyrių, 0,5 etato, budinčia gydytoja kardiochirurge. Nuo 2002 m. rugsėjo 1 d., pakeitus darbo sutarties Nr. 935 etato kiekį iš 0,5 į 1, darbo sutarčių pagrindu III skyriuje ieškovė dirbo jau 1,25 etato, t. y. visu etatu gydytoja širdies kardiochirurge ir 0,25 etatu – budinčiąja gydytoja širdies kardiochirurge. Ieškovė nurodė, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. pagal darbo sutartį Nr. 4218 ji dirbo visu etatu III skyriuje budinčiąja gydytoja širdies chirurge. Nuo 2009 m. lapkričio 2 d. šalys pasirašė sutarties pakeitimą, kurio pagrindu ieškovė pradėjo eiti visu etatu gydytojo širdies chirurgo pareigas I širdies chirurgijos skyriuje. 2010 m. vasario 25 d. atsakovas įteikė ieškovei įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nurodydamas 2010 m. vasario 23 d. įsakymą, tačiau šio įsakymo neįteikė.

2010 m. kovo 17 d. ieškovė kreipėsi į darbdavį siekdama gauti paaiškinimą, kuo remiantis jai sumažintas darbo krūvis I širdies chirurgijos skyriuje iki 0,75 etato. Negavusi išsamios informacijos ji teikė ir kitus prašymus šią suteikti. Tik po 2010 m. gegužės 28 d. prašymo pateikimo darbdavys pateikė 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo,,Dėl darbo sutarčių pakeitimo“ Nr. K-350 dalį. Ieškovė pažymėjo, kad darbo grafikuose jai gegužės ir birželio mėn. buvo nustatytas darbo krūvis visu etatu, todėl ji manė, kad su ja darbo sutartis nėra pakeista. Apie atleidimą iš 0,25 etato ieškovė suprato tik savo atostogų pabaigoje (liepos mėn.), kai intranetu gavo rugpjūčio mėnesio darbo grafiką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo ne ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, bet darbo sąlygų pakeitimas, vadovaujantis DK 120 straipsnio norma. Darbdavio priimti lokalūs teisės aktai lėmė ieškovės G. L. sutrumpėjusį darbo laiką ir proporcingai sumažėjusį darbo užmokestį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. vasario 25 d. ieškovė G. L. pranešimu buvo informuota, kad bus mažinama jos etato dalis, tačiau ji savo pozicijos darbdaviui neišreiškė, tačiau prašė pateikti informaciją. Teismas konstatavo, jog ieškovė buvo supažindinta su 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. K-350 dėl darbo sutarčių ir turėjo išreikšti savo poziciją – prašyti nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį arba per mėnesį kreiptis į teismą dėl pažeistų darbuotojo teisių atkūrimo. Ieškovei nepareiškus savo valios, darbo santykiai tęsėsi pagal darbdavio pakeistas darbo sąlygas iki tol, kol ieškovė 2010 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių atkūrimo. Jos elgesys, nereagavimas į darbdavio pranešimą suteikė pagrindą darbdaviui spręsti apie darbo santykių tęstinumo darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis galimybę.

Remiantis DK 297 straipsnio 1 dalies nuostata darbuotojas nesutikdamas su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, jog ieškovė po trijų mėnesių kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistų darbinių teisių gynimo, buvusių darbo sąlygų atkūrimo, nors turėjo teisę administracijos įsakymą ginčyti iki 2010 m. gegužės 22 d. Dėl šių priežasčių teismas vertino, kad yra praleista ieškinio senatis ir ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 10 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino iš dalies: panaikino atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350,,Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre“, kuriuo buvo nutraukta ieškovės G. L. ir atsakovo sudaryta darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų ir grąžino ją į 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyrių; priteisė ieškovei iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 35 171,63 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, 500 Lt neturtinę žalą, 6000 Lt išlaidų advokato pagalba apmokėti; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo generalinio direktoriaus 2010 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-105 I širdies chirurgijos skyriuje sumažinti gydytojų – širdies chirurgų etatai – 0,75, III širdies chirurgijos skyriuje – 0,25 etato. Byloje pateikta medžiaga patvirtino, kad ieškovė teikė 2010 m. balandžio 22 d. darbdaviui prašymą informaciją pateikti apie 0,25 etato sumažinimą. Atsakovas atitinkamai pateikė atsakymą, nurodydamas apie sumažintus darbo krūvius skyriuje, ir 2010 m. vasario 25 d. išrašą, kuriame buvo nutarta sumažinti 0,25 etato, bei 2010 m. vasario 23 d. įsakymą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad akte nurodyta data laikytina ieškovės informavimu apie jai priimtą 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog ji intranetu gavo atsakovo sudarytus gegužės, birželio, liepos mėnesiams darbo grafikus, žyminčius, jog ji ir toliau dirba visu etatu, t. y. nesumažintu darbo krūviu, pagal šį grafiką tuos tris mėnesius ji ir dirbo. Atsakovo nurodyti argumentai, jog pataisyti grafikai su sumažintu krūviu buvo pakabinti ant stendo ir jais ieškovė privalėjo vadovautis, buvo atmesti, nes darbdavys nepateikė jokių priimtų lokalių aktų dėl darbo tvarkos organizavimo, kuriuose būtų įtvirtintas darbuotojams reikalavimas vadovautis stende pakabintais grafikais, o ne pateiktais intranetu. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovė 2010 m. birželio 7 d. prašymu kreipėsi į generalinį direktorių dėl informacijos pateikimo apie darbo užmokesčio skaičiavimą už 2010 m. gegužės mėn., patvirtino apie jai atsiradusių teisinių padarinių dėl priimto ginčo įsakymo nežinojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio darbdavio veiksmai, kai buvo ne pagal nustatytas teisės normas vykdoma darbo sutarties sąlygų pakeitimo procedūra, jo pateikti klaidingi darbo grafikai dėl darbo krūvio sudarė pagrindą ieškovei manyti, jog jos teisės yra nepažeistos, t. y. ji ir toliau dirbo nesumažintu darbo krūviu. Tik 2010 m. liepos mėn. pabaigoje susipažinusi su rugpjūčio mėnesio darbo grafiku, kuriame buvo sumažintas darbo krūvis iki 0,75 etato, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė turėjo galimybę įsitikinti, jog yra pažeistos jos teisės, sudarančios teisinį pagrindą kreiptis teisminės gynybos. Dėl to konstatuota, jog ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir todėl jis buvo atnaujintas (DK 297 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas vykdė ne darbuotojo atleidimo procedūrą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, o darbo sąlygų pakeitimą vadovaujantis DK 120 straipsniu, kai yra būtinas darbuotojo sutikimas. Darbdavys vienašališkai negalėjo pakeisti darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų, jas darbdavys turėjo teisę pakeisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Pažymėtina, kad darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, šiuo atveju sumažinus darbo krūvį ir proporcingai darbo užmokestį, turėjo būti sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių ieškovės raštu išreikštą valią dirbti pakeistomis sąlygomis, todėl teisėjų kolegija nepagrįsta laikė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šiuo atveju atsakovas turėjo pagrindą darbuotojo pasyvų elgesį vertinti kaip pasiūlymo priėmimą ir spręsti dėl darbo santykių tęstinumo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė DK 120 straipsnyje nustatytus darbo sąlygų pakeitimo reikalavimus, todėl jo 2010 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. K-350,,Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre“ panaikintas ir ieškovė grąžinta į darbą sumokant už jos priverstinę pravaikštą vidutinį darbo užmokestį proporcingai 0,25 etatui (6594,68 Lt x 25 proc. x 21 mėn. ir 10 d.)

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės leido daryti išvadą, kad neteisėti darbdavio veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovei neigiamų dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, tai pagrindas iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų, susijusių su ieškovės veiksmais bei neveikimu įgyvendinant įstatymo suteiktą teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Pagrįstai buvo konstatuota, kad ieškovė apie darbo krūvio pasikeitimą buvo informuota 2010 m. balandžio 22 d., todėl ši data laikytina ieškinio senaties termino pradžia. Tokiu atveju ieškinio senaties termino pabaiga turėtų būti 2010 m. gegužės 22 d., o ieškovė teismui ieškinį pateikė tik 2010 m. rugpjūčio 3 d., t. y. ieškinio senaties terminą praleidusi daugiau kaip du mėnesius. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas šio termino atnaujinimo būtinybę, svarbia tokio sprendimo priežastimi nurodė klaidinantį darbdavio elgesį skelbiant darbo grafikus. Tačiau nebuvo pasisakyta dėl ieškovės veiksmų ir neveikimo aiškinantis klausimus dėl darbo santykių pasikeitimo ir naudojimosi teismine gynyba. Nevertintas ieškovės elgesys darbdaviui vykdant DK nustatytas darbo sutarties nutraukimo procedūras: pasibaigus įspėjimo terminui ieškovė buvo pakviesta įforminti jos darbo sutarties nutraukimo bei atlikti kitas su atleidimu susijusias procedūras, tačiau atsisakė susipažinti ir pasirašyti jai pateiktus dokumentus. Toks elgesys negalėtų būti pripažįstamas kaip tinkamas ir leidžiantis daryti išvadą, kad ieškovė iš šių veiksmų nesuprato apie jos atleidimą. Papildoma informacija apie numatomą dalies darbo sutarties nutraukimą ieškovei paprašius buvo suteikta 2010 m. kovo 23 d. raštu bei vėlesniais raštais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbdavio veiksmai, susiję su ieškovės atleidimu, visą laiką buvo nuoseklūs. Ieškovė ieškinyje grįsdama ieškinio senaties termino praleidimo priežastis nurodė, kad 2010 m. gegužės 28 d. raštu kreipėsi į darbdavį su prašymu pateikti jai įsakymą dėl darbo krūvio sumažinimo. Toks pateiktas prašymas rodo, kad ieškovė jau tuo metu žinojo apie jos atleidimą iš 0,25 etato. Kituose procesiniuose dokumentuose ieškovė kaip termino praleidimo svarbias priežastis nurodo savo atostogas. Tai, kad ieškovė atostogavo ar, jos teigimu, manė, jog nėra atleista, negali būti vertinamas kaip atidus bei sąžiningas darbuotojo elgesys. Teigtina, kad ieškovė savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, todėl vertintina, kad ji ieškinio senaties terminą praleido be svarbių priežasčių. Dėl to neaišku, kokiais įrodymais remdamasis apeliacinės instancijos teismas skaičiavo ieškinio senaties termino pradžia ir pabaigą, kodėl šis terminas buvo atnaujintas. Pažymėtina, kad nebuvo vertinti visi byloje ginčo šalių pateikti įrodymai, todėl buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino kasatoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350 „Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre“, nors tokiu pavadinimu ir data ar numeriu įsakymo nėra. Ieškovės dalis darbo sutarties Nr. 935 buvo nutraukta remiantis 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. K-350 „Dėl darbo sutarčių“. Tačiau juo buvo nutrauktos darbo sutartys ne tik su ieškove, bet ir su kitais darbuotojais, t. y. buvo panaikinti etatai keliuose ligoninės padaliniuose, o ne nutraukta ieškovės darbo sutartis.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei neturtinę žalą ir jos dydis, kasatoriaus nuomone, yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas. Teismų praktikoje suformuluota, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė nenurodė jokių civilinei atsakomybei atsirasti bei neturtinei žalai atlyginti būtinų sąlygų, taip pat jokiais įrodymais nepagrindė patirto žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindė ieškovės darbo trukme ir drausminių nuobaudų nebuvimu, tačiau dėl pagrindinių, įstatymo nustatytų reikšmingų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, pagrindų ir būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti nepasisakė.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio apskaičiavimo tvarkos aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė DK 297 straipsnio 3 dalį, nes neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad su ieškove buvo sudarytos dvi darbo sutartys: Nr. 935 ir Nr. 1041, o pakeista buvo tik viena (Nr. 935). Dėl to apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką negalėjo būti įskaičiuotas ir antrojoje darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio dydis, nes jo ieškovė neprarado. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, negautas lėšas, todėl teigtina, kad nepagrįstai buvo neįskaitytos į priteistiną sumą ieškovei išmokėtos išeitinės išmokos, t. y. 5629,66 Lt.

Dėl darbo grafikų skelbimą bei darbuotojų vadovavimąsi jais reglamentuojančių DK normų taikymo. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė privalėjo vadovautis būtent darbo grafikais, paskelbtais intranete, o ne informaciniame stende, kaip tai įtvirtinta DK. Šio kodekso 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose. Kasatorius darbo grafikus skelbia ne tik informaciniuose stenduose, bet ir savo vidinėje elektroninėje sistemoje (intranete). Jame saugomi visi, taip pat praeito laikotarpio darbo grafikai. Tuo pasinaudodama ieškovė teismui kaip įrodymus apie savo tariamai nesumažintą darbo krūvį pateikė senuosius darbo grafikus. Jie buvo paskelbti iki įsigaliojimo, kaip tai nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje. Vėliau, ieškovę atleidus iš dalies darbo krūvio, darbo grafikai buvo patikslinti.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio vertinimo. Ieškovė pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2011 m. birželio 4 d. sąskaitą, patvirtinčią sumokėtus 2000 Lt sumą advokatei A. P. už apeliacinio skundo surašymą; 2011 m. birželio 4 d. sąskaitą, patvirtinančią, kad 1000 Lt buvo sumokėta advokatui A. M. už apeliacinio skundo surašymą, taip pat už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 3630 Lt. Remiantis Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, už apeliacinio skundo surašymą maksimalus rekomenduotinas dydis yra 1600 Lt, už vieną atstovavimo valandą teisme – 120 Lt. Dėl to apeliacinės instancijos teismo ieškovei priteistina išlaidų, susijusių su advokato pagalba, suma, t. y. 6000 Lt, laikytina nepagrįsta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė G. L. prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti taip: panaikinti atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350,,Dėl darbo sutarčių“, kuriuo buvo nutraukta ieškovės G. L. ir atsakovo sudaryta darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų ir grąžinti ją į 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyrių; priteisti ieškovei iš atsakovo 21 222,32 Lt darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos iki 2012 m. balandžio 19 d., o nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo įvykdymo dienos – po 53,49 Lt už kiekvieną darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitę; priteisti 500 Lt neturtinės žalos, 6000 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir įrodymų vertinimo. DK ir kiti darbo įstatymai nereguliuoja DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, todėl šiam klausimui taikomos CK nuostatos. Jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, ieškinio termino atnaujinimą įstatymo leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau tokių aplinkybių sąrašo nepateikia, todėl priežasčių svarbumą teismas vertina kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas ginčą. Ieškovės nuomone, svarbios priežastys ieškinio senaties terminui praleisti nagrinėjamoje byloje buvo klaidinantis darbdavio elgesys, kai, pranešęs, kad keičiamos darbo sąlygos, faktiškai jų nepakeitė. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad ieškovė su 2010 m. balandžio 22 dienos įsakymu buvo supažindinta tą pačią dieną. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė gegužės–birželio mėnesiais dirbo visu etatu, t. y. faktiškai darbo krūvis nebuvo sumažintas. Pažymėtina, kad ieškinio senaties taikymas ir neatnaujinimas, apsaugant pažeidimą darbo santykių nutraukimo procedūroje padariusį kasatorių nuo pareigos atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, būtų neproporcingas vertybei, kuri liktų be teisminės gynybos – asmens laisvei pasirinkti darbą, darbo santykių stabilumui. Nagrinėjamoje byloje pateiktos skirtingos 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo dėl darbo krūvio mažinimo versijos: „Dėl darbo sutarties pratęsimo“, „Dėl darbo sutarčių pakeitimo“, „Dėl darbo sutarčių“. Kasatorius nepaaiškino, kuriuo variantu buvo vadovautasi, todėl apeliacinės instancijos teismas nurodydamas įsakymo pavadinimą buvo suklaidintas daugybe to paties įsakymo variantų. Tačiau vien netikslus įsakymo pavadinimo nurodymas nesudaro teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, tai laikytina rašymo apsirikimu (CPK 276 straipsnio 2 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nepagrįstu laikytinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nemotyvuotai priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su nepagarba darbuotojams. Pažymėtina, kad darbuotojų teisių pažeidimo (neteisėto atleidimo iš darbo, neteisėto drausminių nuobaudų skyrimo, darbuotojui daromo spaudimo išeiti iš darbo darbdaviui palankiomis sąlygomis) bylose darbuotojams dėl neteisėto atleidimo iš darbo jų patirtai neturtinei žalai atlyginti kasacinio teismo praktikoje, priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, priteista nuo 500 iki 3000 Lt.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio apskaičiavimo tvarkos aiškinimo ir taikymo. Pažymėtina, kad vidutinį darbo užmokestį (dienos ir mėnesio) nurodė pats kasatorius, nepažymėjęs, kaip jis apskaičiuotas – pagal vieną ar abi darbo sutartis, todėl apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje kasatoriaus pateiktais duomenimis. Kadangi ieškovė neįsitikinusi kasatoriaus atliktų skaičiavimų teisingumu, o nagrinėjama darbo byla, kurioje teismas turėtų būti aktyvus, tai prašoma iš kasatoriaus išreikalauti duomenis apie vidutinį dienos ir mėnesio darbo užmokestį pagal darbo sutartį Nr. 935. Dėl kasatoriaus sumokėtos permokos tarp šalių ginčo nėra, todėl sutinkama, kad iš kasatoriaus priteistina suma būtų sumažinta 5629,66 Lt.

Dėl darbo grafikų skelbimą bei darbuotojų vadovavimąsi jais reglamentuojančių DK normų taikymo. Kasatoriaus teiginiai, kad ieškovės pateikti gegužės–birželio mėnesių darbo laiko grafikai buvo išankstiniai, negaliojantys bei vėliau pakeisti, laikytini nepagrįstais. Byloje pateikti įrodymai, prieštaraujantys šiems kasatoriaus teiginiams: liudytoja J. T. parodymai, taip pat DK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo grafikai sudaromi dviem savaitėms į priekį. Pažymėtina, kad tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys, visų pirma užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką. Tuo atveju, jei darbdavys intranete būtų skelbęs vienus darbo grafikus, patvirtintus skyriaus vedėjo, centro direktoriaus ir slaugytojos parašais ir antspaudais, o skelbimų lentoje – kitus darbo grafikus, patvirtintus tik slaugytojos parašu, darbuotojas turėtų laikytis tų grafikų, kurie patvirtinti klinikų nustatyta tvarka, t. y. skyriaus vedėjo, centro direktoriaus ir slaugytojos parašais ir antspaudais patvirtintais grafikais.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio vertinimo. Kasatorius nepagrįstai akcentuoja tik apeliacinės instancijos teismo bylinėjimosi išlaidas, nors 6000 Lt bylinėjimosi išlaidų priteista už advokatų pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje (dėl ieškovės nežinojimo apie advokatų darbo specializaciją ne kartą buvo pakeistas atstovas), sprendžiamų teisinės klausimų naujumą, laikytina, kad teismo priteista 6000 Lt bylinėjimosi išlaidų suma už advokatų teisines paslaugas atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintus Rekomendacijoje nustatytus dydžius.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje ieškinio senaties termino atnaujinimo

Įstatymas ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai, tačiau ginčams dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo atveju yra nustatytas trumpesnis (sutrumpintas) vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos (DK 297 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 27 straipsnio 5 dalies taisykles ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. DK nereglamentuoja ieškinio senaties termino praleidimo padarinių, todėl šis klausimas spręstinas vadovaujantis CK nuostatomis. Ieškinio senaties terminas nėra priskiriamas prie naikinamųjų terminų. Yra nustatyta, jog tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, kuris tai daro vadovaudamasis tiek darbo santykių teisinio reglamentavimo principais (DK 9 straipsnio 4 dalis, 2 straipsnio 1 dalis), tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (DK 1 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.5 straipsnio 3 dalis). Pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai). Kita vertus, ieškinio senaties termino praleidimo klausimai tampa aktualiais ir yra nagrinėjami tik tada, kai nuo ieškinio besiginančioji šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Šią bylą nagrinėję teismai teisingai ir vienodai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią bei faktą, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistos teisės gynimo praleidusi DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas (skirtingai nuo pirmosios instancijos teismo, kuris taip pat pripažino ieškovės teisių pažeidimo faktą ir teismo sprendimą grindė tik ieškinio senaties termino praleidimu) pripažino šio termino praleidimo priežastis svarbiomis ir todėl jį atnaujino. Šią savo išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad darbdavio veiksmai, kai buvo ne pagal nustatytas teisės normas vykdoma darbo sutarties sąlygų pakeitimo procedūra ieškovei, juolab nesutikus pasirašyti darbo sutarties pakeitimo dėl sumažinto krūvio ir galiausiai darbdaviui pateikus klaidingus darbo grafikus dėl darbo krūvio, sudarė pagrindą manyti, kad ji toliau dirba nesumažintu darbo krūviu ir tik 2010 m. liepos mėn. pabaigoje susipažinusi su darbo grafiku rugpjūčio mėnesiui jau sumažintu darbo krūviu, turėjo galimybę įsitikinti, jog jos teisės pažeistos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta šią apeliacinio teismo išvadą tinkamai motyvuota bei pagrįsta byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima padaryti išvados, kad ieškovė savo pažeistas darbines teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o atsakovo akcentuojamos aplinkybės ir įrodymai nenulemia ir nekeičia galutinio ginčo rezultato. Kasatorius, kvestionuodamas tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, iš esmės ginčija teismo nustatytas aplinkybes. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos faktinių aplinkybių nustatymas, nekonstatavus įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, yra susijęs su fakto, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, todėl negali būti kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis). Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas atstovo įsakymas, kuriuo nutraukta ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų ir ieškovė grąžinta į darbą, yra teisėta ir pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šią teismo sprendimo dalį naikinti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime klaidingai nurodytas teismo naikinto atsakovo įsakymo pavadinimas. Nurodytas „Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre“, o iš tikrųjų ieškovė iš 0,25 etato darbo krūvio atleista atsakovo įsakymu „Dėl darbo sutarčių“, kurio data ir numeris sutampa su teismo sprendime nurodytu – 2010 m. balandžio 22 d. Nr. K-350. Be to, šiuo įsakymu darbo sutartys buvo nutrauktos ne vien su ieškove, bet ir dar su penkiais atsakovo darbuotojais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad šis skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies trūkumas yra tik formalus, o vien formaliais pagrindais iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas (CPK 2, 328, 346 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis). Dėl to sprendimas tikslintinas tiek pakeičiant naikinamo atsakovo įsakymo pavadinimą, tiek nurodant, kad yra naikinama tik ieškovę liečianti šio įsakymo dalis.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Taigi ši DK norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose klausimus spręsti vadovaujantis CK 6.250 straipsniu. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti. Neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas, yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, S. B. v. SIA Bodybalt, bylos Nr. 3K-3-213/2012; kt.). Nagrinėjamos bylos atveju teismas sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo motyvavo tuo, kad neteisėti darbdavio veiksmai ieškovei sukėlė neigiamų dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Tai paneigia kasacinio skundo teiginį, kad teismo sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nemotyvuotas bei pagrįstas tik ieškovės darbo santykių trukme bei drausminių nuobaudų neturėjimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo dalis tiek dėl neturtinės žalos priteisimo, tiek ir dėl jos dydžio nustatymo, atitinka įstatymų reikalavimus, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šią sprendimo dalį naikinti.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyriuje VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose neteisėtu, sprendė ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo klausimą. Teismo sprendimu yra priteista 35 171,63 Lt. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teisingai nurodyta (tai pripažįsta ir ieškovė), kad šį klausimą teismas sprendė neišsiaiškinęs ieškovės darbo užmokesčio dydžio, kurį ji gaudavo eidama pareigas, iš kurių ji buvo neteisėtai atleista, o po to grąžinta į darbą. Be to, nustatant už priverstinę pravaikštą privalomą sumokėti vidutinio darbo užmokesčio bendrą sumą, nebuvo atsižvelgta į atsakovo ieškovei išmokėtą išeitinę išmoką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už visą priverstinės pravaikštos laiką ir nėra ribojamas teismo sprendimo priėmimo data (DK 297 straipsnio 1, 3 dalys). Nagrinėjamos bylos atveju teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką neatitinka jai keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Kadangi šio reikalavimo išsprendimas susijęs su poreikiu nustatyti faktines aplinkybes, tai šis klausimas grąžintinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalys dėl grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos priteisimo paliktinos galioti, patikslinus teismo panaikinto atsakovo įsakymo pavadinimą bei apimtį, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo perduotinas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Naikintinas ir bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimas iš atsakovo, nes jis spręstinas tik tada, kai išsprendžiami visi ieškiniu pareikšti reikalavimai (CPK 93 straipsnis).

Byloje buvo pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovą tinkamai įforminti ieškovės viršvalandinį darbą nuo 2010 m. ir apmokėti nustatyta tvarka. Šis reikalavimas teismo sprendimu buvo atmestas. Dėl šios sprendimo dalies kasacinis skundas pateiktas nebuvo, todėl ši sprendimo dalis nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas ir dėl jos išnagrinėjimo teisėtumo kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasaciniame teisme patirta 18,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Teisėjų kolegijai nusprendus bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei G. L. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (duomenys neskelbtini) priteista 35 171,63 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. sprendimo dalį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jos rezoliucinę dalį ir išdėstant taip:

„Panaikinti atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos (duomenys neskelbtini) 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. K-350,,Dėl darbo sutarčių“ dalį, kuria nutraukta ieškovės G. L. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo sudaryta darbo sutartis Nr. 935 dėl 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyriuje ir grąžinti ją į 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyrių.

Priteisti ieškovei G. L. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt neturtinę žalą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.”

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Česlovas Jokūbauskas

Antanas Simniškis