R. M. pagal BK 140 str. 2 d., 140 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–581/2014

Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00639-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7;

1.2.4.8.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam R. M.,

nuteistojo gynėjui advokatui Sigitui Žostautui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1, 2 dalimis, 6 dalies 1 punktu, R. M. įpareigotas visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., išskyrus nedarbo dienas ir atvejus, kai tai susiję su darbo pareigomis pagal darbo sutartį ar grafiką, ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Iš R. M. A. M. įstatyminei atstovei I. M. priteista 1000 Lt A. M. patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 22 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu R. M. apeliacinis skundas atmestas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendis pakeistas – R. M., nuteistam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), paskirtas laisvės atėmimas penkiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. M. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje ir per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 11 d., apie 19.30 val., savo namuose, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), mušdamas ir smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo mažametį sūnų A. M., gimusį (duomenys neskelbtini), t. y. vieną kartą įspyrė A. M. į kairės kojos šlaunį ir dėl to nukentėjusysis kairės kojos keliu trenkėsi į metalinę seifo rankeną, taip padarė A. M. poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje ir kairio kelio sąnario srityje.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba panaikinti teismų nuosprendžius ir nutraukti bylą dėl mažareikšmiškumo ar kitais BPK numatytais pagrindais, arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas bausmės skyrimo jam klausimą, neatsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), t. y. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį ir pobūdį, taip pat į tai, kad aktuali šiuo metu galiojanti BK 140 straipsnio 2 dalies redakcija numatė galimybę skirti švelnesnę alternatyvią laisvės atėmimui bausmę (baudą, areštą ar laisvės apribojimą), todėl nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vadovavosi nebegaliojančia įstatymo sankcija, kurioje buvo numatyta vienintelė laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų, ir taip pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei nepagrįstai sugriežtino paskirtą bausmę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai rėmėsi aktualia BK 140 straipsnio redakcija, o prokurorė, surašydama kaltinamąjį aktą ir pateikdama apeliacinį skundą, siekė suklaidinti teismą.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Teismų nuosprendžiai neatitinka jiems keliamų BPK 302–307 straipsniuose išdėstytų reikalavimų. Teismai byloje esančius įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, rėmėsi prielaidomis, neišsamiai ir šališkai, pažeisdami BPK 44 straipsnio nuostatas, išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepašalintas abejones vertino kaltinamojo nenaudai, vadovavosi vien tik nukentėjusiojo A. M. ir suinteresuotų liudytojų I. M., L. P. nenuosekliais parodymais, pažeidė nekaltumo prezumpciją bei padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Anot kasatoriaus, byloje nėra neginčijamų duomenų, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Jis nuteistas nesant nusikaltimo sudėties, taigi šiurkščiai pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus.

Teismai nepašalino prieštaravimų ir abejonių dėl to, kada ir kaip kasatoriaus sūnui A. M. buvo padaryti nežymūs kūno sužalojimai. Teismo medicinos ekspertas vaiką apžiūrėjo praėjus daugiau nei dešimt dienų po tariamo įvykio, todėl jo išvadoje konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Tuo laiku vaikas buvo kaime, važinėjosi dviračiais, keturračiais. Be to, teismo posėdžio metu ekspertas N. Ratkus sutiko, kad vaikas galėjo susižaloti ir prieš penkias dienas iki apžiūros, t. y. ne tuo metu, kai lankėsi pas kasatorių. Nukentėjusysis A. M. parodė, kad kelią susižalojo pats susitrenkęs jį į seifo rankeną; kai gydytojai jį apžiūrinėjo, buvo dvi kraujosruvos ant kelio, o ant šlaunies beveik nesimatė (2013 m. lapkričio 29 d. nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolas). Kasatorius pastebi, kad jeigu koja buvo sužalota tuo pačiu metu, vienos kraujosruvos negalėjo išnykti anksčiau nei kitos. Be to, jeigu vaikas buvo kampe, kaip jis pats parodė, tai kaip jis galėjo žiūrėti pro langą ir matyti, kad pas tėvą atvyko jo draugas. Apklausiamas teisme nukentėjusysis taip pat parodė, kad tėvas buvo girtas, nors teisme liudijęs liudytojas tai kategoriškai paneigė. Kasatoriaus manymu, visa tai įrodo, kad savo sūnui jis nesudavė ir kad jis galėjo susižaloti pats elgdamasis neapdairiai ir ne tariamo įvykio metu. Be to, teismai nepagrįstai rėmėsi liudytojos buvusios sutuoktinės I. M. parodymais, neįvertino to, kad tuo metu vyko jų tarpusavio teisminiai ginčai (skyrybos). Byloje esantys prieštaravimai ir nesutapimai tik sustiprina išvadą, kad vaikui versiją apie spyrį į koją padėjo sugalvoti suinteresuoti asmenys, tikėtina, buvusi sutuoktinė.

Taip pat kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas vadovaujantis vien nukentėjusiojo parodymais, nebent juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tačiau byloje nėra jokių kitų objektyvių ir tiesioginių įrodymų, kad nukentėjusysis buvo sužalotas kasatoriaus namuose.

Kasatoriaus nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Iš kasatoriaus buvo reikalaujama įrodyti, kad jis yra nekaltas, nors turėtų būti priešingai. Pažeidimą patvirtina priimti teismų sprendimai, ne kartą keistas kaltinamasis aktas, vykę kiti teisminiai procesai – skyrybos su buvusia sutuoktine. Antai Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime nurodyta, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo R. M. kaltės, atsakovas naudojo fizinį smurtą, jam iškelta baudžiamoji byla dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio smurto panaudojimo, jis sukėlė neigiamus išgyvenimus tiek ieškovei, tiek nepilnamečiams vaikams. Anot kasatoriaus, buvo pasirinktas būdas susidoroti su juo, kaip sutuoktiniu, t. y. iškelti baudžiamąją bylą. Dėl iškeltos baudžiamosios bylos buvo nepagrįstai suformuota neigiama nuomonė apie jį, o asmenys, vykdę teisingumą, turėjo išankstinę nuomonę apie jo kaltumą. Kaltė buvo įrodinėjama ne BPK nustatyta tvarka, įrodytomis laikomos nepatikrintos aplinkybės.

Taip pat buvo pažeisti ir BPK 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Visiškai nebuvo vertinami ir analizuojami tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvusio liudytojo parodymai, netiriamos gynybos iškeltos versijos, o žodis žodin į nuosprendį perrašomas kaltinamasis aktas, teikiamas prioritetas sutuoktinės I. M. parodymams, net nukentėjusiojo (sūnaus) parodymai pakeisti ir traktuojami taip, kad būtų galima nuteisti kasatorių.

Teismai taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes neišdėstė motyvų, kuriais vadovaujantis atmetė kitus įrodymus, taip pat veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo (neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes) motyvų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančiais išvadas ir nepagrįstai paskyrė griežtą bausmę.

Nuteistojo R. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų ir baudžiamojo įstatymo taikymo

Pirmiausia pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje iš kasacinio skundo matyti, kad dalis jame keliamų klausimų susieti būtent su netinkamu įrodymų vertinimu. Kasatorius siūlo iš naujo vertinti atskirus bylos duomenis, daryti kitokias išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, įrodinėja, kad savo sūnui jis nesudavė, vaikas galėjo susižaloti pats neapdairiai elgdamasis. Tačiau minėta, kad tokio pobūdžio argumentai ir jais paremti prašymai panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už mušimu ar kitokiu smurtavimu mažamečiui sukeltą fizinį skausmą arba nežymų mažamečio sužalojimą ar trumpą jo susargdinimą. Šiame įstatyme nustatyta mažamečio asmens sveikatos apsauga nuo mušimo ar kitokio smurto. Pagal nustatytas šios bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo kasatoriaus atliktos veikos tyčinį pobūdį, kad R. M. vieną kartą įspyrė pastatytam į kampą savo sūnui A. M. į kairės kojos šlaunį ir dėl to nukentėjusysis kairės kojos keliu trenkėsi į metalinę seifo rankeną, patyrė skausmą ir nežymų kūno sužalojimą. Tyčia atliktų smūgių sudavimas, kai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus kūno sužalojimas mažamečiui, atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Pritaikius šį BK specialiosios dalies straipsnį, kasatoriaus nurodomos BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos pažeistos nebuvo.

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei nusikaltimu padaryta žala nedidelė, jis iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams, kaltininko padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.

Atsižvelgiant į nustatytą R. M. padarytą nusikaltimą, kasaciniame skunde išdėstytus motyvus, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja bent viena BK 37 straipsnyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybes sąlygų. Kasatoriaus tyčia atliktas smurtinis veiksmas, padarytas prieš mažametį, sukėlė padarinius jo sveikatai ir nusikaltimu padaryta neturtinė žala. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių (tokių nenurodo ir pats kasatorius), kurios mažintų padaryto nesunkaus nusikaltimo pavojingumą ar rodytų, kad nusikaltimo sudėties požymiai formalūs.

Dėl skunde nurodytų BK 3 straipsnio nuostatų pažeidimo pasakytina, kad BK atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui, padarytą 2013 m. birželio 11 d., buvo numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija). Nuo 2013 m. liepos 13 d. tokia atsakomybė numatyta jau BK 140 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. redakcija). Tačiau tokie baudžiamojo įstatymo pokyčiai R. M. teisinės padėties nei palengvino, nei pasunkino, nes veikos baudžiamumas nepakito, už tokią veiką abiem atvejais numatyta tik laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė, jokių naujų švelnesnių sankcijų neatsirado. Pirmosios instancijos teismui R. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) paskyrus sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, pažeidus BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šią bausmę pakeitė į tokią, kuri numatyta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamu atveju kolegija nenustato, kad skiriant R. M. bausmę netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, nesilaikyta BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų BPK normų pažeidimo

Kolegija neturi pagrindo patvirtinti nuteistojo kasacinio skundo teiginius, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas bei nesilaikė BPK 7, 20, 301, 305 ir kitų kasaciniame skunde nurodytų straipsnių reikalavimų. Nėra pagrindo ir teiginiams, kad teismai išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas nuteistojo naudai, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

Tiek nuteistojo R. M., tiek jo mažamečio sūnaus A. M. parodymai dėl reikšmės bylai turinčių aplinkybių teismų sprendimuose aptarti. Nuteistojo teiginiai, kad jis įvykio metu nesmurtavo prieš mažametį, motyvuotai atmesti nurodant bylos duomenis, kurie tokius R. M. parodymus paneigia. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, turi būti nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas motyvuotai paaiškino, kodėl vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne. Taip pat nėra pagrindo prielaidai, kad R. M. kaltumas nustatytas nesilaikant BPK 301 straipsnio nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, tačiau nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam mažamečiui anonimiškumas nebuvo taikomas, nuosprendyje nurodyti ne tik šio nukentėjusiojo parodymai, bet ir kiti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus prieštaravimus patikrino kasatoriaus ginčijamus bylos duomenis, padarė išvadas ir dėl teisės medicinos duomenų reikšmės įrodinėjant R. M. inkriminuojamą veiką. Abiejų teismų sprendimuose pateikta kasatorių kaltinančių duomenų visumos analizė leido susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl R. M. kaltumo, šiam asmeniui padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal abiejų paduotų apeliacinių skundų argumentus patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir, vadovaudamasis BPK 320, 332 straipsnių reikalavimais, išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų.

Kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą, greitą ir teisėtą baudžiamąjį procesą. Kaltinamajam ši teisė įgyvendinama vadovaujantis BPK 44 straipsnyje įtvirtintais asmens teisių apsaugos pagrindais. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta kaltinamojo teisė dalyvauti rungtyniškame teismo procese, turėti laiko ir galimybių pasirengti gynybai, teisė pačiam apklausti liudytojus. Kasaciniame skunde minimi BPK 7, 44 straipsnių pažeidimai siejami tik su įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų pažeidimais, kurie kasacinės instancijos teismo nekonstatuojami.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamų abiejų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo nustatyti, kad nagrinėjamoje byloje po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas