Baudžiamoji byla Nr. 2K-582/2014 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00038-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.10.3;
1.2.20.2;
1.2.27.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Olego Fedosiuko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendžiu D. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį 45 parų areštu, pagal BK 290 straipsnį – 40 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir D. Š. paskirta 85 parų arešto bausmė. Ši bausmė subendrinta su pagal Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 4 d. nuosprendį paskirta 15 MGL dydžio bauda ir D. Š. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 85 paros arešto ir 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir J. V., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
D. Š. pagal BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 31 d. skunde, adresuotame (duomenys neskelbtini) teismui dėl (duomenys neskelbtini) prokuroro A. P. 2011 m. sausio 24 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, viešai raštu išsakė šiuos teiginius: „(duomenys neskelbtini) prokuroras A. P. priėmė mafijos vardo vertą 2011-01-24 nutarimą „Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“. <...> (duomenys neskelbtini) prokuroras A. P. savo priimtais procesiniais sprendimais dengia nusikaltimus darančius asmenis, dengia teisėtvarkos institucijų (prokuratūros) ir teismų (teisėjų) padarytus nusikaltimus“.
Taip pat D. Š. 2011 m. vasario 24 d. skunde, adresuotame (duomenys neskelbtini) teismui dėl (duomenys neskelbtini) teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo A. Pr. 2011 m. vasario 17 d. nutarties, kuria atsisakyta panaikinti 2011 m. sausio 24 d. (duomenys neskelbtini) prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, viešai raštu išsakė šiuos teiginius: „(duomenys neskelbtini) prokuroras A. P. akivaizdžiai turėdamas tiesiog nusikalstamą <...> priėmė mafijos vardo vertą nutarimą „Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“. (duomenys neskelbtini) prokuroro A. P. 2011 m. sausio 24 d. nutarimas „Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“ yra nusikalstamas, patvirtinantis, jog vyriausiasis prokuroras A. P. prisidengdamas priimamų procesinių sprendimų teisėtumu, pats dalyvauja nusikaltimuose, slepia nusikaltimus padariusius asmenis, dalyvauja teisėtvarkos mafijos veikloje, pažeidinėja žmogaus teises ir laisves“. Tokiais veiksmais D. Š. įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) prokurorą A. P.
Be to, D. Š. nuteistas pagal BK 232 straipsnį už tai, kad anksčiau minėtame 2011 m. vasario 24 d. skunde, adresuotame (duomenys neskelbtini) teismui, viešai raštu išsakė šiuos teiginius: „Teisėjas A. Pr. būdamas šališkas teisėtvarkos mafijai ir nusikaltimus darantiems asmenims <...> dengdamas (duomenys neskelbtini) prokurorą A. P., sąmoningai tyčia atsisako pripažinti, jog Radviliškio rajono apylinkės teismas, vykdydamas teisėtvarkos mafijos nurodymus, remdamasis žinomai melagingais dokumentais <...> vykdydamas akivaizdų apsimestinį teisingumą <...> 2009 m. lapkričio 12 d. patvirtindamas taikos sutartį, kaip ir „Didžiojo“ Stalino laikais tiesiog nacionalizavo žemės sklypą <...> t. y. oficialiai įteisino teisėtvarkos mafijos veiksmus, kai nusikaltėliai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, jog jie atiduoda savo dalį valstybės naudai, tiesiog išsiperka nuo baudžiamosios atsakomybės“. Tokiais veiksmais D. Š. užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teismą bei (duomenys neskelbtini) teisėją A. Pr. dėl jo tarnybinės veiklos vykdant teisingumą.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti; pripažinti, kad D. Š. ir J. V. yra persekiojami dėl politinių motyvų, kaltinimai yra sufabrikuoti. Kasatorius taip pat prašo informuoti įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Lietuvos Respublikos prezidentę, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą apie teisėjų I. I., A. Pr., V. Š., V. K., buvusio teisėjo Z. L., prokurorų A. P., N. R. nusikalstamą susivienijimą J. M. byloje, taip pat apie tai, kad netiriami teisėjų ir prokurorų akivaizdžiai nusikalstami veiksmai, o nepolitinių nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos, Konfederacijos „Lietuvos jungtinis demokratinis judėjimas“ nariai persekiojami baudžiamąja tvarka. Kasatorius be to prašo įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą siekiant įvertinti (duomenys neskelbtini) prokurorės D. B. kompetenciją ir tinkamumą eiti apygardos prokuratūros prokurorės pareigas, įvertinti, ar prokurorė, dalyvaudama baudžiamajame persekiojime, palaikydama kaltinimą, reikalaujanti nuteisti nekaltus asmenis, gali dirbti teisėsaugos sistemoje.
Kasaciniame skunde teigiama, kad D. Š., nevyriausybinių organizacijų (Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos, Konfederacijos Lietuvos jungtinis demokratinis judėjimas) nariui, iškelta byla yra politiškai motyvuota, jam siekiant apginti J. M. teises bei teisėtus interesus. Pasak kasatoriaus, jis nuteistas be kaltės ir įrodymų, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė nagrinėti esminius apeliacinio skundo argumentus, nepagrįstai ir neteisėtai patvirtino apkaltinamąjį nuosprendį, pažeisdamas žmogaus teises ir laisves. Teismai, anot kasatoriaus, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo (toliau – BPK) 346 straipsnio 1 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, 7, 13, 14 straipsnių, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7, 8, 10, 11, 19 straipsnių, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 14, 15 ir 26 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 30, 31, 33 ir 109 straipsnių nuostatas, nepagrįstai nuteisė tik du iš aštuonių asmenų, pasirašiusių skundą (duomenys neskelbtini) teismui ir (duomenys neskelbtini) teismui. Anot kasatoriaus, iš baudžiamosios bylos dokumentų akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė I. I. 2011 m. gegužės 3 d. savo pačios iniciatyva, sąmoningai pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, viršydama savo kompetenciją, kvestionuodama (duomenys neskelbtini) teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos K. K. 2011 m. kovo 21 d. akto sąlygas, inicijavo baudžiamąjį persekiojimą siekdama maskuoti kolegos (duomenys neskelbtini) teisėjo A. Pr., (duomenys neskelbtini) teismo teisėjos V. Š., buvusio teisėjo Z. L., prokuroro A. P. veikas tiriant ir nagrinėjant teismuose bylas, susijusias su J. M. teisių bei laisvių pažeidimu, turto nacionalizavimu. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas nemotyvavo ir neargumentavo, kaip apeliacinį skundą nagrinėjusi (duomenys neskelbtini) teismo teisėja K. K., 2011 m. kovo 21 d. teisės aktu pripažindama aštuonių pasirašiusių visuomenininkų skundą teisėtu ir pagrįstu, nematė D. Š. ir J. V. atvirai rodomos nepagarbos ir įžeidinėjimų.
Taip pat nuteistasis D. Š. pažymi, kad jam pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta paskutiniojo žodžio teisė, neleidžiant tinkamai jam pasiruošti. Pirmosios instancijos teismo teisėjas V. K. buvo šališkas ir tinkamai nesiaiškino bylos aplinkybių, davusių pagrindą NVO nariams D. Š., J. V., M. V., G. G., J. M., V. P., G. Š., R. P. skunduose teismui vadinti nusikaltėlius slepiančius, nacionalizuojančius 2,5 aro žemės sklypo valstybės naudai prokurorus, po aštuonerių metų nuo dovanojimo sutarties surašymo naikinančius dovanojimo sutartį, teisės aktais patvirtinančius nacionalizavimo faktus teisėjus – mafijozais, nusikaltėliais. Buvo atsisakyta išreikalauti įrodymus (civilines bylas) apie įvardytų teisėjų ir prokurorų padarytus nusikaltimus.
Atsiliepimu į nuteistojo D. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo D. Š. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo D. Š. kasacinio skundo argumentas, jog žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nelaikytinas kasacijos dalyku. Visi įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų. Tai, kad teismai kitaip vertino byloje ištirtus įrodymus, nei priimtina kasatoriui, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teismas išvadas dėl BK 232 ir 290 straipsnio inkriminavimo D. Š. pagrindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų A. P., A. Pr., liudytojų I. I., G. Š., R. P., J. M., E. S., iš dalies D. Š. ir J. V. parodymais, rašytine bylos medžiaga. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie keltų abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, nenustatė. Kasatorius teisėjo šališkumą sieja su jo prašymo netenkinimu: atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių prašymus, o jų atmetimas negali būti vertinamas kaip proceso dalyvių teisių suvaržymas. Pirmosios instancijos teisme D. Š. ir J. V. dalyvavo bylos nagrinėjime, teikė nukentėjusiesiems ir liudytojams klausimus, teismui prašymus, o teismas pateiktus prašymus, kurie buvo pagrįsti, tenkino, kitus – motyvuotai nutartimis atmetė. Kasatorius nenurodo jokių įtikinamų ir faktais pagrįstų argumentų, kad apylinkės teisėjas K. K. buvo suinteresuotas bylos baigtimi bei objektyvia ar subjektyvia prasme šališkas. Prokuroras pažymi, kad iš Panevėžio apylinkės 2013 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad kaltinamasis D. Š. parengtą baigiamąją kalbą prašė pridėti prie bylos ir kad jam buvo suteiktas paskutinis žodis. Atnaujinus įrodymų tyrimą 2013 m. spalio 1 d. teismo posėdžio metu kaltinamasis D. Š. perskaitė paruoštą baigiamąją kalbą, kurią teismas pridėjo prie bylos, ir jam buvo suteikta teisė kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu, tačiau jis tuo nepasinaudojo, pareikalavo sudaryti sąlygas ir skirti laiko pasiruošti paskutiniam žodžiui, tačiau kaltinamojo prašymas teismo buvo atmestas pagrįstai ir tai nelaikytina BPK 294 straipsnio pažeidimu. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo D. Š. apeliacinio skundo ir savo išvadų nemotyvavo bei neargumentavo, yra deklaratyvūs, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo teiginį. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir nutartyje aptarė visus esminius aspektus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvai ir išvados neatitiko nuteistojo lūkesčių, nereiškia, kad teismas netinkamai atliko BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ar pažeidė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai D. Š. bei J. V. pripažino kaltais, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 232 ir 290 straipsniuose. Taip pat apeliacinės instancijos teismas argumentuotai paaiškino, kodėl D. Š. nuteisimas pagal BK 232 ir 290 straipsnius savaime nenulemia saviraiškos laisvės pažeidimo, kurį nuteistasis ginčijo apeliaciniame skunde.
Nuteistojo D. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribų
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atlieka tik jam įstatymų priskirtas funkcijas. Savo kasaciniame skunde nuteistasis D. Š. kartu su prašymu panaikinti teismų priimtus sprendimus ir bylą jam nutraukti taip pat pateikia prašymų, kurių kasacinės instancijos teismas spręsti neturi įgaliojimų: kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą, Nacionalinę teismų administraciją dėl neva esančio politinio persekiojimo, prokurorų ir teisėjų nusikalstamų veikų darymo. Įgyvendindamas kompetenciją, kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti ir pasisakyti tik dėl teismų priimtų procesinių sprendimų šioje byloje. Tačiau pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde argumentuotai pagrindžiama, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių bylos aplinkybių nenustato.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino D. Š. ir J. V. viešai raštu išsakytus teiginius savo pareigas einančio prokuroro A. P. įžeidimu ir teisingumą vykdančio teismo ir teisėjo A. Pr. užgauliu pažeminimu dėl jų veiklos (nepagarba teismui). Tokio vertinimo pagrįstumą patvirtino apeliacinės instancijos teismas. Teismai išsamiai pasisakė, kodėl viešai išsakytus teiginius vertina kaip žeidžiančius ir žeminančius, motyvuotai atribojo juos nuo teisės ginamų viešo asmens kritikos, nuomonės išsakymo bei informacijos skleidimo, savo išvadas pagrindė ne tik atitinkamų BK normų turiniu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos ginant žmogaus teisę į saviraiškos laisvę pavyzdžiais.
Nors kasatorius teigia, kad nuteistas be kaltės ir įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas jo skundo neišnagrinėjo ir savo išvadų nemotyvavo, tačiau šių teiginių nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismai vadovautųsi neleistinais įrodymais, netinkamai juos vertintų ar neteisingai kvalifikuotų kasatoriaus veiksmus pagal BK 232 ir 290 straipsnius. Kasatorius tik deklaratyviai teigia, kad baudžiamasis procesas prieš jį yra šališkas, politiškai motyvuotas, pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Lietuvos Respublikos Konstituciją, baudžiamojo proceso įstatymus. Deklaratyvūs teiginiai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Pažymėtina, kad nė vienas iš kasatoriaus paminėtų teisės aktų neįteisina galimybės įžeidinėti savo pareigas vykdančius prokurorus ir teisėjus.
Kasatorius taip pat kelia klausimą, kodėl tik jis ir J. V. nuteisti šioje byloje, nors žeidžiančio pobūdžio raštus pasirašė dar šeši asmenys. Pažymėtina, kad kitiems asmenims, pasirašiusiems minėtus raštus (G. Š., V. P., R. P., G. G., J. M.), ikiteisminis tyrimas nutrauktas nustačius, kad jie juos pasirašė neįsigilinę į jų turinį, taigi neturėdami tyčios pavojingai veikti. M. V. ikiteisminis tyrimas nutrauktas šiam asmeniui praradus pavojingumą. Dėl to šiems asmenims kaltinimai nepateikti, taigi teismai savo kompetencijos ribose neturėjo pagrindo svarstyti šių asmenų kaltumo klausimo. Neturi tokios kompetencijos ir kasacinis teismas.
Dėl kaltinamojo teisės į paskutinį žodį
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo suvaržyta jo (kaltinamojo) teisė į paskutinįjį žodį (BPK 294 straipsnis). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. jam buvo suteikta teisė į paskutinįjį žodį, tačiau jis atsisakė ja pasinaudoti ir prašė suteikti laiko jam pasiruošti (T. 3, b. l. 135). 2013 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje atnaujinus ir pabaigus įrodymų tyrimą, buvo padaryta pertrauka iki 2013 m. spalio 1 d. baigiamosioms kalboms pasiruošti (T. 3, b. l. 167-172). 2013 m. spalio 1 d. teismo posėdyje, išklausius baigiamąsias kalbas, kaltinamajam D. Š. dar kartą buvo suteiktas paskutinis žodis, tačiau jis vėl prašė laiko pasiruošti. Šis prašymas teismo atmestas (T. 4, b. l. 60-63). Šios teismo posėdžių protokole užfiksuotos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad proceso metu kaltinamajam D. Š. buvo visiškai užtikrintos tiek teisė į baigiamąją kalbą, tiek teisė į paskutinįjį žodį.
Dėl D. Š. paskirtos bausmės
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad D. Š. teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas (įžeidimą ir šmeižimą) ir kad anksčiau skirtomis baudomis bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) nebuvo pasiekti, motyvuotai parinko nuteistajam arešto bausmes už kiekvieną nusikaltimą, tinkamai nustatė jų dydžius. Pagal BK 232 straipsnį D. Š. skirta 45 parų arešto, pagal BK 290 straipsnį – 40 parų arešto. Kita vertus, teismas, paskyręs šias bausmes, klaidingai jas subendrino. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad D. Š. paskirtas bausmes apsispręsta bendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, tačiau realiai teismas D. Š. pritaikė ne dalinį, o visišką bausmių sudėjimą – paskyrė jam subendrintą 85 paros arešto bausmę. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje šios klaidos neištaisė, todėl teismų procesiniai sprendimai keistini, tinkamai pritaikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartį pakeisti. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, D. Š. pagal BK 232 straipsnį paskirtą 45 parų arešto bausmę ir pagal BK 290 straipsnį paskirtą 40 parų arešto bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą 50 parų arešto bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę subendrinti su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžiu, paskirta 15 MGL dydžio bauda ir D. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 50 parų arešto ir 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
