Baudžiamoji byla Nr. 2K-601/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00158-2011-3
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.9.9.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme, išaiškinant, kad jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį A. S. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų požymių.
L. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Iš A. S. išieškota 400 Lt išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti L. S..
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 8 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. gynėjos apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. S. nuteistas už tai, kad, žinodamas apie pareigą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį Nr. 2-17981-254/2007 mokėti lėšas L. S. naudai, nepilnametės dukters K. S., gimusios 1999 m. rugpjūčio 6 d., išlaikymui, nuo 2007 m. gruodžio 13 d. po 700 Lt kas mėnesį iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, taip pat sumokėti išlaikymo įsiskolinimą 16 800 Lt, mokant po 1000 Lt kas mėnesį, vengė išlaikyti vaiką ir nemokėjo iš jo priteisto išlaikymo vaikui: nuo 2007 m. gruodžio 13 d. iki 2008 m. sausio 30 d., 2008 metų gegužės mėnesį, nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d., nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., dėl to iki 2011 m. rugsėjo 15 d. susidarė 45 731,76 Lt išlaikymo skola.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėja prašo panaikinti nuosprendį ir nutartį ir A. S. išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos pagal BK 164 straipsnį.
Skunde teigiama, kad buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti proceso pažeidimai, nagrinėjant bylą buvo neaptarti surinktų įrodymų patikimumo ir pakankamumo klausimai, nepašalinti prieštaravimai, abejonės nevertintos nuteistojo naudai, pažeistas nekaltumo prezumpcijos, protingumo ir sąžiningumo principai.
Pasak gynėjos, A. S. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos pagal BK 164 straipsnį sudėties. Normos dispozicija leidžia manyti, kad išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia, baudžiamas tik piktybinis vengimas išlaikyti vaikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491/2005">2K-491/2005</a>, 2K-129/2006, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-143/2011). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių, o tą sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-432/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-432/2013">2K-432/2013</a>).
Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas, nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tada, kai nustatomos tokios aplinkybės kaip sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-20/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-20/2014">2K-20/2014</a>).
Gynėjos manymu, teismai visiškai nevertino aplinkybių, šalinančių A. S. baudžiamąją atsakomybę. Visų pirma, teismai nevertino A. S. materialinės padėties pablogėjimo. Kasatorė nurodo, kad taikos sutartis dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo buvo patvirtinta Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d., t. y. A. S. įsipareigojimus pakankamai didelius prisiėmė ekonominio pakilimo metu ir nesitikėjo, kad netrukus prasidės ekonominė krizė, dėl kurios žymiai sumažėjo jo pajamos. Teismui buvo pateikti duomenys apie A. S. pajamas bei įmonės balansus, iš kurių matyti, kad per 2008-2012 metų laikotarpį įmonės pajamos itin sumažėjo: 2007 m. įmonė gavo 91 652 Lt apmokestinamų pajamų, tuo tarpu 2008 m. įmonės pajamos sudarė tik 55 315 Lt, metus įmonė baigė nuostolingai, tas pats buvo 2009 bei 2010 metais. Taigi teismai, padarydami išvadą, kad nuteistasis turėjo nuolatines pajamas ir verslą, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, prieštaraujančias faktinei bylos medžiagai. Byloje nenustatyta, kad jis būtų slėpęs pajamas. Taigi, vertinant A. S. galimybes visiškai vykdyti teismo sprendimą, matyti, kad teismai neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes. Taip pat teismas ignoravo ir aplinkybes dėl nukentėjusiosios L. S. elgesio, siekiant sužlugdyti A. S. verslą, iš kurio gaunamos pajamos ir teikiamas išlaikymas dukteriai. Liudytoja L. V., A. S. patvirtino, kad nukentėjusioji ir T. S. siekė sužlugdyti įmonės veiklą, tiek slėpdami įmonės pajams, tiek kliudydami dirbti darbuotojams.
Teismai nevertino aplinkybių, šalinusių A. S. kaltę dėl tyčinio vengimo vykdyti teismo sprendimą, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad L. S. ilgus metus piktnaudžiavo alkoholiu, buvo registruota Priklausomybės ligų centre, gydoma nuo alkoholizmo. Todėl A. S., siekdamas, kad teikiamas išlaikymas pasiektų dukterį, išlaikymą teikdavo maistu, pirkdamas jai daiktus, duodamas dukteriai pinigų, apmokėdamas komunalinius mokesčius už butą, kuriame gyveno jo dukra. A. S. su L. S. buvo sutaręs, kad šis atliks už įsiskolinimą buto remontą, šį įsipareigojimą jis įvykdė, tačiau 2010 m. rugpjūčio 30 d. kreipusis į antstolius L. S. nepripažino šio susitarimo teigdama, kad remontas nebuvo atliktas. Pasak kasacinio skundo, L. S. tenkino tai, kad A. S. teikė išlaikymą dukteriai daiktais, maistu, rankpinigiais, apmokėdamas komunalinius mokesčius, dukters sportines keliones, nes ji nuo išlaikymo priteisimo beveik trejus metus nesikreipė į antstolius ir neprašė išieškoti išlaikymo priverstine tvarka, nors tuo metu L. S. pajamos per mėnesį buvo minimalios, gaunamos iš A. S. įmonės, todėl šių lėšų pragyventi ir išlaikyti dukrą jai nebūtų pakakę. Susidariusį įsiskolinimą A. S. turėjo galimybę sumokėti savo realizuotu turtu, su tuo jis sutiko, tačiau tai nebuvo padaryta dėl piktybiškų nukentėjusiosios veiksmų, nes nukentėjusiajai kreipusis į antstolį, šis nusprendė varžytynėse parduoti A. S. nuosavybės dalį, tačiau pati nukentėjusioji nutraukė varžytynes ir uždraudė realizuoti turtą ir iki šios dienos įsiskolinimo turtu padengti negalima dėl to, kad L. S. raštiškai yra uždraudusi jį realizuoti. A. S. neturint pakankamai pajamų, tačiau turint turto, kurį sąmoningai draudžia parduoti pati nukentėjusioji, negalima kalbėti apie A. S. piktybinį ar tyčinį vengimą išlaikyti vaiką, nes nuteistasis turi turto ir neprieštarauja, kad jis būtų realizuotas siekiant padengti išlaikymo įsiskolinimą. Taigi, pasak nuteistojo gynėjos, byloje nebuvo išnaudota galimybė užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis ir tai nepadaryta sąmoningai kliudant nukentėjusiajai L. S..
Nuteistojo gynėja cituoja teismų praktiką civilinėse bylose dėl to, kas sudaro vaikui teikiamą išlaikymą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-114/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-114/2010">3K-3-114/2010</a>). Pagal šią praktiką nedidelės vertės nuolat teikiamos lėšos, kurios skirtos vaiko būtiniems poreikiams užtikrinti ir kuriomis savarankiškai disponuoja pats vaikas (kišenpinigiai), sudaro vaikui teikiamo išlaikymo įsiskolinimo dalį. Taigi pateikti įrodymai – įvairūs mokėjimo kvitai šioje byloje būtų pagrindas konstatuoti, kad išlaikymas dukteriai buvo teikiamas ne tik mokant jį piniginėmis lėšomis, bet ir kitu būdu: maisto produktais, drabužiais, kitais būtinais vaiko poreikiams tenkinti daiktais, o remiantis šiais įrodymais teismui būtų pagrindas mažinti esamą išlaikymo įsiskolinimą. Kita vertus, kasatorė pažymi, kad teismo praktika baudžiamosiose bylose yra skirtinga ir pagal ją rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-20/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-20/2014">2K-20/2014</a>). Toks skirtingas tų pačių aplinkybių aiškinimas civilinėje ir baudžiamojoje teisėje neatitinka teisingumo ir protingumo principų bei įstatymo aiškumo principo, nes civilinėje teisėje asmens toks pat elgesys vertinamas vienaip, o baudžiamojoje teisėje priešingai. Pasak gynėjos, tokiu atveju turėtų būti taikytina civilinė, o ne baudžiamoji teisė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo gynėjos skundą tenkinti iš dalies: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras nurodo, kad skundo aplinkybės, susijusios su A. S. rūpinimosi dukra ir jos gyvenamosios vietos remontu, nuteistojo pajamų finansine išraiška, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl šie argumentai nenagrinėtini.
Kita vertus, prokuroras pažymi, kad gynėja apeliaciniame skunde nurodė, jog įsiskolinimas vaiko priežiūrai galėjo būti padengtas pardavus A. S. turtą varžytynėse, tačiau dėl pačios nukentėjusiosios veiksmų tai nebuvo padaryta, nes, paskelbus nuteistojo turto varžytynes, ji atsiėmė vykdomąjį raštą ir išieškojimas buvo nutrauktas, vykdomoji byla buvo užbaigta. Nustačius, kad nukentėjusioji sąmoningai draudė parduoti turtą į kurį galima nukreipti įsiskolinimo išieškojimą, nebūtų galima konstatuoti piktybinio ar tyčinio vengimo išlaikyti vaiką, ir teismo sprendimo įvykdymas galbūt galėjo būti užtikrintas civilinėmis priemonėmis.
Pasak prokuroro, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas nors ir nurodė, kad bylą patikrino tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, tačiau dėl šio skundo argumento visiškai nepasisakė, formaliai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis buvo sunkioje turtinėje padėtyje ir neturėjo lėšų vaiko išlaikymui, todėl padarė išvadą, jog jis tos pareigos nevykdė tyčia ir be pateisinamų priežasčių, nors ir konstatavo, kad tam tikru laiku nuteistasis pervesdavo į L. S. banko sąskaitą skirtingas sumas vaiko išlaikymui. Prokuroro manymu, šios aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, suvaržiusiu kaltinamojo teises ir sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji L. S. prašo atmesti kasacinį skundą.
Atsiliepime nurodoma, kad teismų sprendimai dėl A. S. yra teisingi ir pagrįsti. A. S. pirkimas įvairių dovanų dukrai nėra įrodymas, į kurį teismas turi atsižvelgti. Nuteistasis nevykdė savo įsipareigojimų nuolat pervesti dukrai išlaikymo lėšas į nurodytą sąskaitą, jis nesikreipė į teismą, kad būtų sumažintas išlaikymo sumos dydis dėl pablogėjusios jo finansinės padėties.
Nukentėjusioji nurodo, kad A. S. įmonėje iki 2011 m. dirbo tik vienas darbuotojas, kuriam buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, pati nukentėjusioji iš įmonės buvo neteisėtai atleista, vėliau grąžinta į darbą teismo keliu, po to vėl atleista už pravaikštas, kurių nebuvo. Nukentėjusioji teigia, kad A. S. pinigų turėjo ir galėjo mokėti išlaikymą, įmonės pelnas buvo sumažintas dirbtinai. Pasak nukentėjusiosios, įmonė dirba pelningai, nes laidojimo paslaugos yra nuolat suteikiamos ir jos niekada nebuvo sustabdytos, tik nerodomos pajamos, o tai jau yra tyčinis pajamų slėpimas ir vengimas mokėti išlaikymą. Nors A. S. teigia mokąs komunalinius mokesčius bei remontuojantis butą, kuriame gyvena dukra, tačiau nukentėjusioji abejoja, iš kokių pinigų jis gali daryti šiuos darbus, jeigu jis teigia, kad įmonė išgyvena sunkumus. Taigi nukentėjusioji teigia, kad A. S. gynėjos skunde nėra jokių argumentų ir nekaltumo įrodymų, BK 164 straipsnio taikymas yra teisingas sprendimas.
Nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių proceso pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir taip pažeidžiami pirmiau nurodyti BPK reikalavimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2013">2K-24/2013</a>). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, minėtus BPK pažeidimus padarė ir jie laikytini esminiais, nes sutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Šioje baudžiamojoje byloje A. S. buvo nuteistas pagal BK 164 straipsnį dėl to, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti. BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-432/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-432/2013">2K-432/2013</a> ir kt.). Be to, pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2014">2K-9/2014</a>).
Apeliaciniame nuteistojo A. S. gynėjos skunde kaip vienas esminių skundo argumentų buvo nurodyta tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog A. S. turtas nebuvo parduotas iš varžytynių dėl L. S. veiksmų, kurie užkirto kelią priverstiniam išlaikymo lėšų išieškojimui. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės išsamus įvertinimas buvo siejamas su teisingu baudžiamosios atsakomybės taikymo pagal BK 164 straipsnį klausimo sprendimu, A. S. tyčios nustatymu.
Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai argumentavo, jog rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo nutartyje, nepaneigia nustatytos pareigos mokėti lėšas vaikui išlaikyti, kad veikos kvalifikavimui neturi reikšmės L. S. asmenybė ir jos piktnaudžiavimas alkoholiu, tačiau teismas ignoravo prieš tai aptartos aplinkybės įvertinimą, apibendrintai konstatuodamas, kad pateisinančių priežasčių, dėl kurių A. S. neteikė išlaikymo, nėra nustatyta, todėl darytina išvada, kad jis tyčia vengė vykdyti savo pareigą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą.
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas antstolis S. U., kuris patvirtino, kad buvo paduotas skelbimas dėl A. S. turto (pusė dalies parduotuvės, esančios Kaune, Kapsų g.–Zanavykų g. kampe) pardavimo iš varžytynių, kad A. S. pasiūlė savo pirkėją, o L. S. atsiėmė vykdomąjį raštą, todėl išieškojimas buvo nutrauktas ir vykdomoji byla užbaigta. Pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad byloje yra duomenų apie neįvykusias varžytynes, apklausė patį antstolį, tačiau nuosprendyje pateiktuose motyvuose neatliko šių duomenų vertinimo, dėl to nepateikė išvadų, nesusiejo šios aplinkybės su A. S. kaltės klausimu, nors, kaip buvo minėta prieš tai, šios aplinkybės vertinimas sprendžiant dėl kaltės tokio pobūdžio bylose yra svarbus, nes susijęs su reikalavimu nukentėjusiajam išnaudoti visas civilines teisines gynybos priemones priverstinai išreikalaujant išlaikymo įsiskolinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2014">2K-9/2014</a>).
Taigi šioje byloje nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme liko neįvertinti svarbūs bylos duomenys. Konstatuotina, kad nagrinėjant bylas dėl vengimo išlaikyti vaiką, kuriose baudžiamosios atsakomybės klausimas neatskiriamai susijęs su fakto, ar skolininkas sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas, konstatavimu, esant atitinkamiems duomenims, patvirtinantiems ar paneigiantiems šią aplinkybę, šių duomenų vertinimas, yra vienas esminių bylos klausimų, į kurį reikia pateikti atsakymą. Todėl apeliacinio skundo argumentas, susijęs su prašymu įvertinti bylos duomenis, svarbius tokio fakto konstatavimui ar jo paneigimui, laikytinas esminiu, į kurį apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas privalėjo motyvuotai atsakyti.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje konstatuotus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumus, iš naujo patikrinti bylą tiek, kiek buvo prašoma A. S. gynėjos apeliaciniame skunde, išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodytus visus esminius argumentus, kuriais ginčijamas nuteistojo tyčinės kaltės buvimas, ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas
